[Keitas Kolinsas]

Viename iš brangesnių Londono rajonų, neseniai pastatytame pastate, kur buvo vos keli dideli butai, neseniai buvo įsikėlęs ir Keitas. Profesionalaus kvidičo žaidėjo alga leido bent kartą gyventi be rūpesčių ir net toks pinigų reikalaujantis dalykas, kaip butas Londone, pernelyg nekirto per kišenę.
Čia gyventi buvo vienas malonumas, nepalygintum su senu butuku, kuris labiau priminė sandėliuką. Du miegamieji, kurių sienoms buvo parinktos švelniai žalios ir kreminės spalvos ir įmantrūs, nė Keitui nesuprantami ant jų kabantys paveikslai. Ant šviesių grindų gulėjo kilimai, o abiejuose kambariuose nuostabų vaizdą atvėrė milžiniški langai, o stovuose ir ant grindų stovėjo žaliuojantys augalai, kuriais Keitas pernelyg tingėjo rūpintis.
Vonia buvo tiesiog didelė ir tvarkinga, su gražiomis marmuro plytelėmis ir didele vonia, virtuvė irgi nebuvo niekuo ypatinga, su nauja įranga ir dideliais langais, prie kurių buvo pristumtas mažas stalelis ir dvi kėdės.
Bet gražiausia buto dalis buvo svetainė. Balintos kavos spalvos sienos, didelis langas, kurį dengė peršviečiamos užuolaidos, patogi šviesiai ruda sofa, mažas kavos stalelis, ant kurio, lyg iš klasikinio paveikslėlio stovėjo dubuo su vaisiais. Prie lango buvo pastatyti du foteliai ir dar keli vazonai su augalais.
Butas buvo nuostabus, jei tik neskaitytum to, jog kur ne kur mėtėsi rūbai ir lovos niekada nebuvo paklotos, kaip ir priderėjo jo amžiaus vaikinui.

***
Vakaro saulė pamažu tirpo danguje, nudažydama svetainę auksiniais atspalviais. Keitas gulinėjo ant sofos su paprastais baltais marškinėliais ir kelnėmis, kurios kiek priminė kostiumines. Ant kavos stalelio buvo pastatytas mažas tortukas, šiek tiek užkandžių ir du buteliai brangaus šampano. Taip, juk ne kasdien žmogui sukanka dvidešimt dveji. Vakar komandos nariai pasveikino suorganizuodami trankų vakarėlį, o šiandien sulaukė laiškų iš sesės ir brolio. Brolis atsiuntė knygą apie naujas kvidičo technikas, o sesė, tarsi žinodama, kad Keitas nežino tokio dalyko, kaip "aprangos kodas", atsiuntė marškinius. Gimtadienis turėjo praeiti ramiai ir Kolinsas visiškai nieko neplanavo, tik vakar sugalvojo parašyti Oliviai, paprašydamas, kad užlėktų pasibūti ir apžiūrėtų naują vaikinuko butą. O šampanas šiaip sau, nuotaikai pakelti. Sau nebūtų pripažinęs, bet ilgėjosi merginos ir tikriausiai ko dabar trūko iki pilnos laimės, tai ją pamatyti. Na, bet dabar tiesiog laukė.

[Olivia Rose Winter]

Juokas juokais, o deja vu lydima Livi ir vėl stovėjo prie veidrodžio, o ant staliuko keliskart perlenktas vėl gulėjo raštelis. Nustebo? Galbūt. Suabejojo? Cha, tikrai ne. Po to vakaro dar ilgai prisiminė, kaip tada abu sugebėjo šokti, kol pritrūko kvapo, bastytis Londono gatvėmis vis prasimanant šiokių tokių nesąmonių ir galiausiai pasitikti saulėtekį užsilipus ant neveikiančio apžvalgos rato gurkšnojant, kaip ji ir buvo išpranašavusi, pigų vyną. Keitas, galbūt pats to nenorėdamas, Livi padovanojo naktį kaip iš sapno, jau praėjusio gyvenimo etapo, kurio ji niekaip nežadėjo paleisti. Taigi kaip galėjo atsisakyti, jeigu čia vėrėsi jeigu ne tokia pat, tai bent panaši proga? O ką- vaikis galantiškas, nekvailas, žodžio kišenėj neieško. Kažkam gi reikia palaikyt jaunuolį tokią liūdną Esu-vienais-metais-arčiau-grabo dieną.
Nepasakysi, kad šitai progai dabinosi labiau negu anam susitikimui paūžti bare, bet tamsiai mėlyna palaidinė po švarkeliu neslėpė figūros, o išsidraikiusios garbanos krito ant nuogų pečių. Vyptelėjo savo atspindžiui ir papūtė vos vos paryškintas lūpas. Liko tik kelios nepakeičiamos grandinėlės prie džinsų - beveik identiškas turėjo ir Keitui - smulkus ir pravartus patobulintas žiobariškas aksesuaras, kurį prireikus gali nesunkiai panaudoti ir kaip ginklą.
Pabeldė ne kiek iš mandagumo, kiek dėl šventos ramybės, kad kaimynai nesumislytų organizuoti savarankiško tyrimo, kodėl tokią valandą nematyta mergina laužiasi į butą. Tačiau leidimo nelaukė, įėjo tiesiai, ramiai nusiavė batus (ar reikia priminti, kad šitam pasauly ji brangino kerziukus, lazdelę ir ..) ir dairydamasi patraukė ieškoti šeimininko.
Butas buvo šviesus ir erdvus, įrengtas sumaniai, kad smulkios netvarkingos detalės, jei tokių būtų, pranyktų bendrame vaizde ir nebadytų akių. Daug augalų - kaži, kelintas gimtadienis jiems bus paskutinis? Ženklų, kad čia nuolat reziduotų moteris, Olivija irgi nepastebėjo. Akies krašteliu pamačiusi ant sofos išsitiesusį Keituką ir  butelius su šampanu, ji nejučia susijuokė.
 -  Ar vakar taip paūžėt, kad šiandien sienos juda iš vietos?- Livi perėjo per kambarį ir mostelėjo vaikinui pasislinkti.- Labas. Buvo neužrakinta,- juk apsireiškė ne pagal visas etiketo taisykles, bet jis jau, regis, žinojo, su kuo susideda.- Kaip suprantu, turiu privilegiją pasveikinti išgyvenus iki...-mintyse mėginant sudėti  tarp antakių susimetė raukšlelė. Dievaži, sykiais suabejodavo kiek metų jai pačiai.- primink, kelių?- galiausiai pasidavė.
Besileidžianti saulė raudona šviesa užpylė ir taip pastelinių tonų kambarį, vaikino plaukuose žaisdama rausvo aukso atspalviais. Jie nesimatė maždaug metus. Kaži, ar prieš tai lydėjęs deja vu dar turi pagrindo, ar šį gimtadienį Keitas pasitinka pasikeitęs? Olivija tikėjosi, jog ne. Troško dar vienos jaunystės ir gyvenimo kupinos nakties - o Keitas galėjo būti jos dalimi.

[Keitas Kolinsas]

Vaikinas nė nespėjo pakilti iš lovos tarp pasibeldimo ir merginos įėjimo į butą. Rodos, Olivia kaip kokia apsukri lapė - Keitui nusiauti kerzus prireikė bent dviejų minučių, o čia, rodos nė pusė nepraėjo ir prieš jį jau stovėjo raudonplaukė persona, taip dažnai pasirodanti mintyse. Ar tai būtų ankstyvomis ryto valandomis beviltiškai ieškant ramybės ir atsakymų lubų linkiuose, išnyrantis jos veidas, ar vis atmintyje besikartojantis triukšmingas kartu praleistas vakaras, kol prieglobsčio ieškojo kitos merginos glėbyje. Nesvarbu, dabar ji buvo priešais jį ir Keitui reikėjo nustoti spoksoti kaip idiotui ir iš tikrųjų kažką pasakyti.
Bet, rodos, net tiems, kurie neieško žodžio kišenėje, kartais kišenės prakiūra. Vaikinas šiaip ne taip atsistojo nuo sofos ir tiesiog apkabino merginą. Tiesa, turėjo tai padaryti kiek susilenkęs, nes nori nenori, būdamas kažkur trisdešimtį centimetrų aukštesnis, jautėsi kaip koks medis. O tada ji prakalbo, tik dar labiau užtvirtindama, kad nebuvo po vakar nesaikingo gėrimo pasirodžiusi vizija.
- Aha, komanda išsitempė atšvesti, - galiausiai atgavo kalbos dovaną Kolinsas, - Dvidešimt dvejų, - atsakė. Pats nelabai tikėjo, kad jau mini tokį gimtadienį. Rodos dar vakar trankiai šventė savo aštuonioliktąjį.
- Atsiprašau, kad tiek nedaug pasiruošiau, bet juk svarbiausia, kad per gimtadienį yra torto ir šampano, tiesa? - nusijuokė jis, beveik jausdamas, kaip grįžta prie normalaus savo elgesio. Dievaži, nors pats merginą pasikvietė, bet tikrai nesitikėjo, jog bus tiek jos pasiilgęs, - O tu pasakok ką nuveikei per tą laiką, kol tavęs nemačiau, - paragino jaunoji kvidičo žvaigždutė, jau šaudamas šampaną ir pildamas į dvi taures.

[Olivia Rose Winter]

Spėjo tik ironiškai užversti į viršų akis, suprask, reikia taburetės vien į veidą pažiūrėti, kai atsidūrė vaikino glėbyje ir viskas, ką galėjo matyti, buvo baltų marškinėlių audinys. Akimirkai sustingo supratusi, kad odekolono kvapo prisiminimą smegenys išsaugojo iki pat dabar, o drauge su juo į paviršių iškilo ir kitos, primirštos anos nakties nuotrupos: juokas ir triukšmas, mintis skrodžiantys galingi bosai ir karščio pulsacija šokant, lengvai pasilieję gatvių kontūrai iš aukštai ir žiedai, įsispaudžiantys į džinsus kaskart, kai jai kildavo pavojus nukristi. Pastovus skonis, jeigu vis dar naudoja tą patį... Prastas pasiteisinimas, pati tą žinojo. Dar kartą giliai įkvėpė ir kiek prisiversdama atsipalaidavo - skruostą nutvilkė šiluma, rankos apsivijo pečius (ar bent bandė juos pasiekti, juk nėr lengva). Prireikė kelių minučių, kol susigrąžino nerūpestingą nuotaiką - nors Keitui ją paleidus, tarėsi tebejaučianti karštį. Arba tai tebuvo ilgiau pro debesis prasprūdęs spindulys - nenuostabu su tokio dydžio langais.
 - Ir kuo pasižymi kvidičininkų vakarėliai?- akys žybtelėjo ir Livi pajuto vėl galinti išsidirbinėti.- Kiek prameti, tiek išgeri? Nors ne, tada pusė užsilenktų vakarui dorai neprasidėjus,- nusijuokė ir neprašyta klestelėjo ant sofos. Ir vėl tas pats jausmas, trikdanti šiluma - o ko norėt, jeigu žmogiška būtybė pastarąsias keletą valandų praleido ant minėto baldo - tačiau mergina persigalvojusi nuslydo ant grindis dengiančio kilimo.
 - Dvidešimt antras,- mąsliai ištarė, mėgindama prisiminti, kaip atšventė savo. Išlėkė su Džonu pašokti? Nugvelbė porą butelių ir patamsy mėgino pataikyt į lankus arba kaimynam į langus? Sunku pasakyti.- Paprašysiu patikslinti torto paskirtį - suvalgymui ar įmūryti kam nors į fizionomiją? Svarbi detalė, be jos negalėsim tęsti,- mintyse sumetė, kad lazdelę laiko prie klubo, ant vienos iš grandinėlių. Prireikus pasiektų greitai. O šampanas? Juk puikiai dera išsilavinusiai elegantiškai prancūzaitei. Taip, mokėjo gerti ir jį. Gerdavo? Retai.
 - Duok pagalvoti,- pirštais prabraukė garbanas pažvelgė pro langą.- Studijos tos pačios, vis dar ketinu užkerėti scenografijos profesorę, tik svarstau, tai daryti prieš diplomų teikimą ar po, plaukų tiesinti nesugalvojau, batai nesunešioti, gyvenamosios vietos nekeičiau... ko nepasakysi apie tave,- pakėlė akis į pilstymu užsiėmusį vaikinuką.- Drįstu manyti, kad karjera įsivažiuoja. Šviesu, erdvu... labai gražu, tik patariu užkerėt užuolaidas, kad užsitrauktų pačios, mat parsivedęs namo panelę greičiausiai ne visada apie tai pagalvosi,- šyptelėjo puse lūpų ir pasiėmė vieną taurę nuo staliuko.
Tarp pirštų pasukiojo trapią stiklinę kojelę. Nelabai mokėjo su tokiais delikačiais daiktais elgtis, o nesukulti trapesnių negu praktiškas plastikas daiktų sugebėjo tik Biobetonso muštro dėka, kuris, tegu ir nelabai atidžiai sektas, po dešimties metų tebebuvo įsėdęs į kraują. Ne tokia jau bloga metodika, matyt...
 - Tai už tą tavo dvidešimt antrą,- kilstelėjo burbuliukų pilną taurę ir linktelėjo Keitui.- Jeigu dar vienais metais priartėjai prie grabo, bent išnaudokim juos iki galo,- juokas prasimušė pro neva oficialų toną. Livi atsišliejo į sofos apačią, o kojas ištiesė ant žemės. Aplink nebuvo žmonių, ausyse neskambėjo miesto kakofonija, kurioj gali lengvai pamesti savo paties mintis, o oras nevibravo nuo muzikos, asfalto, prakaito ir nuotykio kvapo - bute ramiai sėdėjo dviese, tačiau jaunos nakties nuotaika gyveno ir čia: adrenalinas ir džiugus jaudulys neriant į nežinomybę. Tereikėjo ja pasinaudoti.

[Keitas Kolinsas]

O odekolono, kuriame buvo vos juntami vanilės ir jūros kvapai,  keisti ir reikalo nebuvo, nes merginos žarstyte žarstė komplimentus, kaip skaniai jis kvepia ir kabinosi ant kaklo. Olivijos apkabinimas buvo malonus ir šiltas, jo negalėjai prilyginti kasdien vis naujos, nepažįstamos merginos glėbiui, kuris tebuvo pripildytas aistros ir troškimo, visai be noro pažinti jį, neskaitant į miegamojo tamsą puikiai įsiliejančių treniruoto kūno linkių. Žinoma, kad Oliviją iš glėbio paleisti buvo nelengva, bet juk nelaikysi visą vakarą, o ir jei pasiseks šįvakar galės pasimėgauti dar ne vienu apkabinimu.
Nusijuokė po Olivijos komentaro. Cha, būtų gerai, jei gertų tiek kiek pramestų, gal tada jų gaudytojas kiekvieno vakarėlio pabaigoje, tirpstant paskutinėms naktiems valandoms, nebučiuotų šaligatvio plytelių.
- Pasižymi besaikiu gėrimu ir jaunų naujų nugirdimu. Džiaugiuosi, kad nesu vien senių komandoje, o tai vienam tektų nešti tokią naštą, - atsakė, nutylėdamas faktą, jog dažnai po tokių vakarėlių tampa komandos narių aukle. Kad žmonės žinotų, kiek kvidičo žvaigždės gauna pinigų ir kam juos išleidžia, tikrai nebekištų jų žaidėjams į kišenes, eidami į varžybas.
Merginai atsisėdus ant kilimo, tik kilstelėjo antakį, nustebęs, kad toks žemas žmogus, norėtų tapti dar žemesniu.
- Senstu, - nusišypsojo Keitukas, - Valgymui, valgymui. Neretai sau galiu leisti lepintis desertu, tai dar šluota nepaneštų.
Įdėmiai klausėsi merginos pasakojimo. Gal ir neatrodė, kaip pats rūpestingiausias ar pastabiausias žmogus, bet klaussytis mokėjo. O, ir detales iš to išrinkti, bet tai jau nutylėjo.
- Vadinasi niekas nepasikeitė. O, beje, ar kai susitikom tame švilpynės susitikime nebuvai su tokiu vaikinu?.. Dar esi su juo? - paklausė, visiškai ramiai, lyg tarp kitko, puikiai nuslėpdamas susidomėjimo gaideles balse.
- Džiaugiuosi, kad patinka, gal galėsi apsilankyti dažniau, - lyg užuominą užmetė, kad ji čia laukiama, - Dėl užuolaidų... Tegul mato, bent turės kam pasigirti, jog matė kylančią kvidičo žvaigždutę pusnuogį, - nusijuokė Keitukas. Paparacų burtininkų pasaulyje lyg ir nebuvo, bet koks skandalas juk pridėtų tik daugiau dėmesio, tad kodėl varžytis ir dar savo namuose. 
Galiausiai pakėlė ir savo taurę ir, kaip pridera, sudaužė ją su Livi.
- Už. Tikėkimės šie metai bus dar geresni už praeitus.
Geresni, kurioje srityje, neišdavė, bet galbūt, tik galbūt, tikėjosi šiais metais turėti visai šalia sėdinčią raudonplaukę personą savo pašonėje...

[Olivia Rose Winter]

 - Gal galėtum daugiau detalių? Bandau įsivaizduot, ar verta kurį vakarą stovėt po langais,- Livi žvilgsnis sustojo prie baltų marškinėlių, kaltų dėl tokių vaizduotės netikslumų. Tegu ir žinojo, kad pažiūrėti greičiausiai būtų į ką - juk Keitas be didesnio vargo galėjo ją nešiotis ant rankų - neketino jam palengvinti gyvenimo. Lai žino, su kuo turi reikalą.
Ir visgi tolesnis klausimas beveik išmušė iš plaučių orą - o tokiu žygdarbiu ne kiekvienas galėtų pasigirti. Livi mėgo skirti savo gyvenimus ir, kiek prisiminė, aną kartą su Keitu iki tokių temų nebuvo priėję. Jis niekada neslėpė, kad pasinaudoja hmm... galimybėmis, kurias suteikia buvimas kvidičo žvaigždele - priedo dar ir išvaizdžia. Apie nuotykius užsimindavo taip nerūpestingai, kad mergina niekada nematė reikalo nerti į smulkmenas. Nusijuokė - lengvai ir natūraliai primindama sau, kad laikas ramintis: ji čia atėjo pasidžiaugti gyvenimu, o ne jį komplikuotis.
- Pf, Džonas? Ne, tas kvailys atsitempė mane, nes pritrūko parako pasikviest kurią nors kitą, matyt,- juokas, kaip visada, buvo pats patikimiausias būdas nuslėpt viduje kunkuliuojančią sumaištį.- Nenuostabu, žinoma. Sužavėjęs kokią gėlelę savo svajingo blondino fasadu ir šokio įgūdžiais, ilgai neišlaikysi atskleidęs, kad hobių sąraše puikuojasi prieštaringų straipsnių kurpimas ir snukių malimas kiekviena proga,- papurtė galvą ne be šiokio tokio kartėlio.- Džonas man kaip brolis,- užbaigė paprastai, pakeldama akis į Keitą. Pasakė ne viską. Jis klausė tik apie Džoną, o ne apskritai, tad Livi nebuvo sunku patylėti, nors buvo visiškai aišku, ką iš tikrųjų vaikinas turėjo omenyje. Keitas buvo jaunos nakties epitafija - kol kas nieko daugiau. O jeigu ir buvo, Livi neketino sau to dabar pripažinti. Kiekgi dar gaus tokių progų gyventi? Kvaila jas švaistyti galvojant ir pati tą puikiai suprato. Vaikinas buvo šalia - gyvas, ne prisiminimų pavidale. Ne taip jau ilgai, kol taps tokiu, o likusias minutes (o gal valandas?) mergina ketino išnaudoti.
Gurkštelėjo šampano tikėdamasi, kad burbuliukai prasklaidys smegenyse susikaupusį rūką. Dievaži, jau kuris laikas nebuvo prireikę gėrimo reikalams taisyti. Žiūrėk taip ir nusirisi, moterie... Saldu, gaivu, ne per stipru - kokybiškas.
 - Tada geriau nesidomėsiu, kelių mano stipendijų prireiktų buteliui šito,- kilstelėjo taurę.- Visas pulkas gerbėjų, tikriausiai laukiančių  nesulaukiančių, kada galės užtraukti užuolaidas ir nutraukti...- Livi prikando lūpą, žvilgsniui sustojus ten, kur nereikia.- Geriau nereikia. Žodžiu, drįstu spėti, kad apdovanotas jau esi iš visų pusių, tad vargiai kuo nustebinsiu,- pastatė taurę ant staliuko ir mikliai pašoko ant kojų. Iš aptemptų džinsų kišenės grandinėles ištraukti pavyko, deja, ne taip sklandžiai. Pavartė akis, suprask, tik pabandyk ką nors pasakyt apie per mažus drabužius ir už pasėkmes neatsakau. Livi tarp pirštų gulintis aksesuaras buvo labai panašus į tą, kuris jai pačiai kabėjo prie klubo, išskyrus nebent narelių didį - jos buvo smulkesni.
 - Visgi jeigu atsistotum, galėčiau pamėgint,- pratęsė mintį. Net neketino mėginti prisegti sėdinčiam.Taip, su mažyčiais jos patobulinimais grandinėlės išlaikė daug didesnį svorį, nei pamanytum, kai kurių prie jų prikabintų daiktų svetima akis negalėtų matyti, o pasistengęs galėtum panaudot ir kaip kastetą. Tačiau ar ketino apie juos papasakot? Dovana buvo labai simboliška - kažkas, ką jis galėtų nešiot kasdien, jei panorėtų, arba įmest į stalčių tarp apatinių ir daugiau niekada neišsitraukti. Kreivai šyptelėjo ir persibraukė ranka plaukus. Šiaip ar taip, vakaras dar ilgas.

[Keitas Kolinsas]

- Man nelabai sekasi su žodžiais, - kreivai šyptelėjo Kolinsas, jau galvodamas, kad kita jo eilutė – genialumo viršūnė, - Bet gal nusileidus saulei galėsi pati patikrinti kas po mano marškinėliais.
Nusijuokė. Kaip visada, nesuprasi ar juokauja, ar kalba rimtai, bet juk nepraleido jos žalių akių žvilgsnio, bėgiojančio per visą jo ant sofos įsipatoginusią figūrą. Taip pat matė ir visai sekundę trukusią keistą Livi išraišką. Negalėjo pasakyti, kad nekreipė į tai dėmesio, tai būtų buvęs paprasčiausias melas, bet merginos veidą numarginusios emocijos niekaip negalėjo suprasti. Kvidičo žvaigždės, (o gal tik nuo mažumės gražuoliais vadinami vaikinai, kaip jis) dažniausiai pasižymėjo galimybę sužavėti žaviais veideliais ir pakerėti saldžiais žodžiais, bet apie emocijų, o ypač merginų, supratimą, jokio gido nebuvo. Juk dažniausiai teturėjo laiko įsigilinti į tai, kaip maloniau praleisti naktį. Kai net vardai atmintyje ištirpsta, kaip cukrus arbatoje, nėra nė ko kalbėti apie neįskaitomas emocijas.
Po jos atsakymo apie vaikiną, tik neraiškiai veidą perbėgo sutrikimas. Smaragdinės akys tyrinėjo merginą, tarsi bandydamos surasti atsakymus, kurių ji neišsakė balsu. Neišsiduos.
- Na džiugu girdėti, jog tavo širdies neužima kitas žavus blondinas. Manau dar vienam vietos nepakaktų, - pajuokavo vaikinas, tarsi bandydamas išsklaidyti mintis užklojusį sutrikimo debesį. Žinojo, kad Olivia prikando liežuvį ir sakė dalį tiesos. O, na bet juk kiekvienas melas turi turėti dalelę tiesos. Protinga.
- Na, kai kuriuos dalykus geriau nutylėti, - atsakė Kolinsas. Veide žaidė žavi šypsena ir suprask kaip nori - ar jis kalba apie tai, jog nenori prasitarti apie nepateisinamai aukštą šampano kainą ar pritaikė progą subtiliai pasakyti, jog suprato tą Livi nutylėjimą.
Antakiai šoktelėjo viršun, jai traukiant iš kišenės dovaną. Taip netikėtai pakvietęs merginą į svečius, dovanos nesitikėjo. O gal viena iš dovanų buvo, kad galėjo ją pamatyti su džinsais, puikiai apkabinančiais figūros linkius. Pakilo nuo sofos, jau nė nebesistebėdamas dėl jų ūgio skirtumo. Negalėjo sakyti, kad vietos jo lovoje nerasdavo ilgakojės, aukštos gražuolės, bet žemesnės merginos būdavo tarsi power trip, ar kažkas tokio. Mielos. Pernelyg mielos.
- O, galvojau man dovanoms pakaks tavęs, o čia ir dar kažkas. Stebini.

[Olivia Rose Winter]

 - O tu žiūriu iš kuklumo nenumirsi,- gal būtų ir pavykę užgniaužti šypseną, jeigu ne replika apie marškinėlius, iš raudonplaukės ištraukusi beveik isterišką juoką. O tikrai, kaži ką po jais atrastų? Rašalinį hipogrifą? Ją nustebinti lengva nebuvo, bet, akivaizdžiai, pavyko.- Oho,- sugebėjo ištarti gaudydama kvapą ir nusisuko į langą.- Gerai, tai kol dar turim laiko, reikia pasimėgaut šampanu su aukso dulkelėmis, o tu tuo tarpu galėsi papasakot apie buto įrengimo subtilybes ir techninius niuansus. Gal netyčia pasidarys taip įdomu, kad teks praleisti progą pamatyt Vengrijos ragauodegio ar ko ten dar tatuiruotę ir pokalbį pratęsim saulei nusileidus,- gurkštelėjo minėto šampano ir nusibraukė plaukus nuo akių. Jeigu dviprasmybę apie gėrimo kainą jis paliko ne šiaip sau, buvo gerokai pastabesnis, negu Livi pirma manė. Kita vertus, gal proto jiems pakanka tik vaikytis kamuolius. Vyptelėjo pati sau. Niekada negali žinoti.
Fotografų išliaupsintos auksinės valandos spinduliai gražiausiai skverbėsi pro milžiniškus langus ir, atsimušę į Keito auskarą, atsispindėjo ant šviesios sienos.Džonai, kertam, kad šitas žavusis blondinas auskarų turi daugiau negu aš kada nors turėjau, pamestus irgi priskaičiuojant? Atsistojo jis nesipriešindamas, tuo pačiu metu nepalikdamas merginai laiko apsispręsti, ką nori daryti.Dievaži, kiba atėjai ne baliavoti, o sukilimo stateguot...
O gal viską nuleisti juokais? Prikabinti, tuo pačiu susipinant tarp diržo kilpelių, apkaltinti visuomenę bendrai ir drabužių pramonę atskirai, duoti jam pačiam susitvarkyti, o tada klestelėt ant patogiai atrodančio fotelio, užsimesti kojas ant ranktūrio, ranką su taure - ant kito, ir likusį vakarą praleisti traukiant vienam kitą per dantį, gal paskui lengvai apgirtus pamaklinėt tamsiomis gatvėmis ir grįžus nusmigti čia pat, svetainėje vien tam, kad galėtų jį apkaltinti praleidus saulėtekį... Siužetas prasisuko pro akis ryškus ir spalvotas - juo sekti būtų lengva, patogu, neįpareigojama... nuspėjama. Na, galbūt čia sėdinčiai kvidičininkų kolekcininkei toks variantas būtų labai neįprastas, tačiau Livi... Livi tai būtų pernelyg saugu.
Giliai įkvėpė ir pakėlė akis. Susirado Keito žvilgsnį - kitokio atspalvio žalsva. Šįkart nesišypsojo - stebėtina. Besiartinant galvą teko kelti vis aukščiau, tačiau kontakto nenutraukė nei atsistojusi taip arti, kad beveik jautė išspinduliuojamą šilumą, nei kai įgudę pirštai prie diržo kilpų dviem judesiais prisegė grandinėles. Prakeikti marškinėliai, deja, buvo tinkamo dydžio ir nepanoro palikti to centimetro nuogos odos, per kurią netyčia ir beveik nepastebimai perbrauktų pačiais pirštų galiukais. Gal taip ir geriau. Girdėjo sakant, kad jei išlaikysi akių kontaktą pakankamai ilgai, pamatysi žmogaus sielą. Na, sielai gal dar ankstoka, bet vieną kitą mintį, atsispindinčią smaragdinėse rainelėse, būtų mielai išklausiusi.

[Keitas Kolinsas]

- Mano mirties priežastis kuklumas nebus, - papurtė galvą Keitas, - Bet nuo tavo grožio, Livi, gal ir taip, - plati šypsena iškreipė veidą, duobutėse suspindėjo auskarai. Arba nuo muštuko į galvą, bet juk nebe taip gerai skambėtų, ar ne?
Galbūt per daug apsidžiaugė išmušęs Olivią iš vėžių. Lengvas skruostų nusidažymas aguonų spalva - nežinia ar nuo šampano ar nuo Keito žodžių - ir iškalbingos raudonplaukės žodžių praradimas, taip, negalėjo neigti, kad tuo nesimėgavo. Gal net labiau nei prabrangiu šampanu.
- O, ar tai kūrybiškas būdas pakviesti save į mano miegamąjį? - kilstelėjo dailiai išriestą antakį Kolinsas, - Atsiprašau, jei neteisingai pasvėriau tavo motyvacijas ir tau iš tikro įdomu kokia mano vonioje džiovyklė ir kaip apšiltintos sienos, -
pamojo taurės neužimta ranka Keitas.
Baltaplaukis negalėjo atsižavėti tuo, kad jie kalbėjo vien subtilybėmis ir sudėtingais sakiniais, kuriais iš tiesų nieko aiškaus nepasakydavo. Šampano maloniai pradėtoms svaiginti smegenims klaidžioti po subtilybių labirintus buvo sunkoka, bet koks įdomumas be iššūkio? Vis tik, Kolinsas buvo įsitikinęs, kad jų abiejų tikslai, vienaip ar kitaip buvo tokie pat. Bent jau pakankamai panašūs. Beliko tikėtis, kad saulei sutirpus į horizontą, kaip cukrui arbatoje, tai išsiaiškins.
Ar dėl staigiai pasirodžiusio merginos drovumo ar dėl dovanos parinkimo Keitas nusijuokė. Laisvai, neįžeidžiančiai. Raudonplaukei nenutraukus akių kontakto, vaikinas leido sau tirinėti jos akių žalumą - kiekvieną rainelės liniją ir kitokios spalvos taškelį. Tarsi jusdamas, kad mergina ims ir atitols, vieną iš ilgų, žieduotų rankų apsivyjo aplink garbanės liemenį. Teko pasilenkti ir riesta, strazdanota Keito nosis beveik trinktelėjo į Olivios.
- Klausyk, Livi, - balsas pažemėjo, o žodžiai išėjo gergždžiantys, - Jei tave dabar pabučiuočiau, sakykime, laisvai ir neįpareigojamai, ar labai ant manęs supyktum?
Lūpų kamputis trūktelėjo aukštyn. Auksinėje šviesoje mergina atrodė kaip angelas - velniškai žavus angelas.

[Olivia Rose Winter]

Kaži, ar dovanotas grandinėles jis pasiliks nešioti, ar vėliau nukiš į trofėjų spintą stalčių dėžutę, kur laiko po mažytį prisiminimą iš kiekvieno nuotykio. Jeigu tokią vietelę išvis turėjo. Livi tokia būtų patikusi - matyt, Biobentonse kadaise skatinta mada gaminti iškarpų albumus pasireiškė kiek kitaip. Negali sakyti, kad buvo sentimentali - dievaži, kai kelis metus praleidi bėgdama ir gyvendama vidury laukų su tuo, ką turi ant kupros, greit išmoksti atsirinkti būtinus ir nebūtinus daiktus. Keito reakcijos nesuprato. Juokas padrąsino - viskas taip, kaip buvo, galim tęsti įmantriais sakiniais išdėstytas kvailybes ir lėtai apgirsti nuo brangaus šampano. Tačiau klausimas užklupo netikėtai (antrą kartą per vakarą? Livi pošimtshipogrifų susiimk!)
Akimirkai sutriko: turėjo sekundę suvokti, kad niekas nenutars už ją. Tokių aplinkybių paprastai vengdavo - kad ir kokia dėdavosi nepriklausoma, labiau mėgo suktis iš situacijos negu ją kurti. Žaidimų atvirom kortom Livi nemėgo. Gal jau tikrai per daug laiko su kriminaliniais praleista. Skirtumas tarp jų buvo ne metuose, tačiau Džeimsas vyru tapo per anksti, o Livi mokyklinį suolą brūžino per ilgai. Nepaisant metų, patirčių ir geros dozės pasaulio, kurį pasenę mėgo išdidžiai vadint realybe, Olivija tebuvo mergaitė, prisirišusi prie tų, kurie ją priėmė neklausdami. Jie buvo laimingi - kiek įmanoma būti laimingam kare. O dabar? Džei pasidavė. Ei, santykius užgert reik bare. Vienai. Ne tada, kai du kūnus baigia išlydyt elektros srovė. Klausimas? Sumirksėjo. Džeimso beveik nebučiuodavo pirma. O dabar dvejojo - ne taip, kaip turėtų dvejoti moteris, stovinti vyro glėbyje tiesiogine to žodžio prasme.
 - Tik tiek?- nusijuokė. Apkabinimas ištraukė pirma pasiruoštą ironišką pastabėlę. Čia tik bučinys. Vienas. Tik cigaretė, tik dar viena taurė, tik vienos nakties nuotykis... Mergina žinojo, kaip tai veikia.- O aš jau buvau rimtai susidomėjusi būsto apšiltinimo garantija...-nusivylusi sumurmėjo, nors rausvi skruostai ir ir besistiebiantys pirštai liudijo ką kita. Ar akimirka laukiant saldesnė negu pats bučinys? Nepabandęs nežinosi.
Susilietusios lūpos - panorėjęs jis galėtų sugauti jos juoką. Pirmas sąlyčio taškas
Pirštai nuslydo žandikaulio link, švelniai įrėmindami vaikino veidą. Du.
Ranka ant liemens, per kelis sluoksnius drabužių smelkėsi šiluma. Trys.
O išsprogusį adrenaliną, susijaudinimą ir dar balažin ką, užliejusį smegenis raudono aukso spinduliais, būtų galima priskaičiuoti kaip ketvirtą.

[Olivia Rose Winter]

Londonas pasitiko tamsa ir tyla, kuri, po kelias valandas ausis išūžusio triukšmo ir sirgalių klykavimo atrodė beveik kurtinanti. Livi prireikė bent dviejų minučių apsiprasti su tokiu staigiu aplinkos pokyčiu (ir susiorientuoti kur atsirado: nors teoriškai Londone gyveno jau gerą pusmetį, nuolatinės gastrolės ir kelionės lėmė labai vidutinišką erdvės pojūtį). Už primerktų vokų dar žybčiojo arenos šviesos ir žiežirbos iš tūkstančių lazdelių, kurių savininkai ryškiai buvo labiau susirūpinę ilgai lauktos pergalės šventimu, o ne aplinkinių akių ir plaukų gerove. Ji, žinoma, prisijungė – kažkur gi reikia padėti visą sukauptą adrenaliną. Keitą žaidžiant matė ne pirmą kartą, bet tokios svarbios pergalės iki tol nepasitaikė. Vien ko verta vieta VIP ložėje, iš kur visa aikštė ir žaidėjai (prioritetai aiškūs) matyti kaip ant delno. Juolab, kad vidutinio kalibro aktorė, stebinti svarbiausias sezono kvidičo varžybas tikrai nebus pats įdomiausias asmuo žurnalistams. Būtent dėl šios priežasties dabar Livi nepasivargino slėpti nei plaukų, nei akių. Jeigu fotografų nuomonė nors kiek sutapo su jos, priartintų kadrų su Keitu, iškėlusiu blokštą, turėtų užtekti pardavimus laikyti savaitę – jokio reikalo vaikytis išplaukusių nuotraukų paskaloms.  Ryte grįždama namo ji ketino nusipirkt Magijos žinias, Raganų savaitraštį (gal net kelis) ir visus kitus numerius, kurie pasiduos bandos jausmui ir ant viršelio vietoj bendrų varžybų kadrų išspausdins jo atvaizdą su paryškintais raumenim. Greičiausiai juos iškarpys, įrėmins ir padovanos jam pasikabinti vietoj veidrodžio, kad galėtų kiekvieną kartą pagavusi jį besigrožint priminti, kad joks fiziškai patrauklus žmogus neturėtų taip gerai suvokti savo fizinio patrauklumo. Užsigalvojusi Livi staigiai pasuko dešinėn (ne, tikrai nieko nepražiopsojo) ir nužingsniavo jau gerai pažįstamu šaligatviu viename geresnių Londono rajonų. Žurnalistų laukia bemiegė naktis, kol iš visos magiškų fotografijų krūvos atrinks mažiausiai besivaipančią Keito fizionomiją. Mergina nejučia nusišypsojo įsivaizduodama sujudimą tarp mokyklinio amžiaus raganaičių Didžiojoje salėje, kai pelėdos atneš rytinius laikraščius ir pro galines duris įsmuko į laiptinę. Kažkada juokavo, kad neatsigins gerbėjų minios, susirinkusios po didžiuliais buto langais. Reik tikėtis, kad bent šiam vakarui medžiagos visi prisirinko sočiai. Buvo momentų, kai Livi svarstė iš tikrųjų apkerėti užuolaidas, kad vakarais užsitrauktų pačios, bet meilė žibančiam naktiniam miestui visada nugalėdavo riziką. Geriau pagalvojus (ko ji išmintingai rinkosi nedaryti), visas šitas bendravimas buvo viena didelė rizika ir abipusiai maloni nesąmonė. Greičiausiai todėl nenutraukė po kelių jaunų naktų (kaip įprasta žanro klasikai) ir tęsė iki šiol. O ką. Olivija trumpam stabtelėjo laiptų viršuje ir atsidarė dėžutę su vienu (1) keksiuku, Šaukiamaisiais kerais pakeliui nugvelbtu iš uždarytos kepyklėlės vitrinos. Kartą pabeldė ir, kaip visada, nelaukdama atsakymo užėjo vidun. 

[Keitas Kolinsas]

Keitui Kolinsui džiaugsmas nebuvo svetima emocija, tačiau niekas negalėjo pralenkti euforijos, kurią juto žaisdamas kvidičą. Blokštas rankose atrodė besvoris, sirgalių šūksniai netrikdė, o žurnalistams jis dar sugebėjo pasiųsti plačią, žavią šypseną, kurią sekė aukštai iškeltas vidurinysis pirštas. Vaikinas jau buvo įsivėlęs į keletą skandalų su spauda, nes vis ką nors padarydavo „ne pagal etiketą“ ar buvo išvadinamas pasikėlusiu asilu. Vis tik, pardavimai jam atsiradus pirmąjame puslapyje visada šoktelėdavo, cha. Tiesa, šiandien jo niekas nepeiks — svarbi pergalė buvo pasiekta ir ją pasiekti padėjo neįtikėtinas jo taiklumas. Nusipelniau premijos, dievaži.
Pergalės šventėje per daug neužsibuvo — keli shot’ai prašmatnios degtinės, kelios nuvaikytos fanės, maloniai perleistos kitiems komandos nariams ir jis jau nešdinosi lauk. Velniop žiobarų pasaulį ir negalėjimą keliauti oru, galbūt metas keltis į Kiauliasodį. Galvoje sukosi tokios ir panašios mintys, kulniuojant namo, bet visos jos buvo užmuštos geresnių, didesnį džiaugsmą (ir ne tik džiaugsmą) keliančių minčių. Livi. Jos vardas lengvai sutirpo ant liežuvio, o pati mergina… Niekas nežinojo, kas tarp jų vyko, nors laikraščių nuotraukose kartas nuo karto ir prašmėžuodavo raudonos garbanos. Jie Livi įvardino, kaip „paslaptingąją padangių žvaigždutės mylimąją“ ir Kolinsas niekad nenustojo šių žodžių žaviąjai merginai prikaišioti. Neskaitant šito ir nuolatinio jos erzinimo, buvo pakankamai malonus. Galbūt pernelyg malonus, kai reikalai nusikeldavo į erdvų jo buto miegamąjį. Nesvarbu. Vaikinas paspartino žingsnį ir netrukus jau ilsino išvargusius raumenis išsitiesęs ant sofos, dar kiek rausvokais skruostais po karšto dušo ir dvelkiantis švara bei savo įprastiniais kvepalais.
Neteko laukti pernelyg ilgai. Keitas įtarė, kad net jei Livi ir apsimetė, kad vaikinas ją užknisa iki numirimo, kažkokia jos dalelė vis norėjo grįžti. O galbūt raudonplaukę traukė tik jo prašmatnus butas? Prunkštelėjo iš savo paties minčių ir netikėtai buvo iš jų ištrauktas, kai buto durys prasivėrė. Nė nebesivargino keltis, žinojo, kad mergina jo butą (ir šio buto savininką) žino skersai išilgai ir netrukus pati įsitaisys kažkur šalia. Keitas užmerkė smaragdo žalumo akis. Kaip gera, kad ji čia.

[Olivia Rose Winter]

Kad paskalų savaitraščiai po šiai dienai neišsiaiškino jos vardo (kas buvo savotiškas kirtis per savigarbą, nemeluokim), tik dar kartą parodė, kad pastovumas ir tikrumas numerių neparduoda. Livi nebuvo kompetetingiausia žurnalistė, bet įsivaizdavo, kad "kvidičo padangių žvaigždės paslaptinga mylimoji" kur kas labiau traukia akį negu "gerbėjų širdis tirpdantis lovelasas jau ketvirtą kartą pastebėtas su ta pačia vidutinio kalibro aktore". Nuobodu ir atima skaitytojams galimybę pasijusti svarbiais detektyvais, o skaitytojoms - svajonę kada nors apsilankyti šitoj padangių buveinėj (net jei jos savininkas netikėjo spintom), kurios duris atgalia ranka užtrenkusi Olivija rūpestingai pasidėjo numylėtus (ir nunešiotus) kerziukus šalia kabyklos, kurią neoficialiai jau pasiskyrė sava. Akies krašteliu pastebėjo jį jau išsitiesusį ant sofos.
 - Net nepagalvotum, kad sėdėdamas ant šluotgalio ir siuntinėdamas fotografus žmogus gali taip pavargti,- neatsisukdama pakomentavo, jeigu netyčia būtų kilęs noras nors kartą prisiglaust šalia, lūpomis susirasti įdubimą prie raktikaulio, pirštų galiukais - žaidimo randus ir tyliai klausytis kvėpavimo, kol varžybų jaudulio vis dar pumpuojamas adrenalinas galiausiai nuramins širdies dūžius.- Kavos, vyno ar stipriau?- odinė striukė atrado savo vietą prie Keito (stebuklas, pakabintos!).- Nors kam aš dar klausiu...- nusijuokė ir patraukė tiesiai į svetainę.
Kokiu būdu jis visada spėja ir į dušą, niekad nepabambėsi, kad susitaršęs... Bet statusas matyt idealios išvaizdos reikalauja net ir mosikuojant blokštu, tai nestebina... Objektyviai mąstydama Livi suprato, kodėl merginos (ir ne tik, pripažinkim) nemąstydamos išleidžia dviejų mėnesių algas, kad galėtų iš arčiau pamatyti Keitą Kolinsą, pastarųjų kelių metų produktyviausią žaidėją ir rimtą Lokharto konkurentą "Raganų savaitraščio" žaviausios šypsenos konkurse. Nuoširdžiai? Ne, tokių minčių jau užteko kelias valandas stebint jį (deja, iš toli) susikaupusį, visa galva pasinėrusį į žaidimą ir... kompetencija - savybė patraukli,- paskutinė pusiau sąmoninga mintis, kol akys paskutinį kartą nuslydo visu vaikino ūgiu ir apsistojo ties dar drėgnais po dušo plaukais.
 - Neblogai sužaista,- šyptelėjo puse lūpų ir padėjo keksiuko parodiją (kokio jis skonio išvis?) ant kavos stalelio. Pati be skrupulų įsitaisė ant kito sofos galo, kurį okupavo ištiestos vaikino kojos.- Kiek ten buvo meistriškumo, o kiek muštukų apakinimo nežemišku grožiu, žinoma, kitas klausimas,- kibirkštėlės akyse vos spėjo komplimentus pakuoti į įžeidimus. Negi ims ir pripažins, kad stebėti jį žaidžiantį jai patiko beveik taip pat, kaip kadaise patikdavo bėgti paskui saulėlydžius ir klausytis Džono plunksnos skrebenimo vakarais?- Šampano neatnešiau, nes spėjau, kad ir taip būsi jame išmaudytas. Dabar, aišku, nebepatikrinsi,- juokais prilietė delną, bet rankos neatitraukė. Netyčia.

[Keitas Kolinsas]

Olivia buvo artima. Tiek artima, kad gavo pamatyti ne vien jo miegamąjį ar virtuvę, kaip kuri ne kuri iki ryto čia užsibuvusi gražuolė, o daug daugiau. Jai nebereikėjo klausti, kur pakabinti savo rūbus, kur stovi šaukšteliai ir kuriuos rūbus iš jo plataus garderobo galima pasiimti kai bute pasidaro žvarboka. Taip pat ji neturėjo klausti, kaip Keitas jaučiasi, su kiek šaukštelių cukraus kvidičininkas geria kavą ir kokį magijos pasaulio laikraštį jis mėgsta skaityti labiausiai (ne kai straipsniai apie jį, o tiesiog kasdienės naujienos, žinoma). Kolinsas dar nežinojo, kaip dėl šito jaučiasi. Jam buvo patogu neprisirišti, pamiršti, o atsisveikinant palikti tik bučinį, kaip atsiminimą ar kokį tai suvenyrą. Su Livi viskas buvo kitaip. Vien tai, kad jis nevadino jos mažyte, pupyte ar saulyte šį tą reiškė. Šį tą, ko jai nereikėjo žinoti. Tai buvo galima vadinti prisirišimu, galima įsimylėjimu. Livi nebuvo "patogi", bet ji buvo tai, apie ką Keitas veikiausiai galvojo daugiau, nei apie kvidičą. Velniava.
- Pavargau vis bandydamas įžiūrėti tave, sunkus darbas, - atšovė Keitas nė nemirktelėjęs. Ar jis prikaišiodavo Livi ūgį bent kartą į savaitę (greičiausiai dažniau)? Taip. Ar tai kada nors galėjo jam atsibosti? Dievaži, ne.
Jai paklausus apie gėrimus, nusijuokė.
- Šiandien švenčiam, mano brangioji Livi. Turiu šį tą geriau, nei svaigieji gėrimai, - plačiai išsišiepė vaikinas, bet staigmenos dar neatskleidė. Norėjo, kad Livi pažvelgtų į jį mielai surauktų veideliu ir lieptų nebeišsidirbinėti. Emocinis mazochizmas, ne kitaip.
Žaviajai jo kompanionei be jokių išvedžiojimų krestelėjus ant sofos, Keitas pasislinko arčiau jos ir šiaip ne taip sukryžiavo ilgas kojas, kad būtų patogu sedėti.
- Žinau, kad puikiai sužaista, su tuo, kaip šiandien žaidė mūsų gynėjas... Negalėjau kitaip, - atsakė Keitas, kiek suraukdamas riestą, strazdanomis apipiltą nosį, prisiminęs, kiek kritlių praskrido į jų lankus dėl išsiblaškiusio komandos nario, - Neesmė. Išeidamas mačiau, kaip tribūnose prie tavęs prisikniso kažkoks liurbis. Norėjau nueiti ir tiesiai šviesiai išrėžti ką manau, paklausti, ar tau viskas gerai, ar nebaisu, bet... Žinai, - sakinio nepabaigė, tik ėmė šaltomis savo rankomis žaisti su jos, palyginus, smulkiais piršteliais, juos vis lenkdamas ir atlenkdamas. Sakinio nebaigė. O "žinai" nereikėjo aiškinti - spauda, išprotėję gerbėjai, jų abiejų nenoras apibrėžti šiuos santykius. Švelniai nubraukė ant veido raudonplaukei užkritusią garbaną, nenorėdamas paskęsti savo minčių lavinoje.

[Olivia Rose Winter]

Užuominą apie ūgį, savaime suprantama, ignoravo. Ne todėl, kad pusantros galvos skirtumas tarp jų Oliviją būtų nervinęs, Ne, nei iš tolo. Išskyrus, žinoma, tuos atvejus, kai Keitas, neketindamas šimtas keturioliką kartą klausyt tos pačios rolės žodžių, atėmęs scenarijų užkeldavo jį ant viršutinės lentynos.
- Ne, su tavim neįmanoma,- mergina, pasekdama Keito pavyzdžiu, sukryžiavo kojas po savim ir atsisuko į jį.- Negi teks dažyt plaukus neonine geltona jeigu raudonos neįžiūri? Stipriai galvon gavai?- klasikinis klausimas, pasikartojantis po beveik kiekvienų varžybų - iš toli niekada nebuvo matyti kiek (ne ar) mėlynių jis prisirinko. O jų surasti klasikiniu būdu (atsargiai ir rūpestingai) niekad nebandė.
Nejučia sudrebėjo ir nuleido akis į sunertas rankas, kurios, objektyviai žvelgiant, buvo gana svarus kontrrargumentas ore pakabintam "žinai". Livi pabandė jį išsklaidyti:
 - Ką žinau? Kad fotografai pridarė kadrų savaitei į priekį ir būtų neužtekę juostelės įamžint jūsų didingam susidūrimui?- nusijuokė.
Nors aistringų gerbėjų kiekiu Keitui tikrai neprilygo, pernelyg entuziastingų žiūrovų ar net kolegų buvo pakankamai. Kita vertus, po platų pasaulėlį varinėjo nuo penkiolikos, tad įvairaus amžiaus idiotų, kuriem būtų pravertęs trumpas vadovas apie rankų ir kitų kūno dalių valdymą, matė net per daug. Su laiku išmoko apsimesti, kad tai nieko nereiškia ir niekaip neveikia, tad legvabūdiška remarka šįkart gavosi beveik nuoširdi. Pirštų galiukai keliavo pažįstamais tatuiruočių kontūrais. Visgi, Keitas pasižymėjo neeiliniu sugebėjimu sugauti visus jos "beveik". Nuo pat pirmo karto. Livi būtų norėjusi, kad jai tai nereikštų tiek daug.
Nevalingai pasuko skruostą sekdama jo prisilietimą. Taip, garbanos visada krisdavo į akis. Ne, neketino jų susisegti. Teko priminti sau, kad šiandien kaip ne kaip šventė, o (kaip pernelyg dažnai ėmė kartoti) santykius ir emocijas reikia užgerinėt bare. Vienai.
 - Gerai, visas dėmesys į tave. Geriau negu svaigieji gėrimai? Pala,- Livi netikėdama sumirksėjo, atsisėdo tiesiai ir pasislinko arčiau.- Nesakyk, kad sugalvojai susikabint rūbus pagal spalvas. Ar pasidarei prisiminimų iškarpų albumą su savim ir visom apsilankiusiom fanėm?- jeigu rimtai, žinojo, kad pati neatspės, mat laimėtų rungtynių rutina jau lyg ir buvo nusistovėjusi: pora taurių nesvietiškai brangaus šampano, jeigu nuotaika - išėjimas į miestą ko nors stipriau, erdvus vaikino miegamasis ir naujų tatuiruočių atradimai, pokalbiai su gatvės žibintų šviesom ant skruostų, kurių blaivi pasirinkdavo neaptarinėti. Kita vertus, čia buvo pirma tokia svarbi pergalė. Livi demonstratyviai susimąstė ir pasidėjo sunertas rankas ant kelių.- Aš pasiruošus būti nustebinta.