0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Prisijungęs Vėtrūnė Kristė de Leighi

  • VI kursas
  • *
  • 162
  • Taškai: 209
  • Pirmoji taisyklė - nėra jokių taisyklių
Priestatas
« Prieš 1 metus »
Vos įžengus į mokyklos pasididžiavimo sales ir koridorius, net nepastebėtum, mažo, beveik tobulos stačiakampio formos priestato. Čia kone išsikišęs į lauką, užmatantis dalį pilies kiemo, stovi kambarėlis prikištas įvairiausių augalų.
Čia yra ir maža sofa, kavos stalelis ir kelios kėdės. Kokiam profesoriui atsipūsti ar knygą paskaityti. Gerai panaršius spinteles, galima atrasti įvairiausių arbatų ar buteliukų, puikių sodininkų knygų ir senų profesorių rankraščių.
Taip pat čia vietą randa augalų ir vabalų ieškotojai, žmonės, norintys pabėgti nuo triukšmo ar nuotykių ieškančios porelės. Šioje vietoje lankytis nėra uždrausta, tačiau įspėjama, jog gali iškilti nenumatytų sunkumų grįžti į pilį.

[Paveikslėlis]
Nėra nieko stipriau už norą gyventi


*

Neprisijungęs Veronica Spellman

  • Menininkė
  • ***
  • 147
  • Esu pripiešus gal penkiasdešimt juodų katinų.
Ats: Priestatas su įvairiausiais augalais
« Atsakymas #1 Prieš 1 metus »
Buvo tamsus vakaras. Mergaitė slampinėjo vėlai koridoriuose ir ieškojo kur galėtų nueiti. Žinoma, jog raganaitę lydėjo ir jos katinas- Saliamas. Buvo sunku pamatyti, bet jos žvilgsnis surado kažkokias mažas dureles kurios vedė į įdomumą. Pravėrusi pirmakursė dureles, pasimatė pilną augalų, ši vieta priminė Veronicos tetos kambarį, kuriame visi būdavo tetos burtų indeliai ar šiaip augalai.
- A.. ar čia kas nors yra?- Tyliai paklausė tuštumos, tamsiaplaukė.
Iš tiesų buvo aišku, jog raganaitė yra visiškai viena, na nelabai viena, dar buvo ir jos katinas. Per visas dešimt minučių, ji sugebėjo apžiūrėti kiekvieną augalą ir dar pasivogti gražią gėlę. Manau, ši rožė tinka tik tai man. Iš tiesų, tas jausmas, jog ji viena, mergaitei nepatiko, ji buvo per daug vieniša kaip ir jos pusseserė Christina. Ši prisėdo ant gražios kiek šiukščios sofutės ir nusičiupo knygą apie sodininkus. Veronica su knyga? Žinoma, kad ne, ją pasiėmė vien dėl savo katino, kad jam nebūtų nuobodu, o išdraskyti visą knygą Saliamui patiko. Ji sėdėjo ir galvojo ar ją kas nors ras, ar ji čia praleis visą naktį viena. Kadangi nebuvo su kuo pasikalbėti, o ji sėdėjo dar ant baisiai patogios sofos, žinoma, jog ją ėmė miegas. Pasinėrusi į gilų miegą, mergaitė sapnavo sapną kuriame buvo vieniša ir nerūpima, kaip iš jos tyčiojosi mokykloje. Tikriausiai šis sapnas norėjo pasakyti, jog laikas dingti iš šios teritorijos ir keliauti. Spellman atmerkė ašarotas akis ir atsisegusi savo kuprinę, išsitraukė savo salotas ir pasiėmė kažkokią metalinę šakutę kuri buvo ant stalo, ant kurio stovėjo dar ir gėlės.
- Koks šis gyvenimas baisus, kaip nuobodu..
Baisios mintys kankino klastuolę. Bet vienintelė šovė gera mintis pabėgti iš čia ir nepalikti nė pėdsako.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Veronica Spellman »

*

Prisijungęs Vėtrūnė Kristė de Leighi

  • VI kursas
  • *
  • 162
  • Taškai: 209
  • Pirmoji taisyklė - nėra jokių taisyklių
Ats: Priestatas
« Atsakymas #2 Prieš 1 metus »
      Elizabet tupėjo aukštyn kojom pasikabinusi ant vienos, priestate esančios, citrinmedžio šakos. Šiuo momentu ji galvojo apie vieną savo planą, kurį planavo jau kokį mėnesį jei nedaugiau. O jūs turbūt paklausite - kodėl aukštyn kojomis? Bet atsakymas labai paprastas - Vanesai (o gal ir visiems vampyrams) labai padėjo gerai mąstyti tekantis į galvą kraujas.
      Jei šikšnosparnių klausa nebūtų buvusi tokai gera, tai jaunoji vampyriukė tikrai nebūtų pastebėjusi katik į kambariuką, kuriame buvo daug augalų, įžingsniavusios mergaitės. Ir nors vampyriukė kabėjo aukštyn kojom, ji sugebėjo įžiūrėti ir atpažinti, kad įėjusi mergina yra iš Klastunyno. Šią klastuolę, japonė tikrai yra mačiusi prie Klastunyno stalo Didžiojoje salėje, Klastunyno bendrajame kambaryje ir t.t. Bet aišku buvo viena - ta mergina neturėjo jokių šansų nei pamatyti panelės Von Chang, nei (jeigu jau pamatytų) atpažinti. Juk ji šiuo metu buvo ne kas kitas, o šikšnosparnis! Tai yra, ne žmogaus pavidale, kaip įprastai.
     Kad į kambarį papuolusi mergaitė (kad ir kuo ji vardu), kol kas (kol Elizabet pati to nenori), jos nepamatytų, ji pasislinko į šešėlį krintantį nuo citrinmedžio didelio lapo. Vanesa jautėsi kiek nejaukiai, pati nežinojo kodėl. Gal dėl to, kad jautė šaltį? Iš ties, čia buvo vėsu, bet tikrai klastuolė jaudinosi ne dėl to. Kad ir dėl ko mergina jautėsi nejaukiai, tai nebuvo šalčio problema.
     Tai bediskutuodama su savimi, kodėl ji gali jaustis nejaukiai, japonų kilmės juodaplaukė pastebėjo, kad klastuolė, kuri davė savo katinui valgyti (ar draskyti?) knygą, lyg tai užsnūdo, bet vis dėl to - ji neketino, čia ir dabar atvirsti į žmogų, juk gali būti per daug pavojinga. Šikšnosparnė išskleidė sparnus ir nuplasnojo prie merginos. Įsitikinusi, kad ji tikrai miega, nutūpė klastuolei ant peties ir laukė. Laukė kažko. Bet ko? Kol ją pričiups klastuolės katinas?
Nėra nieko stipriau už norą gyventi


*

Neprisijungęs Veronica Spellman

  • Menininkė
  • ***
  • 147
  • Esu pripiešus gal penkiasdešimt juodų katinų.
Ats: Priestatas
« Atsakymas #3 Prieš 1 metus »
Užsimiegojusi mergaitė labai... labai išbadėjo. Iš tiesų, ji nelabai valgydavo, nes burtų ir kerėjimo mokyklos maistas nelabai jai patiko, o ir žiobarų maistas nepatiko. Ji pastebėjo, jog ant jos peties atsisėdo kažkoks šikšnosparnis.
- Labas mielasis drauge, aš labai noriu valgyti gal iškeptas šikšnosparnis būtų visai skanu.. beje, kuo tavim vadint? Galbūt tu būsi Vambas arba Vamba, labai gražus vardas.. Ir žinai, pagalvojau, kad nevalgysiu tavęs, atiduosiu katinui. - Be jokių emocijų, kalbėjo Veronica.
Ji mestelėjo šikšnosparnį katinui, o šis kiek keista, bet nieko nedarė, tik su šiltu liežuvėliu lyžtelėjo šikšnosparnio veidą.
- Koks per geras šis katinas, Saliamai! Kodėl tu nieko nedarai tam nevykusiam šikšnosparniui? Nu ir gerai, vėliau nesiskųsk, kad ėsti neturi. - Riktelėjo griežtai ji.
Kažkiek geros širdies mergaitė ir turėjo, tad pasiėmė vėl atgal tą šikšnosparnį ir išbūrė jam stiklainiuką su daug oro.
- Pabūk čia, aš vešios tave į kelionę, kartu keliausim aš, Saliamas ir tu Vamba. - Laimingai tarė.
Į stiklainiuką pridėjo daug žolyčių, kad jis būtų gražesnis ir ant stiklainio užrašė ,,Vambos narvas". Taip pat, tikriausiai šis arba ši buvo ir alkanas šikšnosparnis, tad išbūrė dar ir kiaušinių,     pieno, žolelių, ramunėlių. Šį patiekalą sugalvojo padaryti Vambai ir iš šių produktų padarė labai keistą, žalią košę.
- Na štai, maitinkis, pas mane laki vaizduotė, šį patiekalą pati išgalvojau, bet nė neabejoju, jog bus labaii skanu.
Saliamas uostinėjo stiklainį ir net jam tikriausiai smirdėjo ta košė. Ne nu, nieks nevertina mano gaminių.. Kadangi reikėjo ruoštis kelionėj, mergaitė pradėjo krautis daiktus į kuprinę, žinoma įsidėjo augalų, suknelių ir visokiausių kitokių gražių dalykėlių. Ir vėl katinas. Jis nustūmė stiklainiuką nuo staliuko, ant kurio stovėjo tas pats stiklainis, o tas narvelis šiek tiek suskilo.
- Saliamai!

*

Prisijungęs Vėtrūnė Kristė de Leighi

  • VI kursas
  • *
  • 162
  • Taškai: 209
  • Pirmoji taisyklė - nėra jokių taisyklių
Ats: Priestatas
« Atsakymas #4 Prieš 1 metus »
     Vanesa staiga pajuto kaip mergina, ant kurios pečių ji nutūpė, prabudo. Tai kiek išgąsdino japonų kilmės vampyrę, bet ir nebuvo pasaulio pabaiga. Iš arčiau neseniai į priestatą įlindusią merginą buvo kur kas smagiau ir įdomiau apžiūrinėti iš arčiau, juo labiau, vaikščioti ant jos.
     Vis dar šikšnosparnio būsenoje, Elizabet užsilipo ant klastuolės tamsių plaukų ir apžiūrinėjo juos. Tada išgirdo, kaip klastuolė pradėjo su ja šnekėtis! Kas šnekasi su šikšnosparniais?! Ir po galais! Pasiverčiau šikšnosparniu tik todėl, kad pabūti ramybėje! Akivaizdu, kad net gyvūnai šiais laikais nebegali gyventi normaliai - visur tie žmonės... Mergina nepatenkinta jau išskleidė sparnus ir ketino iš čia skirsti, bet ją suėmė anos klastuolės rankos ir įkišo į stiklainį. Viskas, dabar jau gana! Ji pabandė ištrūkti iš stiklainio, bet nesigavo. Ak tie žmonės! Visiški ne žmonės!
     Po kiek laiko, kai Elizabet piktu žvilgsniu varstė klastuolę ir "prašė" jos ją išleisti, netikėtai ant stalo užšoko tos mergiūkštės katinas. Saliamonas, ar kaip ten ji jį vadino? Apuostęs stiklainį su šikšnosparniu turbūt nusprendė, kad stiklainis ir jame tupinti šikšnosparnė Von Chang jam nerūpi, todėl atsainiai stumtelėjo stiklainį ant grindų. Ir aišku, jis sudužo. Vanesos sparnus papjaustė stiklainio šukės, skausmas buvo stiprus. Sukaupusi paskutiniąsias jėgas mergina išskleidė sparnus ir nuplasnojo už spintos, kur niekas jos negalėjo matyti. Ten ji pagaliu persitransformavo į žmogaus kūną. Rankos buvo supjaustytos, ant veido irgi buvo žymių. Ak tas nelemtas katinas! O jo šeimininkė...
     Mintyse nusikeikusi Elizabet pagaliu išlindo iš už spintos ir apsimetusi, kad nieko nenutuokia užklabino klastuolę.
     - O, sveika. Aš Elizabet, galbūt esi mačiusi mane klastunyno bendrajame kambaryje, nes tu man matyta. Ai beje, ieškojau savo šikšnosparnio, kai domėjausi čia esančiais augalais jis dingo - gal sakau, matei?
     Iš rankų varvėjo kraujas, bet ji apsimetė, kad nieko nemato.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Elizabet Vanesa Von Chang »
Nėra nieko stipriau už norą gyventi


*

Neprisijungęs Veronica Spellman

  • Menininkė
  • ***
  • 147
  • Esu pripiešus gal penkiasdešimt juodų katinų.
Ats: Priestatas
« Atsakymas #5 Prieš 1 metus »
Ach, tas prakeiktas šikšnosparnis.. Veronica kažkodėl paglostė savo katinėlį ir atsisėdo ant sofutės. Sėdėdama pamatė dar ne iš šio ne iš to, kažkokią mergaitę. Spellman žvilgtelėjo į kalbančią klastuolę ir taip pat netylėjo.
- Labas, am.. mačiau, tik jis kažkur dingo.. tiesą sakant norėjau tą mielą šikšnosparnį vežtis į savo ilgą kelionę, bet.. bet dingo, na, ką padarysi, kaip tik prieš išvykstant planuoju pasidaryti kavos su ledukais, čia kaip tik yra arbatinukas, sėskis.
Veronica pasodino Elisabet'ą ant sofos, o pati užkaito arbatinuką. Tikiuosi, kad labai neužsibūsiu, nes kelionė laukia ilga.. Praėjo vos kelios minutės, o kava buvo jau užkaista.
- Na štai, turiu dar valandėlę, o tada jau išvykstu, o kaip tau sekasi? Ar patinka mokytis klastunyne, ar turi draugų? Nes aš tai praktiškai, beveik visad viena būdavau, na, bet jau ką padarysi, o tu gerk, nes ledukai ištirps, kai jie ištirpsta, pasidaro keistas skonis. - Kalbėjo klastuolė, kad nebūtų tos nejaukios tylos.
Ši meniška asmenybė tik gurkšnojo skaniąją kavą ir žiūrinėjo ar jos katinas Saliamas, niekur nepasimetė.
- Tu sužeista. Ar viskas gerai? - Paklausė ne ramiai Veronica.
Ach, viskas jai gerai. Taip pat, šiame priestate buvo pilną augalų, tad tai buvo kiek keista, bet ši įsidėjo į kavą, žolelių, dėl efektingesnio skonio. Nu, o ką? Man taip skaniau. Mergaitė pamaišė šaukšteliu, kavoje cukrų ir dar kartą gurkštelėjo šią nuostabią kavą.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 819
  • Varliokas
Ats: Priestatas
« Atsakymas #6 Prieš 5 mėnesius »
Dori pravirkus Deoiridh pasimetė. Nebuvo ji tinkama guodėja ar patarėja. Neįsivaizdavo, ar reikia bandyti kalbėtis, ar leisti jaunesnei mergaitei tiesiog išsiverkti. Kaip žinoti, kas gali padėti? Kai tokioje situacijoje atsidurdavo pati, Matthew bandydavo kalbinti. Net ir tada nebūdavo tikra, kas yra geriau. Tad kaip jai žinoti, ko reikia kitam žmogui?
Padėka leido spėti, kad kol kas ji padarė tai, ko ir reikėjo. Dori reikėjo šilumos ir supratimo. Bet argi ji to negauna namuose? Ar viskas pasisuko tokia bloga linkme, kad mergaitė glaudžiasi prie menkai pažįstamos ir ne pačios maloniausios bendramokslės? Kaži ką ji sakytų, jei sužinotų apie mano susitikimus su tomis kvėšomis? susimąstė Deoiridh. Tai privertė pagalvoti ir apie tai, kad be reikalo taip bjauriai elgiasi su Želatina ir Levanda. Vis dėlto grifė buvo tikra: vos pamačiusi kurią nors iš jų elgtųsi taip pat. Tos kvėšos buvo neeilinės. Kad ir kokia įkyri anksčiau buvo Dori, dabar su ja bendrauti yra nepalyginamai maloniau. Tai reiškė, kad reikia nustoti dvejoti, o kažkaip suteikti pagalbą.
Rudaplaukė ėjo kartu su Dori, nors kol kas neįsivaizdavo, kur jos galėtų pasišnekėti. Vis tik atsidūrus visai prie pilies į galvą atėjo mintis. Praėjusiais metais ji aptiko nedidelį priestatą, kuris buvo pakankamai jaukus pasėdėti ir pakankamai mažai žinomas, kad ten kas nors būtų. Puiki vietelė, tad Deoiridh dar kartą apglėbė Dori per pečius ir nusivedė būtent ten.
Įsitaisiusi viename krėslų pažvelgė į mergaitę nebyliai paskatindama kalbėti. Ji išklausys ir nesijuoks. Tiesa, Deoiridh nebuvo žinoma kaip tyli ir gera mokinė. Ji buvo ta, kuri nebijojo stryktelėti profesorei ant veido (varlės pavidale, žinoma) ar sugriauti koledžo vadovės kabinetą. Vis tik Dori buvo ne ta, iš kurios grifė šaipytųsi, ir kažkodėl žinojo, kad mergaitė tą žino.
- Gali nebijoti kalbėti, - galiausiai paragino juodaplaukę ir balsu. - Pažadu, kad viskas, ką pasakysi, liks čia.
Neturėčiau kam pasakoti, net jeigu ir norėčiau... liūdna mintis praskriejo galvoje. Viduje sukilo noras pasimatyti su Sigurdu, bet Deoiridh skubiai nustūmė šį norą į šoną. Dabar jos laikas buvo skirtas tai, kurią mintyse netyčia pavadino jaunesne sesute.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Prisijungęs Dori Mendel

  • IV kursas
  • *
  • 1061
  • Taškai: 491
  • Lytis: Moteris
Ats: Priestatas
« Atsakymas #7 Prieš 5 mėnesius »
Deoiridh nusivedė trylikmetę į kažkokį priestatą, kur mergaitė atsisėdo ant suklibusios kėdės, nors buvo galima rinktis ir iš daug patogesnių variantų. Juodaplaukė šiek tiek aprimo ir ėmė svarstyti, kodėl grifei parūpo Dori problemos? Juk Deoiridh buvo ne iš tų, kurie mėgtų kalbėtis, bet dabar ji sakė, kad klastuolė gali nebijoti kalbėti. Šiaip jau, Dori ne taip stipriai bijojo, kad grifė kam nors išpliurps. Jai buvo neramiau dėl to, kad kurią nors akimirką, ypač, jeigu trečiakursė pernelyg pradės taukšti, Deoiridh susinervins ir paliks Mendel vieną. Ji tiesiog bijojo pasakyti kažką, kas sunervintų vyresnėlę. Nenorėjo, kad ji išeitų. Bet jos, regis, buvo tokios skirtingos... Juk viskas yra dėl Dori tėvų. Ar Deoiridh tai supras? Ar supras, jei pati turi mylinčią ir tvirtą šeimą? Ar supras, jei net neįsivaizduoja, kad gali rastis tokio bjaurumo tėvai kaip pas Dori?
- Aš... prisimeni, tu man sakei, kad turėčiau gerbti savo tėvus, - atsargiai žvilgtelėjo į rudaplaukę. - O viskas yra dėl jų. Jie manęs nemyli. Jie tikrai manęs nemyli. Žinau, kad ir pati buvau kalta dėl tam tikrų dalykų, ypač pirmame kurse. Kad pykau ant jų todėl, jog jie yra žiobarai. Kad jaučiausi viršesnė už juos, nors taip nebuvo. Bet... bet jie tikrai ėmė manęs nekęsti, kai sužinojo, kas aš esu. Visi sakė, kad jiems šokas. Kad jie susitaikys. Pripras. Ir kad pati esu ne angelėlis... Bet jie nesusitaikė su tuo... Grįžus namo per atostogas jie man liepia kišti lagaminą į spintą ir nebandyti jo išsitraukti. Mama pastoviai norėdavo užmušti mano vorą, ką gi, galės džiaugtis, nes jis mirė... Jie vadina mane nenormalia, išsigimusia ir sako, kad aš esu šeimos gėda. Jie manęs neapkabina. Tu buvai pirmas žmogus per kelis metus, kuris mane apkabino, Deoiridh, - mergaitės akyse ir vėl suspindėjo ašaros. - Iš pradžių jie norėjo, kad aš naudočiausi žiobarų prietaisais, bendraučiau su žiobarų vaikais. Aš atsisakiau. Aš priešinausi. Žinau, žinau, pati nesu labai gera. Bet kaip galiu būti, kai jie šitaip manęs nekenčia? Toks jausmas, kad jie manęs išsižadėjo, ir šita vasara buvo kritinė. Aš bėgau iš namų. Iš pradžių jie dar manęs ieškodavo, paskui nebe. Vadino paleistuve ir valkata. Aš turiu džiauti pinigus iš jų piniginių, nes jie man nebenuperka net drabužių. Įsivaizduoji? Aš nejuokauju. Mano beveik visi rūbai išaugti. Neketinu grįžti namo Kalėdoms, bet nežinau, ką darysiu vasarą. Tiesiog viskas taip... nebepataisoma, supranti? Aš irgi pridariau daug bjaurių dalykų...
Iš pradžių Dori galvojo nutylėti apie savo bjaurų elgesį. Bet dabar ji norėjo pasipasakoti nuoširdžiai. Tačiau bent jau kol kas ji tiesiog negalėjo pasakyti Deoiridh apie tėvų televizoriaus išsprogdinimą ir svarstymą Magijos Ministerijoje. Buvo beveik tikra, kad jau ko ko, bet to rudaplaukė tikrai nesupras.
- Nebuvau gera ir aš savo tėvams. Bet jeigu būčiau jautusi bent kažkokią jų meilę, viskas tikrai nebūtų iki to daėję. O turiu būti stipri. Turiu neparodyti to, supranti? Klastuoliai mane užjuoks ir to nesupras. Pasakys, kad neimčiau į galvą ir nudėčiau tuos žiobarus. Bet lengva jiems sakyti, ar ne? Kai ne jie jaučia, kaip jų tėvai jų nekenčia. Patys kas rytą išvynioja mamos keptus sausainius. Lengva jiems sakyti, kai ne jie svarsto, kokiais kerais galėtų išdidinti savo nunešiotus žieminius batus.
Dori atsiduso. Ji jautėsi saugi. Ji su Deoiridh jautėsi labai labai saugi, bet... Po velnių, ji ir vėl prieš ją visiškai apsinuogino. Pirmame kurse išpliurpė viską apie savo patirtus nuotykius. Dabar papasakojo apie tai, kas slegia viduje. O ką Dori žino apie vyresnėlę? Tai Deoiridh. Septintakursė iš Grifų Gūžtos. Tikriausiai gyvenanti gražiame dvare ir turinti mylinčia šeimą. Viskas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 mėnesius sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 819
  • Varliokas
Ats: Priestatas
« Atsakymas #8 Prieš 5 mėnesius »
Deoiridh nė kiek neabejojo, kad Dori tylės. Ar galbūt pasakys kelis žodžius, iš kurių nieko nebus galima suprasti. Taigi tikriausiai grifė pati turės nuspręsti, kaip elgtis toliau. Ką ji turi daryti, kad bent kiek padėtų jaunesnei mergaitei.
Toks įsitikinimas, ko gero, buvo nulemtas pačios uždaro būdo. Jeigu situacija būtų priešinga, ji tikrai nieko nepasakotų. Galbūt vyresnei draugei, kuri yra artima kaip sesuo… Deoiridh ir vėl pagalvojo apie Sabriną. Ir dar kartą širdį nudiegė pažįstamas nemalonus skausmas. Tai privertė suprasti: netgi baigusi Hogvartsą ji palaikys ryšį su Dori. Tai, kad klastuolė nebijojo verkti ir išsilieti, įrodė, kad ji pasitiki Deoiridh. Žmonių, rodančių pasitikėjimą škote, tikrai nebuvo daug, tad ji be galo juos vertino. Ir dabar visai nebuvo svarbu, kokia erzinanti pirmuose kursuose buvo ši mergaitė. Pažadu, kad liksime draugėmis… tvirtino sau grifė klausydamasi, ką kalba klastuolė.
O ji kalbėjo išties sudėtingus dalykus. Galbūt Deoiridh be reikalo užsipuolė mergaitę dėl nepagarbos tėvams? Argi Dori neturėjo klaidingo įsitikinimo apie jos pačios šeimą? Ko gero, negalima iš anksto spręsti ar teisti žmogaus, kol visko nežinai. Sulig šia mintimi grifė išgirdo draugę užsimenant apie Kalėdas, tačiau kol kas nieko nesakė. Norėjo leisti jai išsikalbėti. Ką gali žinoti, galbūt kitą kartą ji nieko nepasakys. Pertraukti klastuolės buvo nevalia.
Pagaliau stojus tylai Deoiridh jautėsi sutrikusi. Nežinojo, ką reikėtų sakyti. Kaip paguosti draugę? Kas čia galėtų tikti? Situacija atrodė visai be išeities. Buvo baisu pažvelgti Dori į akis, mat visai nesinorėjo, kad ji pastebėtų sutrikimą.
- Nežinau, ar tai tau padės, bet… - galiausiai pradėjo grifiukė. - Jeigu nori, gali atvykti per Kalėdas pas mane.
Tik pabaigusi sakinį suprato, ką pasakė. Dabar Dori tikrai sužinos apie Matthew… Paslapčia su draugėmis turbūt tyčiojasi iš profesoriaus, kažin kaip reaguos, kai sužinos, kad jis yra grifės tėtis? Vis dėlto pastaroji jautė, kad išties to nori. Jai būtų smagu, jeigu atostogas galėtų praleisti su ta, kurią kažkodėl beveik laiko savo sesute.
- Aš nesu pajėgi tau padėti, - po kurio laiko sumurmėjo Deoiridh ir priėjo prie klastuolės. Dar kartą ją apkabino ir neryžtingu tonu pridūrė: - Bet visada tave išklausysiu. Jeigu nori pasikalbėti ar pasiguosti, visada gali ateiti pas mane.
Rudaplaukė nebūtų nė pagalvojusi, kad ne itin draugiškai prasidėjęs bendravimas pasisuks būtent taip. Vis dėlto šis variantas visiškai tiko, tad ji neužtikrintai šypsojosi.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Prisijungęs Dori Mendel

  • IV kursas
  • *
  • 1061
  • Taškai: 491
  • Lytis: Moteris
Ats: Priestatas
« Atsakymas #9 Prieš 5 mėnesius »
Nors Dori ir nebuvo linksma, tačiau jautėsi taip, tartum būtų koks akmuo nuo širdies nusiritęs. Išsikalbėti buvo geras sprendimas, žinoma, jeigu tai nenukeliaus iki kitų klastuolių, tačiau neturėtų, ar ne? Ar septintakursė grifė bendrautų su kokiais nors klastuoliais? Kaži. Kaži, kaži, bet ji juk bendrauja su tavimi, Dori, o tu esi klastuolė.
Tačiau kai rudaplaukė prakalbo apie tai, kad trylikmetė galėtų pas ją atvykti per Kalėdas... Na, tada jau Dori suprato, jog Deoiridh tikrai niekam neturėtų papasakoti to, apie ką merginos čia kalbėjosi. Bet... bet kodėl vyresnėlė kviečia klastuolę pas save į namus? Juk Dori, iš esmės, Deoiridh visai nepažįsta, ji ničnieko nėra pasakojusi apie save, apie savo šeimą... Anksčiau atrodydavo, kad grifė išvis Dori nelabai mėgo. Kas dabar pasikeitė? Nejau Deoiridh šitaip pagailo mergaitės? O gal tai Dori paaugo, pasikeitė, tapo ne tokia smalsi ir įžūli ir tai privertė pakeisti grifės nuomonę apie ją?
Kad ir kaip ten bebūtų, Dori žinojo nuo pat pirmosios akimirkos, kai jos ausis pasiekė tas klausimas, jog ji sutiks. Tik norėjo išsiaiškinti priežastis, kodėl vyresnėlė ją kvietė, kas tai paskatino, ir bent kažkiek daugiau sužinoti apie Deoiridh, bet... bet klausti buvo labai nesaugu, nes trylikmetė įtarė, jog pašnekovė gali susinervinti ir pabėgti.
- Oho, aš... aš labai norėčiau atvykti pas tave per Kalėdas į svečius, tikrai. O kur tu gyveni? Ar tavo šeima nesupyks?
Dori jau kažkada anksčiau buvo pagalvojusi, kad galbūt Deoiridh kažką slėpė. Jeigu jos šeima tokia puiki, kodėl ji niekada apie tai plačiau nepapasakojo, nors Dori ir klausė? Tačiau jeigu kažkas ten būtų ne taip, juk vyresnėlė tamsiaplaukės nesikviestų, ar ne? Tai buvo didžiausia mįslė, tačiau norint ją įminti klastuolė žinojo, jog negali apiberti grifės klausimais.
Mintyse ėmė rastis vaizdiniai, kaip Dori atvyksta į draugės dvarą, susipažįsta su jos tėvais, broliais ir sesėmis... Kaip knietėjo tiek visko daug paklausti. Ką Deoiridh mėgo veikti, ar ji jau išmoko keliauti oru, ką ketins veikti po Hogvartso, ar turėjo vaikiną ir dar daug kitų klausimų... Tačiau tik ištarė:
- Ačiū, - ir nusivalė paskutines ašaras.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 819
  • Varliokas
Ats: Priestatas
« Atsakymas #10 Prieš 5 mėnesius »
Kas būtų pagalvojęs, kad viskas pasisuks būtent taip? Deoiridh dabar išties nuoširdžiai rūpinosi Dori gerove. Mergaitės, kuri vos prieš metus buvo erzinančiai įkyri ir neužsičiaupianti. Net ir tada Kiauliasodyje pridirbo nesąmonių, iš kurių grifei teko abi traukti.
Dabar viskas buvo visiškai kitaip. Mažoji klastuolė be galo pasikeitė, ir atrodė, kad tai nulėmė kažkoks įvykis. Įvykis, kurio ji tikriausiai nenori aptarinėti. Deoiridh nustebo supratusi, kad dabar jau jai pačiai norisi klausinėti ir aiškintis. Apsikeitėte vietomis, ar ne? paironizavo pati sau. Vis dėlto ji puikiai suprato, kad kamantinėti negalima. Toli gražu ne tik dėl to, kad Dori gali nenorėti kalbėti. Labiausiai norėjo savotiškai atsilyginti už savo tylos ir uždarumo periodus.
Pasiūlymas kartu paleisti Kalėdas klastuolei, atrodo, patiko. Deoiridh nežymiai šyptelėjo. Viskas bus gerai. Bet čia ji susidūrė su kita problema: kažkada reikės pasakyti, kas yra jos tėtis. Ar tai daryti dabar? Ar palikti "staigmeną" iki pat laiko, kada jos atkeliaus į Aberdiną? Kaip į visa tai reaguos Matthew.
- Gyvenu Aberdine, Škotijos šiaurėje, - atsakė į daug paprastesnį klausimą. - Mano šeima...
Grifė nutilo. Buvo labai sudėtinga apie tai kalbėti. Ir kiek pikta - ji čia atsivedė draugę tam, kad ji išsikalbėtų. Tikrai ne tam, kad pati pliurptų apie Matthew.
- Viskas sudėtingiau nei manai. Iki Kalėdų papasakosiu, pažadu, - ėmėsi šiokios tokios gudrybės Deoiridh. Nejučia pradėjo svarstyti, kad Dori labai jau gudriai nusuko kalbą nuo savęs. O mes, pasirodo, dar ir panašios. Beveik kaip seserys, ha?
- Nereikia dėkoti, - pratarė rudaplaukė ir pažvelgė į Dori. Gal vis tik reikėtų pasakyti? Ko gero, klastuolei reikės laiko suvirškinti tą informaciją? Ar ji tikrai norės leisti atostogų laiką su profesoriumi, kurio tikriausiai negali pakęsti? Ir kaip į tai galų gale pažiūrės Matthew? Šiaip ar taip Dori ir Meghan buvo dvi baisiausios Hogvartso mokinės - ar bent jau taip teigė herbologijos profesorius.
- Klausyk, - ryžosi grifė, bet vos išsižiojusi vėl prarado drąsą. - Nesu tikra, kad norėsi Kalėdas praleisti mano namuose...
Nutilusi Deoiridh užsimerkė. Norėjo prakeikti save, kad taip kvailai išsižiojo prieš tai neprasitarusi su Matthew. Situacija atrodė visiškai be išeities. Škotė grįžo į savo kėdę ir stengėsi negalvoti. Mintyse maldavo klastuolės, kad ji staiga užsimanytų išlieti, kas ją taip slegia.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Prisijungęs Dori Mendel

  • IV kursas
  • *
  • 1061
  • Taškai: 491
  • Lytis: Moteris
Ats: Priestatas
« Atsakymas #11 Prieš 5 mėnesius »
Kai atėjo metas Deoiridh kalbėti apie savo šeimą, grifė ir vėl persimainė. Dori susiraukė. Ji nenorėjo vyresnėlės kamantinėti. Nenorėjo erzinti savo smalsumu. Tačiau juk trylikmetė negalėjo važiuoti ir į kažkokią nežinią visiškai neturėdama supratimo, kas jos ten lauks. Prieš tai grifė, regis, pakankamai nuoširdžiai tamsiaplaukę pakvietė, bet paskui pasakė, kad viskas yra sudėtingiau, nei Dori mano, ir kad nebuvo tikra, jog Mendel norės praleisti Kalėdas Deoiridh namuose.
- Ar tai dėl to... ar tai dėl to, kad aš esu negrynakraujė? - Dori sekundėlei užsimerkė ir užsidengė delnais akis. Suknisti tėvai žiobarai, visur kišo koją. - Esu girdėjusi, kad... kad nemažai senų, grynakraujų burtininkų šeimų nepripažįsta tokių kaip aš... Žinai, galbūt tu tiesiog pasikalbėk su savo tėvais, ką jie apie tai mano? Iki Kalėdų daug laiko. Vėliau man pasakysi, kokia situacija. Viskas gerai, - čiut čiut šyptelėjo.
Įvairiausios mintys sukosi Mendel galvoje. Galbūt rudaplaukės šeima nekentė tokių kaip Dori, negryno kraujo burtininkų, o gal priklausė kokiai nors slaptai magų organizacijai? Ir vis tik, gal grifė melavo, galbūt jos šeima nebuvo dvare gyvantys turtuoliai? Vis dėlto tai susigalvojo pati Dori, o Deoiridh tiesiog nepaneigė, bet vos tik Dori buvo prabilusi apie tai, grifė labai susinervino. Galbūt tai pati klastuolė pasidarė neteisingas išvadas?

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 819
  • Varliokas
Ats: Priestatas
« Atsakymas #12 Prieš 5 mėnesius »
Deoiridh nežinojo, ką daryti. Kodėl būtinai reikia šitaip apsikvailinti ir neapgalvotai pasielgti? Matthew Dori nemėgo, o ji kaip visiška kvaiša pasikvietė klastuolę į svečius! Suprantama, dabar jaunesnei mergaitei kilo klausimų, kodėl ji staiga tarsi apsigalvojo. Problema buvo ta, kad noras matyti Dori savo namuose buvo nuoširdus. Grifė išties mėgo šią mergaitę, nors vos prieš kelis mėnesius pati tuo nebūtų patikėjusi.
- Ką? - kuo nuoširdžiausiai nustebo rudaplaukė ir atidžiai pažvelgė į Dori. Toks klausimas šiek tiek įskaudino - ar būtent taip klastuolė galvoja ir apie ją pačią? Širdy sukilo nusivylimas ir kažkoks sunkumas. Kodėl tuomet Dori su ja šnekėjosi? Jeigu mano, kad grifė yra pasipūtusi grynakraujė, kodėl reikėjo apgaudinėti? Kodėl jos tuomet vis dar bendravo? - Manai, kad man tai svarbu?..
Balse skambėjo kuo nuoširdžiausias liūdesys, ir Deoiridh turbūt pirmą kartą gyvenime nebijojo jo parodyti. Jautėsi išties įskaudinta. Kažin ką apie tai pagalvotų Matthew, jeigu sužinotų esąs kaltinamas negrynakraujų niekinimu? Ji nežino, kad Matthew yra tavo tėtis bandė raminti save Deoiridh. Nelaimei, Dori ir toliau šnekėjo.
- Aš neturiu tėvų! - staiga užriko grifė. Juto kylančią baimę, bet suprato, kad pasakyti reikia: nebuvo galima leisti Dori ir toliau manyti, kad ji yra kažkokia išlepusi turtuolė. - Tavo žiniai, mano tėtis yra herbologijos profesorius, kurio tu taip nekenti! Dėl to ir sakau, kad gal nenorėsi rodytis Aberdine! Nes amžinai gadini jo pamokas! Pakviečiau tave, nes man rūpi, nes matau, kad esi pasikeitusi. Ir pamačiau, kiek tau mano rūpestis buvo reikalingas!
Grifė nutilo ir kurį laiką giliai kvėpuodama stengėsi nusiraminti. Dabar suprato, kad pykčio nejuto. Ne, jai paprasčiausiai buvo skaudu. Be galo liūdna prarasti tą, kurią laikei drauge, o giliai širdyje net ir sesute. Deoiridh neabejojo, kad sužinojusi tiesą Dori nenorės turėti nieko bendro. Matthew tikrai nebuvo jos mėgstamiausias žmogus…
- Jau gali eiti sau, - burbtelėjo animagė bandydama nuslėpti tikruosius jausmus. Ašaros grasino pasileisti iš akių, bet Deoiridh nė neketino parodyti Dori savo skausmo. Tik ne dabar, kai nutrūko ką tik prasidėjusi draugystė.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Prisijungęs Dori Mendel

  • IV kursas
  • *
  • 1061
  • Taškai: 491
  • Lytis: Moteris
Ats: Priestatas
« Atsakymas #13 Prieš 5 mėnesius »
- Ne! - akimirksniu atsakė Dori. - Ne, aš žinau, aš jaučiu, kad tau tai nėra svarbu, tiesiog... pamaniau... kad gal tavo šeimai tai svarbu? Grifų Gūžtoje turiu vieną draugą, Alaną... Jis yra tikras gerietis, nors prie širdies dėk. Tiesą pasakius, pernelyg geras. Bet jo visa šeima yra klastingi grynakraujai ir aš pagalvojau... kad gal ir pas tave yra kas nors panašaus... Praeitais metais mačiau, kad per kažkurią pamoką judu bendravote, net turėjau tokią mintį, ar tik nebūsit giminaičiai... Aš žinau, kad tau nesvarbu, koks mano kraujas, Deoiridh.
Trylikmetė jautė, kad nuliūdino vyresnėlę. Tai privertė nuliūsti ir pačią Dori. Dori tartum susigėdo, o tada... o tada kažkas tiesiog sprogtelėjo virš visos šitos sumaišties. Herblogijos profesorius. Tėtis. Deoiridh. Matthew. Kąąą? Dori buvo šoke.
- Man patinka herbologijos profesorius, - ramiai atsakė. - Man patinki ir tu. Man jūs abu patinkat.
Dori turėjo tiek klausimų, bet nei vieno nebūtų gebėjusi šią akimirką suformuluoti. Deoiridh pasakė, kad neturi tėvų. Bet tuo pačiu pasakė, kad Turner jos tėtis. Ar ji Dori mausto? Ne, tikrai ne. Mendel matė, kad nemausto. Tai kas tada rudaplaukei yra Matthew? Giminaitis? Ar geraširdis vyras, panoręs įsivaikinti vargšę mergaitę? Kiek laiko jis yra jos tėtis? Kur tikrieji Deoiridh tėvai? Ar ji juos pažinojo? Ar jai teko su jais gyventi?
Jau gali eiti sau. Jau gali eiti sau, skambėjo Dori mintyse Deoiridh balsas.
- Gerai, - vis dar būdama šoke atsakė trečiakursė. - Gerai. Einu.
Ji pažvelgė į grifę. Ši atrodė tokia sutrikusi. Vieną akimirką Mendel net pagalvojo, kad ji pravirks. Tamsiaplaukė žinojo, kad Deoiridh nemėgsta kalbėti apie save. Todėl puikiai suprato, kad dar labiau ji tikriausiai nenorėtų parodyti savo jausmų. Veikiausiai Dori tikrai reikėtų dabar išeiti, kad nesugadintų tolimesnių santykių su naujaja savo... drauge? Guodėja? Kuo? Dori neįsivaizdavo, kas jai yra Deoiridh.
- Deoiridh... - trylikmetė pažvelgė jai į akis ir paėmė jos ranką. - Aš labai atsiprašau, kad anksčiau tave kamantinėjau. Dabar suprantu, kokios absurdiškos buvo mano problemos, kai aš skundžiausi dėl to, kad mano tėvai žiobarai, ir kai tu tėvų... neturi, - Mendel ėmė glostyti vyresnėlės ranką. - Bet dabar aš irgi beveik neturiu tėvų. Ir aš suprantu tave. Kai visi aplink rašo laiškus artimiesiems. Yra mylimi. Reikalingi. O kai pats neturi nieko, - Dori akyse trumpam sužibo ašaros. - Džiaugiuosi dėl tavęs, kad radai šeimą. Žinau, kad nemėgsti kalbėti apie save, bet... ir tu tiesiog žinok, kad kaip ir aš galiu su tavimi pasikalbėti, taip ir tu gali... jei kada norėsi...
Dori paleido Deoiridh ranką ir tiesiog išėjo. Buvo be galo sunku tai padaryti, bet bijojo peržengti grifės privatumo ribas, kurios, regis, jai buvo labai svarbios. Jau ir taip Deoiridh šiandien labai daug atsivėrė. Kaip ir Dori. Šiandien kažkas įvyko, tik labai sunku tą nupasakoti žodžiais. Dori reikėjo viską apgalvoti.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 819
  • Varliokas
Ats: Priestatas
« Atsakymas #14 Prieš 4 mėnesius »
Aišku, Dori puolė įrodinėti taip nemananti, bet Deoiridh buvo tikra, kad mažylę perprato. Būti apmautai gerokai jaunesnės mergaitės buvo kiek kvaila ir apmaudu, bet to pakeisti nebebuvo galimybės. Reikėjo tik kuo greičiau likti vienai ir gerai viską apgalvoti. Ar Deoiridh tikėjosi, kad rado draugę? Taip, reikia pripažinti, kad taip. Vis dėlto likimas turbūt nelėmė niekam tapti tikru šios merginos draugu. Nenoromis ir vėl prisiminusi Sabriną grifė išgirdo naujus Dori žodžius.
- Patinka? Tu taip rodai, kad tu gerbi profesorių, ir jis tau patinka?! - dabar balse buvo daugiau pykčio nei liūdesio. Toks variantas škotei tiko: jau geriau tegul klastuolė mano ją pykstant nei vos sulaikant ašaras. Dori dar kažką šnekėjo ir turėjo tiek įžūlumo paimti Deoiridh ranką. Pastaroji dar labiau suirzo, tačiau rankos neištraukė. Nenorėjo parodyti tikrųjų jausmų, tuo labiau, kad klastuolė jau tikriausiai ir taip per daug suprato.
- Tu nieko apie mane nežinai, - negarsiai pratarė škotė, kai jaunesnė mergaitė pagaliau patraukė išėjimo link. Neįsivaizdavo, ar Dori galėjo ją girdėti, tačiau tai ir nerūpėjo. Draugystė vis tiek nutrūko. Nieko nebus. Deoiridh ką tik prarado dar vieną draugę. Žinojo, kad ji stipriai erzina Matthew, tačiau jis giliai širdyje tikėjo, kad šita mokinė nėra tokia jau bloga. Viskas tiesiog griuvo iš po kojų.
Rudaplaukė atsistojo ir pradėjo lėtai vaikščioti po nedidelę patalpą. Tai nė kiek nepraskaidrino nuotaikos. Mintys ir toliau buvo be galo liūdnos ir betikslės. Ką jai dabar daryti? Skylė, kurią paliko Dori išėjimas, buvo labai didelė ir skausminga. Ar verta bandyti kalbėtis su klastuole? Bet kokia to prasmė? Ja pasitikėti škotė vis tiek daugiau negalės. Kodėl jos iš viso šnekėjosi, jeigu juodaplaukė buvo tokios blogos nuomonės? Ko ji siekė? O kažkurią akimirką Deoiridh patikėjo, kad Dori nori su ja šnekėtis...
Daugiau nenorėdama pasilikti šioje liūdnoje vietoje grifė apsižvalgė ir galiausiai patraukė išėjimo link. Netrukus žingsniavo Grifų Gūžtos bokšto link, bet nieko aplinkui nematė.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight