[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Kalbėti apie kvidičą buvo keista. Pats tuo sportu niekada nesidomėjo, o ir Oliveris rugntynėse nebuvo itin sužavėtas. Ir, aišku, po sunkaus pokalbio su psichologu atsivedė sūnų būtent į kvidičo prekių parduotuvę… Jis išties nevykęs tėvas. Nors buvo visai smagu (neskaitant “privalomų” dramų, žinoma) atrodė, kad turėjo sugalvoti geresnę vietą užsimiršti. Tikras kvailys, ar ne? Nežinia, ką pasakys Mayra…
- Žinoma, galėsi. Rungtynes stebi visa mokykla, tai yra didelė šventė. Tai, žinoma, nėra privaloma, tačiau visi eina žiūrėti.
Net ir aš nejučia pridūrė mintyse. Žinoma, sėdėdavo kur nors kampe ir savo koledžo nepalaikydavo, bet dažniausiai į kvidičo aikštę nueidavo. Prisiminė, kaip persirengimo kambaryje susipjovė su Adele Ginger. Ak, argi toje mokykloje yra vietų, kur jis su niekuo nesusipyko? Nebent ten, kur niekada nesilankė.
Bet jo vaikai ne tokie. Nors tiek pačiam, tiek Mayrai nebuvo lengva būti tėvais, jie savo mažylius myli. Visi penki yra reikalingi ir, reikia tikėtis, tai žino. Ir jie visi yra geri vaikai, nors ir labai skirtingi. Visokie Matthew Turner ir panašūs kvailiai gali galvoti ką nori - jaunoji Llewellyn šeimos karta yra nuostabūs žmogučiai. Kaip ir jų mama, žinoma. Nė vienas iš jų nekaltas, kad gavo tokį tėvą ir vyrą.
- Už ką tu atsiprašai? - atsitraukęs nuo minčių paklausė Dafydd ir paglostė sūnaus galvelę. Atsiprašymai tikrai buvo per dažni (negi ir tai perimta iš tėvo?), bet kol kas visai nebuvo aišku, ką reikėtų dėl to daryti. O gal viskas gerai? - Tu nežinojai apie Muštuką. Tam čia ir esu, kad tau paaiškinčiau ir parodyčiau.
Laimei, nauja krizė neatėjo. Nors nėra ko stebėtis - Oliveris tikrai neeilinis vaikas. Rimtas ir protingas. Šį berniuką reikėtų nešioti ant rankų - ir vis tiek tai nebūtų pakankamas įvertinimas.
- Tikras Mayros sūnus, - sumurmėjo Dafydd taip tarsi parodydamas, kad ir jo mergaitė yra nuostabi. Kaip tik tokia ji ir buvo. Tik laiko mintims nuklysti prie nuostabiausios merginos pasaulyje neliko - reikėjo gaudyti kritlį. Gerai, kad tiek dirbdamas Auroru, tiek banke turėjo nuolat lavinti miklumą - be problemų sučiupo kamuolį.
- Geras metimas, - nuoširdžiai pratarė. Išties - sugauti atlekiantį Kritlį nebuvo taip jau paprasta. - Ar pasiruošęs?
Žengė arčiau ir pusiau perdavė, pusiau metė kamuolį sūnui. Kad ir koks šaunus, Oliveris buvo mažas berniukas, tad reikėjo pasistengti kamuolį paleisti itin atsargiai.

[Oliveris Llewellyn]

Nors kvidičo rungtynės nepatiko, atrodė, kad stebėti jas Hogvartse bus labai įdomu. Tuo labiau, kad Eliotas garantuotai bandys patekti į komandą. Bus smagu!
Deja, tėčio žodžiai, kad kvidičą stebi visa mokykla, gerokai apkarpė entuziazmą. Tai reiškė daug mokinių ir triukšmą. O Hogvartse nebus tėčio, kurio glėbyje iš karto pasidaro ramiau. Kaip jis ten ištvers?
- Aš jau nebenoriu žiūrėti kvidičo, - tyliai sumurmėjo. Tėtis, regis, apie kažką susimąstė, o Oliveris tiesiog nusiminė. Mielai iš viso nevažiuotų į tą Hogvartsą. Argi jis negali likti namie ir padėti mamai rūpintis Hannah ir David? Gal kada nors turės ir daugiau broliukų ir sesučių. Taip, tikrai bus naudingiau likti namie. Taip tėčiui ir pasakys, bet padarys tą kitą kartą. Dabar tiesiog smagiai praleis laiką.
Nesinorėjo daugiau kalbėti apie Muštukus, tad į žodžius apie juos tik linktelėjo. Gal atsiprašyti ir nereikėjo, bet tą padaręs Oliveris pasijusdavo geriau.
Tėtis, žinoma, sugavo Kritlį, ir berniukas nusišypsojo. Nesuprato, kaip jis galėjo dėl to abejoti, bet žinojo netrukus turėsiąs gaudyti jį ir pats. Į pagyrą tik linktelėjo. Nesijautė jos vertas, bet labai susikaupęs laukė kamuolio. Tėtis užsiminė apie galimybę pasimėtyti, tad tą jie ir daro, ar ne? Nesvarbu, kad pasiūlymo neužtvirtino. Oliveris ir taip puikiai viską suprato.
- Taip! - atsakė į klausimą ir netrukus jau laikė Kritlį rankose. Buvo labai patenkintas, bet netrukus gerą nuotaiką išstūmė keistas liūdnumas. Atsargiai padėjo kamuolį į vietą ir neryžtingai pakėlė akis į mylimą žmogų.
- Tėti, aš jau noriu namo, - negarsiai pratarė ir gerokai tyliau pridūrė: - Bet labai noriu šluotos…
Ne, jis to tikrai nenusipelnė, žodžiai išsprūdo visai netyčia. Užraudęs berniukas nuleido akis ir įsistebeilijo į žemę. Jautėsi prasikaltęs.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Nuotaika pakito, ir Dafydd, aišku, buvo dėl to kaltas. Oliveris norėjo pamatyti kvidičą, netgi buvo entuziastingas. O ką pridirbo jo tėvas? Pasakė, kad rungtynėse bus daug žmonių, kas reiškia didelį triukšmą - ir baimę. Tikras prakeiktas nevykėlis, toli gražu nevertas turėti tokį nuostabų sūnų.
- Mažyli, dar juk neišvažiuoji į Hogvartsą. Suprantu, kodėl išsigandai, bet gal dar pavyks tai sutvarkyti.
Nesinorėjo baimės minėti garsiai, bet Oliveris jį tikrai supras. Ir, reikia tikėtis, iki jis išvyks į mokyklą, išties pavyks išspręsti šitos baimės klausimą.
Santūri reakcija į pagyrą patiko, bet tai, žinoma, galėjo būti tiesiog susikaupimas. Pačiam buvo baisu kažką pridirbti, bet viskas baigėsi gerai - netrukus Kritlis jau buvo sūnaus rankose.
- Šaunuolis, - pagyrė berniuką Dafydd ir laukė dar vieno perdavimo. Sūnui pasielgus kitaip, kiek sutriko.
- Ar viskas gerai? - iš karto susirūpino ir pritūpęs pažvelgė mažyliui į akis. - Gal kas nutiko?
Pradėjo galvoti, ką pridirbo šį kartą. Niekaip nesisekė nusikaltimo atrasti, o tai ir gąsdino, ir trikdė. Tokios nuotaikų kaitos buvo dar vienas nerimauti verčiantis klausimas.
- Žinoma, galime keliauti, - tikai neketino prieštarauti. Ir pačiam reikėjo apkabinti savo mergaitę. Netrukus pasigirdęs nedrąsus prašymas nustebino ir privertė susimąstyti. Ar jis turėtų pirkti šluotą tik Oliveriui? Eliotas ir Miriam jau kelionės į Londoną pavydi, tad kas bus dabar? Bet ar jis gali atmesti prašymą, pareikalavusį daug drąsos? Dafydd neabejojo, kad sūnus tiems žodžiams ilgai kaupėsi.
- Gerai, - galiausiai sutiko ir paėmęs sūnų už rankos vėl nusivedė jį prie šluotų. - Bet turi pažadėti vieną dalyką. Tai bus tavo šluota, bet paprašytas visada turėsi paskolinti ją ir kitiems. Visada. Ar supranti mane?
Vėl priėjo darbuotoja, ir Dafydd pradėjo tartis, kokia šluota geriausia beveik aštuonerių berniukui. Tai buvo neplanuotos išlaidos, bet Oliveris tikrai to vertas.
Galiausiai išsirinko ir sumokėjęs reikiamą sumą įteikė skraidymo aparatą sūnui.
- Na ką, eime? - nesureikšmino pirkinio ir apkabinęs mažylį per pečius išsivedė jį iš parduotuvės.

[Oliveris Llewellyn]

Aišku, tėtis kažką suprato. Na, gal ne tai, kad jis nenori į Hogvartsą (bent jau to Oliveris tikėjosi), bet… kažką.
- Žinau, tėti. Tikiuosi, kad pavyks…
Prisiminti baimę triukšmui ir apie ją galvoti buvo gėda. Nors tėtis ne kartą sakė, kad tai neparodo silpnumo, Oliveris negalėjo pakeisti savo jausmų. Taip, jam iš tiesų buvo gėda.
Dar viena pagyra. Nors ką tik džiaugėsi sugavęs Kritlį, dabar nebesijautė laimingas. Ir nenorėjo būti giriamas. Ne, tiesiog norėjo namo - pas mamą. Tik ar tėtis neįsižeis?
- Nieko nenutiko. Viskas gerai, - trumpai atsakė pažvelgdamas į akis. Tėtis nekaltas, kad jis staiga užsimanė namo. Ir, žinoma, tam neprieštaravo.
Prašymas pareikalavo daug drąsos, ir Oliveris nutarė, kad bus atmestas. Tai nebuvo smagu, bet šluotos jis nevertas. Privalo būti geresnis sūnus. Jis labai pasistengs ir kitą kartą tėtis galbūt išpildys tą prašymą.
Buvo toks įsitikinęs, kad prašyto daikto negaus, kad išgirdęs žodžius, bylojančius priešingai, sutriko. Žiūrėjo į tėtį ir bandė suprasti, kas čia įvyko.
- Tikrai? - negalėjo patikėti. - Žinoma, paskolinsiu. Ačiū, tėti!
Stipriai apkabino mylimą žmogų, bet netrukus teko jį paleisti - jam reikėjo susitarti dėl šluotos. Oliveris tiesiog spirgėjo iš nekantrumo, bet nieko nesakė. Suprato, kad tėčio skubinti nereikia. Jis ne daro kažką nuobodaus, o šnekasi apie šluotą, kuri bus skirta jam.
Ir galiausiai išrinko. Oliveris nekantravo, kada galės paimti įrankį ir jį išbandyti. Žinoma, pirmiausia reikia grįžti namo. Tai nebuvo blogas variantas, tad berniukas šypsojosi.
- Ačiū, - dar kartą padėkojo ir laimingas kartu su geriausiu tėčiu pasaulyje paliko kvidičo prekių parduotuvę.