0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Aleksas82

Ats: Kiemas
« Atsakymas #450 Prieš 4 metus »
Aleksas jautėsi keistai. Tikriausiai "keistai" buvo per silpnas žodis apibūdinti jo savijautą, bet kitų žodžių šiuo metu tiesiog nebuvo. Klastuolis sunkiai atsistojo, nepaėmęs Juliano siūlomos rankos nuo žemės ir delnu prilietė galvą. Ant jos puikavosi didelis gūzas, bet ačiū Dievams kraujo nebuvo. Galva liko neprakirsta, o tik smarkiai sudaužyta. Ne problema, sugis. Aleksas klausytis brolio jau nebenorėjo. Dabar jo tikslas buvo pamiegoti minkštoje ir šiltoje lovoje. Joks ligoninės sparnas į Gilbert planerį galvoje neįėjo.
-Man viskas gerai. Niekur man nereikia,-dirbtinai nusišypsojo Aleksas, bet iš to neįšėjo nieko gero. Šypsena išblaškė vaikį, tad šis nepamatęs laiptelio vedantį į Hogvartso pilį, todėl skaudžiai tėškėsi veidu ant pirmo laipto.
-Čia nieko tokio,-greitai tarė Aleksas broliui ir dar kartą tvirtai atsistojo ant kojų. Šį kartą žiūrėk kur eini, kvaily. Jau ir taip tave nori nutempt į egzekuciją pas Madam Pomfri -  tai ir vėl buvo puikusis Alekso vidinis balsas. Vaikinas papurtė galvą, taip išvarydamas jį iš minčių ir atsisuko į broliuko pusę.
-Jo, aš irgi. Myliu? - tai skambėjo kaip išsiblaškę žodžiai einantys iš berniuko burnos. Iš tiesų Aleksas ir buvo išsiblaškęs, bet tikėjosi, kad jo brolis to nepamatys. Vaikino mintys sukosi apie mėlynų akių savininkę ir laukiantį pokalbį su ja. Tikriausiai dabar vyresniam Gilbert teks viską jai paaiškinti ir papasakoti visą nemalonią istoriją nuo pradžių. Tai vaikinui skambėjo kaip tardymas, bet jo pirmoji meilė turėjo teisią žinoti visą vaikino praeitį nuo A iki Z.  Tiksliau tai buvo ne praeitis, o priešistorė prieš Aleksui pavirtus į didelį piktą vilką. Buvo aišku, kad Milla norės tiesios ir tai nepaguodė vyresnėlio.

*

Angelina Presley

Ats: Kiemas
« Atsakymas #451 Prieš 4 metus »
Brolio žodžiai tikrai įskaudino Julian'ą, bet šis stengėsi to neparodyti, bet tai buvo galima suprasti iš jo perkreipto veido, kurį jis bandė pakeisti, bet niekaip nepavyko. Galiausiai Gilbertukas pasidavė ir tiesiog nuleido galvą. Tas jo "myliu" skambèjo labai atgrąsiai. Tarsi jis tai sakytų nenorėdamas ar net verčiamas. Tai tikrai yra skaudu man. Pagalvojo jaunasis klastuolis ir liūdnai atsiduso bei papurtė galvą. O ko tu nori? Jūs nebendravot ir nutolot. Geriau dink jam iš akių ir viskas. Prakalbo ir berniūkščio vidinis balselis. Julian'as šį kartą nusprendė taip ir padaryti. Tik prieš tai dar palydėti Aleksą į kambarį. Visgi jis broliui tikrai rūpejo ir jaunesnysis Gilbertukas mylėjo savo kiek vyresnį brolį dvynį.
- Nevirtinėk ir būk atsargesnis. Man reikia tavęs gyvo. - Tarė berniukas kiek šaltu ir atgrăsiu balso tonu. Jis nenorėjo, kad tai nuskambėtų taip šaltai ir atgrąsiai, bet laiko atgal jau neatsuksi. Klastuolis tiesiog papurtė galvą ir dar kartelį liūdnai atsiduso. Šis priėjo prie brolio ir dėl viso pikto persimetė jo ranką sau per pečius.
  Gan lėtais, bet tvirtais žingsniais broliai dvyniai žygiavo Hogvarsto kolidoriu savo kambario link. Visgi klastuoliai dalinosi vienu kambariu. Žinoma, čia buvo ir gyveno dar keli kiti mokiniai.
  Žingsnis po žingsnio, metras po metro ir dvunykai priėjo savo kambarį. Julian'as paguldė brolį į lovą ir daugiau nieko nesirůpindamas nužygiavo savo lovos link. Šį kartą jis net nežadėjo Alekso vesti pas Madam Pomfri. Julian'as tam buvo perdaug liūdnas ir benuotaikos. Be to jis žinojo, kad şio broliui bus viskas gerai. Berniůkštis greit persirengė į pižamą bei krito į lovą. Galiausiai abu broliai užmigo...

*

Neprisijungęs April Wolstenholme

  • III kursas
  • *
  • 23
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • you set my soul alight
Ats: Kiemas
« Atsakymas #452 Prieš 4 metus »
  Eiprilė labai stengėsi pamilti šią žiemą. Išties. Spoksojo į ją pro lietaus išbučiuotus kabinetų langų stiklus, kai nebegalėdavo sutelkti dėmesio į pamokos temą (pripažinkim, tai nutikdavo ne taip ir retai); gal kiek rizikingai persisvėrusi per bestiklius langus varpinėje, bandė ragauti žiemos lietaus – gal vis dėlto jo skonis visai kitoks nei rudenį ar vasarą? Bet ne, regis, toks pat.
  O štai žiema visai nesivargino pelnyti Eiprilės palankumo. Surūgusi taip, tarsi pats Kalėdų Senelis būtų ją pamiršęs, toji nenaudėlė gadino nuotaiką ir kitiems. Taip, žinoma, pora gražių snieguotų dienų vis tik nutarė palepinti jaunuosius burtininkus, kokią savaitėlę ir pūga nusprendė juos pakankinti, bet trečiakursei iš Švilpynės to nepakako. Jos maža širdelė troško džiaugsmo, troško sniego, troško tų įraudusių veidų. O be viso to pasaulis atrodė niūrus ir pilkas. Ir viskas tik per tą kvailą žiemą, per ilgą ištisais trim mėnesiais.
  Būtent taip rudaplaukė ir svarstė, gulėdama ant žemės ir žvelgdama į nykų fontaną. Negailėjo ryškiai geltonos striukės, negailėjo ir raudonos kepurės. Viduje nubudusi maištininkė neleido rūpintis drabužių sutepimu, ne, ji liepė spjauti į tą bjaurią žiema vadintis negalinčią žiemą ir elgtis lyg niekur nieko. Ir galbūt tik fontanas, virtęs milžinišku šokolado fondiu, galėtų išgelbėti pasaulį..? Eiprilė plačiai nusišypsojo pati sau. Ir tai nevykusiai žiemai.
everything about you resonates happiness
now I won't settle for less

*

kablelis

Ats: Kiemas
« Atsakymas #453 Prieš 4 metus »
Ir vėl prakeikta žiema. Ir vėl saulė nė nespėja patekėti, kai kvaila naktis išstumia ją iš dangaus. Ką jau ir kalbėti, kai dar kvailesni debesys neleidžia saulei nė pažvelgti į žemę. Ką galima veikti tokiu idiotišku oru? Juk pilyje mokiniai prisisėdi per pamokas. Ir naktį negalima išeiti į lauką. Na, kodėl šiame pasaulyje turi egzistuoti žiema, kuri taip pat neleidžia pasimėgauti galimybe trintis po mišką?
Ką gi, grifė bent jau nepraleis galimybės išeiti į kiemą. Žinoma, anoks čia ir džiaugsmas, kai vos tik išeini, o jau esi permirkęs. Vis dėlto geriau blogiau negu nieko.
Tad rudaplaukė galiausiai paliko pilį ir nutarė patraukti prie fontano. Kadangi žiema nebuvo šalta, buvo galima tikėtis, kad jis nebus užšalęs - tik ar veiks? Tai buvo geras klausimas, į kurį Stevie nutarė surasti atsakymą.
Tik išėjus į kiemą labiausiai norėjosi klykti. Kas per oras? Nei saulės, nei šilumos, nei nieko! Kam iš viso ta žiema reikalinga?! Vis dėlto netrukus merginos dėmesį patraukė kitkas. Netoli fontano buvo kažkas labai ryškaus. Ar kažkoks švilpis sugalvojo žaisti kvidičą, tik pametė savo apsiaustą? Arba apsigalvojo ir paliko apsiaustą tokioje... Sakykime, keistoje vietoje? Stevie nesuprato. Bet čia ją pagavo smalsumas. Reikėjo prieiti arčiau ir išsiaiškinti.
Reikėjo prisiartinti per mažiau nei metrą, kad taptų visiškai aišku: tai ne apsiaustas, o žmogus. Žmogus, gulintis ant žemės ir vilkintis kažką ryškiai geltono. Švilpė? paklausė savęs Green. Garsiai kiek padvejojusi ištarė:
- Hm... Ne per šlapia čia gulėti?

*

Neprisijungęs April Wolstenholme

  • III kursas
  • *
  • 23
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • you set my soul alight
Ats: Kiemas
« Atsakymas #454 Prieš 4 metus »
  Tačiau vien nuo viltingų norų bei gražių minčių oras nė neketino taisytis, ne, jis išliko toks pat siaubingas ir nepakenčiamas. Tikrai baisu, ir Eiprilė ėmė svarstyti, ar tik ne todėl kai kuriuos ir užklumpa toji sezoninė depresija – tada, kai oras nedvelkia nei gėlėmis, nei lietumi, nei imbieriniais sausainiais. Tačiau mažoji nesiruošė jos įsileisti. Nė už ką. Geriau jau gulės ant šaltos žemės ir žais akių mūšį su tąja nevykėle žiema, o tai, turėjo pripažinti, nebuvo taip jau blogai. Vis geriau nei kiurksoti ant lovos spoksant į lubas, nuobodesnes net už šį dangų.
  Tik štai kažkas drįso sutrukdyti. Ėmė ir užtemdė tą mažytį skliautą virš trylikametės mergaičiukės galvos, ir būtent tada, kai toji buvo įsitikinusi, kad žiemai jau tuoj tuoj pabos taip niūriai stebeilyti. Pirštais persibraukusi visai neseniai kiek patrumpintus kirpčiukus, Eiprilė į atėjūnę įsmeigė smalsų žvilgsnį. Taip, greičiausiai vyresnė, mergaitė prisiminė mačiusi ją pamokose. Tik vardo niekaip negalėjo prisiminti. Turbūt ir galvoje užsiveisė – o kaip kitaip pavadinsi – tų bjaurių debesų, temdančių taip išsiilgtą šviesą.
 – O tu prigulk šalia ir sužinosi, – linksmai teišpyškino švilpė.
  Ir tik mažumėlę vėliau jai toptelėjo, kad gal toji mergina atėjo vien tam, kad ją nuvytų. Ką gi. Tiesa, Eiprilė niekaip negalėjo atmesti galimybės, jog atėjusioji transfigūraciją išmano žymiai geriau. Įdomu, gal padėtų su fontanu?
 – Jis šiandien kažkoks nusiminęs, nemanai? Turiu galvoje fontaną, – lyg tarp kitko pridūrė atidžiai stebėdama vyresnėlę.
everything about you resonates happiness
now I won't settle for less

*

kablelis

Ats: Kiemas
« Atsakymas #455 Prieš 4 metus »
Ant žemės gulintis žmogus, greičiausiai už Stevię kiek jaunesnė mergaitė, įsispoksojo į grifę ir, atrodo, nė neketino atsakyti. Rudaplaukė kilstelėjo antakius, kai galiausiai atsako sulaukė. O tas, reikia pastebėti, buvo visai ne toks, kokuo Green tikėjosi.
- Gal... Ačiū, ne, - galiausiai ištarė ji. Stevie Green buvo itin pakvaišusi mergiotė, tačiau gultis ant žemės tokiu oru? Tai jau ne. Tuo labiau, kad vilkėjo mamai itin brangiai kainavusią striukę. Vis dėlto reikia pripažinti, kad gulinti mergaitė iš karto pelnė penkiolikmetės pagarbą. Aišku, kad ji nebus kokia princesytė, kuri jau seniai būtų apsibliovusi dėl išteptos striukės.
Tačiau buvo vienas aspektas, kuris Stevię ne itin žavėjo. Ir tai buvo tai, kad mergaitė niekaip nesiliovė spoksoti. Rudaplaukė jau norėjo ką nors pasakyti, kai mergaitė vėl prakalbo. Grifė nepraleido progos nusukti akių, tad skubiai žvilgtelėjo į fontaną.
- Aha, sakyčiau, jam reikėtų draugijos, - pritarė Stevie ir priėjo prie liūdnojo fontano. Kurį laiką atrodė, kad jis nėra kuo nors ypatingas - tuo labiau žiemą. Bet Green nebūtų Green. Netrukus ji rado kažkokį keistą užrašą. Jis buvo parašytas ne raidėmis (bent jau ne tokiomis, kokias Stevie mokėtų skaityti), tačiau buvo aišku, kad tai kažkoks tekstas.
- Am... - norėjo į mergaitę kreiptis Stevie, tačiau suvokė, kad nežino jos vardo. Ji atsisuko ir aiškiai pratarė: - Nenori atsikelti? Čia kažkas parašyta. Nemoku perskaityti, tačiau susidaro įspūdis, kad tai kažkokios durelės.
Rudaplaukė nutilo ir vėl atsisuko į užrašą. Ji dvejojo. Knietėjo pabandyti dureles atidaryti, tačiau buvo kiek nedrąsu. Vis dėlto ji buvo grifė. Ir ji buvo Green. Tad nustūmusi visas baimes į šalį stumtelėjo dureles. Jos sunkiai girgždėdamos atsidarė.

*

Neprisijungęs Feliksas Eliad

  • II kursas
  • *
  • 28
  • Taškai:
  • Klausimas nemiršta tol, kol ieško atsakymo.
Ats: Kiemas
« Atsakymas #456 Prieš 4 metus »
 Feliksas besibaigiant paskutinei pamokai apsimetė, kad jam skauda galvą ir užsimetęs apsiaustą išėjo kieman. Tikėjosi nesusitikti kokio kvailo mokinuko ar, juo labiau, profesoriaus. Tačiau, greičiausiai, pasirinkimas eiti čia nebuvo iš geriausių, mat kiemas knibždėte knibždėjo mokinių kuriems šiuo metu nevyko pamoka. O gal bovo ir keletas kurie, kaip Feliksas, nuo pamokos nusimuilino. Nors triukšmo čia buvo daug, juodaplaukis vis dėl to tikėjosi, kad niekas neprieis ir neužkalbins jo. Feliksas apsidairė. Jo kojos kažko atsisakė ilgiau laikyti antrakursį, tad šis ėmė dairytis vietos atsisėsti. Jo akys užkliuvo už suolelio, nuo kurio ką tik linksmai čiauškėdami nuėjo trys mokiniai. Feliksas, nebelaukdamas, kol atsiras kitas, norintis užimti jam taip reikalingą suolelį, klestelėjo ant jo.
 Ar tikrai vien būti gyvam jau reiškia gyventi?

*

Neprisijungęs Dorotėja Hopes

  • Burtininkė
  • ***
  • 169
  • Lytis: Moteris
  • Grožis pakeičia tikrovės tekstūrą
Ats: Kiemas
« Atsakymas #457 Prieš 4 metus »
Dorotėja negalėjo apsakyt jausmo ką reiškė pagaliau sulaukti pamokų. Kaip mišraus kraujo pirmakursė ji turėjo daug dirbti, jog pasivyti grynakraujus vaikus, su magija susipažinusius daug anksčiau nei ji, todėl kiekviena laisvesnė valandėlė prilygo šventei. Oras buvo neblogas ir ji, turėdama tokį keistą pomėgį stebėti žmones, nusprendė išbėgti į kiemą. Kiekvienas mokinys buvo unikalus ir Dora mėgdavo tiesiog įsitaisyti kur nors kamputyje ir semtis idėjų savo personažų charakteriams. Tai nereiškia, jog varnė buvo antisociali ar nemėgo bendrauti. Ne, su žmonėmis bendrą kalbą ji rasdavo lengvai, buvo gera pašnekovė ir neieškodavo žodžio kišenėje, tačiau būdama tik su savo mintimis vis vieną jautėsi geriausiai.
Taigi šiandieną ji sėdėjo po medžiu kieme ir tyliai stebėjo žmones, kol prie jos nepriėjo dvi pažįstamos grifės ir nepakvietė pasidalinti naujienomis ant suolelio po medžiu. Prakalbėjo jos geras dvidešimt minučių, kol grifiukės galiausiai nusprendė, jog laikas pietums ir jos pakilo eiti. Pusiaukelėje iki pilies Dorotėja apsižiūrėjo, jog paliko savo užrašinę ir pamojusi draugėms jos nelaukti pasuko atgal prie suolelio. Tačiau jį jau buvo užėmęs kažkas kitas. Jaunas klastuolis sėdėjo ant suoliuko išsidrėbęs taip, tarsi bijotų, jog jį kažkas atims. Dora priėjo prie jo.
-Nenoriu gadinti nuotaikos, bet  tu prisėdai mano užrašinę,- prunkštelėjo ji.

*

Neprisijungęs Feliksas Eliad

  • II kursas
  • *
  • 28
  • Taškai:
  • Klausimas nemiršta tol, kol ieško atsakymo.
Ats: Kiemas
« Atsakymas #458 Prieš 4 metus »
 Žinoma Feliksui ramiai pabūti neleido. Vos jis atsisėdo prie jo atskubėjo kita mokinė, sprendžiant iš visko - pirmakursė. Geriau įsižiūrėjęs į ją Feliksas pažino, kad tai viena iš ką tik nuo suolelio pasišalinusių mokinių. Negi bandys įrodyti savo teisę į suolelį? Pamastė klastuolis. Trauktis nuo suoliuko juodaplaukis nė neketino. Buvo bepradedąs klausti ko šiai reikia, tačiau tuo metu išaiškojo, jog dėl visko kalta užrašinė. Feliksas susiraukė.
- Tai kam ją čia palikai? - piktokai paklausė. Vaikinukui magėjo pasižiūrėti kas būtų, jei jis nesutiktų gražinti užrašinės. Gal ši mokinukė bėgtų skūstis profesoriui? Vis dėl to pavargusi galva priminė, kad jis nori pabūti vienas, tad Feliksas murmėdamas atsistojo.
- O dabar gal teiksiesi palikti mene vieną? - vėl grąžindamas savo kūną ant suoliuko paklausė.
 Ar tikrai vien būti gyvam jau reiškia gyventi?

*

Neprisijungęs Dorotėja Hopes

  • Burtininkė
  • ***
  • 169
  • Lytis: Moteris
  • Grožis pakeičia tikrovės tekstūrą
Ats: Kiemas
« Atsakymas #459 Prieš 4 metus »
Dorotėja susiraukė vaikinui atsakius tokiu šiurkščiu tonu. Nes jos kaltė, jog jis nežiūri kur deda savo sėdimąją. Vos tik jis atsistojo ji pačiupo užrašinę prieš pat jam spėjant vėl išsidrėbti ant suoliuko tarsi tik nuo jo priklausytų jo gyvybė. Klastuolis aiškiai rodė, jog nori būti paliktas vienas, todėl kaip kiekvienas normalus žmogus dabar ji net nesiruošė trauktis. Kažkas apie šį vaikiną ją taip erzino, jog dabar ji negalėjo nueiti jo bent kažkie nepanervinusi. Ypač dėl to, jog jo manieros prilygo neišauklėtam kaimo girtuokliu, o ko jau ko varniukė nekentė, tai žmonių be jokių moralinių normų, liaudiškai sakant - pasaulio bambų.
-Nagi slinkis, nepaliksi gi panelės stovėti,- atšovė ji su pačia sarkastiškiausia šypsena kokią tik įmanė. Kaip jis su manimi, taip ir aš su juo.

*

Neprisijungęs Feliksas Eliad

  • II kursas
  • *
  • 28
  • Taškai:
  • Klausimas nemiršta tol, kol ieško atsakymo.
Ats: Kiemas
« Atsakymas #460 Prieš 4 metus »
 Ši mergiotė Feliksą jau tikrai pradėjo nervinti. Ot būtinai reikėjo prikibti. Juodaplaukis jau pradėjo gailėtis, kad nepasirinko kokios nuošalesnės vietelės paežerėje ar pačioje pilyje. Būtų tuoj pat ten ir ėjęs, tačiau priešais jį stovinti mokinė, atrodo, norėjo kovoti, o Feliksas nusileisti nė neketino. Juolab, kad ši pirmakursė vaidino itin protingą ir mandagią.
- Taip, saugok savo užrašinę, nes kitą kartą ją gali rasti koks drakonas ir sušlamšti pusryčiams, - sumurmėjo Feliksas mokinei pačiupus savo turtą nuo suoliuko. Ė, tai ko ji dabar neina? pyktelėjo klastuolis mintyse. Ankstesni spėjimai pasitvirtino - mergiščia kėsinosi į suoliuką. Tačiau Feliksas juo dalintis nė neketino.
- Ne, žinoma nepalikčiau panelės stovėti, - tingiai tarė jis. - na bet tokiai mažytei mergiotei, manau, visai ne pro šalį pamankštinti kojas.
 Ar tikrai vien būti gyvam jau reiškia gyventi?

*

Neprisijungęs Dorotėja Hopes

  • Burtininkė
  • ***
  • 169
  • Lytis: Moteris
  • Grožis pakeičia tikrovės tekstūrą
Ats: Kiemas
« Atsakymas #461 Prieš 4 metus »
Dorotėja vos susilaikė neišsižiojusi. Kaip jis mane pavadino?? Jau norėjo šūktelėti ir garsiai atšauti "kas tave manierų mokė, troliai?", tačiau susivaldė. Ji žinojo viską apie tokius vaikinus kaip jis. Namuose, žiobarų pasaulyje, klasės draugai buvo visiškai tokie patys. Ir pirmoji taisyklė kurios vadovaudamsi ji juos gebėdavo nuleisti ant žemės, tai niekada neparodyti tikrų emocijų. Tokie tipai minta kitų nervais ir energija, taigi jų gadintis be reikalo nevertėjo.
-Kaip sau nori, įspėjau,- vietoj nervų protrūkio ramu balsu atšovė ji. Tada varnė ištiesė nugarą, iškelė smarką ir tvirtu žingsniu prižingsniavusi prie suoliuko klestelėjo tamsiaplaukiui klastuoliui ant kelių. Kaip tau šitoks ėjimas, mintyse nusišaipė ji. Mergina jautėsi pilnai valdanti situaciją.

*

Neprisijungęs Feliksas Eliad

  • II kursas
  • *
  • 28
  • Taškai:
  • Klausimas nemiršta tol, kol ieško atsakymo.
Ats: Kiemas
« Atsakymas #462 Prieš 4 metus »
 Feliksas po ramaus ir kiek sarkastiško veido kauke slėpė susidomėjimą kaip mokinė reaguos į jo žodžius. Na bet šito tai jis jau tikrai nesitikėjo! Pirmakursei šleptelėjus ant jo Feliksas vos nesusikūlė galvos į suolelio atkaltę. Jis staigiai pašoko ant kojų nublokšdamas nuo savęs mergiotę, o jo veide degė jau rimtas pyktis.
- Nori kad paleisčiau į tave porą kerų? - riktelėjo jis ir tvirčiau ką tik ten nukeliavusia ranka suspaudė lazdelę. Kaip šita... šita... bjaurybė gali man aiškinti, jog aš nemandagus, jei jos pačios įžūlumas pranoksta visas ribas? Pagalvojo įniršęs klastuolis.
- Arba tuoj pat dink iš čia arba tikrai gausi kerų žaibą, - ištarė Feliksas. Gal jis ir nebuvo tobulai įvaldęs burtų meno, tačiau šiuo metu juodaplaukiui tai nė kiek nerūpėjo.
 Ar tikrai vien būti gyvam jau reiškia gyventi?

*

Neprisijungęs Dorotėja Hopes

  • Burtininkė
  • ***
  • 169
  • Lytis: Moteris
  • Grožis pakeičia tikrovės tekstūrą
Ats: Kiemas
« Atsakymas #463 Prieš 4 metus »
Dorotėjos sėdimoji buvo kiaurai peršlapusi, o batai pilni smėlio. Ji gulėjo tikrai nepavydėtinoje padėtyje ant drėgnos pavasarinės žemės ir negalėjo prakvėpuoji. Kvatojo net susiriesdama. Paprastai tokioje situacijoje ji susigėstų, tačiau matydama išraišką klastuolio veide ji negalėjo susivaldyti. Jis žvelgė į varniukę tarsi ji būtų slibinas, prieš porą minučių užsukęs į kaimo barą ir užsisakęs alaus.
Geras penkias minutes ji raitėsi iš juoko, kol jis galiausiai nuslopo ir ji šiaip ne taip atsistojusi išsikratė iš batų smėlį. Išgirdusi grasinimus kerais ji tik atgailiai pažiūrėjo į vaikinuką.
-Žinok gerai būtų kerų žaibas, va visas apsiausto galas šlapias. Gal žinai gerų džiovinimo burtažodžių,-ramiu balsu atsakė jam. Ji pati nesuprato kodėl neatstoja nuo karštakošio vaikino, su kuriuo paprastai net nebūtų persimetusi vienu žodžiu, tačiau dabar pradėjusi ji nežadėjo pasiduoti kol nepasiduos jis.

*

domutis

Ats: Kiemas
« Atsakymas #464 Prieš 3 metus »
Buvo vasara ir Hogvartse buvo labai karštą.Norėdamas prasiblaškyti ir tuo pačiu atsipūsti nuo baisingo karščio Domantas pasuko link Hogvartso kiemo.Kiemas buvo gana didelis su fontanu viduryje.Kaip ir buvo minėta lauke buvo karšta.Tad Grifas buvo apsirengęs šortus ir marškinėlius trumpomis rankovėmis.Kieme daugiau nieko nebuvo apart Domanto.Domantas jautėsi labai vienišas.Tuo metu laikrodis išmušė vakarienės pradžią Domantas nebuvo alkanas ,bet ir mastė ar nereiks naktį keliauti į virtuvę pasiimti maisto.Domantas priėmė neteisingą sprendimą.Tuo metu per kiemą pralekė mokinys.Varnanagis nespėjo pamatyti kas buvo vikrusis mokinys.Kur buvęs kur nebuvęs į kiemą palaikyti atėjo Domanto draugas Armandas jis taip pat buvo Grifas.Draugai pasišnekėjo.Ir nejausdami išėjo vakarienės.