[Džeimsas Greywindas]

- Kartais taip pasitaiko, kad kiti apie tave daugiau žino, negu tu pats. Žinau aš šį jausmą. Ir tikrai labai gerai,- paskutinį sakinį pridūrė iš vis vos ne murmėdamas. Jis? Kas tas jis? Ė, ar aš čia kažką pramiegojau?- tačiau abejonės taip ir liko mintyse, gasiai neišsakytos.
- Dažytis? Patikėk, neprireiks.
Pakilusio, įsižeidusio tono, jausmo, kad tuoj išdraskys akis.. Tokios merginos reakcijos ir tikėjosi.
- o gal? - puse lūpų šyptelėjo stebėdamas įsižeidusią Caroline.
Pirmuosius kerus ši atmušė bežodžiais kerais. O po to dramatiškai suklupo, rankomis apglėbusi savo galvą lingavo klykdama, bandydama išsivaduoti iš kažko kas jai kėlė baimę. Vaikinas krūptelėjo nuo riksmo perskrodžiusio kiemo ramybę, nuo riksmo, kuris prišauks visus pilies gyventojus čionai pasižiūrėti kas per fiasko čia vyksta. Tačiau niekas neatėjo. Tik vėjas stipriau papūtė, sutaršydamas abiejų paauglių drabužius ir plaukus. Stovėjo it druskos statula, nesuvokdamas kas ką tik įvyko, bet taip ir nepasijudino, tik žengė varganą žingsnį į priekį. Norėjo nulėkti prie šios, išsiaiškinti viską, tačiau atsargumas sustabdė: o jeigu čia tik spektaklis? Spąstai, akių dūmimas? Tad liko stovėti tik žengęs žingsnį. Bet Caroline klyksmai ir lingavimas nesiliovė, priversdami vaikiną sunerimti nejuokais. Veide atsispindėjo sutrikimas. Lazdelę nuleido ir klausimai šūktelėjęs merginos vardą pasileido link šios.
- Caroline? - nedrąsiai palietė grifės petį ranka. Vėliau stipriau spustelėjo,- Caroline Wilding! Pabusk!- riktelėjo nežinodamas ko imtis. Ir vos pakėlęs toną, mergina, rodos, ėmė sugrįžinėti į savo beveik įprastinę būseną.
- Kodėl rėk- klausimas nutrūko grifei staigiai pašokus. Pačio savisaugos inkstintams suveikus irgi pašoko kiek toliau nuo pažįstamosios bendrakoledžės. Klausima išraiška atsipindėjo juodaplaukio veide. Kas jai dabar užėjo?
- Kaip nori,- sutiko keliais lazdelės mostais atmušdamas mestus kerus,- Mh, tai dabar tu pamokslausi? Kokie mes visi išminčiai filosofai, nors krentam kiekvienom pakampėj nuo psichologinio skausmo,- drėbtelėjo. Užsižiūrėjęs, kad neišitėkštų ant grindinio užkliuvęs už išsikišusio akmens per vėlai pastebėjo atšvilpiantį peilį. Nemalonus oro šuoras pranešė apie prašvilpiantį ginklą beveik prie pat juosmens, kūnu nuėjo pagaugai. Ašmenys įsmigo už nugaros, tiesiai į patį kamieno vidurį. Švilptelėjo, dirstelėjęs pro petį, kai pamatė priešininkės taiklumą.
- Oba, negi ir man dabar teks peilį išsitraukti, a?- pateikė retorinį klausimą,- nors... turbūt neteks,- burbtelėjo po nosim, juodaplaukės rankos tvarsčiams krentant ant žemės. Trykštelėjo kraujas, nurausvindamas šiosios ranką, žemę po jos kojomis. Kraujo pasirodymas pakirto grifui kojas. Rodos, ten visi pasaulio metalai sulydyti.
- Kvailiuke tu,- ramiai, net tyliai prabilo, sunkiai artėdamas prie Carol,- negi vėl nori patekti ligoninėn?
Tačiau, ši į tai ką sau pasidarė visai nekreipė dėmesio, porino toliau kaip ir visi esantys aplinkui, kuriuos teko sutikti: nebėk nuo savęs, susitaikyk. Trumpai nusijuokė.
- Eh, jei kas tik pasakęs panašius žodžius man duotų galeoną. Seniausiai turtingas sėdėčiau,- šyptelėjo. Bet ši vis su tolimesniais grifės žodžiais menko,- pasakyčiau, jei tik nuo to man palengvėtų ir tau kažką reikštų. Dabar nei tas, nei anas....
Nelauktai nutilo. Galiausiai ir sustojo. Nebuvo labai arti prie Wilding, nebuvo ir labai toli. Širdies plakimas pagreitėjo, vos į nugarą nestipriai stuktelėjo lazdelės galiukas. Vaikinas taip ir neatsisuko pasižiūrėti kas jam įrėmė lazdelę nugaron. Stovėjo sustingęs, iš netikėtumo išplėtęs akis.
Kieme aiškiai tvyrojo tyla. Tik kai kur prašvilpdavo stiprokas vėjas, tai ten, tai šten nutūpdavo koks paukštukas. Netrukus pasigirdo žingsniai ir tamsiai mėlynu apsiaustu apsirengusi žmogysta išniro iš medžio šešėlio. Juoda odine pirštine aptraukta plaštaka perbėgo įsmigusio peilio ašmenimis, priversdama šį sulinguoti.
- Žinai, Džeimsai, absoliučiai sutinku su tuo ką tik pasakei. Absoliučiai. Aš irgi niekam savo paslapčių neišpasakinėju,- lyg iš žemės išdygęs Bendžiaminas Ragvaldsonas pašaipiai šyptelėjo. Ranką patraukė nuo peilio, apsukęs riešą, staigiu judesiu ginklą ištraukė iš medienos,- Gražus daikčiukas,- pagyrė visiškai išlysdamas iš šešėlio,- ir beje,- vanagišku žvilgsniu apžvelgė visus čia susirinkusiuosius: Džeimsą, kažkokią juodaplaukę kraujuojančią merginą, du savo bendrininkus- vienas akimirksniu iš merginos atėmęs lazdelę, šią laikė nukreipęs į galvą, antrasis lūkuriavo prie grifo,- nuo kada Hogvartse galima įsinešta va tokius ginklus,- visiems prieš akis iškėlė peilį,- maniau čia tik vieno Dumštrango mada,- užbaigė aukštaūgis, atgal sulaižytais pilkšvai rudais plaukais.
- Tu jau baigei, prakeiktas benkarte?!
- Aš turiu vardą.
- Tokie kaip tu, tokio neturi,- Džeimsas suirzęs drėbtelėjo.
- Labas rytas ir tau, Džei,- atsainiai pasisveikino Slapstūnas,- seniai nesimatėm. Tėvas siunčia linkėjimus.

[Caroline Elase Wilding]

Jei kas Caroline paprašytų sudaryti nemaloniausių jausmų sąrašą, pasimetimas savyje neabejotinai karaliautų viršūnėje, po apačia pamindamas baimę, ilgesį to kas tave skaudina ir fizinius jausmus - kad ir karštas adatas ant odos. Taip, jai skaudėjo. Tačiau buvo daug sunkiau surasti save savyje. Kaip įmanoma taip išsimušti iš vėžių, kad net nebesugebėtumei mąstyti kaip anksčiau, kažko daryti kaip anksčiau... Net būti tuo, kuo buvai anksčiau. Atsigręžusi atgal Caroline matydavo net ne save - kažkokią jauną, naivią, dailią ir linksmą mergaitę spindinčiomis akimis. Kur tu, norėjo sau pasakyti Carol. Kur?
 - Ne iš gero gyvenimo aš tą peilį nešiojuos. Mielai neturėčiau,- suburbėjo šešiolikmetė stebėdama Džeimsą.
Kraujas, besisunkiąs iš žaizdų, merginai netrukdė. Veikiau padėjo blaiviau mąstyti. Tik kad nelabai pavyko demaskuoti vaikino. Ahaa, vampyrus galima iš sąrašo išbraukti... Kaip aš kvailė anksčiau nesusiprotėjau - juk pamokoj kraujo klanai buvo. Nieko, bus dar laiko. Taip, viena iš labiausiai erzinančių merginos savybių buvo noras žinoti viską ir visur. Na, kad ir kaip bebūtų keista, Carol turėjo šiokią tokią mazochizmo gyslelę. Kaip sakoma, toks tokį pažino ir ant alaus pavadino... Senelė apsidžiaugtų, kad jos žodžius prisiminiau. Tik viena problema - dzin jai gyva aš ar mirus...
Negi nori patekti ligoninėn... kvailiuke... Įdomiai čia jis mąsto. Kaip su mažu vaiku.
 - Žinai, jeigu tose ligoninėse man bent jau padėtų, tai su mielu noru,- tyliai tarstelėjo Carol nekreipdama dėmesio į globėjišką toną. Deja, pati nesuvokė kas jai yra. Nieko nuostabaus - dauguma depresija sergančių ir/ar pažeistos psichikos žmonių visiškai neįsivaizduoja kas jiems yra.
Kažkodėl atrodė, jog Džei - ne ką geresnis atvejis. Gal dar blogiau - puikiausiai žinojo viską apie save, bet ir toliau lyg užsispyręs ožys tvirtino priešingai. O gal ir ne - dar veikiamos tablečių šešiolikmetės smegenys greičiau už šviesą vieną po kitos kūrė pačias įvairiausias ir nesąmoningiausias prielaidas ir išvadas. O kokias, težinojo pati.
 - Turtingas, bet tai kvailas. Ką  jau čia su tavim, jei klausyti net nesirengi. Tavo pasirinkimas,- Caroline nervingai pasitrynė pirštais smilkinius - nuo tablečių įsiskaudėdavo galvą, bet tai tebuvo pretekstas išgerti dar.
Pastoviniavusi vietoje mergina žengtelėjo žingsniuką priekin - ketino pasiimti peilį. Gal saulės nutviekstame kiemelyje niekas pulti ir nesirengė, tačiau šešiolikmetė nesijautė saugiai, kol ginklas saugiai nekabėjo pašonėje, visad pasiekiamas ir niekad neapviliantis. Tačiau pakėlusi akis pastebėjo, jog kieme jiedu su Džei jau ne vieni. Kas per... mintyse keiktelėjo Caroline akimis skenuodama priešininkus. Buvo trys. Vienas užėmė oratoriaus padėtį, kitas buvo atsakingas už Džeimsą, o trečias... Ūmai suvokusi kas jos laukia šešiolikmetė siektelėjo lazdelės, bet buvo vėlu - mėlynapsiaustis pagriebė ją pirmas ir dargi panaudojo prieš pačią šeimininkę. Automatiškai tiesdama ranką prie peilio, Carol vėl nusikeikė, bet šįkart daug riebiau - ginklas gulėjo atėjūno rankoje. Nevaldomas įsiūtis užvaldė merginą matant jai taip ištikimai tarnaujantį durklą kažkokio ilgšio sulaižytais plaukais rankose.
 - O aš maniau, kad sulaižytų plaukų mada jau seniai praėjo,- nebesivaldydama tėškė Caroline vis sukdama galvą, kaip atsiimti jai priklausantį ginklą. O Džei, regis, su atėjūnais buvo pažįstamas. Regis, pažintis nėra maloni. Tėvas siunčia linkėjimų? Pala pala, tai prie ko čia aš? Prasiblaiviusios nuo tablečių smegenys tik dabar pristatė Carol tikrąją realybę - ankstų rytą atokiame Hogvartso kampelyje du gyvenimo nepagailėti beginkliai paaugliai prieš tris suaugusius ir nepėsčius vyrus. Žavu. Ir kaip tu, Carol, vis sugebi kur įsipainioti?

[Džeimsas Greywindas]

Aš niekada neturėsiu ramaus gyvenimo.
Džeimsas stovėjo ramiai, girdėdamas tik vėjo gūsius ir priešininko kvėpavimą.
- Žinai, norėčiau su tavim ir toliau nesimatyti,- subambėjo,- Kokie dar linkėjimai? Ko tam šunsnukiui reikia? - nesuprato. Nesuprato, kodėl kelis metus nematytas žmogus pagaliau nusiteikia nusiųsti... linkėjimus?
- Juk žinai dėl ko,- negirdėtas balsas atsklido iš už nugaros. Vaikinas šiek tiek grįžtelėjo per petį, bet tik išvydo gobtovuotą personą. Išlenkė antakį neatpažinęs, kaip ir nesuvokęs kur link veda prašnekusiojo mintys.
- Na, tai paaiškink, nesuprantu,- tiesmukišku abejingu balsu pratarė mėlynakis. Bet viduj degė iš smalsumo, sumišimo. Kratė kiekvieną prisiminimų kertę dėl ko. Nė nereikėjo išgirsti- pajuto- kaip vyras pravėrė burną ketindamas paaiškinti.
Bet jo man ir nereikia.
Staigiai atsisuko, griebė spėjusį sutrikti Slapstūną už rankos, belaikančios lazdelę, keliu smogė į šoną. Kerai šnypšdami praskrido pro ausį, spėjo pasilenkti. Įsibrovėlis iš alkūnės rovė į pakaušį, nuo smūgio grifui ausyse suskambėjo varpai, sumirguliavo akyse. Susileido akimirksniu, paleidęs ranką jau ketino atsitiesęs išsitraukti savąją, tačiau taip ir nepajudėjo. Įstengė tik kvėpuoti, vartyti akis ir prabilti. Liko sustingdytas bežodžių kerų vietoje.
- Negražu taip elgtis.
Greywindas sunkiai nurijo seiles, steibilydamas į jį atsuktą lazdelę. Mėlynas gobtuvas nukrito ir išvydo gal dvidešimt trijų metų rudaplaukį vyriškį už vaikiną aukštesnį tik apgailėtinu sprindžiu. Anksčiau laiko suvargęs, pailgas veidas netiko gyvybingoms granitinėms akims, be gailesčio badančioms Hogvartso mokinį it laukinis žvėris auką.
- Negražu taip iš oro įsibrauti į ne jūsų fizionomijos skirtą vietą,- pridususiu balsu atšovė. Akies krašteliu matė kaip susidomėjęs Bendžiaminas stebėjo vaikinų pokalbį. Kažkur tolėliau riebiai nusikeikė Caroline supratusi, kad liko be išmylėtojo peilio.
Nepergyvenk, peilio čia tau neprireiks. Galbūt.
- Kur taip parašyta?- pašaipiai vyptelėjo Brolijos narys, parodydamas kelis išmuštus dantis. Visi darbai reikalauja aukų.
- Galbūt man ant kaktos užsirašyti, bent tada gal pastebėsi?- klausimas į klausimą ir begalinio irzulio tonas juodaplaukio balse,- nes žinai, ne visi akli mat...- taip ir nutrūko pabaigoje sakinio, mat bendrakoledžė nusprendė apsireikšti. Džeimsas nusikeikė mintyse, prie to pačio prašydamas visų esamų ir nesamų dievų, kad tik ši nesumanytų įsikišti ir realiai į visą šį mėšlą. Tupėk ramiai. Nenorėk problemų daugiau. Tau jų ir taip užtenka,- iškošė galvoje. Tuo tarpu Ragvaldsonas trumpai nusijuokė, tada kažką tyliai suburbuliavo švediškai ir tik po to kreipėsi angliškai su juntamu akcentu:
- Ratas apsisuka ir mados grįžta, mieloji. Tam nėra apribojimų ar ne? - ir ėmė žingsniuoti link juodaplaukės garbanės. Primerkė akis,- žinot, ką? Susitarkim,- atsigrežė į abu paauglius,- tu, Džeimsai,- bedė į sustindgytąjį pirštu,- lėksi pas savo tėvą, kad šis sutvarkytų visus reikalus. Išlėkei nusiplėšęs grandinę ir supykdei Broliją. Labai. Jie nori tavo pasiaiškinimo ir geriausiu atveju tavo galvos, taigi,- padarė pauzę blausiai šyptelėdamas pastebėjęs, kad juodaplaukis tuoj apsiputos iš pykčio. Jėzusmarija, kiek pas jį parako. Mane tuoj pavydas užpjaus,- pamintijo,- nesispyriok, jei nenori užversti kanopas anksčiau laiko,- po to nuvedė pirštą link Wilding,- o tu, apsimesk nieko nemačiusi ir niekam nepasakok. Nenorėk, kad surasčiau ir ištrinčiau atmintį, užriščiau liežuvį,o jei to nepakaks... nužudysiu,- grasinimas buvo išsakytas juokaujančiu tenoru, išskyrus paskutinį žodį. Bet tame ir buvo visas žiaurumas. Gali manyti, kad tai juokelis, bet čia- gryniausia tiesa, kurią išpildys nė nemirktelėjęs. Bendžiaminas spragtelėjo pirštais,- ar aišku?- pasuko galvą į grifus, prie kiekvieno veido sustodamas bent minutei. Slapstūno veide vėl atsirado ta pati blausi šypsenėlė. Pamojo ranka vienam bendrui, stovinačiam prie Greywindų jauniklio. Mėlynakis lengviau įkvėpė, vos kerus atšaukė. Tačiau nestovėjo vietoje. Jau norėjo išsitraukti juodalksnio lazdelę, bet staigus smūgis į veidą sulaužė nosį, pasipylė kraujas ir spėjęs aiktelėti, Džeimsas griuvo ant nugaros.
- Tu! TU SULAUŽEI MAN NOSĮ!- sukriokė, susimdamas už veido. Pajuto kaip kelis užspaudė krūtinę, kaip ėmė trūkti oro. Kažkas įrėmė beržo medienos lazdelę į kaklą. Lyg per milgą išvydo Ragvaldsono snukį.
- Reikėjo ne tik nosį sulaužyti. O dabar užčiaupk savo pragarišką srėbtuvę ir varyk į Londoną, nes jei ne, pats tave priduosiu Slapstūnams. Ar ai- šku?- išurzgė benkartas, dar labiau prispausdamas grifo krūtinę, - nes, žinok, su mielu noru, neturiu ūpo bėgioti pagal tavo tėvo dūdelę,- Vieta atsakymo išgirdo tik inkštimą, kas privertė sulaižytų plaukų savininko vypsnį praplatėti,- puiku,- nusprendė ir atsistojo. Žinojo, kad Džeimsas neatsistos. Tik ne po to, kai vaikinui priminė fizinį smurtą. Žvilgtelėjo į juodaplaukės rudaakės pusę. Jos kraujavimas neturėjo didelės reikšmės įsibrovėliui, tai mažiausiai kas jį jaudino. Nusprendę pasipešti, o dabar abudu kraujuoja,- lyg ir nusišaipė mintyse, tačiau vis tiek įdėmiu žvilgsniu skenavo merginą, kuri, jo bendro dėka, taip ir nepajudėjo. Netikėtas supratimas šovė galvon.
- Tu Caroline Wilding, tiesa? Ta mergiotė, kuri metus praleido praktikos?- pajudėjo iš vietos link Caroline,- tu pažįsti Ašą Blackmorą,- kaip teiginį pateikė, net nepaklausdamas ar tai tiesa,- man reikia, kad tu jį surastum. O kai surasi, pasakyk tam psichopatui, kad su juo kai kas nori pasikalbėti valanda po vidurnakčio Šerno galvoje. Tegu ateina vienas. Bandys mulkinti- pasigailės. Ir nemanyk priešintis ar kažkam pasakoti apie tai, kas čia nutiko. Savo žodžio laikausi,- metė per petį. Ir dingo. Dingo visi trys vyrai mėlynais apsiaustais. Tik virš galvų sužviegė kelios ferumos. Bet ir šios greitai prapuolė iš akių.

[Bela Black]

Belai nesmagu. Ji niekaip nesupranta kodėl, nes juk vakaras gražus, puikiai matosi saulėlydis. Giliai širdyje ji supranta, kad ji yra klastuolė, labai liūdėti neturėtų... pradeda krapnoti, lašai krenta ant veido... keista, kai kurie jų - sūrūs... Nagi, Bela, raminkis... galvoja pati sau. Kiemo danguje pasirodo mėnulis. Pilnatis. Tyliai svirpia svirpliukai. Bela negali patikėti, kad vienas klastuolis daro tai, ko ji prašo nedaryti... ją kopijuoja... ji manė, kad Klastūnynas - neįranti bendruomenė... Bela klydo. Tačiau tokių išdavikų mažai - vienas kitas. Bela nusibraukia ašaras, atsistoja. Toli ūbauja pelėda. Mergaitė bando tvardytis. Net nepajunta, kaip šalia atsistoja Džeris.
- Kas nutiko? Ko liūdna? Pala... tu juk neverkei?
- Džeri, atleisk... nereikėjo eiti į Klastūnyną... netinku, viską gadinu... - guodžiasi Bela.
- Na jau! Tu - puiki klastuolė. Tik kiti nesupranta, kad tavęs pamėgdžioti neįmanoma...
Bela nesmagiai šypteli. Džeris ją apkabina per pečius.
- Einam vidun, darosi šaltoka... - taria jis.
Visai sutemo. Vos raibuliuoja vanduo. Danguje ima ryškėti žvaigždės, o Bela jau ramiai sėdi prie krosnies su geriausiu ir vieninteliu draugu...

[Madoka Fox]

Antrą savo naujojo gyvenimo dieną, kupina įvairiausių emocijų Madoka išėjo į mokyklos kiemą. Ji jau buvo apsilankiusi savo koledžo kambariuose, spėjo susidėti daiktus prie išrinktos lovos ir dabar vilkėjo uniformą su Grifų Gūžtos emblema. Kiemas buvo erdvus, čia vaikščiojo masės uniformuotų burtininkų. Vieni išsidrėbę ant pievelės ilsėjosi, kiti susėdę ant laiptelių šnekučiavosi. Matėsi ir vienišių susirangusių atokesniuose pakampiuose. Visi darė kas ką norėjo. Nors šviesiaplaukė buvo persimetusi keliais žodžiais su kitais jos koledžo nariais prie stalo didžiojoje salėje bei Grifų Gūžtos patalpose, tačiau tokių žmonių, kuriuos galėtų pavadinti draugais, dar neturėjo. Tad viena klaidžiojo po didelės pilies valdas. Kol pasiekė kiemą buvo penkis kartus pasiklydusi. Todėl kai pagaliau išėjo laukan, mergaitė labai apsidžiaugė. Nežinodama kur pati ėjo, žingsniavo bet kur. Nebuvo nuostabu, kad atsidūrė prie fontano. Prisėdo ant krašto. Buvo graži diena, vandens čiurkšlės žibėjo nuo saulės spindulių ir maloniai gaivino veidą. Madoka išsitraukė savo burtų lazdelę, kurią nusipirko prieš kelionę į Hogwartsą. Dar neteko jos naudoti, bet mergaitė nekantravo. Norėjo būti tokia pat nuostabi kaip ir jos brolis. Jis turbūt mokėjo visus įmanomus burtus. Iškėlusi ranką su lazdele į viršų, šviesiaplaukė ėmė mosuoti ja per orą tardama išgalvotus burtažodžius. Turbūt atrodė juokingai senbuviams, bet mergaitė nebuvo iš tų, kurie labai kreiptų dėmesį į tai, ką apie ją galvojo kiti.

[Sem Interficio]

Kokia buvo graži diena, saulutė švietė, tad berniukas laikydamas mokyklos žemėlapį, vaiksčiojo aplink. Žemėlapį, kurį nukniaukė iš unikalaus kambariuko, jam pasisekė, jog atrado kambarį iki pareikalavimo, o tai visai būtų pasiklydęs. Palengva ėjo į lauką, kur buvo nupieštas apskritimas, kuris reiškė fontaną. Berniukas norėjo pasižiūrėti. Pagaliau išėjo laukan, apsižvalgė aplink ir nusišypsojo, "Oho kiek daug žmonių, pusės jų dar net nemačiau". Nutapeno iki fontano, ant kurio krašto sėdėjo mergaitė ir mosivako lazdele, kalbėdama visokius išsigalvotus burtažodžius.
- Atsargiai su lazdele, niekada negalima mosikuoti į žmones, net jeigu nenaudoji burtažodžių, lazdelė gali supykti ir tiesiog pati iššauti į nekaltą- pasakojo, ką jam pirmą naktį pasakė grifų ketvirtakursis, tad šis perleido jo išmintį kitai nematytai mergaitei, kuri atrodė artimesnė jo amžiui. Priėjęs prisėdo šalia ir pažiūrėjo mergaitei į akis.
- Labas, aš Sem, grifų pirmakursis, o tu? Bėje, ką čia bandai išburti?- pasisveikino juodaplaukis, su plačia šypsena veide, jį žavėjo burtai, visada norėdavo sužinoti kas ką buria.
- Bėje, kas tavo veidui? Susižeidei?- pirštuku parodė į merginos pleistrą ant skruosto.

[Madoka Fox]

Madoka gyveno savo mažame pasaulėlyje susitelkusi į visokius burtus, kurie vyko jos vaizduotėje su kiekvienu lazdelės mostu. Ji įsivaizdavo kaip fontano čiurkšlės ėmė formuoti įvairius dalykus, judėjo pagal jos norus. Ji galėjo matyti ir ateitį, ir praeitį, ir krėsti pokštus aplinkiniams. Žinoma, visa tai vyko tik jos galvoje. O linksmi vaizdai greit išnyko kai priėjęs tamsiaplaukis berniukas pradėjo jai pamokslauti. "Niekada negalima mosikuoti į žmones <...> lazdelė gali supykti ir tiesiog pati iššauti į nekaltą." nors šviesiaplaukė žinojo, kad vaikinas tikriausiai nepiktybiškai tai sakė, tačiau negalėjo susilaikyti nepaprieštaravusi.
-Nieko panašaus.
Su šypsena veide pasakė ir atsistojusi mostelėjo burtų lazdele vaikino pusėn. Kaip tik tuo metu kažkas iššovė iš lazdelės galo ir akimirksniu pašnekovo juodi plaukai pasistojo, lyg kūną būtų nukračiusi elektra. Nuo galvos šiek tiek garavo, tačiau niekas nenudegė. Apskritai, nieko pavojingo neįvyko. Bet to užteko, kad Madoka nuleistų lazdelę. Išsigandusi didelėmis akimis žiūrėjo į vaikiną. Susivokusi, kad neblogai apsikvailino nevalingai išraudonavo ir atsisėdo atgal kur sėdėjo.
-Atsiprašau.
Tyliai ištarė nuleidusi akis į kelius, ant kurių buvo susidėjusi rankas. Vienoje tvirtai laikė suspaudusi savo lazdelę.
-Aš iš tikrųjų dar nieko nemoku...
Nenoriai prisipažino tikėdamasi, jog pašnekovas ant jos labai nesupyks už tokį išsišokimą. Tada prisiminė, jog jis prisistatė. Būtų nemandagu nepadaryti to paties, nors ir ne pačiomis maloniausiomis aplinkybėmis. Pakėlusi akis šviesiaplaukė atsisuko į Sem.
-Aš Madoka. Malonu susipažinti!
Netyčia garsiau išrėkusi iš to susijaudinimo prisistatė. Visiškai pamiršo apie klausimą dėl pleistro. Bet vaikinas turbūt jau ir pats susiprotėjo iš kur visokios žaizdelės galėjo atsirasti ant nerūpestingos šviesiaplaukės kūno.

[Sem Interficio]

Berniukas tik norėjo įspėti merginą, o ši dar jį ir užpuolė.
- O kas, jeigu būtų nepasisekę ir būtum mane nubloškusi, arba dar blogiau, nužudžiusi?- berniukas atrodė šiek tiek sukrėstas, rankomi tvarkė savo plaukus, kol galiausiai atstatė jų pradinę formą.
- Nieko tokio, šį kartą pasisekė, jog nenužudei manęs, tai bus tau geriausia pamoka, kad į kitus nevalia mosikuoti- berniukas atleido mergaitei.
- Aš irgi nieko dar nemoku, tačiau nepuolu mosikuoti visiems į panosį- pasišaipė berniukas- šiandien prasideda pamokos, eime kartu? Aš biškį bijau apsisaugojimo nuo tamsosios magijos mokytojo, bet dar labiau bijau, kas bus, jei į jo pamoką nenueisiu, eime kartu?- berniukas tikėjosi, jog susirado naują draugę, atrodė, lyg būtų naujokė kaip ir jis, mat nemokėjo nė vieno burtažodžio- Tai tavo vardas Madoka, gražus vardas, turiu ketvirtos kartos puseserę vardu Madoka- nusijuokė berniukas.

[Madoka Fox]

Berniukas toliau tęsė pamokslavimus ir pasišaipymus. Darėsi ne tik, kad nejuokinga, bet ir šiek tiek pikta. Šviesiaplaukė suraukė antakius besiklausydama juodaplaukio kalbos. Kažkuriuo metu net norėjosi iškrėsti kažką pikto. Deja nieko atsakyti atgal negalėjo, mat pati prisidirbo ir dabar turėjo atkentėti bausmę. Viskas pasibaigė atleidimu. Madoka net atsiduso iš palengvėjimo. Pasisekė nenubaidyti bendraamžio, galbūt būsimo draugo. O jis dar ir pasiūlė kartu į pamoką nueiti. Dviese drąsiau, negu vienam. Sem prisipažinus, jog ir jis naujokas bei nieko nemokėjo, mergaitei pasidarė linksmiau.
-Tai ir tu tik vakar atvykai!
Apsidžiaugusi pasakė ir pabandė prisiminti naujokų paskirstymo ceremoniją. Tikėjosi prisiminti berniuką. Tačiau pastaruoju metu buvo per daug įspūdžių ir naujų dalykų šviesiaplaukės gyvenime. Sunkiai žodžiais nusakomi mokyklos vaizdai, magija, daug naujų veidų, koledžai ir panašiai. Tai buvo per daug informacijos tokiai jaunai ir nepatyrusiai mergaitei apdoroti, tad ir juodaplaukio tą dieną neprisiminė. Staiga toptelėjo mintis iš labai artimos praeities. Tiksliau, iš pokalbio su Sem. "Aš Sem, grifų pirmakursis" nuskambėjo žodžiai jos galvoje ir Madoka instinktyviai atsisuko į savo naująjį draugą.
-Minėjai, kad esi iš Grifų Gūžtos? Aš taip pat! Turbūt dažnai matysim vienas kitą.
Šviesiaplaukė dar labiau nudžiugo. Nebesijautė tokia viena kaip pirmą kartą įžengusi pro dideles Hogwartso duris. Ji atsistojo ir atsisuko į Sem.
-Tai eime į pamokas. Įdomu kokių dalykų mokys. Tikiuosi kokios galingos magijos. Pew pew!
Nekantraudama kalbėjo Madoka. Šį kartą šūvius imitavo ne su burtų lazdele, o taip kaip darė paprasti žmonių vaikai - atkištais rodomaisiais pirštais. Porelė neskubėdami patraukė mokyklos durų link, o beeidami šnekučiavosi.
-Turi pusseserę vardu Madoka? Kaip cool!

[Daniela Kravitz]

Šis kiemas buvo viena tų Danielos dar neaplankytų vietų. Klastuolė, patekusi į šią vietą, pirmiausiai panoro prisėsti ant vieno žemesnių suoliukų, tačiau sniegas buvo užklojęs visą kiemelio paviršių ir toliau leidosi.
Tuomet mergina priėjo prie įspūdingo fontano, dėl šalčio niekas vandens neišpylė, šis buvo suledėjęs.
Keisčiausia Danielai pasirodė tai, kad žmonių čia buvo daug. Taip, kelios vyresnėlės ją įspėjo dėl jų gausos, tačiau mokiniai čia nesustodami plaukė pro duris. Kaip jie visi telpa šiame kiemelyje? Viskas atrodė taip šventiška - beplepantys, ant suledėjusio fontano vandens slysčiojantys pirmakursiai, besijuokiantys vyresni mokiniai, namų darbus darančios šalikais apsimūturiavusios merginos... Namų darbų jau nebeišeis padaryti ramiai, tiesa? Kol tokios mintys sukosi antrakursės galvoje, ji pati nepastebėjo, kaip paslydo ant slidesnės akmenimis grįsto keliuko vietos ir atsitrenkė į vyresnį Varnanagį.

[Tae Yeon Min]

Snigo ir buvo šalta. Iš dangaus krentančios smulkutės baltos snaigės leidosi ant žmonių pečių, gobtuvų, iškvepiamas oras baltais garų tumulais vyniojosi tarp žmonių ir išsisklaidydavo. Diena buvo graži, tad nieko nestebino mokinių kiekis Hogvartso kiemelyje. Šičia jie rinkosi įvairiais tikslais, o Kaidenas irgi atėjo turėdamas savąjį. Varnas stebėjo visą tą šurmulį, rudomis akimis nužvelgdamas tą ar kitą mokinį, tarytum mintyse vertindamas. Jis nieko nelaukė, draugų šiaip neturėjo, tad tokią veiklą galima pavadinti dyku buvimu, tačiau nė už ką neketindamas nei sau,nei kitiems prisipažinti, kad tiesiog dykinėja be veiklos, šį procesą škotas vadino Obzervacija arba Stebėjimu iš didžiosios raidės.
Kurį laiką taip prastovėjęs vienoj vietoj ir beveik galutinai nušalęs kojų pirštus, dailusis grakštusis Kaidenas pasisuko link įėjimo į pilį, tačiau jam nespėjus žengti žingsnio, pajuto lengvą stumtelėjimą į nugarą. Dėl Merlino meilės, jeigu dar viena mergina... Kodėl jos visos trankosi kaip susitarusios? Ar čia nauja taktika? mąstė varnas atsisukdamas ir sugriebdamas gana dailią rudaplaukę klastuolę už riešo, kad ši neparpultų.
- Atsargiai.

[Daniela Kravitz]

Daniela vos nepargriuvo ant šaltos žemės, tačiau ją sulaikė tas pats Varnas, į kurį mergina atsitrenkė. Ši tvirčiau atsistojo ir, įsitvėrusi į fontano kraštą, padėkojo:
- Ačiū, - nors ištarė tai gan tyliai, vis dėlto aiškiai. Tasai Varnas buvo aukštas, rudaakis ir rudaplaukis. Kažkodėl ji pajuto pareigą prisistatyti, nors ir be noro. Na, vis dėlto dėl jo aš negriuvau prieš visus mokinius ant ledo... - Aš Daniela.
Klastuolė stovėjo ir tyliai meldėsi, kad darsyk nepaslystų, nes būtų tikrai keista. Atrodė, kad vaikinas atėjo vienas, bet Daniela nebuvo tikra, ir nenorėjo lysti kažkokiai porelei į akis. Aplinkui lakstė jaunesni mokiniai, ir Kravitz kone pajuto pavydą. Jei nebūčiau pargriuvus, dabar čia nestovėčiau ir nelaukčiau iš jo atsakymo.

[Tae Yeon Min]

Buvo linkęs nekreipti dėmesio, paprasčiausiai linktelėti ir nueiti savais keliais, tuo labiau, kad šalantys kojų pirštai priminė apie save galutiniu nejautrumu. Tačiau būtent dabar toks elgesys būtų palaikytas nederamu, nemandagiu, galų gale pats vaikinas būtų prisimintas kaip arogantiškas, pasipūtęs ir abejingas. Baisiausia, kad galėjo nutikti Kaidenui. Žmonių akyse jis buvo džentelmenas, mandagus ir paslaugus, žodžio meną išmanantis varnas, išranki persona. Tad ir negalėjo merginai savo noru prisistačius, tiesiog paimti ir nueiti. Šypsnis susirado savo kelią į penkiolikmečio lūpas, pirštais, jau kiek pamėlusiais nuo šalčio, persibraukė rudai auksines garbanas ir tyliai, tačiau pakankamai garsiai, kad išgirstų mokinių keliamame triukšme, prisistatė. Dar kartą beveik atvirai nužvelgė klastuolės veidą, ji buvo graži. Neįprasta. Kažkuo įdomi. Klausti, ką čia veikianti, jau būtų nuvalkiota ir gana nekorektiška, tad pasitaręs su savimi kelias sekundes, pasiteiravo, kaip jai šiaip sekasi gyventi.

[Daniela Kravitz]

Vaikinas, prisistatęs kaip Kaidenas, paklausę, kaip Danielai sekasi gyventi. Ji galbūt pirmą kartą išgirdo šį klausimą iš mokinio, nes paprastai taip kalbėdavo jos tetos. Sekasi nekaip, juolab kad ką tik vos prieš keliasdešimt mokinių nepargriuvau ant ledo.
- Na, puikiai, kaip tik gali sektis mokykloje, - nesvarbu, kad tai Hogvartsas. Prisiminusi visiškai neįdomų ir nereikalingą žiobarotyros-ateities būrimo namų darbą, pamanė, kad tai būtų puiki pradžia pradėti pokalbį su Varnu. Jis buvo tikrai dailus, bet kažkoks tylus. - Man visiškai nesuprantama ateities būrimo pamoka, o tau? - pasidomėjo, kartu pasimelsdama, kad Kaidenas nebūtų profesorės Shetakos gerbėjas. O tai visai galėtų būti tiesa. Beveik vis mano pažįstami ją dievina.

[Tae Yeon Min]

Šyptelėjo tarytum pats sau, pagalvojęs apie šį bei tą nesvarbaus, tarytum prisiminęs kokį žiobarų pasaulyje, kur egzistuoja internetas ir socialinės medijos, matytą meme'ą. Rudose akyse žybtelėjo mažulytė kibirkštėlė, tuoj pat užgeso, o tada nukreipė savo taip visų pageidaujamą ir gal kiek per laisvai dalinamą dėmesį į Danielą. Buvo bjauri asmenybė, žaidėjas, dirbtinas, dažnai nenuoširdus ir gal netgi šiek tiek psichopatiškas. Keliantis susierzinimą kaip atšauktas mylimos gruoės koncertas, nes per mažai žmonių ją myli.
brūkštelėjo pirštais per plaukus, netyčia svarstydamas, koks būtų jausmas braugti per klastuolės rudas garbanas ir šypsodamas atsakė, kad į tą pamoką eiti išvis neteko dėstant naujajai profesorei, mat šios atsisakė kai tik gavo tokią galimybę.Paaiškino nematąs prasmės tuose plirupaluose, vadinamuose ateities būrimu. Vien arbata ar kava, kurių tirščiai bukai tarnavosi kaip priemonė svaičiojimams, būdavusi gana skani.