0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Alfas Saneris

  • V kursas
  • *
  • 250
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Taip aš kitoks,tačiau jūs visi vienodi
Re: Kiemas
« Atsakymas #60 Prieš 13 metus »
Alfas išėjo į kiemą.Atsisėdo po beržu ir atsivertė knygą "Žiobarai:Asilai ar išminčiai?"
Kol susirado reikiamą puslapį praėjo ne daugiau kaip minutė,tačiau ji labai prailgo.
Berniukas pradėjo skaityti apie elektrą...
Žiobarams elektra reikalinga šviesai:T.y:Vakare,naktį kai reikia kur nors nueiti,o būna tamsu.
Alfas negalėjo daugiau skaityti.Jis buvo labai pavargęs.Visą dieną akys tik merkėsi ir merkėsi.Kol pagaliau Alfas nugrimzdo į saldų saldų miegą.
Jis nežinojo kiek laiko buvo užmigęs žinojo tik tiek,kad labai vėlu.
Jis buvo apsiseilėjęs ir apsiliejęs beržo sula.
Kišenėje užčiupęs lazdelę ir nukreipęs į veidą suburbėjo:
-Tergeo.
Tarsi siurblys veidą nusiurbė.
Pagaliau susivokęs,kad jis čia sedėjęs apie dvidešimt minučių Alfas atsistojo sumurmėjo:
-Lumos!
Jis su šviečiančiu lazdelės galu nupėdino atgal į pilį.

*

Neprisijungęs Vera Nyx Velard

  • ***
  • 127
  • Lytis: Moteris
  • Happiness is egotistical.
Re: Kiemas
« Atsakymas #61 Prieš 13 metus »
Rafaela lengvu žingsniu išėjo į kiemą, o paskui ją - Laiza.
Prisėdusi ant žolės prisiglaudė prie sienos ir atsivertė knygą - V. Šekspyro "Vasarvydžio nakties sapną". Pradėjusi skaityti pajuto jog kažkas kutena jos nosį.
Kas čia dabar?... - nustebo ji ir pažvelgė į kairę.
O ten žydėjo gelė kuri ir kuteno Rafaelos nosį.
Paprastoji raganė - pamanė ji - Ir ji žydi ant Hogvartso sienos...
Ji nusiskynusi vieną žiedelį užsikišo už ausies ir ėmė vėl skaityti.
Ak... Helena myli Demetrijų, o jis Hermiją... Mano smegenims per sunku tai virškyti.
Rafaela užvertė knygą ir užsisvajojo... Svajojo ji apie baltas rožes, apie žvaigždes kurios atsispindi  prie pat namų esančioje vidužemio jūroje...
- Ak Laiza, pasiilgau namų. O tu?- paklausė jį miegančios katytės.
Iš tiesų pasiilgau namų. Bet ne to namuko Londono pakraštyj, o vilos Prancūzijoje, prie pat jūros...
Ji pakėlė akis į dangų ir stebėjo paukščius, tiksliau, pelėdas, kaurios skraidė į peledyną ir iš jo.
Jaučiuosi taip, lyg niekada nebūčiau pasiklydusi senelės Delakuros rožyme...
Taip pagalvojusi sukikeno, ir prisiminė, kaip kartą, būdama šešerių išėjo priskinti rožių ant stalo. Ir pasiklydo hektarą užemančiame senelės rožyne.
Nuostabūs laikai, nuostabūs. - pagalvojo ir užsimerkusi laido vėjui glostyti jos veidą.

*

Neprisijungęs Loras Lanisteris

  • *
  • 214
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Didžiausia Dievo dovana - mirtis
Re: Kiemas
« Atsakymas #62 Prieš 13 metus »
Albertas ėjo pasivaikščioti. Pilve vis dar jautė švelnų Creame Brulee ir Le Homard du Québec mišinį. Išėjęs į kiemą ant saulės, berniukas išsitraukė obuolių sidro ir atsigėrė. Tuomet apsidairė ir pamatė Rafaelą su kuria susipažino, per naktinį nuotykį prieš tris dienas. Vaikinas kelias akimirkas svarstė ar prieiti arčiau ir pasisveikinti, bet galiausiai nusprendė, kad neturi ką veikti ir draugija jam praverstų, taigi Albertas ryžtingai patraukė link mergaitės, sėdinčios šalia sienos. Priėjęs arčiau berniukas tarė:
- Labas, tikriausiai neprisimeni, bet aš Albertas, - ir šiek tiek tyliau, kad aplinkiniai neišgirstų tarė - buvome susitikę prie laužavietės, prieš kelias dienas.
I THOUGHT FIRST ALWAYS OF JUSTICE

*

Neprisijungęs Vera Nyx Velard

  • ***
  • 127
  • Lytis: Moteris
  • Happiness is egotistical.
Re: Kiemas
« Atsakymas #63 Prieš 13 metus »
Rafaela išgirdusi balsą atsimerkė.
Ir pažvelgė į jį.
Taip taip, kur tavęs neprisiminsi -
Pagalvojo ir nusišypsojusi tarė:
-Prisimenu prisimenu... Tai tu mano Laizą palaikei ponia Noris, ar ne?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 13 metus sukūrė Rafaela Delakur »

*

Neprisijungęs Loras Lanisteris

  • *
  • 214
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Didžiausia Dievo dovana - mirtis
Re: Kiemas
« Atsakymas #64 Prieš 13 metus »
- Nu, bet akys visko tau prikrečia tamsoje, argi ne? - tarė Albertas ir nusijuokė bei gana retoriškai paklausė:
- Tikiuosi nesupyksi, jai aš prisėsiu šale tavęs.
Vaikinas klestelėjo šale Rafaelos ir pasisuko į ją veidu.
- Nežinau, galbūt tai keista, bet esu įsitikinęs, kad tave kažkur mačiau, nežinau kur, bet tikriausiai ne Hogvartse ar Anglijoje, tikrai ne šiais metais, galbūt ir nepraitais. Tas įkyrus jausmas kai neprisimeni, kad ir kaip stengtumeisi, šiek tiek mane vargina. Galbūt jūs dažnai būnat Paryžiuj arba Nicoj, o gal Versaly? Tai manau man padėtų. - galantiškai, bet ne pompastiškai tarė Albertas.
I THOUGHT FIRST ALWAYS OF JUSTICE

*

Neprisijungęs Vera Nyx Velard

  • ***
  • 127
  • Lytis: Moteris
  • Happiness is egotistical.
Re: Kiemas
« Atsakymas #65 Prieš 13 metus »
- Nica - mano mylimiausias miestas,- nusišypsojo Rafaela. Jai patiko kalbėti su šitu vaikinuku. - bet dažnai apsilankydavau ir Paryžiuj.
Jis gana mielas -
Pagalvojo ji sau.
Nuleidusi galvą paglostė katytę ir pažvelgė Albertui į akis.
- Tu man irgi matytas... Kažkur... Kažkada
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 13 metus sukūrė Rafaela Delakur »

*

Neprisijungęs Loras Lanisteris

  • *
  • 214
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Didžiausia Dievo dovana - mirtis
Re: Kiemas
« Atsakymas #66 Prieš 13 metus »
- Tikrai?? Aš ten būnu beveik visą vasarą. Matai, mano močiutei priklauso Saint - Jean - Cap - Ferrat pusiasalis. Ten yra puikus dvaras su sodais bei labirintu. - Albertas atsikvėpė - o pati mano močiutė, ten nevažiuoja, nes žinai, ji yra senojo dvaro taisyklių vykdytoja. Nors praėjo ir revoliucija ir karalių nuvertė, jinai vis tiek nekelia kojos iš Versalio, kaip žinoma ir pridera Liudviko XIV - XVI laikų damai. Taigi dvaru Nicoj naudojas mano mama, taigi aš pas ją ir būnu vasaras. - berniukas pažvelgė į Rafaelą - galbūt buvai de Boseanų pokylyje, prieš tris ar aštuonis metus, kažkada? Jį organizuoja mano mama, pakviečia pusia Prancūzijos, net Versalio senutės su mano močiute priešaky atvyksta. Pokylis, žinai, vyksta kas penkis metus, galvojo gal ten buvai?
I THOUGHT FIRST ALWAYS OF JUSTICE

*

Neprisijungęs Vera Nyx Velard

  • ***
  • 127
  • Lytis: Moteris
  • Happiness is egotistical.
Re: Kiemas
« Atsakymas #67 Prieš 13 metus »
Rafaela susiraukė ir ėmė įtemptai mąstyti.
Pokylis pokylis... Ak, kad aš prisiminčiau... Smegenys neveikia
Ji išsitraukė raganės žiedą iš plaukų ir jį pešiodama pratarė:
- Aš aš... Neprisimenu. Nepyk, mano smegenys šiandieną atsisako veikti.
Tada užkišo raganės žiedelį Laizai už ausies ir pradėjo glostyti katytę.
-Na, gerai, aš jau einu,- pašokusi ji paėmė Laizą ir nubėgo į pilį.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 13 metus sukūrė Rafaela Delakur »

*

Neprisijungęs Sonora Peštukė

  • II kursas
  • *
  • 65
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Re: Kiemas
« Atsakymas #68 Prieš 13 metus »
Auštant rytui kiemo tolumoje, netoli didžiųjų vartų iš tiršto rūko po truputį radosi figūra. Nedidukė, maža, smulki, kiek susitraukusi nuo ryto žvarbos. Artėjant jai prie Didžiųjų Hogvartso pilies durų, galėjai vis geriau pamatyti būtybę. Rankos sukištos į gilias mantijos kišenes, aplink galvą suraityta didelė ir margaspalvė skara iš po kurios žibėjo tamsiai mėlynos akys. Nors jos nebebuvo tokios žvalios, kaip galėdavai pamatyti rytais, tačiau didelės ir spindinčios. Maža daili nosytė viltingai uodė orą, lyg bandydama nuspėti kas jos laukia pusryčiams. Figūra slinko lėtais žingsniais, nesukeldama jokio per didelio ar nereikalingo triukšmo. Pilis buvo apmirusi. Nesigirdėjo nė vieno balselio lauke. Saulės auksinis spindulys brovėsi pro pilies vartus, tačiau aplink juos apsivijusios gebenės ir vijokliai dirbo savo darbą gerai, ir nepraleido nė vieno nelaukto svečio, tarp jų ir per ankstyvos saulės. Sonora judėjo ne vikriai, galima buvo spėti, jog ji vargiai nors kiek šiąnakt miegojo. Tačiau, niekas to nematė, vadinasi niekam ir nerūpėjo, ką tokiu metu veikė pirmakursė. Sonora dar kartą pažvelgė sau per petį pakliūdama į vidų ir jos akys nušvito, bylodamos, kad kažkur skaros glūdumoje ji šypsojosi. Vadinasi, kelionė į vidų pavyko be jokių didesnių nuotykių ar nesklandumų. Tūkstantąjį kartą prižadėdama sau nebesišlaistyti pilies pakampėmis naktimis ji pradingo viduje ir nusirišo skarą, iš kurios išslydo dailūs juodi plaukai. Sonora kiek dvejodama pasuko į Didžiąją salę, naiviai tikėdamasi, kad pusryčiams dar ne per anksti.

*

Neprisijungęs Loras Lanisteris

  • *
  • 214
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Didžiausia Dievo dovana - mirtis
Re: Kiemas
« Atsakymas #69 Prieš 12 metus »
Po pamokų Christian nieko neveikdamas vaikščiojo po mokyklos kiemą. Iš galvos jam vis neišėjo transfigūracijos namų darbai. Jiems padaryti liko tik dvi dienos, o jis nepradėjo. Žinoma, jo koledže šiandien vyko minčių dalijimasis, kad koledžas gautų daugiau taškų, bet berniukas tiesiog susipainiojo. Visi taip greitai kalbėjo angliškai, kad jam buvo sunku suprasti. Tad norėdamas atsikvėpti jis mynė ratu po kiemą. Jo viduryje stovėjo ąžuolas. Christian paspyrė vienišą gilę, tuomet lėtai ją pasiekęs, vėl spyrė. Ir taip keletą minučių kol gilė nusirideno iki krašto ir įkrito į lietus surinkimo vamzdį. Vaikinukas susiraukęs atsisėdo ant suoliuko šalia ąžuolo ir užsigalvojo. Namai taip toli - už kokio tūnkstančio kilometrų. Ten dabar saulė, tikriausiai, jo draugai iš buvusios mokyklos maudosi viduržemio jūros, o jis sėdi čia - lietingoje Anglijoje. Staiga ora, lyg supratęs vienišo blondino mintis, nusprendė pajuokauti - keli lašai užtiško Christian ant veido. Berniukas pransūziškai nusikeikė ir sumojavęs lazdele pabandė išsikviesti apsaugos nuo lietaus kerus, deja, jam pavyko ne iš pirmo ir net ne iš trečio karto, tad berniuko galva buvo šlapia. Nieko negalvodamas jis sėdėjo po savo magišku skėčiu. Žalios akys lakstė po kiemą, viltingai nuklysdamos į uždraustąjį mišką. Ten turėtų būti visai smagu, atrodo pavojingai . - nusijuokė mintyse vaikinas ir nusuko žvilgsnį. Staiga, suskambėjo mokyklos laikrodis. Su paskutiniu jo dūžiu nustojo lyti. Christian atsistojo ir pasiėmęs gilę vėl pradėjo ją spardyti. Tik netikėtai vieno taiklaus smūgio dėka, gilė nusirideno prie kito žmogaus kojų. Įdomu, kažkas dar be manęs sugalvojo išeiti.
I THOUGHT FIRST ALWAYS OF JUSTICE

*

Neprisijungęs Mere For Smit

  • IV kursas
  • *
  • 228
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Bėgdama sustojau ir pamačiau-gyvenimas nuostabus
Re: Kiemas
« Atsakymas #70 Prieš 12 metus »
Mergaitė ėjo labai, labai, labai lėtai. Jai patiko toks oras. Lyja... Mmm... Turėsiu, kelias akimirkas pagalvoti, pabūti tik su savimi. Viena. Netrukus pasigirdo laikrodžio dūžiai. Taip staiga, kad net Smit nespėjo susivokti liovėsi lyti. Ką..? Gražinkit,  mano nuostabųjį orą, lietų... Deja, niekas negirdėjo jos minčių, taigi dabar, ore tvyrojo šilta atmosfera, kuri tik ir kvietė į gamtą. Ir visą laiką taip turi būti..? Kai tik susiruošiu pamąstyti, sudėlioti savas mintis, oras pasidaro nuostabus, sukviečia visus į lauką ir nelieka laiko mano tyliems pamąstymams. Netrukus, prie jos guminių batų, atriedėjo kažkieno paspirta ąžuolo gilė. Švilpiukė pakėlė galvą.
- Ah... Ar matai, koks oras..? Dabar, visi nuspręs įšeiti į lauką,- Merė daugiau kalbėjosi su savimi, negu su sutiktuoju,-  niekam neįdomu ką aš galvoju... O kas gi tave paskatino įšeiti pakvėpuoti gryno oro? A..?
 Jaunoji burtininkė, patylėjo ir tik po kurio laiko atsiminė, kad padarė vieną klaidą, kurią kartoja jau kelis ištisus metus.
- Beto... Kokia aš nemandigi, net nepasisveikinau, tai gi... laaabas.
Ne,man ne depresija. Aš tik šiaip noriu nušokti nuo stogo. Ne man nereikia tavo šilumos,tik šiaip pirštai mėlynuoja... Man viskas gerai, aš tik šiaip visą naktį verkiau...

Kaltinau jį,kad jis per šaltas,per daug nutolęs ir paviršutiniškas. Bet jis padėjo man. Dabar aš panaši į jį - kažkiek šalta,kažkiek bejausmė,o gal ir paviršutiniška. Bet jis buvo teisus - taip neskauda.
---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
O juk galėjo būt kitaip. Galėjom būti patys laimingiausi žmonės pasauly. Bet tas žodis "galėjom" man toks banalus... Jis netikras. To nebus. Tai tik žodis. Beprasmiškas žodis. Tu daugiau manęs neapkabinsi su savo šiltu kūnu, nebe sušildysi. Nebe paimsi savo šiltom rankom manųjų... Ir beje nebebus tų naktų,per kurias stebėjom žvaigždes. Naktų,kurios buvo nuostabios. Kurių nebeliko... Nebeliko ir tavęs. Tu palikai mane ir išėjai pas kitą. Verkiau kruvinom ašarom,bet nenusileidau. Atsistojau nors buvau suklupus. Nepasidaviau.

*

Neprisijungęs Loras Lanisteris

  • *
  • 214
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Didžiausia Dievo dovana - mirtis
Re: Kiemas
« Atsakymas #71 Prieš 12 metus »
Nepažįstama mergaitė, tikriausiai iš švilpynės koledžo, Christian dar neskyrė jų gerai pasisveikino su juo:
- Beto... Kokia aš nemandagi, net nepasisveikinau, tai gi... laaabas.
Berniukas jai nusišypsojo ir nužvelgė - ji buvo palyginus, su keliomis klastuolėmis, tikrai graži - didelės žalios akys, šiek tiek panašios į jo pačio. Tamsūs plaukai. Mergaitė buvo liesa ir gan aukšta. Geltonas kaklaraištis labai jai tiko. Nepažįstamoji žvalgėsi po kiemą ir šelmiškai šypsojosi. Tikriausiai pati sau.
- Labas, - pasisveikino berniukas-  mano vardas Christian de Shevrez. - su stipriu prancūzišku akcentu pasisveikino berniukas. Tuomet atsistojo ir linksmai šokinėdamas tarp balų pasiekė mergaitę, ji stovėjo išsitiesusi, išdidžiai pakėlusi galvą, bet kartu ir su draugiška išraiška veide. Atrodo maloni mergaitė. Tik nežinau jos vardo.
- O koks jūsų vardas, madmuazele?
Berniukas vėl jai nusišypsojo tik šįkart arčiau pačios mergaitės.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 12 metus sukūrė Christian Alfred de Shevrez de la Roya »
I THOUGHT FIRST ALWAYS OF JUSTICE

*

Neprisijungęs Mere For Smit

  • IV kursas
  • *
  • 228
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Bėgdama sustojau ir pamačiau-gyvenimas nuostabus
Re: Kiemas
« Atsakymas #72 Prieš 12 metus »
Merė kaip ir tikėjosi, vaikų kieme vis daugėjo. Jie kaip musės prie medaus... Kai tik geras oras, Hogvartso mokykla tuščia.
Visai netrukus prakalbo berniukas, kurį Smit neseniai spėjo susitikti:
-Labas, mano vardas Christian de Shevrez.
Švilpiukė taip į jį pažiūrėjo, kad vaikinukas galėjo pasijusti tikrai nejaukiai ir tarė:
-Christian de ... Kas? Atsiprašau, bet tavo taip aiškiai jaučiamas prančūziškas akcentas kalboje, kad sunku suprasti ką pasakei. Nesvarbu. Jei galiu, vadinsiu tave tiesiog Christian'u. Na, o aš Merė For Smit,- mergaitės veide pasirodė šypsena.
Dabar, kai taip pat nusišypsojo ir berniukas, For Smit nužvelgė jį įdėmiau. Ryškiai žalios akys, tikrai patraukia dėmesį, bet ta šypsena, atrodo tokia pasalūniška. Turbūt neveltui klastuolis... Merė pakėlė į jį akis.
Ne,man ne depresija. Aš tik šiaip noriu nušokti nuo stogo. Ne man nereikia tavo šilumos,tik šiaip pirštai mėlynuoja... Man viskas gerai, aš tik šiaip visą naktį verkiau...

Kaltinau jį,kad jis per šaltas,per daug nutolęs ir paviršutiniškas. Bet jis padėjo man. Dabar aš panaši į jį - kažkiek šalta,kažkiek bejausmė,o gal ir paviršutiniška. Bet jis buvo teisus - taip neskauda.
---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
O juk galėjo būt kitaip. Galėjom būti patys laimingiausi žmonės pasauly. Bet tas žodis "galėjom" man toks banalus... Jis netikras. To nebus. Tai tik žodis. Beprasmiškas žodis. Tu daugiau manęs neapkabinsi su savo šiltu kūnu, nebe sušildysi. Nebe paimsi savo šiltom rankom manųjų... Ir beje nebebus tų naktų,per kurias stebėjom žvaigždes. Naktų,kurios buvo nuostabios. Kurių nebeliko... Nebeliko ir tavęs. Tu palikai mane ir išėjai pas kitą. Verkiau kruvinom ašarom,bet nenusileidau. Atsistojau nors buvau suklupus. Nepasidaviau.

*

Neprisijungęs Loras Lanisteris

  • *
  • 214
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Didžiausia Dievo dovana - mirtis
Re: Kiemas
« Atsakymas #73 Prieš 12 metus »
Berniukas nužvelgė Merę ir pasuko žvilgsnį į kitus vaikus kieme. Tikiuosi nebus jų per daug... Bet vaikai jau pradėjo triukšmauti ir bėgioti. Christian pasisuko į mergaitę ir tarė:
- Atsiprašau. Aš esu Anglijoje tik keturias dienas. Dar prie visko nepripratau. Kaip supratau tu nesi pirmakursė. Gal norėtum man aprodyti mokyklą? Ar šiaip kažką? Jūs sugalvokite madmuazele Mere.
Staiga pro juodu prabėgo varno nagis ir atsitrenkė pečiu į Christian. Varno nagis nukrito ant žemės, o klastuolis susvyravo. De Shevrez padavė ranką nukritusiam vaikui ir padėjo atsistoti.
- Tikiuosi neužsigavai.
- Aha taip, ehh... Ačiū. - tarė nukritusysis ir vėl nubėgo. Christian pasekė jį savo žaliomis akimis, o kai jo jau nebematė atsisuko į Merę švelniai šyptelėjo ir tarė:
- Tai ką manai?
I THOUGHT FIRST ALWAYS OF JUSTICE

*

Neprisijungęs Mere For Smit

  • IV kursas
  • *
  • 228
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Bėgdama sustojau ir pamačiau-gyvenimas nuostabus
Re: Kiemas
« Atsakymas #74 Prieš 12 metus »
Merė įdėmiai stebėjo susiklosčiusią situaciją. Ji nebuvo pratusi, kad kas ją vadintu madmuazele, o dar labiau ją stebino tas dirbtinas klastuolio įvaizdis. Nuo kada, klastūnyno mokiniai, tapo tokie geri, kad padeda kitiems ir dar mandagiai pasiteirauja ''ar neužsigavai?''..? Pasaulis apvirto aukštyn kojom... Smit vis dar buvo netekusi žado. Jai tai buvo taip neįprasta. Netrukus mintyse išplaukė Christan'o žodžiai: ''Aš esu Anglijoje tik keturias dienas. Dar prie visko nepripratau. Kaip supratau tu nesi pirmakursė. Gal norėtum man aprodyti mokyklą?''
- Ooo... ne, aš tikrai ne pirmakursė. Negi aš panaši..?- mergaitė įdėmiai įsižiūrėjo į tolį,- Na, o dėl mokyklos aprodymo, deja turiu tave nuvilti. Mokykloj praleidžiu gana mažai laiko. Neskaitant pamokų lankymo, valgyklos, bibliotekos... Dažniau būnų lauke. Bet apie jį taip pat neturėčiau daug ko papasakoti. Tad, labai apgailestauju, jei tau tinka, aš galiu pasitenkitni ir šiuo kiemu. Juk ir oras pagerėjo, galim prisėsti prie antai to medžio,- For Smit bedė pirštu į netoliese vis dar žaliuojantį Argano medį,- ten galėtume ir geriau susipažinti..?
Ne,man ne depresija. Aš tik šiaip noriu nušokti nuo stogo. Ne man nereikia tavo šilumos,tik šiaip pirštai mėlynuoja... Man viskas gerai, aš tik šiaip visą naktį verkiau...

Kaltinau jį,kad jis per šaltas,per daug nutolęs ir paviršutiniškas. Bet jis padėjo man. Dabar aš panaši į jį - kažkiek šalta,kažkiek bejausmė,o gal ir paviršutiniška. Bet jis buvo teisus - taip neskauda.
---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
O juk galėjo būt kitaip. Galėjom būti patys laimingiausi žmonės pasauly. Bet tas žodis "galėjom" man toks banalus... Jis netikras. To nebus. Tai tik žodis. Beprasmiškas žodis. Tu daugiau manęs neapkabinsi su savo šiltu kūnu, nebe sušildysi. Nebe paimsi savo šiltom rankom manųjų... Ir beje nebebus tų naktų,per kurias stebėjom žvaigždes. Naktų,kurios buvo nuostabios. Kurių nebeliko... Nebeliko ir tavęs. Tu palikai mane ir išėjai pas kitą. Verkiau kruvinom ašarom,bet nenusileidau. Atsistojau nors buvau suklupus. Nepasidaviau.