[Eimantas Zutatas]

Vaikinas pamatė, kad atsakiusi į klausimą Mia jau vos neverkė. Visą laiką tik gadinu žmonėms gyvenimus... Jis suprato, kad ji paveldėjo plaukus iš tėčio, kuris buvo miręs. Jos mama buvo pikta, ir turbūt būtu patekusi į Klastūnyną, kaip ir jos brolis, jei būtu burtininkė. Ji buvo žiobarų kilmės, bet vaikinui dabar tai buvo nesvarbu. Jis tik dabar norėjo, kad ji nebeverktu. Berniukui labai pagailo Mios, kad norėjo ją apkabinti viena ranka ir paguosti.
-Esu maišyto kraujo,-atsakė jis.
Saulė jau buvo beveik nusileidusi, o vaikai kieme pradėjo skirstytis. Tada jis pasilenkė taip, kad jis galėtu padaryti akių kontaktą su mergina, ir tikrai nuoširdžiai pasakė:
-Atsiprašau, kad užsiminiau apie tavo gerajį tėtį, nežinojau, kad jis miręs. Atleisk man...
Tada ją viena ranka apkabino.
-Klausyk, gal jau einam į pilį? Temsta...-pasiūlė Eimantas.

[Mia Sneip]

  Mergaitė nepyko, jog berniukas paklausė klausimo, kurio tema Miai buvo skaudi, bet išgirdusi, kad berniukas maišyto kraujo, nustebo. Jai atrodė, kad jis grynakraujis. Tada mergaitę berniukas apkabino viena ranka. Ją seniai kas buvo apkabinęs, nes mama jos nekentė. Ji tik mylėjo savo sūnų ir į Mia nekreipė dėmesio. Mia stengėsi vengti savo mamos, nes ji ją skriausdavo.
  -Nieko tokio, kad užsiminiai tokia tema.- su šypsena ir nusiraminusi pasakė mergaitė.
  Minutę kitą pasėdėjus berniukas paklausė ar nenorėtu Mia eiti į pilį, nes tamsu. Mergaitė tik dabar pastebėjo, kad tamsu. Jau vaikų kieme nebebuvo, o mergaitė irgi jau nenorėjo tamsoje sėdėti ir norėjo eisi ten kur šviesu, tad sutiko su pasiūlymu.
  -Galim jau eiti- su šypsena atsakė mergaitė.

[Eimantas Zutatas]

Jau buvo sutemusi. Berniukas džiaugėsi, kad Mia nepyko ant jo. Kai jis pasakė savo kilmę, mergina atrodo nustebo. Ji vėl buvo linksma ir vaikinui tai patiko. Kieme mokinių nebebuvo. Jis atsitraukė nuo jos ir nusišypsojo. Mergina buvo sutikusi jau eiti į pilį. Jis buvo nusprendęs, kad šįvakar eis į biblioteką, bet suprato, kad šiandien to padaryti nepavyks, nes buvo vėlu. Na, turbūt nueisiu rytoj. Jam dar tebebuvo gaila mergaitės, nes ji neturėjo tėvo, o mama buvo, Eimanto manimu beširdė. Jis įsikišo atgal savo išimtas knygas į kuprinę, ir ją užsisegė. Užsimetė ant pečių ir atsistojo. Į Mia jis šiek tiek turėjo galvą nuleisti žemyn, nes mergina buvo žemutė. Vaikinui tai problemos nesudarė, jam net tai patiko. Bent galėsiu pasakyt tėvams, kad pagaliau susiradau nors vieną draugą, gal labiau draugę. Eimantui labiausiai patiko tai, kad jie kartu dar galės eiti į Grifų Gūžtos kambarį, nes abu yra Grifiukai. Galiausiai jie abu nuėjo Hogvartso pilies link, vis pažindami viens kitą.

[Dori Mendel]

Šiandien graži, saulėta gegužės diena. Žinoma, Dori pakilios nuotaikos nebuvo, mat net neįsivaizdavo, kur atsidurs birželį. Tačiau reikėjo kaip nors nukreipti tas mintis, užsimiršti apie tai, kas įvyko per Velykų atostogas. Kadangi Alanas viską žinojo, keturiolikmetė iš jo vis pajusdavo kažkokį liūdesį, o gal net ir gailestį, be to, paauglei norėjosi pabūti su mergaitiška kompanija. Tačiau ne su Henrieta ar Meg, bet su klastuolišku būreliu, todėl ji šiandien pasikvietė dvi savo vieninteles drauges iš Klastūnyno - Erką ir Levandą.
Dori kažkokiu stebuklingu būdu apsilankė bibliotekoje, nes vis dėlto reikia bent kažkiek pasiruošti egzaminams. Tačiau tai buvo labai sudėtinga, todėl galiausiai Mendel pradėjo neršti tarp kažkokių žurnalo tipo nesąmonių ir susirado knygiūkštę pavadinimu „Pasidaryk laikiną tatuiruotę pats“. Joje buvo apstu įvairių paveikslėlių ir kiekvienam jų - po skirtingą burtažodį.
Čia buvo reikalingi ir dažai, todėl Mendel jų pasiskolino iš Alano. Norimos spalvos dažais reikės patepti vietą, kurioje bus tatuiruotė, ir nukreipus burtų lazdelę į dažytą vietą, bet žiūrint į išsirinktą paveikslėlį, pasakyti tam paveikslėliui priklausantį burtažodį.
Klastuolė jau sėdėjo ant suolelio, o šalia buvo padėta knygutė, dažai ir keli teptukai. Dori laukė draugių.

[Erka Forrm]

  Dori pakvietė ją ir Levandą į kiemą darytis laikinų tauiruočių. Ji apsidžiaugė. Mat seniai nieko panašaus nedarė. Atėjusi jau rado Dori.
- Labas. Kaip sekasi? - tarė. Darytis tatuiruočių neskubėjo. Pirma norėjo sulaukti Levandos. O tuo labiau neįsivaizdavo ko nori. Diena buvo graži. Švietė saulė. Egzaminai jau ne už kalnų. Pagalvojo ji ir nusišypsojo. Egzaminai jai patiko. Daug daugiau nei kęsti pamokas. Bet galvoti apie egazimus ji nenorėjo, kad ir kaip jie jai patiko. Dabar laukė daug smagesnė veikla nei galvojimas. Trečiakursė norėjo ir pasikalbėti su draugėmis, ir pasidaryti bent kokią laikiną tatuiruotę.
- Gal norėsi per kokią pamoką paleisti kokius kerus į grifą ar varną? Ar ką nors kitą norėtum padaryt? Aš visai norėčiau, - tarė klastūnyno atstovė ir šyptelėjo. Tai per pamokas buvo viena mėgstamiausių jos veiklų. Na aišku neskaitant kerų į profesorius.

[Levanda Marchetti]

Marchetti smegeninė buvo prigrūsta visokiausių tauškalų apie egzaminus. Kadangi, pasilikti trečius metus tame pačiame kurse jau neatsitiktinumas, o negarbinga nuodėmė, merginai būtinai reikėjo išlaikyti visus egzaminus.
Mokytis jai, kaip visad, nesisekė. Nepadėjo nei sėdėjimas bibliotekoje ir spoksojimas į vadovėlius laukiant įkvėpimo, nei nuolatinis kakavos gurkšnojimas vakarais (klastuolė darėsi kaip reikiant priklausoma nuo šio gėralo). Negalėdama susikaupti vis jaudindavosi, o ir motina prisiuntinėjo krūvą laiškų su "prašymais" pabaigti šiuos mokslo metus garbingai, juk ji - žinomos žurnalistės ir kvidičo žaidėjo dukra. Nieko keisto, jog jos tėvai tikėjosi, kad raudonplaukė sugebės įsidarbinti kur magijos ministerijoje, kaip ir jos brolis. Net knygos nepadėdavo atsipalaiduoti: vos tik patogiai įsitaisydavo bendrajame kambaryje ar savo guolyje ir atsiversdavo knygą, jau po kelių puslapių jos mintys kažkur nuklysdavo. O, jei dar išgerdavo ir kelis puodelius kakavos, vietoj to, kad kietai miegotų, kaip kad būdavo anksčiau, darbar dar labiau susinervindavo.
Raudonplaukė vylėsi, jog Dori pavyks bent kiek nukreipti jos mintis nuo egzaminų. Nors idėja pasidaryti laikinas tatuiruotes atrodė įtartina. Rizika pasigauti kokią alergiją, nuo kurios Mendel bandys ją girdyti neaiškiais Juzefo eliksyrais, buvo tikrai didelė. Levanda nežinojo ar tikrai norės darytis tas tatuiruotes ir atrodyti it kokia Azkabano kalinė, tačiau praleisti šiltą pavasario dieną su keliom klastuolėm ir prasiblaškyti atrodė nebloga mintis.
- Sveikos, - pasisveikino išvydusi jau susirinkusias Mendel ir Forrm. Nors pastarosios gerai nepažinojo, vylėsi, jog ji taps potencialia sėdėjimo per pamokas kompanione.
- Dori, ar tu tikra, jog kerai suveiks? - skeptišku žvilgsniu tarstelėjo, pastebėjusi ant suoliuko padėtas priemones.

[Dori Mendel]

- Labas, - vos vos šyptelėjo atėjus Erkai, nes vis dėlto abi mokinės buvo klastuolės ir Dori nenorėjo pasirodyti lėkšta. - Kai tik praeis egzaminai, tada jausiuosi gerai, - nusijuokė.
Gavus pasiūlymą paleisti kerus į kito koledžo mokinį Mendel akyse pasirodė maži velniukai. Seniai ji to nedarė.
- Taip, - atsakė. - Į kokį nors Varno Nago mokinį, nes iki šiai dienai aš nekenčiu tų moksliukų, - prisimerkė.
Dabar, kai jau pačios merginos rezultatai buvo gerokai suprastėję, ji nesiliovė varnių vadinti moksliukais, nuobodomis ir knygų graužikais. Taip apmažėdavo kartėlis, kurį jausdavo dėl savo kritusių pažymių. - Labas, - taip pat vos vos šyptelėjo atėjus Levandai. - Na, nežinau, - susimąstė. - Tikiuosi, kad suveiks. O jei nesuveiks, nieko tokio, - gūžtelėjo pečiais.
Levandos skeptiškumas šiek tiek numušė ūpą, tačiau po tiek, kiek jai teko patirti, na, pavyzdžiui, visi tie reikalai su Juzefu ir su tuo tepalu rudenį, jai tikriausiai baisu aklai pasikliauti burtais.
- Aš jau išsirinkau, kokios tatuiruotės norėsiu, - pakėlusi galvą pareiškė. - Piranijos, - kaukštelėjo dantimis. - Graži ir grėsminga.
Nors dėl grožio buvo galima ginčytis, tačiau būtent tas paveiksliukas išties atrodė gražiai. Na, bent jau Dori. Keturiolikmetė padavė knygutę Erkai, kad ji išsirinktų tatuiruotę.

[Erka Forrm]

  Erka apsidžiaugė, kad nereikės vienai leisti kerų į varnius, mat su Dori bus daug smagiau. Erka tuo nė kiek neabejojo.
- Gal turi minčių į... - tarė Erka, bet sakinio neužbaigė - atėjo Levanda. Erka apsidžiaugė. Bus smagu. Pagalvojo ji ir nusišypsojo.
- Labas, - tarė trečiakursė. O išgirdusi kitus Levandos žodžius klastuolė tik nusišypsojo.
- Aš manau suveiks, o jei ne... Nieko tokio, - gūžtelėjo pečiais. Erkai iš tiesų nerūpėjo ar kerai suveiks. Nebijojo ir, kad ant odos liks dėmių jei nepavyks.
- O piranija! Geras pasirinkimas. Dievinu jas, - tarė ir iš Dori paėmė knygą bei ją pavartė. Pagaliau rado tai ko ieškojo.
- Pagaliau radau ko ieškojau. Akmenžuvė. Tai nuodingiausia pasaulio žuvis, - nusišypsojo ir dar kartą pažvelgė į knygą. Nuostabu. Labai graži. Pagalvojo Erka ir padavė knygą Levandai.

[Levanda Marchetti]

Dori atsakymas, paklausus, ar kerai suveiks, Levandos tikrai nenuramino. Buvo akivaizdu, jog kompanionė niekada šių kerų nėra bandžiusi. Na, bent jau ji gera kerėtoja... Bandė save raminti, nors prieš akis sušmėžavo suprastėję Mendel pažymiai.
Ar jos visai jokio grožio suvokimo neturi? Nejaugi toje knygoje nėra jokio normalaus paveikslėlio? Abi klastuolės išsirinko žuvų tatuiruotes. Na žinoma, tai geriau nei tiesiog įsitaisyti kokį eilinį šunį ant dilbio, bet tos žuvys tikrai nebuvo patys mieliausi padarai. Jų atmintis trunka tik trisdešimt sekundžių, o ir su tom išsprogusiom akim jos atrodo kiek kvailokos. Ne, raudonplaukė tikrai nesiruošė padabinti rankos žuvimi. Jei jau ir turės tatuiruotę, kaip kokia iš Azkabano pabėgusi kalinė, tai ši turės būti arba iš ties grėsminga, arba bent jau garbinga (na, jei tatuirtuotės iš vis gali būti garbingos).
Perėmusi knygą iš Erkos rankų, karštligiškai vartė puslapius, bandydama surasti kažką padoraus. Žvilgsnis apsistojo prie pitono, kuris beveik nesiskyrė nuo Marchetti augintinio. Šis atrodė itin ramus ir protingas. Tačiau iliustracija buvo gan banali. Pervertusi visas žuvis ir kitus neaiškius padarus, priėjusi prie kiek jaukesnių iliustracijų, įsispoksojo į knygų krūvą, ant kurios viršaus stovėjo karšto gėralo puodelis, potencialiai kakavos. Knygų krūvos apačioje susirangiusi gulėjo katė.
- Negaliu apsispręsti. Šitas ar šitas? - tarstelėjo baksnodama pirštu į iliustracijas.

[Dori Mendel]

Dori šiek tiek susierzino, kai Erka išsirinko kitą žuvį. Ar ji mane kopijuoja? Mergina manė, kad tai piranija yra pati plėšriausia žuvis, bet, deja, apie gyvūnijos pasaulį, o juolab tą, kuris gyvuoja vandenyje, keturiolikmetė labai mažai teišmanė.
- Puikus pasirinkimas, - pasakė Dori Erkai vėliau pagalvojusi, kad bus visai smagu, jog abi klastuolės turės panašias tatuiruotes.
Kai knygutė atsidūrė Levandos rankose, beliko tikėtis, jog raudonplaukė nesirinks žuvies tatuiruotės. Užteks ir dviejų tokių klastuolių, ar ne?
Laimei, Marchetti susižavėjo kitais dalykais, o galiausiai paklausė draugių nuomonės.
- Manau, kad tatuiruotė su tomis knygomis daug geresnė, - pasakė savo nuomonę Mendel. - Klastuoliui išsitatuiruoti gyvatę, na, labai jau vaikiška.
Paauglė prisiminė, kaip buvo nusidažiusi plaukus žaliai, nes žalia - pagrindinė Klastūnyno spalva. Merginą suėmė gėda. Na ir mažvaikė buvau, pamanė.
- O štai šita, - kaip tik žiūrėjo į tą Levandos tatuiruotę su knygomis, - tiesiog puikiai tave atspindi. Juk mėgsti skaityti, gerti karštus gėrimus, o ta katė tarsi simbolizuoja tave, tokią ramią, šalia įsitaisiusią. Ir mėgstančią pamiegoti. Žodžiu, aš už ją.

[Erka Forrm]

  Kai knyga atsirado Levandos rankose violetinplaukė ilgai žiūrėjo kaip ji varto puslapius. Greitai klastūnyno trečiakurė pamatė, kad Levanda dvejoja. O išgirdusi Dori nuomonę mintyse susiraukė. Tai visai ne vaikiška.
- Aš labiau už pitoną. Nemanau, kad tai yra vaikška. Va bijoti gyvačių kai jos tokios mielos yra vaikiška, o ši tatuiruotė labai graži. Manau tau puikiai tiks.
  Netikėtai staiga pradėjo lyti. Lijo, bet ne itin stipriai. Dar per silpnas lietus. Pagalvojo violetinplaukė, nes lietus jai patiko. Tik Erkai apie tai pagalvojus pradėjo pilti kaip iš kibiro. Erkai tikrai buvo gera, bet ji nerimavo ar lietus naudojant kerus nenuplaus dažų iškart.
- Dori, o lietus naudojant kerus nenuplaus dažų? - paklausė ir žvilgtelėjo į dangų. Šis buvo visiškai pilkas. Juk ką tik buvo giedras. Pagalvojo Erka. Po kelių sekundžių violetinplaukė buvo visiškai šlapia, bet jai buvo gera atsigaivinti, tad džiaugėsi.

[Levanda Marchetti]

Bendrakoledžės visiškai nepadėjo apsispręsti. Dažniausiai Levandai pačiai neblogai sekdavosi priimti sprendimus, tačiau kažkodėl, toks menkniekis kaip laikina tatuiruotė, visgi privertė pasukti galvą. Ji sutiko su Dori mintimi, jog gyvatės tatuiruotė kiek lėkštoka, tačiau nebuvo įsitikinusi, jog ta knygų, puodelio ir katino kompozicija tikrai verta atsidurti ant jos dilbio. Ir kodėl aš visa tai imu į galvą? Juk mantijos rankovės uždengs visas tatuiruotes ir visi, kas apie jas žinos - Erka ir Mendel. Be to, penktakursė nenorėjo įžeisti ar nuliūdinti koledžo draugių, nepasirinkdama jų pasiūlytų paveikslėlių.
- Žinot, ką? Noriu jų abiejų, - ryžtingu balsu nukirto, vildamasi, jog merginos pritars jos idėjai.
Marchetti vis dar dvejojo, jog kerai tikrai suveiks, ypač lyjant lietuj. Ji nenorėjo būti bandymų triušu. Maža ką, tos tatuiruotės vėl sukels kokią alergiją. Raudonplaukė tikėjosi, jog kažkuri iš klastuolių norės būti pirma, kuri pasidabins savo žuvies tatuiruote.
- Na, gal kuri norit būti pirma?

[Dori Mendel]

- Na, taip, gyvatė tai būtų labai klastuoliška, - vis dėlto pasakė Mendel, nes norėjo patikti Erkai. Erka buvo klastuoliškiausia jos žinoma klastuolė, su kuria galima bendrauti ir to santykio prarasti ketvirtakursė nenorėjo.
Tikrai nenorėčiau tokio bendravimo su Erka kaip su karve Alrisa arba kvaiša Sofi, mintyse pagalvojo. Ji norėjo turėti ir draugų iš Klastūnyno.
Netikėtai pradėjo lyti. Mergina gerokai nustebo, mat diena juk buvo saulėta. Mokinė iškart apsidairė. Galbūt koks vyresnėlis keri? Tačiau ar jis sugebėtų sukelti lietų? Net septintakursiui tai būtų labai sudėtinga. Tačiau jeigu tai kieno nors kerai, galbūt pavyks tai sustabdyti, - pamanė mergina.
- Meteolo recanto, - tarė Dori, išsitraukusi burtų lazdelę ir ją pakreipusi į dangų.
Žinoma, nieko neatsitiko. Tokiems kerams buvo per jauna tiek Dori, tiek jos draugės klastuolės. Dabar Mendel gėdijosi, kad išvis pabandė. Reikėjo iškart imtis seno metodo, kurį ir naudos, kai jau reikės daryti tatuiruotę.
- Abiejų? - nustebo ir šyptelėjo Levandai. - Puiku. O kuriose vietose? Aš galiu pradėti, - pasisiūlė.
Dori nusisausino savo dilbį ir tarė:
- Impervius.
Tą patį ji padarė ir su knygute, kad ši neperšlaptų. Šiuos kerus mergina gerai mokėjo, tai buvo mažytė jos gudrybė esant šlapdribai. Ypač, kuomet visi jos batai buvo seni ir suplyšę. Po akimirkos, nors paauglė pati buvo šlapia, bet jos dilbis nebešlapo. Dori patepė dilbį juodos spalvos dažais ir atsivertusi dabar jau neperšlampančią knygutę, žiūrėjo į piranijos paveikslėlį ir, nutaikiusi lazdelę į dilbį, tarė piranijos tatuiruotės burtažodį:
- Tataupiranito.
Rankoje pasijuto kažkoks keistas dilgčiojimas, tačiau netrukus ant jos puikavosi piranijos tatuiruotė. Mendel išsišiepė.

[Erka Forrm]

  Erkai lietus nebepatiko, nes klastūnyno atstovė žinojo, kad tai gali sutrukdyti daryti tatuiruotes. Todėl Erka nusiminė, bet to neparodė, nes nenorėjo, kad tai pamatytų Dori su Levanda. Nenorėjo jų liūdinti, o tuo pačiu nenorėjo dar labiau sugadinti šiandienos. Jai jau ir lietaus pakako. Kad ir kaip buvo gera, bet tatuiruotės ji norėjo. Kad ir laikinos. Tad liūdesį paslėpė giliausioje savo širdies vietoje. Kai Dori panaudojo kerus, kurie tą vietą padaro sausą ir jos nebeaplyja violetinplaukė tik nusišypsojo. Tad žiūrėjo kaip Dori ant rankos atsirado piranija.
- Mano eilė, - tarė violetinplaukė ir nusišypsojo. Tada paėmė knygą ir susirado akmenžuvę.
- Impervius, - tarė violetinplaukė nukreipusi savo lazdelę į savo kairę ranką. Ir ant rankos nebelijo. Violetinplaukė apsidžiaugusi nusišypsojo. Paskui ant rankos užsidėjo dažų. Tada dar kartą pažvelgė į knygą.
- Tomenžuv, - tarė violetinplaukė ir ant jos rankos atsirado akmenžuvės tatuiruotė. - Puiku.
  Jai akmenžuvė ant rankos atrodė dar gražiau nei knygoje ir tai jai patiko. Violetinplaukė žinojo, kad šiai išnykus ji dar pasidarys tokią. Galbūt ir kitokią, bet tokią tai tikrai. Nusišypsojusi pagalvojo klastūnyno atstovė. Jai buvo be galo gražu.
- Labai nuostabu. Dori, dar vieną darysies? Aš tai tikrai, - tarė violetinplaukė. Tada pastūmė knygą ir dažus Levandai.

[Levanda Marchetti]

Levanda stebėjo, kaip jos kompanionės lengva ranka darėsi sau tatuiruotes. Dori su Erka netgi žinojo kažkokius atsparius lietui kerus. Nors raudonplaukė buvo vyriausia, tačiau ji nutuokė, jog jei pati pradės mosuoti lazdele, tik privirs košės, vietoj to, kad pasidarytų gražią tatuiruotę. Marchetti nepasitikėjo savimi. Iš jos kerėtoja netgi prastesnė nei kvidičo žaidėja. O ir žaisdama kvidičą ji tik bėgiojo nuo į ją skraidančių daiktų.
Mergina nusprendė, jog pati tikrai nenaudos dar niekad nebandytų burtų, tad atėjus jos eilei, tarstelėjo:
- Ah, matyt, būsiu palikusi burtų lazdelę. Gal kažkuri iš jūsų man galit padaryti tatuiruotę?
Jos lazdelė saugiai gulėjo kažkur tarp apsiausto klosčių. Žinoma, ji galėjo pasakyti tiesą, tačiau taip tik atrodytų kaip kokia nevykėlė, kuri prašo jaunesnių merginų pagalbos.
Atvertusi reikiamą puslapį su knygų, puodelio ir katės tatuiruote, pastūmė knygą merginų link ir apnuogino dilbį.