0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Bastiano Zuccarelli

  • Šluotų meistras
  • ****
  • 259
  • Lytis: Vyras
  • Mamma mia!
Ats: Kiemas
« Atsakymas #420 Prieš 5 metus »
   - Ne ne, neužsigavau, - patikino Marcus'as, stengdamasis kuo nežymiau ir nepastebimiau pasitrinti susiplojusį nuo smūgio pasturgalį. - Iš tiesų, pavojingos, - sumurmėjo jis šyptelėdamas. Kuo toliau, tuo labiau jį žavėjo šios mergaitės nuoširdumas bei paprastumas. Tik dar nežinojo, ar tai bus priežastis jai iškrėsti kokį nors nesąmoningą pokštą, ar kada nors už gerą širdį atsilyginti, pavyzdžiui, šiltu gėrimu ,,Trijų šluotų" smuklėje. Išsirinkti tarp šių dviejų variantų geraširdžiam šelmiui, tiesą sakant, buvo gana sudėtinga.
   - Na, kad jau taip sakai, ačiū, - Marcus'as ištiesė ranką ir paėmė pirštinių porą. Šios jam buvo šiek tiek per mažos, bet geriau užsitempus ant rankos visai tiko. - Liksiu skoloje, - susinepatoginęs šyptelėjo.
   - Tu eini ir ieškai grifų sušalusiomis rankomis? - pajuokavo Green'as. Visgi jausdamas, kad juokelis nelabai vykęs, nusprendė pridurti: - Ar visgi ką kita čia veiki?
„Bet turėtum susimąstyti, ar tavo moralė nesivolioja ten, kur siunti kavą", - Mio

Kaip ten buvo, kaip nebuvo,
Bet kardų matuot aš neisiu
Su tavim, niekingas bėdžiau,
Netikša tu nelaimingas
“.
- Kalevala

*

Neprisijungęs Žaneta Froz

  • VI kursas
  • *
  • 187
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Kiemas
« Atsakymas #421 Prieš 5 metus »
Vaikinukui pagaliau paėmus pirštines Žaneta apsidžiaugė ir dar labiau nusišypsojo, nes jau galvojo teks su tomis ištiestomis pirštinemis ir likti stovėt iki kol sprogtu nuo gėdos. Berniukui besidedant šiek tiek per mažas pirštines su pripieštais besmegeniais grifiukė šyptelėjo. Po mokyklos pokštininko pusėtino juokelio Žaneta šyptelėjo parodydama dantis, o po grifiuko klausimo tarė:
-Taip prisiperku daug pirštiniu ir ieškau kam šąlą pirštai. - supratusi kad jos bandymas pasakyti juokelį nuėjo labai labai blogai mergaitė išraudo. Kas? Kas tau šovė į galvą bandant psakyt juokelį? Tu ir paprastai šnekant gėdos prisidarai, todėl reikia juokelį sakyt! Ir dar mokyklos pokštininkui! O dieve... Mintyse save išpeikus grifiukė grįžo prie pokalbio, kad išsklaidytu nejaukią tylą. - O šiaip tai kvepuoju grynu oru. Kai visi susirenka bendrajam kambarį tai nė kampelio nerasi kur gali pabūt ramiai, todėl ir išeinu beveik kiekvieną dieną bent po pusvalandį pasivaikščiot? O ką tu čia veiki slapuk? 
“I keep wondering
how sad do I have to be
for someone to stop insisting
everything is going to be fine?”
― Courtney Peppernell, Pillow Thoughts

*

Neprisijungęs Bastiano Zuccarelli

  • Šluotų meistras
  • ****
  • 259
  • Lytis: Vyras
  • Mamma mia!
Ats: Kiemas
« Atsakymas #422 Prieš 5 metus »
   Marcus'ui mergaitės šypsena atrodė keistokai. Ko gi taip džiaugtis kažką dovanojant visiškai nepažįstamam žmogui? Jis to net ir nedarytų, nebent kokiai įkyriai varnai ar mušeikai klastuoliui. Štai jo broliukas, išdaigų pasaulyje pažengęs šiek tiek labiau, jau galėtų stipriau kažką nuveikti.
   - Tai esi kaip grifų žiemos angelas, - nusijuokė Marcus'as, prisiminęs dar ir kitą grifę su šiek tiek žiemiškesne išvaizda. Elridę Endlercat, baltaplaukę užsispyrėlę iš, atrodo, trečio kurso. Bet veikiai prisiminimus užgožė vėl atsimintas rūpestis dėl kažkur pamestos mažytės dėžutės.
   - Mėgsti vienatvę? Na, o aš ieškau vieno daikto, kurį kažkur pamečiau grįždamas iš... nuo paežerės, - tarstelėjo berniukas. Kažin, ar šiai žaviai mergaitei patiktų sužinoti, kas buvo toje dėžutėje, todėl raudonuoju šaliku kaklą nuo žiemiško vėjo apsisaugojęs vaikis pasistengė nukreipti kalbą kita linkme:
   - Beje, aš esu Marcus, Marcus Green, - prisistatė ir draugiškai ištiesė ranką nepažįstamajai grifiukei.
„Bet turėtum susimąstyti, ar tavo moralė nesivolioja ten, kur siunti kavą", - Mio

Kaip ten buvo, kaip nebuvo,
Bet kardų matuot aš neisiu
Su tavim, niekingas bėdžiau,
Netikša tu nelaimingas
“.
- Kalevala

*

Neprisijungęs Žaneta Froz

  • VI kursas
  • *
  • 187
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Kiemas
« Atsakymas #423 Prieš 5 metus »
Mergaičiuke nusijuokė iš Marcus’o pastabos apie angelą, ir toliau įdėmiai stebėjo jo veidą, pamatė susimasčiusį žvilgnsnį kurį staigiai pakeitė susirūpinimas.
- Kartais taip, bet pabendrauti niekada nepakenkė, ir visiem reikia laiko su savim. - Atsake Žaneta ir toliau klausėsi vaikino. Iš lyg ir netyčia išsprūdusio sakinio Grifiukė ėmė suprasti iš kur tas susirūpinimas jo akyse. Tai jisai kažką pametė? Gaila... O gal tas kažkas ką jis pametė buvo skirtas kažkieno iždaigai? Ar aš per įtariai žiūriu į tai? Gal tai tiesiog jam svarbus daiktas? Paskuj jaunuoliui staigiai pakeitus tema Mergaitės įtarimai susitiprėjo, bet jinai labai stengėsi to neparodyti.
-Labas Marcus’ai aš esu Žaneta.- Paspaudusi ištiestą ranką su jos pirštine, prisistatė grifiukė. Kankindama įtarimų mergaitė tarė - Gal reikia pagalbos surasti tai ką pametei? Tikriausiai labai svarbus daiktas jei per tokį orelį ieškai.
“I keep wondering
how sad do I have to be
for someone to stop insisting
everything is going to be fine?”
― Courtney Peppernell, Pillow Thoughts

*

Neprisijungęs Bastiano Zuccarelli

  • Šluotų meistras
  • ****
  • 259
  • Lytis: Vyras
  • Mamma mia!
Ats: Kiemas
« Atsakymas #424 Prieš 5 metus »
   Marcus'ui nepatiko įdėmiai stebeilijantys į veidą žvilgsniai. Ypač mergaičių. Tokiais atvejais atrodydavo, kad jos skaito jo mintis. Šis momentas berniukui irgi buvo nejaukus šiuo aspektu. Visgi kaip vaikas su šiuo nejaukumu jis susidorojo visai neblogai užsidėdamas gana malonios šypsenos kaukę. Visgi toks profesionalus išdaigininkas turėjo įprasti kaitalioti savo veido išraiškas, jeigu reikia išsiginti kokios nors išdaigos autorystės. Nors Green'as buvo sąžiningas ir, jeigu tik kažkam kildavo grėsmė dėl jo kaltės, tučtuojau pat viską prisipažindavo. Na, arba beveik viską. Tiek, kiek reikėdavo būtinai.
   - Tas tiesa, - palinksėjo Marcus'as galva supratingai. - Žaneta, gražus vardas, - nusišypsojo jis mandagiai. Tas vardas, po teisybe, nekėlė jam pernelyg didelio susižavėjimo. Visgi tai buvo pirmas jo pažįstamas žmogus šiuo vardu.
   - Ar tu prancūzaitė? - paklausė grifiukas. Šį klausimą iškėlė prancūziškai skambantis vardas. Aišku, ir angliškų vardų pasitaiko labai įvairių ir keistų. - Na, nežinau, jeigu turi laiko... Tai dėžutė su raudono drakono paveiksliuku. Nedidelė, gal va tokia, - grifiukas, kad geriau nurodytų jos dydį, sudėjo nykščius ir rodomuosius pirštus į nedidelį stačiakampiuką, kuriame turėjo išsitekti toji dėžutė. - Nieko ypatingo, bet man ji svarbi.
„Bet turėtum susimąstyti, ar tavo moralė nesivolioja ten, kur siunti kavą", - Mio

Kaip ten buvo, kaip nebuvo,
Bet kardų matuot aš neisiu
Su tavim, niekingas bėdžiau,
Netikša tu nelaimingas
“.
- Kalevala

*

Neprisijungęs Žaneta Froz

  • VI kursas
  • *
  • 187
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Kiemas
« Atsakymas #425 Prieš 5 metus »
Marcus’ui pagyrus jos vardą mergina nukaito, nors žinojo kad tai tikriausiai pasakė tiktais iš mandagumo. O nuo paksuj užduoto klausimo nustebo nes toks buvo tikriausiai jai pirmą kartą užduotas.
-Na šiaip Prancūzijoje negimiau, bet mano tėvas buvo prancūzas. - Jam sutikus su jos pagalbos siūlymu, Žaneta nudžiugo nes šią gana nobodžią dieną tai buvo įdomiausias įvykis. Visgi kas toje dėžutėje? Gal suradus ją man parodis jos turinį? Nors jei dabar nieko plačiau nesako tai vargu. Jam apibūdinus dežutės išvaizdą ir išmatavimus, grifiukė apsižvalgė aplink kiemą ir tarė: - Tai ką ieškom. - Ir išsišiepus paėjo kelis žingsnius link vartų, tenai pakasus sniega su koją ir nieko neradus pasuko eiti dar kelis žingsnius į kitą pusę. Po kurio laiko nesekmingo ieškojimo mergaičiukė prisigretino prie vaikino ir įtariai paklausė:
-Ar nieko neradai Šerlokai Holmsai?- O dieve ką aš čia dabar pasakiau? Mintyse tikrai skambėjo geriau. - O tai kaipgi tu pametei tokį svarbų daiktą ir dar tokioj vietoj?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Žaneta Froz »
“I keep wondering
how sad do I have to be
for someone to stop insisting
everything is going to be fine?”
― Courtney Peppernell, Pillow Thoughts

*

Neprisijungęs Bastiano Zuccarelli

  • Šluotų meistras
  • ****
  • 259
  • Lytis: Vyras
  • Mamma mia!
Ats: Kiemas
« Atsakymas #426 Prieš 5 metus »
   Marcus'as mažumėlę nustebo, kai jam uždavus klausimą mergaitė staiga visa išraudonavo. ,,Gal ji gėdijasi prancūziškos kilmės?" - pamintijo ir nusprendė tučtuojau pataisyti situaciją kaip tik sugebėjo.
   - Manau, kaip čia. Įdomu, kad Hogvartse susirenka tiek daug žmonių iš viso svieto... Žinai, Švilpynėje dabar mokosi vienas japonas, Klastūnyne buvo korėjietė, dar kažkur - ir afrikietė... Na, nežinau tautybės, bet buvo juodaodė, - lyg tarp kitko užsiminė Green'as.
   Kai Žaneta taip draugiškai pasisiūlė padėti, grifiukas klausiamai žvilgtelėjo į ją, ir, nors nebuvo labai patenkintas, kad kažkas gali rasti ir apžiūrėti jo dėžutę, atsikalbinėti nesiėmė.
   - Na, jeigu turi laiko, - nedrąsiai šyptelėjo jis. - Nors bemaž visur čia ir išieškojau.
   Po kelių sekundžių mergaitė vėl kreipėsi į jį.
   - Kas tas Šerkolas Chomsas? - ne visai gerai išgirdęs susiraukė ir pakartojo Marcus'as. Burtininkams žiobarų detektyvas, pasirodo, nebuvo taip gerai žinomas. - Nežinau, iškrito iš kišenės turbūt. Skubėjau į pamokas, - gūžtelėjo pečiais.
„Bet turėtum susimąstyti, ar tavo moralė nesivolioja ten, kur siunti kavą", - Mio

Kaip ten buvo, kaip nebuvo,
Bet kardų matuot aš neisiu
Su tavim, niekingas bėdžiau,
Netikša tu nelaimingas
“.
- Kalevala

*

Neprisijungęs Žaneta Froz

  • VI kursas
  • *
  • 187
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Kiemas
« Atsakymas #427 Prieš 5 metus »
Berniukui paminėjus juodaodė ir jai priskyrus Afriką, Žaneta susimąstė ar jisai tiktai nebus vienas tų snobišku rasistu. Žanetos močiute su kuria gyveno didžiają gyvenimo dalį buvo tamsios odos ir metgaitė tuo didžiavosi. O gal aš tiesiog pernelyg įtari ir priekabi. Tikriausiai reikėtu nekreipti dėmesio į tokias smulkmenas. Paskuj jam susiraukusiam pakartojus jos klausimą, mergaitė nuoširdžiai nusijuokė.
- Ne Šerkolas Chomsas, o Šerlokas Homsas. - Dar karta skaniai nusijuokus mergaitė šnekėjo toliau. - Šerlokas Homsas yra detektyvas išspriandžiantis sudetingiausias bylas ir surandantis pabėgusius ar dingusius žmones ir daiktus.  Kaip supratau tu nesi iš žiobarų šeimos ar aš klystu?
Toliau Marcus’ui teisinantis kaip pametė dežutę, grifiukės įtarimai vėl sukilo, bet nenorėdama pasirodyt nemandagi grįžo prie dėžutės ieškojimo. Žvelgiant ties suoliuku prie fontano, antrakursė akies krašteliu   lygtais užgavo raudonos spalvos blyksnį. Bet kai atsisuko pažiurėti tiesiai nieko nesimatė. Ar tai gali būt ta dežutė? O gal tai buvo paprasta optinė iliuzija? Bet jei vis dėl to dėžutė? Atsarga gėdos nedaro ar ne?
-Mm...tenais prie suoliuko lygtais pamačiau kažką raudono. Tai galėjo būt ir kokia šiukšlė, bet pagalvojau atsarga gėdos nedaro. Štai tas suoliukas, iš dešinės nuo fontano. - Nedrąsiai šyptelėjusi tarė mergaitė.
“I keep wondering
how sad do I have to be
for someone to stop insisting
everything is going to be fine?”
― Courtney Peppernell, Pillow Thoughts

*

Neprisijungęs Bastiano Zuccarelli

  • Šluotų meistras
  • ****
  • 259
  • Lytis: Vyras
  • Mamma mia!
Ats: Kiemas
« Atsakymas #428 Prieš 5 metus »
   - Oo... Nežinau aš tokio, - susigėdijęs tarstelėjo Marcus'as. - O... A.. Kas yra detektyvas? - sumurmėjo dar vieną klausimą jis, tikėdamasis, kad šįsyk mergaitė iš jo nebesijuoks. - Kažkoks auroro aukštesnysis laipsnis?
   Marcus'as pastebėjo, kad Žaneta labai jau įtariai ir įdėmiai į jį žiūri. Negi kažką įtarinėja? Kita vertus, kas gi jų, dvynių, čia nežino.
   - Tikrai? - berniukas, vos išgirdęs apie kažką raudono, paklusniai nutipeno nurodyta kryptimi. Tuksinčia širdimi pasilenkė prie suolelio... Nusišypsojo iš palengvėjimo. Taip, tai buvo jo dėžutė. Galbūt iškrito iš kišenės, kai nuo suolelio į sniegą nuvertė ir išmaudė kažkokią varnę. Vaikis pasiėmė dėžutę ir nubraukė nuo jos sniegą. Aha, viskas jai buvo gerai, bent jau taip atrodė iš pirmo žvilgsnio.
   - Ačiū tau, lieku skolingas dvigubai, - linktelėjo galva grifas Žanetai. - Gal kada pasikviesiu pasukų punšo. Galbūt turi leidimą išeiti į Kiauliasodį? - pasiteiravo jis bendramokslės. Dėžutę įsikišo į kišenę, kad ši nebetrauktų Žanetos dėmesio. Paskui dar sukels kokių nors įtarimų, jeigu dar to nepadarė.
„Bet turėtum susimąstyti, ar tavo moralė nesivolioja ten, kur siunti kavą", - Mio

Kaip ten buvo, kaip nebuvo,
Bet kardų matuot aš neisiu
Su tavim, niekingas bėdžiau,
Netikša tu nelaimingas
“.
- Kalevala

*

Neprisijungęs Žaneta Froz

  • VI kursas
  • *
  • 187
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Kiemas
« Atsakymas #429 Prieš 5 metus »
- Detektyvas labiau yra žiobarų darbas, bet kiek žinau aurorai atlieka panašias pareigas tiktais su burtais ir magais... - Nesupratusi ką pati pasakė mergaitė tiesiog nutilo ir šiek tiek nuraudo. Dar viena pamoka, kad reikia pamastyti ką sakai. Nužvelgusi prie suolellio einantį berniuką, Žaneta tikėjosi, kad nebus sismovusi ir jos akys nebus jos apgavusi. Na, bet jei ir susimausiu gal nėra taip blogai? Pamačius besišypsantį berniuką, grifiukė taipogi nusišypsojusi, net nežinodama ar apkrėsta Marcus’o džiaugsmo ar palengvėjimo kad nesusimovė. Berniukui atsakingai nuvalius dėžutę ir paskuj priėjus prie mergaitės, antrakursė šildėsi susitirusias rankas trindama jas vieną į kitą.
- Nėra už ką, vistiek nebūčiau veikusi kažką įdomaus. - O dėl leidimo, tai taip nesenai močiute pasirašė. Ir tikrai nesupykčiau išgerti stiklinę punčo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Žaneta Froz »
“I keep wondering
how sad do I have to be
for someone to stop insisting
everything is going to be fine?”
― Courtney Peppernell, Pillow Thoughts

*

Neprisijungęs Bastiano Zuccarelli

  • Šluotų meistras
  • ****
  • 259
  • Lytis: Vyras
  • Mamma mia!
Ats: Kiemas
« Atsakymas #430 Prieš 5 metus »
   - O, supratau, - perdėtai gudriai linksėdamas numykė Marcus'as. - O tu ne iš burtininkų šeimos? - pasmalsavo Green'as, kai ką įtardamas. Supratęs, kaip tai galėjo nuskambėti netaktiškai, skubiai pridūrė: - Jeigu kas, man tik šiaip įdomu. Nesu tariamų grynakraujų garbintojas.
   Marcus'as džiaugėsi neblogomis, nors ir kiek per mažomis pirštinėmis, o štai mergaitei rankos šalo. ,,Gal pasiūlyti pasišildyti prie fejerverko su uždelstu iššovimu?" - pamintijo sau Marcus'as, bet tuomet padėjo šią idėją į šalį, mat, nors ir labai maloniai būtų šilta, tokia šiluma yra gana rizikinga.
   - Šaunu, - linktelėjo galva grifiukas, atkreipęs dėmesį ir į tai, jog leidimą pasirašė ne tėvai, o močiutė. ,,Gal jinai neturi tėvų?" - prikando lūpą vaikis, bet nusprendė to neklausti. Ir taip, ko gero, per daug klausinėja.
   - Tu gyveni su močiute? - visgi vaikiškam smalsumui nugalėjus, klausimas išsprūdo iš grifiuko dantų.
„Bet turėtum susimąstyti, ar tavo moralė nesivolioja ten, kur siunti kavą", - Mio

Kaip ten buvo, kaip nebuvo,
Bet kardų matuot aš neisiu
Su tavim, niekingas bėdžiau,
Netikša tu nelaimingas
“.
- Kalevala

*

Angelina Presley

Ats: Kiemas
« Atsakymas #431 Prieš 4 metus »
Berniūkštis nebežinodamas kur daugiau galėtų ateiti, atžygiavo į Hogvartco kiemą bei klestelėjo ant tvirtų laiptų. Jaunojo klastuolio žvilsnis apkeliavo aplink visą teritoriją. O čia tikrai gražu. Gaila, kad retai čia ateidavau. Teks lankytis dažniau. Visgi dabar kol dar neprasidėjo pamokos vistiek neturiu ką veikti. Pagalvojo vaikinukas ir linktelėjo pritardamas savo menkoms mintims. Staiga ant savo kelių Gilbertas pamatė judanti mažą padarėlį. Tai buvo voverė.
- Nejaugi čia tapati voverė? - Paklausė pats savęs Julian'as. Ši voverė jau buvo atbėgusi pas jį kai jis sėdėjo ežero pakrantėje po gluosniu ir stebėjo besileidžiančia saulę. Ir kai tas švilpukas prie tavęs prikibo. Tarė vaikino vidinis balselis, o jis papurtė galvą bandydamas tai išvaryti iš galvos. Berniukas paglostė voverėlės švelnų kailį.

*

Aleksas82

Ats: Kiemas
« Atsakymas #432 Prieš 4 metus »
Aleksas po praėjusio pokalbio ant tiltelio plačiai šypsojosi. Vaikinas norėjo pasikalbėti su savim, tad patraukė į kiemelį. Tai buvo graži ir jauki vieta praleisti laisvą saulėtą dieną. Kieme labai daug žmonių nebuvo, bet Gilbert akys pastebėjo Julianą ir voverę. Vaikis kiek nustebo dėl tokio reginio. Laukinis žvėrelis prisileido jo brolį ir nebėgo šalin. Įprastas laukinis padaras būtų pasislėpęs vos pamatęs žmogų ir nelindęs iš savo slaptavietės. Aleksas greitais žingnias priartėjo prie brolio ir taip pat sukrito ant laiptų.
-Arba tu liūdnas, arba išsimylėjęs,-pareiškė vyresnėlis ir nusibraukė ant akių užkritusius tamsius plaukus. Vaikį erzino, kad jie jau pradėjo lysti jam į akis, bet į kirpyklą Aleksas nueiti nespėjo. Tuo pačiu greičiausiai apsilankius joje, vyresnio Gilbert plaukai būtų pasidarę rožinei.

*

Angelina Presley

Ats: Kiemas
« Atsakymas #433 Prieš 4 metus »
  Vaikinukas lostė voverėlę, kuri džiaugsmingai dupsnojo ant şio kelių ir krimsnojo rieśutą. Viską sugadino Berniūkščio brolis. Pamačiusi ir išgirdusi jį voverėlė kaip mat pabėgo prieš tai dar pažvelgdama į klastuolį.
- Na va. Tu tik pažiūrėk ką padarei. Nuvarei draugę. - nepatenkintas suburbėjo Julian'as pamosikuodamas rankomis.
- Be to sveikas. Man viskas gerai. Tu vienintelis čia įsimylėjas. - Tarė rudaplaukis pažvelgdamas į brolį ir mirktelėdamas akimi. Aha. Vienintelis. Tu alpsti dėl Emmos grožio ir sakai, kad jis vienintelis. Atsigauk, vaikine. Vėlgi pasišaipė Gilbertuko vidinis balselis iš pačio jo.
- Na tai kaip sekasi? Kaip gyvenimas? Kas gero? - Pasiteiravo jaunasis klastuolis bandydamas iśvaryti mintis ir norėdamas pasidomėti savo brolio gyvenimu. Visgi jie tikrai retai bendravo, kas nebuvo labai gerai. Bet ką Julian'as galėjo padaryti? Aleksas visada būdavo užsiėmęs, o klastuolis tiesiog nenorėdavo jam trugdyti...

*

Aleksas82

Ats: Kiemas
« Atsakymas #434 Prieš 4 metus »
Voverei pabėgus Aleksas tik atsiduso, o brolio priekaištai šypseną pakeitė į rimtą veido mimiką.
-Aš tikrai toks baisus, kad nuo manęs bėga tavo voverė?-nusiminęs paklausė brolio, bet greitai varnius išmetė tai iš galvos. Tai padaryti privertė brolio keistas melas. Aleksas visada sugebėjo atskirti kada jaunėlis sako tiesą, o kada meluoja. Visgi abu vaikinai augo kartu nuo mažens ir buvo broliai. Ne tik broliai, o dar ir įdentiški dvyniai. Julianui pasakius, kad tik Aleksas čia įsimylėjęs, šis šyptelėjo nieko gero nežadančia šypsenėle.
-Brolau, tu meluoji,-konstatavo faktą vyresnėlis,-matau tai. Na, o man su Milla sekas puikiai? - tai buvo panašiau į broliui užduotą klausimą, nei atsakymą. Varnius pasibučiavo su mergina, paskui pasiūlė jai draugauti, o ši sutiko, bet tada atsirado prisipažinimas apie švilpį kas pakeitė visą situaciją. Aleksas nežinojo ar turi pykti ant merginos, ar tiesiog praleisti tai pro ausis Buvo panašu, kad tas vaikinas įsimylėjo vyresnio Gilbert merginą ir tai kėlė didžiulį pykti.