0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Leticija Mendel

  • III kursas
  • *
  • 211
  • Taškai: 9
Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
« Atsakymas #120 Prieš 3 mėnesius »
- Būtų įdomu pamatyti milžiną. Bet iš labai toli. - Nusijuokė Leticija. Kalnuose. Kaip keista. Žiobarai labai dažnai vyksta į kalnus. Kas kopinėti, kas slidinėti. Matyt burtininkai tikrai juos stebi. Kaip kitaip.
- Užmaršinimas skamba taip nejaukiai ar ne? O jei burtininkai ištrynė jau nežinia kiek mano prisiminimų? Man visai tai nepatinka. Juk negalima žinoti ar kas ištrynė ar ne prisiminimus.
Peršoko prie kitos temos. O apie senklerį nieko daugiau nebesakė. Jis galėjo eiti velniop.
- O kaip elgesi tavo mama? Ar ji pati bandė su tavimi kalbėtis? O gal jums reikia susirašyti laiškais? Tu jai pasakok ką veiki mokykloje, o ji tau ką namie. Gautųsi toks laiškų dienoraštis. Taip galėtumėt viena kitą labiau pažinti.

*

Neprisijungęs Lina Catamans

  • IV kursas
  • *
  • 275
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
« Atsakymas #121 Prieš 3 mėnesius »
- Taip. Tikrai tik iš toli.
Nusijuokė Lina. Ji irgi manė, kad tai būtų įdomu, bet tik kaip mokslinis eksperimentas, o ne sutikti netyčia. Nes tokiu atveju ji tikrai būtų mirusi iš baimės.
Tada Leticija pasakė apie užmaršinimą. Apie tai Lina nebuvo pagalvojusi. Manė, kad tai tik retai naudojama atsargumo priemonė. Bet taip pagalvojus...
- Žinai, nebuvau apie tai pagalvojusi. Bet ištiesų... Aišku manau yra kažkoks regiavimas. Nu bet kaip tokį dalyką sureaguliuoti? Juk ir reguliuotoriui galima ištrinti atmintį. Tai belieka tikėtis, kad tai mažai žinomi ir sunkūs kerai. Nes kitaip būtų tikrai nejauku...
Tada Leticija paklausė apie mamą. Lina tikrai nenorėjo apie tai kalbėti. Bet suprato, kad kadangi jau užvedė tą kalbą dabar privalės. O ir iš tiesų reikia. Todėl išklausė ką jai sakė Leticija. Jos idėja dėl laiškų skambėjo gerai, bet...
- Na dabar buvo tik trumpos atostogos. Bet per tas dvi savaites ji manęs vengdavo arba tiesiog kažkaip kalbėdavo kaip su visai nepažįstamu žmogumi. Tai arba mandagumas, arba toks šokis tyloje... Aš suprantu, kad ji manęs turbūt niekada normaliai nepažinojo, bet panašu, kad pasirinko nepažinti. O tai dar skaudžiau, nes dabar negaliu kaltinti prakeiksmo. Dabar čia tik jos sprendimas. Todėl... Net nežinau. Manau, kad ji net neatrašytų, jei kalbėtis nenori ar nemoka.
Pasakė liūdnai.

*

Neprisijungęs Leticija Mendel

  • III kursas
  • *
  • 211
  • Taškai: 9
Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
« Atsakymas #122 Prieš 3 mėnesius »
Siaubinga. Užmaršinimas turi būti uždraustas. Galvojo. Kaip žmonės gali kažkam keisti atmintį? Tik bjaurūs burtininkai taip ir gali sugalvoti. Niršo Leticija. Amžinai demonstruoja savo gebėjimus.
- Man visai nepatinka žinojimas, kad išvis yra tokie kerai.
Bet tada pasistengė tas mintis nustumti ir susitelkti ties Lina ir jos mama.
- O gal ji bijo? Ji nežino kaip bendrauti ir nežino kaip pradėti. Gal jai baisu, nes žino, kad tave dažnai skaudino ir dabar nei neįsivaizduoja kaip pradėti kalbėtis? - Aišku, kad galėjo būti ir taip, kaip sako Lina. Juk pačios Leticijos tėvai... Jie mano įtėviai. Na, bet jie ėmė ir atsiribojo nuo jos sužinoję tai, kas nepatinka. O kur tikrieji mano tėvai? Jau ne pirmą kartą uždavė tokį klausimą mintyse.

*

Neprisijungęs Lina Catamans

  • IV kursas
  • *
  • 275
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
« Atsakymas #123 Prieš 2 mėnesius »
Leticijos žodžiai skambėjo protingai ir paskatino Liną susimąstyti.
- Iš tiesų gerai pagalvojus man irgi nepatinka. Bet gal žinant įmanoma kažkaip apsisaugoti? Arba gal jie sunkūs. Na tikiuosi, kad niekada neteks susidurti.
Pasakė nuoširdžiai. Mergaitė tikrai mylėjo magiją ir ją mėgo, bet kartais ją išgąsdindavo supratimas kokia magija gali būti pavojinga netinkamose rankose. Bet ji nemėgdavo apie tai galvoti, nes nenorėjo bijoti dar ir šito. Todėl pasistengė tai pamiršti ir susitelkė į kitą dar šlykštesnę problemą, kurios gi jos ir atėjo čia aptarti - jos ir mamos santykių. Na jei toks žodis čia išvis tinkamas. Ji abejojo tuo vis dažniau.
- Gal. Gal... Bet negi ji negali suprasti, kad taip skaudina tik labiau?... Nes dabar aš jau bijau viltis. Viltis, kad ji norės bendrauti, kad tereikia tik palaukti. Nes tikėtis yra dar skaudžiau nei susitaikyti. Nes kai ji buvo prakeikta aš daugiau mažiau žinojau ko tikėtis. Aišku kartais negalėdavau žinoti, kaip piktai ji sureaguos ar kaip skaudžiai įžeis, bet tai buvo pažįstama. O poto kai sužinojau, kad tai dėl prakeiksmo... Na buvo lengviau pateisinti. Dabar to neliko. Ir nesvarbu kodėl ji taip daro, bet panašu, kad ji net nenori pradėti bendrauti. Ar bijo, ar nenori jau nebėra taip svarbu. Tai fakto, deja nekeičia.
Pasakė Lina liūdnai, tačiau po šių žodžių jos akyse kažkas pasikeitė ir balsas nuskambėjo tvirčiau:
- Bet tai nesvarbu. Išmokau gyventi su nenuspėjama ir manęs nemėgstančia motina, tai išmoksiu susitaikyti ir su ignoravimu. Susitaikysiu ir išmoksiu su tuo gyventi. Vistiek gi nieko nepakeisiu...

*

Neprisijungęs Leticija Mendel

  • III kursas
  • *
  • 211
  • Taškai: 9
Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
« Atsakymas #124 Prieš mėnesį »
- Nežinau ar įmanoma apsisaugoti ir mažai iš vis apie tai ką žinau. Bet Hogvartso biblioteka didelė. Aš paieškosiu. - Nusiteikė pavartyti knygas ir rasti viską apie užmaršinimo kerus. Kad jokie magai nedrįstų keisti jos atminties.
Tai, ką kalbėjo Lina tikrai atrodė liūdnas reikalas. Ko tikėtis iš Letės įtėvių, kai tikrieji tėvai taip sugeba elgtis.
- Kartais tėvai užknisa ar ne? - Pabandė nusišypsoti.
- Aišku būtų gerai, jei tavo mama žengtų pirmą žingsnį, jei pabandytų susibendrauti nesvarbu bijo ar ne. Bet kartais jau taip yra, kad nebūna kaip norėtųsi. Net nežinau ką daryčiau tavo vietoje. Mano įtė... - Čia sustojo, nes vos nepasakė žodžio įtėviai. - Mano tėvai irgi nenori girdėti ką sakau. Tai net nežinau ką galėčiau patarti. Turbūt tikrai belieka šito išmokti. Mes turim savo gyvenimus ir turim kažkaip juos pasistatyti. Nors ir sunku tai.