0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Londono metro
« Prieš 3 metus »
((Tema apima visus Londono metro traukinius))

Londono metro turi 11 linijų, apimančių visą Didžiojo Londono (Greater London; miestas ir priemiesčiai) miestą. Tai yra seniausia metro sistema pasaulyje, yra 270 stočių. Yra dviejų tipų traukiniai: ilgesni, važiuojantys arti žemės paviršiaus , ir trumpesni, kurie važiuoja giliau po žeme. Daugelis traukinių turi nuo 6 iki 8 vagonų (išimtis yra Waterloo & City linija, turinti tik 4 vagonus). Traukiniai pritaikyti neįgaliesiems, taip pat yra stovimos vietos.
Apie 55 procentai Londono metro sistemos yra virš žemės, požeminių tunelių ilgis siekia beveik 200 kilometrų. Traukiniams prasilenkiant, paprastai laikomasi kairės pusės eismo, tačiau kartais tuneliai yra vienas virš kito.
Linijos žemėlapyje ir stotyse žymimos spalvomis ir kelionės tikslo pavadinimu.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Londono metro
« Atsakymas #1 Prieš 3 metus »
Dafydd pirmą kartą įlipo į metro traukinį, kur, laimei, buvo laisvų sėdimų vietų, tad jis galėjo įsisprausti į atokiausią kamputį ir apsimesti, kad neegzistuoja. Deja, mintys niekaip nedavė ramybės: vaikinas jautėsi sugniuždytas.
Nuo pat tada, kai pateikė suklastotą ataskaitą, žinojo, kad vaikšto plonu ledu. Nuolat įtikinėjo save, kad darbas ministerijoje jam nerūpi. Visada svarbiausia buvo, kad Mayra ir berniukai būtų laimingi. Deja, dabar vaikinas neįsivaizdavo, kodėl taip skauda, kodėl jaučiasi toks pažeistas ir sutryptas. Spoksojo į prieš akis esančią sėdynę, tačiau jos nematė. Tiesą sakant, nematė nieko, tik įtemptai mąstė.
Ir galų gale suprato. Jis ir vėl buvo nereikalingas. Jį ir vėl išmetė kaip kokią šiukšlę. Nei perspėjo, nei ką nors pasakė. Visai kaip Hogvartse: paprašė ateiti į kabinetą, o ten pranešė, kad yra daugiau nepageidaujamas. Ko gero, ministrui paprasčiausiai nusibodo apsimetinėti, kad jam reikia tokio darbuotojo kaip Dafydd Carwyn Llewellyn. Nuslėpta informacija apie situaciją Velse tikriausiai tebuvo priedanga. Kaip ir tai, kad jis "nuolat išsiblaškęs ir akivaizdžiai mąsto ne apie darbą." Ne, von Sjuardas garantuotai paprasčiausiai neapsikentė dirbdamas su tokiu gyvenimo šiukšle. Tegul ir nepatyręs, bet Dafydd nedirbo blogai, bent jau neseniai pats pradėjo tuo tikėti. O ką jam daryti dabar? Kaip susigrąžinti tą pasitikėjimą savimi, kurį Mayra padėjo išsiugdyti?
Mintis apie mylimąją išgąsdino: raudonplaukis neabejojo, kad namuose yra reikalingas. Mayra jį myli, berniukams ir būsimam mažyliui tėvas taip pat reikalingas. Kita vertus... Jis galvojo, kad ir Magijos ministerijoje yra reikalingas, atliko svarbų darbą ir nė karto neišgirdo priekaišto, kad dirba blogai. Iki šiandien. Tik tiek, kad šiandien tai nebuvo priekaištas. Tai buvo paliepimas nešdintis iš akių, nors ir pateiktas pakankamai gražiai. Kaip Dafydd galėjo būti tikras, kad lygiai taip pat nenusibos ir Mayrai? Kad ji po kelių dienų neišmes jo pro duris? Vaikinas be galo norėjo susigūžti mylimosios glėbyje ir paprasčiausiai išsiverkti. Skausmas degino širdį. Jis nereikalingas, jis tik šiukšlė, kurią tik pasitaikius progai galima išmesti prisidengus patogiomis priežastimis.
Ir vis dėlto... Dafydd nesigailėjo to, ką padarė. Žinojo, kad nebūtų galėjęs išduoti Mayros grupės magiškajai (ar žiobariškajai) teisėsaugai. Jam daug svarbiau nei kažkokia ministerija buvo mylimosios gerovė. Jeigu būtų reikėję, jis būtų padaręs tą patį ir nė akimirkai nesudvejojęs. Vaikinas tikrai nesijautė kaltas dėl sprendimo. Daug skaudžiau buvo tai, kad ministras neišdrįso pasakyti, kad jam tiesiog nepatinka dirbti su kanalizacijos karaliumi. Ne, von Sjuardui paprasčiau buvo apsimesti, kad informacijos nuslėpimas yra pakankamai rimta priežastis išmesti departamento vadovą iš darbo.
Kaip reikės visa tai paaiškinti Mayrai? Ši mintis dar labiau išgąsdino vaikiną - juk jis negali nutylėti, tuo labiau, kad buvo tikras: vos tik pareis namo ir pajus mylimąją šalia, nesulaikys ašarų. Žinoma, Mayrai rūpės, kas atsitiko, tad teks viską papasakoti. Tik kaip tą padaryti taip, kad mergina nepradėtų kaltinti savęs? Pats Dafydd jos tikrai nekaltino - tiesą sakant, nekaltino nieko. Deja, jis žinojo, kaip mylimoji į viską reaguoja. Bet argi ji kalta, kad jis yra toks nepakenčiamas šiukšlė? Ak, kaip jis norėjo pajusti merginą šalia, jausti, kaip ji glosto jo plaukus...
Dafydd puikiai suvokė, kad pasirinko ne patį greičiausią būdą grįžti namo. Juto neturintis jėgų keliauti oru, nebūtų galėjęs susitelkti ties kelionės tikslu. Ne, geriau buvo keliauti šitaip ir turėti laiko viskam apmąstyti. Mintys be galo skaudino, bet vaikinui reikėjo tai padaryti prieš grįžtant namo pas Mayrą. Tad dabar jis sėdėjo metro traukinyje ir kankinosi.
Dar kartą permąstė visą pokalbį su ministru. Tuo metu apie tai negalvojo, bet dabar pradėjo savęs klausinėti, ar von Sjuardas patenkintas tokia įvykių baigtimi. Ko gero, taip, nors akivaizdžiai to ir neparodė. Anksčiau ar vėliau tai būtų nutikę pratarė sau Dafydd. Apmaudu buvo tai, kad vos po kelių mėnesių pats ketino išeiti iš darbo. Be galo norėjo turėti daugiau laiko su šeima, be to, vis pasitaikantys naktiniai iškvietimai Mayrai ir mažyliams tikrai nebuvo į sveikatą. Ko norėjai, tą ir gavai... Tai skaudino, tačiau raudonplaukis bandė galvoti apie tai, kad dabar visą savo laiką galės atiduoti brangiausiems žmonėms. Tol, kol nenusibosi Mayrai - kaip ir visiems kitiems šiame pasaulyje...
Staiga vaikinui į galvą atėjo dar viena mintis: ar negalėjo būti taip, kad ministrui apie jį ko nors prišnekėjo kolegos iš kitų departamentų ar jo paties (buvę) vergai? Su von Sjuardu asmeniškai Dafydd reikalų daug neturėjo, išskyrus kelionę į Egiptą. Neatrodė, kad ten būtų siaubingai susimovęs - nors ką gali žinoti? Velsietis pradėjo mintyse vardinti kolegas. Nemanė, kad labai su jais pykosi - Mayros dėka išmoko nebūti toks piktas ant viso pasaulio. Bet ar jis galėjo būti tikras, kad kolegos vien išgirdę jo vardą nepradeda žiūrėti į jį kaip į kanalizacijos šiukšlę? Ši mintis sudavė dar vieną smūgį: ar jis gali pasitikėti kuo nors šiame pasaulyje? Galbūt tie gražiai besišypsantys kolegos, ministerijoje rodę tam tikrą pagarbą (juk aurorų viršininkas!), tebuvo apsimetėlių banda? Šią akimirką Dafydd buvo tikras: jis gali tikėti tik Mayra, ji yra vienintelė, kurios žodžiai ir poelgiai yra visiškai nuoširdūs.
Traukiniui staigiai sumažinus greitį vaikinas atsitokėjo ir apsižvalgė. Suprato esantis netoli stoties, kur jam reikės išlipti. Nenoromis atsistojo. Akys vis dar buvo sausos - Dafydd neabejojo, kad viskas, ko reikia tam pakeisti, tebuvo Mayros buvimas šalia. Jis norėjo išsiverkti mylimosios glėbyje, kad ir kaip bijojo jos reakcijos. Dabar susimąstė ir apie tai, kad mylimoji turbūt nerimauja: paprastai grįždavo namo geru pusvalandžiu anksčiau. Tai privertė dar labiau sunerimti, tad pro žmones vaikinas grūdosi gerokai susijaudinęs. Ir vis dėlto skubėjo - jam be galo reikėjo apsikabinti tą, kuri vienintelė šiame pasaulyje jį suprato ir mylėjo.

((RPG pasiūlymai nepriimami. Veikėjo istorija bus tęsiama, bet atm jam naujų RPG nereikia))

Ats: Londono metro
« Atsakymas #2 Prieš 3 metus »
    Danguje mirgėjo baltos spindinčios snaigės, kurios krito ant burtininkės tamsiai rusvų plaukų. Mergina pakėlė savo šokoladinės spalvos akis, kurios nesakė nieko naujo. Buvo atšiauri žiema, gruodžio vidurys, todėl Mokslinčei lėtai krentančios snaigės nekėlė nuostabos. Vis gi moteris gyveno Austrijoje, o pro burtininkės mylimos šeimos namelio stiklinį langą buvo galima pamatyti vieną įspūdingiausių kalnų Europoje- Grosgloknerio kalną. Kadangi po atleidimo iš Hogvartso profesorių Žana turėjo daug laisvo laiko mergina grįžo namo. Šioje vietoje Mokslinčė buvo beveik visą laiką, ji tvarkėsi, gamino maistą savo mylimajam ir užsiėmė verslo reikalais. Mergina siuvo sukneles ir visokius kitus prašmatnius apdarus, dėl, kurių šiandieną ir vaikštinėjo po Londono metro. Aišku, kad Žana nebūvo visiškai viena, prie jos kojų glaudėsi švelnus fenekas, kurį mergina turėjo jau kelis metus.
    Merginos aukštakulniai kaukšėjo per visą metro, ji buvo apsivilkusi savo pačios siūtą rausvos spalvos suknelę ant, kurios buvo užmesta juodos spalvos žieminė mantija, kurią dovanų gavo iš savo labai mylimo vyro, kuris buvo garsus kvidičininkas. Tačiau šiandien buvo šiek tiek kitaip, modeliui rūpėjo ne jos pačios apranga. Burtininkė turėjo su susitikti su burtininku, kuris iš jos norėjo nusipirkti kokią nors merginos išgražintą ir pasiūtą suknelę, tik aišku ne sau, o mylimajai. Tiesą sakant mergina kiek nervinosi, nuo to laiko, kai buvo išmesta iš burtų ir magijos mokyklos - Hogvartso profesorių visiškai nebendravo su kitais burtininkais, jos dėmesys buvo tik šeimai ir ne, kam kitam, o naujajam verslui. Mergina net nepastebėjo kiek daug laiko skyrė šiam užsiėmimui, kadangi pasiūti vieną iš šešerių suknelių merginai užtruko bent savaitę, o kur dar ir visokie papuošimai ir pagrąžinimai apdarui. Tačiau šią akimirką merginos galvoje skraidžiojo mintys, kurios nedavė merginai ramybės: Kas jeigu užsakovui niekas nepatiks, o jeigu jis išvis nepasirodys? Ką aš tada darysiu, negi visas šešias sukneles turėsiu temptis atgal į Austriją? O kas jeigu kažkoks žiobaras sumanys pasiklausyti jų pokalbio? Na tikiuosi, kad jam patiks suknelės ir išrinks tą vieną, kurią galės padovanoti savo žmonai. Kol mergina galvojo apie visas galimai nutinkančias situacijas prisėdo ant suolelio prie, kurio buvo susitarta susitikti su tuo, kuris Žanos pagaminta suknele norėjo nustebinti savo mylimąją.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Žana Mokslinčė »
“Sometimes just to say your own truth out loud is enough to find others like you.”

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Londono metro
« Atsakymas #3 Prieš 3 metus »
Londonas. Ir vėl tas prakeiktas Londonas. Dafydd labai nenorėjo grįžti į miestą, kuris dabar priminė tik tai, kaip jis buvo išmestas iš darbo ir visiškai sugniuždytas. Dabar vaikinas jautėsi kiek geriau, tačiau tai nepridėjo noro grįžti į Anglijos sostinę. Deja, susikaupę reikalai nebeleido atidėlioti kelionės, tad štai buvęs Magijos įstatymų priežiūros departamento vadovas sėdėjo metro traukinyje, vežančiame kažkur. Jis jau buvo aplankęs reikiamas įstaigas, tad dabar keliavo namo.
Apsidairęs suprato, kad jau reikia išlipti. Atsidusęs atsistojo ir pradėjo brautis pro žmones. Tik išlipęs iš vagono suprato esantis kažkur ne ten. Tyliai keiktelėjęs nutarė tiesiog išlįsti į gatvę ir surasti kokią tuščią vietą, iš kurios bus galima persikelti oru. Apie kažką intensyviai mąstydamas vaikinas traukė laiptų link, kai jo akis užkliuvo už kažkokios moters, sėdinčios ant suoliuko. Dafydd jau ketino praeiti pro šalį, kai pastebėjo, kad ji rankoje laiko bent keletą suknelių. Raudonplaukis stabtelėjo. Žinojo jau turįs Mayrai dovaną, tačiau artėjo ne tik jos gimtadienis, bet ir Kalėdos. Kodėl nepadovanojus po suknelę kieviena iš tų progų? Dafydd susimąstė apie tai, kad mylimoji gali ir papriekaištauti: šiaip ar taip, jis jau tris mėnesius sėdi be darbo. Be to, gal jai net nepatiks gauti dvi sukneles per keletą dienų? Maža to, jis net nežinojo, kas yra ta moteris ir kam jai reikia tos krūvos suknelių. Kiek padvejojęs pasuko prie jos. Atkreipė dėmesį į kažkokį nepažįstamą gyvūnėlį, ir tai kažkodėl suteikė drąsos.
- Sveiki, - tyliai pratarė jis sustojęs visai šalia. Dar kartą nužvelgė sukneles. Staiga suprato, kaip kvailai elgiasi: kodėl jis galvoja, kad ta moteris nenusipirko suknelių sau? Ji tikriausiai paprasčiausiai laukia traukinio grįžti namo. Jis kaip visada pasirodys esąs visiškas kvailys... Deja, dabar jau buvo per vėlu: priėjo, pasisveikino, tad reikia kažką daryti toliau. Kita vertus, visas pasaulis seniai žino, kad jis yra kvailys, nesugebantis nei pabaigti mokyklos, nei išsilaikyti darbe. Ką pagalvos kažkokia niekuo neypatinga (?) moteris, jam jau nebuvo svarbu. O jeigu netyčia jis nesuklydo ir išties galės nupirkti dovaną mylimajai, viskas išeis tik geriau.
- Atsiprašau, kad trukdau, - bandė pratęsti vaikinas. Darau tą visą gyvenimą, tad nereikėtų stebėtis... - Norėjau paklausti... Gal netyčia tas sukneles parduodate?
Dafydd sutriko. Pastaruoju metu buvo sunku iš jo išspausti bent žodį, o čia jis priėjo prie kažkokios nepažįstamos moters ir paklausė didžiausios įmanomos nesąmonės?! Vaikinas nuleido galvą ir norėjo eiti sau, bet suprato, kad tai būtų siaubingai nemandagu. Apgailestaudamas, kad su juo nėra Mayros, Dafydd stovėjo ir stebeilijo į stoties grindis.

Ats: Londono metro
« Atsakymas #4 Prieš 3 metus »
    Greitai prabėgo valanda nuo to laiko, kada prie Žanos turėjo prieiti pirkėjas, kuris turėjo nusipirkti kokią nors modelio siūtą ir dekoruotą estetišką suknelę, tačiau burtininkė nieko neregėjo. Na, kadangi jau taip atsitiko, tai reiks visas savąsias sukneles temptis atgal į Austriją - nusivylusi galvojo mergina, ji buvo be prarandanti viltį, kad ir čia jos niekam nereikės, Mokslinčei nieko nepavyks ir bus, kaip su profesoriavimu. Po to laiko, kai mergina gavo laišką, kad yra išspiriama pro duris iš Hogvartso ji tapo dar liūdnesnė, piktesnė ir nepasitenkinanti asmenybė. Vis gi, tai merginai reiškė labai daug, tačiau ji buvo mama, tai reiškė, kad negalėjo dukrai rodyti savo liūdesio. Nikolės mama tikrai netroško savo dvylikametei dukrai rodyti savo liūdesio, ji tikėjosi, kad mergaitei yra pavyzdys, o ne kažkoks monstras. Taip samprotaudama dama pastebėjo kažkokį (tikriausiai) žiobarą. Na va, dabar ir su kažkokiu ne burtininku per prievartą šnekučiuotis turėsiu, na kaip man jam pasakyti, kad su žiobarais nenoriu turėti nieko bendro?- suko galvą Mokslinčė. Po pastarųjų atleidimų iš profesoriaus pareigų Žana visiškai nebebendravo su tėvu, kuris buvo žiobaras jos šeimoje. Ar jai buvo skaudu? Be abejonės. Mergina vis dar negalėjo atsigauti nuo to, kad buvo išspirta lauk. Vis gi tėvo mąstymu tai tik jos kaltė, niekas daugiau nekaltas. Visada buvo kalta tik ji!
    Mergina atsiduso ir šaltu tonu prakalbo:
 - Laba diena, taip šios suknelės yra pardavimui, jeigu turite noro ir aišku, galeonų galite išsirinkti, kad ir dabar. Po kelių minučių dar kartą mintyse tardama sakinį Mokslinčė pastebėjo, kaip jame panaudojo žodį „galeonas“ šiek tiek sutrikusi mergina savo mintyse pradėjo deliotis paaiškinimą, kam, kodėl ir, kaip ji panaudojo šį žiobarams nežinomą žodį.
 - Atsiprašau, turėjau omenyje svarų, - apsimesdama, kad suklydo pratarė žodžius burtininkė. Na va, dabar atrodau, kaip kažkokia kvailė, moku viską sugadinti permažiau nei penkias minutes, - nusivylusi suko galvą Mokslinčės pavardę nešiojanti burtininkė.
“Sometimes just to say your own truth out loud is enough to find others like you.”

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Londono metro
« Atsakymas #5 Prieš 3 metus »
Dafydd norėjo prasmegti skradžiai žemę. Aišku, kad jis susimovė, pristojo prie niekuo dėtos moters. Tereikia tikėtis, kad ji neiškvies policijos. Arba aurorų. Ta mintis privertė Dafydd dar žemiau nunarinti galvą. Šią akimirką jis puikiai suprato: jeigu ne Mayra, jis ir vėl kristų į tą pačią duobę, iš kurios vos išsikapanojo po to, kai išlėkė iš Hogvartso. Tiesą sakant, atrodė, kad jau ir krenta: argi nepradėjo kabinėtis prie nepažįstamų žmonių? Jau norėjo atsiprašyti ir eiti sau, kai moteris staiga prabilo. Tonas buvo šaltas kaip ledas, tačiau paaiškėjo, kad jis nesuklydo: suknelės išties pardavimui. Vaikinui kiek atlėgo širdis. Tiesa, jis kiek nustebo, kai moteris paminėjo žodį "galeonai". Tai prieš jo valią šiek tiek sudomino.
- Galiu tiek svarais, tiek galeonais, - neužtikrintai pratarė. Susimąstė apie tai, kad nebeturi nei vienų, nei kitų. Ir vėl pradėjo save graužti, kad gal neturėtų leisti pinigų. Mayros pinigų. Ar mylimoji tikrai apsidžiaugs? Ar negalvos, kad jo elgesys yra nenatūralus, tarsi stengtųsi papirkti? Kaip jam žinoti, ko Mayrai labiau reikia? Gal jai išties užtenka to, kad Dafydd šalia? Vaikinas stovėjo nuleidęs akis ir galvojo, ką daryti. Ar išties verta pirkti dar vieną suknelę. Galiausiai suprato: jeigu dabar nieko nenupirks, gailėsis, to nepadaręs. O dabar gali išrinkti tokį rūbą, kuriuo pasipuošusi mylimoji atrodys tiesiog nuostabiai. Ji visada atrodo nuostabiai... pats save pertraukė vaikinas, bet galiausiai pakėlė akis į sukneles. Iš karto nutarė, kad mėlynos nepirks - jeigu jau yra toks kvailys, kad nesugalvoja, ką dar galėtų padovanoti, bent jau nesusimaus tiek, kad pirktų du tos pačios spalvos rūbus.
- Kuri jums pačiai labiausiai patinka? - tyliai paklausė Dafydd nužvelgdamas dvi žalias sukneles. Šviesesnioji turėjo begalę kažkokių jam nesuprantamų raištelių ar užsegimų, tad nutarė, kad su ja būtų pernelyg daug vargo. Tamsi kažkodėl priminė jam tą, kuria Mayra buvo pasipuošusi per jų vestuves. Nejučia nusišypsojęs Dafydd paskendo prisiminimuose. Koks jis tada buvo laimingas, buvo įsitikinęs, kad viskas bus gerai. O dabar... Bijojo iškelti koją iš namų, nes atrodė, kad vieną kartą grįžęs gali būti paprašytas išeiti... Ji myli tave, tu jai reikalingas, kiek dar šituo abejosi? paklausė savęs Dafydd, tačiau nusiraminti nepavyko. Jis beveik pamiršo, kur yra, mintimis vėl nuklydo į tą vasaros naktį Velse, tad taip ir liko stovėti sustingęs su žalia suknele rankose.

Ats: Londono metro
« Atsakymas #6 Prieš 3 metus »
    Žana grakščiai atsistojo. Po kelių minučių mergina nustebusi pažvelgė į ne į žiobarą. Na, bent jau su žmonėmis bendrauti neturėsiu. Tyliai pagalvojo. Ji šiek tiek nusiramino ir ištiesė parodyti visas sukneles, kurias turėjo londono metro stotyje.
    - Na, tiesą sakant man visos jos labai patinka, vis gi mano siūtos ir visaip kitaip puoštos, - ramiau atsakė Mokslinčė. Kol dama laukė atsakymo per rūką galvoje mėgino sudelioti mintis į klausimus burtininkui, kuris stebuklingu būdu ją surado metro stotyje. Vis gi privalėjo kažko paklausti, o ne stovėti, kaip kokia nors niekam nereikalinga statula. Na, bet tiesą sakant ir burtininkas atrodė dar blogiau. Jis buvo visiškai nepasitikintis savimi ne žiobaras, kuris buvo susivėlęs, kažkur tris dienas neskusta barzda ir tiesiog neatrodė padoriai. Na, bet gal čia tik jo įvaizdis, kad būtų panašus į ne burtininkus? Suko galvą metro stotyje stovėjusi mergina, tačiau ilgiau tai tęstis nebegalėjo, jai per daug rūpėjo kitų gyvenimas.
    - Ar ponas tikrai nemanote, kad ir pačiam kažko reikėtų? Vis gi manau, kad žmonai ar merginai tikrai ne pats svarbiausias dalykas yra suknelės, na pažiūrėkit, kaip jūs atrodote, ar matėte save veidrodyje? Jūs privalote kažką daryti, - tarė Mokslinčė įsakmiu balsu. Mergina net nežadėjo gailėtis, nes jeigu būtų šio vyro žmonos ar merginos vietoje tikrai nesidžiaugtų pamačiusi tokį burtininką grįžusį namo. O kas jeigu jie ir vaikų turi? Tada tiems mažiems padarams blogą įtaką daro... Kiek sutrikusi galvojo Mokslinčė.
    Nikolės mama kiek nustebusi regėjo ne žiobarą rankoje laikantį vieną nuostabiausiai atrodančių jos pasiūtų suknelių. Ji pastapčia džiaugėsi sutikusi burtininką, na bent jau galėjo su kažkuo pasišnekėti ar kažką aprėkti. Vis gi matėsi, kad jis buvo už modelį jaunesnis.
    Mergina labai nemėgo tylos, todėl norėdama išsklaisyti nemalonią atmosferą šaltu balsu tarė:
    - Man rodos, kad neprisistačiau. Esu Žana Mokslinčė, o kuo jūs pats būsite vardu?
Merginai nelabai patiko, kad ji skambėjo, taip nedraugiškai, tačiau nebuvo nusiteikusi vaidinti, kad labai mėgaujasi šiuo pokalbiu, per, kurį paslaptingas burtininkas pratarė vos kelis žodžius.
“Sometimes just to say your own truth out loud is enough to find others like you.”

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Londono metro
« Atsakymas #7 Prieš 3 metus »
Moteriai atsistojus Dafydd vos susilaikė nežengęs žingsnio atgal. Vienintelis žmogus, kurį vaikinas prisileido arti savęs, buvo Mayra, tad dabar kiek gąstelėjo. Vis dėlto spėjęs laiku suprasti, kaip tai būtų nemandagu, pasistengė išlikti vietoje, tik kiek įsitempė. Nepakėlė į pardavėją akių, žvelgė tik į sukneles.
- Pati jas siuvote? - kažkodėl nustebo Dafydd. Prisiminė laikus, kai pats panašiose vietose pardavinėjo įvairius dalykėlius, kuriuos, žinoma, jam parūpindavo kas nors kitas. Buvo keista, kad dizainerė, sukūrusi tikrai įdomias ir gražias sukneles, turi jas pardavinėti metro stotyje. Nors... Ji tikriausiai jų čia nė nepardavinėjo, tik jis, Dafydd kaip koks idiotas pristojo. - Gražu, - pridūrė. Spėjo, kad moteris nepatikės, tačiau jam suknelės išties patiko.
Raudonplaukiui nepatiko tas tiriamas žvilgsnis, kuriuo jį apdovanojo dizainerė. Ar bent pačiam pasirodė, kad tas žvilgsnis yra toks. Ko jai reikia? Tikrina, ar jis pakankamai tinkamas (turtingas?) jos suknelei įsigyti? Juk ant kaktos neparašyta, kad prieš kelis mėnesius buvo išspirtas iš darbo. Ko tuomet ji ieško?
Moters žodžiai buvo tokie netikėti, kad Dafydd nė nepajuto, kaip galiausiai žengė tą planuotą žingsnį atgal. Sutrikęs pakėlė akis į dizainerę. Ką ji norėjo pasakyti? Ko jam gali reikėti? Ir tada moteris teikėsi viską paaiškinti. Ar jai užkliuvo jo plaukai ir barzda? Dafydd spėjo, kad taip atrodydamas dažnai krenta į akis, ko gero, vis dar buvo nemaloniai panašus į tą benamį, kuris gyveno Londono kanalizacijoje. Vis dėlto jis buvo tikras: Mayrai tai patinka. Dar tą patį rytą jis galėjo mėgautis švelniais mylimosios prisilietimais. Mayra mėgo velti jo plaukus, mėgo apšepusius skruostus. Ką gali žinoti kažkokia pirmą ir paskutinį kartą matoma moteriškė? Dafydd daug svarbiau buvo tai, kad mergina jį mylį tokį, koks jis yra. Vaikinas tikėjo (ar bent norėjo tikėti), kad jai nesvarbu, kad jis nenešioja kostiumų, kad jai lygiai taip pat gera taršyti jos plaukus, kaip ir jam pačiam leistis jos taršomam. Ne, šita moteriškė nieko nežino. Dafydd nereikėjo merginos, nurodinėjančios kaip jis turi atrodyti ar rengtis. Jis be galo mylėjo Mayrą, nes ji leido būti jam savimi. Nuo pat tos akimirkos, kai pasisakė besilaukianti jo vaikų, mergina priėmė jį su visomis problemomis. Ir ji tikrai labiau apsidžiaugs gavusi suknelę nei kad džiaugtųsi jam nusiskutus barzdą!
- Nemanau, kad tai jūsų reikalas, - išdrįso pasakyti raudonplaukis, bet tuojau išsigandęs užsičiaupė. Vis dar galvojo, kad kažkur kažką pasakė ne taip ir būtent dėl to buvo išspirtas iš darbo. Kaip galėjo žinoti, kokia bus šitos moters reakcija? Galbūt ji dabar pabėgs su visomis suknelėmis? Dafydd žinojo: nepaisant to, kad vieną dovaną jau turėjo, dabar norėjo kažką nupirkti ir antrai progai. O tamsiai žalia suknelė jam išties patiko. Gąstelėjęs pakėlė akis į moterį ir labai tyliai sumurmėjo: - Atsiprašau...
Dafydd nuleido galvą. Nenoromis padėjo suknelę ant suoliuko. Taip, ji jam patiko ir mielai būtų nupirkęs, bet šią akimirką nesijautė to vertas. Atrodo, tenorėjo padaryti staigmeną mylimajai, tačiau ši dizainerė sugebėjo paliesti jautrią stygą tokiais paprastais žodžiais. O gal ji buvo teisi? Galbūt Mayra nieko nesako, tačiau išties norėtų, kad jis neatrodytų kaip kanalizacijos karalius? O jeigu nesako, kokia gali būti to priežastis? Nejučia persibraukė ranka per apšepusį skruostą. Žinoma, buvo ne taip malonu, kaip tais atvejais, kai tą padarydavo Mayra. Dafydd pajuto, kaip jam reikia, kad mylimoji būtų šalia. Ji visada mokėjo jį nuraminti, kiekvienas apkabinimas buvo be galo reikalingas. Ak, kad taip ji būtų čia ir pasakytų šitai moteriškei, kad jis, Dafydd, yra mylimas ir savo šeimai reikalingas žmogus... Pats vaikinas tų žodžių pasakyti kažkodėl negalėjo, tikriausiai nebūtų patikėjęs pats savimi. Mayra!.. beviltiškai pagalvojo jis. Niekaip nesuprato, kodėl tokie paprasti žodžiai taip stipriai paveikė. Tu ir vėl neįtinki. Tebeatrodai kaip kanalizacijos karalius ir tebesi tokiu laikomas į klausimą atsakė niekaip ramybės neduodantis vidinis balselis. Ar jam kada pavyks iš to išlipti? Ar kaskart išėjęs pro namų duris jis taps ta šiukšle, kuria reikia kuo greičiau atsikratyti? Taip, pardavėjos žodžiai, ko gero, ir buvo pasakyti tuo tikslu: praleidusi su Dafydd vos kelias akimirkas ji suprato, ko jis vertas, tad dabar ieškojo "mandagaus" būdo kuo greičiau išsiskirti. Velsietis pasidavė: gerai, jeigu jis toks šlykštus, kad negalima skirti kelių minučių, suknelės nepirks. Sugalvos ką nors, kam nupirkti nereikės bendrauti su žmonėmis. Vylėsi surasti ką nors įdomesnio ir gražesnio nei keli litrai karamelės, tačiau žinojo: tokia dovana Mayra tikrai apsidžiaugtų. Ką ji manyje mato? susimąstė vaikinas. Išties: kuo ji buvo tokia ypatinga, kad sugebėjo jame įžvelgti žmogų? Jai tiesiog tereikėjo nepasakyti apie vaikus, ir judviejų keliai daugiau galbūt nė nebūtų susidūrę. Žinoma, Dafydd be galo džiaugėsi, kad Mayra to nenutylėjo, bet šią akimirką atkakliai savęs klausinėjo: kodėl mylimoji suteikė jam šansą tapti žmogumi? Jis puikiai žinojo, ką ji apie jį galvojo ir kuo laikė vos prieš metus laiko. Ar tai reiškė, kad Mayra yra geras žmogus? Vaikinas nuoširdžiai tikėjo, kad būtent taip ir yra, ir šią akimirką labai norėjo tą žmogų apkabinti. Deja, žmona buvo namie, o jis tebesitrynė čia, Londone.
Raudonplaukis jau norėjo eiti šalin: jautėsi esąs nepageidaujamas ir nevertas būti šalia tos moters, tad nematė prasmės ilgiau apsimetinėti. Papurtė galvą ir žiojosi sakyti "ačiū", kai išgirdo prisistatymą. Nustebęs pakėlė akis: kas gi prisistatinėja kanalizacijos žiurkėms? Tiesa, tonas nebuvo draugiškas ar šitas, tad Dafydd nutarė: moteris tiesiog patikėjo, kad jis turi pinigų ir yra pasiruošęs juos išleisti. Paskutiniai žodžiai ryškiai tebuvo paskatinimas nesprukti nieko nenusipirkus. Ar ji pastebėjo vaikino ketinimą tą ir padaryti? Galbūt, bent jau į grąžintas sukneles tikrai turėjo atkreipti dėmesį.
- Deividas, - tarstelėjo Dafydd nenorėdamas klausyti nieko panašaus į "o, tai tu iš Velso?" Rankos paspausti neištiesė - spėjo, kad iki tokio lygio moteris nusiristi nenorės. Jau ir taip tikriausiai padarė didžiulę malonę jam prisistatydama. Vaikinas nutarė tą pripažinti, tad pratarė: - Malonu...
Kiek sutrikęs raudonplaukis stoviniavo vietoje. Nebežinojo, ką daryti. Ar jis turi teisę dar kartą apžiūrėti sukneles? Ar jam bus suteikta garbė vieną iš jų įsigyti? Norėjosi tikėti, kad taip, tačiau pasitikėjimo savimi stokojantis vaikinas bijojo vėl artintis prie siuvinių: negalėjo žinoti, už ką dizainerė papriekaištaus dabar. Gal kad jo paltas pilkas? Ar kad jis jo nesusisagstė? Nejučia žvilgtelėjo į megztinį, kurį buvo apsivilkęs, ir nusišypsojo. Berods dar vakar Mayra apsivilko tą rūbą tarsi nenorėdama išleisti Dafydd iš namų. Vėl paskendęs mintyse jau norėjo perbraukti ranka per megztinį, bet laiku susiprato: neaišku, ką pagalvotų šita moteris. Dafydd sutelkė visas jėgas, kad nukreiptų mintis nuo namų ir brangiausių žmonių juose. Pakėlė akis į dizainerę tarsi laukdamas jos verdikto, ar yra "tinkamas" jos suknelei įsigyti. Įtarė, kad ne, tad tikėjosi, kad bent jau noras užsidirbti galeonų privers Žaną Mokslinčę leisti įsigyti kurį nors siuvinį. Kurį, Dafydd puikiai žinojo: su tamsiai žalia suknele Mayra atrodys tiesiog nuostabiai.

Ats: Londono metro
« Atsakymas #8 Prieš 3 metus »
    Mergina sutriko. Kaip gi aš turėčiau atsakyti į burtininko užduotą klausimą? Tai aišku, kad pati siuvau, jog neleisčiau pinigų ant kažkokio šlamšto. Kelias minutes pagalvojusi burtininkė nesprendė, šį klausimą laikyti retoriniu, kadangi matė, kad burtininkas prisistatęs Deivido vardu nebuvo toks neprotingas, koks pasirodė išgirdus pirmus ne žiobaro žodžius. Ji nebuvo užtikrinta, kad burtininkas buvo toks išsilavinęs, kaip ji pati, tačiau per pastaruosius mėnesius Mokslinčei visiškai nerūpėjo jos diplomai, pabaigtas universitetas, mokykla ir visokios kitokios padėkos. Moteris nuo to momento, kai ant Hogvartso mokyklos pievelės sulaukė vieno žiauriausių laiškų per visus trisdešimt metų negalėjo nepagalvoti apie tai, kaip ji ne be norėjo egzistuoti. Aišku, Nikolės mama nenorėjo priimti skubotų sprendimų, tačiau po truputį darėsi vis blogiau. Mokslinčė nuo to laiko į burną nepaėmė nei vieno kasnelio maisto, buvo gyva tik arbata ar retkarčiais kava, kartais jeigu labai skaudėdavo galvą verkdavo iki paryčių arba jos antroji pusė priversdavo ją išgerti žiobariškų vaistų nuo galvos skausmo. Kartais mergina pagalvodavo, kaip norėtų perdozuoti vaistų, greičiau jos gyvenimas, na tiksliau kankynė baigtųsi, galėtų be jokių rūpesčių stebėti viską iš aukščiau ir ne be pergyventi dėl žemiškų problemų.
    - Na...prašau, - išgirdusi atsiprašymą prakalbo burtininkė. Ji dar kelias sekundes patylėjo, vis gi nenorėjo niekam kišti savo nereikalingos nuomonės, tačiau neištvėrusi ir vėl įsakmiai prabilo:
    - Neturėtumėte geriau atsiprašyti savo žmonos ar merginos? Atsiprašymui galite nupirkti ir šią suknelę, kurią laikote savo plaštakose, tačiau tikiuosi, kad sugebėtumėte pratarti kelis žodžius mylimąjai? Aš labai abejoju, kad sugebėtumėte, tačiau tikiuosi, kad pasistengti galite. Vis gi artėja Kalėdos, o tai yra šeimos metas ir...nenorėčiau linkėti, kad iširtų jūsų draugystė, bet jeigu ir toliau taip atrodysite, yra didelė galimybė, kad taip ir bus. Aš kalbu iš patirties, kadangi manau, kad esate jaunesnis už mane, todėl vyresnių geriau klausyti, jie daugiau patyrę gyvenime, negu jūs.
    Žana tylėjo. Modelis tikėjosi, kad iš jos vis dar nupirks tą suknelę, kadangi per daug galeonų niekada nebus, tačiau jai visur reikėjo įkišti savo labai "reikalingą" nuomonę, dėl, kurios galėjo netekti naujojo pirkėjo. Ji "šiek tiek" niršo ant Deivido, kadangi jis privalėjo kažką daryti. Mokslinčė net negalėjo įsivaizduoti savęs to burtininko vardu Deividas žmonos ar merginos vietoje, tikriausiai šio ne žiobaro žmona jaučiasi geriau, kai jo šalia nėra... Samprotavo Žana.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Žana Mokslinčė »
“Sometimes just to say your own truth out loud is enough to find others like you.”

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Londono metro
« Atsakymas #9 Prieš 3 metus »
Dafydd nelabai suprato tokią reakciją į atsiprašymą, tad stovėjo ir nieko nesakė. Nežiūrėjo moteriai į akis. Labiausiai norėjosi prasmegti skradžiai žemę. Nors dar geriau būtų atsidurti namuose - ten, kur jis yra mylimas ir reikalingas. Ten, kur jis priimtas su visa kanalizacijos istorija. Atrodė, kad galbūt viskas baigėsi gerai, ir Dafydd galės savęs nebegraužti. Deja, Žana Mokslinčė ir vėl pravėrė savo žabtus. Ir sugebėjo dar kartą trenkti labai stiprų smūgį. Vaikinas staigiai išbalo. Nusisuko nuo dizainerės, nes nenorėjo, kad ji pamatytų jo reakciją. Pagaliau paaiškėjo, kad jis išties buvo teisus, kai galvojo, kad moteriškei užkliuvo jo išvaizda. Niekad apie tai labai daug negalvojo, tačiau dabar apėmė siaubas: o jeigu Mayra išties gali pagalvoti, kad jo išvaizda nėra tinkama šeimos vyrui ir tėvui? Vaikinas tikėjo, kad mergina jam tai pasakytų. O vis dėlto... Galbūt jai gėda kur nors su juo eiti? Galbūt nebūtų malonu viešumoje rodytis su tuo, kuris atrodo kaip ką tik išlindęs iš kanalizacijos? Ar įmanoma, kad tas be proto mylimas žmogus jį paliks dėl to, kad jam, Dafydd, pernelyg patinka, kai mylimoji perbraukia ranka per šiurkštų žandą ar taršo plaukus? Juk ir dvynukams patinka gaudyti jo sruogas, ką šita moteriškė išmano?!
Ir vis dėlto... Žana buvo moteris. Aiškiai kiek vyresnė, galbūt ištekėjusi ir turinti vaikų. Ji, ko gero, geriau nei jis supranta, kiek tokie dalykai yra svarbūs dailiajai lyčiai. Raudonplaukis suprato, kad būtinai reikės paklausti Mayros, ar ji norėtų, kad jis "apsitvarkytų", tačiau baimės sėkla širdyje jau buvo pasėta.
- Atsiprašyti už ką? - išspaudė Dafydd apsimesdamas, kad nesuprato. Labai nenorėjo, kad Žana žinotų, kaip stipriai jį paveikė žodžiai, nors ilgam stojusi tyla, ko gero, pasakė pakankamai daug. - Iš kur jūs žinote, ar mano žmonai tai rūpi? Nemanote, kad ji mane myli tokį, koks esu?..
Klausimai, tiesą sakant, buvo skirti labiau įtikinti save. Juk Mayra žino: jai tereikia paprašyti, ir jis padarys absoliučiai bet ką. Nieko šita keistai įžūli pardavėja nežino. Nei ji pažįsta merginą, nei ką. Nieko apie jo šeimą ir jų gyvenimą nežino. Mayra jį myli, ir jai tokie menkniekiai tikrai nesvarbu. Jeigu nenorėtų, galėtų net nepirkti tos nelemtos suknelės, jai užtektų jo buvimo šalia. Dėl to Dafydd buvo tikras. Kelis kartus pakartojo tą sau, kad pasijustų šiek tiek tvirčiau, ir pagaliau pavyko nusiraminti. Baimė niekur nedingo, tačiau dabar pavyko ją užgniaužti, ir tai buvo labai didelis žingsnis į priekį. Tereikėjo išsiaiškinti, ar šita moteriškė teiksis jam parduoti suknelę, kurios vaikinas, tiesa, beveik ir nebenorėjo. Vis tik ji buvo labai graži ir tikrai patiks Mayrai. Kiek padvejojęs vėl paėmė tamsiai žalią rūbą į ranką ir dar kartą apžiūrėjo. Taip, mylimoji su ja atrodys tiesiog tobulai. Dafydd kuo užtikrinčiau atsisuko į Mokslinčę ir griežtokai ištarė:
- Jūsų pardavimų metodai yra gana keisti. Vis dėlto galbūt malonėsite pasakyti, ar esu pakankamai išvaizdus jūsų suknelei įsigyti ir kiek ji kainuoja?
Velsietis varstė dizainerę akimis ir vylėsi, kad jau po kelių minučių galės iš čia nešdintis. Tikėjosi ir to, kad iš čia išsinešdins su suknele rankose.

Ats: Londono metro
« Atsakymas #10 Prieš 3 metus »
    Dizainerė negalėjo patikėti savo akimis, šis burtininkas net nepažvelgė į merginą. Aišku, per šį kelių žodžių pokalbį dizainerė jau suprato, kad iš Deivido neišgirs daugiau nei penkių žodžių, nors mielai būtų padiskutavusi šia tema. Lyg to būtų negana po kelių minučių susipratęs, kad kalbama su juo, (matyt, tai nėra taip aišku) jis ištarė tris žodžius, tarsi nesuprasdamas Mokslinčės "protingų" pamokslų.
    - Kaip čia galima kažko nesuprasti, negi užmigote, kai kalbėjau su jumis, Deividai. Kadangi tai yra labai svarbi tema, tai mielai pakartosiu. Jūs privalote susitvarkyti savo išvaizdą, nes atrodote, kaip žiobaras...- šaltu balsu pliurpė Žana, kuri ne be reikalo buvo praminta "moralų profesore", na tiesą sakant ji nebebuvo profesorė, ją išspyrė iš darbo, bet vis tiek ši pravardė modeliui visai patiko. Ji dažnai pagalvodavo, kaip gi reiktų pakeisti šią pravardę, tačiau "moralų modelis" ar "moralų dizainerė" skambėjo ne taip dailiai.
    - O dėl jūsų žmonos galiu pasakyti tik vieną, kad dauguma moterų kažkuo panašios ir tikiu, kad ankstų rytą pažvelgus į jus, merginai tikrai nėra malonu.
    Žana išgirdo burtininko pasakytus žodžius, kurie nuskambėjo, kaip didžiausias įžeidimas visame pasaulyje. Užsisvajojusi burtininkė tiesiog tylėjo, kas visiškai neatitiko jos charakterio savybių, tačiau nieko pakeisti dama negalėjo. Jai tiesiog pritrūko žodžių, kaip toks, kaip burtininkas vardu Deividas galėjo sakyti, kad jos pardavimo metodai yra keisti? Pats gi nieko nedarė, tik komentavo kitų veiksmus, dar ir tokių ne žiobarų būna.... Aišku ne ilgai tarp jų tvyrojo tyla, mergina visada galėjo pratarti kelis labai malonius žodelius tam, kuriam matyt jų labai reikėjo.
    - Žinokite, ponas, kad ne jums mane teisti. Aš labai abejoju, kad kažkada per savo gyvenimą buvote ant žurnalo viršelio, sukūrėte daug nematytų drabužių iš ne bet kokių siūlų ir medžiagų, o tokių, kurie tinka ant kiekvieno kūno. Taip pat abejoju, kad buvote burtų ir magijos mokyklos profesorius ir, kad pats kažką sugebate, - Mokslinčė viską išrėžė burtininkui prieš akis, kurios net nebuvo nukreiptos į ją, tačiau prie šio burtininko būdo prikibti laiko ji dar turėjo.
    - Gal žadate pažvelgti į mano akis, tikiu, kad jose nesimato jokių psichų ir beja toks pilnametis žmogus, kaip jūs, kuris net turi žmoną turėtų žinoti, kaip nemandagu yra nežiūrėti burtininkui ar, bet kokiam žiobarui į akis, todėl malonėkite manęs atsiprašyti.
Žana nutilo. Galvojo, kaip savo mintis perteikti į nei kiek neįžūlius sakinius ir pamokyti šitą burtininką, tačiau jos mintis išsklaidė dar vienas (kas buvo visiškas stebuklas) Deivido klausimas, į, kurį mergina privalėjo atsakyti ištardama kelis žodžius:
    - Kaina parašyta ant suknelės, visai, kaip žiobariškose parduotuvėse, tačiau galeonais kainuotų apie dvidešimt, tikiuosi, kad tokiam kaip jūs, tai nėra milžiniški pinigai, ir gal sugebėsite suprasti, kad darbas turi atsipirkti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Žana Mokslinčė »
“Sometimes just to say your own truth out loud is enough to find others like you.”

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Londono metro
« Atsakymas #11 Prieš 3 metus »
Dafydd klausėsi, ką ir vėl pliurpė Žana, ir negalėjo patikėti savo ausimis. Argi gali žmogus šitaip kištis į ne savo reikalus? Be to, koks jai skirtumas, ar žmogus, nusiteikęs mokėti pinigus, atrodo kaip žiobaras, ar ne? Vaikinas buvo visiškai sutrikęs, tačiau pamažu viduje pradėjo virti pyktis. Žana Moksličė nieko nežinojo, ypač to, kad Mayra niekad nepraleisdavo progos perbraukti ranka jam per žandą ar plaukus. Tas nuostabus jausmas, kai mylimoji priglaudžia ranką jam prie veido, buvo toks įprastas ir kasdienis, kad buvo sunku suvokti, jog kažkam kliūna jo plaukai ar barzda, kuriuos taip mėgsta tiek mergina, tiek dvynukai.
- Be galo džiaugiuosi, kad jos nepažįstate, - tyliai pratarė Dafydd, kai išgirdo dar vienus žodžius. Jie dar kartą privertė bjaurią baimę vaikino viduje viltingai pakelti galvą, tačiau jis atkakliai grūmėsi su tuo jausmu: juk Mayra ne be reikalo neskuba keltis iš lovos, kai tik turi galimybę. Tie rytai, kai gaudavo kelias minutes su mylimąja, buvo nuostabiausias laikas vaikino gyvenime. Ne, kažkokia bjauriai nemandagi babcė jo neišgąsdins.
Kuriam laikui stojusi tyla buvo, ko gero, geriausias dalykas, nutikęs šito susitikimo metu. Nebereikėjo klausytis idiotiškų replikų, o pačiam pavyko nusiraminti. Žinoma, mintys ir vėl grįžo namo, tačiau dabar baimė buvo nukišta pakankamai giliai, kad bent jau šią akimirką buvo galima nekreipti į ją dėmesio.
Deja, viskas, kas gera, baigiasi. Taip pat ir ši palaiminga tyla: Žana ir vėl išsižiojo ir, savaime suprantama, nepasakė nieko draugiško ar mandagaus.
- Mano žmonai nereikia nieko nuo žurnalo viršelio, jūsų žiniai, ji myli mane. Tą, kuris niekada nedirbo Hogvartse, - faktą, kad buvo išmestas, Dafydd, žinoma, nutylėjo. Tačiau nutarė prisiminti kitą, kuris, tiesa, nebuvo labai malonus, mat išmetimas iš darbo vis dar skaudino: - Tą, kuris dirbo aurorų štabo viršininku. Vis dėlto taip, jūsų tiesa. Nesugebu nieko.
Dafydd nutilo. Ir pats nustebo, kiek daug sugebėjo išrėžti tai babcei į akis. Pats to išsigando. Maža to, Žana ir vėl pradėjo kažką nusišnekėti, ir šį kartą žodžiais kapojo pakankamai skaudžiai. Taip, jis nežiūrėjo jai į akis ir puikiai žinojo, kodėl taip yra. Pasitikėjimas savimi, kurį buvo įgijęs Mayros dėka, po išmetimo iš darbo išnyko lyg nebuvęs. Nenuostabu, kad nuolatinis puolimas gąsdino ir trikdė vaikiną. Vis tik dabar norėjosi kuo greičiau iš čia nešdintis ir grįžti namo.
- Neturiu už ką jūsų atsiprašyti, - pratarė Dafydd, nors jautė, kad balsas toli gražu neskambėjo tvirtai. Ir toliau nepakėlė į ją akių. Laimei, atvažiavo dar vienas traukinys, tad buvo galima nukreipti žvilgsnį į jį ir aplinkui zujančius žmones.
Kad ir kaip būtų keista, keistoji moteriškė teikėsi pasakyti kainą. Ji buvo žemesnė nei Skersiniame skersgatvyje, tad vaikinas nesiginčijo. Pasirausęs kišenėje ištraukė monetas ir pradėjo kuo ramiausiai jas skaičiuoti. Padėjo reikiamą sumą ant suolo šalia suknelių. Kiek padvejojęs ištraukė iš kišenės vieną knutą ir įbruko jį Žanai į ranką.
- Čia jums arbatpinigiai už nuostabų aptarnavimą, - kuo ramiau ištarė raudonplaukis, nors juto, kad viduje visas verda. Tai, ko gero, reiškė, kad prieš oru persikeliant namo teks bent keletą minučių palūkėti, kad bent kiek aprimtų. Ta mintis visiškai nežavėjo, tad Dafydd nė neatsisveikinęs ir nepažvelgęs į Žaną pasipatogino suknelę ir patraukė į gatvę vedančių laiptų link. Kaip ją supakuoti, sugalvos vėliau, kai galės būti tikras, kad atsikratė tos šleikščiai nemalonios babcės.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Dafydd Carwyn Llewellyn »

Ats: Londono metro
« Atsakymas #12 Prieš 3 metus »
    Kaip pasaulyje gali būti tokių nesusipratėlių? Tas burtininkas visiškai nesuprato ką šneka dizainerė. O ji tikrai kalbėjo labai protingai ir suprantamai. Žana atsiduso, ji negalvojo, kad paaiškinti, kaip reikia gyventi kito žmogaus gyvenimą gali būti, taip sunku. Ilgai netylėjusi ir išgirdusi žodžius apie Deivido žmoną Žana pašaipiai tarė:
    - Na, jeigu jūs jau toks protingas, tai mielai su ja susipažinčiau ir jai paaiškinčiau viską, ką reikia daryti. Matydama tokią situaciją su jumis, manau, kad ji turėtų būti bent kažkiek protingesnė.
Lyg to būtų negana Mokslinčė lyg niekur nieko išgirdo tai, kad Deividas net nežada atsiprašyti už tokį baisų dalyką, kaip nežiūrėjimą į akis. Hm....ar jis toks neišauklėtas? Suko galvą modelis, kuri negalėjo prikąsti savo liežuvio, bent kelioms sekundėms.
    - Na matyt tikrai reiks susirasti jūsų žmoną ar mamą ir pasakyti, kad jus pamokytų įprastų, net pirmakursiui žinomų mandagumo taisyklių, - ir vėl įsakmiu balsu pliurpė burtininkė, tačiau, kad ir, kaip būtų gaila ji negalėjo duoti savo tobulų patarimų dėl vieno dalyko. Keista, bet Deividas prasitarė, kad buvo dirbęs Magijos Ministerijos, o buvo ten kažkoks viršininkas ar kas. Vis gi mergina pati buvo panašioje situacijoje, aišku, ją išmetė iš Hogvartso profesorių, tačiau pagal jos sukurtą scenarijų, kaip ir tą patį burtininką.
Kad ir kaip tai nebuvo keista, profesorė savo mintyse turėjo krūva minčių, kaip maloniai pamokyti ne žiobarą.
    - Žinokite, pats ir prisidirbote...- pradėjo pliurpti Žana, tačiau išvydusi spindinčius galeonus jos burna užsivėrė. Kažkodėl pinigus Deividas padėjo suolelio ir nepadavė jų į rankas merginai, todėl ji savo mintyse galvojo ir skaičiavo kiek jų yra padėta, nes ką gali žinoti, gal jis ir matematikos nemokėjo. Penki...aštuoni..vienuolika..šešiolika. ..dvidešimt. Burtininkė per gal dešimt sekundžių greitai skaičiavo sumą ir, kad ir kaip tai buvo keista, Deividas net gi padėjo tinkamą pinigų skaičių ant metro stoties suolelio. Mergina ilgai nelaukusi šlykščiai tarė:
    - Kaip nuostabu, kad net mokate suskaičiuoti nuo vieno iki dvidešimt ir bėja man to knuto net nereikia, taigi galite pasitikti. 
Žana Mokslinčė numetė knutą ant žemės ir paspyrė jį po suoleliu.
Jeigu tam burtininkui jo prireiks, tai jis sugebės pasilenkti ir paimti tą knutą į savo plaštaką. Samprotavo labai protingai šnekanti Žana. Samprotaudama Nikolės mama šiek tiek užsigalvojo ir pastebėjo, kad Deividas jau paspartinęs žingsnį nulėkė kuo toliau. Jis net gi neatsisveikino, dabar tai tikrai reiks paieškoti kažkokios informacijos apie jo žmoną ar mamą. Piktai galvojo Mokslinčė, bet kadangi ji buvo mandagi tyliai sušnibždėjo:
    - Viso gero, Deividai.
Atsisveikinusi ji paėmė savo feneką į rankas, pagriebė likusias sukneles ir lyg niekur nieko neskuodė į artimiausią traukinį, kuris važiavo kur nors toliau nuo šios metro stoties.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Žana Mokslinčė »
“Sometimes just to say your own truth out loud is enough to find others like you.”

*

Selena Lawrenz

Ats: Londono metro
« Atsakymas #13 Prieš 2 metus »
  Gaivus, ankstus rytas buvo mėgstamiausia Selenos dienos dalis. Panelė dažniausiai darban keliaudavo dar nespėjus susigadinti nuotaikos, šmirinėdama tarp gerai žinomų skersgatvių, kadangi autobusu važiuoti link Magijos ministerijos Isabellai neatrodė saugiau. Tuo labiau spėdavo pasimėgauti pasakišku oru kulniuojant pro vieną iš Londonų parkelių, kuriame būdavo vienintelė gyva dvasia. Tai buvo lyg atgaiva nuo visko, kadangi panelė suprato, kas dėjosi šiame žiauriame ir negailestingame pasaulyje.
  Artėjant žiemai juodaplaukė keliaudavo į darbovietę, kai saulė nebuvo pakilusi, tad dažniausiai, jei būdavo įsitikinusi, kad nieko nėra, lazdelės pagalba pasišviesdavo kelią. Tą, žinoma, ir darė šiandieną, kur kitur galėjo pritaikyti gautas žinias, jei ne paprastose, žemiškose situacijose?
  Londono metro nebuvo vieta, kurioje būtų norėjusi praleisti daugiau laiko, negu turėjo. Čia viskas buvo apgaubta storu dulkių sluoksnių, kažkur šiukšliadėžėje rausėsi ligas nešiojančios žiurkės. Vien tik pagalvojus apie tai Isabellai pasidarydavo negera ir ši paspartindavo, ir taip, nelėtą žingsnį, kad greičiau atsidurtų arčiau savo tikslo.
  Galvoje skraidžiojo galybės minčių pradedant tuo, kad Magijos ministerijoje nevyko nieko stulbinančio, tad ir ši diena neturėjo būti niekuo ypatinga ir baigiant tuo, kad šiandien eilinį kartą pamiršo išgerti rytinį puodelį karčios, juodos kavos.
  Tikriausiai merginai teks visas darbo valandas tūnoti kabinete, savo auksinėmis akimis skaityti įvairius dokumentus, o paskui kulniuoti namo ilgesniu keliu.. Taip ji darė nuo to laiko, kai buvo užpulta atokiame skersgatvyje. Prisiekė, kad gyvenime ten kojos neįkels. Dėl to grįžtant namo dažniausiai išsikviesdavo taksi, na arba, ėjo namo tuo pačiu keliu, kaip ir į darbą.
  Šiandien vaikštinėjant Londono metro stoties grindiniu devyniolikmetė nesijautė sava. Ją buvo apgaubęs šaltis, kažkur netoliese skraidžiojo baimė. Numanė, kad tai tebuvo varginanti ir bauginanti atmosfera. Žinoma, nenorėjo prisigalvoti daugiau nesąmonių, tad tik paspartino žingsnį net neatsisukdama atgal.
  Staiga pro ją praskriejo kažkas neįtikėtinai vėsus, nuo to padaro sklido bauginanti baimė. Auksines akis pakėlė ne iš karto, kadangi net gi nepažvelgiant į jį, buvo lengva suprasti, kad Magijos ministerijos darbuotojos keliai susitiko su psichu. Nė nespėjo susimąstyti, kaip tas bjaurybė atsidūrė Londono metro stotyje, jai reikėjo apsiginti nuo jo niekam nepastebėtai ir lyg niekur nieko keliauti toliau, kas šiuo metu neskambėjo įmanomai.
  Drebančia ranka, giliai kvėpuodama išsitraukė juodmedžio lazdelę. Paprastas magas būtų iš karto sušukęs burtažodį ir nuvijęs psichą, tačiau Lawrenz atveju viskas buvo sunkiau. Lankant mokyklą ji buvo mokinta šio burtažodžio, taip pat ir judesio, kuriuo reikėjo moti lazdele, kad apsauga pavyktų. Ir, jei to būtų užtekę, auksinių akių šeimininkė šiuos kerus būtų pademonstravusi taip pat gerai, kaip ir visus likusiuosius. Deja, norint iškviesti gynėją galvoje reikėjo atrasti tą vienintelį laimingą prisiminimą. Tą Isabella bandė nuo pat penkto kurso, tačiau taip ir neatrado tinkamo prisiminimo. Galų gale nustojo mėginti: kam, jeigu tai yra beviltiška?
  To jausmo, kuris užgožė viską joje nebūtų pavykę apibūdinti. Devyniolikmetė sukniubo ant grindinio ir tirtėjo iš baimės mąstydama ką darytų dabar, jeigu bet kurią akimirką įkvėptų paskutinį kartą. Iš šalies daugumai atrodytų, kad mergina dramatizavo, tačiau paklausus bent vieno gyvųjų, abejojo, kad būtų bent vienas savo noru susitikęs su psichu prieš akis.
  Tolumoje pasigirdo sunkūs žingsniai, kas reiškė, kad kažkas ėjo šia kryptimi. Negalėdama ramiai galvoti Vizengamoto teisėja nusprendė, kad žiobaras artėjantis link jos pabaisą pamatyti būtų galėjęs, tad Magijos ministerijos antrojo bei dešimtojo skyriaus vadovei teko pasiskubinti ir rasti sprendimą iš šios sudėtingos ir nepavydėtinos situacijos. Toptelėjo, kad sugebėtų išsikviesti aurorus, tačiau tai būtų atrodę absurdiškai. Juk ji privalėjo mokėti kerėti ir jokių pasiteisinimų darbe niekas nebūtų priėmęs. Daugiau gėdos nei dabar mergina netroško, tad tik tvirčiau suspaudė savąją lazdelę ir stengėsi savo mintis sugrąžinti į vaikystę, kurią prisiminus pasidarydavo gera ir ramu, kur buvo pilna draugų, žmonių apie, kuriuos pagalvojus apgaubdavo šiluma. Kur buvo ta neišpasakytai reikalinga ramybė.
  - Expecto patronum! - neleisdama savęs užvaldyti nerimui, sušuko juodaplaukė. Jos galvoje vyravo vaizdas, kurio ji taip pasiilgo. Jos geriausias draugas, kurio nematė jau penkerius metus, jų slapti susirašinėjimai, naktys praleistos namelyje medyje stebint žėrinčias žvaigždes. Porą minučių buvo pamiršusi, kad stovėjo Londono metro stotyje ir stengėsi išgelbėti savo gyvybę, tas prisiminimas buvo toks stiprus.
  Galiausiai atmerkė tolumoje spindinčias auksines akis ir išvydo melsvos spalvos varną. Nustėrusi Lawrenz stebėjo jį, tačiau nieko nepasakė, kadangi maža mergaitė ir kažkoks žiobaras artėjo tiesiai prie jos.
  Viskas netruko daugiau nei minutę, tačiau juodaplaukės atmintyje šis įvykis įstrigęs bus dar ilgai. Nusprendė, kad jį galėjo įrašyti prie baisiausių nuotykių šiame gyvenime, tačiau nenorėdama pavėluoti į darbą šiek tiek ašarotomis akimis nuskubėjo jo link, bandydama nemąstyti apie tai, kas ką tik įvyko.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Selena Isabella Lawrenz »

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Londono metro
« Atsakymas #14 Prieš 2 metus »
Žvelgiant iš šono buvo galima pagalvoti, kad Dafydd girtas. Jis ėjo lėtai, kartais stabtelėdamas ir pakeldamas nieko nematančias akis. Kartais įsitverdavo sienos ir ilgam sustingdavo.
Bet ne, jis nebuvo girtas, jis tebuvo eilinį kartą sutryptas ir įskaudintas. Nepaisant to, kad darbas, kurį vaikinas bandė gauti, nebuvo kažkokia svajonė, neigiamas atsakymas paveikė stipriau nei tikėtasi. Atmintyje iškilo prisiminimai, kaip jis jautėsi po nesėkmės Magijos ministerijoje. Dabar jausmas kažkodėl buvo panašus. Jis ir vėl neturi ką pasiūlyti Mayrai ir vaikams. "Šeimos tėvas", niekuo neprisidedantis prie tos šeimos gerovės. Ką jam daryti, kad nustotų taip jaustis? Kodėl per daugiau nei trejus metus jis vis dar neišmoko suprasti, kad gali būti reikalingas dėl to, kad yra? Ne, Dafydd buvo įsitikinęs, kad jis turi padėti šeimai ir ją išlaikyti, o kaip tik to jis ir nesugebėjo.
Lipdamas laiptais žemyn į vieną iš Londono metro stočių raudonplaukis labai stengėsi nieko nemąstyti. Deja, nepavyko - ir galvojo jis ne apie bet ką, o apie tai, kad paskutinį kartą metro važiavo tada, kai paliko Magijos ministeriją.
Kodėl nieko nesakei anksčiau? Būčiau galėjęs susirasti darbą, ir tau nebūtų reikėję... mintyse kalbėjo su mylimąja vaikinas. Vis dėlto apie tai galvoti buvo labai skaudu, tad jis nutraukė mintis ir susitelkė ties tuo, kad dabar keliauja namo ir galės būti kartu su mylimais žmonėmis. Žinoma, jam ir vėl nepasisekė, jis dar kartą buvo paniekintas, bet apkabinęs žmoną ir mažylius galės pasijusti geriau. Galėjai bent jau nurodyti priežastį piktinosi Dafydd. Jis taip ir nesužinojo to, kuris netapo jo darbdaviu, vardo. Vis dėlto tas vyrukas neliks raudonplaukio atmintyje kaip malonus žmogus. Jis viso labo tebuvo kažkoks jauniklis, turintis savo verslą, ir pernelyg tuo besididžiuojantis.
Sulaukęs savo traukinio, Dafydd įsispraudė į atokiausią kamputį. Laimei, čia nebuvo daug žmonių, tad velsietis galėjo apsimesti neegzistuojantis. Galvoje sukosi mintys apie šeimą ir nesėkmingas darbo paieškas. Nesisekė jam gyvenime, ir tik Mayra sugebėjo įrodyti, kad gali būti kitaip. Galbūt jis per daug tikėjosi? Galbūt turėti ir mylimą žmoną, ir nuostabius vaikus, ir gerą darbą tiesiog neįmanoma? Ko gero, ne visiems, bet bent jau jis, Dafydd, viso to tikrai nenusipelnė. Tik ką daryti, kad mylimoji taip nekentėtų? Bet ką dėl tavęs padarysiu... pasižadėjo vaikinas ir užsimerkė.
Stengdamasis galvoti apie laimės akimirkas, kurių Mayra padovanodavo tiek daug, Dafydd ilgokai sėdėjo traukinyje. Širdyje vis dar viešpatavo sunkumas, primenantis, kad nepavyko gauti darbo, bet raudonplaukis pasistengė susikoncentruoti ties gerais dalykais. Jis norėjo tikėti, kad gali jaustis visiškai laimingas. Kad gali atsipalaiduoti ir pamiršti nesėkmes. Ar taip buvo iš tiesų, jis kol kas nežinojo, bet tikėjo, kad kada nors tai įvyks. Su šeimos pagalba, žinoma.
Priartėjęs prie reikiamos stoties Dafydd tarsi atsibudo. Atmerkęs akis nužvelgė pustuštį traukinį ir atsistojo. Kad ir kaip ten būtų, jis keliauja namo. Kaip nors įtikins Mayrą, kad susiras darbą, ir jai nereikės žeminti savęs, o tokiu būdu - ir jo. Su apmaudu Dafydd pagalvojo, kad nenupirko nieko, kas leistų palepinti vaikus ir mylimąją, bet tikėjosi rasti ką nors ir prie stoties. Tai buvo mažiausia, ką jis galėjo padaryti dėl brangiausių žmonių.
Nors nuotaika vis dar buvo prasta, Dafydd sugebėjo įkalbėti save, kad viskas nėra labai blogai. Jis įtikino save, kad sugebės rasti darbą, kuriuo didžiuosis tiek pats, tiek ir šeimos nariai. Vaikinas susitelkė ties šituo, tad sugebėjo išlipti iš traukinio švelniai šypsodamasis. Neskubėdamas išlindo iš metro stoties ir patraukė ieškoti parduotuvės, kurioje rastų ką nors skanaus savo šeimai.