0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Brett OConnor

  • Burtininkas
  • ****
  • 440
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Londono metro
« Atsakymas #60 Prieš 1 metus »
Tokios panelės jį žavėjo labiausiai. Nors gal ir ne - šį itin patrauklų jaunikaitį žavėjo visokios panelės. Bet reikia pripažinti, kad tos, kurios apsimesdavo esančios nesusidomėjusios, tikrai intrigavo. Štai ir šiandienos kompanionė.
- Puiku, kad pažįsti, - sumurkė Bretas. Neabejojo, kad jau visai netrukus panelė pateiks bent keletą pasiūlymų, kur jie galėtų nueiti. - Aš iš Sautendo. Ir vardu Bretas. O tu? - dar pridūrė. Tas amžinas poreikis išsiaiškinti vardą vis dar stebino. Na, bet jeigu gražuolė nori, prašom. Čia jokia paslaptis.
- Puiku. Galime ir užkąsti, - labai jau "žaviai" nusišypsojo Bretas ir atsistojo. Neabejojo, kad tai padarius panelė norės pratęsti pažintį, tad nebuvo ko prieštarauti. Tuo labiau, kad jai pasakius esą į restoraną neis, susidarė įspūdis, kad ji nusiteikusi ir pavaišinti. Gal tai ir nelabai galantiška iš jo pusės, bet patrauklus jaunikaitis neabejojo: grąžins skolą suteikdamas nuostabaus laiko.
- Eime? - timptelėjęs ranką, kad panelė atsistotų, dar paklausė geidžiamiausias Britanijos bomžas. Jau nekantravo pereiti prie aktyvesnių veiksmų.
Brett O'Connor - geidžiamiausias Britanijos bomžas. (faktą įrodė Meghan/Tobias)
Žavioji Breto šypsena (faktą įrodė Mayra/Liucija):

Ats: Londono metro
« Atsakymas #61 Prieš 1 metus »
"Puiku, kad pažįsti". Kas čia puikaus? Pažįstu ir tiek. Gal dar puiku būtų, kad kvėpuoju ir vaikštau? Ar čia flirtas ar čia kas dar? Suniurnėjo Milda mintyse. Bet jis vistiek atsakė. Brettas iš Sautendo. Aišku maišku. O kas aš? Milda iš Londono? Londono priemiesčio? Tiesiog Milda. Milda Rubertson? Milda Catamans? Mildos galvoje perbėgo įvairios prisistatymo galimybės. Retai tą darydavo ne darbe.
- Milda. Iš Londono.
Atsakė. Abejojo, kad jis bandys ją dar kada surasti, bet nusprendė nepalengvinti jam darbo pasakydama pavardę. Tai pasakęs gorila Brettas atsistojo ir timtelėjo jos ranką norėdamas eiti. Toks skubėjimas jai neįtin patiko, bet viską atpirko tai, kad nebereikėjo sėdėti jo glėbyje. Todėl Milda irgi atsikėlė. Pasiemė rankinuką ir buvo pasiruošusi eiti.
- Žinau vieną užkandinę netoli nuo čia. Tau tiks. Ten daugiausiai dešrainiai ir bulvytės, bet maistas skanus. Ir pigus, ir greitas, ir greitai galėsiu iš ten dingti. Šis išsiblaškymas pradeda erzinti.
Ji pasakė ir jie išėjo iš metro stoties. Tą akimirką ir Mildos traukinys namo išvažiavo iš perona nepalikdamas pasirinkimo jos artimiausio laiko praleidimui.

*

Neprisijungęs Vegard Saeterhaug

  • Dvasininkas
  • ****
  • 301
  • Lytis: Vyras
Ats: Londono metro
« Atsakymas #62 Prieš mėnesį »
Vėlyvas liepos vakaras, praktiškai naktis. Mėgstamiausias Vegard laikas metuose. Vasaros Londone būdavo nuostabios, ganėtinai šiltos, o naktys... Mistiškos, magiškos ir nesuvokiamos. Tapęs klebonu Londono Šv. Juozapo parapijoje, Vegard buvo apdovanotas ženkliai daugiau laisvo laiko sau. Parapiją puikiai aprūpindavo jaunas, tik ką seminariją pabaigęs, vietinės vyskupijos paskirtas vikaras ir Vegard turėjo tik karts nuo karto pasiklausyti išpažinčių ar atlaikyti Šv. Mišias. Saeterhaug visai gerai sutarė su jaunuoju vikaru. Londono naktys keistai traukė Vegard, nes jos sukeldavo absurdišką nostalgiją, prisiminus laikus, kuomet vyras mokėsi Hogvarste, kuomet meistriškai valdė lazdelę. Tačiau, šie laikai buvo praeityje, Vegard teko išsižadėti magijos ir visą savę atiduoti netikėtam pašaukimui - kunigystei. Tokiomis naktimis, vaikščiodamas Londono gatvėmis, vilkėdamas tik sutana, Saeterhaug svarstė, ar priėmė gerą sprendimą. Gaila, tačiau niekuomet neišgvildeno atsakymo. Tikriausiai tokia buvo jo dalia. Niekas nevyksta be reikalo. Praėjus daug metų po Hogvarsto baigimo, kunigas pasikeitė. Nebebuvo toks savanaudis, egoistas. Gyvenimo pasiekimai? Geresnis žmogus - gražesnis pasaulis. Taip tikėjo Vegard. Vienintelis dalykas, kurio nepavyko jam pakeisti buvo arogancija. Galbūt dėl to beveik niekada neišlipdavo iš sutanos, per keletą tarnystės metų sugebėjo sudrožti dešimtį šių apdarų. Juk sutana - kunigo simbolis, parodantis padėtį ir luomą visuomenėje. Žinoma, kildavo klausimas, kiek garbingas tas simbolis. Juoda sutanos spalva buvo suteršta Bažnyčios nuodėmių. Tikintieji nebesirinkdavo į bažnyčią taip gausiai, kaip anksčiau ir tai suprantama. Bažnyčios nuodėmės temdė jų pasitikėjimą. Temdė ir Vegard pasitikėjimą. Dievo baimingas seminaristas tapo statistiniu dvasininku, kuris ne retais atvejais pats įkliūdavo nuodėmėms į nagus. Atgaila gi viską išspręs, tikriausiai.
    Šią naktį, Saeterhaug kulniavo lietaus nuplautomis miesto gatvėmis, rydamas kiekvieną saldžią nakties akimirką. Miestas šiek tiek aprimdavo naktimis, sumažėdavo automobilių, turistų ir pėsčiųjų, visur skubančių, nespėjančių. Šis paros laikas būdavo mistiškas, tinkamas apmąstymams ir laikui sau. Vyras niekada neturėjo tikrų draugų dėl savo egocentriškumo, bet net ir pasikeitęs nelabai gebėjo jų susirasti. Visą laiką praleisdavo vienatvėje, kaip ir šiandien. Tokia šio žmogaus dalia. Su gyvenimu nepasigalinėsi, tuo Vegard įsitikino jau senai. Naktiniai pasivaikščiojimai dažnai būdavo betiksliai, kunigas tiesiog sukdavo ratus aplink įvairius parkus, vaikščiodavo kraupiais skersgatviais, kartais aplankydavo įvairius turistinius objektus. Oras buvo neįprastai vėsus, šiurpuliukai bėgiojo per odą, o švelnus vėjelis sudrebindavo visą liesą jo kūną. Laikas papromogauti! Viena iš tokių pramogų būdavo važinėjimas metro linijomis. Kur kunigas gali skubėti, o ypač naktį? Niekur. Jokių planų bent iki kitos dienos pietų. Žalios akys pradėjo bėgioti, ieškodamos įėjimo į miesto požemius. Londonas buvo dėkingas miestas bent šiuo klausimu. Metro linijos buvo išdėstytos taip genialiai, jog patekti į tunelį buvo galima beveik iš bet kurio taško. Šįvakar tereikėjo paeiti kelis šimtus metrų ir Vegard jau leidosi žemyn, palikdamas miesto gatves ir pasinerdamas į dvokiantį metro pasaulį. Laimei, situaciją bent šiek tiek gelbėjo stiprus, ūdinis dvasininko kvepalų aromatas. Paliekamas šleifas dažnai priversdavo praeivius arba tikinčiuosius bažnyčioje atsisukti. Tokio tipo dėmesys jam patiko. Kam gi nepatiktų? Kaip ir įprastai, žmonių beveik nebuvo. Keletas valkatų bei darboholikų su portfeliais, grįžtančių iš darbo. Susimokėjęs už bilietą, Vegard prisėdo laukti artimiausio reiso. Kunigas dažnai analizuodavo aplinką, čia tokia profesinė savybė. Per neilgus tarnystės metus, vyras išmoko įsidemėti beveik visų, tos dienos pamaldose esančių žmonių, veidus. Šiąnakt jis analizavo beprotiškai patrauklaus vyriškio su juodu kostiumu elgesį. Jis labai nerimastingai laukė artėjančio traukinio. Šis reisas šiek tiek vėlavo. Vegard susimąstė, kur gi jis skuba beveik pirmą valandą nakties? Dar vienas neatsakytas klausimas. Po neilgos analizės atvyko traukinys. Neskubėdamas dvasininkas įlipo, apsižvalgė ir atsisėdo. Laikas pasivažinėti. Metro linijos garsai jį keistai ramino. Žmonių nebuvo daug, kaip ir stotyje. Tik kartu su juo įlipęs vyriškis, grupelė ryškiai apgirtusių paauglių, senutė su korgiu rankose ir nėščia moteris. Visi jie kažkur keliavo, paskutiniu reisu šiąnakt. Visi turi tikslą. Dvasininkas šyptelėjo ir užsimerkė. Tokioje būsenoje jis praleido geras tris minutes. Tikriausiai iš šono atrodė, jog meldėsi. Bet Vegard nesimeldė. Vegard svajojo. Skraidė įvairiose scenarijuose, įsivaizduodamas save vis dar magijos pasaulyje, o ne sutanoje. Sentimentai, ak, kokie jie puikūs ir šilti... Vyras vertino praeityje padarytas klaidas, matė jas kaip pamokas, kurios šiandien jam padėjo tapti kitokiu, nors ir žinojo, kad kai kurie veiksmai tikrai jam nepridėjo karmos taškų praietyje ir greičiausiai atsilieps dar ateityje, jis džiaugėsi, kad galėjo bent šiek tiek pasikeisti. Nežinia po kiek laiko, suskambo garso signalas, kunigas išlipo iš traukinio, atsiduso ir patraukė link laiptų, vedančių link išėjimo. Šios nakties kelionė baigėsi. Kas žino, kur kojos jį dar nuves. Greičiausiai baran arba namo. Viskas priklausys nuo Dievo valios. Tokiomis mintimis vedinas, Vegard paliko Londono metro ir patraukė savo keliais.
Londono Šv. Juozapo parapija visuomet renka aukas dvasininkų ir parapijos išlaikymui. Jūsų aukos maloniai laukiamos Vegard Saeterhaug adresu. :)