[Gloria Clarke]

Vienintelis dalykas, dėl ko šie metai buvo geresni už pernykščius, tai buvo tai, jog Gloria pagaliau galėjo grįžti į savo normalų gyvenimą ir pamiršti tą Dievo pamirštą ir dar nežinia kokias žodžiais įvardinti blogą pasaulio kampą - Hogvartso burtų ir kerėjimo mokyklą. Juk po perkūnais, koks velnias privertė ją tenai pernai grįžti? Na, kad ir koks tasai velnias, laimei tunelio gale pasirodė šviesos spindulėlis ir šiemet (tikėkimės, jog ir visam gyvenimui) albinosė neturi pūti toje graudžioje pilyje ir vaidinti užknisantį vaidmenį - profesorę.
     Kadangi priešais akis vėl normalus ir įprastas garbanės gyvenimas, šiandieną ji kaip ir visada keliauja į kitą vietą. Praėjusią naktį Klark pasisekė išmiegoti netgi trijų žvaigždučių viešbutyje, tik kažin, kur šiandien teks nakvoti? Prisiminusi tą naktį, kai reikėjo nakvoti kažkokioje neaiškioje užeigoje, kur smarvė buvo neapsakomai šlykšti. Arba tą kartą, kai teko miegoti po kiauru stogu, o visą naktį lijo... Arba ta naktis, kai teko miegoti hamake vidury džiunglių, o žinant jog Gloria tikrai nėra gamtos mėgėja, nėra ką bepridurti. Prisiminusi šias ir dar daugiau bjaurių nakvynės vietų ir palyginusi jas su penkių žvaigždučių viešbučiu, moteris nejaukiai nusipurtė, nors tai ir buvo jai labai nebūdinga.
     Pavargusi tempti iš paskos porą lagaminų (Kad tave kur burtai, ir kodėl čia tiek daug žiobarų?! Tuos prakeiktus lagaminus daug paprasčiau būtų užkeikti Magijos pagalba!) ponia Klark apsidairė aplinkui žvalgydamasi lekiančio pro šalį geltono mašiniuko su užrašu taxsi. Deja, tokių nesimatė. Nesimatė nei po poros minučių, nei po dešimties. Apniukusi buvusi Magijos istorijos profesorė piktai stumptelėjo lagaminus ir šie skaudžiai atsitrenkė jai į kulnus.
     - Po paraliais, nejau jūsų niekas neišmokė gražiai elgtis?! - pasiuto Gloria ir pradėjo šūkalioti ant lagaminų taip, tarsi jie būtų maži vaikai. Tada gerai vožtelėjusi vienam iš jų, albinosė pasuko už namo kampo ir nukurnėjo tolyn tikėdamasi rasti nuošalią vietelę, kurioje nebūtų nė vieno, nė mažiausio žioariuko.
     Paėjusi kelelisšimtį metrų, Gloria atrado ko norėjusi. Dar kartą apsidairisui ir įsitikinusi, kad nieko aplinkui nėra ji padėjo galvoti kur norėtų nuvykti. Į galvą pirmiausia šovė metro traukiniai, kurias mielai sutiktų pasivažinėti, nes seniai tą bedarė. Tuomet stipriai užsimerkė (toks buvo jos keliavimo oru metodas) ir gerai įsivaizdavo Londono metro, vietą už laiptų, kur nebūtų nereikalingų akių. Staiga ji pajuto aplink save sūkurį, tada šiokį tokį spaudimą, o tada sūkurio nebeliko. Atsimerkusi ji jau pasijuto esanti vienoje iš Londono metro stočių ir dar sykelį trūktelėjusi lagaminus nužingsniavo tvirtu žingsniu pirmyn prie bilietų kasos.

[Matthew Turner]

Kažkodėl šį kartą norėjosi išgerti kur nors kitur. Ne mokykloje. Kurį laiką svarstęs, ar kviesti Rafaelį, ar ne, vis dėlto į Londoną Matthew iškeliavo vienas. Suprantama, nieko nesakė ir Deoiridh: mergaitė vis dar nieko nežinojo apie vis aktualesne problema tampančiu jo įpročiu. Na, ar bent jau to tikėjosi pats herbologas.
Kad ir kaip ten būtų, Londone jis buvo vienas. Toks variantas visai tiko: vis dar pasidarydavo gėda, kai gerokai jaunesnis kolega sugebėdavo apgirsti mažiau. Dabar tereikėjo susirasti gerą barą ir ten smagiai praleisti laiką. Jeigu pavyks su kuo nors susipažinti, bus dar geriau. Jeigu ne… Vynas yra vynas.
Išlipęs iš metro traukinio ir eidamas išėjimo link juodaplaukis prisiminė keistą susitikimą su Marku. Buvęs kolega gerokai pasikeitė, ir dabar buvo smalsu, kaip jam sekasi dabar. Matthew neįsivaizdavo to žmogaus kaip kunigo, bet ką gali žinoti? Kas įsivaizduotų jį pati kaip profesorių burtų ir kerėjimo mokykloje?
Kažkur prie bilietų kasų pastebėjęs šviesius plaukus Turner automatiškai sustojo. Davina? spėjo apsidžiaugti jis ir pasuko į tą pusę. Tik priartėjęs visai netoli moters ar merginos suprato suklydęs. Tiesa, kiek nustebo supratęs, kad šį žmogų taip pat pažįsta. Dar vienas apsilankymas Londone - dar vienas susitikimas su buvusiu kolega, tiksliau, buvusia kolege.
- Gloria? - bandė draugiškai kreiptis Matthew, tačiau jam nepavyko nuslėpti nusivylimo, kad ši jauna moteris nėra Davina. Karštligiškai mąstydamas, ką dabar galėtų pasakyti, Turner stovėjo ir spoksojo į merginą kaip ožys į naujus vartus. Pagaliau sugebėjo atkreipti dėmesį į nemažą kiekį lagaminų, supančių Glorią. Neįsivaizdavo, ar verta tęsti pokalbį, tačiau kadangi pats priėjo, kažką pasakyti tarsi reikėjo. - Kažkur keliauji? - nieko įdomesnio nesugalvojęs paklausė herbologas.

[Gloria Clarke]

     Prastovėjusi eilėje pusvalandį (dramatizuoju, gal tik tris minutes) ir pakankamai susierzinusi dėl tos eilės, Gloria galiausiai įsigijo bilietą į kažkurią tai pusę (tiesą sakant, jai nelabai net rūpėjo katron tai pusėn keliaus - svarbu, jog bent jau pajudės iš vietos) ir patraukė link tos vietos, kur derėjo laukti metro traukinio. Atvirai kalbant, Gloriai visai patiko tasai žiobarų išradimas - eskalatorius -, nes nereikėjo pačiai vargintis ir tampytis lagaminus aukštyn žemyn laiptais.
     Ta ganėtinai tamsi patalpa, nors ir apšviesta lempomis, kurioje pilna skubančių žmonių, visokiausių grafičių „puošiančių“ sienas, reklamų ir žemėlapių, kiek erzino albinosę - ypač tie žmonės -, bet tuo pačiu ir domino.
     Akies krašteliu žvilgtelėjusi į metro traukinių tvarkaraštį, pažiūrėjo, jog artimiausias metro už apytiksliai dešimties minučių. Taigi laiko yra. Nežinodama ką veikti, ponia Klark pradėjo dairyti aplink ir domėtis tomis reklamomis. Per tiek gyvenimo metų, jos vis dar buvo jai nesuprantamas žiobarų naudojamas daiktas. Kam jos iš vis? Akys pradėjo skaitinėti didelėms ir margomis raidėmis užrašytus tekstus: „Mėsainių sezonas tęsiasi: mėsainis + Coco-Cola“, „Geros kainos švaros technikai“, „„Atradimas“ - kinuose nuo lapkričio 18 dienos!“, „Užsukite kavos! Vos nuo 2,50€“ ir dar daug kitų. Tiesa, dalis žodžių buvo nesuprantami, pvz. kinas, arba Coco-Cola, arba technika...
     Staiga kažkas ją atpažino. Po galais, nejau net čia yra kitų burtininkų?! Nejau niekur neįmanoma pabūti vienai? Vis dar nematydama, kas į ją kreipėsi, nes buvo nusisukusi, susierzinusi Gloria kiek garsiau nei reikėjo užriko:
     - Ko?!
     Tada atsigręžė į užkalbintąjį. Iš pradžių nepažino jo, bet ilgiau pažiūrėjusi atpažino.
     - Ak čia tu... - piktai, nes jos monotoniškumas kažkur išgaravo, bambėjo, o sau tyliai po nosimi šnypštelėjo „nevykėlis“. `Tada nugirdusi klausimą dar atšiauriai pridūrė: - Šiaip tai jau ne tavo reikalas, be to - skubu. - kiek primelavo pabaigą, nes su šituo nevykėliu, su kuriuo jau ir tai metus turėjo bendrauti, tikrai nenorėjo turėti daugiau nieko bendra.

[Matthew Turner]

Su Gloria jiedu niekada nebuvo draugai. Tiesą sakant, Matthew nebūtų galėjęs pasakyti, kad šią kolegę itin mėgo. Vis dėlto santykiai buvo tokie, kad netikėtai susitikus kažkur gatvėje ar, kaip šiuo atveju, metro, buvo galima tikėtis draugiškai pasilabinti ir persimesti keliomis mandagiomis frazėmis. Dėl tos priežasties riktelėjimas herbologą sutrikdė. Jis neskambėjo draugiškai ar maloniai, tad Matthew nerado ką atsakyti. Juodaplaukis žvelgė į merginą ir svarstė, ką sakyti ar daryti dabar. Galbūt būtų verta tiesiog pasišalinti? Pyktis Matthew tikrai nenorėjo, o kad Gloria norės kartu išgerti, jis labai abejojo.
Vis dėlto klausimas jau buvo užduotas, ir dabar reikėjo suktis iš padėties.
- Na, aš, - kiek nustebusiu tonu atsakė į paniekos ar kažko kito, kas tikrai nebuvo teigiama, kupiną sakinį Turner. Jis išgirdo, kad buvusi kolegė dar kažką sušnibždėjo, bet nepavyko išgirsti, ką. Vis tik situacija tarsi rodė, kad kažko malonaus pasakyti ji negalėjo, tad Matthew patylėjo.
Išgirdęs, kad “tai ne jo reikalas,” Turner kiek suirzo. Atrodo, tenorėjo draugiškai pasidomėti, bet buvo galima pagalvoti, kad paklausė kažko grubaus ar net nepadoraus. Kurį laiką tylėjęs herbologas galiausiai gūžtelėjo pečiais.
- Gerai. Būčiau pasiūlęs išgerti kokią taurę vyno ir prisiminti mokytojavimo laikus, - stengėsi nutaisyti kuo draugiškesnį balsą jis. Kažkodėl įtarė, kad buvusi kolegė dar labiau supyks ir įsižeis, bet tai buvo vienintelis dalykas, atėjęs į galvą. Aišku, kai tas “vienintelis dalykas” yra taurė vyno, nėra labai gerai, tačiau nebuvo ką daryti. Matthew susimąstė apie darbą Hogvartse, Daviną ir Deoiridh, bet staiga atsitokėjo. Nežinojo, kodėl taip norėjosi su kažkuo pasišnekėti. Net jeigu tas kažkas yra ne itin draugiška buvusi kolegė.
- Galbūt galėtume šiaip paplepėti, - lyg niekur nieko pridūrė jis, nors, ko gero, šis sakinys nuskambėjo siaubingai ne į temą.

[Gloria Clarke]

     Nejaugi Gloria tikrai negalėjo to Hogvartso atsikratyti visam laikui? Ir lyg tyčia - tik grįžti (tiesa, nežinai kokio velnio) metams, supranti, jog ten košmaras, palieki jį negrįžtamai, bet va, velniai griebtų, jis pats pas tave sugrįžta! Košmaras, kategoriškai!
     - Na, tai ko čia stypsai? - spjaute išspjovė, kai Matthew nė per žingsnį nenutolo nuo Glorios. - Kažko nori? - jau garsiau užriko. Tiesa, jai nė kiek nerūpėjo, jog kone puse metro keliaujančių žmonių, laukiančių savo transporto atsigręžė ir sužiuro į klykiančią moteriškę. Bene ko jiems spoksot?
     Akimirką buvo tylu ir, kadangi buvusi profesorė nežiūrėjo į ją užkalbinusį vyrą, ji pamanė, jog minėtasis jau nusibeldė savais keliais ir, žinoma, Gloria labai apsidžiaugė. Tačiau apsidžiaugė be reikalo - vos jai tik spėjus tai padaryti, Matthew išpliurpė apie "gerus mokytojavimo laikus", taip pranešdamas, kad vis dar stypso čia ir išspirdamas visas Clarke svajas apie seniai išsinešdinusį erzinantį pašnekovą.
     Gloria būtų iš to pykčio belekai išraudonavusi, tik, deja, buvo albinosė ir jai toli gražu iki bent menkiausio išraudimo, o ką jau kalbėti apie belekokį išraudonavimą? Pyktis toje baltaodėje moteryje virte virė ir ji norėjo taip užrėkti ant ją suerzinusio vyro, tačiau ilgametė patirtis ir mokėjimas pyktį pakeisti į monotoniškumą leido jai neaprėkti to nekalto prakeikto vyro (deja, Clarke šituo nusiminė).
     - Išgerti? - monotoniškai ir, aplinkinių laimei, jau tyliau negu pirma išspjovė. - Išgerti su tavimi?
     Gloria nė kiek nesistengė slėpti savo pasitenkinimo šiuo vyru, tačiau netrukus jai šovė dar viena - itin keista - mintis: Išgerti - o gal net nusigerti - nebūtų taip jau ir blogai?.. Seniai nebuvau neblaivi, net nežinau - gal ir pasiilgau šio jausmo... Tiesa, mintis, jog išgerti reiktų su juo, Glorios nė kiek neviliojo, tačiau ji tik pridūrė:
     - Nors, velniai griebtų, tegunie...
     

[Matthew Turner]

Toks buvusios kolegės priešiškumas, tiesą sakant, gerokai nustebino. Nepaisant to, kad nebuvo draugai, Matthew galvojo, kad jiedu vienas kitam gyventi netrukdo. O štai Gloria, atrodo, buvo nusiteikusi itin nedraugiškai. Matthew, kaip visada, pademonstravo savo nesugebėjimą tokiu atveju pasišalinti ir toliau stoviniavo netoliese. Tai tikriausiai ir buvo priežastis, sukėlęs dar didesnę buvusios kolegės isteriją. Herbologas vis labiau ir labiau stebėjosi šituo susitikimu, bet tą nuostabą pasiliko sau. Gloria ir taip jau nežinia ko įsiuto, nereikia, kad dar labiau pradėtų čia skeryčiotis. Atrodė, kad visi stotyje esantys žmonės spokso į juos.
O kas čia tokio? dar labiau sutriko Matthew, išgirdęs akivaizdžią buvusios kolegės panieką. Gal jis ir nebuvo pats geriausias sugėrovas, bet vyno klausimais patarti galėjo. Vis dėlto Turner ir dabar tylėjo laukdamas kokio nors normalesnio atsakymo. Šiaip ar taip, Gloria nebe paauglė, nereikėtų šitaip elgtis viešoje vietoje. Bet kas jis toks, kad mokytų kažkokią isterikę? Nori - tegul rėkia, tik galėtų į tai nepainioti kitų.
- Šaunu, - burbtelėjo Matthew po nosimi, kai Gloria vis dėlto sutiko išgerti. Kelias akimirkas pasvarstęs, kur galėtų nueiti, nutarė išbandyti kažkokius alaus namus. Tiesa, herbologas buvo vyno žmogus. Vis tik tikėjosi, kad ne taip mėgstamas alkoholinis gėrimas leis išgerti pakankamai mažai, kad buvusi kolegė nepalaikytų jo apgailėtinu girtuokliu. Koks jis, tiesą sakant, ir yra…
- Galime lipti į artimiausią traukinį ir nuvažiuoti į visai neblogą barą, - pasiūlė juodaplaukis atsargiai žiūrėdamas į Gloria. Laimei, metro kaip tik atvažiavo, tad buvo galima ramiai eiti į jį - nebereikėjo kaip kvailiui stoviniuoti. Matthew nužingsniavo traukinio ir nė nepažvelgė, ar Gloria eina iš paskos.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Tai buvo paskutinė misija prieš atostogas. Ir ne šiaip atostogas - Dafydd gavo du mėnesius laiko, kurį galės praleisti su šeima. Sūnus galėjo gimti bet kurią akimirką, tad kolegos išlydėjo vaikiną supratingai šypsodamiesi bei linkčiodami galvomis.
Sužeidimų išvengti, laimei, pavyko, tačiau misija buvo ilga ir be proto sunki. Dafydd nemiegojo beveik dvi paras, per tą laiką negavo ir nieko užkąsti. O kur dar klaikiai nuobodi ataskaita amžinai susiraukusiam viršininkui…
Būtent dėl nuovargio vaikinas namo keliavo ne oru, o žiobarišku transportu - traukiniu. Dabar sėdėjo Londono metro ir snūduriavo. Užmigti bijojo: pramiegojęs stotelę iššvaistytų pernelyg daug brangaus laiko, kurį turi skirti Mayrai. Būtent apie ją galvojo vaikinas, kol traukinys nepadoriai lėtai slinko tarp stotelių. Labai norėjo ją apkabinti ir nepaleisdamas iš glėbio bent kiek pamiegoti. Vis dėlto nuovargis neleido keltis oru - Dafydd pabijojo, kad nepavyks to atlikti tinkamai, o tokiu atveju mylimoji pernelyg išsigąstų. To leisti tikrai negalima. Kita vertus, Dafydd jautėsi alkanas - ko gero, pirmą kartą nuo pat tos dienos, kai Mayra priėmė jį į savo gyvenimą. Tai, kad galės nuoširdžiai pasimėgauti žmonos pagaminta vakariene, vertė jaustis be proto gerai. Žinojo, kad taip pradžiugins mylimąją, o tai buvo viskas, ko Dafydd reikėjo, kad jaustųsi laimingas ir pats. Užmerkęs akis galvojo tik apie brangiausius žmones ir netrukus su tam tikra nuostaba suprato laukiantis mažylio gimimo. Bemiegių naktų ir nuolatinio Mayros pervargimo jis tikrai nepasiilgo, vardas, kurį sūnui norėjo suteikti mylimoji, trikdė, tačiau Dafydd suvokė: nuoširdžiai trokšta paimti mažylį ant rankų ir būti geresnis tėvas nei tiems, kurie dabar jo (ne)laukia namuose. Ir, žinoma, raudonplaukis nekantravo, kada vėl galės nešioti mylimąją ant rankų.
Visiškai paskendęs mintyse apie šeimos narius Dafydd vos nepražiopsojo stotelės ir pašokęs spėjo prasprūsti pro duris prieš pat joms užsiveriant. Dabar tereikėjo sulaukti kito traukinio, kuris nuveš į stotį, susiejančią Londoną su Sautendu. Ar Sautendas - namai? staiga susimąstė vaikinas koja už kojos vilkdamasis kito perono link. Dėl šito nebuvo tikras, bet būtent tame mieste buvo tie, kurių jis beprotiškai pasiilgo. Tad, ko gero, taip - Sautendas yra namai.

[Matthew Turner]

Artėjančios Kalėdos vertė susimąstyti. Praėjusiais metais siaubingai susimovė - kad ir ką Deoiridh sakė, Turner žinojo - dovana jai visiškai nepatiko. O šiemet galvos skausmas buvo dvigubas - reikėjo rasti dovaną ne tik dukrai, bet ir jos draugei. Su pastarąja, tiesa, nebuvo labai sunku: iš Deoiridh supratęs, kad Dori reikėtų drabužių, Matthew ketino nupirkti būtent jų. Tik kaip rasti kažką, kas tiktų ir patiktų paauglei mergaitei?
Tikėdamasis pasigaudyti idėjų Turner rado laisvesnę dieną ir iškeliavo į Londoną. Sostinėje lankėsi tikrai seniai. Ar ne tada, kai kečupu aptaškei Magijos ministerijos darbuotoją? krūptelėjes prisiminė profesorius. Apie tai galvoti nesinorėjo, tad prisivertė susitelkti ties dviem mergaitėmis, kurias reikės Kalėdų proga pradžiuginti.
Deja, panašu, kad Matthew pernelyg susikaupė ties dovanomis: nepastebėjęs reikiamos stotelės išpuolė iš traukinio, bet kur. Suprato neįsivaizduojantis, kur esąs. Londono metro tinklo gerai nepažinojo, tad spalvos ir ženklai menkai ką sakė. Turner susiraukė. Kaip kam atsidurti prakeiktame centre?
Tikėdamasis susigaudyti kur esąs profesorius nutarė išlįsti į lauką. Kažin ar iš to bus daug naudos, bet bent jau pakvėpuos grynu oru. Pernelyg neskubėjo, bet vis tiek judėjo greičiau už kažkokį vyruką, kuris, atrodo, eidamas beveik miegojo. Matthew nespėjo jo laiku pastebėti, tad eidamas kliudė jo šoną ir net pašoko.
- Oi, atsiprašau, - tarstelėjo staiga sustojęs.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Jeigu ne nuovargis, Dafydd būtų žingsniavęs žymiai greičiau. Tiksliau, jeigu ne nuovargis, jis jau būtų namuose ir galėtų apkabinti tą, kuri jam brangiausia. Dėl to ir buvo apmaudu ir netgi kiek pikta ant vadovo: Dafydd buvo dažniausiai į užsienį siunčiamas darbuotojas, ir to niekas neslėpė. Oficiali priežastis buvo geri darbo rezultatai, bet pats vaikinas įtarė, kad vyresnybė žino, jog dirbdamas Londone jis visai negali susikaupti. Daug smagiau galvoti ne apie galeonus, o apie dovanas ar skanumynus, kuriuos už tuos galeonus galima nupirkti Mayrai ir mažyliams. Argi Dafydd kaltas, kad šeimos nariai jam yra svarbiausi pasaulyje? Argi jis kaltas, kad be proto myli žmoną ir nori jai tą parodyti? Argi jis kaltas, kad… Na taip, jis dėl visko būdavo kaltas, bet tai nebuvo priežastis specialiai kankinti nuolat siunčiant į užsienį.
Mintys buvo be galo susipynusios, tad užkliudžiusio žmogaus Dafydd, ko gero, nebūtų net pastebėjęs. Vis dėlto balsas sugebėjo permušti mintis, tad velsietis sustojo ir pažvelgė į aukštesnį vyriškį. Prireikė kelių akimirkų suprasti, kad atsiprašymas išties buvo skirtas jam. Pripratęs pats nuolat kartoti tą nelemtą žodį Dafydd pamiršo, kaip jis skamba tada, kai jį ištaria kas nors kitas. Dabar žvelgė į juodaplaukį ir nežinojo, ką pasakyti. Nežinojo, ar ko nors reikia.
- Profesoriau, - staiga suvokęs, kad žmogų pažįsta, su nuostaba tarstelėjo ir iš karto to pasigailėjo: nė vienas Hogvartso profesorius Dafydd Carwyn Llewellyn neprisimena kaip gero mokinio ir malonaus žmogaus. Mayra leido patikėti, kad jis yra daugiau nei kanalizacijos žiurkė, bet ji buvo ypatinga. Šis profesorius, kurio pavardė išgaravo iš atminties, tikrai laiko Dafydd tuo nevykėliu, kuris per devynerius metus nesugebėjo baigti Hogvartso, o galiausiai buvo iš jo išmestas. Ir dabar jis - tikras kvailys! - paėmė ir priminė mokytojui esantis jo buvęs mokinys!
Reikėjo kuo greičiau dingti iš situacijos. Lyg tyčia jiedu sustojo prie laiptų, tad buvo galima paprasčiausiai užbėgti aukštyn. Vis dėlto Dafydd nenorėjo rizikuoti, kad profesorius seks iš paskos, tad nutarė palaukti, kol jis nueis, o tada pasirinkti kitą kelią. Nenorėdamas rodyti, kad laukia, kol juodaplaukis dings, vaikinas nusiėmė kuprinę ir ėmė joje raustis, tarsi kažko ieškotų.

[Matthew Turner]

Atrodė, kad vyrukas, kurį Matthew užkliudė, po šio “incidento” sugrįžo iš kitos visatos. Neatrodė girtas ar kaip kitaip apsvaigęs. Ne, tiesiog jo mintys ryškiai skrajojo kažkur kitur. Ko gero, toli nuo šios gana purvinos Londono metro stoties.
Turner susidomėjęs žvelgė į jauną vyruką ir suprato anksčiau kažkur jį matęs. Iš Aberdino? paklausė savęs herbologas, bet prisiminti nepavyko. Įdomu, kad ir jaunuolis žvelgė taip, tarsi pažinotų. Matthew skubiai pradėjo kurti planą, ką reikėtų pasakyti, bet jaunuolis prabilo pirmas. ”Profesoriau”? nuoširdžiai nustebo Turner ir įdėmiau nužvelgė vaikiną. Po kiek laiko prisiminė. Tais metais, kai Llewellyn išlėkė iš Hogvartso, jis nedirbo. Vis dėlto grįžęs prisiklausė daugybės istorijų. Ir ko tik šitas vyrukas nepridirbo… Vis dėlto bent jau šią akimirką atrodė esantis daug labiau subrendęs, tad prikišti Hogvartso nuotykių nesinorėjo. Tuo labiau, kad Llewellyn atrodė išties skrajojąs padebesiais.
- Llewellyn, - nutaręs neslėpti, kad atpažino, pratarė Matthew ir kiek padvejojęs ištiesė ranką pasisveikinti. - Kaip sekasi? Ką veiki gyvenime? Ar dirbi? - klausinėjo profesorius. Buvo nuoširdžiai smalsu, ką toks mokinys gali pasiekti. Ar gali. Vis tik tikėjosi, kad Dafydd viešumoje scenos nekels. Paauglystėje pridirbo daug nesąmonių, bet gal vis dėlto bent kiek suaugo?..

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Aišku, profesorius jį pažino. Ištarta pavardė grąžino prisiminimus, kuriuos Dafydd mielai būtų ištrynęs amžiams. ”Llewellyn, areštas. Rytoj prisistatai į mano kabinetą.” “Llewellyn, dvidešimt taškų iš Klastūnyno!” “Llewellyn, lauk iš klasės!” aidėjo galvoje. Balsai atrodė tokie realūs, kad vaikinas nejučia susigūžė. Mayra! mintyse isteriškai suklykė Dafydd. Ak, kaip reikėjo pajusti mylimosios buvimą šalia… Atrodė, kad profesorius tuoj pradės jį plūsti. Už ką? Nežinia. Ko gero, už tai, kad atėjo į pamoką… Dafydd jautėsi taip, tarsi išties būtų trečiame kurse. Užsimerkė, bet tai visai nepadėjo: profesorius uždavė tuos tokius nepatogius klausimus…
Atmerkęs akis pastebėjo ištiestą ranką ir nedrąsiai ją paspaudė. Ką tai galėtų reikšti? Ar šis profesorius laiko jį, Dafydd, žmogumi? O kodėl turėtų? Per jo pamokas raudonplaukis tikrai nepadarė nieko gero.
- Dirbu, - pagaliau atsakė į klausimą. Vieną iš daugelio klausimų. Kaip jis gyvena? Dabar gerai - juk keliauja namo, pas žmoną ir vaikus. Vis dėlto profesoriui to žinoti nebuvo būtina, tad Dafydd daugiau nieko ir nepridūrė.
Deja, neatrodė, kad buvęs mokytojas ruoštųsi nešdintis. Norėjo pamatyti, kaip atrodo iš mokyklos išmestas mokinys? Ką gi - tebūnie. Bet jau pamatė, tad ko daugiau gali reikėti? Dafydd nutarė, kad čia gali slypėti koks planas, tad kol kas neskubėjo šalintis. Atsiprašau, Mayra pagalvojo tikėdamasis, kad mylimoji išties jo laukia. Kad ir kaip norėjosi grįžti namo, reikėjo išsiaiškinti, ko nori šis žmogus.
- Tebedirbate Hogvartse? - pratarė Dafydd po kiek laiko. Klausimas buvo tiesiog siaubingai neįdomus. Vis dėlto Mayrai Dafydd iškalbingumo, ko gero, nereikėjo. Su kitais žmonėmis vaikinas nebendravo. Nėra ko tikėtis, kad staiga pradės švaistytis itin protingomis frazėmis. O profesoriaus nuomonė dar žemiau kristi nebegali, ar ne?..

[Matthew Turner]

Llewellyn atrodė sutrikęs ir galbūt netgi išsigandęs. Ranką paspaudė, bet buvo justi, kad tai nėra tas pats paauglys, per pamokas savo malonumui daužęs langus ar kitų mokinių makaules. Suaugo? Galbūt. Ir tai tik dar labiau sužadino Matthew smalsumą. Vaikai augo, keitėsi, o to geriausias pavyzdys buvo Dori Mendel. Mergaitė, kuri dar pernai atrodė visiškai beviltiška. O štai jau visai netrukus atvyks į jo, profesoriaus namus praleisti atostogų. Galbūt ir toks pat beviltiškas Llewellyn sugebėjo užaugti? Et, kas būtų patikėjęs! Tiesą sakant, jau norėjosi papasakoti apie šį nutikimą Markui - kažin, kaip jis reaguotų sužinojęs, kad Matthew sutiko visai padoriai atrodantį buvusį mokyklos padaužą? Turbūt nepatikėtų nutarė Turner.
O Dafydd, tiesą sakant, atrodė visiškai padoriai. Kostiumo iš jo, ko gero, tikėtis neverta, bet apsirengęs tvarkingai, nusiteikęs ramiai… Buvo kažkas keisto, ir Matthew tą suprato tik pažvelgęs jaunuoliui į veidą - jis atrodė siaubingai pavargęs. Pavargęs ir nenorintis kalbėti apie save.
- Nagi, pasipasakok, - draugišku tonu pratarė herbologas. - Profesorių yda - mums visada smalsu, ką veikia buvę mokiniai. Gal su kuo iš mokyklos palaikai ryšį?
Šito Turner nesitikėjo, bet pagavo azartas - labai norėjosi išpešti bent šiek tiek daugiau. Dafydd klausimas galbūt suteikė galimybę tai padaryti, nors jo priežastys Matthew nebuvo aiškios.
- Tebedirbu, - linktelėjo. - Vis dar trinuosi šiltnamyje.
Profesorius nusijuokė, nors neatrodė, kad Llewellyn norėtų prisijungti. Širdyje sukilo nusivylimas, bet Turner vis tiek pratarė:
- Man ten.
Lėtai pradėjo lipti į viršų ir patyliukais tikėjosi, kad Dafydd seks jam iš paskos.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Įdėmus profesoriaus žvilgsnis kiek erzino. Toks spoksojimas visada reikšdavo bėdą: areštą, atimtus taškus ar net išmetimą iš mokyklos. Kodėl dabar turėtų būti kitaip? Kodėl šitas profesorius turėtų manyti, kad Dafydd yra vertas žmogaus vardo? Juk koks buvo šiukšlė, toks turbūt ir tebėra…
Ką reiškia pasisveikinimui ištiesta ranka, raudonplaukis nė neįsivaizdavo - kaip neįsivaizdavo ir to, kodėl tą ranką paspaudė. Noras įrodyti, kad ir jis yra žmogus? Argi pasaulyje yra kas nors, kas tuo tiki? Mayra, žinoma, buvo išimtis, bet visiems kitiems Dafydd ir toliau buvo pastumdėlis ir atpirkimo ožys - ar bent jau taip galvojo pats vaikinas. Ką jis gero padarė šitam profesoriui? Praleido jo pamokas? Taip, ko gero, tai yra geriausia, ko galima tikėtis iš Dafydd Carwyn Llewellyn. Keistas profesoriaus draugiškumas trikdė ir netgi kiek gąsdino.
- Aš… - kiek liūdnai į raginimą atsiliepė velsietis. Visai nenorėjo pasakoti apie darbą. Ne, jis norėjo grįžti namo ir pasiguosti Mayrai, kaip blogai jaučiasi. Dar kartą (kažin kelintą?) už viską padėkoti. Už meilę ir galimybę būti žmogumi. Už keturis mažylius ir namus. Už… Paprasčiausiai viską. Būtent už tai jis jautėsi esąs skolingas.
Ar jis žino? gąstelėjęs paklausė savęs Dafydd išgirdęs paskutinį profesoriaus klausimą. Neketino pasakoti apie Mayrą. Ne, viską papasakoti užtruktų pernelyg ilgai.
- Neturėjau ten draugų, - paprastai atsakė. Tai buvo visiška tiesa, nors dabar po ilgos pertraukos į atmintį grįžo Miona. Buvo smalsu, kaip jai sekasi, ką veikia. Bet tik tiek. Toji mergina tebuvo vaikiška svajonė, nepatikėjusi, kad jis, Dafydd, gali jausti. Mayra ne tik patikėjo jo meile, bet ir pamilo pati. Pamilo ir suteikė vaikinui gyvenimą.
- Pagarba, - nežymiai linktelėjo Dafydd grąžindamas kuprinę ant pečių. Turbūt tai turėjo būti ženklas, kad daugiau šnekėtis nenori - būtent taip ir jautėsi. Nežvelgė į profesorių laukdamas, kol jis patrauks savais keliais. Jam prabilus Dafydd gerokai nustebo: buvo įsitikinęs, kad rinksis kitą kelią. Bandė įtikinti save, kad pradėjo lipti laiptais paskui profesorių tik dėl to, kad nenorėjo užgaišti nė sekunde ilgiau nei būtina. Vis tik nepavyko: viduje krustelėjo mintis, kad pabendrauti su šiuo žmogumi iš praeities gali būti įdomu.
- Man taip pat, - tarstelėjo Dafydd ir pradėjo lėtai lipti laiptais. Nuovargis tiesiog kirto per kojas, bet velsietis narsiai laikėsi: profesorius gali laikyti jį šiukšle kiek tik nori, bet silpnumo jis tikrai nerodys. To daryt vaikinas neturėjo teisės - juto esąs įsipareigojęs nuolatos būti pasiruošęs ginti Mayrą ir mažylius.

[Matthew Turner]

Profesorius neprisiminė Dafydd kaip tylenio. Ne, mokykloje jis mieliau rėkavo ir skeryčiojosi. Matthew prisiminė, kaip su kolegomis mėgdavo pasišaipyti: kažin kas rėkia garsiau - Llewellyn ar jo plaukų spalva? Šis klausimas taip ir liko neatsakytas, bet dabar tai buvo daugiau nei akivaizdu - iš vyruko ir žodį sunku išpešti.
- Nereikia baimintis, tai tik paprasčiausias profesoriaus smalsumas, - maloniai pratarė Turner, tačiau daugiau nespaudė: visai neketino dar labiau gąsdinti kažko ir taip įsitempusio jaunuolio.
- O kaip Hera? - nesusilaikęs leptelėjo herbologas ir suprato, kad tikriausiai padarė tai, ko nenorėjo, - išgąsdino. - Atrodė, kad esate draugai.
Jeigu jau susimovei, kodėl to nepadaryti iki galo, ar ne? Matthew žinojo, kad bent jau antrąjį sakinį reikėjo pasilikti sau, bet buvo per vėlu. Kita vertus, gal bent taip pavyks išpešti iš Llewellyn bent keletą žodžių? Profesorių apėmė retai pajuntamas azartas, ir jis pažvelgė į buvusį mokinį įdėmiau. Kokia gi jo paslaptis?
- Eee… Ačiū, - sutriko Matthew nesitikėjęs tokios reakcijos. Ko gero, būtų pasakęs, kad Dafydd iš viso tylės - panašu, kad užaugęs tokios taktikos jis griebėsi itin dažnai. Kiek pradžiugęs, kad vaikinas nepuolė bėgti, Turner neskubėdamas lipo laiptais, bet kažkas vis tiek nedavė ramybės. Ir profesorius pagaliau suprato, kas.
- Turbūt manai, kad tebelaikau tave neklaužada paaugliu, ar ne? Matau, kad esi įsitempęs. Kaip ir matau, kad užaugai. Nereikia manęs bijoti, nebesu tavo mokytojas, arešto neskirsiu.
Matthew sustojo ant laiptų ir vėl pažvelgė į vaikiną. Bandė jį padrąsinti šypsena. Pasidarė taip smalsu, kad kalėdinės dovanos visiškai išgaravo iš galvos.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Profesorius Turner galėjo sakyti ką nori, bet Dafydd vis tiek bijojo. Nenorėjo vėl būti sutryptas su žemėmis ir išjuoktas. Ne, geriau jau tylėti ir apsimesti, kad viskas yra gerai. Vaikinui visai nesinorėjo, kad buvęs mokytojas pradėtų kažką prikišinėti. Be to, argi jis patikėtų, kad Dafydd Carwyn Llewellyn gali dirbti banke, turėti nuostabią žmoną ir tris vaikus bei laukti ketvirto? Ne, tai išgirdęs Turner garantuotai tik nusijuoktų ir pasveikintų Dafydd su lakia vaizduote.
Užuomina apie Mioną dar labiau sutrikdė. Negi jų… draugystė (?) buvo žinoma net profesoriams? Turbūt visi klausinėjo savęs, kodėl rimta grifė palaiko ryšį su tokiu kaip jis - nieko nesugebančiu būsimu kanalizacijos karaliumi.
- Seniai nebendraujame, - trumpai ir tik iš mandagumo (Dafydd - iš mandagumo? Ak, ta ironija!) pratarė vaikinas. Šios temos tęsti tikrai neketino.
Neužtikrinta profesoriaus padėka patvirtino prielaidą - jis akivaizdžiai tikėjosi patyčių ar skaudžių replikų. O ko daugiau galima tikėtis iš Dafydd? Mandagaus ir malonaus atsakymo? Tikrai ne! Mayra?.. mintimis ieškojo brangiausio žmogaus vaikinas. Prakeiktas nuovargis pastatė jį į šią situaciją, ir Dafydd nežinojo, kaip iš jos išsisukti.
Nuleidęs galvą lėtai lipo laiptais ir apsimetė, kad neegzistuoja. Ši taktika buvo geriausia - veikė visur ir visada. Na, beveik visur - namuose vaikinas galėjo - ne, privalėjo - būti. Ir, kas svarbiausia, turėjo būti savimi. Vis dar nesuprato, kodėl, bet žinojo, kad Mayrai reikalingas būtent jis.
Deja, Dafydd ir mylimiausią žmogų vis dar skyrė nepadoriai didelis kiekis mylių, o pats vaikinas įstrigo metro stotyje su šituo profesoriumi. Kad ir ką jis sakytų, velsietis buvo tikras: jis, Dafydd, nėra vertas vietos po saule. Jis nėra vertas kalbėtis su gerokai už save vyresniu ir gerbtinesniu profesoriumi. Jam reikėtų tiesiog pasislėpti ir kažkaip parsigauti namo.
- Juk taip ir yra, ar ne? - tyliai sumurmėjo Dafydd nesiryždamas pakelti akių į profesorių. Būtent to ir bijojo - būti laikomas tokiu pačiu šiukšle. Ko gero, netgi ne būti laikomas šiukšle - tai greičiausiai niekad ir nepasikeis - Dafydd bijojo išgirsti šią tiesą, išrėžtą jam tiesiai į akis. Nežinojo, kaip reaguotų, bet tai tikėtinai būtų ašaros. Neegzistuojanti galimybė apkabinti žmoną skausmą tik paaštrintų. Tokio silpnumo demonstruoti profesoriui nevalia. Ne, reikėjo kažkaip dingti.
- Ne arešto bijau, - pridūrė dar tyliau tikėdamasis, kad šis sakinys liks neišgirstas. Jis buvo pernelyg atviras - Dafydd juto ką tik netiesiogiai paprašęs pagalbos. To daryti negalima, tuo labiau, kad be Mayros tos pagalbos niekas nesuteiks.
Raudonplaukis akies krašteliu matė, kad Turner sustojo. Turbūt spokso į jį, bet pakelti akių ir tuo įsitikinti nesiryžo. Ne, geriau pasinaudoti proga ir sprukti. Pasirodys esąs bailys? Ką gi, taip ir yra, bet tai nebuvo svarbu. Geriau gelbėtis iš situacijos, kol nežlugo visai.
Nedrįsdamas spartinti žingsnio Dafydd lipo į viršų. Praėjo Turner ir su viltimi pabėgti ryžtingai kopė laiptais.