[Sylvia Sinéad Ósullivan]

 Beatrice - negyva. Tas faktas it koks smūgis pritrenkė Sylvia. Ji tikrai norėjo dar kartą susitikti su seserimi. Norėjo prisiminti, kaip jos supdavosi senose sūpynėse ir kaip Sinéad vis nusibrozdindavo kelius. Arba kaip karštą popietę, beganydamos avis, jos sumerkdavo kojas į vėsų upelio vandenį. Norėjosi pasidalinti išdavystės skausmu, išdavystės, kuri įkalino ją Londone keliems dešimtmečiams.
 Taip... Bet ji negali išvykti iš Jungtinės Karalystės. Jos dokumentai seniai kažkur prapuolę, o kreiptis į britų Magijos Ministeriją ir būti kvočiamai, ką ji čia veikia, tikrai nesinorėjo.
 Vėsios ašaros nusirideno moters skruostais.
-Beatrice... Mano sesuo. Nesimačiau su ja jau penkiasdešimt metų. Ir niekada nebepasimatysim,-tyliai sušnabždėjo Sinéad ir prapliupo verkti.
 Skaudėjo. Skausmas draskė iš vidaus kaip koks laukinis žvėrelis, įkalintas narve. Norėjosi susigūžti į kamuoliuką ir pradingti. Šešėliai, tarsi jausdami vampyrės norus, tarsi sutirštėjo, beveik paslėpdami ją. Nenorėdama raudoti prieš nepažįstamą giminaitį, Sylvia apsisuko ir bėgo.
 Nebėgo toli. Jei Bretas išleistų kokį garsą, ji dar jį girdėtų. Susigūžusi tamsiausiame požemių kampe, apsigaubusi it antklode šešėliais, Sylvia Sinéad pradėjo verkti. Jos pečiai purtėsi nuo raudojimo, o mintyse vis iškildavo klausimas: ar tai tiesa?

[Brett OConnor]

Panelės nuotaika sugedo. Ką gi, gal ir gerai - Bretas įtarė, kad viskas nebūtų taip jau paprasta. Gal kada nors kitą kartą. Tuo labiau, kad netrukus viskas apsivertė taip, kad šis žavus jaunikaitis visai nebenorėjo turėti su šita gražuole nieko bendro? Ar ji girta? susimąstė vyrukas. Jeigu jam nepasigirdo, ji pasakė, kad kažko nematė penkiasdešimt metų. Kaip taip gali būti, kai ši gražuolė ne vyresnė už jį? Kadangi klausa buvo nė kiek ne prastesnė už išvaizdą, Bretas neabejojo, kad išgirdo teisingai.
Maža to panelė apsiverkė ir paspruko. Geidžiamiausias Britanijos bomžas norėjo eiti sau, bet suvokė neįsivaizduojantis, kaip reikės išlipti į paviršių. Negi teks žemintis ir prašyti tos keistuolės pagalbos? Ko gero, taip, taigi Bretas supykęs nusekė paskui ją.
- Ei! - nepatenkintas suriko jis. Kuo ji ten vardu? Po galais, na ir įklimpau... Vyrukas siuto vis labiau. - Sylvia! - pagaliau prisiminė.
Pabėgėjęs kelis žingsnius sustojo. Nenorėjo dar labiau nutolti nuo taip reikiamo paviršiaus. Bet kur panelė galėjo pasidėti?! Atvedė jį čia ir paliko?! Bretas įsižeidė. Trenkė į artimiausią sieną kumščiu, bet tai visai nepadėjo.
- Gerai, jau baik verkti ir tiesiog parodyk man kelią atgal, - kuo ramesniu balsu ištarė rudaplaukis. Vylėsi, kad panelė jį išgirs.

[Roma Keit]

  Graži vasaros popietė. Gal antra, o gal trečia valanda, kas čia jau žinos. Roma buvo kiek išgėrusi, nesiginčijo, o tą darydavo itin retai. Tačiau šiandien kažkaip panoro pasigražinti sau gyvenimą. Jau pusė vasaros praėjo, dar tiek pat ir jau grįš profesoriauti Hogvartse, stengsis vėl susitaikyti su Eion, nors jau pastebėjo, kad tai turbūt neįmanoma, tačiau pabandyti norėjo.
  Išgėrusi vos dvi taures vyno, ji visgi pasijuto laisviau nei įprastai, todėl kažkodėl sugalvojo nusibelsti į požemius. Buvo kalbama, kad čia apstu magiškųjų būtybių, o paskutiniu metu šios Romą nepaparatsai domino, ji netgi pradėjo mokytis šio nuostabaus meno, norėjo gydyti magiškąsias būtybes.
  Kiek paėjusi požemiu, moteris nepamatė nei vienos būtybės, kas privertė kiek nusivilti, tačiau tada jos dėmesį patraukė kažkoks šešėlis. Buvo neaišku, žmogus tai ar gyvūnas, tačiau tamsiaplaukė labai tikėjosi, kad visgi antrasis variantas.

[Brett OConnor]

Tas susitikimas požemiuose buvo keistas, bet Bretas atsidūręs Londone kartais pasvarstydavo, ar nereikėtų įkišti nosies ten dar kartą. Na, toji panelė buvo ne itin jauki, bet veidelis visai nieko. Būtent apie tai galvodamas žavusis jaunikaitis dar kartą susirado vartus ir nedvejodamas juos atidarė. Čia buvo gerokai vėsiau nei lauke, bet tai visai tiko. Susiras kokią gražuolę, kuri neprieštaraus praleisti šiek tiek privataus laiko būtent čia. Nereikės mokėti už viešbutį ir vyną. Tiesiog puiku.
Pasirodė, kad kažkas priekyje tad Breto veide iš karto sužibo "žavioji" šypsena. Gal paaiškės, kad čia yra panelių, kurių net nereikės niekur vestis? Kad tik nebūtų toji Sylvia ar kokia ji ten... Paspartinęs žingsnį netruko pasivyti to, ką prieš tai išgirdo, ir suprato: tai iš tiesų buvo panelė. Čia buvo tamsoka, tad sunku pasakyti, ar daili, tačiau viena aišku: toks patrauklus vyrukas kaip Bretas sužavės bet kurią panelę net ir tamsoje.
- Labas, - tyliai pasisveikino sustojęs gražuolei (?) už nugaros. - Ir ką gi čia veiki?

[Roma Keit]

  Roma, net ir po ne itin didelio kiekio alkoholio, jautėsi kiek apsvaigusi. Dabar prisiminė prieš kokius dešimt metų keltą teoriją, kad alkoholis ją veikia kitaip nei daugelį kitų, tačiau po kiek laiko buvo ją atmetusi.
  Pamačiusi šešėlį, moteris pradėjo eiti jo link, tačiau išgirdo balsą už nugaros, kas privertė šoktelėti. Tačiau išgirdusi, ką vyras (dabar moteris tikrai suprato, kad tai vyriškosios lyties atstovas) sako, ji iškart nusišypsojo.
- Nebent nupirksi vieno brangiausių Londone vyno, sutinki? - pasakė ir apsigraibaliojo lazdelę, norėdama ja pasišviesti, kad apžiūrėtų vyro veidą, tačiau susivokė, kad jos neturi.
  Visgi moteris padarė tai, ko būdama blaivi niekada nepadarytų - priėjo arčiau vaikino, kad geriau į jį įsižiūrėtų. Tačiau ją pagavo aistrą, tad moteris pradėjo tankiai kvėpuoti jam į veidą, laukdama, ką šis pasakys.
  Tačiau būtent tą akimirką, tamsiaplaukei pavyko geriau įsižiūrėti į jo veidą. Galvoje iškart šmėkštelėjo prisiminimas, kaip jis grubiai ką kabino, nors ši pasakė ne.
- TU?! - staigiai atsitraukė ir garsiai pasakė. Norėjo griebtis lazdelės, bet, deja, jos visgi neturėjo.

[Brett OConnor]

Tiesioginis pasiūlymas? Tai Bretui visiškai tiko, ir "žavioji" šypsena paplatėjo. Žinoma, labai gali būti, kad ši panelė yra tikra bjauruolė, bet visai nebūtinai. Tikėtina, kad ji netgi labai graži, tačiau iš karto suprato, koks patrauklus vyrukas prie jos priėjo.
O kai atsisuko, pastebėjo, kad tikrai nebloga. Į vyno pasiūlymą tik linktelėjo. Tiesa, tai ne visai atitiko planus privatų laiką praleisti čia, požemiuose. Na, bet kaip nors išsisuks. Šiaip ar taip, daro tą visą gyvenimą.
Tiesa, netrukus viskas pasikeitė. Panelė, pasirodo, jį pažino. Pats gražuolės neprisiminė - ir kur čia prisiminsi, kai tokia daugybė susižavi dailaus jaunikaičio dėmesiu? O štai pats Bretas, žinoma, tikrai yra nepamirštamas.
- Žinoma, aš, - labai jau draugiškai pratarė ir priėjęs visiškai arti apkabino panelę. - Kaip sakai, ar tau tikrai reikia vyno, o gal norėtum tiesiog pasilikti čia?
Lūpose vėl atsirado "žavioji" šypsena. Bretas jautėsi labai laimingas - neabejojo, kad turės tiesiog ypatingą laiką.

[Roma Keit]

- Žinoma, aš?! - kiek susimėtė išgirdusi šiuo žodžius, tačiau tuoj pat pradėjo niršti. - Manai, neatsimenu? Kaip įkyriai, nepagarbiai prie manęs lindai, aiškinai, koks žavus esi, nors tu... Tu... - užstrigo pikčiausias žinomas žodis, visgi alkoholis šiam nepasiruošusiam organizmui turėjo didesnį poveikį nei kas galėjo įsivaizduoti. - Tu... Tu esi milžiniškas jautis! - praktiškai išrėkė į ausį. Norėjo pasakyti paršas, tačiau smegenys, apsvaiginti alkoholio, o gal labiau šio nekokius atsiminimus menančio veido, nesiteikė priminti kaip reikėtų ištarti šį žodį. Na va, dar viena kūno dalis atsisakė bendradarbiauti su Roma!
  Moteris, pajutusi norą atkeršyti, rodos, sveiko proto, kad ir koks kvailas planas tai bebūtų, paėjo kelis žingsnius atgal, o tada staigiai puolė prie vyro ir stumtelėjo jį. Nežinia kodėl, tačiau, tamsoje net nematant kas nutiko, Roma pasijuto laiminga. Reikia daugiau išgerti!

[Sevirina Mckenna]

Retai pasitaikydavo, kai tėvai leisdavo Sevirinai vaikščioti po Londoną vienai, bet tai buvo vienas iš tų kartų. Mckenna greitai išsiruošė pasiėmusi žiobariškų pinigų ir kuprinę. Pirma ji vaikščiojo po paprastas gatves. Tiksliau ėjo link parduotuvių rajono. Ten vaikščiojo ir apžiūrinėjo įvairias kepyklėlė, knygynus, rūbų bei kosmetikos parduotuves.
Atėjus pietums Sevirina jau turėjo porą džinsų. Daugiau nieko ir nepavyko nusipirkti. Mat švilpei labiau patiko burtininkų daiktai. Bet pietums valgyti vistiek reikėjo. Nuėjusi prie artimiausios kebabinės mergaitė nusipirko nemažą kebabą. Tuomet ieškojosi vietos prisėsti. Jau buvo išėjusi iš parduotuvių rajono. Norėjo nuošalesnės vietos valgymui ir pagaliau rado kažkokius požemius į kurios ir nuėjo. Nėjo į pačius požemius, bet sustojo ir atsisėdo ant laiptų. Tada išsivyniojo kebabą ir pradėjo valgyti bei mėgautis maistu.

[Brett OConnor]

O, panelė jį prisimena! Tai buvo tiesiog puiku, ir Bretas neabejojo jau visai netrukus pakartosiantis nuostabų laiką, kurį jie turėjo kažkada anksčiau. Žinoma, pats jos neprisiminė - kur čia prisiminsi kiekvieną gražuolę, kai visos tik ir tikisi praleisti daugiau privataus laiko su itin patraukliu jaunikaičiu?
- Nagi, nereikia taip... - pradėjo raminti gražuolę. Žodžiai visai nepatiko, bet Bretas pasistengė nusiraminti. Deja, netrukus suprato esąs dar ir pastumtas. O tai įžeidė. Žengė arčiau ir čiupo gražuolei (nors kokia ji ten gražuolė? Tikra pabaisa!) už rankos. Neapykantos kupinomis akimis nužvelgė ją nuo galvos iki kojų ir pradėjo tempti. Kažkur. Galų gale nusibodo tą daryti, tad tiesiog stipriai pastūmė panelę ir išgirdo, kad ji atsitrenkė į sieną. Atsisukęs stipriai stumtelėjo dar kartą. Norėjo padaryti dar ką nors, bet sklindanti šviesa privertė suprasti - jie beveik prie išėjimo. Nenorėdamas po miestą vaikščioti kruvinas Bretas paleido panelę. Lipdamas laiptais, kurie buvo vos už poros žingsnių, pastebėjo kažkokią mergaitę. Ji, regis, valgė, o tai dar labiau suerzino. Delnu pliaukštelėjęs jai per pakaušį geidžiamiausias Britanijos bomžas paliko požemius. Netrukus buvo visiškai ramus, tad patraukė ieškoti draugiškiau nusiteikusios gražuolės.

[Roma Keit]

  Panašu, kad vyriškis irgi neatrodė gerai nusiteikęs. Pirmiausia jo gestas išgąsdino, tačiau paskui tamsiaplaukė nusiramino. Ir gerai, gaus ko nusipelnė! Pagalvojo ir jau norėjo ranka siekti lazdelės, tačiau vėlgi prisiminė, kad šios šiandien neturi. Vienintelė diena kai jos tikrai reikia... Ir nepasiėmė! Roma tiesiog nuostabi, ne?
  Paskui pajuto, kaip ji yra stumiama. Skaudėjo.
- Ai, paleisk! - suklykė, tačiau tie žodžiai jau prasmės nebeturėjo. Nors ir akimirkai vyras sustojo, staiga pajuto... Siena! Roma trenkėsi būtent galva. Jautėsi kitaip, lyg būtų išgėrusi nebe dvi, o dvidešimt taurių! Dar vienas! Bumbt. Savęs nebejautė, rodos, pasaulio nebebuvo. Moteris tik pajautė, jog nukrito ant žemės, šaltas šaltas asfaltas prilietė odą.
  Toliau tik tamsa, ką tik matytos šviesos nebeliko...

[Sevirina Mckenna]

Taip ir toliau mėgaudamasi maistu Sevirina visiškai nepastebėjo beveik priešais ją vykstančio veiksmo. Ten taip pat buvo du burtininkai ir vienas iš jų vyriškis praėjo pro mergaitę ir trinktelėjo per galvą. Žinoma šviesiaplaukė išsigando šiektiek ir pametė kebabą. Norėjo kažką pasakyti tam vyrui, bet jis jau buvo nuėjęs todėl Sevirina tik nusileido visiškai į pačius požemius, kur gulėjo išsitaškę jos pietūs.
Mckenna žinojo, kad jau nebepavalgys, bet už kiek žingsnių pamatė gulinčią moterį. To įprastai nebūtų padariusi, bet ji priėjo prie tos moters ir vos nesuspiegė. Ten gulėjo ne šiaip paprastas žmogus, bet jos praeitų metų priežiūros magiškais gyvūnais profesorė. Mergaitė pradėjo drebėti ir pasilenkė šalia rudaplaukės.
  - Profesore, - išsigandusiu balsu tyliai tarė ir palietė jos galvą. Dar labiau sunerimo, kai suprato, kad galva kraujavo ir iškruvino visą Sevirinos ranką. Švilpė pravirko. Ji labai išsigando ir negalėjo daugiau nieko ištarti. Švelniai pajudino moterį galvodama, jog ši kažką pasakys ar pajudės, bet vietoj to ji tik labiau sustingo. Kad ir kaip skaudu, bet mergaitė suprato ir patikrino pulsą, kuris vis retėjo. Kone laikiusi rankose profesorę pilkaakė suprato, kad moteris miršta. Ašaros pradėjo lietis upeliais, o drebėjimo nebuvo įmanoma sustabdyti.
Ir ji mirė... Sevirina aiškiai suprato kaip rudaplaukė išleido savo paskutinį atodūsį ir širdis sustojo plakusi. Negalėjo tuo patikėti ir vienintelis dalykas ką sugebėjo padaryti tai ji atsistojo ir pabėgo kuo toliau. Bėgo kuo toliau verkdama ir visiškai negalvojo apie pilnai permirkusią plaštaką krauju, kuris lašėjo, kur tik galėjo.

[Sevirina Mckenna]

Eidama Sevirina vis galvojo apie tai kas galėjo laukti požemiuose. Viltingai tikėjosi, kad kūnas liks ir raudonplaukis galės paimti visą informaciją kokią tik ras. Žinoma, kaikur teko susižvalgyti, kur pasukti, bet viskas ėjosi gerai ir netrukus jie buvo prie požemių.
Vėl. Vėl ta pati vieta. Sevirina sutriko, bet stengėsi išlikti kuo drąsesnė. Galvoje vėl rodėsi tas vyras bei jos buvusi profesorė. Tas kraujas bei ašaros. Tas vaizdas, kai tas vyras pastūmė moterį į sieną. Švilpė šiek tiek pradėjo drebėti. Tikėjosi, kad šalia jos vyriškis to nepastebėjo.
  - Štai, - sustojusi prie įėjimo į požemius tarė, - nulipus laiptais netoli ji ir gulėjo, - aiškino mergaitė ir dar prisiminė tą maistą, kurį valgė. Visgi nepasisotino pakankamai todėl visai norėjosi valgio, bet tai rūpėjo šiuo momentu mažiausiai.
Laukė vyro atsakymo ar judesio. Mat pirma eiti nenorėjo todėl užleido kelią jam.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Laimei, kelionė nebuvo labai tolima. Tiesą sakant, Dafydd jautė vis didesnę pagarbą šitai mergaitei. Ji labai ramiai reagavo į tai, kas čia nutiko, sugebėjo paaiškinti ir parodyti kelią. Žinoma, niekur nedingo pavojus, kad visada tai tėra labai nekoks pokštas. Netgi sukilo baimė, kad ji veda jį ten, kur laukia kokie užpuolikai. Ne, jam negali nieko nutikti. Jis reikalingas šeimai. Mayra taip pat nori septintojo mažylio. Kita vertus, Sevirina tikrai negalėjo žinoti, kad jis prie jos prieis. Kad iš viso kas nors prieis, tuo labiau burtininkas. Be to, jeigu visa tai vaidyba, ji yra velniškai gera aktorė.
Galiausiai jie sustojo prie laiptų į požemius. Visai netrukus paaiškės, ar visa tai nėra eilinis būdas pasityčioti ir pažeminti. Natūralu, kad mergaitė nenori ten eiti pirma, bet... Ta vidinė baimė, kad viskas čia gali baigtis labai nesmagiai, vertė dvejoti. Vis dėlto priminė sau, kad yra ne koks lepšis, o mylimos šeimos vyras ir tėvas. Taigi nusileido laiptais ir iš tiesų netrukus rado kažką panašaus į kūną. Priėjus arčiau pajuto, kad jau pradėjo sklisti kvapas. Vargšas vaikas... mintyse ištarė Dafydd ir atsargiai pakėlė kūną nuo žemės. Stengėsi negiliai kvėpuoti ir nežiūrėti į veidą. Nors ir buvo suaugęs žmogus, vaizdas tikrai ne iš maloniųjų. Palipo laiptais į viršų. Kvapas stiprėjo, tad skubiai pasakė Sevirinai:
- Magijos ministerija turės su tavimi susisiekti. Tau teks viską dar kartą papasakoti, galbūt teks ir grįžti. Bet jie supras, kad esi dar labai jauna, pasistengs viską atlikti taip, kad kuo mažiau tau pakenktų. Ar sugebėsi? Ir ar pavyks grįžti namo? Deja, palydėti tavęs negaliu, turiu iš karto keliauti į ministeriją.
Taip, jeigu jis palydėtų mergaitę į jos namus ir turėtų ant rankų lavoną, tikrai neišeitų į gera.
- Viskas bus gerai, pamatysi, - dar pasakė stengdamasis nuraminti. Galiausiai taip ir neišlipęs ant šaligatvio apsisuko ant kulno ir oru persikėlė į savo buvusią darbovietę.

[Sevirina Mckenna]

Nepatiko Sevirinai ši vieta. Nenorėjo eiti dar kart, bet pasiryžo. Žinoma pirma užleido raudonplaukį ir palaukė, kol šis įeis. Taip ir padarė, o tuomet įėjo ir mergaitė. Į kūną žiūrėti norėjo mažiausiai, bet to neteko padaryti, kadangi pirma pajuto labai šlykštų ir bjaurų kvapą. Mckenna užsidengė veidą. Tuo labiau vaizdas nepakeliamas, kurio džiaugėsi, kol kas nematė, bet dar ir kvapas sklido. Na va. Dabar profesorė Keit smirda... negalėjo tuo patikėti todėl laukė, kol vyriškis paims kūną ir išneš greičiau. Taip ir padarė, bet nepačiu geriausiu būdu, kadangi kaip tik jis praėjo su moterim rankose Sevirinai atsimerkus. Vėl tas jausmas, ta baimė.
Tada jie išėjo iš požemių ir raudonplaukis pradėjo aiškinti, o šviesiaplaukė klausyti.
  - Gerai. Padaryk ką reikia aš grįšiu pati. - tarė mergaitė. Tikėjosi, kad kelią ras namo. Ten dabar ir norėjo būti. Savo kambary, lovoje. Taip pat tikėjosi, kad tėvai sužinos ir supras švilpiukę.
Mckenna po paskutinių vaizdų vėl susikrimto. Regis jau buvo aprimusi, bet vėl susinervino. Ji stengėsi galvoti, kad bent padarė gerą darbą.
  - Iki, - atsisveikino su pagalbininku, kai šis paragino, kad viskas bus gerai. Tuo tikėti Sevirina labai norėjo todėl tik nužvelgė vyriškį ir pati neatsigręždama nukeliavo namo.