[Timotis Senkleris]

- Ne, - atsakė vaikas Eliotui. - Mane tėtis atidavė dideliam Auriui.
Gyvatės Timotis dabar visai nestebėjo. Nelabai žiūrėjo, ką toliau darė Eliotas ir negirdėjo, ką mėlynų delnų dvynys kalbėjo. Timotis galvojo apie mamą, tėtį ir laiką, kuomet jam sukaks vienuolika metų. Tačiau Oliveris pasakė, kad jie nežino, ar Timotis galės grįžti. Didelis brolis irgi niekada dėl to nepatikino. Kodėl? Raudonplaukiui buvo labai skaudu.
- Taip. Aš buvau labai blogas, - liūdnai tarė Oliveriui. - Auris nieko nesakys! - supykęs sušuko Timotis ir sukryžiavo rankas. - Jūs negalite jam sakyti, jis nieko negali žinoti... Ypač, ką mes dabar darėm, - jau ramiu tonu tarė. - Man šeši.
Šešiametis pastebėjo skrendančią gyvatę, tačiau šią akimirką burtai pasirodė nesvarbūs. Bet tolimesni Oliverio žodžiai nugąsdino ir sugrąžino vaiką į realybę.
- O... o kaip skylė? - parodė į ją berniukas.

[Eliotas Llewellyn]

Auris - jų draugas, ir Eliotas neketino juo dalintis su kažkokiu mažiumi. Vėliau paklaus to draugo, iš kur atsirado šitas vaikas, bet kol kas reikėjo juo nusikratyti.
- O ką tu padarei, kad buvai labai blogas? - staiga susidomėjo smalsus berniukas. Pakartojo rankų sukryžiavimo veiksmą ir nepatenkintas paklausė: - Kodėl negalime kažko sakyti Auriui?
Ketino kaip tik papasakoti apie šitą nuotykį. Kas būtų pagalvojęs, kad ligoninėje galima rasti tokią keistą gyvatę? Oliveris vėl kalbėjo nuobodžius dalykus, bet gal ir iš tiesų reikėjo susigrąžinti normalią delnų spalvą. O tada jau skuosti pas Aurį ir papasakoti jam apie gyvatę.
- Tu mažas, - pranešė Timočiui Eliotas. Išties šitas vaikas tik vos didesnis už Hannah. Jie su Oliveriu tokie maži tikrai nebuvo. Klausimą apie skylę specialiai ignoravo. Tik dairėsi, ar nepamatys seselės. Ji, aišku, jau seniai būtų pakėlusi skandalą dėl gyvatės, bet apie tai didelis vienuolikmetis nė nesusimąstė.

[Oliveris Llewellyn]

Kaip tėtis galėjo atiduoti Timotį? Oliveris visiškai neįsivaizdavo, kad jo mama ar tėtis padarytų tokį blogą dalyką. Tiesa, apie tai daugiau nekalbėjo. Buvo įsitikinęs, kad šitam vaikui irgi dėl to nesmagu. Bet pažadėjo sau vėliau paklausti tėčio, ar jis ką nors žino. O kodėl Auris nieko nepapasakojo?
- Aš nemanau, kad tu blogas, - pasakė. Išties šitas vaikas neatrodė iš tų, kuriems tiktų toks apibūdinimas. Jis buvo labiau... Galbūt drovus ar išsigandęs. Tiesą sakant, panašus į patį Oliverį. Ar tai reiškia, kad ir jis blogas? Bet ji tėtis niekam neatiduos, ar ne? Dabar dar labiau norėjo jį pamatyti ir apkabinti, bet tai, deja, nebuvo įmanoma.
- Kodėl negalima sakyti Auriui? - šiek tiek nustebo. - Jis geras. Ir padės sutvarkyti skylę, nes aš nežinau, kaip tą padaryti.
Seselė turbūt gali supykti, o štai Auris nerėks. Žinoma, jam nepatiks, kad Eliotas ir vėl lindo kur nereikia, bet jis nebus piktas. Taip, reikia susirasti tėčio draugą.
- Jeigu tau šeši, tai dar penkerius metus lauksi mokslų Hogvartse ir burtų lazdelės, - sumurmėjo. Pasidarė apmaudu, kad tarsi pažadėjo jam, kad tada susitiks tėtį. Juk to nežinojo ir prikalbėjo nesąmonių netyčia. Ką gi, jam tikrai geriau daugiau nekalbėti. Taigi daugiau nieko nepasakęs išėjo iš kambario ir patraukė į kitą palatą ieškoti seselės. Reikėjo pagaliau iš tiesų sutvarkyti Elioto delnus.

[Timotis Senkleris]

- Verkiau, - tyliai atsakė vaikas.
Linktelėjo, kai Eliotas tarė, jog Timotis yra mažas. Šiek tiek susigraudino, kai Oliveris pasakė, kad šešiametis nėra blogas.
- Aš bijau, kad didelis Auris supyks, - vos girdimai išlemeno.
Nenorėjo, jog dvyniai pasakotų broliui apie skylę. Berniukas linktelėjo ir dėl tų penkių metų, kuriuos dar reikės laukti iki tol, kol jis pirks burtų lazdelę.
Vos tik Oliveris išėjo iš patalpos, pasigirdo seselės balsas:
- Kas atsitiko, berniuk? Ko čia bastaisi?
Netrukus ji atsidūrė prie Timočio ir Elioto.
- O Merline! - sušuko žiūrėdama į skylę. - Ką čia pridirbot? Reparo, - mostelėjo burtų lazdele ir stiklas susitvarkė. - Dar ką nors panašaus pamatysiu, pasakysiu koledžo vadovui! Rodyk delnus, - kreipėsi į Eliotą. - O tu grįžk į mano kabinetą ir daugiau neslampinėk, - paliepė Timočiui.
Timotis buvo išsigandęs. Lėtai išėjo iš patalpos tikėdamasis, kad didelis brolis apie įvykį su gyvate nesužinos.

[Eliotas Llewellyn]

Kažkokia nesąmonė. Šis mažius buvo blogas, nes verkė? Kaip taip gali būti? Juk visi verkia! Net ir jis, Eliotas, yra tą daręs. Kai buvo mažas, žinoma. Dabar gerokai sutrikęs spoksojo į Timotį, bet nespėjo pakomentuoti, kai atskriejo dar labiau nustebinęs sakinys.
- Auris niekada nepyksta! - sušuko, nors tai nebuvo visiška tiesa. Jau pirmąją dieną Hogvartse sugebėjo patekti į jo nemalonę. Tėčio draugas pernelyg norėjo, kad jis būtų atsargus. Ko gero, iš tiesų geriau nepasakoti apie tą gyvatę, nors be galo be krašto norėjosi užduoti kokius šimtą dvidešimt klausimų apie Timotį.
Seselei, regis, nelabai patiko šitas nuotykis. Ką gi, panašu, kad suaugę žmonės yra visi vienodi. Ir labai nuobodūs. Mama ir tėtis geriausi, bet ir jie pernelyg dažnai sakydavo elgtis atsargiau. Eliotas nekaltai ištarė:
- Mes netyčia… Iki, Timoti!
Atkišo delnus seselei, ir ji juos per kelias akimirkas sutvarkė. Visa laimė - Eliotas neketino daugiau laukti. Gerai apžiūrėjęs savo rankas kiek nusivylė - jos atrodė visiškai įprastai. Ką gi, bent Oliveris džiaugsis. Taigi daug energingesnis dvynys sušuko:
- Ačiū!
Nieko nelaukęs nėrė iš palatos ir netrukus atsidūręs koridoriuje nurūko ieškoti naujų nuotykių.