[Timotis Senkleris]

Timotis ir toliau žiūrėjo į tą gyvatę. Nesuprato, ką ji čia, ligoninėje, veikia. Ar tai puošmena? Berniukas palietė stiklą. Ant jo dabar matėsi pirštų antspaudai. Grįžusi seselė tikriausiai supyks. Turbūt man reikia eiti atgal į kabinetą, pamanė. O tada... O tada krūptelėjo.
Krūptelėjo, nes kažkas raudonplaukį užkalbino. Jis atsisuko išsigandęs. Pamatė du didesnius berniukus. Jie atrodė vienodi. Dvyniai. Dvyniai, kaip tėtis ir Augustinas. Dvyniai, kaip Amelija ir Arielė. Įdomu, ar smagu turėti brolį dvynį?
- Aš... aš... - išlemeno. - Ti... Timotis, - vaikas jautėsi labai pasimetęs.
Akys nukrypo į vieno iš berniukų delnus. Jie buvo mėlyni. Timočiui jau visai gerai sekėsi atskirti spalvas.
- Aš... aš nesu dar pas gyvatę, - atsakė mėlynų delnų dvyniui turėdamas omeny koledžą. Norėjo pasakyti, kad nėra mokinys.

[Oliveris Llewellyn]

Atsakinėti Eliotui kartais būdavo tas pats, kas trankyti galvą į sieną. Jeigu jis neklauso Aurio ar tėčio, kodėl turi klausyti brolio dvynio? Taigi Oliveris nieko nekomentavo, o į ligoninėje išreikštą nepasitenkinimą iš viso nekreipė dėmesio. Vylėsi, kad tai neprivers dvynio ir vėl jo nekęsti, bet kažką daryti reikėjo.
Timotis. Tas vardas nieko nereiškė. Išskyrus tai, kad Miriam klasėje buvo bjaurus berniukas tuo vardu. Jis mėgo šaipytis iš sesutės, todėl Eliotas ir Oliveris su juo labai nesutarė. Bet čia buvo kitas Timotis. Dar niekada nesutikęs jokio Oliverio berniukas visai susidomėjo.
- Aš Oliveris. O čia mano brolis Eliotas, - prisistatė vienuolikmetis, nors vėliau išgirstų žodžių visai nesuprato. Žvilgtelėjo į dvynį ir akimis klausė, ką galėtų reikšti, kad šitas mažas vaikas "dar nėra pas gyvatę." Ar jis turi omeny tą gyvatę už stiklo? Bet kažkokia nesąmonė.
- O kam tau pas gyvatę? - galiausiai paklausė Oliveris. Vis dėlto nepamiršo, ko jie čia atėjo, tad apsidairė seselės. Mielai būtų išėjęs jos ieškoti, bet Eliotas tada turbūt paspruks, o daugiau jo tampyti nebebuvo jėgų.

[Eliotas Llewellyn]

Nuo kada Oliveris toks užsispyręs? Ir kodėl jis neklauso?! Eliotui NE-REI-KIA į ligoninę. Nueitų pas Aurį, ir viskas būtų gerai. Bet ne, kažkodėl būtinai reikėjo jį atitempti čia! O čia net nėra seselės, kuri "išgelbėtų". Vadinasi, visas žygis buvo beprasmis, tad jau galima eiti sau. Nors prieš tai reikėjo išsiaiškinti su šituo mažiumi. Maži vaikai vesdavo Eliotą iš kantrybės. Pakenčiami pasaulyje buvo tik trys - Hannah, David ir Ezra. Juos berniukas netgi mylėjo. Mylės ir tą, kuris atsiras kažkada vėliau. Bet tai visai nereiškė, kad jis turi draugiškai elgtis su kitais.
- Pas kokią dar gyvatę? - paklausė ir tik tada pastebėjo tai, apie ką mažius turbūt ir kalbėjo. Visai kitu tonu pridūrė: - Geras!
Priėjęs prie to daikto galvojo, kaip galėtų jį pasiekti. Išsitraukė lazdelę. Prisiminė reparo kerus, bet jie turėjo priešingą savybę - sutaisyti daiktus. Jam reikėjo išardyti šitą stiklą. Tiesiog išdaužti nesiryžo net Eliotas. Bakstelėjo lazdele į stiklą, bet nieko nenutiko. Ar reikėtų bakstelėti stipriau? Galbūt, bet tada sulėks visos seselės, ir pramoga bus sugadinta. Pažadėjęs sau sugalvoti, kaip pasiekti tą gyvatę, kurios taip reikėjo mažiui (gerai jau, ir pačiam buvo labai įdomu), atsisuko į brolį ir vaiką.
- Tai ką tu čia veiki? - dar paklausė Timočio.

[Timotis Senkleris]

Timotis visai pasimetė. Jau ir pamiršo, kuris berniukas yra Oliveris, o kuris Eliotas. Vaikas nežinojo, kaip atsakyti į klausimą, kodėl jam reikia pas gyvatę. Mėlynų delnų berniukui irgi užkliuvo gyvatė. Po jo klausimo Timotis ėmė tempti lūpą.
Regis, abu dvyniai galvojo, jog Timotis turėjo omeny šitą gyvatę. Kuri buvo už stiklo. Taip, ji - įdomi. Tačiau ne tai šešiametis turėjo galvoje, o koledžą. Nors jau gerai žinojo jo spalvą, bet dabar iš pasimetimo ją pamiršo.
Pasidarė kažkaip neramu. Raudonplaukis prisiminė tą kartą, kuomet du vyresni berniukai žaidimų aikštelėje jį nuskriaudė. Vaikas apsidairė. Dabar jau norėtų, kad grįžtų seselė. Tačiau jos nebuvo matyti.
- Ne šitą gyvatę, - vos girdimai, nuleidęs galvą, pasakė Timotis.
O tada atsargiai stebėjo mėlynų delnų berniuką. Jis kažką darė su burtų lazdele. Timočiui patiko burtai. Tačiau kol kas nieko neįvyko.
Mažasis Senkleris vėl krūptelėjo, kai išgirdo sau adresuotą klausimą apie tai, ką jis čia veikia. Kažkaip šitas klausimas pasirodė visai netikėtas. Nedrąsiai atsakė:
- Laukiu didelio Aurio.

[Oliveris Llewellyn]

Šitas berniukas atrodė esantis daug ramesnis už Hannah ar David. Net keista matyti tokį ramų vaiką, nors Oliveris neprisiminė, koks buvo pats. Pasidarė smalsu, kiek Timočiui metų. Ar jis vyresnis už Oliverį tada, kai tėtis pasakė apie broliuką, kurio niekada nepamatys. Apie jį pagalvojęs berniukas nusiminė. Stengėsi negalvoti, bet vis tiek labai norėjo susipažinti. Tikrai jį mylėtų.
- Ne šitą? - nustebęs pasitikslino išgirdęs Timočio žodžius. Prisiminė tą bjaurią Gaivą, kuri jį gąsdino gyvatėmis. Tada Oliveris ir taip buvo išsigandęs, nes pametė Eliotą. Bet apie ką kalba šitas vaikas? Viskas čia buvo keista. Keista buvo ir tai, kad vaikas tarsi kažko išsigando. Oliveris pagaliau paleido Eliotą ir priėjo arčiau Timočio.
- Ar tu mūsų bijai? - paklausė. Nenorėjo gąsdinti, bet kad labai reikėjo seselės. - Mes tau nieko nepadarysime, - dar pridūrė, nors kas ten žino, kaip bus su Eliotu.
- Aurio? - nustebęs pakartojo ir apsidžiaugė. - Eliotai, jis pažįsta Aurį!
Jeigu tėčio draugas čia ateis, viskas tikrai bus gerai. Gal jis ir Elioto problemą išspręs?
- O kada Auris turi ateiti? - dar paklausė.

[Eliotas Llewellyn]

Keistas tai buvo mažius. Bet dabar jis Eliotui neberūpėjo. Reikėjo kažkaip pasiekti tą gyvatę už stiklo, tik berniukas niekaip nesugalvojo geriausio būdo. Ko gero, tikrai teks išdaužti stiklą. Bet kaip tą padaryti, kad niekas neišgirstų? Be to, tasai Timotis jį gali dar ir išduoti. Dėl Oliverio Eliotas buvo ramus - jo brolis yra pats geriausias dvynys pasaulyje ir niekam nieko nesakys. Bet štai mažu vaiku pasitikėti tikrai negalima.
- Nemanau, kad čia yra daugiau gyvačių, - nekantriai pranešė Eliotas, kai brolis nesuprato, apie ką mažius šneka. Jis turbūt pliurpė bet ką, ir tiek. Tam maži vaikai ir reikalingi. Kiek pasvarstęs stipriai dūrė į stiklą, ir tas įskilo. Lūpose atsirado šypsena. Panašu, kad šis kvailas apsilankymas ligoninėje gali tapti nuotykiu! Berniukas pradėjo tą vietą rakinėti pirštu. Stiklo gabaliukai rėžėsi į odą, bet Eliotas to nepaisė. Kaip ir šiek tiek ištryškusio kraujo. Jis norėjo nuotykių.
- Auris? - apsidžiaugė išgirdęs tą magišką vardą. Nuotykis staiga pasidarė dar įdomesnis. Bet nekantrus vienuolikmetis tikrai neketino ir vėl laukti. Jis ir toliau krapštė stiklą, ir skylė pamažu didėjo. Kaip, tiesa, ir skausmas piršte.

[Timotis Senkleris]

Timotis papurtė galvą, kai paprastų delnų dvynys, regis, bandė pasitikslinti dėl gyvatės. Vaikas norėjo patvirtinti, jog ne, ne šitą gyvatę, bet pasakyti nieko tą akirmiką neišdrįso.
O tada dvynys paklausė, ar Timotis jų bijo. Šešiametis papurtė galvą. Nors buvo kaip ir akivaizdu, jog bijo. Neramino net ir pasakymas, kad berniukai jam nieko nedarys.
Raudonplaukis tik išpūtęs akis žiūrėjo tai į vieną, tai į kitą dvynį, o paprastų delnų dvyniui paklausus, kada ateis didelis Auris, Timotis šiaip ne taip išlemeno:
- Nežinau...
Kai mėlynų delnų dvynys pasakė, jog nemano, kad čia yra daugiau gyvačių, Timotis linktelėjo. Buvo linkęs dėl visko pritarti, ypač, kai jausdavosi išsigandęs.
Atrodo, abu berniukai nudžiugo, kai išgirdo brolio vardą. Dabar jau ir pats Timotis džiaugtųsi, jei jis ateitų.
Šią akimirką Timotis išsižiojęs stebėjo, ką daro mėlynų delnų dvynys. Jis įskėlė stiklą, platino jame skylę, o pirštas... Iš berniuko piršto bėgo kraujas. Kilo baisi mintis: o jeigu ir Timočiui bus liepta ten kišti pirštą?

[Oliveris Llewellyn]

Šitas berniukas buvo keistas. Ir jis pažinojo Aurį. Ar gali būti, kad yra jo sūnus? Bet ne - nei tėtis, nei jo draugas niekada nesakė apie sūnų. Be to, kas tėtį vadina vardu? Knietėjo paklausti, kas sieja Timotį ir Aurį, bet Oliveris nesiryžo to padaryti. Tuo labiau, kad berniukas atrodė išsigandęs. Lyg ir teigė, kad taip nėra, bet jau beveik suaugęs vienuolikmetis puikiai viską suprato. Jo ir Elioto netikėtas pasirodymas tą vaiką išgąsdino.
- Ar nori, kad mes išeitume? - paklausė, tačiau tuo metu brolis ėmėsi dar vienos kvailystės. Oliveris mintyse atsiduso. Jis nesugebės nuolat prižiūrėti Elioto. Kada nors viskas tikrai baigsis labai blogai.
- Eliotai, ką tu darai? - vis dėlto dabar negalėjo nereaguoti. Priėjo prie brolio ir trūktelėjo jį toliau nuo to stiklo. - Tu kruvinas...
Išsitraukė lazdelę ir ja pradėjo didinti tą skylę. Netrukus ji buvo tokia, kad norint galima įkišti ranką ir nesusižeisti. Tik, žinoma, Oliveris nė nesiruošė to daryti. Vylėsi, kad kvailai nesielgs ir Eliotas, bet greičiau jau jis pats pateks į koledžo kvidičo komandą nei brolis nustos kišti nagus kur nereikia.

[Eliotas Llewellyn]

Gerai, kad Oliveris užsiėmė tuo vaiku. Niekas netrukdys padidinti skylės ir paimti gyvatės. Juk to visi čia esantys ir nori, ar ne? Na, brolis turbūt ne, bet pačiam įdomu, o ir mažius kažką kalbėjo apie gyvates. Viskas tiesiog puiku.
- Aš tai tikrai niekur iš čia neisiu, - vis dar užsiėmęs stiklu atsiliepė į Oliverio žodžius Eliotas. Na jau ne. Tik ne tada, kai net ir tokioje keistoje vietoje kaip ligoninė galima patirti nuotykį. Dėl to šita mokykla ir yra geresnė už žiobarišką! pasakė sau berniukas prisiminęs pokalbį su ta nelabai draugiška mergaite, kuri, deja, turi lego. Žiobariškose mokyklose, visų pirma, iš viso nėra ligoninių. O jau tokių ligoninių, kuriose yra gyvačių, žiobarai iš viso nežino. Eliotas niekada tokioje nesilankė, bet buvo visiškai tikras.
- Man viskas gerai, - paprieštaravo broliui berniukas, bet netrukus Oliveris pabaigė darbą už jį. Eliotas nusišypsojo, bet padėkoti nė nesusimąstė. Nedvejodamas įkišo ranką į padidintą skylę ir paėmė gyvatę. Ji nejudėjo, tačiau buvo šalta ir gliti. Ko gero, išties tikra.
- Tu kalbėjai apie gyvates, - atsisuko į mažių ir ištiesė padarą jam. - Nori?

[Timotis Senkleris]

Paprastasis dvynys paklausė dar vieno klausimo. Timotis papurtė galvą.
- Ne, - jau drąsiau tarė.
Juk jam patiko didesni vaikai. Jis mėgo su jais leisti laiką. Tik kad mėlynų delnų dvynys išties gąsdino. Bet gal jis geras? Taip, šitie abu berniukai irgi turi blogus plaukus. Bet... Juk blogų plaukų nėra. Taip sakė pikologė, pagalvojo mintyse Timotis.
Netrukus paprastasis dvynys pavadino mėlynų delnų dvynį vardu. Mėlynas - Eliotas. Paprastas - Oliveris. O tada Oliveris padarė didelę skylę stikle su burtų lazdelės galu. Seselė kartais atrodydavo piktoka. Ar ji nemuš berniukų? Timotis žinojo, kad toks elgesys nėra geras.
Labai norėjosi paklausti, ar mėlynų delnų dvyniui, na, Eliotui, neskauda. Tačiau jis ištraukė gyvatę ir pasiūlė šešiamečiui ją palaikyti. Timotis kiek sutriko, bet smalsumas pasirodė esąs stipresnis. Vaikas paėmė gyvatę į rankas. Jausmas nebuvo malonus.
- Ar ji numirusi? - paklausė berniukas Elioto. - Ji nejuda.

[Oliveris Llewellyn]

Susitikimas darėsi vis keblesnis. Tas mažas berniukas buvo labai keistas, o prižiūrėti Elioto Oliveris tiesiog nesugebėjo. O ir kas sugebėtų, kai jis daro visai bet ką? Ir kaip jam pačiam elgtis? Nenorėjo skųsti brolio mamai ir tėčiui, bet jeigu Eliotas sunkiai susižeis, visi jo klaus, kodėl neprižiūrėjo brolio.
- Gerai. Tada mes pasiliksime, nes mano broliui reikia pagalbos, - pasakė Timočiui Oliveris vildamasis, kad Eliotas supras užuominą. Bet kur ten - jis ir toliau buvo pasirengęs kuo labiau susižeisti. Gerai bent tai, kad padidinus skylę nesugalvojo priekaištauti.
- Kam tu jam duodi... - tyliai pradėjo, bet netrukus gavo vėl nustebti - Timotis tą gyvatę paėmė. Pats Oliveris kažin ar būtų norėjęs liesti tokį daiktą. Bet negi šis mažiukas drąsesnis? Na jau ne, Oliveris neketino nusileisti.
- Man atrodo, ji atmerkė vieną akį. Vadinasi, gyva, - dar pasakė priėjęs visai arti ir apžiūrinėdamas gyvatę. Na, šitas nuotykis net ir jam visai pradėjo patikti, tik viena mintis vis dar nedavė ramybės - Eliotui vis dar reikėjo seselės pagalbos, nes kitaip viskas gali baigtis labai negerai.

[Eliotas Llewellyn]

Kažkodėl prie mamos ir tėčio Oliveris nebūna toks erzinančiai pamokslautojas. Taip laukęs Hogvartso Eliotas galėtų viskuo mėgautis, jeigu ne nuolat prikaišiojantis brolis. Na, gal ir rūpinasi, bet kartais tikrai persistengia.
- Man pagalbos nereikia, bet mes pasiliksime, nes čia yra labai įdomu, - skubiai pataisė Oliverį Eliotas. O į eilinį priekaištą nieko neatsakė. Kad ir kaip mylėjo brolį, pasiilgo tų laikų, kai jie išties buvo artimi. Ar gali būti, kad Hogvartsas juos atskirs? Eliotui patiko būti šioje mokykloje, tik nepatiko mokytis. Oliveriui, ko gero, atvirkščiai - patinka tik mokytis. Bet dar svarbiau būtų išsaugoti dvynišką ryšį. Gal iš šono taip neatrodė, bet tai Eliotui išties buvo svarbu. Vėliau būtinai pasišnekės su Oliveriu, o kol kas, atrodė, domėjosi tik gyvate.
- Aš nežinau, - neslėpė. Juk mažius ilgiau čia buvo, tad jis ir turėtų žinoti, ar gyvatė mirusi, ar ne. - Bet Oliveris gerai sako - ji atsimerkė.
Gali būti, kad už to stiklo gyvatė miegojo, o dabar atsibudo. Tai dar labiau sudomino. Nežinia kas bus, jeigu ji supyks. Bet tada tegul ją laiko Timotis - geriau jau ji įkąs tam mažiui, o ne pačiam Eliotui ar Oliveriui.

[Timotis Senkleris]

- Dėl piršto? - paklausė Timotis Oliverio, kai šis pasakė, jog jo dvyniui broliui reikia pagalbos.
Šešiametis buvo įsitikinęs, kad vyresni vaikai jam pasakys, jog ši gyvatė nėra numirusi. O tiesiog netikra. Galbūt - net žaislas.
Tačiau Oliveris pasakė, kad gyvatė atmerkė vieną akį. Netrukus tai patvirtino ir Eliotas. Tą akimirką raudonplaukis aiktelėjo ir metė gyvatę ant žemės. Ši, pasiekusi grindų dangą, sukėlė nemažą dunktelėjimą.
Timotis pažiūrėjo į jos akis: abi buvo užmerktos. Pats berniukas nematė, jog gyvatė būtų prieš tai atsimerkusi, tačiau tikėjo dvyniais. Pasidarė baisu, o kas nutiks, jeigu gyvatė atsimerks ir juos visus tris užpuls?
O jeigu ir ne... Juk jie padarė skylę stikle ir nuėmė gyvatę nuo pagalio. Timotis numetė šaltakrauję ant žemės. Ką sakys seselė? Ir didelis brolis, kai viską sužinos? Vaikui apsiašarojo akys. Jis, stengdamasis nepravirkti, tyliai išlemeno:
- Mes blogi...

[Oliveris Llewellyn]

Keistas šis buvo vaikas. Ir tai, kad jis iš viso buvo Hogvartse. Kodėl Auris niekada nieko nepasakojo? Atsakymas į šį klausimą atėjo pats - jeigu būtų žinoję, jie su Eliotu tikrai nebūtų davę ramybės ir reikalavę ir patys greičiau atvykti į mokyklą.
- Ne, jam reikia pagalbos dėl mėlynų delnų, - paaiškino Timočiui Oliveris. Ir netrukus krūptelėjo - nesitikėjo, kad nukritęs gyvūnas sukels tokį didelį garsą. Iškilo ir kitas klausimas - kas bus, jeigu juos čia kažkas užtiks? Mažiaus niekas nebaus, o štai jam ir Eliotui areštas garantuotas. Ką tada pasakys mama ir tėtis?
- Mes nesam blogi, - pasakė, kai Timotis išreiškė tokią mintį. Žvilgtelėjęs į jį pamatė, kad vaikas baigia apsiverkti. Priėjęs apkabino berniuką ir tyliai sumurmėjo: - Nenusimink. Jeigu kas nors ateis ir supyks, pasakysime, kad tai buvo mano mintis. Mes tave apginsime, gerai? Tu nesi dėl to kaltas, be to, tai gyvatei nieko nenutiko.
Iš tiesų atrodė, kad gyvūnas pradeda šiek tiek atsigauti ir netgi judėti. Tai gąsdino - nežinia, ką gyvatė darys dabar. Kita vertus, buvo labai įdomu, nors galvoje ir sukosi mintis: kaip jie vis dėlto įdės tą padarą atgal į stiklą?

[Eliotas Llewellyn]

Pasirodo, net ir Oliveris jo kartais nesupranta. Pagalba ne-rei-ka-lin-ga. Jam tinka ir tokie delnai, kokie jie yra dabar. Bet Eliotas jau nieko apie tai nebesakė. Geriau patyrinėti šitą gyvatę ir įsitraukti į nuotykį.
- Ką jūs čia šnekat?! - sušuko, kai tiek mažius, tiek brolis pradėjo kalbėti kažkokias nesąmones. Galvoje krustelėjo mintis, kad jų žodžiuose yra tiesos, bet Eliotas ryžtingai tokias mintis atmetė. - Nei mes blogi, nei darome ką nors netinkamo! Kam čia ta gyvatė, jeigu nė negalima jos paimti? Reikėjo ją laikyti taip, kad niekas nerastų! Aš noriu sužinoti, kas vyksta aplinkui.
Taip protingai pašnekėjęs Eliotas atsitūpė prie gyvūno. Jis tarsi buvo iš miego, o tai buvo netgi labai įdomu. Eliotas beveik pamiršo, kad netoliese yra brolis ir kažkoks mažius. Dabar rūpėjo tik gyvatė.
- Ar nori ją paimti? - paklausė vis dar spoksodamas į roplį. Nežinia, kam klausimas skirtas, bet berniukas tikėjosi, kad mažius susidomės tokiu pasiūlymu.