[John Džonardas]

Londono dramos teatras - vieta, kur renkasi visi Londono piliečiai ir ne tik. Šis pastatas yra milžiniškas, jo stogas yra kupolo formos, kuris yra baltas. Vidiniame kiemelyje galima išvysti visų Anglijos karalių, karalienių, princų ir princesių skulptūras, kurios atrodo taip realistiškai, kad matosi kiekvienas žmogaus bruožas. Įėjus pro milžiniškas juodas duris galima pamatyti visas pastato grindis, kurios yra išklotos raudonu kilimu. Taip pat matosi registratūra, kurioje dirba tik vienas ar keli langeliai už, kurių sėdi dvi piktos moteriškės. Paėjus toliau galima išvysti penkis kambarėlius, pirmasis yra grimo kambarys, kuriame dažosi visi aktoriai, kurie vaidina šiame teatre. Antrame yra persirengimo kambarys, kuris yra beveik tokio pat dydžio, kaip ir pagrindinė salė, nes kostiumų ten yra begalybė. Trečiasis yra pats mažiausias- tualetas.  Po to kitame kambaryje yra visos dekoracijos, o paskutiniame yra valytojos kambariukas, kuris dvejais centimetrais didesnis už tualetą. Einant toliau galima išvysti vienuolika salių, aštuonios iš jų yra mažosios, o dvi yra didžiosios. Taip pat yra pagrindinė salė, kuri užima apytiksliai pusę viso pastato dydžio. Prieš ją yra restoranas, kuriame visada galima skaniai pasisotinti ar išgerti.

[Vegard Saeterhaug]

Gruodis. Žiema. Aplinkui sniegas ir pusnys. Juodaplaukio sprendimas nepūti Hogvartse buvo išties į naudą. Londonas. Nuostabus miestas pilnas paslapčių ir turtų. Keista ,kad Vegard šiuo metu nesivalkiojo Kings Krose arba Skersiniame Skersgatvyje ,o stovėjo ant plytelių Londono širdyje, priešais Londono dramos teatrą! Nuostabaus grožio architektūrinis statinys su kolonomis ir gražiu baltu stogu kvietė užeiti ,o repertuaras tiesiog pasakiškas. Vegard jau stovėjo ant raudono kilimo ir žvelgė aplinkui. Teatras išties nuostabus, kaip iš melodramos. Registratūra. Bilietas jau vaikinuko rankoje. Nors ir teko suploti dešimtį dolerių, spektaklis tūrėtų būti pasakiškas ir kerintis. Didžioji salė atrodė labai nuostabiai ir pasakiškai ,kad buvo ,net sunku nupasakoti ,bet dar ne laikas ten įžengti. Laukiamojo sofkutės kurios buvo 18 a. stiliaus, labai džiugino savo minkštumu. Girdėjosi kaip mažojoje salėje vyksta vaidinimas. Iš nekantrumo žalių akių savininkas nenusedėjo vietoje. Akimirka atėjo. Ažuolinės durys į didžiają salę atsidarė ir Vegard užėjo vidun ieškodamas savo vietos.

[John Džonardas]

Buvo žiemos atostogos.
John Džonardas ramiai vaikščiojo londono gatvėmis ir jo akys pastebėjo keriantį vaizdą- londono dramos teatro pastatą. Jis atrodo stulbinamai, reikia čia užeiti. Jis pravėrė gražias ir dideles duris ir išvydo registratūrą. Virš pirmojo registratūros langelio buvo parašyta ,,Priimame doleriais (Amerikietiškomis kupiūromis)", o antrajame registratūros langelyje buvo parašyta ,,Priimame svarais". Berniukas nusprendė įsigyti bilietą į artimiausią spektaklį, bet turėjo svarus, todėl nuėjo prie registratūros langelio, kuriame buvo priimami tokie pinigai. Tikiuosi, kad ta pikta moteriškė manęs neaprėks. Po kelių minučių vaikinas jau turėjo bilietą savo rankose, tačiau nusprendė užeiti į barą, kuriame žadėjo nusipirkti kokį nors saldumyną. Po dešimties minučių berniukas įžengė į salę ir pastebėjo pažystamą veidą, todėl ėjo arčiau jo ir beidamas sušuko:
- Klastuoli?!

[Vegard Saeterhaug]

Vegard sėdėjo raudoname krėsle ir laukė spektaklio pradžios. Daug žmonių jau sėdėjo salėje ir taip pat kantriai laukė pasirodymo. Pirmakursis klastuolis džiaugėsi tik pats nelabai suprato kodėl. Širdis iš nekantrumo atrodė tuoj iššoks iš krutinės ir pati ant salės pradės pasirodymą. Kad tik niekas nepamatytų lazdelės. Tokia mintis kilo ne be reikalo, lazdelė krepšyje taip stovėjo ,kad labai greitai buvo galima išsiduoti. Juodaplaukis stengėsi negalvoti apie magiją ir bent šias atostogas pamiršti Hogvartsą. Skambutis pranešantis apie spektaklio pradžią nemaloniai nuskambėjo ir Vegard suprato - to baisaus varpo teks klausytis dar du kartus...Nuotaika greitai dingo iš veido ,bet kūnas ir siela nekantriai laukė pasirodymo. Viskas klostėsi gerai ir nebuvo nesklandumų (kol kas). Pirmakursis pažvelgė į laikrodį esantį ant rankos. Dar 20 minučių iki spektaklio pradžios? Kodėl taip anksti įleido? Nejaugi...Nejaugi aš supainiojau spektaklį? Galva sukinėjosi į visus šonus ir ieškojo spektaklio pavadinimo. Spragtukas? Vegard jau stojosi eiti ,bet varpas nuskambėjo antrą kartą, nieko iš salės nebeišleidžia. Atrodo ,kad Spragtukas buvo vienintelė bloga žinia ,bet ne kažkokiam asilui reikėjo sušukti „Klastuoli". Vegard greit pasisodino „kolegą" šalia.
-Klausyk, tu visai idiotas, nori išduoti magijos pasaulį?,-Tyliai paklausė Vegard.

[John Džonardas]

-Taigi klastuoliu gali būti kiekvienas, kuris yra klastus, taigi nieko apie tavo išgalvotą pasaulį aš neatskleisiu -nusijuokė John. Tikiuosi, kad klastuolis suprato ką turėjau omenyje.
- Beto, aš kaip tik prie tavęs sėdžiu, -džiaugėsi Džonardas. Po keleto minučių John paklausė:
- Ar tau patinka teatras? Man tai jis labai patinka, svajoju tapti aktoriumi, o tu?
Prasidėjo spektaklis. Pagaliau šis spektaklis prasidėjo, nes atrodo, kad reikėjo laukti visą amžinybę...
Staiga prie John sedėję žiobarai sakė:
- Šaaaaaaaaaa!!! Ar galite tyliau? Labai mums trugdote.
Džonardas užsičiaupė ir stebėjo pakankamai nuobodų spektaklį, nors prie jo ir sedėjo bendrakusis klastuolis. Ah...aš tuoj užmigsiu. Šis spektaktis atrodo, kad improvizacija.

[Vegard Saeterhaug]

Koledžo draugo (na bent Vegard'ui taip atrodė), capaliojimai apie Hogvarstą, Klastūnyną ir Magijos pasaulį labai pykdė berniuką. Ar tu patylėsi apie tai? Juk yra daug temų. Norvego maldos išspildė Klastuolis sėdintis šalia pradėjo kalbėti apie teatrą.
-Teatras? Atėjau čia tik dėl to ,kad gražiai atrodė šis pastatas. Aktorius? Nejaugi nežadi susieti gyvenimo su...magija?,-Tyliai paklausė pirmakursis klastuolis. Trečias skambutis. Salės durų trenksmas. Užgęsintos šviesos ir muzika reiškė spektaklio pradžią. Šis daiktas - Spragtukas trunka beveik 5 valandas, greičiau tegu pertrauka prasideda ir aš dingsiu iš čia. Juodaplaukis nenustygo vietoje žinodamas ,kad sėdi ne tame spektaklyje ir kalbasi su dar vienu burtininku. Čaikovskio muzika visiškai nepatiko berniukui. Geriau jau stovėčiau ir šalčiau roko koncerte negu sedėčiau čia ir stebėčiau rusišką nesąmonę. Visas piktas berniukas kankinosi ,kad sėdi teatre.

[Dorotėja Vanesa Senkler]

Buvo vasaros atostogos. Dori susitarė susitikti su savo naujaja drauge Zoey. Kai pagalvojo, šita vasara gal jau ir nebuvo tokia nevykusi, mat praeitą savaitę tamsiaplaukė susitiko su Alanu, o šią - su Zoey. Ir nei vieno klastuolio... Deja, klastuolių draugų tamsiaplaukė nelabai turėjo, na, nebent Levanda, su kuria mergaitę siejo siekėjas. Kažkodėl mergaitė dėl savo draugų kontingento ėmė nesukti sau galvos. Dori pradėjo galvoti, kad vertingiau yra smagiai praleisti laiką, o ne bandyti užimti kažkokį tai statusą, kad ir tikrų tikriausios klastuolės, ir vaidinti nežinia ką. Nuotaika nebuvo ideali tik dėl to, ką Mendel sužinojo apie Alano sesutę. Dori vis apie tai pagalvodavo. Todėl tai buvo dar viena dingstis ištrūkti iš namų, mat turėtų padėti nukreipti mintis šalin tuo to skausmingo įvykio.
Mergaitė sėdėjo ant suoliuko šalia teatro. Rankoje laikė du bilietus. Ar jūs galvojate, kad Mendel pasiryžtų eiti į žiobarišką spektaklį? Žinoma, kad ne! Žiobarų teatre prie įėjimo į tualetus yra toks užkampis, kuriame slepėsi pagalbinio sandėliuko durys. Jos visada yra užrakintos ir darbuotojai niekada tuo sandėliuku nesinaudojo. Tačiau naudojosi burtininkai. Kai mago ranka paliesdavo durų rankeną, šios iškart atsirakindavo, ir burtininkas įeidavo į Londono magų dramos teatrą. Viskas čia buvo sodriai mėlyna ir prabangu. Bilietų kasos, rūbinė, tualetai, aksominės kėdės koridoriuje, magiškas baras su normaliais skanėstais, ir, žinoma, didžioji salė,  kurios Mendel dar nematė.
Mergaitė čia atvyko anksčiau ir nupirko du bilietus į spektaklį apie žmogaus ir drakono draugystę. Pasižvalgiusi po magų teatro patalpas grįžo atgal į lauką laukti Zoey ir netrukus pamatė ją ateinant.
- Labas, Zoey! - pamojo draugei.

[Zoey Richter]

Zoey vasaros atostogas leido Londono vaikų namuose. Jos niekas nesiuntė į Paryžių, kadangi tenais vietos nebuvo. Iš tiesų, šį kartą violetinplaukė džiaugėsi, kad liko Londone. Ji su Dori susitarė susitikti per atostogas, tad likimas vaikų namuose Londone, buvo naudingas jai dalykas.
Merginos turėjo susitikti teatre. Zoey teatre buvo tik vieną kartą gyvenime, o tą kartą buvo vos trejų ir beveik nieko neprisiminė apie tą kartą. Bet prieš eidama į susitikimą su Dori, ji kažkokiame kambariokės žurnale perskaitė viską apie teatrą. Žinojo, kad dažniausiai į teatrus einantys žmonės pasipuošia, elgiasi taip lyg būtų šventėje. Reikės pasistengti... pagalvojo Richter pavardės beisruošdama. Daug drabužių neturėjo, tad puošnius drabužius rasti jai buvo sunku, tačiau galiausiai ji susirado juodos spalvos sijoną ir baltu marškinius, kurie jai buvo didoki. Į jų kišenė mergina įsidėjo savo varlę - Markizą.
Pabėgimas iš vaikų namų, buvo sunkiausia užduotis, kadangi pro galines duris ji niekaip neišeitų. Ten visada yra vyriausieji. Jai teko išlipti pro langą. Tai buvo sunkoka užduotis, tačiau jai pavyko ir vos po penkiolikos minučių mergina buvo prie teatro. Tiesa, jai teko šiek tiek pabėgti, kad nepavėluotų.
Prie teatro durų, žalsvų akių savininkė patyrė keblumų. Ji ilgai ieškojo įėjimo, kol galiausiai jį surado. Čia akimis ėmė ieškoti Dori, kol galiausiai išgirdo jos malonų pasisveikinimą.
- Labas, - ištarė mergaitė prieidama arčiau draugės.

[Dorotėja Vanesa Senkler]

- Labai džiaugiuosi, kad pavyko susitikti, - nusišypsojo. - Gražiai atrodai, - pagyrė draugę. - Na, kaip eina tavo vasara? Aš jau nupirkau bilietus į spektaklį, galime eiti į salę, - mirktelėjo.
Dori patraukė reikiamos salės link. Eidama į ją ėmė taukšti apie savo atostogas.
- O, man tiesiog siaubingai sekasi su tais žiobarais, kad tu žinotum. Visiškai nesutariame, iš mūsų bendravimo darosi kažkokia viena didelė katastrofa, - atsiduso. - Jei taip ir toliau, aš nežinau, ką darysiu kitą vasarą. Ir visas ateinančias, kol dar nesu pilnametė, - pavartė akis.
Kai Dori įžengė į teatro salę, net aiktelėjo. Jau ir tai, kas buvo prieš ją, atrodė įspūdingai, tačiau pati salė buvo dar įspūdingesnė. Ji buvo tokia didžiulė, tiesiog milžiniška. Net nepalyginsi su žiobarų teatro salėmis. Čia irgi dominavo prabangi tamsiai mėlyna spalva. Scena buvo gal dešimt kartų didesnė už žiobariškas scenas. Dori surado savo ir Zoey vietas ir klestelėjo į minkštą, patogią tamsiai mėlyno aksomo kėdę. Čia ir vietos buvo žymiai daugiau nei pas žiobarus, nereikėjo jaudintis, kad neįspirtum kažkam į nugarą per kedės atlošą ir nesimatė priešais sėdinčio žmogaus pleiskanų.
- Oho, - dairėsi tamsiaplaukė. - Aš nesu buvusi burtininkų teatre. Jeigu tokie būtų ir pas žiobarus, tikrai daugiau žmonių mėgtų teatrą.

[Zoey Richter]

- Aš irgi labai džiaugiuosi, kad pavyko susitikti, - tarė Zoey trumpai šypteldama. - Šiandien buvo sunkoka pabėgti iš vaikų namų, kadangi vvyresnėliai niekur nėjo, bet man pavyko, - papasakojo trumputėlį apie pabėgimą Richter. - Ačiū, tu irgi atrodai gražiai, - pasakė nusišypsodama ir nurausdama. Komplimetai, kurių ji sulaukdavo retai priversdavo ją išrausti. Visada.
- O, labai gerai, kad jau nupirkai bilietus. Mano vasara kaip ir visada nuobodi. Vaikų namuose ta pati monotoniška rutina ir tie patys bjaurūs vaikai. Vienintelę merginą su kuria sutariau įsivaikino, - tarė atsidusdama. Iš tiesų šią vasarą jai buvo labai liūdna, tačiau ji nebandė susisiekti su niekuo, kadangi ir Hogvartse draugų ji beveik neturėjo. Ji tiesiog atstumtoji.
- Matai, žiobarai yra it supuvę vaisiai. Kartais iš išorės atrodo geri, tačiau viduje šlykštūs ir perpuvę. O ir su jais sugyventi juk nevisada yra būtina. Plius Hogvartse praleidžiame didžiąją dalį metų , - tarė tikėdamasi, kad taip nors šiek tiek paguos draugę. Nenorėjo, kad mergina save graužtų ar darytų ką panašaus.
Greitai merginos įėjo į salę. Violetinplaukė apsižvalgė. Viskas atrodė labai įspūdingai. Teatras merginai labai patiko. O, kad būtume čia atėjusios su mama... pagalvojo tyliai atsidusdama.
- Teatras tikrai įspūdingas. O žiobarų teatrai maži ar ne? Iš tiesų teatre buvau tik vieną kartai kai buvau maža ir nežinia ar žiobarų, ar burtininkų teatre. Beje, ar tu dažnai lankaisi teatre?

[Dorotėja Vanesa Senkler]

Dori šiek tiek nuliūdino, kad Zoey visai nebeturėjo su kuo bendrauti vaikų namuose. Tačiau ji pati paguodė Mendel dėl tėvų žiobarų, kad vis tik didžiąją laiko dalį mokiniai praleidžia Hogvartse. Tad tuos tris mėnesius juk tikrai galima ištverti, ar ne?
- Nieko tokio. Praeis ta vasara ir vėl atsidursime mokykloje, - šyptelėjo. - Teatre buvau labai nedaug kartų. Na, jeigu nebūčiau mačiusi šitos salės, pasakyčiau, kad žiobarų teatrai yra dideli. Bet... oho... na, niekaip nesulyginsi šios salės su žiobariška. Čia nuostabu!
Ėmė rinktis burtininkai, salėje kilo šurmulys. Netrukus tas šurmulys ir apmažėjo, nes aplink aptemo ir tai reiškė, jog tuoj tuoj prasidės spektaklis. Dori nekantravo sužinoti, kaip viskas vyksta burtininkų teatre. Scenoje pasirodė keli žmonės ir, Dori nuostabai, tikrų tikriausias drakonas! Mendel išsižiojo. Jis buvo tiesiog įspūdingas. Ryškiai žalios spalvos. Moteris, aktorė, prabilo, ir jos balsas nuaidėjo per visą erdvę.
- Žiobarų teatre tikrai taip gerai nesigirdi, ką sako aktoriai, - sušnibždėjo draugei tamsiaplaukė. - Tu patikėk, čia visai kitas reikalas, - pilnu žavesio balsu tarė.
Spektaklis prasidėjo. Po sceną vaikščiojo moteris, vyras ir drakonas.

[Zoey Richter]

Violetinplaukė pasitvarkė savo plaukus. Jie kaip ir visada jai trukdė. Išgirdusi draugės žodžius linktelėjo. Šį kartą Zoey kaip niekad ilgėjosi Hogvartso, kadangi ten buvo geriau nei vaikų namuose. Bet ir Hogvartse kažko trūksta... pagalvojo mergina tyliai atsidusdama.
- Taip, tik vasara tęsiasi labai ilgai, na, bent man, - pasakė šypteldama puse lūpų. - Supratau. Na, dažniausiai burtininkų vietos būna daug iškilmingesnės už žiobarų vietas, kadangi burtininkai naudoja burtus, - tarė Zoey nusišypsodama. Pati ji juk būrė ne per geriausiai, tačiau visada žavėjosi kitų burtininkų kūriniais ar darbais. Na, bet ji burti gerai ir negalėjo, kadangi pamokose lankėsi tikrai retai.
Greitai scenoje pasirodė drakonas. Richter pavardės nešiotoja įdėmiai žvelgė į drakoną. Jis atrodė taip gražiai ir įdomiai. Iš tiesų, mergina dar nebuvo mačiusi drakono. Apskritai jokio drakono violetinių plaukų savininkė per savo gyvenimą nebuvo mačiusi. Iš tiesų drakonas netgi šiek tiek priminė varlę.
- Tikrai, aktoriai girdisi puikiai, o ir drakonas atrodo taip nuostabiai, - tarė su šypsena mergina. Visas šis teatras jai atrodė kaip pati gražiausia pasaulio vieta. Staiga mergina išgirdo kurktelėjimą. Markizas! Violetinplaukė visai apie jį pamiršo.
- Markizai, tyliau, - tarė varlei tupinčiai kišenėje.

[Dorotėja Vanesa Senkler]

Kai Zoey pasakė, jog vasara jai tęsiasi labai ilgai, tą patį pagalvojo ir Dori. Taip, vasaros buvo suknisčiausias dalykas metuose, nors kol mokėsi žiobarų mokykloje, Mendel labai laukdavo vasarų ir nelaukdavo rugsėjo. Tačiau pradėjus mokytis Hogvartse viskas pasidarė kitaip. Mergaitė laukė nesulaukė, kol ir vėl prasidės mokslo metai ir ji galės dingti iš tų nevykėlių namų bei vėl kiekvieną dieną naudoti magiją kaip normalus žmogus.
Mergaitės stebėjo spektaklį ir tuo pačiu šiek tiek plepėjosi, na, o kaip kitaip? Drakonas buvo ryškiai raudonos spalvos, didžiulis. Tiesą pasakius, tamsiaplaukė nelabai ir besiklausė, ką šneka tie du aktoriai, nes visą jos dėmesį buvo prikaustęs būtent didingasis drakonas. Užteko vien tik į jį žiūrėti ir buvo įdomu. Atėjo akimirka, kai drakonas dingo iš scenos. Jis neva pabėgo ir dabar vyras ir moteris leisis į kelionę jo ieškoti.
Zoey varlė pradėjo kurkti ir tai mergaitei sukėlė šypsnį.
- Nagi, parodyk jį, - tyliai sušnabždėjo. - Kaži, kaip jis draugaus su Džo?
Dori pasiėmė į rankas savo voriuką ir pasidėjo jį ant kelių. Šis ėmė ropoti. Kaži, kaip jis reaguos į Markizą, ir kaip Markizas reaguos į jį? Ar voras ir varlė gali būti draugais? Apie tai galvodama ir tuo pačiu stebėdama spektaklį Mendel laukė, ką atsakys draugė į pasiūlymą išsitraukti varliuką.

[Zoey Richter]

Spektaklis buvo tiesiog kerintis. Aktorių mimikos, jų vaidinimas buvo tobulas. Drakonas, žinoma, buvo daug nuostabesnis. Na, bent taip atrodė mergaitei. Jis jai atrodė toks nuostabus. Toks ypatingas. Iš tiesų, violetinių plaukų savininkė visai norėtų laikyti tokį drakoną namuose. Jei turėčiau tuos namus... Tylus atodūsis paliko jos lūpas. Richter pasitvarkė savo marškinius susinervindama. Mintys apie namus jau seniai nustojo lysti jai į galvą. Ji turėjo kitų dalykų dėl kurių reikėjo nervintis. Pavyzdžiui jos drabužiai jai buvo per dideli.
- O, žinoma parodysiu, - tarė mergina išsitraukdama varlytę iš kišenės. - Na, manau, kad jie turėtų draugauti, kadangi bent su kitomis varlėmis draugauja, - pagalvojusi atsakė žalsvų akių savininkė draugei.
Staiga Markizas iššoko iš Zoey rankų. Garsus prancūziškas keiksmas paliko jos lūpas. Moteris sėdinti priekyje atsisuko ir sudraudė mergaitės. Zoey šyptelėjo atsiprašydama.
- Dori, ką mes dabar darysime? Markizas jau kažkur nušokavo, - išsigandusi tarė violetinplaukė. Ji nenorėjo prarasti savo žaliojo draugo. Juk jis ją lydėjo nuo pat to laiko kai ji pradėjo mokytis Hogvartse, po to laiko kai ji susirado draugų, kurie nėra varlės.

[Dorotėja Vanesa Senkler]

Zoey išsitraukė varlę ir Dori jau norėjo prie Markizo padėti Džo, tačiau draugės gyvūnėlis netikėtai iššoko jai iš rankų. Zoey kažką pasakė prancūziškai ir Dori pasirodė, kad ji keikiasi. Toks drovuolės poelgis privertė dvylikametę nusišypsoti.
- Žinoma, kad ieškosime, - pašnibždom atsakė.
Tamsiaplaukė susipakavo savo vorą ir palikusi kėdę atsiklaupė ant žemės. Kadangi teatras buvo ne žiobariškas, vietos ropojimui liko nemažai. Mergaitė keturiomis ėmė ropoti per grindis. Buvo itin tamsu, todėl ne visi žmonės matė, ką čia per nesąmones Dori daro, tačiau kas matė, neretas kikeno.
- Markizai, - tyliai šnabždėjo Dori bandydama prisišaukti varliuką. - Markizaaai...
Mendel nematė, ar draugė ropojo iš paskos, tačiau tikėjosi. Net neatsigręžusi sušnibždėjo:
- Čia per tamsu, kad jį matytume.