[Brett OConnor]

Bretas buvo pasiruošęs iš karto imtis veiksmų. Vietelė buvo nuošali, mergina - tiesiog nuostabi. Netrūko nieko, kas galėtų šitą vakarą paversti dar įsimintinesniu. Taigi vyrukas laikė gražuolę glėbyje ir norėjo priglausti lūpas prie kaklo taip parodydamas, kad laukti neketina.
Netrukus gavo gerokai nustebti - panelė iš kažkur žinojo jo vardą. Tas faktas buvo toks netikėtas, kad geidžiamiausias Britanijos bomžas net neišgirdo nepasitenkinimo kupino sakinio. O gal pasistengė jo neišgirsti - jis nebūtų buvęs malonus toms žavioms ausims.
- Ką norėtum nuveikti? - tiesiai į ausį iškvėpė vyrukas ir skubiai tą ausį pabučiavo. Rankomis glostė medžiagą ir svarstė, ar jau reikėtų pašalinti tą kliūtį, ar dar kiek luktelėti. Prisispaudęs prie panelės pajuto, kad ilgai gali ir neišlaukti, tad pradėjo intensyviau glostinėti gražuolę. Nė akimirkai nepaleisdamas pasivedė į kiek tamsesnį šešėlį - buvo visiškai įsitikinęs, kad tik to tereikia, kad gražuolė jaustųsi saugesnė ir norėtų nuveikti ką įdomiau. Vis dar buvo prisiglaudęs ir galiausiai pabučiavo dailų kaklą. Jautėsi be galo patenkintas savimi - žinojo atradęs gardžiausią vakaro kąsnelį, tad dabar tereikėjo paskatinti panelę imtis ryžtingesnių veiksmų, kad nereikėtų ilgai laukti.
- Nori likti čia? O gal geriau nueiti kur nors kitur? - negarsiai paklausė akimirkai paleisdamas panelė. Godžiai nužvelgė ją nuo galvos iki kojų. Norėjo vėl apkabinti, bet reikėjo leisti pasilepinti ir akims, taigi jos dabar lakstė aukštyn ir žemyn, niekaip neišsirinkdamos, į kurį tašką būtų verta paspoksoti ilgėliau.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Merginos žodžiai iššaukė per daug minčių, kurių Dafydd dabar tikrai neturėjo jėgų narplioti. Labiausiai norėjosi atsistoti ir išeiti, bet tai būtų buvę pernelyg nemandagu. Vaikinas nebebuvo tas storžievis, kuriam tokie dalykai nerūpi. Ne, dabar reikėjo elgtis bent kiek mandagiau vien jau tam, kad nepriverstų Mayros pasijusti nepatogiai ar jo gėdytis. Bet ar jis gali būti tikras, kad taip nėra? Jau kurį laiką mylimosios nematė, galbūt ji pasinaudojo proga nuo jo pailsėti?..
Sulig ta mintimi Mayra atsirado prieš jį. Nuotaika iš karto pasikeitė. Dafydd pakėlė akis ir apdovanojo mylimąją švelnia šypsena. Mielai būtų pasisodinęs ją ant kelių ir ilgai nepaleidęs iš glėbio, bet šalimais sėdinti Noelė sustabdė nuo tokių veiksmų. Be to, Mayra norėjo keliauti namo, tad Dafydd tikrai neketino prieštarauti. Atsistojo ir nė neatsisukęs į pašnekovę vis dėlto apkabino žmoną.
- Esi tikra? Žinoma, galime keliauti namo, - tiesiai į ausį sumurmėjo. Širdyje buvo be proto gera. Suvokė visą vakarą telaukęs, kol Mayra ateis ir ištars šituos žodžius, tačiau nuo to jų pagaliau sulaukus buvo nė kiek ne mažiau malonu. Pagaliau galės grįžti ten, kur bus dviese su savo mažyliais. Jokių žmonių, skaudžiai besisiejančių su praeitimi ar atkakliai bandančių apie ją priminti. Ne, tik jis, Dafydd, ir tie, kurie rūpi labiausiai.
Paleidęs Mayrą paėmė keksiuką ketindamas pamaitinti mylimąją, kai tik atsidurs ten, kur jų niekas nematys. Šykščiai linktelėjęs Noelei apkabino mylimąją per liemenį ir neskubėdamas nužingsniavo laiptų link. Pagalvojo, kad jie gal atrodys šiek tiek juokingai, bet buvo pasiruošęs atsikirsti bet kam, kas tik pasakys bet kokią užuominą apie jų judėjimo tempą.
Galiausiai išėjo į lauką ir įkvėpė malonaus vakaro oro. Gal nebuvo taip jau blogai kažkur išeiti, tačiau grįžti į namus visada buvo geriau.
- Keliaujame namo, - tyliai pratarė ir apkabinęs žmoną tvirčiau apsisuko ant kulno, ir Llewellyn'ai pranyko.

[Sakura Levins]

Buvo gražus liepos šeštadienis. Atostogos. Atostogos, kurios lėkė taip greitai... Pirmą kartą Sakura nedegė noru grįžti į Hogvartsą. Norėjosi tiek daug pamatyti ir nuveikti! Jai atrodė, kad mokykloje ji jau išmoko visko, ko reikėjo. O didesnė mokykla dabar šviesiaplaukei atrodė kasdienybė.
Štai, šią akimirką septyniolikmetė sėdėjo prie stalelio, skirto dviems. Nieko nelaukė, mat į šį bliuzo koncertą atėjo viena. Nors ji ir mėgo bendrauti, tačiau lankytis įvairiose parodose, renginiuose ar koncertuose drąsiai galėjo ir be kompanijos. Be to, einant į tokias vietas vienai dažnai kas nors merginą ir užkalbindavo, o šiuo metu ji buvo visiškai atvira pažintims. Viskas ir visokie žmonės jai buvo įdomūs.
Jeigu kas nors dabar pamatytų merginą iš Hogvartso, galbūt net iškart nepažintų. Baltapūkė atrodė visiškai kitaip nei anksčiau. Šiandien ji pasipuošė. Vilkėjo ilgą juodą suknelę be rankovių. Ant suknelės žėrėjo daug akučių. Plaukus pasileido kaip ir visada, tačiau pasiryškino antakius ir blakstienas. Tai pagyvino baltapūkės žvilgsnį. Žinoma, čia jau ji galėjo dėkoti Dori, su kuria buvo porą kartų susitikusi ir kuri ją pamokė dažytis. Batukus, beje, mėlynakė avėjo visai paprastus. Bandė apsiauti ir aukštakulnius, tačiau reikalas bergždžias - mergina neįsivaizdavo, kaip kas nors gali su jais vaikščioti.
Sakura stebėjo į salę besirenkančius žmones ir laukė, kol prie jos prieis padavėjas.

[Auris Senkleris]

Auris sėdėjo salės kampe. Sėdėjo ir laukė, kol prasidės koncertas. Bet iki jo dar gana daug buvo laiko. Jis atėjo čia daug anksčiau, nes pasiilgo muzikos. Norėjo ramiai pasėdėti ir su kokiu gėrimu taurėje pasvajoti apie kažką.
Ištrūkti kur nors dabar nebuvo taip paprasta. Bet koncertas turėjo prasidėti po pietų. Todėl nematė košmaro palikti Erką vieną namie. Gal ji ir išeis kažkur pasivaikščiot ar ką. Ir kas? Ne mažytė. Jie jau pavasarį susitarė, kad iki vienuoliktos valandos vakaro ji privalo sėdėti namie. Be to turi telefoną. Ir jis bet kada galėjo paskambinti. O jeigu kartais Erka ilgai nekeltų, jis nešykle grįžtų namo. O tada jau jie rimčiau pasikalbėtų. Taigi išeiti kelioms valandoms nematė problemos.
Aplink jis pastebėjo daug pažįstamų. Bet šiandien nepuolė su niekuo į kalbas. Sėdėjo ir nesuprato kur po galais prašapo padavėjas. Norėjosi ko nors užsisakyti.
Staiga pamatė vieną pažįstamą iš virtuvės. O tasai artėjo Senklerio pusėn.
- Auri, labas. Kaip gerai, kad pasitaikei. - Pasisveikino vyrukas.
- Ko? - Paklausė Auris. Įsivaizdavo kuo gali pasibaigti šio tipo pasirodymas. Jau ne kartą taip buvo. Ne kartą teko čia padirbėti padavėju.
- Na juk dėl senos draugystės galėtum padaryti žmogui mažytę paslaugėlę.
- Negalėčiau Pyteri. Tikrai ne.
- Selė vėluoja. Mes neturim žmonių supranti? Tik valandą. Panešiok gėrimus ką.
- Tik valandą? Tai reikš, kad praleisiu beveik pusę koncerto. Nedarysiu šito. - ginčijosi Auris.
- Auri, bent kol Selė pasirodys.
- O kada ji bus?
- Rašė, kad po pusvalandžio tikrai. Jos autobusas sugedo. Būk žmogus, padėk gi.
- Na gerai. Bet tik pusvalandį. Ir tu man būsi skolingas gero viskio butelį.
- Einam, persirengsi.
- Absurdas... - Jis atsikėlė ir paskui Pyterį išėjo į pagalbines patalpas. Kur persirengė taip pat, kaip vilkėjo ir kiti padavėjai.
Kurį laiką zujo palei stalus. Pusvalandis greitai tirpo. Į sceną jau turėjo rinktis muzikantai, bet jie vėlavo.
Lakstydamas su užsakymais, mat salė buvo tiesiog sausakimša pagaliau pastebėjo Selę. Kuri Įlėkė pro duris ir jam pamojavo. Auris niūriai jai šyptelėjo. Ir nuėjo paimti paskutinio šios dienos užsakymo. Tada ketino persirengti, užsisakyti ko nors ir pasinerti į muziką ir savo mintis.
- Labas. Ko norėt...- Ant kėdės sėdėjo jaunutė mergina. Ir iš pradžių jis jos nepažino. Mat skubėjo ir neturėjo laiko kada įsižiūrėti. Bet Greitai suprato, kad prie stalo sėdi visai į save nepanaši Sakura Levins. Todėl nutilo per pusę žodžio. Kažin kas jį labiau nustebino. Batai, kuriuos avėjo.  Ar tai, kad ji čia buvo visai viena.
- Labas Sakura. Ar norėtum ko nors užsisakyti? - Prisiminimai kaip kvailiojo išgėręs meilės eliksyro trenkė kaip žaibas. Ir vėl sukilo pyktis, kurį jau buvo primiršęs. Kartais jis dar pagalvodavo ar tikrai viskas įvyko netyčia. O gal tebuvo tik kvailas jam iškrėstas pokštas.

[Sakura Levins]

Žmonių buvo daug, Sakura matė, kad vėluoja užsakymai. Ji stebėjo aplinką ir... ir ji pamatė, kad padavėju dirba... Ką? Auris Senkleris? Mergina galvojo mintyse ir tiesiog netekusi žado žiopsojo. Niekada nebūtų galėjusi pamanyti, kad transfigūracijos profesorius dirbtų tokį darbą. Žinoma, baltapūkei visi darbai atrodė svarbūs, tačiau tai pasirodė... kažkaip keista. Labai jau neįprastas pasirinkimas kaip Auriui Senkleriui.
Mėlynakė pajuto, kaip jai ėmė daužytis širdis. Mat profesorius ėjo jos link. Iš pradžių jis jos nepažino. Kai susiprato, pirmiausia pasirodė nustebęs, o vėliau, jeigu Sakura gerai įžvelgė, dar ir užpykęs.
Šviesiaplaukė iškart pagalvojo apie meilės eliksyrą. Nejau jis vis dar pyksta dėl to? Praėjo daugiau nei du mėnesiai, kalbėjosi su savimi mintyse. Tada atsiduso. Neatrodė džiugiai. Pirmiausia buvo pasimetusi, paskui veide atsispindėjo šiek tiek liūdesio.
- Laba diena, - pasakė.
O viduje jautėsi sumišimas. Buvo smalsu, ką profesorius čia veikia. Kaip jis sugalvojo padirbėti padavėju? Bet Sakura negalėjo to klausti. Tik ne dabar, kai Auriui Senkleriui, regis, sukilo pyktis. Sakurai buvo liūdna dėl to. Gi iki nesusipratimo jie labai gerai sutarė. Juk jis ją išmokė groti gitara...
Tačiau merginai bežiūrint į raudonplaukį ji tiesiog negalėjo nepagalvoti apie tai, koks jis dailus: griežtų veido bruožų, aukštas. Ir su padavėjo apranga atrodė neįprastai, bet patraukliai. Sakura jį lėtai nužvelgė nuo galvos iki kojų. Tada vėl pažiūrėjo jam į akis. Šį kartą ji visai nesusigėdo.
- Ar vis dar pykstate dėl meilės eliksyro? - paklausė ji. - Aš atsiprašau dar kartą, - kalbėjo taktiškai, mandagiai kaip visada, tačiau balse buvo kur kas daugiau drąsos. - Juk puikiai pažįstate Dori ir žinote, kaip ji moka ne tik įsivelti, bet ir įvelti kitus į painias situacijas. Ir jeigu galvojate, kad vis dėlto tai įvyko tyčia, tiesiog pasamprotaukite, dėl kokios priežasties aš galėčiau taip pasielgti? Man nepatinka tokie kvailiojimai. Ir taip, norėsiu. Balto vyno taurę. Pusiau saldaus.
Septyniolikmetė jautė apmaudą. Viena Sakuros klaida, buteliukų sumaišymas. Nejau tai galutinai sugadino visą gražų santykį su profesoriumi?

[Auris Senkleris]

Auris stovėjo laukdamas užsakymo. Iš akių liejosi pasipiktinimas. Ir apsiraminti nei velnio nesisekė. Jam visai nepatiko Sakuros žvilgsnis. Nužvelgė jį taip, lyg vertintų. Jis taip į ją dėbtelėjo, kaip kažkada į Dolohovų skolininkus.
- Vynelio sakai... - Viską, ką ji plepėjo apie meilės eliksyrą tiesiog ignoravo.
- Nereikia visur painioti Dori. - Visgi pasakė.
- Negaliu tau atnešti vyno. Tu nepilnametė. Žiobariškame pasaulyje tu jo neturėtum gauti. Tai kas, kad tau septinioliką. Alkoholį mes pardavinėjam tik pilnamečiams. - Gal. Gal tai ir netyčia nutiko. Bet kodėl ji tada kėblino į mišką? Juk į mišką žygiavo, o ne į pilį. Kažin kodėl?
Pro šalį pradūmė Selė.
- Oi Auri, tai dėkui. Pyteris sakė, kad spyriojaisi, bet vis tiek dėkui.
- Aišku spyriojausi. O ką tu galvoji. Nekenčiu lakstyti tarp stalų.
- Oi juk tik pusvalanduką užgaišai. Gerai, eik persirenk, o aš priimsiu šitos merginos užsakymą.
- Ir mano priimk. Man prašau paruošti kokį gerą kokteiliuką savo nuožiūra.
- Gerai. Tai ko ji norėjo? Juk jau turėjo tau pasakyti.
- Pati jos ir klausk. - Pasakė Auris ir Nuėjo į pagalbines patalpas. Kur vėl persirengė.
Vilkėjo plėšytus džinsus. Marškinėlius su kažkokios grupės emblema. Kerzus pakeitė sportbačiai. Per šilta su jais buvo. Neturėjo ir visada dėvimos motociklininko striukės. Juk buvo pragariškai karšta.
Sakurą nutarė palikti ramybėje. Jau Selės reikalas nešti jai vyno ar ne.
Kai išėjo iš pagalbinių patalpų nudrožė prie Levins stalo ir atstūmė tuščia kėdę.
- Prisėsiu trumpam, kol man atneš gėrimą. Tai kaip? Pasisekė užsisakyti vynelio ar visgi ne?

[Sakura Levins]

Auris Senkleris atrodė dar piktesnis negu prieš tai. Galiausiai prie stalelio atėjo kita padavėja, kuri, regis, perims jo darbą. Tad Sakura pamanė, jog profesorius čia kažką pavadavo. Tačiau dabar jai tai rūpėjo mažiau nei prieš tai. Dabar buvo svarbiau raudonplaukio pyktis, adresuotas baltapūkei. Ir, atrodė, kuo toliau, tuo labiau jis kilo. Profesorius išėjo net neatsisveikinęs. Strazdanė pagalvojo, kad dabar jai dar labiau nesinori į mokyklą. Jeigu žmogus, dėl kurio ji nepaprastai laukdavo rugsėjo, jos šitaip stipriai nebemėgsta.
- Labai atsiprašau už nesklandumus, - mandagiai tarė linksmutė padavėja, kai profesorius nuėjo. - Ar jau išsirinkote, ko norėsite?
- Taip, - atsakė Sakura. - Taurę balto pusiau saldaus vyno.
Mergina linktelėjo, pasižymėjo užsakymą savo užrašinėje ir pradingo.
Tada Sakura atsiduso. Nuotaika jau buvo sugadinta ir net norėjosi eiti namo. Tačiau septyniolikmetei buvo smalsu pasiklausyti koncerto. O galbūt šiandien ji su kuo nors susipažins? Gal nuotaika praskaidrės? Mergina girdėjo, kad Auris Senkleris užsisakė kokteilį. Tikėjosi, kad jis sėdės ten, kur Sakura jo nematys. Kitaip ją išties visą vakarą lydės liūdesys.
Tačiau staiga atsitiko kai kas, kas labai nustebino mėlynakę. Žinoma, ji nudžiugo, jog jis prisėdo šalia. Tačiau nutuokė, jog ims kalbėti apie tai, kaip blogai Sakura elgiasi. Kad jai nereikėtų gerti vyno. Ir taip, būtent apie vyną profesorius ir prakalbo. Norėjosi pasakyti, kad pats Auris Senkleris kalbėjo apie tai, jog reikia naudotis šio gyvenimo teikiamais malonumais. Tačiau ji nesakė nieko. Nors ji šiuo metu intensyviai keitėsi, tačiau ginčytis neturėjo jokio noro. Ir, žinoma, tada profesorius omenyje turėjo parodas, muziejus ir panašius dalykus. Aišku, Sakura juk ir tokiose vietose lankėsi.
Į jo klausimą, kad ir ne žodžiais, atsakė padavėja. Netrukus ji ant stalo pastatė vyną ir kokteilį. Jis sakė, kad prisės, kol jam atneš gėrimą. Taigi, jis tuoj nueis, pagalvojo mintyse. Ji nenorėjo, kad raudonplaukis nueitų. Ji nenorėjo, kad jų bendravimas būtų šaltas. Auris Senkleris buvo tas žmogus, kuriam baltapūkė galėjo rimčiau pasipasakoti. Gal net šiek tiek daugiau negu Nelannai. Ji nejautė prieš profesorių gėdos. Na, tik dėl dainavimo. O būtent jis buvo vienintelis žmogus, kuris girdėjo ją dainuojant. Kuris žinojo apie tai, ką padarė Bretas. Tačiau buvo įsitikinusi, kad jeigu Auris Senkleris ant jos pyksta, ji nieko negali padaryti. Todėl tik gurkštelėjo vyno ir toliau dairėsi į besirenkančius žmones.

[Auris Senkleris]

- Aha. Matau, kad pasisekė užsisakyti. Selė tokia išsiblaškiusi. - Pasakė nulydėdamas žvilgsniu nuo jų stalo nuskubėjusią merginą. Muzikantai vis dar vėlavo. Šiandien kažkaip visi vėluoja. Pagalvojo gurkštelėdamas kažko, ko jam sutaisė sena pažįstama. Gėrimas buvo švelnus ir tiko šiai popietei.
- Ar lankaisi čia pirmą kartą? - Paklausė. Ketino greitai nueiti, bet ir nenorėjo. Mat įsijungė mokytojiškasis instinktas ir nesinorėjo jos palikti be priežiūros. Man atostogos. Priminė sau.
- Ar esi girdėjusi šią grupę grojant? Ar tai bus pirmas kartas? - Norėjo dar ką nors leptelėti apie tą prakeiktą meilės eliksyrą. Bet nenoras gilintis į tą siaubingą nesąmonę buvo didesnis. Aišku žinoti kodėl jie tada traukė į miško gilumą būtų neblogai. Bet tada tektų prisiminti kaip elgėsi išgėręs to eliksyro. Todėl nutarė vengti tos temos.

[Sakura Levins]

Auris Senkleris stengėsi palaikyti pokalbį. Žinoma, kad Sakura negalėjo ignoruoti profesoriaus. Be to, ir nenorėjo to daryti. Dabar jis jau merginai atrodė kur kas mažiau piktas. Jis toks emocionalus, mintyse pagalvojo mergina. Juk jo nuotaikos visada taip dažnai keičiasi. Tai minusas. Bet dėl to jis netampa mažiau patrauklus, galvoje užbaigė mintį ir vėl nužvelgė raudonplaukį, bet tik iki tiek, kiek leido apatinę kūno dalį uždengiantis stalelis. Dabar strazdanė jau suprato, kad kiekvienas žmogus turi tiek pliusų, tiek minusų. Kad nėra vien tik balta arba juoda. Tačiau tai jai netrukdė. Ji buvo pasiryžusi priimti kiekvieną tokį, koks jis yra. Žinoma, yra ir tokių, kurie išvis neverti priėmimo. Tokie kaip Bretas, prisiminė jį baltapūkė ir akyse trumpam žybtelėjo pyktis.
- O ką jūs čia veikiate? - dabar jau paklausė. - Ne, buvau čia jau prieš dvi savaites, kai grojo „Magiškieji monstrai“. Tačiau jų muzika man nepatiko, nes buvo per daug tranki. O šios grupės girdėjusi nesu. Tik birželį pradėjau gyventi, kaip kiti pasakytų, išties normalų gyvenimą. Tad dabar daug pirmų kartų. Kaip kokteilis? - pasidomėjo.

[Auris Senkleris]

Ji ir vėl jį nužvelgė kažkaip tiriamai. Auriui tai nepatiko.
- Kaip ką? Muzikos atėjau paklausyti kaip ir tu. O jei tu klausi dėl to, kodėl laksčiau su užsakymais... Tai tiesiog netyčia taip išėjo. Selė vėlavo, o aš juos visus seniai pažįstu ir manęs paprašė padėti. -Be to dar Piteris liko skolingas gero viskio. Jis visada perka gerus gėralus.
- Ai čia tie, kurie nusidažo veidus visokiomis spalvomis ir klykia tas keistas savo dainas? Apie visokias pasaulio pabaigų versijas? - Keisti tipai. Jų muzika Auriui nelabai patiko. Nebent būdavo gerokai apsvaigęs. Bet su jais būdavo smagu švęsti. Todėl atleido jiems tą siaubingą kriokimą į mikrofoną. Ir tą baisų gitaros nesusiderinimą grojant.
- Geras kokteilis. Selė moka juos taisyti. Tai ką dar spėjai nuveikti nuo birželio? - Pagaliau ant scenos pasimatė sujudimas. Atsivilko muzikantai.

[Sakura Levins]

Profesorius tapo šnekesnis. Papasakojo apie savo čia dirbančius draugus.
- Taip, tie patys, - linktelėjo mergina ir dar gurkštelėjo vyno.
Žmonių jau buvo pilna. Netrukus pasirodė ir muzikantai. Kol kas jie dar ruošėsi.
- Nepatikėsite, bet įsigijau šunį. Dėl saugumo, - trumpam šviesiaplaukės žvilgsnis šiek tiek pasikeitė. Ji žinojo, kad Auris Senkleris supras priežastį. - Įsikūriau bute. Žmonės man patinka, tačiau ne mažiau patinka ir privatumas. Pievoje jo visiškai neturėjau. Šiaip jau neturėjo būti jokių paslapčių nuo mamos ar kitų bendruomenės narių. Žinoma, dainavimas vis tiek buvo mano paslaptis. O čia galiu dainuoti kada panorėjusi. Nuo kaimynų tiesiog užburiu sienas. Kad jie negirdėtų, - šyptelėjo. - Stengiuosi pažinti šį pasaulį. Dabar taip gėda dėl kai kurių dalykų. Pavyzdžiui, kad aš galvojau, jog rūkymas skirtas dietai, - nusijuokė. - Tačiau tai vis tiek siaubingas įprotis. Gamtą ir toliau myliu. Dažnai apsilankau miške.
Strazdanė ir pati nustebo, kaip taip įsikalbėjo. Neliko įtampos. Tik su šiuo profesoriumi žodžiai liejas taip laisvai.
- Kartosite? - pro šalį praeidama Selė paėmė jau tuščią taurę.
- Taip, - atsakė Sakura.
- O tau ir taip aišku, kad pakartot, - nusijuokė Selė pažiūrėjusi į Aurį ir dingo.
- O jūs? - paklausė. - Kaip jūsų vasara? - pasiteiravo raudonplaukio.
Anksčiau nebūtų drįsusi to paklausti. Štai, muzikantai, jie pasisveikino ir pradėjo groti.
- Beje, ar jūs čia atėjote vienas? - jau kur kas garsiau paklausė mėlynakė, nes per muziką nebūtų girdėjęsi.
Ji pradėjo viltis, jog Auris Senkleris liks su ja viso koncerto metu.

[Auris Senkleris]

Auriui nebuvo keista, kad Monstrų muzika Sakurai nepatiko. Čia jau ne kiekvienam toks kataklizmas kaip jų dainos.
- Kokios veislės? Jei norėtum padresuoti, gali paprašyti Alano pagalbos. Jis kažkada norėjo tapti dresuotoju. Bet susigalvojo kitą nesąm... Kitą profesiją. - Po galais, Auris nenorėjo ir tingėjo aiškinti kodėl nenori, kad pusbrolis taptų auroru. O tam nenorui buvo daugybė priežasčių.
- Bute? Išsikraustei iš tėvo? Oho koks pokytis. Ir kaip sutariate dabar? Gal geriau, kai kartu negyvenate viename name? - Kokteilis pasibaigė tiesiog stebuklingai greitai.
- Na ir kas, kad buvo daug neaiškumų. Užtai pasaulis tau turėjo atrodyti kaip vis naujų margumynų ir staigmenų pynė. Nors turbūt ne visada maloni. Ypač kai sužinojai apie nesveikus žmonių įpročius, cigaretes, maistą ir taip toliau. - Nusišypsojo. Dieta. Rūkimas dėl dietos. Buvo truputį gaila, kad daugiau kažin ar pavyks išgirsti tokių Sakuriškų perliukų.
Selei paėmus stiklus pasakė.
- Aha, gerai. Bet čia jau gal bus paskutinis. Negaliu namo grįžti įkaušęs. - Ne. Nesiruošė grįžti namo pas Erką girtas.
Jo vasara tiesą pasakius baisiai nesiskyrė nuo kitų. Koks skirtumas kur nors tampytis su Alanu. Ar su Alanu ir Erka. Ji namie buvo kaip šilkinė. Na beveik.
- Mano vasara beveik kaip visada. Kartais susitinku su pažįstamais. Gyvenu kaip visada laisvai. Tik dažniau turiu sugrįžti namo. - Apie Erką Auris labai kažkam neaiškino. Pats viską pasakė Dafydd, su kuriuo apie tai kalbėjosi, kai panikavo dėl visko. Juzefui ir Alanui. Regis Alanas viską išklojo Dori. Na, tai nebuvo keista. O gal Erka pati pasakė. Sakurai jis to nepasakojo. O ir kodėl turėjo?
Muzika pagaliau užgrojo. Grojo įžanginė gana lėta melodija.
- Taip. Buvau vienas, bet mane išjudino tie padavėjai. - Jis ir ketino likti vienas. Vis dar norėjo stotis ir eiti. Sėdėti ir klausytis muzikos be jokių kalbų. Bet visgi pasidarė įdomu. Tie Sakuros gyvenimo pokyčiai buvo tokie greiti ir tikrai stulbinantys.

[Sakura Levins]

- Neveislinis. Aš paėmiau jį iš gyvūnų prieglaudos. Kodėl manote, kad auroro profesija yra nesąmonė? - vos vos kilstelėjo savo šviesius antakius. - Dori man minėjo, jog ji norėtų tapti užmaršintoja, o Alanas auroru. Sakė, kaip ten tas žodis... - bandė prisiminti. - Kad būtų labai... prestižiška. Ar kažkaip panašiai. Na, kad jie abu dirbtų Magijos Ministerijoje, kitiems atrodytų nuostabūs, - atsiduso. - O aš manau, kad kiekviena profesija yra šauni, jei tik žmogui patinka, - šyptelėjo. - Dabar su tėčiu mažai bendraujame. Man patinka laisvė, kurios pievoje visiškai neturėjau, - nusijuokė. - Jis tiesiog džiaugiasi, kad neva tapau normali. Žinote. Drabužiai, batai. Šiaip jau nelabai patogu, tačiau įprastai atrodant žymiai lengviau susirasti su kuo pabendrauti.
Kaip tik tuo metu pro stalelį ėjo gal dvidešimties metų vaikinas. Jis Sakurai nusišypsojo, mergina atsakė tuo pačiu.
- Sakiau, - vel nusijuokė ir gurkštelėjo vyno. - O anksčiau susilaukdavau tik keistų žvilgsnių.
Vyno poveikis ėmė jaustis, Sakura šiek tiek apkvaito. Pradėjo vis daugiau šypsotis. Šiek tiek linguoti pagal lėtą įžanginę muziką, kurią atliko grupė.
- Šitame pasaulyje yra visko. Bet kitaip jau nebus.
Taip norėjosi ką nors leptelėti apie Erką, tačiau bent kol kas mergina susilaikė. Ji šos merginos labai nemėgo. O dar dabar, kai sužinojo, jog Auris Senkleris ją globoja. Tik buvo liūdna, kad pats profesorius apie tai nieko tiesiogiai nepasako. Juk jeigu ne Dori, to šviesiaplaukė nežinotų.
- Štai, apsikeitėme vietomis, ar ne? Negalite grįžti įkaušęs ir turite dažniau pareiti namo. Kaip kad aš anksčiau. O dabar atvirkščiai, - davė užuominą, kad kažką žino. Labai nesinorėjo ko nors klausti apie Erką. Sakura vylėsi, kad galbūt profesorius vis tik pats pasakys.
Muzika šiek tiek garsėjo ir darėsi linksmiau. Selė, net neklaususi, prisistatė prie stalelio nešina dar viena taure vyno ir kokteiliu. Ir šį kartą užkandžių lėkštute, kurioje buvo įvairių sūrių.
- Žinau, žinau, - šiek tiek kaltu žvilgsniu pažvelgė ji į raudonplaukį. - Tačiau Bartas prašė atsidėkoti už pagalbą. Sakė, čia turbo kokteilis, - mirktelėjo. - Beje, šį kartą vaišinam, - pasakė ir pradingo tarp staliukų.
- Jeigu išgersiu ir šitą taurę vyno, tikriausiai pakviesiu jus pašokti, - išsprūdo Sakurai ir ji dar kartelį ėmė juoktis.
Visai ne taip, kaip senoji Sakura. Šią akimirką nesimatė drovumo, o sklido net kažkoks koketiškumas. Skambant jos juokui kai kurie stipriosios lyties atstovai praeidami pažvelgdavo į ją, nusišypsodavo. Tai Sakurai patiko. Buvo gera, jog dabar į ją žmonės nežiūri kaip į keistuolę.
Ji visai būtų norėjusi iki šiol nepažinoti Aurio Senklerio ir susipažinti su juo netikėtai ne kaip mokinei su profesoriumi. Apie tai pagalvojusi mergina vėl ėmė kvatotis.

[Auris Senkleris]

Ne, dabar jau Auris išvis negalėjo nuo jos pasitraukti. Vaikinai tik varstė merginą akimis. O ji atrodė kiek apšilusi nuo vyno. Taigi palikti jos nebuvo galima. juk visokių tipų pasitaiko...
- Nesvarbu. Pamiršk. - Pasakė. Kam reikėjo prasitarti dėl tos auroro profesijos.
- Šit ką sakė Dori. Prestižas mat... Na, Alanui kažin ar tas svarbu. - Antras stiklas irgi tuštėjo.
- Gerai, kad atrandi savo vietą. Bet tik nepervertink laisvės, kurią gavai. Prisimink atsargumą. - Va tai tau. Ar aš tampu suaugusiu rimtuoju pensininku? Bet į galvą ėmė lįsti Deoiridh. Taip prastai ten su ja išėjo tą kartą pasikalbėti. Et, šlamštas...
- Ką reiškia turbo? Ar šitas stiklas turėtų mane išjungti? - Su šituo reikės atsargiau. Ne tie laikai, kai galėjau daryt kas patinka.
- Nieko. Ateis mokslo metai ir vėl negalėsi pareidinėti kada patinka. O aš vėl tapsiu laisvesnis. - Nusišypsojo apie tai pagalvojęs.
- Pašokti? - Ar ji manimi žavisi? Kas jai yra? Tie jos žvilgsniai... Tas meilės eliksyras... Mergina sėdėjo ir kikeno. Atrodė žaviai ir pirmą kartą jis ją matė tokioje aplinkoje. Matė, kaip į ją gręžiojasi jauni vaikinukai. Bet nesijautė taip, kaip turbūt turėtų jaustis. Juk regis ji juo žavisi. Turėtų būti patenkintas, kad taip yra. Bet anaip tol... Tik siuto dėl to.

[Sakura Levins]

- Alanui tikrai nesvarbu prestižas, - paantrino Sakura profesoriui. - Žinote, jiedu tokie skirtingi. Aš kartais stebiuosi, kad jie kartu. Žinau, aš esu atsargi, - rimtai pasakė. - Žinau, kokių būna žmonių, - dabar šviesiaplaukę nukrėtė šiurpas. Ji prisiminė Bretą. - Bendrauju su kitais tik viešose vietose. O jeigu... - mergina užsikirto. Ji tikrai nenorėjo sakyti Auriui Senkleriui, kad būna taip, jog kokį nors vaikiną kartas nuo karto parsiveda namo. - Tiesiog esu atsargi, - galiausiai pakartojo. - Tik vieni mokslo metai, - nusišypsojo. - Bet man patinka mokykloje. Nemanykite, jog nenoriu ten grįžti. Galbūt ne taip, kaip visais kitais metais, - nusijuokė. - Bet man patinka herbologija, patinka nuodai ir vaistai. Ketinu pasitempti kerėjime, nes jis reikalingas gyvenime. Bet, oi, profesoriau! - draugiškai kumštelėjo jam į petį. - Gal nešnekėkime apie mokyklą, gerai? - Sakurą ir vėl suėmė juokas. - Tikiuosi, neketinate manęs čia globoti? - pasakė lyg ir juokaudama, lyg ir rimtai. - Manęs nereikia globoti, - dabar jau visai surimtėjo. - Aš nesu vaikas. O jeigu norite, tai teks visą vasarą iš paskos lakstyti, - dabar jau ir vėl nuaidėjo juokas, privertęs į merginą atsigręžti dailų tamsiaplaukį vyruką.
Muzika vis garsėjo. Ji nebuvo tranki, nebuvo greita, tačiau salėje jau sukosi šokančios poros. Žmonės atrodė laimingi ir atsipalaidavę. Sakura irgi norėjo šokti tarp jų.
- Nagi, eime, - ji atsistojo ir ištiesė profesoriui ranką. - Jeigu jau prisėdote šalia, dabar turėsite su manimi pašokti. Nežadu visą vakarą kiurksoti ant kėdės, - pasakė ir dar gurkštelėjo vyno.