[Auris Senkleris]

- Bet aš visai nenoriu tavęs aplenkti. - Švelniai pasakė vaikui.
- Labai greitai. Tik regis Erkai buvo dvylika, o jau ji ir dirba. Ir dar Hogvartse. - Taigi. Erka jau ne ta dvylikmetė rėkaujanti mergaičiukė. O ir Eion jau gerokai paūgėjo.
Juzefas paprašė obuolio. Auris vylėsi, kad Timotis ras kokio Juzefas nori ir jei neras būtent tokio, kad labai nenusimins. Broliuką kartais liūdino nuo jo visai nepriklausantys dalykai.
- Tikrai labai negražiai pasielgei. - Vėl ėmė juoktis. - Aha. Manęs ar Brendano neišeitų taip žaviai pašokdinti. - Toliau darkėsi. Tiesiog negalėjo susivaldyti. Bedirbant šį darbą, o dar besirūpinant tokiais pažeidžiamais vaikais tam tikra Senklerio charakterio pusė negalėdavo pasireikšti. Todėl dabar liejosi per kraštus.

[Timotis Senkleris]

Važinėti mašinyte buvo smagu. Didelis brolis ir dėdė Juzefas kažką šnekėjosi, tačiau žaidžiančio vaiko smegenys šią akimirką nelabai fiksavo tų kalbų. Dėmesį Timotis sutelkė tik tada, kai plaukų neturintis Juzefas kreipėsi į patį berniuką.
- Gerai, - atsakė raudonplaukis, paliko mašinėlę ir atsistojęs nupėdino tolėliau, kur matė daug prikritusių obuolių.
Tiesą pasakius, mažasis Senkleris nelabai norėjo ieškoti obuolių ir dar tokių, kurie turi tris spalvas. Vaikas net šiek tiek ėmė jaudintis, bet veide neparodė nei nenoro, nei jaudulio. Didelis, gražus, trijų spalvų obuolys, pasakė sau mintyse.
Ėmė vaikštinėti po sodą. Čia buvo didelių ir gražių obuolių, bet jie neturėjo trijų spalvų. Didžioji jų dauguma buvo raudoni su kažkiek geltonos. Kaži, kokia turi būti trečia spalva? Ar nesvarbu?

[Juzefas Levinsas]

Vaikas išėjo ieškoti obuolio. Juzefą šiek tiek nusmelkė kaltė. Kas, jei jis tokio išvis neras? Jei tada nusivils savimi? Tačiau ar Levinsas gali šnekėti prie tokio mažo vaiko apie alkoholio vartojimą? Juolab, kai pats Senklerių tėtis šitaip geria...
- O taip, labai keista turėti kolegę Erką, - šyptelėjo beplaukis pagiriotu šypsniu.
Auris juokėsi. Taip, kaip senais laikais, kai jiedu linksmindamiesi pridarydavo kokių nesąmonių, o tuomet, iš ryto, aptarinėdavo savo žygdarbius. Tačiau dabar plikšius jautėsi kitaip. Jis visai nesidžiaugė vakarykščiu šventimu.
- Ne, tikrai negražiai pasielgiau, - pasakė. - Beje, atleisk, kad išsiunčiau Timotį ieškoti obuolio. Nežinau, ar dera prie jo apie tai kalbėti. Po velnių, Auri, kas man darosi? - krapštinėdamas žaislinį sunkvežimį šnekėjo vyrukas. - Juk čia mokykla. Vaikai neturi matyti nusitašiusių profesorių. O Timotis... Gerai, kad jis neišsigando. O jeigu būčiau jam priminęs tėvą? O jei būčiau jį išmetęs iš rankų? - ėmė save kaltinti.

[Auris Senkleris]

Panašu, kad čia turėjo būti rimta šneka. O gaila, Auris nebuvo tam nusiteikęs. Tikiuosi Timis ras trispalvį. Susimąstė Senkleris.
- Aš nežinau ar Timotis labai klausosi ką mes kalbam. Bet gal taip ir geriau. - Pasistengė surimtėti. - Žinau, nereiktų taip elgtis mokykloje. Aišku, kad nereikėtų. - Negalėjo suprasti kodėl Juzefas sugalvojo dabar dėl to krimstis. Jau ne pirmas kartas, kai panašiai elgėsi mokykloje. Net su pačiu Auriu ne kartą jie šventė. Ir dėkui Merlinui jų nematė mokiniai žinoma. Ne, tai nepagirtina, tikrai ne, bet kodėl būtent dabar Juzefui tas atėjo į galvą?
- Apie Timotį ir jo tėvą geriau dabar nekalbėti. Sudėtinga paaiškinti, bet Amyro jam trūksta. Neneigsiu, vakar užnervinai mane su tais jo kilojimais. Bet gal negalvokim apie tai, kas galėjo būti? Jei pasidarei iš to išvadas, tiesiog palikim šitą temą ramybėje.

[Juzefas Levinsas]

- Manai, vaikai negirdi to, ką kalbam? - susimąstė. - Man atrodo, kad jiems viskas įsirėžia atmintin.
Ir vis tik Juzefas labai tikėjosi, jog Walgunui daug dalykų į atmintį neįsirėžė. Iš praeities. Iš tų kartų, kuomet vyruką apimdavo paranojos.
- Bet kodėl tada mes taip elgiamės, nors ir nereikėtų? Guldau galvą, kad jeigu būtum turėjęs galimybę, būtum prisijungęs ir tu, - atsiduso. - Na, jau ne tada vakaro pabaigoje, žinoma, bet anksčiau. Juk aš pats būčiau tau pasiūlęs dar pradžioje. Negaliu negalvoti. Tiesiog negaliu, - ir toliau dūsavo.
Juzefą buvo apėmęs stiprus kaltės jausmas. Iš kur jis?
- Kuo toliau, tuo labiau darausi skystesnis, - pasakė. - Rūpi tas, rūpi anas. Jau imu ilgėtis tų senų laikų. Aišku, tu ir taip žinai, kad aš ir dabar pasidarbuoju, - niūriai šyptelėjo. - Tačiau tai apsiriboja tik mažais užsakymais. Dabar mano gyvenimas verda čia, mokykloje. Toks jausmas, kad nebepažįstu savęs. O tu, Auri, ar pažįsti save? Neįtikėtina, kaip šitas darbas mus abu pakeitė, - šnekėjo.
Ir tokios šnekos buvo išties nebūdingos Juzefui. Ypač blaiviam.
- Aišku, suprantu, kad tau viskas sunkiau, - pridūrė. - Ne pas mane atsidūrė mažylis brolis.

[Auris Senkleris]

- Manau, kad Timotis ne visada klausosi ką mes kalbam. Nors negaliu tiksliai pasakyti. Todėl gal ir gerai, kad jis dabar ieško obuolio.
Ką gali žinoti kaip yra, kai brolis pasidarė kiek gyvesnis.
- Būčiau. Aišku būčiau. Nežinau kodėl. Dažnai žmonės padaro kažką neatsakingo. Na nežinau, mes taip buvome pratę išsikrauti, atsipalaiduoti, nors kai pagalvoji yra visai kitokių būdų tai padaryti. taip ir elgėmės ar elgiamės ir dabar mokykloje. Nors žinome, kad taip nereikėtų daryti. - Šį kartą Juzefą aiškiai užkabino ši tema ir apmąstymai. Auris nenorėjo apie tai kalbėti. Išvis buvo keista apie tokius dalykus kalbėtis būtent su Juzefu. Bet kai pagalvoji ką jis ketino Juzefui parodyti... Ši tema dar ir visai nieko pradėjo atrodyti. Bet kuo toliau, tuo labiau Juzefas brido į dar sudėtingesnius klausimus.
- Man patinka mano darbas. - Pasakė. Bet mintyse vėl susimąstė apie tai, kad visai suskystėjo. Kur dingo atžarusis Auris? Jei dabar mokėtų toks būti, gyventų daug lengviau nei dabar.
- Ar manai, kad tai blogai? Kad taip pasikeitėme? Nežinau. - Juzefo kalbos ėmė neraminti. Ir taip jau pastaruoju metu nervindavosi daugiau  nei reikia. Dabar vėl pradėjo kilti mintys, kad padarė didžiausią nesąmonę ateidamas dirbti į mokyklą. - Nežinau ar pažįstu. Aš nemanau. ne, gal nepažįstu. Manyje daug permainų. Net paskirstymo kepurė tai žinojo skirdama mane į koledžą. Paskyrimo laukiau penkias minutes. Aš nežinau ar išvis kada buvau su savimi susigyvenęs. - Įsileido šnekėti. - Tu manęs nepažįsti. Tu beveik manęs nepažįsti Juzefai. - Staiga pasakė. - Mes tik pradedam susipažinti. - Pridūrė. - Ai, koks skirtumas. Yra erka - Vos nepasakė ir Eion. - Dabar yra ir Timotis. Tik aš kartais nežinau ar tikrai gerai, kad jie pas mane atsidūrė. Jei būčiau stabilesnis, kitaip būtų. O dabar... Jaučiuosi kaip kažkoks kratinys be normalaus charakterio, asmenybės. Nes kažkokie pasikeitimai, nuotaikos mane taip paveikia, kad visai pasikeičiu. Seniau bent mokėjau apsimesti kažkuo. O dabar jau nežinau kas esu.

[Juzefas Levinsas]

Juzefas tik gūžtelėjo pečiais. Manė, kad jau kas kas, bet Timotis, kuris visko bijo, turėtų gaudyti kiekvieną suaugusiųjų žodį. Kita vertus, Auris jį geriau pažinojo nei Juzefas. Plikis vaiką matydavo iš esmės tik didžiojoje salėje valgant arba per šventes.
- Aišku, man vis tiek patinka išgerti, - nusijuokė, nors juokas skambėjo kiek apgailėtinai, mat mėlynakiui buvo labai bloga. - Ir nors dabar atrodo, kad niekada negersiu, aš žinau, kad gersiu. Bet jau ne mokykloje tai tikrai.
Vyrukas užmetė akį į Timotį. Buvo įdomu, kaip jam sekasi ieškoti trispalvio obuolio.
- Vis tik nemanau, kad blogai, - atsakė Auriui. - Tik šiaip sakau, jog pasidariau skystas. Tai, ką darėme anksčiau, va ten tikriausiai buvo blogai. Bet jaučiuosi keistai. Būna, kankina abejonės, - atviravo. - Manau, gerai, jog esi mokykloje. Pats pagalvok, kaip būtų smagu dirbti su Dolohovais auginant brolį, - kilstelėjo antakį. - O ir Erkos niekada nebūtum sutikęs. Jei ne tu, kaži, ar ji sėstųsi į profesorės kėdę.
Paskui beplaukis nusijuokė.
- O tu manai, pažįsti mane? Žinai, aš apskritai imu abejoti, ar kas nors pažįsta mane ir ar aš pažįstu ką nors. Lengva dėvėti kaukes, bet niekas nežino, kas slypi po jomis.
Akimirką Juzefas taip užsinorėjo pasakyti apie savo paranojas... Prasitarti, kad kažkada buvo pagalvojęs, jog Auris pasamdytas ką nors bloga jam padaryti.
- Tikriausiai reikės dar pamiegot, - tarė, nes tuo pačiu pajuto norą ir grįžti prie saugesnių temų.

[Auris Senkleris]

- Jei iš to pasimokei, tai gerai. Bet kartais mes pamirštame gyvenimo duotas pamokas ir viskas kartojasi iš naujo. - Kalba toliau sukosi apie dalykus, apie kuriuos Auris dažnai galvodavo ir sugebėdavo keisti nuomonę kelis kart per savaitę ar dažniau.
- Aišku blogai. Mes tada nieko gero nedarėm. Na taip. Auginti brolį ir dirbti Dolohovams... Nežinau kaip suderinčiau. Nenorėčiau, kad Timotis mane kada aptiktų taip, kaip Alanas. - Ta idėja šiurpą kėlė. - Galbūt. - Atsakė dėl Erkos. - Aha. Visi mes turim kaukių. Bet nežinau ar visi jų turi tiek kiek aš. Manau ne visi. - Dėkui Merlinui Juzefas tarytum leido pabaigti šį pašnekesį. nors jis buvo puikus intarpas į tai, ką Auris jam dar ketino parodyti.
- Ar pažaisi su mumis? Ar eisi miegot? - Paklausė jau įprastu balsu. Labai greitai sugebėjo nusipurtyti rimtumą.

[Timotis Senkleris]

Timotis buvo gerokai įsijautęs į trispalvio obuolio ieškojimą. Vieną tokį rado, tačiau pagalvojo, jog jeigu atneš tokį obuolį dėdei Juzefui, tai turi atnešti ir dideliam broliui. O rasti antrą tokį užtruko gana ilgai. Tačiau vaikas pagaliau rado dar vieną ir grįžo prie vyrų su trim obuoliais.
Visuose juose dominavo raudona spalva. Tie du trispalviai turėjo nemažai geltonos ir šiek tiek - žalios. Vieną tokį obuolį berniukas padavė dėdei Juzefui, o kitą - dideliam broliui. Sau pasiliko dvispalvį obuolį. Raudoną su trupučiu geltonos.
- Radau trispalvius tik du, - kukliai pasakė. - Bet man gerai ir dvispalvis, - kiek tvirčiau patikino. - Ar turiu valgyti? - klausiamai pažvelgė į didelį brolį.
Iš tiesų Timotis obuolio nenorėjo, bet jeigu Auris sakys, kad reikia, tai valgys.

[Juzefas Levinsas]

- Tai va, kad kartojasi, - atsidusdamas pasakė Juzefas.
O, kad tu žinotum, kokią aš dėviu kaukę, pagalvojo mintyse. Tikriausiai nustotum su manimi bendrauti, jei nutuoktum apie mano paranojas. Turbūt mane išmestų iš darbo, jei tai paaiškėtų, mintijo. Jautėsi įsitikinęs, kad taip ir būtų.
- Ne, jau tikrai nežaisiu, - nusijuokė.
Timotis grįžo su obuoliais.
- Ačiū, - pasakė vaikui plikšius ir atsikando vaisiaus.
Šis buvo traškus, saldus ir sultingas. Pats tas pagirioms, tikrai.
- Gerai, jūs žaiskit, o aš eisiu, - šiaip ne taip atsistojo Levinsas. - Ačiū už pokalbį, - pabandė šyptelėti draugui.
Bet daugiau nerizikuosiu kalbėti tokiomis temomis, tai tarė jau sau mintyse. O tuomet atsisveikino su Senkleriais ir nupėdino pilies link.

[Auris Senkleris]

- O Ačiū Timoti. - Padėkojo už gautą obuolį. - Ne. Jei nenori, tai nevalgyk. O jei nori tai valgyk. - Pats šiuo tarpu gal ir nelabai norėjo obuolio. Bet negalėjo broliuko atnešto vaisiaus kažkur numesti ar pamiršti. Taigi nutarė jį suvalgyti.
- Gerai, tai iki Juzefai. Ir turbūt labanakt. - Kažkodėl manė, jog po vakarykštės šventės nuvargęs draugelis eis miegoti. O tai, kad jie baigė tą pokalbį tik džiugino.
Paskui su Timočiu jie dar kiek pažaidė. Ši rudens diena dar tikrai leido pasidžiaugti gražiu oru. O tada paliko tą gražų sodą, susirinko visus išbarstytus žaislus ir išėjo į mokyklą.
Senkleris vis pagalvodavo apie tą pašnekesį su Juzefu ir tai, kad jis tėra įžanga į tai, ką Auris norėjo jam papasakoti. O gal nenorėjo? Visai nenorėjo. Bet manė, kad gal reikia pabandyti.

[Auris Senkleris]

Tai buvo graži pavasario diena. Šeštadienis. Auris kartu su būriu padaužų siautėjo sode. Čia susirinko vaikų iš visokių koledžų ir jie dūko sode. Jis pats labai mėgavosi tuo, kad laisvai gali bėgioti be skausmo. Tas jausmas, kad yra sveikas, jis vis dar stebino ir žavėjo net praėjus kuriam laikui. Tik mintys, neapykanta. Jis niekada neatleis Aaronui už tai, kad laikė ji nežinioje užvaldytą kerais, kad atėmė tą vieną prisiminimą. Niekada gyvenime neatleis jam už tai. Kokią baimę tada jautė, kaip nervinosi dėl vaikų. Jau planavo rengti testamentą. O Aaronas kaip voras mėgavosi Musės kančiomis tinkle.
Bet dabar buvo šilta diena ir Auris su vaikais lenktyniavo, šuoliavo, buvo prisigalvojęs rungčių na tiesiog tai buvo estafetės. Paskui, kai jie šurmulingai baigė vaikai išbėgiojo kas sau. Keli liko ir padėjo susitvarkyti. Juk jie turėjo ir kamuoliukų, virvę ir panašių dalykų. Paskui vaikai nubėgo. Auris pasiėmė dėžę su daiktais ir ketino išeiti iš sodo.

[Deklanas W. Senkleris]

Velykų atostogos privertė susimąstyti, o tai erzino. Tėvas buvo kažkoks keistas, motina irgi. O dar tas profesorėlis su savo kišimusi į jų gyvenimus. Viskas buvo tiesiog absurdiška, bet atėjęs į pirmą po atostogų apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką Deklanas suprato kitką. Kad ir kaip nenorėjo to pripažinti, tas menkas profesorėlis savo darbą atliko gerai. Kažkas tarp jo ir tėvo buvo negerai, bet vis tiek rašė laišką apie kvailį Rafaelį. O ir šiaip bandė kalbėtis. Šlykštu, bet gal verta pabandyti? Kodėl profesorėlis dėmesį skiria kitiems mokiniams, nors jis, Deklanas Senkleris, yra žymiai svarbesnis? O štai tėvas dažniausiai iš viso pamiršta turintis sūnų.
Kamuojamas tokių minčių dvylikametis pasekė nemėgstamą profesorių, su būriu mokinių einantį į kiemą. Nedrįso rodytis prie žioplių, tad kantriai laukė, kol jie baigs žaisti, ir jis galės pareikalauti... Ko? Kad pažaistų ir su juo? O ko Deklanui iš šito reikia? Tik jau ne tėviško dėmesio, nors pasąmonė kuždėjo, kad yra būtent taip.
Pagaliau paskutiniai mokiniai išsinešdino, ir Deklanas išlindo iš už krūmo.
- Kodėl tu savo laisvą laiką leidi su mokiniais? - kreipėsi į profesorių. Klausime nebuvo nė lašelio pykčio ar sarkazmo. Turint omenyje, kokiu tonu berniukas dažniausiai bendravo su šituo žmogumi, žodžiai galėjo pasirodyti ištarti netgi draugiškai.

[Auris Senkleris]

Netikėtai pasirodęs Deklanas vos neprivertė krūptelėti. Ir iš kur jis dabar čia atsirado? Ir išvis kodėl jis turėtų kažką šnekėtis su Aarono vaiku? Teko sau dešimtą kartą priminti, kad Deklanas ir jo su Aaronu pykčiai nesusiję dalykai. Berniukas buvo kitoks nei jo tėvas. Gal ir pasipūtęs bei mėgstantis pašnekėti ką nereikia. Bet vis tiek ne Aaronas. Auriui atrodė, kad pajus pasitenkinimą parašęs pusbroliui laišką, kad iš jo sūnaus tyčiojasi. Bet taip visai nebuvo.
Įdomu ar ilgai Deklanas čia slapstėsi? Jo tonas kai prakalbo labai skyrėsi nuo nuolatinio.
- Šiaip. Vaikams smagu pažaisti ir man smagu su jais užsiimti. - Auris pastatė dėžę ant žolės. Laukė kas bus toliau. Kilo mintis paklausti kaip gi praėjo jo atostogos. Ir ar seniai Deklanas čia buvo. Bet nutarė neklausinėti, nes jų pokalbiai sunkiai eidavosi.

[Deklanas W. Senkleris]

Ar jis atsakys į klausimą? Gali būti visko, mat akivaizdu: šitas Senklerėlis jo nemėgsta. Garantuotai burbtelės ką nors neaiškaus ir dings iš akių. O gal iš viso neatsakys. Anksčiau dingimo iš akių dalis būtų pradžiuginusi, bet dabar Deklanas suprato: jis nori normalaus atsakymo.
Ir jis pasigirdo. Šiaip? Tu žaidi su mokiniais šiaip? negalėdamas patikėti mintyse paklausė grifiukas, bet neketino šito demonstruoti. Kad ir kaip nenorėjo to pripažinti, Auris Senkleris, ko gero, yra geras profesorius.
- Bet tu jiems ne tėvas, - atrado dar vieną argumentą Deklanas. Sukryžiavo rankas ant krūtinės ir dėbsojo į profesorių. Ant liežuvio galo sukosi kitas klausimas, bet taip ir liko neužduotas. Kad ir kaip norėjo paklausti, ar šitas profesorėlis žaistų ir su juo, taip žemintis negalima. Tik jau ne prie Aurio Senklerio.