0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • V kursas
  • *
  • 1227
  • Taškai: 102
  • Lytis: Moteris
Ats: Vaisių sodas šalia ežero
« Atsakymas #30 Prieš 11 mėnesių »
Buvo jaukus šeštadienio vakaras. Dieną gerokai nulijo, tačiau dabar, vakarėjant, pro debesis veržėsi švelni vakaro saulė, kuri, regis, tuoj tuoj nusileis už horizonto.
Visai netikėtai mergaitė priėjo kažkokį sodą, kuriame jai lankytis dar neteko. Čia buvo daug vaismedžių, ant pievos žydėjo gėlės. Stūksojo nemažai suoliukų. Įžengusi į sodą mergaitė dairėsi aplink ir pastebėjo kažkokią vyresnę merginą iš Varno nago. Ji skaito knygą, ilgesingai pamanė Dori. Klastuolė neatsimena, kada sau ramiai sėdėjo jaukioje vietoje sklaidydama knygos puslapius. Apskritai, nukentėjo net ir mokslai. Per visus nuotykius ir kvailystes klastuolė visai apsileido, tad šis vaizdas, kaip kažkas sėdi ramiai neskaičiuodamas laiko ir mėgaujasi kažkieno kito istorija, mergaitę labai sužavėjo. Taip pat Dori dėmesį atkreipė rožiniai mergaitės plaukai. Mendel ir su saviškiais būtų mielai paeksperimentavusi, tačiau tik ne tokia spalva. Rožinė. Baisu, pamanė. Bet vis tiek kažkas tartum liepė mergaitei prieiti.
- Labas, - tarė ji merginai. - Ką skaitai?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 10 mėnesių sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Nikolė Parker

  • VI kursas
  • *
  • 212
  • Taškai: 30
  • Lytis: Moteris
  • Noriu gyventi, o ne egzistuoti
Ats: Vaisių sodas šalia ežero
« Atsakymas #31 Prieš 9 mėnesius »
     Skaityti buvo taip gera, taip ramu... Prieš skaitymą visas pasaulis tarsi nublankdavo. Aš net nekalbėsiu apie tai, jog Nikolė skaitė lauke. Lauke, kur kvepia pavasaris, kur besileidžianti saulė nuostabiai nutapo dangų, paversdama jį savo palete, kur jauti laisvę.
     "<...> pakėlė akis į dangų ir nužvelgė debesėlius."
     Tik perskaičiusi pastarąjį sakinį Nikolė nejučia pakėlė akis aukštyn ir padarė tą patį - nužvelgė saulės nudažytą dangų, kuriame, deja, šiuo metu nesimatė nė vieno balto debesėlio...
     Mergina įdėmiai klausėsi paukščių giedamos melodijos, tik ją staiga nutraukė... kažkas. O, jugi Parker buvo įsitikinusi, kad nieko čia nėra! Bet čia tau, kad nori - visur pilna įvairiausių pašlemėkų.
     Akimis Varno Nago koledžo atstovė ėmė lakstyti nuo vienos pievelės pusės, prie kitos, ieškodama kas sutrukdė penkiolikmetės tylų, ramų pasibūvimą. Aptikusi kaltininką ir pastebėjusi, jog tai tik maža, galbūt kiek naivi, antrakursė, Nikolė maloniai jai šyptelėjo.
     - Sveikutė. Gražus vakaras, ane? Ir tau norisi pabūti lauke, ką? -  maloniai pamėgino pradėti kalbą, o tada apsimestinai nustebusi pridūrė: - O, mano knyga? Eikš, prisėsk šalia - papasakosiu.
     Tai tarusi rožinių plaukų savininkė mirktelėjo nepažystamajai ir pasislinko per metrą nuo tos vietos, kur buvo prisėdusi. Tuomet paplekšnojo per švelnią žolę ir pridūrė:
     - Nebijok, neišsitepsi. O jei jau taip ir nutiktų, patikėk, tikrai moku reikiamus kerus.
Vieną dieną aš priversiu svogūnus verkti


*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • V kursas
  • *
  • 1227
  • Taškai: 102
  • Lytis: Moteris
Ats: Vaisių sodas šalia ežero
« Atsakymas #32 Prieš 9 mėnesius »
Akimirką dvylikmetė pamanė, kad galbūt nereikėjo trukdyti merginos? Po velnių, tikriausiai ji čia atėjo ramiai paskaityti, pabūti viena, o aš lendu į akis. Dėl Hario Poterio akinių, Dori, tu esi tikra įkyruolė. Tačiau vyresnėlė pasirodė draugiška ir kieta, tad Mendel lūpose netikėtai radosi šypsnis, kurį klastuolė, žinoma, iš visų jėgų bandė tramdyti, tačiau nepavyko. Nesišypsok, Mendel, dėl Merlino barzdos, atrodysi kaip visiška nevykėlė.
Tamsiaplaukė klestėjo šalia rožinių plaukų savininkės.
- O taip, - atsakė, - juk reikia kartais išlįsti iš pilies ir tamsių požemių.
Tą akimirką Dori pagalvojo, kad Klastūnynas jai tinka dar ir tuo, jog jos oda yra baltutėlė. Šiaip jau Dori nekiurksodavo viduje ištisai, tačiau jos oda buvo balta kaip popierius ir kitiems tikriausiai atrodė, kad ši tik ir tūno požemiuose. Tik dabar apie tai pagalvojau, ir vėl nejučiom šyptelėjo.
- Kada tu spėji dar ir paskaityti? Jau nebeatsimenu, kada skaičiau, ir man atrodo, kad tuoj nebemėgsiu skaitymo, nes jau baigiu atprasti.
Dori įsispoksojo į viršelį knygos, kurią laikė varnė. Tada klastuolės žvilgsnis ir nukrypo į merginos plaukus.
- Kodėl rožinė? - nesusilaikė nepaklaususi.

*

Neprisijungęs Nikolė Parker

  • VI kursas
  • *
  • 212
  • Taškai: 30
  • Lytis: Moteris
  • Noriu gyventi, o ne egzistuoti
Ats: Vaisių sodas šalia ežero
« Atsakymas #33 Prieš 9 mėnesius »
     Palūkėjusi kol nepažystamoji prisės, rožinių plaukų savininkė užmatė šypseną mergaičiukės veide ir maloniai į ją atsakė. Nikolė toksai jau sutvėrimas - jai reikia palaikyti kitą, bendrauti, padėti. Nejučia šmėkštelėjo mintis, jog varniukė galėtų kuo tikriausiai priklausyti ir Švilpynei (arba kad ir Grifų Gūžtai), tačiau Nikolė nuoširdžiai mėgo savo koledžą ir jei būtų leista rinktis, tikrai rinktųsi jį. Be to, šios minties greitai atsikratė dar ir dėl to, nes penktakursės tėvas - kuris beje kadaise buvo grifiukas - Švilpynę ne itin mėgo ir Nikolė buvo sulaukusi net ir netiesioginių grasinimų, kas būtų, jei ji netyčiom pakliūtų Švilpynėn...
     - Taigi, kuo tu vardu? - užklausė klastuolę (taip buvo galima spręsti iš merginos uniformos, kurios Nikolė būtent dabar pati nevilkėjo), vos ši klestelėjo šalia ir, regis, nuoširdžiai atsakė į ankstesnį Parker klausimą. Tiesa, atsakymas labai įdomus - kartais. Ar tikrai tik kartais? Nematyti saulės šviesos, būti uždarytam požemy ir tik kartais atsisakyti to ir išlysti į lauką - Nikolės didžiausias košmaras! - Beje, aš Nikolė. Malonu susipažinti, - tarstelėjo ir dar kartą šyptelėjo.
     Keletą akimirkų buvo tylu ir astronomijos profesorės Mokslinčės duktė jau pamanė nesulauksianti kada nepažystamoji prisistatys, tik štai - lyg iš patrankos iššovęs sviedinys nuskambėjo klausimas iš klastuolės lūpų, kuris Nikolę kiek prajuokino ir ši tai parodė, o tada jau žiojosi į jį atsakyti.
     - Nespėti paskaityti? Aš juk iš Varno Nago! Be to, knyga mano antrasis vardas, - dar plačiau išsišiepė Hogvartso mokinė. - O tu turbūt nelabai mėgsti skaityti, ką? Šiaip spėju.
     Tada nusigręžė į dangų ir užsisvajojo. Tik staiga jos svajas nutraukė dar vienas klausimas į klausimą.
     - Ką? Kas rožinė? - nesusigaudė Nikolė, nes paskutinis regėtas rožinis dalykas buvo rožinis dangus.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 9 mėnesius sukūrė Nikolė Parker »
Vieną dieną aš priversiu svogūnus verkti


*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • V kursas
  • *
  • 1227
  • Taškai: 102
  • Lytis: Moteris
Ats: Vaisių sodas šalia ežero
« Atsakymas #34 Prieš 9 mėnesius »
Nikolė Dori pasirodė įdomi, bet labai daug tauškanti ir galbūt net įkyroka. Tą akimirką Mendel pagalvojo apie save. Juk ir ji mėgdavo daug kalbėti ir pristoti prie žmonių ir kartais tai kitus erzindavo. Todėl antrakursė bandė išmokti palaikyti liežuvį už dantų ir kartais tai jai neblogai sekdavosi. Pavyzdžiui, dabar. Tikriausiai todėl, kad ją erzino Nikolės draugiškumas. Jau per daug saldu, pamanė dvylikmetė, kaip ir rožiniai plaukai. Kita vertus, juk pati Dori, o ne kas kitas, vyresnėlę užkalbino. Be to, ši jai pasirodė kažkuo ir kieta. Dori buvo pasimetusi, nes nesuprato, patinka jai čia būti ar ne ir nepavyko susidaryti pirmo įspūdžio apie Nikolę. Kažkas buvo juokinga ir nei iš šio, nei iš to mergaitė susijuokė.
- Mano vardas Dori, - atsakė antrakursė.
Juodaplaukė ir vėl ėmė juoktis.
- Nejau visi varniai myli knygas? - paklausė. - Ee... aš mėgau skaityti. Anksčiau. Na, žinai, dabar kaip ir irgi mėgstu, bet... šiuo metu atrandu įdomesnių sau dalykų, - gūžtelėjo pečiais.
Kai Nikolė nesuprato, ką Dori turi omenyje apie rožinę spalvą, Mendel ir vėl suėmė juokas.
- Kas kas, - pavartė akis, tačiau šypsojosi. - Tavo plaukų spalva kodėl rožinė? Kodėl nusprendei plaukus dažyti būtent šia spalva?

*

Neprisijungęs Nikolė Parker

  • VI kursas
  • *
  • 212
  • Taškai: 30
  • Lytis: Moteris
  • Noriu gyventi, o ne egzistuoti
Ats: Vaisių sodas šalia ežero
« Atsakymas #35 Prieš 9 mėnesius »
     - Dori. Gražus vardas, - pagyrė mokinė ir nudžiugo, jog nebereikės jos vadinti klastuole ar tiesiog mergaite, o galės ramių ramiausiai sakyti Dori. - Tiesa, ir labai įdomus. Tau pačiai jis patinka?
     Užklausė jau nebežinia kelintą klausimą klastuolės Dori, bet ir pati netrukus gavo patikslinimą į nesuprastą klausimą.
     - Dieve, ne! - prunkštelėjo Nikolė. - Ne, tai ne... Noriu pasakyti... Po šimts, plaukų aš nedažiau! Tu patikėk, mane pirmiausia turėtum iškasti, norėdama pamatyti mane su nudažytais plaukais, nes mama jau būtų nudėjusi ir giliausiai po žeme užkasusi! - tarstelėjo Nikolė ir įsivyravo tyla. Tačiau ir ji neilgai - ją greit nutraukė garsus Nikolės juokas, supratus kokią nesąmonę pasakė. Nors vis dėl to, yra ir tiesos... Nemažai. - Taip, žinau, tai... Eem... Keista. Bet jo, tai mano tikra plaukų spalva, - tarstelėjo mergina ir stipriai sučiaupė juodai padažytas lūpas. -  Ir aš pati dėl to nė kiek neapgailestauju, priešingai - smagu turėti ką nors išsiskiriančio, kažką kitoniško, o ypač tada, kai pats nepasirinkai to turėti.
     Nikolę užplūdo prisiminimai. Ji aiškiai prisiminė tuos pirmuosius metus Hogvartse, kai ji tebuvo naujokė. Visi laikė ją keistuolę, nes burtininkams nėra normalu dažyti palukus. O kai Parker prasitardavo, jog ji nesidažė plaukų... Visi iš jos šaipydavosi. Tada tikrai nebuvo smagu turėti ką nors kitoniško, ko nepasirinkai pats turėti. Na, bet laikui bėgant ir Nikolei augant ji išmoko nebekreipti į patyčias dėmesio ir tiesiog ignoruoti ar atsiliepti leptelėjant ką nors, dėl ko verta turėti tokius plaukus ir dėl ko nereikėtų dėl to tyčiotis.
     Norėdama nutraukti tylą ir užvesti pokalbį ant kelio Nikolė mestelėjo dar vieną klausimą:
     - Na, o jei tau tektų dažytis plaukus, kokią spalvą pasirinktum pati?
     O tada palikusi Dori mąstyti atsakymo, pati pakilo ir nužingsniavo link pražydusios obels. Jei tik dabar būtų ruduo - ne pavasaris -  ir ši obelis turėtų obuolių... Tada iš kišenės rožinių plaukų savininkė išsitraukė savo gluosnio lazdelę su drakono širdies gysla ir nukreipusi į medį sumurmėjo:
     - Approx!
     Ant obels šakelių išsprogo pustuzinį gražių raudonų obuolių. Išspaudusi šypseną penktakursė nuskynė porą obuolių, gerai patrynė, jog neliktų nešvarumų ir grįžusi prie naujosios draugės ištiesė vieną jai.
     - Mėgsti obuolius?
Vieną dieną aš priversiu svogūnus verkti


*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • V kursas
  • *
  • 1227
  • Taškai: 102
  • Lytis: Moteris
Ats: Vaisių sodas šalia ežero
« Atsakymas #36 Prieš 8 mėnesius »
O Merline, kokia ji pleputė, pagalvojo Dori. Ar man patinka mano vardas?
- Na... nežinau, - susimąstė. - Tiesą pasakius, niekada apie tai negalvojau.
Iš tiesų, Dori niekada nesusimąstė apie savo vardą. Jis buvo jai nei gražus, nei negražus. Ir įdomumo jokio mergaitė jame neįžvelgė. Tačiau dabar, kai pagalvoji...
- Ne. Man nepatinka mano vardas. Jis trumpas ir... nežinau. Man norėtųsi tokio... gal... išdidesnio, prabangesnio vardo. Ne. Nepatinka.
Kai Nikolė papasakojo apie savo plaukus, Dori ją ėmė šiek tiek labiau mėgti, mat suprato, kad tai ne ji išsirinko šitą siaubingą spalvą. Tačiau jeigu aš turėčiau rožinius plaukus, tai tikrai juos dažyčiau. Jau geriau net grifiška spalva.
- O tavo mama, ar ji valdinga?
Tikriausiai Nikolė yra iš senos burtininkų šeimos, pradėjo svarstyti Mendel. Ten, kur yra sąsajų su žiobarais, turbūt negimtų vaikas rožiniais plaukais, ar ne? Ką pasakytų kaimynai!
- Žalią, - atsakė Mendel. - Tik žalią, nes raudoną jau nukniso grifai, - pavartė akis.
Dori paėmė iš Nikolės obuolį ir jo atsikando. Šiaip jau obuolių mergaitė nemėgo, kaip ir beveik visų kitų vaisių. Jai geriau buvo sukrimsti kokį skanėstą kaip šokoladinis keksiukas ar pyragėlis su plikytu kremu, bet tingėdama kažką apie tai aiškinti ji patikino obuolius mėgstanti.

*

Neprisijungęs Nikolė Parker

  • VI kursas
  • *
  • 212
  • Taškai: 30
  • Lytis: Moteris
  • Noriu gyventi, o ne egzistuoti
Ats: Vaisių sodas šalia ežero
« Atsakymas #37 Prieš 8 mėnesius »
     - O taip! Kad tu tik žinotumei, kaip smarkiai... Jei galėtų, pasaulį aukštyn kojom apverstų, - išbėrė žodžius kaip žirnius Nikolė apie savo motiną, o tada susigėdo, kam čia tiek daug išpeikė tą Žaną. Taip, mergina jos nekenčia, tačiau vis vien negalima apie ją taip kalbėti jai už nugaros.
     Tuomet susigėdusi penktakursė žvilgtelėjo į ryškiai raudonąjį obuolį ir galvodama apie tai, koks jisai skanus turėtų būti, gardžiai jo atsigando. Kąsnis buvo didelis, gardus ir saldus. Nikolė pasigardžiuodama ji nurijo ir išgirdusi Dori atsakymą apie žalią spalvą norėjo atsigręžti ir pakomentuoti, netgi pasiūlyti savo pagalbą šia tema, nes kerų tikrai buvo, kurie dažo plaukus, tačiau staiga kūną ištiko paralyžius. Parker sustingo kaip stovėjo ir nepajėgė nė mirktelėti. Ji pradėjo mygti, mėgindama atkreipti Dori dėmesį, tačiau vargu ar tai nusisekė, nes jei ir pavyko išskleisti kokį nors garsą, jis tikrai buvo baisiai menkas.
     Merginoje užvirė didžiulė panika ir tai sužadino kietai snaudžiantį didžiulį skausmą. Jis, tarsi gyvatė, pradėjo rangytis rožinių plaukų savininkės pilve ir griaužti visus organus, kurie tik pasitaikė pakelyje, bent jau taip atrodė. Skausmas pradėjo lipti ir į galvą, atrodė, lyg kas spaustų smegenys su tokia jėga, kad jos tuoj  tuoj išsitaškys į visas puses.
     Tuomet į kraują plūstelėjo adrenalinas ir Nikolė pradėjo mąstyti. Jos varniškas protas buvo taip ištobulintas, jog ji sugebėjo mąstyti net tokiomis akimirkomis ir tai ką ji suvokė, buvo tai, kad dėl šios sumaišties kaltas ne kas kitas, o saldusis obuolys. Parker persigando ir norėjo šia žinia pasidalinti su Dori, kol ši neatsikando užnuodytojo obuolio, tačiau negalėjo - ji buvo visiškai sustingusi. Nuo to minčių blaškymosi ir panikos, adrenalino dozės dar padvigubėjo ir Nikolė kažkaip įveikė tą sustingusią būseną. Pirmasis dalykas, ką ji norėjo padaryti, buvo perspėti Dori, tačiau skausmas buvo toks nepakeliamas, jog ji nė šito nesugebėjo, tiesiog išsidrėbė ant žemės ir pradėjo draskytis kaip pamišėlė perverta nežmoniško skausmo.
     Akys aptemo, nieko nebesimatė ir, lyg maža to, iš burnos pasipylė kažkokios baisiai rūgžtos putos. Nikolė dar bandė draskydamasi išsiveržti iš skausmo, tačiau jos viltys seko.
Vieną dieną aš priversiu svogūnus verkti


*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • V kursas
  • *
  • 1227
  • Taškai: 102
  • Lytis: Moteris
Ats: Vaisių sodas šalia ežero
« Atsakymas #38 Prieš 8 mėnesius »
- Bet tikriausiai tavo mama nėra tokia siaubinga kaip mano, - atsakė mergaitė. - Maniškė yra tokia bjauri, kad vargiai ar rastum tokią per visą Hogvartsą, mat ji sako, jog mes, burtininkai, esame išsigimėliai, kiša man žiobariškus dalykus, norėjo sutraiškyti mano vorą... Taip, ji žiobarė. Abu mano tėvai turi šį baisų statusą.
Dori atsikando savo obuolio ir jį kramtydama norėjo klausti Nikolės apie šios kraują. O jeigu ir ji vis dėlto kilusi iš žiobarų šeimos ir dabar įsižeis? Tačiau nespėjo, nes... po velnių, Nikolei kažkas atsitiko!
Mergina draskėsi ant žemės, o šalia gulėjo prakąstas obuolys. Dėl Merlino barzdos, šiame jaukiame vaisių sode galima rasti kažką užnuodyto?! Dori spjovė lauk obuolį, nes nebuvo spėjusi jo nuryti. Tačiau kažkas atsitiko ir jai, mat tamsiaplaukė jautė, kaip užtirpo jos kairė koja. Bet rūpintis šiuo, palyginus, ne itin dideliu negalavimu, jei tik nepasidarys blogiau, nebuvo kada, mat varnė silpo ir jai iš burnos ėmė veržtis kažkokios putos.
Mendel turėjo veikti čia ir dabar. Ką daryti? Mintyse iškart pasigirdo sutvarstymo burtažodis, tačiau jis čia tikrai nepadės, nes Nikolė nekraujavo. Taip pat Dori pagalvojo apie jėgų suteikiantį burtažodį, tačiau ir jis čia nelabai tiko, mat pirmiausia vargšelę reikėjo išgelbėti nuo to, kas vyko, o ne papildyti jėgomis. Be to, Dori vargiai būtų pavykę suteikti kažkam jėgų, ji tam veikiausiai buvo per maža... Atgaivinimo kerai! Klastuolė nebuvo tikra, ar pavyks, nes yra juos naudojusi tik vieną kartą per magiškų gyvūnų pamoką, kai netyčia vos nenudėjo lankučio. Bet lankutis nebuvo žmogus, be to, Dori nei nežinojo, su kuo dabar mergaitės susidūrė. Tačiau reikėjo kažko imtis.
- Rennervate! - tvirtai sušuko nutaikiusi lazdelę į nelaimėlę.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 8 mėnesius sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Nikolė Parker

  • VI kursas
  • *
  • 212
  • Taškai: 30
  • Lytis: Moteris
  • Noriu gyventi, o ne egzistuoti
Ats: Vaisių sodas šalia ežero
« Atsakymas #39 Prieš 8 mėnesius »
     Mirtis. Ar tai jau? Nejau jau atėjo... Pabaiga?
     Tai buvo vienintelės mintis, kurias pavyko Nikolei suregzti, nes nuodai (jei tai tikrai buvo nuodai) jau skverbėsi ir į smegenys. Ir tikrai, tik laiko klausimas kiek liko Nikolei gyventi. Keista, pagalvojus, jog ne taip seniai mirė ir jos motina, o dabar, nespėjus nei tėvui sužinoti apie žmonos mirtį, turbūt, mirs ir dukra. Gyvenimas pilnas netikėtumų. Kaip mėgdavo citatuoti Nikolė - Gyvenimas kaip saldainių dėžutė, niekada nežinai kokiu įdaru saldainį išsitrauksi.
     Nepaisant šių kelių ramių minčių, merginos kūnas vis vien instinktyviai bandė susidoroti su nuodais. Tiesa, jam ne kaip sekėsi - tiesiog vartėsi į šonus ir net nestabdė srūvančių baltai pilkų putų iš rožinių plaukų savininkės burnos ar neslėpė baltumo.
     Vienintelis dalykas, kuris galėjo iš tikrų padėti Nikolei, buvo kitas asmuo. Čia reikėjo kito asmens įsikišimo ir kerais sustabdyti plintančius nuodus merginos kūne. Deje, vienintelis asmuo, galintis Nikolei šiuo metu padėti, buvo antrakursė mergaitė. Ak, Dori, tu turbūt irgi atsikandai to nelemto obuolio... Šiaip ne taip surezgė mintis Parker, tačiau jos buvo bereikšmės, nes iškart paaiškėjo, kad tai ne tiesa - Nikolės akių akiratyje pasirodė neaiškus siluetas, kuris buvo Dori. Mergina šiaip ne tai įžiūrėjo, kad ji traukiasi lazdelę, tačiau ar Dori žino burtažodį? Turbūt ne...
      Nuplieskė melsva spalva ir Nikolė suprato vėl klydusi, Dori tikrai žinojo kerus. Tačiau niekas nepasikeitė - Nikolė toliau dūso, jos kūną varstė skausmas, o iš burnos toliau pylėsi baltosios putos, matyt Dori dar neišsipraktikavusi...
Vieną dieną aš priversiu svogūnus verkti


*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • V kursas
  • *
  • 1227
  • Taškai: 102
  • Lytis: Moteris
Ats: Vaisių sodas šalia ežero
« Atsakymas #40 Prieš 8 mėnesius »
Kerai, nors ir pataikė į Nikolę, nepadėjo. Žinoma, kad nepadės! Juk jai reikia kokio priešnuodžio ar kažko panašaus! Kas iš to, kad klastuolė gaivins varnę. Nuodai ar kas ten bebūtų, kas slėpėsi obuolyje, nuo gaivinimo niekur nedings. Kaži, ar išvis egzistavo toks burtažodis, kuris galėjo padėti. Čia jau reikėjo kokio nors suaugusio, kompetentingo suaugusiojo, įsikišimo. Nejau Hogvartso teritorijoje gali būti vaisius, kuris turi galią nužudyti?!
Kojos aptirpimas, kurį jautė Dori, pamažu slopo. Tačiau Nikolė vis dar buvo kančiose ir mergaitė neišmanė, ką daryti.
- Rennervate! Rennervate! Enervo! Rennervate!
Po truputį Dori ėmė apimti panika. Ji šaudė kerus ir į Nikolę, ir kažkur į orą. Rankos ėmė drebėti, po kelių akimirkų, regis, ir visas kūnas. Akyse ėmė tvenktis ašaros. Mendel nežinojo, kaip vyresnėlei padėti, o kad reikėtų bėgti ieškoti pagalbos, tuo metu antrakursė taip pat nesumąstė.
Ji tik lakstė susiėmusi už galvos ir verkė, suko ratus aplink Nikolę karts nuo karto paleisdama į ją ar kur pro šalį gaivinančių kerų srovę ir isterikavo. Galiausiai Mendel atsiklaupė šalia nelaimėlės ir pradėjo ją purtyti, nors tai galėjo padaryti daugiau žalos, negu naudos. Dėl Merlino barzdos, Dori tikrai nenorėjo, kad Nikolė mirtų. Testralius ji norėjo pradėti matyti nusijungus kokiam nors žiobarui, o ne Hogvartso mokinei.

*

Neprisijungęs Nikolė Parker

  • VI kursas
  • *
  • 212
  • Taškai: 30
  • Lytis: Moteris
  • Noriu gyventi, o ne egzistuoti
Ats: Vaisių sodas šalia ežero
« Atsakymas #41 Prieš 7 mėnesius »
     - Dori? Mėgino išspausti Nikolė, tačiau nieko nesigavo, ji neturėjo nei jėgų, nei galimybės pajudinti sustingusias lūpas. Lyg per miglą rožinių plaukų savininkė regėjo kaip Dori kažką mosikuoja lazdele, tačiau nieko nesigavo... O gal ir gavosi, tačiau Nikolė nieko nepajuto? Rūkas užgulė ne tik akis, bet ir ausis, tad mergina negalėjo aiškiai girdėti, ką rėkia Dori, tačiau kažką girdėjo. Deja, jos smegenys tiesiog nebepajėgė suvokti ką Nikolė girdi.
     Penktakursės akys ėmė merkis ir ji jautė artėjančią pabaigą. Nebegalėdama nieko padaryti ir prarasdama viltį, Varno Nago koleždo mokinė priėmė tai kaip lemtį ir tiesiog pasidavė nuodams, nustojo kovoti. Ji aprimo, nebesimuistė ir užsimerkė...
     Nežinia kiek daug laiko ji taip pragulėjo, gal vos minutę, o gal ir visą dieną, tačiau staiga tas slegiamas sunkumas tiesiog... išgaravo. Mergina giliai įkvėpė gryno oro ir pajuto kaip į smegenys grįžta gyvybė. Jos krūtinė pradėjo kilnotis, taip įrodydama, kad Nikolė kvėpuoja ir jos organizmas vėl gyvas, nors ir akys vis dar kietai užmerktos. Nebežinodama ko tikėtis atsimerkus, ji teištarė pirmą į galvą atėjusį žodį:
     - Dori?
     Klastuolės galimai jau čia seniai nebeliko, gal jai tiesiog pabodo žiūrėti kaip miršta nepažystamoji ir tiesiog patraukė savais keliais. Bijodama atsimerkti ir išvysti ką nors, ko visai nenorėtų, Nikolė kažkaip prisivertė tai padaryti ir iš lėto pramerkė akis. Viskas, ką jį matė buvo tik juoduma ir tamsa. Gal ji visai nebe žemėje? Bet jos akims apsipratus su tamsa pradėjo ryškėti žvaigždės, pilies konturai. Tai pala, dabar jau naktis?! KURI naktis? KIEK laiko aš čia pragulėjau be sąmonės?!
     Nikolė apsidairė tikėdamasi ką nors išvysti, kas atskys, tačiau kol kas ji nieko nematė...
Vieną dieną aš priversiu svogūnus verkti


*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • V kursas
  • *
  • 1227
  • Taškai: 102
  • Lytis: Moteris
Ats: Vaisių sodas šalia ežero
« Atsakymas #42 Prieš 7 mėnesius »
Dori isterikavo ir panikavo, jau manė, kad Nikolė tikrai pakratys kojas, tačiau mergina, regis, atsigavo. Ji pakvietė klastuolę vardu. Atrodė kažkaip keistai. Juodaplaukė sukluso ir pradėjo rimti, kai suprato, jog varnė išliko gyva. Iš pradžių ji buvo užsimerkusi, o paskui galiausiai atsimerkė, tačiau atrodė, jog rožinių plaukų savininkė nieko nematė.
- Ee... Nikole? Ar tu... Dėl Merlino barzdos, kas čia vyksta? Pažiūrėk į mane.
Dori širdis daužėsi kaip pašėlusi. Šita diena turbūt buvo viena sumaučiausių jos gyvenime. Ji visai nenorėjo, kad kažkas atsitiktų varniukei. O jeigu profesoriai manys, jog čia Dori prikišo nagus? Juk vis dėlto greitai vyks kvidičo rungtynės. Dori atgamino atmintyje, kad šiuos plaukus matė per Varno Nago kvidičo treniruotę. Dabar Dori širdis ėmė plakti dar tankiau. Galbūt suaugę pamanys, kad čia aš ją bandžiau nunuodyti, kad varniams kiltų problemų su kvidiču, galvojo antrakursė. Jau pradėjo svarstyti, kad galbūt imti ir palikti Nikolę čia, tačiau juk Nikolė šaukėsi būtent Dori. Tada kiti tikrai kažką įtartų. Ką tu čia skiedi, galiausiai subarė save Mendel. Juk tai šito sodo obuoliai užnuodyti. Tegu kažkas ateina ir tiria.
- Einam. Einam į ligoninę, - galiausiai pasakė klastuolė.
Ji padėjo Nikolei atsistoti ir ėmė ją vesti pilies link.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 mėnesius sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Nikolė Parker

  • VI kursas
  • *
  • 212
  • Taškai: 30
  • Lytis: Moteris
  • Noriu gyventi, o ne egzistuoti
Ats: Vaisių sodas šalia ežero
« Atsakymas #43 Prieš 7 mėnesius »
     - Dori? Dori! Dori, tu vis dar čia?! - nieko nematydama per tą tamsią naktį klausinėjo Nikolė. - Dori, kiek laiko aš išbuvau be sąmonės?
     Merginos balsas dar lūžinėjo, nes kieno gi balsas nelūžinėtų, kai jis galimai išbuvo „komoje“ visą dieną? Aišku, kad visų lūžinėtų, tad čia nėra ko stebėtis.
     Po truputį vaizdas penktakursės akiratyje ėmė ryškėti ir rožinių plaukų savininkė ėmė regėti klastuolės, su kuria katik susipažino, siluetą. Gal, vis dėl to, nėra jau tokia tamsi ta naktis? Suabejojo savo išankstiniais nusistatymais Varno Nago koledžo mokinė ir pamėgino atsisėsti, deja, nelabai sėkmingai.
     Nugriaudėjus Dori balsui, aiškinančiam, kad Nikolei reikia į ligoninę, mergina kiek sutriko.
     - Ką tu čia nusišneki, į kokią dar ligoninę?! - tačiau jos sąmonė po truputį, po truputį vis atsigavinėjo ir Parker pradėjo suvokti, kad į ligoninę tikrai jai reikia. - Gerai, einam... - kažką sugurgė ir leidosi tempaima Dori iš šio prakeikto vaisių sodo į mokyklos ligoninę.
     - Pala, nepamiršai knygos paimti?! - prisiminė mergina, tačiau jau buvo per vėlu - jos jau buvo dingusios iš tenai.
Vieną dieną aš priversiu svogūnus verkti


*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • V kursas
  • *
  • 190
  • Taškai: 653
Ats: Vaisių sodas šalia ežero
« Atsakymas #44 Prieš 2 savaites »
Šis vaisių sodas Sakurai atrodė šiek tiek dirbtina vieta. Vaismedžių buvo per daug. Natūraliai šitiek vargiai užaugtų. Tačiau šiuo metu šita vieta neerzino, nes buvo žiema, tad šviesiaplaukė jautėsi taip, lyg lankytųsi kokioje nors pievoje tarp paprastų medžių.
Kitiems diena buvo šalta, nes žiema. Sakurai - įprasta. Džiugu, jog giedra ir nežvarbi, nes jeigu lauke būdavo apniukę ir pūsdavo stiprus vėjas, strazdanė pastebėjo, jog kiti dažnai vaikščiodavo be nuotaikos.
Deja, bet nuotaikos šiandien neturėjo ir Sakura. Tačiau ne todėl, kad netrukus bus paskutinis jos ir Aurio Senklerio susitikimas mokytis transfigūracijos. Taip, varnanagei patiko mokytis su šiuo profesoriumi, tai jai tapo lyg kokia tradicija, su Auriu Senkleriu mergina jausdavosi neįprastai gerai, nors pastaruoju metu jie ir nenukrypdavo nuo temos ir beveik visą laiką stropiai mokydavosi, tik kartais kalba išeidavo arba apie ką nors iš ankstesnio Sakuros gyvenimo, arba apie muziką.
Ar Sakura neturėtų džiaugtis? Ji jautėsi pasistūmėjusi transfigūracijoje tiek, jog dabar yra žymiai mažesnė tikimybė, kad kas nors atsidurs jai po ranka ar įsmigs į ją. Aišku, dėl to mėlynakė gal ir būtų džiaugusis, bet šiandiena ir džiaugsmas atrodė nesuderinama.
Šią akimirką penkiolikmetė sėdėjo atsirėmusi į medį. Ilga megzta rusvos spalvos suknelė, baltas nertas rankinukas, o kas keisčiausia - makiažas ant veido. Šį rytą Sakura leido Dori, kad ji ją padažytų. Kažkokie veidą dengiantys milteliai užmaskavo raudonį, kuris dar buvo likęs nuo užvakarykščių smūgių, o juoda lipni košė ant blakstienų turėjo paslėpti užverktas akis. Kai Sakura paklausė Dori, kaip ji atrodo, draugė atsakė, kad žymiai geriau. O paskui vis tik pripažino, kad varnanagė atrodo siaubingai. Ji pasakė, kad vis tiek matosi, jog Sakura verkusi.
Dabar penktakursė jau nebežinojo, ar geras sprendimas buvo jai pasidažyti. Pirmiausia, jausmas buvo labai nemalonus, norėjosi viską nusivalyti. Atrodė, kad oda nekvėpuoja, kad akis puola kažkokie mašalai. Ir taip šiomis dienomis sunkios akys tapo dar sunkesnės. Baltapūkė tik norėjo, kad profesorius nepastebėtų, jog varnanagė buvo sumušta, kad nepastebėtų, jog ši jau porą dienų praverkusi. Dori sakė, kad vaikinai tokių dalykų nepastebi, na, visų tų makiažų, tačiau padažiusi Sakurą nebebuvo tuo tikra, mat, Dori žodžiais, makiažas paslėpė visas merginos strazdanas, o šiaip jau visiškai šviesios blakstienos dabar buvo tamsios ir atrodė tankios - visai kitoks žvilgsnis.
Ar transifigūracijos profesorius yra pastabus tokiems dalykams? Šito Sakura nežinojo. Ar jis jau gerai pažįsta Sakurą ir supras, kad kažkas atsitiko vien todėl, jog Sakura pasidažiusi? Juk ji įprastai nei už ką to nedarytų. Ji yra prieš tokius dalykus.
Ilgaplaukė bandė susikaupti. Atrodyti linksma ir laiminga, tačiau ašaros pačios kaupėsi akyse pagalvojus apie tą rytą miške. Mergina mintyse sau liepė neverkti, ji negalėjo parodyti jau tikriausiai tuoj ateisiančiam profesoriui, kad kažkas yra negerai, be to, jeigu ji verks, Dori sakė, kad išsiterlios visas veidas. Tad šią akimirką ji kaupė visas jėgas tam, kad neištrykštų nei viena ašara.