[Mikasa Sei Yoshitaka]

- Nu gi Alisa, nusiramink juk jie mūsų vis tiek nepamatys, geriau nuleisk lazdelę, prisėsk ir pasikalbame apie kokius nors berniukus? Pavyzdžiui kas tau patinka iš Hogvartso? - Šypsodamasi kalbėjosi Christina.
O galbūt ir nebuvo viskas gerai, nes kažkaip tie vyrai perlipo per visus kerus. O ne, kaip jie sužinojo? Ir kaip jie perlipo per tuos kerus? Mergaitė atsistojo ir stebėjo kas atsitiks. Visi šie vyrai buvo ne vieni, o dar ir su kirviais, tačiau kas sakė, kad Christina nemoka muštis? Kažkada, vaikystėje jos tėtis karalius mokėjo karate ir žinoma pamokino tuos judesius ir dukterį. Mokinė juos gerai prisiminė ir pamačiusi kelis vyrus vožė su koja per galvą.
- O dabar Alisa, bėgam.
Visų vyrų ji nesumušė, o tik kelis, o pamatę tie kiti vyrai visą šią situaciją, žinoma pradėjo vytis bėgančią Christiną. Tikiuosi, kad Alisa bėga už manęs, nes jeigu ne tai tikriausiai jai šakutės ..

[Magdė]

 Alisa be žodžių, šaltu, bejausmiu veidu stebėjo, kaip tie vyrai nešdamiesi kruvinus kirvius, perėjo kerų sieną. Kristina gerokai vožtelėjo vienam iš jų ir tas apsvaigęs nuskriejo tolyn. Vis dėlto, kiti du vyrai žingsniavo toliau. Jie turbūt labai skubėjo, todėl pasileido bėgte. Mergina skuodė greitai, kaip lūšis, retkarčiais atsisukdama ir pildama žiežirbomis tiesiai dviems atsiprašant chuliganams į veidą.
 Labai greitai iš kvepiančio sodo ir ramaus nusimatančio vakaro situacija perėjo į kraupią naktį pamiškėje. Vyrai buvo greiti, o vienas iš jų, rodos vilkolakis, bandė įkąsti merginai. Švilpė įsiuto ir žiebė tam šlykštynei kumščiu į veidą. Vilkažmogis bandė grybštelti jai į koją, tačiau, nespėjus dantims prisiliesti prie baltos odos, vyras vožėsi į medį. Deja, Alisos plaukai užkibo ant šakos ir ji, skuosdama tolyn, išsirovė baltą plaukų sruogelę. Nevalingai klyktelėjusi, penktakursė nušvilpė paskui Kristiną, o plaukų sruogelė, žibanti sidabru lyg vienaragio karčiai, liko kyboti ant šakelės.
 Bėgdama švilpė juto, kaip jos širdis skėčiasi lyg dumplės ir žinojo, kad tuoj pargrius ir pasiduos. Ir štai, atėjo išsigelbėjimas, pavojingas jos gyvybei. Priešais buvo ežeras, o virš jo slinko juodi pavidalai. Juodi pavidalai, su gobtuvais, skleidžiantys šaltį. Pagauta siaubo, Alisa net nepajutusi įpuolė į vandenį. Panirusi, mergina pajuto, kaip jos baltą kaklą suspaudžią šleikštūs, glitūs ir šalti pirštai, kaip iš veido ima trauktis gyvybė. Ji tarsi krito į baltą sniegą. Akimirką sąmonė buvo visiškai panirusi į transą, tolumoje ji jau girdėjo kažink kokius garsus, klyksmus ir triukšmą, tik staiga, psichai atsitraukė.
 Gal jie puls Kristiną?
Mergina nenorėjo šito leisti, juk Kristina tokia maža ir gynėjo kerų turbūt nemoka. O ji, nusilpusi ir sušalusi, gulėjo kniūbsčia ant kažkokio paviršiaus.
 Pala, pala! Ant kokio paviršiaus?Juk prieš akimirką dar buvau vandenyje!Lyg ir...
Kažkodėl Alisa ėmė savimi abejoti. Gal ji sapnavo, o gal tebebuvo transe. Tamsūs vokai, pilni švino, nė neketino atsimerkti. Bet mergina pasiryžo, atplėšė juos ir stebėtinai mikliai pašoko ant kojų. Tada kaštligiškai ėmė knistis atmintyje ir pagaliau rado prisiminimą, tikriausiai pakankamai laimingą, kad gynėjas atsirastų. Užsimerkusi Alisa gyvai išvydo tą akimirką, kai gėrė su tėčiu arbatą ir kalbėjosi. Tai buvo vienintelė ir paskutinė jos atmintyje išlikusi nuotrupa. Taigi ji kilstelėjo lazdelę ir riktelėjo:
-Ekspekto Patronum!
Tuoj pat iš lazdelės išlindo didelis erelis baltais lyg sniegas sparnais ir nušvilpė prie psichų. Tą pat akimirką Alisa sukniubo praradusi sąmonę.

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Pamačiusi, jog iš Alisos lazdelės išlindo didelis, gražus erelis, ji liko be žado.
- Alisa, tai... tai neįtikėtina! Ir aš noriu pabandyti!- Šūktelėjo mergaitė.
Ji visad svajojo sužinoti kas buvo jos gynėjas, tad išsitraukė savo lazdelę ir sušuko:
- Ekspekto patronum!
Iš jos lazdelės iššoko gražus fenekas, ji to net nesitikėjo ir tikriausiai ne laiku pabandė tą burtažodį, nes tie vyrai buvo seniausiai pabėgę nuo Alisos gynėjo. Christina suprato, jog viskas baigėsi, tad žvilgtelėjo į švilpę ir tarė:
- Na, kaip jau viskas ir baigėsi, man reikėtų jau išeiti, nes na, jau vėlu, o mokykloje senai buvau, labai smagu buvo su tavimi susipažinti ir patirti šiuos kiek keistus nuotykius, tikiuosi, jog dar kažkada susitiksim. - Laimingai atsisveikino Granger.
Ji pasiėmė savo feneką ir linksmai nuėjo link Hogvartso. Tikiuosi, kad nesupyko labai.. Bet kai grįšiu, iškart miegot..

[Evelina Džonson]

Evelina ėjo palei ežerą. Jis sau ramiausai tyvuliavo atrodo taip apt besimėgaudamas savaitgaliu. Evelinos mintys buvo žymiai toliau už vietelę kurioje dabar vaikščiojo. Jos kojos buvo šiek tiek drėgnos nuo rytinės rasos, o apsiausto klostės taip pat. Ji vaikščiojo Hogvartso apylinkėse jau kokia valandą, tačiau jai vis dar neatsibodo. Jai patiko laikas apmastymams. Toks dažniausia pasytaikydavo savaitgaliais. Ji išėjo be ištikimojo feneko Morfio, mat šis šį kartą nusprendė greiau jau pamiegoti, nei eiti drauge su šeimininke. Evelina visai to nesigailėjo, gyvūnėlis visą laiką šėldavo ir grifiukė bent viena kaim turėdavo jį prižiūrėti. Jis buvo mielas augintinis, tačiau padykęs. Nors Evelinai jis visad suteikdavo džiaugsmo ir suprasdavo kai ji būdavo nuliūdus. Pralinksmindavo ją. Evelina nebenorėjo galvoti apie Morfį. Visą laiką kai apie jį galvodavo jis ką nors grįžus jai iškrėsdavo. Grifiukė žingsniavo toliau per tankiai apaugusia žolę. Evelina ėjo paskendusi savo mintyse ir net nepastebėjo kaip pasiekė vaisių sodą. Apsidairiusi visai nesuprato kur atsidūrė. Niekada nebuvo mačiusi, net neskaitė, kad Hogvartse yra vaisių sodas. O,gal jis čia neseniai atsirado. tiek neseniai, kad spėjo per tiek laiko užaugti? Tai tikriausiai įvyko magijos pagalbą. Ji priėjo. Sodas atrodė įdomiai. Jis buvo gan retas, jo medžiai kadangi buvo rudou dabar buvo tankiai "apžėlę" vaisiais. Liauni medžių kamienai, atrodė juani, bet tuo pačiu ir tvirti. Paukščiai kur nekur praskrisdavo, tačiau kai nelaukta mokinė pasirodė, jie visi tyliai pasislepė medžiuose. Evelina nuėjo palei daugybę susodintų medžių. Iš viso medžių nebuvo labai daug. Daugelis buvo stipriai praretinti ir tai vos galėjai pavadinti sodu. Veikiau tai buvo "medžiai susodinti toliau vienas nuo kito". Grifiukė lyg neleistinoj teritorijoj lėtai nuslinko sodu. Iš tikrųjų ji ir nežinojo ar šioje teritorijoje galima vaikščioti. Ji juk čia buvo pirmą kartą. Mergaitė "įrėsi" per tankiąją žolę. Medžiai vis labiau retėjo ir galiausiai ji priėjo sodo pabaigą. Jis užsibaigė nedideliu šlaitu. Vėliau kalnelį apsėmė ežero vanduo. Evelina grįžo į sodo vidurį. Čia ant medžių šakų kabėjo dideli prisirpe vaisiai. Mergaitė pasistiebė ir nusiskynė vieną jų. Tai buvo žalia kriaušė. Grifė patrynė ją apsiausto galiuku, kadangi ji buvo gan murzina. Paskui atsikando. Skonis buvo kaip tikros kriaušės. Vidus buvo prisirpes, bet ne per daug. Būtent toks koks patiko Evelinai. Mergaitė nusprendė baigt valgyti vaisių, kadangi jis buvo be galo skanus.
Žolė visai netoli sušlamėjo. Evelina pažvelgė garso linkui. Ten nieko nepamatė (tiesą sakant ir nelabai galėjo, žolė buvo kokius metus nepjauta). Grifė nusisuko. Pašokusi vėl pačiupo, dabar jau obuolį. Žolė vėl sušlamo. Evelina dar kartą pažvelgė ton pusėn. Kas ten?.. Ji nebespėjo sugalvoti "to varianto", nes iš žolės išniro glitus, ilgas kūnas. Tai nebuvo žmogus tai buvo... Gyvatė! Evelina nežmoniškai išsigando. Jos baimė gyvatėms niekada negalėjo išblėsti, ją nukrėsdavo šiurpas pamačius jų atvaizdus. Dabar mokinukės kūnas smarkiai drebėjo. Ji ėmė trauktis atatupsta. Nusiramink, ramino save tikriausai gyvatės kaip ri šunys "užoudžia baimę ri ją puola. Nusiramink, turi nebijoti. Bet baimė nė vienu atveju neišblėso. Gal netgi padidėjo. Gyvatė šliaužė vis arčiau. Ji artėjo ir artėjo. Evelinos nugara atsitrenkė į medį. Prakeikta kriaušė... ar obelis, koks skirtumas, ji mane pražudys. Gyvatė artėjo...
Galiausai ji kirto. Pirmiausia ji prišliaužė visai arti. Evelina galėjo paliesti ją ranka jei tik būtu norėjusi. bet ji nieku gyvu nenorėjo to daryti. Grifiukė giliai kvėpavo. Mirsiu... tikrai mirsiu. Gal ne nuo gyvatės, bet iš baimės... Mirsiu. Galiausai gyvatė buvo už vieno centimetro. Ji kirto. kirto taip, kad Evelina suklykė. Bet niekas jos neišgirdo. Tikriausai... Aplink ji buvo viena. Tai isitikino įeidama į sodą. Gyvatės dantys ismigo į odą. Kodėl ėjau su sijonu?.. pro evelinos galvą prašvilpė mintis. Staiga į galvą atėjo idėja. skausmo veriama koja vis labiau įsiskaudėjo. Evelina pagavo savo mintį. ji ėmė pašėlusiai kratyti medį už nugaros (kad ir kokia jo rušis bebuvo). Kratė ir kratė. Jai tai atrodė lyg amžinybė. Nagi... Pagaliau nuo medžio, tiesiai ant gyvatės uodegos, nukrito didelė, žalai kraiušė. Štai koks tai medis. Evelina pasinaudojusi progą šlubuodama nuskubėjo ir pasislepė krūmę. Gyvatė apsižvalgė. Grobio ji niekur nepamatė. Nepatenkinta nuslinko link šlaito. Tai tikriausiai kažkurio mokynio augintinis. Kas leidžia tokius laikyti Hogvartse?! Evelina nušlūbčiojo nuo gyvatės, kuo toliau ir kiek ikabindama nulėkė į Hogvartsą. Privalėjo kuo greičiau pasiekti ligoninės sparną.

[Ryan Jones]

Jones šis vakaras buvo laimingas. Cindy nesutikus šokti, Ryan kiek nuliūdo, bet suprato, kad tai tiesiog rūpestis juo, tad tikrai dėl to nepyko. jam buvo malonu, kad Grant pavardės nešiotoja tad atsiėmęs taurę, nusprendė nusivesti mergaitę kitur. Puotoje buvo per daug šurmulio, kad jie galėtų tiesiog ramiai pabūti ir pasikalbėti.
Rudaplaukis greitai žingsniais vedėsi mergaitę ežero pakrantės link. Galiausiai jis pasiekė vietą, kurią taip norėjo pasiekti. Čia jis sustojo ir šyptelėjo.
- Čia vaisių sodas, kurį atradau visai neseniai. Kadangi pavasaris čia daug žiedų ir jau užsimezgusių vaisių, tad pamaniau, kad čia bus pakankamai gražu ir ramu mums pasikalbėti ir panašiai, -  nerišliai išsakydamas mintis švilpis kalbėjo. Jis vis dar buvo šoke. Šis vakaras jam tikrai bus labai įsimintinas. Juk turbūt nekiekvienam per vieną vakarą tai pasiseka. Rudų akių savininkas vėl nusišypsojo dėl savo minčių ir įėjo kiek giliau į sodą. Jo tyrinėjęs nebuvo, tad nusprendė, kad reiktų tai padaryti dabar kartu su trumpaplauke. Jam vis dar buvo sunku priprasti prie jos trumpų plaukų, kurie buvo neįprasti, bet teikė jai daug grožio. Daug grožio, kuris buvo savitas. Berniukas abejojo, kad kokia kita mergaitė ar mergina net su trumpais plaukais atrodytų taip tobulai kaip Cindy. Dabar berniukas puikiai suprato, kad Grant tiktų viskas, nes ji tiesiog tobula.

[Cindy Grant]

  Burtų trikovės turnyro puota buvo iš tiesų labai graži ir įspūdinga. Visos šviesos, muzika, šokiai, užkandžiai bei gėrimai pakerėjo švilpukę, ši puota jai atrodė iš tiesų nuostabi, tačiau nors visa tai ir buvo tikrai be galo gražu, ten buvo labai daug šurmulio, triukšmo, kuris galbūt net šiek tiek erzino. Tad Ryan'ui išsivedus ją iš šokių, Cindy kiek apsidžiaugė, nors ta nežinomybė dėl vietos, į kurią vaikinas ją nusives, skatino smalsumą išlįsti, nors ir kaip mergina nenorėjo jo parodyti šią akimirką.
  Žingsnis po žingsnio, žolės bei kelių nukritusių lapų šnarėjimai, sukabintos jaunuolių rankos ir gaivus oras. Visa tai buvo daugiau negu reikėjo ir jau leido pasijusti laimingai.  Cindy nereikėjo daug, ši jau dabar jautėsi laiminga. Galbūt net tokia laiminga, kokia gyvenime iki šiol nebuvo.
  - Čia gražu, - nustebusi ir apsižvalgydama tarė švilpukė. Iš tiesų, vaisių sodas šalia ežero buvo tikrai gražus, o kas svarbiausia, jame mergina prieš tai dar niekad nebuvo buvusi.
  Įvairius vaisiai bei vaismedžių žiedai puošė aplinką, besileidžiančios saulės raudonai nudažytas dangus pridavė vaizdui grožio ir jaukumo. Mąstant kita puse, buvo galima pagalvoti, kad ši aplinka buvo be galo romantiška ir puiki vieta vaikinui atsivesti merginą ar tiesiog draugę jaukiam pasibūvimui.
  - Ačiū, kad mane čia atsivedei. Čia pasakiškas vaizdas, - padėkojo švilpukė ir apsisukusi aplink savo ašį, dar kartelį viską apžiūrėjusi, su plačia šypsena veide atsisuko į Ryan. Melsva, iš daug sluoksnių sudaryta suknelė, laisvai ir gražiai leidosi nešiojama menko vėjelio, kas tik dar labiau puošė ir džiugino Grant.

[Ryan Jones]

Vaikinas apžvelgė sodą. Jo akys užfiksavo prie įėjimo padėtus pledus. Švilpis paėmė vieną melsvos spalvos pledą ir grįžo prie Cindy.
- Čia jei pasidarytų šalta, - tarė tyliai berniukas. Tada vėl švelniai paėmė merginą už rankos ir pradėjo eiti gilyn į sodą. Jis ieškojo kokios nors vietos, kurioje būtų daugiausiai žiedų, kadangi ten kur žiedų daugiausia, ten turėtų būti romantiškiausia. O Jones pavardės savininkas labai norėjo, kad šis vakaras būtų įsimintinas ir dėl romantiškų akimirkų. Na, dar būtų neblogas variantas jei čia jie atrastų kokią slaptą vietą, kurioje medžių ar krūmų būtų dar daug daugiau.
- Cindy, o tu būtum sutikus eiti su manim į šokius jei būčiau tau pasiūlęs prieš puotą? - paklausė rudaakis klausimo, kuris vis kažkur galvos kertelėje kankino jį. Jam tai buvo įdomu, kadangi jis anksčiau niekada nebuvo patekęs į panašią situaciją. Trumpaplaukė buvo turbūt pirmoji jo labai rimta simpatija. Tokia, kuri neišnyko per kelis metus. Kažkas vaikino mintyse jam vis sakė, kad tai yra meilė, bet jis bent kol kas bandė baidyti tas mintis šalin. Juk jis pats tik patinka mergaitei ir nieko daugiau...

[Cindy Grant]

  Vaikinui atsitraukus, rankai, kuri prieš tai buvo sukabinta su jo ranka, pajautus šaltį, mergina kiek pasimetusiai pažvelgė į pusę, kurios link nuėjo Ryan. Pamačiusi jį grįžtantį su melsvu pleduku rankose, menkai šyptelėjo ir kiek spustelėjo jų vėl ką tik sukabintas rankas.
  Cindy akys vėl nukrypo į šios vietos apžiūrinėjimą. Čia buvo neįtikėtinai gražu. Žiedai, vaisiai, saulėlydis ir jau pamažu giedrame danguje pradėję ryškėti mėnulis bei žvaigždutės. Tokiu vaizdu švilpukė niekaip negalėjo atsigrožėti, jai ši vieta atrodė ypatinga bei nuostabi. Tačiau ilgai ši neužsispoksojo ir grąžino žvilgsnį į vaikiną.
  - Ryan, žinoma, kad būčiau sutikusi. Kodėl turėčiau nesutikti? - droviai šyptelėjo ir užsikišo vieną, trumpą ant veido užkritusią plaukų sruogą už ausies. Iš tiesų, Grant sau nemelavo. Ji buvo kiek nusivylusi, kad jos niekas nepakvietė į puotą, galbūt prieš tai net svajojo, kad ją būtų pakvietęs Ryan, tačiau laiko atgal neatsuksi. Šie vakaro įvykiai visą tai atpirko ir švilpukei visiškai neberūpėjo, kad į puotą ji gavo žingsniuoti viena. Ji tiesiog džiaugėsi, kad išdrįso į ją ateiti ir vakaras pasisuko šia, gražia ir tikrai neužmirštama linkme.
  - Bet aš visai nieko prieš, kad pasikvietei kitą merginą. Ji graži ir miela, - pridūrė Cindy, nenorėdama, kad jos simpatija jaustųsi prastai dėl to, vis dar galvodama, kad sugadino šio ir jos vakarą, - tik vis dar manau, kad turėjai pasilikti su ja šokiuose... - jau kiek tyliau ištarė.

[Ryan Jones]

Vaikinukas lėtai vedėsi mergaitę gilyn į sodą. Galiausiai jis rado tinkamą vietą jiems pasilikti čia. Maždaug čia buvo sodo vidurys, kurį puikiai apšvietė visos šviesos. Šiuo metu šviesos šaltinis buvo danguje lėtai pasirodančios žvaigždės. Žvaigždės, kurios labai gražiai apšvies mergaitės esančios šalia Jones grožį.
 Išgirdęs atsakymą Ryan'as nusišypsojo prasisegdamas savo švarką. Berniukas, labiau vaikinas džiaugėsi, kad šalia jo būtent Cindy.
- Na, nežinau kodėl galėtum nesutikti. Gal dėl blogos nuotaikos, o gal šiaip nenorėtum eiti ar atsirastų geresnis pasiūlymas, - ištarė rudaplaukis patiesdamas pledą ant žemės prie vieno iš vaismedžių. Lėtai atsisėdo ant pledo, paleisdamas trumpaplaukės ranką. Tada rankos gestu pakvietė Grant pavardės atstovę prisėsti šalia.
- Aš ją pakviečiau tik todėl, kad neičiau vienas... Būtų labai keista jeigu čempionas ateitų į puotą vienas, todėl, kad bijojo pakviesti jam patinkančia merginą. Aš nesakau, kad Nikolė negraži, bet ji man tiesiog, na, nepatinka. Nesimpatizuoju jai, - ištarė rudaakis nusijuokdamas ir pasiveldamas savo plaukus, o tada juos pasitvarkydamas. - Aš manau, kad ji ras kitą partnerį, kadangi aš nebuvau pats geriausias variantas, - vėl nusijuokė omenyje turėdamas savo koją.

[Cindy Grant]

  Mergina manė, kad gražesnios vietos už šią čia neegzistuoja, tačiau pasirodo, kad šios nuomonė buvo pakeista. Vaikinui ją atsivedus į maždaug vaisių sodo vidurį, Cindy pamatė tik dar gražesnį vaizdą, kuriuo nebuvo įmanoma atsigrožėti. Tamsios švilpukės akys su susižavėjimu tyrinėjo spalvingą, nuostabią aplinką, o pati Grant jautėsi ypatinga, laiminga. Gi Ryan čia galėjo atsivesti bet kurią kitą mergina, prisipažinti jausmams bet kuriai kitai merginai, bet ta išrinktoji buvo ne kokia kita mergina, o ji.
  - Ryan, už tave geresnių pasiūlymų nebūtų buvę. Aš tikrai būčiau sutikusi, - atsigrožėjusi aplinka tarė švilpynės koledžo narė, pažvelgė į BTT čempioną ir mielai šyptelėjo.
  Vos šios ranka buvo paleista, jos šilumos šaltinis dingo, mergina atsisėdo visai netoliese vaikino, tačiau bijojo atsisėsti arčiau jo, nedrįso elgtis taip drąsiai, jautėsi gan nedrąsi ir drovi.
  - Na, tikiuosi, kad pasirodydama labai nesugadinau jūsų vakaro ir viskas gerai, - kiek susigūždama nuo šalčio, kurį atnešė papūtęs vėjelis, tarė tamsiaplaukė ir nebesidomėdama gamta, kuri be to buvo net labai nuostabi, su menka, laiminga šypsenėle veide žvelgė į Jones.
  - Buvau pasiilgusi tavęs... Nebesusitikdavom, nebeleisdavom laiko kartu, kaip darydavom prieš tai, - prisipažino Cindy ir nuleido žvilgsnį į savo kojas, kurias puošė švelnios spalvos suknelė

[Ryan Jones]

Vaikinas žvelgė į merginą. Ši stebėjo augalus, tad buvo susikaupusi. Vaikinas išsitraukė savo bloknotą ir pradėjo piešti. Visų pirma nusipiešė eskizą. Kol kas mergaitės bruožai jame nebuvo išryškėja. Juk tai tik eskizas. Baigęs eskizą, berniukas ištrynė pagalbines linijas ir pradėjo dėlioti šešėlius. Portretai visada buvo jo stiprioji pusė. Jis nuo pat mažens mėgo piešti žmonių veidus.
- Na, bet jei. Visada yra geresnis variantas, - tyliai ištarė vaikinas nuleisdamas akis į piešinį. Merginai atsisukus jis baigė piešimą ir užvertė bloknotą. Žinojo, kad piešinį pabaigs kada nors vėliau kai Cindy nematys. Juk jos atvaizdą jau buvo puikiai įsiminęs. Per visus jų susitikimus ir pamokas praleistas kartu...
- Tu vakarą tik pagerinai ir taip mane pradžiuginai, - ištarė rudaplaukis su šypsena. Pamatęs kaip mergaitė susigūžė, švilpis nusiėmė savo švarką ir jį uždėjo mergaitei ant pečių. - Nenoriu, kad tu sušaltum, - tarė jis su šypsenėle žaidžiančia veidei.
- Iš tiesų... Aš irgi buvau labai pasiilgęs tavęs, bet bijojau ką nors tau sakyti po to kerėjimo pamokos, - tyliai pasakė rudaakis. Jis puikiai prisiminė tą pamoką ir ši niekaip neiškrito iš jo prisiminimų. Vis išlysdavo nelaiku ir nevietoje. Dabar šis prisiminimas padarė tą patį.

[Cindy Grant]

  - Jeigu dar kartą pasiginčysi, aš prižadu, kad tau geruoju nesibaigs, - draugiškai pagrasindama draugui, šyptelėdama ir perspėjančiai pažvelgdama į jį, tarė švilpukė bei sukikeno. Iš tiesų, tokiu atveju Cindy turbūt nebūtų sugebėjusi kažko jam padaryti, kadangi ji buvo daug lieknesnė, žemesnė ir silpnesnė už Ryan. Vaikinas buvo visa galva už ją aukštesnis, daug tvirtesnio sudėjimo ir vien iš jo matėsi, kad šis turėjo daug daugiau jėgos negu Cindy. Na, tačiau grasinti ir bandyti būtų buvę verta, kadangi ši giliai širdy žinojo, kad švilpis negalėtų jos sužeisti.
  Atsisukusi į vaikiną, ši pastebėjo bloknotą jo rankose, kuris tuoj pat buvo užverstas vos tik šiai atsisukus į jį. Per daug to nesureikšmindama ir tarsi praleisdama tai pro akis tamsiaplaukė tik gūžtelėjo pečiais ir šyptelėjo.
  Po sekančių Ryan'o žodžių tamsiaplaukės skruostai įgavo rausvą atspalvį. Nenorėdama, kad vaikinas tai pamatytų ši nusisuko ir pažvelgė į šalį, tarsi slėpė savo rausvą atspalvį įgavusius skruostus nuo jo.
  Švelniai ir šiltai švarko medžiagai atsiradus ant šios pečių, Cindy pasimetusi atsisuko į vaikiną ir jau norėjo prieštarauti, tačiau išgirdusi jo pasiteisinimą, nusprendė nesiginčyti.
  - Ačiū, tik pats nesušalk. Nenoriu, kad susirgtum, - tarė švilpukė droviai prisislinkdama arčiau vaikino, šiek tiek prisiglausdama prie jo ir padėdama galvą ant jo peties.
  - Dėl tos kerėjimo pamokos... Atleisk, aš tiesiog negalėjau kontroliuoti savęs kai mane apkerėjo... Aš tikrai nenorėjau taip elgtis ir man tai nebuvo malonu, - liūdnai atsidusdama tarė mergaitė, jautė gėdos jausmą.

[Ryan Jones]

 - Labai bijau jūsų, panele, tad nebesiginčysiu niekada, - ištarė vaikinas nulenkdamas galvą lyg būtų išsigandęs, bet vos po kelių akimirkų ją pakėlė ir nusijuokė. Žinojo, kad mergina pagrasino jam nerimtai - tai išdavė jos švelnus ir linksmas kikenimas. Taip pat Jones žinojo, kad Cindy negalėtų jam grasinti dėl jos geros širdies. Iš tiesų ji buvo viena nuoširdžiausių ir geriausių jo pažįstamų merginų ir draugių. Visada tokia draugiška ir pagelbėjanti, o kartu ir linksma. Vaikinas net negalėjo pagalvoti apie geresnę draugę. O gal dabar jie daugiau nei draugai? Bet tai abejotina, kadangi kol kas abu Švilpynės atstovai apie tai nešnekėjo. Tai bus būtinas pokalbis, bet ne dabar...
 Sugavęs merginos žvilgsnį ties bloknotu, rudų plaukų savininkas nustūmė savo piešinių knygelę kartu su pieštuku tolyn. Nenorėjo, kad tai netyčiomis prikaustytų per daug Cindy dėmesio.
 Vos po kelių akimirkų ilgaplaukė pasuko savo veidą į šoną. Dar prieš jai tai padarant, rudaakis spėjo užfiksuoti jos mielus ir rausvus skruostus. Dėl to šyptelėjo ir mintyse apsidžiaugė. Jam patikdavo akimirkos kai jis priversdavo penktakursę rausti.
- Nesijaudink dėl manęs. Aš tikrai nesušalsiu ir nesusirgsiu. O jei ir susirgsiu tai juk tu slaugysi mane ar ne? - paklausė besišypsantis jaunuolis pasitaisydamas savo šiek tiek susiraukšlėjusius marškinius.
- Viskas gerai. Aš žinau, kad tai buvo tik kerai, bet vis tiek pavydėjau. Juk bučiavaisi su kažkokiu grifu, kurio net nepažįstu. Eiiii, neliūdėk, - tarė apsikabindamas merginą ir prisitraukdamas ją arčiau savęs. Dabar pat mintyse Ryan'as keikė save už tai, kad privertė švilpę liūdėt.

[Nikolė Parker]

     Šeštadienis. Pamokų nėra. Namų darbų, kaip ir pamokų, nėra. Na tiksliau viskas kas buvo užduota, jau buvo Nikolės atlikta, net keliomis temomis į priekį. Šiandien tiesiog nebuvo ką veikti. Lauke pliaupė lietus, namo nesinorėjo, be to, bet kas galėjo ją sulaikyti einant į Kiauliasodį ir palaikyti sukčiaujančią ar laužančią taisykles. Iki pietų Nikolė prasidėjo prie transfigūracijos namų darbų, o paskui visą dieną praslankiojo nuo vieno kampo prie kito. Reikėjo kažką veikti, nes tas veiklos nebūvimas tuoj išvarys rožinių plaukų savininkę iš proto. Bet ką? Ką veikti?
     Tada keturiolikmetė prisiminė tėtį, kuris visad rasdavo išeitį iš tokių dalykų. Bet... bet dabar jis išvykęs kvidičo reikalais į... KVIDIDČAS! Štai kas prablaškys mane! Mergina jau ruošėsi bėgti pasiimti savo šluotos bei aprangos, bet jai teko prisiminti, jog šluotą paliko Kiauliasody. Liūdnai atsidusi ji vis vien nužingsniavo link Varno Nago merginų miegamojo, tikėdamasi kristi į lovą ir užsnūsti kaip negyva, nors ir miegas visai neėmė.
     Kai galiausiai ji pasiekė savo lovą ir jau norėjo į ją kristi, akys užkliuvo už jos dabar skaitomos knygos, paliktos ant spintelės prie lovos ir ji iškart pražvalėjo.
     - Knyga! Kaip aš ankščiau nesusiprotėjau, jog galiu skaityti knygą! - trinktelėjo sau į galvą dešine ranka. Nieko nelaukusi ji pačiupo knygą ir apsisukusi nulėkė atgal. Ji bėgom pasiekė laukujes duris galvodama tik apie tai, kaip nusitemps su savimi knygą į jau prieš porą metus atrastą ir spėtą pamėgti vaisių sodą - ten retai kas užsuka, o ir vakarinis vaizdas turėtų atrodyti nuostabiai.
     Vos pasiekusi ąžuolines duris, mergina be dvejonių jas stumtelėjo ir ištrūko į gryną orą. Ten ji bėgo per pievą mėgaudamasi vakaro vėjeliu, kol prisiminė ko ieško ir apžvelgusi apylinkes patraukė link ežero.
     Jis tikrai kažkur čia...
     Va! Vos už kampo ji išvydo savo pamėgtą vaisių sodą. Čia Parker įkvėpė gaivaus rožių kvapo ir prisėdusi ant suolelio pažvelgė į rožiniai nudažytą vakarinį dangų.
     - Saulėlydis... - tyliai sumurmėjo ir atsivertė knygą.

[Stela Dragring]

Stela sodas prie ežero labai patiko. Visu prima ten ji galėdavo pavalgyti vaisų. Visu antra tai buvo tikrai pasakiška vieta pailsėti. Galvodama apie artėjenčius egzaminus pirmakursė vaikštinėjo po sodą ji čia jaubuvo pusvalandi tačiau niekaip negalėjo nurimti. Pima karta ji čia atėjo prieš maždaug mėnesi. Ir nuo to karto kai sunerimaudavo gan dažnai ateidavo į sodą. Tačiau šykart jai nusiraminti nepavyko. Tik staiga po kojomis pasipainiojo kažkoks gyvunėlis ir mergaitė praradusi pusiausvyra pargriuvo.
- Nelemtas padaras!- sušuko stela žiurėdama į nubroszdinta kelį. Lordas nesuprato kodėl šeimininlė pikta ir norėdamas ja pralinksminti pradėjo glastytis jai prie kojos.
- Ak tai tu išdykeli! - jau linksma nusijuokė Stela ir paėmusi kačiuka švystelėjo aukštyn. - Dabar mes atsiskaite.
Akiniuotė pasiemė kačiuka ant rankų ir nusinešė jį prie pledo kury buvo pasitiesusi. Padėjusi kačiuką ant žemės mergaitė nusiskynė obuolį. Kramsnodama jį bei žiurėdama kaip Lordas vartosi ant žemės ir mėgina sugauti drugelį Pirmakursė suprato, kad šis sodas vis dėlto padėjo atsipalaiduoti.