0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Vegard Saeterhaug

  • Dvasininkas
  • ****
  • 367
  • Lytis: Vyras
Hogvartso amalynas
« Prieš 3 metus »
Amalynas- labiausiai Hogvarsto porų okupuota vieta ,nes pagal legendą po amalo šakele reikia pasibučiuoti. Aplinkui pilną medžių apaugusių amalų, bet šie medžiai nepaprasti ,o stebuklingi... Visi amalai išsidėstę lyg laukdami „porelių“ . Tad jeigu turi merginą arba vaikiną ir norite pabūti dviese arba draugų bendrijoje praleisti laiką ši vietelė būtent jums. „Amalynas“ įsikūręs netoli ežero, kokie 5-10 metrų ir tu jau ten. Vieta labai pasakiška ir ne niūri. Įėjęs pro medžių supintus ,,vartus'' pateksi į nuostabų keliuką su stotelėmis prie kurios visada galėsi sustoti. Pačiame gale pamatysi užrašą „meilė yra visa ko pagrindas“. Iš šio tako išėjo jau ne viena labai laiminga pora. Svarbu paminėti ,kad galbūt iš čia laimingi išėjo ,net gi žymaus Hario Poterio tėvai- Džeimsas ir lilė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Vegard Saeterhaug »
Londono Šv. Juozapo parapija visuomet renka aukas dvasininkų ir parapijos išlaikymui. Jūsų aukos maloniai laukiamos Vegard Saeterhaug adresu. :)

*

Neprisijungęs Veronica Spellman

  • Menininkė
  • ***
  • 147
  • Esu pripiešus gal penkiasdešimt juodų katinų.
Ats: Hogvartso amalynas
« Atsakymas #1 Prieš 3 metus »
Išėjusi Veronika kartu su Vegard'u kaip tik jau artėjo Hogvartso Amalyno. Amalyne buvo labai gražu, ramu ir snaigės krito į blakstienas. Amalyne nebuvo visiškai jokių burtininkų tik Veronika ir Vegard' as, tas mergaitei patiko. Tik atėjusi Veronika čia, atsisėdo ant prišalusios žolės ir žiūrėjo su savo gražia šypsenėle į Vegard'ą. Aplinkui buvo daug apaugusių amalų, kurie atrodė, kad tuoj užvirs ant klastuolės. Kadangi buvo daug prisnigę, tad Veronika užsimanė pažaisti sniego karą.
- Na ką gi, sniego karas?
Mokinė net neišgirdusi ką atsakys Vegard, metė pirmąją sniego gniūžtę į jį. Metusi tiesiai jam į galvą, pasislėpė už amalo kuris buvo didžiausias apaugęs augalas Amalyne. Pasislėpusi net nepastebėjo kaip apėmė jausmas lyg ją smaugtų. O vaikyti.. negali būt.. Amalas pradėjo kabintis prie jos ir mergaitės beveik nebesimatė. Ji prisiminė vienintelį raganišką burtažodį kuris sustabdo visą tai todėl pasakė burtažodį ir amalo šakos nebe smaugė Veronikos. Mergaitė nusprendė bėgti toliau nuo to didelio amalo ir stengėsi kaip visad kažkur nepasiklysti.

*

Neprisijungęs Vegard Saeterhaug

  • Dvasininkas
  • ****
  • 367
  • Lytis: Vyras
Ats: Hogvartso amalynas
« Atsakymas #2 Prieš 3 metus »
Pirmakursiai draugai išėjo iš Klastūnyno bendrojo kambario ir pasuko link nuostabiojo Hogvartso amalyno. Pūtė menkas vėjelis ,bet šis sugebėjo kedenti mantiją. Danguje švietė pilnatis ,o aplink skraidė žvaigždės.  Belapis įėjimas maloniai pasitiko berniuką ir merginą. Aplink buvo ramu, Vegard ir Veronica vieni. Apsnigta žolė, amalai ir Veronica, kas gali būti geriau? Aplinkui pilna sniego, nenuostabu ,kad Veronica sugalvojo pažaisti karą. Berniukas nepyko, bet paleista gniūžtė į galvą privertė galvą apsisukti. Veronica amalo spąstuose, berniukas jau ruošėsi trauktis lazdelę ir ką nors daryti ,bet Spellman sugebėjo išsigelbėti greičiau.
-Viskas gerai?,-Pasiteiravo mergaitės norvegas.
Paėmęs gniūžtę berniukas ją metė į Veronicos paltuką. Tikiuosi ji labai nesupyks. Klastuolis džiaugėsi ir pirmą kartą gyvenime kaip niekada buvo laimingas ir nepyko ant viso pasaulio. Visi keičiasi. Pamąstė juodaplaukis.
Londono Šv. Juozapo parapija visuomet renka aukas dvasininkų ir parapijos išlaikymui. Jūsų aukos maloniai laukiamos Vegard Saeterhaug adresu. :)

*

Neprisijungęs Veronica Spellman

  • Menininkė
  • ***
  • 147
  • Esu pripiešus gal penkiasdešimt juodų katinų.
Ats: Hogvartso amalynas
« Atsakymas #3 Prieš 3 metus »
- Klausyk, aš tuoj tau atsilyginsiu! - tarė linksmai Veronika.
Pirmakursė metė sniego gniūžtę tiesiai jam į veidą, žinoma nenorėdama. Rudaplaukė džiaugėsi jog su Vegard'u susipažino, nes prie jo ji jautėsi laiminga ir drąsi. Mėtydama sniego gniūžtes, užsinorėjo šiek tiek pailsėti tad atsisėdo ant šaltos, drėgnos žolės. Sėdėti viena ji nenorėjo, todėl pasikvietė klastuolį kartu. Šalia jo būti, mergaitei buvo nuostabus jausmas tik kiek apsvaigdavo galva.
- Na, kas dabar? - nusišypsojusi tarė klastuolė.
Ištardama kelis žodžius, atsirado amalo šakelė. O Dieve...kas dabar bus?? Mokinė tylėjo gana ilgą laiką ir laukė kol ką nors pasakys Vegard' as. Veronika pradėjo juoktis iš tos nejaukios tylos ir gėdos.
- Tai kaip bus? - nusijuokusi pasakė mergaitė.
Man tikrai kažkas negerai.. jeigu pamatytų dabar mane vidury nakties, mama tai man galvą nurautų...

*

Neprisijungęs Vegard Saeterhaug

  • Dvasininkas
  • ****
  • 367
  • Lytis: Vyras
Ats: Hogvartso amalynas
« Atsakymas #4 Prieš 3 metus »
Sniego gniūžtė lėkė tiesiai į berniuko veidą ,bet šis savo ruoštu nuo gniūžtės išsisuko pasilenkdamas. Berniukas prisėdo šalia merginos. Žemė šaltoka, bet storas drabužių sluoksnis turėjo apsaugoti nuo ligos. Amalo šakelė, privertė berniuką parausti ir nusisukti. Tikiuosi ji nepuls manęs bučiuoti. Veronicos juokas pasirodė keistas ir nejaukus, tai privertė dar labiau susigėsti.
-Gal geriau eime pasivaikščioti? Turėtumėme išeiti prie Hogvartso.,-Tarė berniukas ir pirštu parodė į plytelėmis nuklotą keliuką kurį gaubė medžiai su amalais.
Pro medžius matėsi Hogvartsas paskendęs nakties tamsoje. Žvaigždės atrodo krito ant žemės kviesdamos sugalvoti norą. Nejauki tyla tvyrojo tarp pirmakursių. Ant vešlių juodų plaukų krito snaigės.  Gerokai po vidurnakčio ,bet tai netrukdė klastuoliui. Herbas, klastūnyno herbas ant mantijos atspindėjo blankią žalią šviesą. Vaikinukas pasuko galvą į merginą ir pažvelgė į jos apsnigtas blakstienas. Karts nuo karto žvilgtelėdavo į nuostabų nakties dangų ir svajojo. Norvegas ilgėjosi namų, bet grįžti vidurį mokslo metų nebuvo galimybės.
-Nori papasakosiu istoriją?
Londono Šv. Juozapo parapija visuomet renka aukas dvasininkų ir parapijos išlaikymui. Jūsų aukos maloniai laukiamos Vegard Saeterhaug adresu. :)

*

Neprisijungęs Veronica Spellman

  • Menininkė
  • ***
  • 147
  • Esu pripiešus gal penkiasdešimt juodų katinų.
Ats: Hogvartso amalynas
« Atsakymas #5 Prieš 3 metus »
Žvaigždės lauke atrodė labai gražiai, o buvo dar ir labai sutemę. Iš gražių snaigių virto lietus, kas buvo labai keista. Nei skėčio nei kapišono Spellman neturėjo, o jau visi plaukai pas ją buvo šlapi. Ji buvo iš tų damučių kurios nuo lietaus bėga kaip bėgtų iš mokyklos, bet šį kartą ji nenorėjo pasirodyti didelė lepūnėlė tad tiesiog sėdėjo šalia jo ir buvo visa permirkus. Nesuprantu, iš gražių snaigių lyti pradėjo ir išvis aš šiandien savo plaukus kvepalais apsipurškiau ir dabar jie visi purvini tikriausiai nuo to lietaus. Mokinė nugirdo, kad Vegard'as nori papasakoti istoriją, tad ji linksmai tarė:
- Taip, žinoma, o apie ką istoriją? Ar apie tavo šeimą ar apie tai kaip tau reikėjo palikti šeimą? Pasakok, pasakok! - Klausinėjo vieną klausimą po kito iš eilės, klastuolė.
Veronika rado prie to didelio amalo skėtį, šiokį tokį, bet skėtį, jį pasiėmė ir  išsiskleidus skėtį pradėjo klausyti Vegard'o.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Veronica Spellman »

*

Neprisijungęs Vegard Saeterhaug

  • Dvasininkas
  • ****
  • 367
  • Lytis: Vyras
Ats: Hogvartso amalynas
« Atsakymas #6 Prieš 3 metus »
Snaigės tolygiai krito ant žemės, bet iš gražių snaigių liko tik bjauri šlapdriba. Vegard užsimetė mantijos kapišoną. Vegard pažvelgė į permirkusią Veronicą. Vaikinas pradėjo kuistis krepšyje kurį tamposi visur ir kur rasi net pastipusią žiurkę. Pasikuisęs Saeterhaug rado išblukusį ,bet vis dar šilta ir minkštą žalią pledą. Berniukas atsistojo ir uždėjo jį klastuolei.
-Ką gi, norėjai istorijos...Tik ji ne apie mano šeimą patikėk...Senai gyveno išminčius, kurio niekas nemėgo ir niekino, senukas buvo sukaustytas žaizdų nuo akmenų mėtymo, sena jo lazda veikė lyg burtų lazdelė...,-Padarė pauzę berniukas.,-Nuėjęs pas kaimo vadovą jis jam nusilenkė ir nukreipė lazdą į vadovą. Netrukus kaimo imperatorius sukaustytas ligos mirė, taip buvo įvykdytas teisingumas.,-Tarė Vegard.
Pradėjo dar labiau lyti. Permirkusi mantija, mergina su nutriušusiu Žaliu apsiaustu kuris tikriausiai spėjo permirkti. Tiesiog Škotiška svajonė. Berniukas pakėlė Veronicą nuo žemės.
-Eime į Hogvartsą, labai lyja, juk nenori peršalti?
Berniukas pasuko link Hogvartso.
Londono Šv. Juozapo parapija visuomet renka aukas dvasininkų ir parapijos išlaikymui. Jūsų aukos maloniai laukiamos Vegard Saeterhaug adresu. :)

*

Neprisijungęs Veronica Spellman

  • Menininkė
  • ***
  • 147
  • Esu pripiešus gal penkiasdešimt juodų katinų.
Ats: Hogvartso amalynas
« Atsakymas #7 Prieš 3 metus »
Istorija mergaitei patiko, bet buvo gaila jog negalėjo išgirsti dar daugiau Vegard'o istorijų, nes klastuolė jau ruošėsi eiti atgal į Hogvartsą. Kadangi labai lijo, mokinė užsimetė darbinio apsiausto kapišoną, kad bent nesusišlapintų plaukai. Eidama Veronika mąstė ar tai pabaiga ar dar ji pamatys berniuką ir ar išliks vis dar draugais. Buvo kiek šiurpoka eiti per tamsą, bet mokinė užsisvajojusi apie Vegard'ą nebebijojo nieko. Iš tiesų buvo labai ramu, mažiau lijo ir nesimatė nei vieno mokinio ar profesoriaus. Taip pat, mergaitė nukrito, nes kaip ir visados jos bateliai buvo atrišti. Nukrito ne taip skaudžiai, bet žaizda ant kojos liko.
- Nu kodėl? - Nuliūdusi klastuolė paklausė savęs.
Ji tvirtai tą kartą užsirišo batus ir stengdamasi neužkliūti už kažko, grįžo į Hogvartsą.

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Hogvartso amalynas
« Atsakymas #8 Prieš 1 metus »
Elliw nuoširdžiai panikavo. Ji nė neįsivaizdavo, kur yra Liucija, Sabrina, Joana trečioji, Vėtratrūnė ir Sarah. O tik šios penkios mergaitės būtų galėjusios padėti išspręsti milžinišką problemą, su kuria klastuolė susidūrė. Problema buvo ta, kad jos teleskopui trūko keleto dalių: iš jo liko tik vamzdis, kuris niekam nebebuvo tinkamas, nebent trankyti bjaurioms mergiūkštėms per galvas. Visos smulkios detalės, kurios ir darė prietaisą tokį vertingą, tiesiog išnyko. Dėl to kaltos, žinoma, buvo keturios bjaurybės, bet Elliw nežinojo, kur jos yra, tad negalėjo pamokyti. Ak, kaip ji nuoširdžiai nekentė tų mergiūkščių!
Vis dėlto dabar stengėsi apie jas negalvoti, nors ir neprisiminė, kodėl. Rankose laikė kažkokį vamzdį, ir prireikė nemažai laiko, kad susivoktų: tai ne kas kitas, o teleskopas.
- Mano teleskopas! - persigandusi suriko velsietė įdėmiau apžiūrėjusi keistąjį vamzdį. Jis visai nebuvo panašus į astronomijos prietaisą, bet kad taip buvo, mergaitė nė kiek neabejojo. Tai labai liūdino, tad norėjosi verkti. Netrukus klastuolė tą norą pamiršo, tad šiek tiek pralinksmėjusi kurnėjo... Kažkur. Gal gyvenimas nebuvo labai blogas. Svarbiausia buvo tai, kad ji su savimi turėjo teleskopą. Na, jam kažkas buvo nutikę, tačiau Liucija viską sutvarkys. Taip ir bus, ar ne? Šią akimirką Elliw nė kiek neabejojo, kad ras geriausią ir protingiausią mergaitę pasaulyje, kuri būtinai išspręs tą ištikusią bėdą. Ak, kaip būtų nuostabu susitikti visas penkias drauges ir pasišnekėti! Galbūt tokiu atveju Elliw netgi prisimintų, ką šneka.
Begalvodama apie drauges rudaplaukė atsidūrė netoli ežero. Neprisiminė, ko čia atėjo, tačiau jautėsi ne taip ir blogai. Ir, kas svarbiausia, teleskopas vis dar buvo su ja. Ar jis sveikas, velsietė neprisiminė, bet šią akimirką apie tai ir negalvojo.
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 611
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Hogvartso amalynas
« Atsakymas #9 Prieš 1 metus »
Buvo vėsi lapkričio popietė. Šiandien sekmadienis, tad Sakura turėjo laiko sau. Šviesiaplaukė rado gražią vietelę prie ežero, kuri puikiai tiko spausti rožių eteriniam aliejui. Prikaupusi iš vasaros kerais užšaldytų rožių žiedlapių mergina turėjo pagaminti iš jų naudingą ir kvepiantį aliejuką. Žinoma, visa tai ji taip pat darė magijos pagalba: be magijos pagalbos tai būtų beprotiškai sunku.
Strazdanė įsitaisė po vienu iš medžių. Patogiai atsisėdo ant kietos žemės: kuo ji arčiau gamtos, tuo geriau jaučiasi. Atsirėmusi į kamieną kojų pirštais maigė ant žemės nukritusias šakeles. Reikės šį vakarą palepinti pėdas ką tik spaustų rožių aliejuko vonele.
Niūniuodama ramią melodiją Sakura sudėjo žiedlapius į buteliuką, o tuomet pamojo burtų lazdele sakydama burtažodį:
- Rauselito.
Norint pagaminti rožių eterinį aliejų žiedlapių reikės labai daug, o buteliukas prisipildys vos keliais mililitrais. Keturiolikmetės laukia ilgas ir sudėtingas darbas, nes pasakius burtažodį rožių žiedlapiai pavirsta praktiškai neįmatomo skysčio dalelyte, o tada reikia vėl pridėti žiedlapių ir procesą kartoti daug daug kartų. Žiedlapių Sakura turėjo visą pintinę. Tačiau mėlynakė susidūrė su problema: sunku burti, nes buteliuko galas smailus, o reikia, kad jis stovėtų tiesiai. Įprastai jos su mama palaikydavo viena kitai buteliuką.
Varnanagė viltingai apsidairė ir suprato, kad jai pasisekė: netoliese buvo žmogus. Mergina, kuri laikė teleskopo vamzdį. Sakura susirinko visus savo daiktus ir prie jos priėjo.
- Labas, - pasakė. - Atsiprašau, galbūt galėtum man padėti? - paklausė. - Gaminu rožių eterinį aliejų ir man reikėtų, kad kas nors tiesiai palaikytų buteliuką, kol aš kerėsiu, - atkišo talpą, skirtą aliejukui.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Sakura Levins »

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Hogvartso amalynas
« Atsakymas #10 Prieš 1 metus »
Elliw stovėjo kažkur ir bandė prisiminti, kodėl čia atėjo ir ką reikėtų veikti toliau. Tikėtina, kad ieškojo gerų mergaičių, tačiau kodėl išsirinko būtent šitą vietą? Gal čia yra teleskopų? Taip, toks variantas buvo visai tikėtinas, tad velsietė pasijuto visai patenkinta gyvenimu. Galbūt viskas nėra taip ir blogai.
Mergaitė nė nesusimąstė, kad aplinkui gali būti daugiau žmonių, taigi nė negalvojo, kad reikia pasiruošti bendrauti. Bet kuriuo atveju būtų tai pamiršusi. Nenuostabu, kad išgirdusi kažką šnekant tiesiog pašoko ir išgąsčio. Apsižvalgė, bet netrukus pamiršo, kodėl tai daro. Pastebėjusi gyvenime nematytą mergaitę dar labiau persigando, nors ankstesnio išgąsčio jau neprisiminė.
- Kas tu? - paklausė, nors netikėjo, kad mergaitė atsakys. Ji nebuvo viena iš penkių draugių, kas reiškė, kad tikriausiai nėra gera. Žinoma, tai nebuvo ir viena iš bjauriųjų mergiūkščių, bet tai nuotaikos nepataisė. Viltis surasti Liuciją, Sabriną, Joaną trečiąją, Vėtratrūnę arba Sarah staiga sužlugo. Buvo be galo liūdna.
Nepažįstamoji kažką ištiesė Elliw link, tad ji čiupo tą daiktą tikėdamasi, kad tai yra teleskopas. Nereikėjo daug laiko, kad susiprastų: kad ir kas tai buvo, tai tikrai nepanašu į astronomijos prietaisą. Tai reiškė, kad daiktas yra visiškai beprasmis, tad velsietė nušveitė jį kuo toliau nuo savęs. Pažvelgė į mergaitę, apie kurios egzistavimą jau buvo beveik pamiršusi ir griežtai paklausė:
- Kur mano teleskopas?!
Nuoširdžiai neprisiminė rankose laikanti vamzdį, tad pamažu pradėjo panikuoti. Atrodė, kad niekas šiame pasaulyje nenori jai padėti, kas gerokai skaudino. Tuo labiau, kad nė viena iš draugių neatsirado. Gyvenimas buvo visiška tragedija, ir Elliw pasijuto be galo pykstanti. Ant ko? Turbūt ir pati nebūtų galėjusi pasakyti, bet tikėtina, kad tai buvo neLiucija, ne neLiucija, ne ne neLiucija arba ne ne ne neLiucija.
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 611
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Hogvartso amalynas
« Atsakymas #11 Prieš 1 metus »
Nors stazdanė ir nenorėjo, bet, regis, išgąsdino tą merginą.
- Aš esu Sakura Levins, - nusišypsojo. - Nenorėjau išgąsdinti. O tavo koks vardas? Mokausi Varno Nage, beje, į Hogvartsą atvykau tik šį mėnesį... Kelintame tu kurse? - paklausė.
Galbūt pavyks susirasti draugų?
Tačiau nebuvo panašu, jog toji mergina norėtų draugauti. Šviesiaplaukei ji pasirodė pikta. Griežtai paklausė, kur yra jos teleskopas prieš tai numetusi Sakuros duotą buteliuką. Nejučiom Levins antakiai šiek tiek susiraukė, o akys nukrypo į tą vamzdį.
- Naaa, tikriausiai tavo teleskopas buvo čia, - parodė į kadaise buvusį teleskopą. - O tau patinka astronomija? - stengėsi palaikyti pokalbį. - Pievoje esu girdėjusi, kad dangaus kūnai gali daug ką pasakyti apie dabartį ir ateitį. Pavyzdžiui, apie orą. O kaip tu manai?
Keturiolikmetė pakėlė nuo žemės buteliuką. Laimei, jis nebuvo sudužęs.
- Ar tu manęs bijai? - pasiteiravo mergina. - Čia tik buteliukas, kaip ir sakiau, į kurį gaminu rožių eterinį aliejų. Ar tu mėgsti rožes? Jų nuostabus kvapas.
Sakura paėmė pintinę su žiedais ir atkišo jį sutiktai mokinei.
- Pauostyk, kaip skaniai kvepia, - pati įkvėpė svaigaus gėlių aromato ir nusišypsojo. - Žiemą šis kvapas padės prisiminti vasarą.

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Hogvartso amalynas
« Atsakymas #12 Prieš 1 metus »
Elliw sutrikusi spoksojo į pirmą kartą gyvenime matomą mergaitę. Tikėtinai būtų pamiršusi apie jos egzistavimą, tačiau ji tiek daug pliurpė, kad velsietė tiesiog nespėjo jos ištrinti jos iš savo atminties. O ir šnekėjo kažkokias nesąmones, kurių Elliw labai sėkmingai neprisiminė. Jau norėjo eiti sau, tačiau tuo metu nepažįstamoji prašneko protingai.
- Mano teleskopas! - baisiausiai apsidžiaugė velsietė ir apsižvalgė. Neabejojo, kad šita keista mergaitė parodys, kur galima tokį prietaisą rasti. Nė vieno teleskopo nepastebėjo, tad sutrikusi pažvelgė į nepažįstamąją. Jau buvo pamiršusi, ko žvalgosi pradėjo mąstyti, iš kur reikėtų gauti teleskopą. Neprisiminė, kad laiko rankose kažkokį vamzdį, kuris anksčiau galėjo būti ne kas kitas, o astronomijos prietaisas.
Nespėjus sugalvoti ko nors protingo nepažįstamoji atkišo ranką ir vėl pradėjo sapalioti kažkokias nesąmones. Elliw nutarė, kad ji kelia grėsmę visiems pasaulio astronomijos prietaisams, tad skubiai žengė žingsnį atgal. Nežiūrėjo kur eina, tad nenuostabu, kad užkliuvusi už kupsto drėbėsi ant žemės. Žolė buvo gana minkšta, tačiau mergaitė vis tiek suriko:
- AUČ!
Dėl to, kad dabar skaudėjo (nors ne taip jau ir baisiai skaudėjo), kaltos buvo tik penkios bjaurios mergiūkštės. Ak, kaip Elliw jų nuoširdžiai nekentė! Troško, kad bjaurybės tiesiog išnyktų iš šio pasaulio.
Kiek pasvarsčiusi, kodėl guli ant žemės, taip šito ir neprisiminė. Žinojo, kieno tai kaltė, tačiau be galo tingėjo šią žinią pranešti. Taigi liko gulėti savo vietoje ir buvo tiesiog siaubingai nepatenkinta.
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 611
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Hogvartso amalynas
« Atsakymas #13 Prieš 1 metus »
Ak, kaip buvo gera įkvėpti gėlių žiedų kvapo vėlyvą rudenį. Sakura taip norėjo perteikti šią nuostabią ramumą ką tik sutiktai merginai. Tačiau mergina pasirodė labai keista. Ji išties daug šnekėjo apie savo teleskopą, tačiau taip ir nepasakė apie save nieko, net to, ar jai patinka astronomija. Galbūt ją kas nors užkeikė? Galbūt reikėtų pakviesti kokį nors suaugusįjį?
Tokius šviesiaplaukės svarstymus pertraukė nukritimas, kurį patyrė šalia esanti mokinė. Sakurai norėjus duoti pauostyti svaigaus rožių kvapo, sutiktoji žengė atatupsta ir nukrito. Levins aiktelėjo, padėjo pintinę su žiedais ant žemės ir priklaupė prie nukentėjusiosios.
- Ar... ar viskas gerai? - paklausė. - Ar stipriai užsigavai? Kur skauda? Jei labai susimušei, aš galiu patepti skaudamą vietą levandų eteriniu aliejumi, - pasiūlė. - Jis padeda, - pradėjo kuistis kišenėje. - Visada turiu po ranka. Štai, - parodė buteliuką suradusi. - Na, tai kur skauda?

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Hogvartso amalynas
« Atsakymas #14 Prieš 1 metus »
Elliw neprisiminė, ar jai skauda, ar ne, tačiau tai nė kiek nepataisė nuotaikos. Viskas buvo pernelyg sudėtinga, o dar ta keista mergiūkštė buvo visiškai nesuprantama. Ji pliurpė kažkokias nesąmones, kurios siaubingai trikdė Elliw.
Tarsi visų nesėkmių ir nelaimių būtų maža, nepažįstamoji pradėjo nežinia ko klausinėti. Nieko nepaaiškino apie teleskopus ar geras mergaites. Ne, tiesiog pliurpė. Kokia prasmė šnekėti, jeigu nieko protingo nepasakai? Velsietė drybsojo ant žemės ir atidžiai stebėdama tą mergaitę atkakliai bandė rasti atsakymą į tą klausimą, tačiau niekaip nesisekė.
- Kur mano teleskopas? - rimtu tonu paklausė klastuolė ir toliau spoksodama į keistuolę. Jau buvo pamiršusi, kodėl spokso, tačiau vis tiek nenuleido akių. Iš atminties išnyko ir faktas, kad toji mergaitė galbūt kelia grėsmę astronomijos prietaisams. Reikėjo išsiaiškinti, kas čia vyksta. Tada bus galima spręsti, ką daryti toliau.
- Kas tu? - priėmusi šitą genialią idėją paklausė Elliw ir pagaliau nusuko akis. Neprisimenant kodėl tai darai į kažką spoksoti greitai pasidaro labai jau nuobodu. Geriau apsižvalgyti aplinkui ir pabandyti surasti teleskopą, nors jis, regis, buvo visiškai beviltiškai išnykęs. Tai gąsdino, tačiau klastuolė neketino šito parodyti kažkam, kas buvo netoliese. Elliw jau neprisiminė, kas buvo tas žmogus, tačiau sugebėjo nepamiršti fakto, kad yra ne viena.
- Mano teleskopas! - vėl baisiausiai apsidžiaugė, kai pamatė, kad prietaisas guli netoli nuo jos. Pašokusi norėjo paimti brangenybę, tačiau nepasisekė - staigūs judesiai privertė kojas susipainioti, ir mergaitė drėbėsi tiesiai ant gulinčio astronomijos prietaiso.
- Tai tu kalta! - suriko Elliw žodžius, žinoma, skirdama neLiucijai, ne neLiucijai, ne ne neLiucijai, ne ne ne neLiucijai ir ne ne ne ne neLiucijai.
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko