[Veronica Spellman]

Naujokėlei astronomija nelabai patiko, nelabai ką suprasdavo ir tingėdavo kažką daryti. Jau buvo trečioji užduotis, klastuolė įsidrėbė per visą stalą ir nesiklausė ką sakė mokytoja, bet ji nugirdo kai Kristina jos pusseserė pradėjo atsakinėti. Jetus, kam tau taip vis atsakinėti? Veronika savo pusseserės nekentė ir pasišaipydama tarė:
- Ar tavęs kažkas klausė? Man atrodo, kad ne ir išvis atsibodai tu man!
Ne iš šio ne iš to Veronika metė knygą į Kristiną. Ji visą laiką pavydėdavo jos stiliaus, rūbų, pažymių, tetos arba pusbrolio dėmesio. Klastuolė užvertė akis kaip kokia pamaiva ir pradėjo atsakinėti net nesiklausiusi profesorės:
- Nu tai gerai, kas čia sunkaus? Karštosios yra didesnės ir ryškesnės, o šaltosios yra mėlynos? Ir karštosios yra klevo žvaigždėlapyje, o šaltosios šalia.
Veronika pastebėjo, kad jos lūpų blizgis nusitrynė, todėl pasitepė iš naujo ir pasidažė dar tuo pačiu savo tamsiuosius antakius. Mokinei pasidarė nuobodu todėl ji dėl linksmumo pasakė Katiniausius ir atsirado jos mylimiausia kava. Ji žinojo, kad negalima valgyti arba gerti per pamokas, bet jai tas nerūpėjo ji buvo per daug įsitaisiusi ir atsipalaidavusi. Veronika pasivaikščiojo po klasę ir pradėjo dainuoti:
- Krenta lapai, upė teka...
Bedainuodama ji nuvertė netyčia profesorės teleskopą, o jis buvo tikrai brangus. Ji nežinodama ką daryti kaip kokia pamišėlė pradėjo rėkti:
- Ką darytii, aš negaliu jums jo atpirkti, ką man daryti?!

[Martin Grant]

Martin'as sėdėjo dar vienoje astronomijos pamokoje ir visiškai nesuprato, kam toks dalykas buvo mokomos Hogvartse. Jis švilpio nuomone neturėjo jokios reikšmės ar bent taip norėjo manyti, nes pats niekaip nesuprasdavo užduodamų klausimų, o tuo labiau praktinių užduočių reikšmės.
Pratylėjęs net du klausimus dėl žinių stokos, jis išgirdęs atsakymus vis tiek nieko nesuprato, pamoka atrodė dar nesąmoningesnė, nei buvo prieš klausimus. Ką čia per nesąmonės kalba? Išvis tokio planetos dar egzistuoja? Nesąmonė.
Murmėdamas mintyse ir nesuprasdamas ką reikia iki galo daryti, kokį žvaigždėlapį sudaryti, švilpis pažvelgė į dangų ir bandė įmatyti paukščių taką. Kas jis išvis yra? Spindinti spiralė? Iš dalies suvokęs kas galimai yra tas paukščių takas, pradėjo akimis ieškoti šaltųjų ir karštųjų planetų. O kas yra šaltosios planetos? Akmeninės lygu šaltosios?Su daugybę klausimų galvoje ir spėjimo būdų gautais atsakymais, vaikinas pradėjo dėlioti žvaigždėlapį dėdamas taškus kaip planetas matomas paukščių take. Stebėti planetas, bet dėlioti žvaigždes? Tai koks čia žvaigždėlapis. O gal planetos yra žvaigždės? Turėdamas begalę klausimų mokytojui, Martin nenorėjo pasirodyti kvailas prieš visą klasę, todėl sudėjęs visus taškus, dar jo manymu ryškiau matomas karštąsias planetas paryškino su rašalu taip, kad net pusiau aklas žmogus įmatytu. Šaltosios planetos buvo maži taškai, o karštosios - dideli taškai. Greitai atlikęs darbą tikriausiai visiškai ne taip, Martin užsimerkė ir laukė pamokos galo, tačiau klausimai vienas po kito lindo į galvą. O jeigu tuos taškus reikėjo sujungti?...

[Sarah Rebecca Ó Briain]

 Marlena jautėsi atsidūrusi kosmose. Ne todėl, kad astronomija buvo super įdomi ir mokytoja ją ant teleskopo išsiuntė tyrinėti žvaigždžių. Ne. Marlena absoliučiai nieko nesuprato ir sėdėjo kaip sėdmaišis pajūryje. Praskraidžiusi kosminę teoriją Visatoje, mergaitė žiūrėjo į lubas. Dangus...
 Pasiėmusi teleskopą, klastuolė nuėjo prie lango. Ji nesuprato, ar pamoka vyksta dieną, ar naktį, bet dangus buvo juodas (arba teleskopas specialiai paruoštas šiai užduočiai). Ashley žiūrėjo į dangų ir nieko nematė, tada susiprato, kad nenusiėmė kažkokio gaubto. Dangus buvo kaip dangus, bent jau į saulę nereikėjo žiūrėti. Staiga pasirodė žvaigždės. Saulės nebuvo. Buvo kažkas kito.
 Milžiniška akmeninė planeta skriejo jų link. Vibracijas galėjai pajusti vidumi, kai pradėjo drebėti klasės langai ir daugiau mokinių suskubo stebėti šio fenomeno. Dabar jis matėsi ne tik per teleskopą, bet ir plika akimi.
-KOBRA-20!-sušuko Marlena, rodydama į artėjantį dangaus kūną. Kažkas suspiegė, nuvirto suolas ir pasigirdo garsiai sakomos maldos.

[Heidi Mollson]

Šioji Astronomijos pamoka tikriausiai buvo pati kvailiausia pamoka per visą Hogvartso istoriją.
  Viskas prasidėjo pakankamai normaliai. Buvo viena teorijos dalis, tada dar kita, kas buvo tikra nesąmonė, nes mergaitės galva neišnešė kodėl profesorė tiesiog negalėjo padaryti vienos teorinės dalies ir į ją sukišti tuos klausimus. Kodėl ji turėjo suteikti vilties, po to ją sugriauti ir tik po viso šito pradėti teoriją.
  Astronomijos kabineto valdytoja pradėjo kalbėti apie šiltasias ir šaltasias planetas ir šioje vietoje ji privertė tamsiaplaukę susimąstyti, ko ji buvo mokoma per visus tuos tris metus, praleistus astronomijos pamokose. Jai buvo susidaręs toks jausmas, kad praeiti profesoriai jos nieko neišmokė, o galbūt profesorės profesoriai jos neišmokė normalaus planetų skirstymo.
  Kai feniksas baigė savo pasakojimą klastuolė nusprendė kiek dar pabūti vietoje ir tik vėliau eiti prie lango stebėti kažkokių planetų.
  -Žiūrėk kokia graži planeta, - pasigirdo Reuben balsas.
  Heidi nieko nelaukė ir po truputį nuėjo prie lango nustumdama (tolyn nuo lango) kažkokį vaiką. Ką toliau pamatė mergaitė nustebino ją. Link Žemės skrido apvali planeta su nuostabiu besišypsančiu veidu, raudonomis lyg sušalusi nosis akimis ir nuostabia, kiek į Voldemorto panašia nosimi. Kaip jau buvo minėta šis grožio įsikūnijimas skriejo tiesiai į astronomijos bokštą.
  -Kaip gražu, -tarė Balsas, o tamsiaplaukė ir Reuben jam pritarė.
  Dabar beliko laukti kol ši gražioji šaltoji planeta priartės arčiau, kaip bendrakoledžė sakė - „Kobra 20“ priartės. Viskas skambėjo labai smagiai ir įdomiai, visai kaip Magiškų gyvūnų priežiūros pamokoje.

[Mulungu Kinyonga]

Mulungu sėdėjo klasės gale ir bandė suprasti, kas čia vyksta. Dar kartą teko atsinešti teleskopą, nors tai ir vertė galvoti apie tą keistą mergaitę, kuri šitą daiktą nešiodavosi visur. Vis dėlto afrikietis jau buvo išmokęs, kad pamoka "astronomija" yra ta, kuriai teleskopas ir yra reikalingas. Įdėmiai apsižvalgęs po klasę jis pamatė ant stalo stovintį kaktusą. Tai šiek tiek sutrikdė, tačiau vaikas netruko suprasti, kad augalas priklauso teleskopininkei, tad nustojo stebėtis. Panašu, kad iš anos mergaitės galima tikėtis visko, o ji pamokose supranta mažiau nei Mulungu, kuris vis dar tegalėjo pasakyti kelis žodžius.
Būtent dėl tos priežasties jis praleido teorinę pamokos dalį, kuri buvo labai ilga ir nuobodi. Na, gal ir nenuobodi, tačiau klastuolis nieko nesuprato, tad nereikėjo stebėtis, kad jam nusibodo laukti. Galų gale profesorė vėl pradėjo šnekėti, sutaisė nukritusį kaktusą ir, atrodo, pagaliau teikėsi paskelbti praktinę pamokos dalį. Mulungu patikrino, ar jo teleskopas nesudužęs (na, juk visko pasitaiko šiame gyvenime, jeigu nežinote, paklauskite Elliw), bet, laimei, jis atrodė sveikas. Berniukas atsistojo iš savo vietos ir neskubėdamas patraukė lango link. Nesuprato, kodėl kažkas jį pastūmė, tačiau tai nesutrukdė artintis prie tikslo.
Deja, nespėjo nė prieiti, kai Marlena pradėjo kažką šaukti. Mulungu tarėsi išgirdęs, ką ji sušuko, tačiau neįsivaizdavo, ką tas žodis reiškia. Kaip ir neįsivaizdavo, kodėl klasėje kilo toks baisus sąmyšis. Greit prišokęs prie lango pastebėjo kažkokį akmens luitą iššieptais dantimis. Nebuvo tikras, kad elgiasi teisingai, tačiau visa gerkle pakartojo iš Marlenos girdėtą žodį:
- Kobra-20!
Turint omenyje, kad šitas vaikas ir taip šnekėjo, švelniai tariant, garsiai, šitoks jo šauksmas, ko gero, apkurtino pusę klasės. Vis dėlto daug svarbiau buvo pranešti, kad už lango kabo Kobra-20.

[Mark Fraceller]

Mark sėdėjo astronomijos pamokoje. Buvo siaubingai nuobodu – kaip visad. Pamoka buvo stulbinančiai nuobodi ir klastuolis sugebėjo kažkokiu būdu prasnausti. Na, ne visai prasnausti, labiau prakiurksoti ir puse ausies, tai yra ketvirtadaliu arba dvidešimt penkiais procentais visų savo turimų ausų klausytis erzinančio profesorės balso ir teorinių pamokos klausimų.
Prabudęs tamsiai rudų akių savininkas pamatė, kad mokiniai stojasi iš savo suolų ir eina prie langų, tad ir jis nusprendė padaryti tą patį. Tikriausiai nieko svarbaus nepraleidau. Pagriebęs teleskopą, nuėjo prie nuterlioto lango, turėjusio atverti jam kelią į dangų. Na, arba bent jau į supratimą apie kažkokias planetas ir žvaigždes, kurios jo gyvenime vaidino itin nesvarbų vaidmenį. Jos buvo it koks parudavęs lapas, besimėtantis kažkokioje filmo scenoje, filmuotoje parke – tegul būna, lyg ir nemaišo, bet niekas nepasiges, jei ta vieta liks tuščia.
Kai kita klastuolė sušuko apie kažkokį dangaus kūną, Mark puolė žiūrėti. Tas dangaus kūnas atrodė lyg kometa, bet turėjo neišpasakyto grožio šypseną ir žėrinčias akis. Nors ir kometa atrodė grėsmingai, Mark sugebėjo tik nusijuokti. Kelio atgal nebėra, tiesa?

[Michelle Rivera]

Švilpė, išgirdusi, kad po jos atsakymo į teorinį klausimą dar nematyta mergaitė sušuko, suprato, kad tikrai pasakę nesąmonę. Ji norėjo miego, todėl pasirėmė galvą ranka ir žiūrėjo į lubas.
Po kelių akimirkų, išgirdusi, kad profesorė jai skyrė du taškus apsidžiaugė ir ėmė klausytis kas bus toliau.
Išgirdusi praktinę užduotį, pirmakursė susinervino, nes niekada nesidomėjo astronomija, o dabar, jos pirmoje pamokoje, turi ištyrinėti žvaigždes. Sėkmės man.
Nepaisant blogos nuotaikos, Michelle nusprendė atlikti skirtą užduotį.
Ji pasiėmė pergamentą, rašalą ir plunksną, bei pažvelgė į dangų. Žvaigždės tikrai atrodė įspūdingai. Mergaitė būtų žiūrėjusi į dangų, bet prisiminė, kad reikia daryti užduotį.
Ji pradėjo piešti ir braižyti pamatytą žvaigždyną ir bandyti žymėti šaltąsias ir karštąsias planetas. Kaip iš viso reikia žinoti kur karštosios ir, kur šaltosios? Taigi tai pamoka, kurioje yra ir pirmakursių!! Kodėl maniau, kad man pavyks? Čia gaunasi visišką nesąmonė.
Susierzinusi geltonplaukė pasidėjo plunksną, pastūmė pribraižytą pergamentą toliau ir vėl pažvelgė į dangų.
Viskas buvo savose vietose, tik ji pamatė labai labai keistą dalyką. Tai buvo apvali planeta su besišypsančiu veidu, raudonomis akimis ir su, šiek tiek, į Voldemorto panašia nosimi. Ji lėkė tiesiai į Hogvartsą ir Michelle sumišo. Ar tas keistas daiktas lekia į mus?! Ir visi čia tik stovi?!
- Profesore, kažkoks apvalus daiktas lekia link mūsų!!!!!!!!!- labai garsiai sušuko švilpė ir tikėjosi, kad kažkas ką nors pradės daryti...

[Martin Grant]

Vos tik užsimerkus kelioms minutėms ramybės, visa klasė pradėjo drebėti taip lyg Hogvartso teritorijoje būtų prasidėjęs smarkus žemės drebėjimas. Klasėje susidarė kaip niekad didelis sujudimas, visi sugūžėjo prie langų ir pradėjo iš oro panikuoti, kai kurie net melstis. Martin'as nebuvo išimtis, neatsispyręs norui sužinoti, kas vyksta lauke, kodėl visa klasė dreba, jis nuėjo prie lango ir ten pamatė tiesiai į žemę skriejančią suakmenėjusią šaltąją planetą. Dieve brangus, gelbėk! Pradėjo mintyse melstis švilpis net pačiam dievui, į kurį visiškai netikėjo. Kaip ir mokinė iš klastūnyno sakė: ,,Kobra 20'' skriejo link jų, be to, šaltoji buvo gan daili ir turėjo labai gražią spindinčia šypseną bei žėrinčias akis. Bet kokiu atveju, švilpis bijojo kas galėjo nutikti ir klasėje nuo drebėjimo pradėję vartytis staliai tos situacijos nepragražino.
-Profesore, planeta artėja!-Sušuko švilpis ir tikėjo, kad bent ji sugebės kažką padaryti. Gal bent vaizdas bus gražus.

[Alrisa Fuentes]

Alrisa saldžiai parpė. Visai negirdėjo, kas dėjosi pamokoje, o tuo labiau besmegenės riksmų. Nors greičiausiai jie neigiamai paveikė jos pasąmonę, nes atsipalaidavęs veidelis kaipmat susiraukė. Klastuolė pradėjo sapnuoti košmarą. Ir ne bet kokį - jame dalyvavo ta parazitė, besivaikanti ją su kaktusu. Aštrūs spygliai vis artėjo, jų niekaip nebuvo įmanoma išvengti. Bakst! ,,Tu neLiucija’’ dainelė dar suskambėjo mintyse, kai mokinė krūptelėjo nuo dūrio ir atsibudo.
Rūškana mina apsižvalgė. Rodos, profesorė kažką pasakojo, bet juodaplaukė kažkodėl negirdėjo jos žodžių. Šiek tiek sumerimusi pasikrapštė ausis ir štai - suprato tik paskutinį sakinį.
-Kas per mokytojai šiais laikais... - suniurzgė, su nuo miego užtinusiomis akimis dairydamasi po klasę.
Kadangi nieko įdomaus nevyko, jau norėjo vėl patogiai įsitaisyti, bet staiga kabinete nuaidėjo riksmas. Alrisa visiškai prasibudino ir susidomėjusi nukurnėjo link langų, kur jau būriavosi daug žmonių. Pakeliui keletas iš jų išsigandę palindo po stalais, leisdami keistus garsus, lyg priešmirtines maldas.
-Kas čia darosi, po galais?! - paklausė savęs, braudamasi.
Laimei, į jos klausimą netrukus buvo atsakyta. Kone nenustebo išgirdusi Mulungu, bet klastuolė, be jokios abejonės, susigūžė, susidūrusi su klausos organus sprogdinančiu šūksniu.
Smalsumas vedė priekin, todėl labai greitai klastuolė pasiekė vietą, iš kurios galėjo pažvelgti į dangų. O ten visu gražumu, nors kol kas reikėjo gerai įsižiūrėti, matėsi planeta, jau žinoma kaip KOBRA - 20. Šlykšti, neįtikėtinai panaši į puikiai žinomą bjaurybę su teleskopu.

[Vegard Saeterhaug]

Pramiegojęs astronomijos praktinę dalį Vegard nekantriai laukė praktikos. Niekada žvaigždėmis nesidomėjęs vaikinukas ničnieko nesuprato apie šiltas ir šaltas planetas, nesuprato kaip braižyti tuos žvaigždynų žemėlapius. Teleskopas stūksojo Vegard'ui ant peties ir vaikinukas nekantravo jį išbandyti ,bet jei nemoki naudotis geriau nereikia bandyti. Išsiėmęs pergamento, plunksną ir rašalo vaikinukas iš visos dūšios pradėjo brūžyti žemėlapį. Atrodė ,kad jau Van Gogo piešinys išeis ,bet dėja...keverzonė ir grynų gryniausia nesąmonė. Kiek duos tiek duos tų taškų. Saeterhaug pastebėjo ,kad Astronomijos bokštas po truputį virsta bažnyčia ,bet nieko nesuprato. Sutrikęs ir išmuštas šalto prakaito pirmakursis klastuolis nuėjo link mokinių kurie kažką stebėjo, prie to pačio ant profesorės stalo numetė pergamentą su žemėlapiu ir netyčia išpylė kažkokį skystį. Baisiai spaudėsi šis berniukas ,kad pamatytų ,kas vyksta ir kodėl visi čia meldžiasi. KOBRA-20. Kažkokia kvaila planeta artėjo prie Hogvartso. Atsidusęs ir visas šlapias nuo prakaito Saeterhaug meldėsi kartu su visais. Teleskopas padėjo įmatyti baisią, kraupią ir prakeiktą planetą kuri tikriausiai norėjo sunaikinti, Hogvartsą, mokinius ir mokytojus, visą pasaulį ir dar ką nors ko Saeterhaug nežino. Berniukas nuėjo link lango ir jį atidarė, norėjosi įkvėpti gryno oro ir šiek tiek nusiraminti ,bet nei oras nei triukšmas niekas nepadėjo. Praradęs viltį berniukas jau ruošėsi atsisveikinti su pasauliu.

[Verna Cox]

Verna lėtai sumirksėjo, spoksodama į kažką prieš save, nesufokuosuotu žvilgsniu. Nors klastuolė atrodo sėdėjo astronomijos pamokoje, jos mintys jau kuris laikas, jei tiksliau - nuo pat, taip vadinamai "profesorei", pradėjus kalbėti nesąmones, skrajojo padebesiais, o galbūt net ir pasiekė tarpplanetinę kosminę erdvę, kad tik toliau nuo nesuprantamų sapalionių. Visgi saulės vėjo nešiojamos tamsiaplaukės mintys spėjo laiku sugrįžti į žemę, na, gal vertėtų sakyti - buvo priverstinai parskraidintos į žemę, į astronomijos pamoką, netikėto šūksnio - "Kobra 20!" šaukė kažkoks nepažįstamas balsas. Verna pastebėjo ir mokinius besibūruojančius prie lango, tad nusprendė ir ji nuslinkti pažiūrėti kas vyksta. Vis bus įdomiau, negu bandyt iššifruot ką ta profesorė bando išaiškint.
Eidama link savo tikslo klastuolė pastebėjo, kad vis daugiau ir daugiau mokinių puola melstis. Kas čia per kulto susirinkimas. Mergina susiraukė ir šiaip ne taip prasibrovusi pre lango pamatė netikėtą vaizdą - kažkokia planeta skriejo tiesiai į Hogvartsą. Negana to, šis žudikiškai nusiteikęs kosminio akmens luitas turėjo veidą. Verna iš nuostabos pakėlė antakius. Na ir bjaurybė... Nors vistiek atrodo geriau, nei mano tėvas. Klastuolė nusprendė, kad jei jau mirtis garantuota, galima ta proga ir parūkyt. Išpūtusi pirmą dūmą, mergina susimąstė Pala, jei ta planeta turi žmogišką veidą, tai turėtų turėt ir žmogišką atitikmenį kitoje pusėje - užpakalį, nes kam planetai burnos, jei ji neturi virškinamojo trakto... Įdomu, kokia būtų planetos anatomija. O gal tas veidas - kokia meninė instaliacija padaryta ateivių, kad žmonės bent galėtų pasigrožėti ja prieš mirtį? Verna atsiduso - vienintelis dalykas, kurio ji gailėjosi prieš mirtį yra tai, kad ji niekad nesužnos ar Kobra 20 turi užpakalį, ar ne.

[Vėtrūnė Kristė de Leighi]

Elizabet neturėjo jokio noro dalyvauti šioje nesąmoningoje pamokoje. 1. Astronomijos pamokos būdavo tikra kankyne. 2. Šita profesorė net nemoka normaliai pamokų pravesti. Į teorinius klausimus (net 2!) klastuolė neturėjo jokio noro atsakinėti, todėl sumurmėjo kažką tik į pirmąjį klausimą, o antro apsimetė, kad neišgirdo.
Ji buvo pavargusi ir ne nuotaikoje, todėl išgirdusi praktinį drabą, nepuolė prie langų stebėti to dangaus ir atlikinėti užduoties. Elizabet tik pasirėmė galvą į teleskopą ir primerkė akis. Kadangi buvo labai jau nuobodu Vanesa nepastebimai ėmė ir užsnūdo. Miegas buvo gilus, o sapnas dar įdomesnis.
Pirmakursė jau skaniai snaudė, tik staiga ją pažadino (o tiksliau vos neapkurtino) Mulungu riksmas "KOBRA-20!". Vanesa netikėtai pabudo, net nukrisdama nuo suolo ir jį apversdama (pasipylė rašalas ir ant žemės pasklido popieriai, bet klastuolė į tai nekreipė dėmesio). Kai suprato, kad šaukė Mulungu, klastuolei į galvoje suskambo "Nejau jis ir kalbėti moka?", bet paskui pirmakursė nugirdo dar kelis balsus kartojančius tą patį pavadinimą - Kobra-20. Vanesa nesugebėjo suprasti, ko čia visi kartoja tą pavadinimą, todėl norom-nenorom nukurnėjo iki lango (vietos prie jo buvo mažai) ir šiaip ne taip prasispraudusi pažvelgė pro langą į dangų. Ji negalėjo patikėti - tiesiai į Astronomijos bokštą, tiesiai į Juos, lėkė didžiulė planeta. Ji buvo tamsi ir akmeninė, turėjo didžiulę šypseną, kuri Vanesai nekėlė jokio pasitenkinimo, ir didžiules raudonas akis.
- KOBRA-20!!!!!! - nežinia ant kiek garsiai suriko panelė Von Chang, o tada nualpo. Taip, nualpo.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Teleskopas Kaktusas ir vėl stovėjo ant stalo. Elliw nesuprato, kodėl jis dabar yra kažkokiame neaiškiame burbule, tačiau jeigu profesorė sako, kad tai brangenybę apsaugos, ko gero, reikia ja tikėti. Dabar mergaitė buvo gana patenkinta, tačiau ramybės niekaip nedavė vienas be galo svarbus klausimas: kodėl Joana trečioji šį kartą nepadėjo? Tarsi to būtų maža, ji teleskopą išvadino kažkokiu vazonu! Rudaplaukė atsisuko į draugę ir jau norėjo to klausti, tačiau tuo metu profesorė pradėjo kažką šnekėti, tad teko susitelkti.
Tiesą sakant, iš to susikaupimo visiškai nebuvo naudos. Elliw nieko nesuprato. Nuoširdžiai stengėsi klausytis, kas yra šnekama, tačiau smegenų (jeigu ši mergaitė tokius turi) nepasiekė nė vienas ištartas žodis. Ji kiek sunerimo ir dar kartą atsisuko į Joaną trečiąją norėdama paklausti, ką dabar reikia daryti.
Nemaža dalis mokinių pripuolė prie lango, o kai kurie - dar ir garsiai šaukti. Kažkoks juodaodis berniukas taip garsiai užrėkė "Kobra-20", kad Elliw turėjo skubiai užsikimšti ausis. Pažvelgusi į profesorę nutarė, kad tai ji kalta dėl to, kas čia vyksta. O klasėje buvo tikras chaosas, ir Elliw, ko gero, buvo bene vienintelė, kuri kol kas nepanikavo. Kol kas. Vis dėlto šauksmai, maldos ir panašūs dalykai galiausiai išgąsdino velsietę. Ji supykusi griebė teleskopą kaktusą nuo stalo ir atsistojusi atsisuko į profesorę. Atsitrenkusi į savo pačios stalą garsiai suriko:
- Tai jūs dėl visko kalta!
Pakėlusi didžiausią savo brangenybę kelias akimirkas padvejojo, tačiau galiausiai ryžosi: paleido daiktą, kurį pati vis dar laikė teleskopu, į profesorę. Nepataikė, žinoma. Kaktusas su visu vazonu išskrido pro atvirą langą ir nulėkė tolyn. Pripuolusi Elliw žiūrėjo, kas vyksta toliau ir pradėjo panikuoti: juk ką tik prarado teleskopą! Dabar net ir Liucija jo nesugrąžins.
O štai vazonas kuo ramiausiai skriejo išsišiepusios planetos link ir galiausiai į ją atsitrenkė. Elliw vis dar nesuprato, kas atsitiko, tačiau keistas daiktas, taip išgąsdinęs visą klasę, nuskriejo tolyn. Teleskopas, deja, negrįžo.

[Mark Fraceller]

Klasėje buvo chaosas. Nepakeliamas chaosas. Galva tiesiog plyšo. Kažkas meldėsi, kažkas klykavo. Žiauru. Kažkokia pirmakursė nualpo visai netoli Mark. Dar gražiau. Tyliai sau nusikeikęs (negi profesorei ar kitiems reikėjo žinoti, kad klastuolis mokėjo tokius nelabai gražius žodžius?), garbanius pradėjo akimis ieškoti Liucijos. Kažkodėl būtent tą akimirką jam labai jos reikėjo.
Paieškas pertraukė garsus šūksnis, palikęs klastuolio ausų būgneliuose ir atmintyje gilią duobę. Atsisukęs garso link, pamatė bendrakoledžę iškėlusią kaktusą. Mark nesugebėjo atitraukti savo tamsiai rudų, beveik juodų akių nuo situacijos. Akimis lydėjo augalą vazonėlyje, pradėjusį skristi kažkur link profesorės, bet išskriejusį pro langą. Pamatęs, kad spygliuotas augalas atsitrenkė į plačiai išsišiepusią planetą, kurią iš pradžių palaikė kometa, ir ją numušė tolyn, tamsiaplaukis apsidžiaugė taip, kaip niekad nebuvo apsidžiaugęs.
– Šaunuolė, – priėjęs prie klastuolės, išgelbėjusios pasaulį ar bent jau Hogvartsą, puse lūpų, kad tai girdėtų tik jis ir ji, pagyrė ir švelniai nusišypsojo.

[Magdelė]

 Vilė ramiai sėdėjo klasėje, prie savo stalo, iki tol, kol joje kilo chaosas.
 Pirmiausia, Veronica nuvertė jos teleskopą. Ramindama įsiaudrinusią klastuolę, mergina patikino:
 -Galima jį sutaisyti vienu burtažodžiu,- iškėlusi lazdelę, ji sumurmėjo,- Reparo.
 Kai teleskopas susitaisė, Vilė lengviau atsipūtė. Tačiau klasė ramiai išbūti sugebėjo vos penkias minutes.
   Staiga visi mokiniai ėmė lykti, keli jautresnių nervų akimirksniu nualpo, o Elliw išsprėgė savo teleskaktusą į artėjančią kometą. Ji nulėkė į priešingą pusę, bet tada vėl ėmė artėti.
 Nieko nelaukdama, profesorė griebė burtų lazdelę ir klykte suklykė.
 -Bombardo!, - riktelėjo ji, o tada žaibiškai sušuko, - Mufliato!.
 Kai planeta švelniai tariant driokstelėjo, Vilė atsisuko ir paklausė:
 - Su šita baigta. Sužeistų ar nualpusių yra?
     Kas nori iki rytdienos 18 h gali parašyti tokį baigiamajį RPG.