0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 274
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
  Henrieta stovėjo žvelgdama į knygą, kai pasigirdo Dori balsas. Henrieta žvilgtelėjo į draugę. Ir kaip ji gali kikenti iš to kas vos ką tik neįvyko?! Jei ji pakliūtų Vendigo į nagus, taip negalvotų. Ir vėl prisiminusi tą padarą grifė nežymiai nusipurtė. Ji nelinkėtų, net didžiausiam priešui, kad jis susitiktų tą demoną, o ypač savo draugei. Tačiau jai vis tiek reikėjo paaiškinti, kad jei jos būtų pakliuvusios į knygą, amžinybę praleistų tame veidrodyje.
- Dori, ar supranti kur mūsų vos neįtraukė ta knyga? - paklausė grifė nors jau žinojo atsakymą. - Tau Alanas nepasakojo apie Vendigo?
  Henrieta kelis kartus buvo mačiusi Alaną leidžiantį laiką su Dori ir neabejojo, kad antrakursis bus nors kiek užsiminęs apie jųdviejų nuotykį poezijos knygelėje. Tad galbūt bus užsiminęs ir apie Vendigo? Nors tai ir nėra pati puikiausia tema pašnekesiui.
  Tik po kiek laiko grifė prisiminė draugės klausimą kodėl pakvietė ją būtent čia. Bėda ta, kad net Henrieta nežinojo kodėl. Gal norėjosi tiesiog apsižvalgyti po šį pamirštą skyrių? O gal tikrai norėjo ką nors išsiaiškinti? Nors Poter paprastai nepamiršdavo panašių dalykų, dabar galva buvo tuščia, tad mergina žvelgė į Dori laukdama atsakymo ir tylėjo.
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Prisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Dori pakėlė antakius.
- Henrieta, juk čia tu mane atsivedei, o dabar kalbi apie pavojus.
Trečiakursė kažką atsiminė apie Adrijų. Jis tikrai buvo susijęs su tuo Vendigo, nors tamsiaplaukės mintyse ir nenugulė visa toji istorija.
- Na, kažką jisai minėjo, - gūžtelėjo pečiais. - Dabar, kaip čia pasakius... augina? Na ne, tikrai ne augina. Tiesiog turi. Laiko. Ten tą kažkokį Adrijų iš senovės. Jis mus išmokė žiauriai fainų nesvarumo kerų, - prisiminė dieną paslapčių kambaryje, - kuriuos naudojau visą vasarą, kai norėdavau pasilinksminti!
Dori šiek tiek pasimetė, kai suprato, kad išsidavė naudojanti kerus ne mokykloje. Na, gal Henrieta ir neatkreips į tai dėmesio, vylėsi.
Galiausiai Dori klestelėjo ant tos dulkėtos sofos. Ši buvo purvina, sena ir išsėdėta. Mergaitė buvo pripratusi laiką leisti ne itin jaukiose vietose, tokiose kaip požemiai, tuneliai ir olos. Nejaukumas, kurį pajuto vos įėjusi į šį knygų skyrių, neužilgo kaip atėjo, taip ir dingo. Kaip tik, dabar tai atrodė visai nebloga vietelė pabūti be smalsių akių, na, žinoma, tik labai svarbu neprisižaisti su čia esančiomis knygomis, mat dabar iš kažkurios pasigirdo kažkokie keisti garsai.
- Pagaliau grįžome į Hogvartsą. Tiesiog negalėjau, kaip spirgėjau noru, kad kuo greičiau baigtųsi vasaros atostogos.

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 274
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
  Henrieta žvelgė į Dori. Žinia, kad Adrijas yra šiame pasaulyje, už knygos ribų ją pribloškė. Na tiesa, ji savo akimis matė kaip Alanas atėmė iš Vendigo veidrodėlį, tačiau, kad ten buvo šmėkla bandžiusi pakeisti Alano sielą šiame pasaulyje, niekad nepagalvojo.
  Tačiau, ne, ji nebuvo prieš, kad Adrijui nereikės amžinai tarnauti demonui. Juk tai jis ją išgelbėjo iš Vendigo nagų ir suteikė apsaugą. Juk tai jis nurodė kelią link išėjimo ir padėjo ištrūkti iš knygos. Tad grifė net šiek tiek džiaugėsi dėl to.
  Išgirdusi, kad Dori naudojo kerus už mokyklos ribų Henrieta nustebusi pažvelgė į draugę.
- Ir tavęs niekas nesučiupo? Turiu omeny, kai naudojai burtus Londone. - paklausė Poter.
Grifė buvo priblokšta šio draugės poelgio. Tačiau ne vien todėl, kad tai milžiniškas nusižengimas taisyklėms. Tačiau ir dėl to, kad ji iš viso pabandė. Ne, ji tikrai nekaltins dėl to draugės. Vasarą ją perkėlė į žiobarų vaikų namus ir trečiakursė žinojo, kaip nuobodu gali būti vasarą be burtų.
  Kai merginos atsisėdo ant senos apdulkėjusios sofos, grifė pasijautė kiek jaukiau. Atidžiai apsižiūrėjusi Henrieta pastebėjo, kad čia, prieblandoje visai malonu. Ypač kai nori pasikalbėti su drauge.
- Taip, ši vasara buvo klaiki. - tarė Poter. - Burtininkų vaikų namai kuriuose gyvenau iki šiol, nutraukė veiklą ir aš buvau perkelta į žiobariškus vaikų namus. Ten tikra kankynė! O kaip tavo vasara? - paklausė trečiakursė ir ėmė laukti atsakymo.
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Prisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Regis, Henrieta šiek tiek suglumo išgirdusi apie Adrijų. Dori tikėjosi, kad neišplepėjo kažko per daug, tačiau draugė apie tai nieko neklausė, tad ir tamsiaplaukė neketino daugiau nieko apie tai sakyti.
- Jeigu neprisidirbsi tiek, kiek aš, galbūt kerus yra pakankamai saugu naudoti ten, kur daug žmonių, na, bent jau ne baisingai pavojinga, žinoma, jeigu tai ne žiobarų rajonas, ne namai, o kokia nors žmonėmis apkrauta vieta ir jeigu kerai yra kokie nors paprastučiai. Tačiau, ak, Henrieta, aš tai siaubingai prisidirbau, nes susipykusi su tėvais susprogdinau svetainėje televizorių. O tada sulėkė Magijos Ministerijos darbuotojai ir taip toliau. Jeigu būčiau tada susivaldžiusi, tai nieko nebūtų įvykę, nieko! Bet žinai mane... Esu per daug emocionali, ir še tau, kad nori... Tai tokia ir buvo mano vasara, suknisčiausia pasaulyje, o finale dar ir apsilankymas Magijos Ministerijos svarstyme laukė. Buvo siaubinga. Tad daugiau tikrai nenaudosiu magijos už mokyklos ribų ir šiaip jau kitiems nerekomenduoju...
Dori atsiduso ir žiūrėjo į tolį. Kokia ji kvaiša buvo, kad pasinaudojo magija savo tėvų namuose. Jeigu ne tai, tai galbūt ir Kiauliasodyje, ir per kitas atostogas ji būtų galėjusi naudotis burtų lazdele, o dabar jau viskas...
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 274
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
  Henrieta neteko žado Dori prasitarus, kad naudojo magiją už Hogvartso ribų. Ir kaip kam nors tai gali šauti į galvą?! Grifė suprato, kad karts nuo karto pažeisti taisykles yra visai smagu, o gal net kiek naudinga. Tačiau tai galiojo Hogvartso ribose. Juk žiobarai dabar vis aktyviau ėmė ieškoti tikros magijos šaltinių pasitelkdami naujausias technologijas. O jeigu tu paleidi kerus jų akivaizdoje, magijos pasaulio slaptumui iškiltų rimtas pavojus.
  Poter suprato, kad klastuolė yra engiama šeimoje ir negali su jais sutarti su savo tėvais. Tačiau tai vis tiek neturėtų išprovokuoti kerų už mokyklos naudojimo. Grifė dabar pati gyveno žiobarų vaikų namuose ir ten tikrai nebuvo rojaus kampelis. Visi laikė ją keistuole, nes trylikametė kiaurą vasarą praleido savo kambarėlyje po antklode skaitydama knygas (žiobarams nebūtina žinoti, kad paveikslėliai joje juda). Tačiau, kad ir kaip būtų sunku nenaudoti kerų, mergina stengėsi, kad rudenį galėtų grįžti į Hogvartsą. Juk po tokio nusižengimo gali ir išmesti iš mokyklos.
  Henrieta liūdnai šyptelėjo Dori. Buvo matyti, kad draugė gailisi dėl savo poelgio. Ne, klastuolė, grifės akyse, nebuvo blogas žmogus. Na ir kas, kad kartais savęs nesuvaldydavo! Dori buvo Poter draugė ir grifė džiaugėsi, kad ji tokia unikali ir išsiskirianti iš kitų. Nors kartais tas išskirtimumas būna kiek per stiprus.
  Ne, Henrieta neketino engti draugės, kad ir koks sunkus būtų jos poelgis. Dori gailėjosi dėl savo poelgio ir to pilnai pakako. Be to, ji buvo svarstoma ministerijos, tad ministerijos teisėjų pilnai pakako, kad klastuolė suprastų savo nusižengimo mastą. Grifė šyptelėjo ir pajuto pareigą nors kiek paguosti draugę.
- Na, nėra jau taip blogai. - tarė Poter. - Juk galėjo būti žymiai blogiau. Pavyzdžiui, jie galėjo iš viso sulaužyti tavo lazdelę ir išmesti tave iš Hogvartso.
  Henrieta nežinojo ar jos žodžiai kaip nors padėjo Dori. Grifė tikėjosi, kad taip. Mergina nenorėjo matyti tokios prislėgtos draugės. Paprastai tokia guvi klastuolė dabar aklai žvelgė į sieną ir Poter suvokė kaip per šiuos kelerius metus ji pasikeitė. Tačiau tai nė kiek nekeitė noro ir toliau likti Dori drauge. Ypač tokiomis akimirkomis kaip ši. 
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Prisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Dori nudiegė širdį prisiminus svarstymą.
- Jie svarstė, ar laužyti mano burtų lazdelę, ar ne. Galiausiai atsipirkau tuo, jog metus laiko negalėsiu turėti lazdelės niekur kitur, tik Hogvartse. Palyginus su tuo, kas galėjo įvykti, gavau tikrai mažą bausmę. Pasimokiau, Henrieta. Patikėk, kaip pasimokiau, - atsiduso Dori. - Kartais gali daryti labai daug negerų dalykų ir neįkliūti, o kartais gali atsitikti taip, kaip atsitiko man. Lyg ir niekas nenukentėjo, ar ne, bet baimės buvo pilnos kelnės. Na, ir mano tėvams teko pirkti naują televizorių, bet tai man nei motais.
Trylikmetė jautėsi tokia pasiutusi, palyginus su Henrieta. Henrieta Dori atrodė tartum gerumo įsikūnijimas ir kartais besikalbėdama su grife ji pajusdavo tartum kažkokią sąžinės graužatį. Tačiau ta graužatis visada būdavo trumpalaikė, mat grįžus į Klastūnynio bendrąjį kambarį ir viena ausim paklausius, kokiais darbeliais užsiiminėjo tamsiaplaukės bendrakoledžiai, Dori nesijausdavo jau tokia nepaklusni. Kad ir kaip ten bebūtų, po svarstymo Dori šiek tiek pasikeitė. Antrame kurse ji išties buvo labai bjauraus būdo, bet dabar tas bjaurumas buvo gerokai apmažėjęs. Galbūt tam įtakos turėjo ir bendravimas su tokiais žmonėmis kaip Alanas, kaip Zoey. Ir, žinoma, kaip Henrieta. Dori tik pažvelgė į draugę ir pagalvojo, kad ji visą laiką priėmė Mendel tokią, kokia ji yra. Nuo pat pirmo kurso. Vis tiek nelabai jai pamokslaudavo apie netinkamą elgesį, nesistengė kažko įteigti.
- Ačiū, kad priimi mane tokią, kokia esu, Henrieta, - tarė. - Tai man labai svarbu.

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 274
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
  Henrieta įdėmiai klausėsi Dori pasakojimo. Jai buvo skaudu dėl draugės. Merginai draugai buvo labai svarbus, nes tik jie padėdavo užmiršti tėvų mirtį. O Dori buvo pirmoji grifės draugė. Draugė, kuri dėl Poter pirmame kurse leidosi į užkerėtą paveikslą paveikslų galerijoje. O vėliau, kartu kovėsi prieš pakvaišusią paveikslo gyventoją.
  Išgirdusi paskutinius Dori žodžius Henrieta šyptelėjo ir pažvelgė į klastuolę. Grifė žinojo, kad Dori nėra blogas žmogus, nors kai kuriems ir atrodydavo kitaip. Klastuolė Poter atrodė geresnė nei dauguma laikančių ją bloga. Henrietai Dori padėjo išmokti atitrūkti nuo prisiminimų apie tėvus ir vėl pajusti džiaugsmą.
- Nereikia man dėkoti, - tarė grifė. - Tu tikrai nesi blogas žmogus, kad ir ką tau sakytų kiti. Tik būk savimi. Tikri draugai priims tave tokią kokia esi.
  Staiga viena knyga iššoko iš lentynos ir nukrito ant grindų prieš pat merginas. Henrieta pastebėjo, kad tai ta knyga kuri jau kurį laiką skleidė keistus garsus. Knyga staigiai atsivertė ir nespėjus Poter jos užversti iš pastarosios išsiveržė šmėkla ir sustingusi liko kabėti virš knygos prieš merginas.
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Prisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Dori dėkingai linktelėjo Henrietai. Kaip gera buvo turėtų draugų, kurie mergaitės nesmerkė ir kurią bandė suprasti. Klastuolė jau norėjo žiotis, kad galbūt jos galėtų eiti į kokią nors kitą vietą prasiblaškyti. Kažkur į kiemą. Prie ežero ar panašiai. Tačiau to padaryti Mendel nespėjo, nes viena knyga nukrito ant grindų, atsivertė, o iš jos išniro šmėkla.
Trylikmetė iškart susiraukė, nes ji labai nemėgo tokių dalykų. Po to karto, kai dar visai pirmo kurso pradžioje ji susidūrė su tuo vaiduokliu, su mirusio berniuko siela, Dori tap ir neapsiprato prie šmėklų, klaidžiojančių po Hogvartsą. Visos jos tamsiaplaukei kėlė neigiamus jausmus ir vertė prisiminti tą kartą virtuvėje, kai Dori išties labai bijojo, nors realiai net nebuvo ko.
Laimei, šita šmėkla nepradėjo siausti. Ji tiesiog sustingo ore ir tada Dori atsiduso iš ramumos, kad nereikės čia ir dabar kovoti. Dar Mendel pagalvojo, kad su Henrieta pastoviai įsiveldavo į panašius nuotykius, bet pačios kaltos, kad šmirinėdavo po ne itin saugias vietas.
- Kaip šmėkla gali sustingi? - žiūrėdama į kraupoką reginį paklausė Dori. - Juk jų kaip ir neveikia panašūs kerai, ar ne? - pakėlė antakį.
Dori priėjo prie tos knygos ir paėmė ją į rankas. Rankose pasijuto didelis karštis ir aiktelėjusi trečiakursė išmetė tą veikalą atgal ant žemės. Šmėkla atsigavo ir ėmė blaškytis.

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 274
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
  Henrieta žvelgė į šmėkla susidomėjimo kupinu žvilgsniu. Ši dvasia nebuvo panaši į nė vieną jos žinomą šmėklą. Kol kas ji buvo rami, tačiau šmėklai supykdyti reikėjo tik vieno neatsargaus žingsnio. Poter nepastebėjo kaip Dori rankose atsidūrė knyga. Kitą akimirką šmėkla ėmė blaškytis po kambarį ir grifė mintyse atsiduso.
  Žengusi keletą žingsnių į priekį, Henrieta atsistojo ant šmėklos kelio ir jai lekiant artyn iškėlė lazdelę. Dvasiai nerodant noro sustoti Poter jau norėjo paleisti kerus, tačiau paskutinę akimirką šmėkla sustojo ir pervėrė grifę kraupiu žvilgsniu. Trylikametė nė nekrūptelėjo.
  Kai šmėkla pastebėjo, kad Henrietos neišgąsdins, akimirkai sustingo ir tarė:
- Kas tu tokia, kad stoji man skersai kelio?! Gal tau parodyti kokios baisios gali būti šmėklos?!
Poter nusišypsojo. Ji žvelgė dvasiai tiesiai į akis ir matė, nors ir labai slepiamą sutrikimą. Grifė žinojo, kad šmėkla nieko jai nepadarys. Tad nė kiek nekrūpteldama atsakė:
- Aš esu Henrieta, o štai ten mano draugė Dori, - parodė į tolėliau stovinčią klastuolę. - Norėčiau paprašyti taip nešėlti ir ramiai grįžti į knygą.
  Šmėkla pažvelgė į Dori tuomet vėl atsisuko į Henrietą.
- Pradžiai jums teks mane priversti. - tarė ir kitą akimirką išnyko lyg dūmas.
Poter atsiduso. Hogvartse šmėkla galėjo atsirasti bet kur, tačiau mergina nemanė, kad dvasia per daug nutols nuo knygos. Pagal viską ji turėjo būti šiame kambaryje. Tačiau kur?
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Prisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Dori žavėjosi Henrietos drąsa. Ji taip gerai susitvarkė su ta šmėkla. Pati Mendel jau būtų seniai turbūt arba apalpusi, arba, jeigu būtų pavykę neprarasti sąmonės, nešusi kudašių tolyn. Akimirką šmėkla žvilgtelėjo ir į Dori ir tamsiaplaukę sukaustė baimė, tačiau po kelių akimirkų tas vaiduoklis dingo. Trylikmetė ir vėl lengviau atsipūtė.
- Aš nemėgstu šmėklų, Henrieta. Tai yra vienas bjauriausių dalykų, egzistuojančių Hogvartse. Tikrai.
Dori dar šiek tiek pasižvalgė po patalpą. Ar jau saugu išeiti? Tikriausiai taip. Juk dabar šmėkla nuo jų slėpėsi, o ne atvirkščiai.
- Gerai, Henrieta. Man čia nei kiek nepatinka. Manau, metas dingti, o jau ta šmėkla tegul pati sugrįžta namo į savo knygą, - tvirtai tarė ir ėmė eiti išėjimo iš šio skyriaus link.
Tačiau netikėtai visas skyrius ėmė užsitverti kažkokiais baltais siūlais, kurie judėjo. Tuos siūlus, buvo aišku kaip dieną, pynė ta pati šmėkla, kuri vis šmėžavo aplink, bet taip greitai, kad Dori niekaip nepavyko jos sugaudyti akimis. Galiausiai šmėkla ir vėl prapuolė, tačiau išėjimas iš skyriaus jau buvo užtvertas. Dori nepanikavo. Žinojo, kad padės kerai. Tačiau ėmė panikuoti, nes kerai nepadėjo. Išbandė ne vienus, bet tie keistieji siūlai nepasidavė.
- Dėl Merlino barzdos, ir kaip dabar mums iš čia dingti? - paklausė draugės.

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 274
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
  Henrieta įdėmiai dairėsi ir stengėsi surasti kur galėjo pasidėti šmėkla. Jos niekur nesimatė ir grifė veik prarado viltį ją sugauti. Tad Dori pasiūlius palikti dvasią ramybėje ir eiti kur kitur Poter linktelėjo galva ir su klastuole patraukė durų link. Dar joms nespėjus pasiekti išėjimo, ant jo ėmė vytis balti siūlai, kurie trylikametei labai priminė voratinklius. Tik šie buvo žymiai storesni.
  Henrieta nenustebo kai Dori pabandžius juos pašalinti kerais, to padaryti nepavyko. Dvasia tikriausiai nebuvo kvaila ir pasirūpino, kad merginos negalėtų išeiti, tačiau kam jai jos? Ko šmėkla gali norėti iš dviejų jaunų raganaičių? Poter vylėsi, kad dėl to, jog nesileido įbauginama šmėklos neužtraukė pavojaus Dori. Ji nebūtų galėjusi sau atleisti, jei dėl jos kaltės klastuolei kas nors nutiktų.
  Trečiakursės galvoje viena po kitos sukosi mintys. Reikėjo kaip nors atsikratyti šmėklos ir nešdintis iš šio skyriaus. Nerasdama tinkamos idėjos Henrieta apsidairė. Jos akys įsmigo į knygą, iš kurios išlėkė šmėkla. Mergina prisiminė, kad nuo knygos apie Vendigo ji apsigynė panaudodama tik čia veikiančius knygutus kerus. Gal tai padėtų atsikratyti ir dvasios.
  Nukreipusi lazdelę į kiek tolėliau gulinčią knygą Poter tvirtai tarė:
- Knygutus!
Kerai nulėkė prie knygos ir pataikė į ją. Vos kerai susidūrė su knyga, pasigirdo šmėklos šauksmas ir Poter pastebėjo kaip ji buvo įtraukta atgal į knygą. Iš kart, kai šmėkla sugrįžo į knygą, ši užsivėrė. Kai nebeliko šmėklos ant durų buvę siūlai nukrito ir išnyko. Henrieta nusišypsojo Dori.
- Na, dabar jau galime keliauti. - tarė.
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Prisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Dori stebėjo, kaip Henrieta meistriškai tvarkėsi su šmėkla. Iš kur ji viso to išmoko? O gal buvo dar geresnė kerėtoja už Mendel? Arba tiesiog... nebuvo tokia bailė kaip Dori.
- Ačiū, - šyptelėjo, - kad pasiuntei tą nenaudėlę atgal.
Patalpoje pasidarė ramu. Net ir kažkokie garsai, prieš tai vis tarpais sklidę iš įvairių knygų, dingo. Galbūt knygos pajuto, kad šalia yra nepėsčia grifė mergaitė, kuri, reikalui esant, ims ir sutvarkys tas visas knygas akimirksniu.
Nors trylikmetė ką tik norėjo išeiti iš šito skyriaus, tačiau kažkas ją privertė stabtelėti. Su Henrieta Dori buvo pažįstamos nuo pradžių pradžios, tačiau klastuolė nei nepastebėjo, kaip Henrieta spėjo taip greitai užaugti. Regis, nepastebėjo, kokia ji greita, drąsi ir tvirta. Tik dabar apie tai susimąstė.
Mendel girdėjo Alaną kažką šnekant apie tą Vendigo, tačiau su drauge apie tai nesikalbėjo. Kažkodėl tamsiaplaukę apėmė kažkoks neramumas. Keistas jausmas. Dori jau seniai nejuto panašių pavojaus varpų, kurie tiesiog iš niekur nieko pasibelsdavo į širdį.
- Žinai... Tas Vendigo. Tas Adrijus. Alanas man kažką pasakojo, bet aš, tiesą pasakius, nelabai klausiausi... Henrieta, kas vyksta su tuo Vendigo? Ar tikrai viskas gerai?

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 274
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
  Henrieta nustebusi pažvelgė į Dori, kai ši uždavė klausimą apie Vendigo. Tiesą sakant, apie Adriją grifė nieko nenumanė. Ji iš viso galvojo, kad jis jau seniai dvasių pasaulyje. Atrodo mergina stipriai klydo.
- Na apie Adriją aš nežinau nieko daugiau nei tu. - tarė Poter. - Na, o Vendigo... Na jis yra senovės demonas. Praeitais metais mes su Alanu pakliuvome į eilėraščių knygelę ir Adrijas pakeitė Alaną, jo kūne. Tuomet jis norėjo pasprukti iš knygos ir vietoj savęs palikti ten Alaną, tačiau mes sutikom Vendigo ir Adrijas vos spėjo pasprukti su manimi. Vėliau jis man suteikė laikiną apsaugą nuo demono ir dingo iš Alano kūno. Grįžus Alanui mudu pasprukome nuo Vendigo ir grįžome į Hogvartsą. Žodžiu mudu su Alanu užpykdėme demoną, nes dar niekas niekada nebuvo nuo jo pasprukęs.
  Henrieta nutilo. Grifės mintys virte virė. Nebuvo smagu prisiminti Vendigo, tačiau buvo keista, kad jis juos paliko ramybėje. Nejau jam būtų sunku atsirasti Hogvartse? Poter taip nemanė. Kurį laiką patilėjusi mergina kiek pritildžiusi balsą tarė:
- Na, bet man kartais atrodo, kad jis kažkur netoliese ir stebi. Galiu galvą guldyti, kad taip ir yra. Dar pameni tą knygą kuri iškrito man iš rankų ir atsivertė skyriumi su veidrodžiu? Vendigo savo sielas įkalina veidrodžiuose. Manau, kad neatsitiktinai mūsų vos neįsiurbė ta knyga. Manau, kad Vendigo bandys atkeršyti man ir Alanui. Tik laiko klausimas kada.
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Prisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Dori klausėsi Henrietos pasakojimo. Taip, Alanas minėjo kažką panašaus, tačiau kažkodėl juodaplaukė tada nekreipė didelio dėmesio į tai. Tačiau dabar... Visa šita situacija su knyga ir šmėkla mergaitei sukėlė kažkokius keistus, neįprastus jausmus. Atrodė, tartum būtų kilęs noras įspėti Henrietą, kad ji būtų atsargi, nors Dori tiksliai nei negalėjo pasakyti, ko grifei reikėtų saugotis. Tiesiog... kažkoks nesuprantamas, įtarus jausmas...
- Nežinau, Henrieta... - taip pat negarsiai kalbėjo Dori. - Visas šitas reikalas man išties nepatinka. Kažkaip... neatrodo, jog šita knyga būtų atsivertusi šiaip sau, - įdėmiai pažvelgė draugei į akis. - Manau, kad tiek tu, tiek Alanas su visais šitais reikalais turėtumėte būti labai atsargūs... Matai, Alanas dar nešiojasi tą veidrodį su savimi. Man tai labai nepatinka, - susiraukė. - Kodėl jis jo neišmeta? O tas Vendigo... Dėl Hario Poterio akinių, visa tai skamba tiesiog klaikiai... Na ir nepasisekė jums, kad teko susidurti su tais visais reikalais...
Kita vertus, Adrijui klastuolė jautėsi vis dar dėkinga, nes tai jis padėjo jai ir Alanui pavasrį ištrūkti iš paslapčių kambario. Tačiau tasai Vendigo trečiakursei skambėjo labai pavojingai.

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 274
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
  Henrieta įdėmiai klausėsi draugės. Buvo matyti, kad jai neramu. Iš tiesų, net pati grifė nesijautė pernelyg saugi. Užsisiundyti demoną buvo pavojinga. Tad grifė dabar jau retai jausdavosi saugi. O dabar dar tie įvykiai su knygomis... Ne, tikrai reikėjo kažko imtis. Bėda ta, kad mergina praktiškai nieko nežinojo apie juos persekiojantį demoną.
  Dori ėmus kalbėti apie Alano nešiojamą veidrodėlį Henrieta prisiminė sceną, kai draugas, sprunkant nuo Vendigo, sustojo ir Acio kerais išsikvietė veidrodėlį. Tuomet Poter nieko neklausė ir nusprendė, kad sužinos vėliau. Ar ji nepadarė klaidos?
- Na, jeigu tame veidrodyje Adrijas, tai manau, kad Alanas nenorėjo jo palikti Vendigo, kai jis ir taip pas demoną praleido šimtą metų. - tarė grifė. - Be to, Adrijas išgelbėjo mane nuo demono suteikdamas apsaugą ir nurodė kelią atgal į Hogvartsą. Tad manau Alanas manė, kad jis nenusipelnė amžiams likti pas Vendigo.
  Henrieta pritarė Alano sprendimui ir netgi šiek tiek džiaugėsi, kad Adrijas nebeliko pas Vendigo. Vis dėlto, šmėkla ilgą laiką praleido pas demoną ir galėjo padėti grifams apsisaugoti nuo Vendigo. Be to, Poter jautėsi Adrijui dėkinga už apsaugą, tad žinia, jog jis nebėra Vendigo rankose džiugino.
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras