[Daniela Kravitz]

    Varlė keistai, nerangiai sujudėjo, šis jos veiksmas paskatino Danielą apniukti. Vadinasi, reikėjo spirti stipriau... Mergina atsargiai patraukė kojas, o po to dar ir pasistūmė kėdę - kad tik būtų toliau to padaro.
    Varlė vis vien ryžtingai priartėjo ir dar užšoko jai ant stalo! Šlykštėdamasi Dani paslinko vadovėlius kuo toliau nuo tos gleivėtos, gleivėtos rupūžės... Ir kokia varlė taip elgiasi?? - pagalvojo mergina.
    O tada sustingo.
    Ji pasuko galvą tarsi pelėda - taip staigiai, kad, rodėsi, lūžo koks slankstelis - ir sudejavo. Dei niekur nebuvo matyti, nors klastuolė galėjo prisiekti, kad įėjus į klasę ją jau matė sėdinčią.. Kaip iš karto nesupratau, kad beprotė varlė ir yra ta susna?? - supeikė save Daniela ir veidą vėl pasuko stalo pusėn. - Negalima jos paleisti iš akių...
    Deja, visiems pagarbą ir nuostabą varantys katiniški Danielos refleksai šią pamoką buvo kažkur dingę (jų trūko netgi visą mėnesį ar mokslo metus, Dani spėjo, kad dėl to kaltas Dei sukeltas stresas), todėl jos akys spėjo pagauti tik žoruojančią žalią dėmę, skrendančią link veido. Mergina kaip mat užsičiaupė - kas žino, gal psichinė varliažmogė taikėsi į burną - ir pajuto lipnų kūnelį sau ant nosies.
    Iš nuostabos ji negalėjo pajudėti, todėl sėdėjo sustingusi, su nuleistomis prie šonų rankomis. Dei pasisekė, kad ji pati pasirinko nušokti ir pranykti pro langą, nes Daniela žinojo - nedaug trūko, kad pati ją ir būtų ten nusviedusi.
    Kravitz mergina taip staigiai atsistojo, kad net nuvertė kėdę, persisvėrė per langą ir pradėjo šaukti ant savosios nemezidės:
 - Tu, kvaila ragana! Darsyk prisiliesi prie mano veido, pati nutrėkšiu į prakeiktą zoologijos sodą, kur tau ir vieta! Nenormali mutantė! Jeigu priartėsi, užrakinsiu vienoj dėžėj su krūva varnų, kad išmėsinėtų tavo žalius vidurius... - burnojo toliau. Po minutės visai išsisėmė ir grįžo ant savo kėdės. Po tokio emocinio sukrėtimo tikrai negaliu dirbti, - nusprendė ji ir puolė taisytis plaukų.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh tupėjo už lango ir svarstė, ką daryti. Žinojo, kad keliauti į ligoninę būtų paprasčiau žmogiškajame pavidale: ji buvo labai toli, be to, esant varle kažkodėl būdavo sunkiau gaudytis pilyje. Deja, mergaitė varlė šiek tiek prisibijojo profesoriaus Moore, o čia pasivertusi tikrai būtų pastebėta. Tuo labiau, kad ji tupėjo ant kažkokio išsikišimo, ant kurio vietos užteko tik vienai varlei. Tyliai kurktelėjusi nutarė ramiai palaukti pamokos pabaigos, o po to jau galvoti. Kol kas svarbiausia buvo nekristi Moore į akis.
Deja, tuo metu kažkas pradėjo garsiai rėkti. Pakėlusi varliškas akis Deoiridh pamatė, kad tai ne kas kitas, o ta pati Daniela Kravitz. Grifiukė jau ruošėsi kilstelėti antakius, kai prisiminė, kad jų neturi. O vis dėlto buvo smagu: pasirodo, visas tas skausmas, kurį vis dar jautė, nebuvo veltui. Panašu, kad pavyko išties suerzinti tą pasipūtusią karvę. Vadinasi, pamoka nenuėjo veltui.
Vos tik Kravitz teikėsi pasitraukti nuo lango, Deoiridh stryktelėjo ant tos pačios palangės, prie kurios ką tik buvo prisispaudusi bjaurioji klastuolė. Apžvelgė klasę, tačiau neatrodė, kad per tą laiką, kol ji buvo lauke, kas nors pasikeitė: čia tebevyravo tas pats chaosas. Profesoriaus Moore pamokos buvo geros - to nepaneigsi. Ir vis dėlto jis labai akivaizdžiai nemokėjo susitvarkyti su mokiniais. Priekaištingai kurktelėjusi Deoiridh užšoko ant galinio suolo. Akimis pradėjo ieškoti Danielos, kuri, laimei, neatrodė patenkinta gyvenimu. O jeigu taip, tikslas pasiektas. Dabar teliko sulaukti pamokos pabaigos. Deoiridh mielai būtų išsidrėbusi kėdėje ir pasidėjusi galvą ant stalo. Deja, varlės kūnas tam buvo per mažas, tad teko tiesiog kuo patogiau įsitaisyti ant stalo ir ramiai sulaukti pamokos pabaigos.
Ar Deoiridh dar kada ateis į apsigynimo nuo juodosios pamoką? To ji nežinojo, mat viską tragiškai skaudėjo. Bet susiraukęs Danielos Kravitz veidas buvo toks akiai malonus reginys, kad grifiukė apsisprendė: taip, ji nepraleis nė vienos šito dalyko pamokos.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Pamokoje siautė tikras chaoso demonas. Šventintas vanduo, keiksmai ir dar balažin kas liejosi per kraštus ir nebuvo tam galo. Sigurdas, laimei ar nelaimei, irgi pakliuvo į šią mėsmalę.
Vos tik pasiėmė purkštuką, pajuto, kad varlės jaukioje ir nuo pavojų apsaugotoje kišenėje nebebuvo. Skubiai permetęs akimis klasę, aišku, jos nepamatė. Lyg tyčia, visur painiojosi anthrakai bei juos besigainiojantys mokiniai. Ne tik dėl to kažkas neramaus sukirbo krūtinėje, juk parazitai greičiausiai galėjo pakenkti ir Eylfai. Islandas sunkiai atsiduso.
Kelyje pasitaikė visko. Vis dėlto virstantys stalai, dūstantys mokiniai nesustabdė paieškų. Teko nuvaikyti keletą tų juodų vabzdžių nuo apsiausto, kurie pasirodė besantys itin bjaurūs.
Pamokai slenkant į pabaigą, šventintas vanduo purkštuke buvo beveik pasibaigęs, o kaukė ėmė dusinti. Žinoma, nedrįso jos nusiplėšti, nes pats savo akimis matė, kas atsitiko mokiniui, kai antrakas pateko į plaučius. Visas dėmesys buvo sutelktas į varlės ieškojimą. Giliai širdyje šiaurietis tikėjosi, kad jai nieko neatsitiko, tad su tokia pačia viltimi akyse žvalgėsi Eylfos. Ir ji atsirado. Tik šmėkštelėjo sekundę bei vėl pradingo. Bet Sigurdui to pakako - nieko nelaukdamas puolė paskui žaliaodę.
Vydamasis varlę, nepastebėjo, kad pasiekė palieto vandens balą ir paslydo. Galvą persvėrė aštrus skausmas, privertęs susiraukti. Ausys dar pagavo kažkur girdėto balso nuotrupas. Buvo negailima įmantrių žodelių. Sutelkęs dėmesį ir nepaisydamas triukšmo klasėje vaikinukas kai ką suvokė. Ant veido? Žalius vidurius? Akimirką viskas atsistojo į savo vietas, bet akis aptraukė tamsa greičiau negu grifas suspėjo mintyse ištarti jos vardą.

[Mulungu Kinyonga]

Mulungu jautėsi šiek tiek sutrikęs. Negalėjo suprasti, kodėl Kriu yra toks baisus, kad reikia čia spiegti ir lipti ant stalo. Juk tai buvo viso labo paršelis, ne kokia pabaisa, apie kurią prieš tai klausė profesorius. Afrikietis paėmė Kriu pavadėlį ir gerai apžiūrėjo, ar augintiniui viskas gerai.
- Ačiū! - užbaubė jis tai merginai. Dar kiek pasvarstęs galiausiai grįžo į savo vietą. Žinojo, kad turėtų atlikti pamokos darbą, tačiau negalėjo: paprasčiausiai nesuprato, ką jam reikia padaryti. Tai buvo šiek tiek liūdna, mat vaikas nuoširdžiai norėjo atlikti tai, ką uždavė profesorius Moore. Apsidairė po klasę. Ten buvo visiškas chaosas: griuvinėjo stalai, profesorius kažkur dingo, šokinėjo varlės, dužo teleskopai... Kaip tada galima ko nors išmokti?! Mulungu jautėsi visiškai sutrikęs ir pasimetęs. Tolėliau jis pastebėjo Truputį Tyliau, tačiau ta mergaitė vis dar atrodė itin keista, tad prie jos artintis klastuolis nesiryžo.
Nespėjus daugiau nieko padaryti Kriu vėl išsprūdo iš šeimininko gniaužtų.
- Kriu! - vėl per pusę pilies suriko Mulungu. Gyvūnėlis, atrodo, buvo nusiteikęs kaip reikiant pabėgioti. Ir išversti bent keletą stalų, žinoma. Šauniai dirbdamas trumpomis kojytėmis paršelis apibėgo visą klasę. Užkliudęs vieną stalą Kriu, atrodo, kiek sutriko, nes sugalvojo ant kito užšokti. Vos nesusidūrė su ten tupinčia varle, tačiau, laimei, viskas baigėsi gerai. Mulungu atlėkė prie augintinio norėdamas jį paimti ant rankų ir nusinešti atgal į savo vietą. Deja, kai berniukas tiesė rankas, Kriu stryktelėjo tiesiai pro langą. Mulungu sukliko ir persigandęs puolė iš paskos. Deja, spėjo pamatyti tik tai, kaip jo augintinis dideliu greičiu krenta žemyn.
- Profesoriau! - dar garsiau nei paprastai suriko Mulungu. Jam neberūpėjo, kad yra pirmojo genties medžiotojo vyriausiasis sūnus. Daug svarbiau buvo tai, kad mylimiausias paršelis tikriausiai skaičiavo paskutines savo gyvenimo akimirkas. Klastuolis turėjo labai pasistengti, kad neapsiverktų visų šitų vaikų akivaizdoje.

[Markas Moore]

 Vos teleskopas atsidūrė Elliw rankose, mergaitė paslydo ir vėl jį sulaužė. Markas nieko jau nebesakė. nebeturėjo jėgų. Tiesiog dar kartą mostelėjęs lazdele burbtelėjo Reparo, pastatė nelaimėlę ant kojų ir, įteikęs teleskopą kaip gėlių puokštę, grįžo į klasę mintimis, nes fiziniu kūnu čia jau seniai kankinosi.
 Na, gal nereikėjo jam čia grįžti ar bent jau tokią išvadą priėjo pats mokytojas. Nors anthrakų kabinete beveik nebeliko, čia pat po kojomis plėtėsi švęsto vandens bala, tad pagaliau susiprotėjęs, garbanius užsuko kraną. Nespėjus keliais lazdelės mostelėjimais panaikinti balos, čia pat paslydo šviesiaplaukis grifas. Nusikeikęs, Markas išvalė kerais vandenį ir atvertė vaikiną ant nugaros - dar būtų priburbuliavęs. Rūbus, deja, išsidžiovinti pamiršo.
 Tačiau čia visos pasaulio bėdos nesibaigė - pasigirdo baisus žvygimas ir mokytojo širdį pervėrė prasta nuojauta. Priėjęs prie prie lango stovinčio auklėtinio, garbanius patraukė jį nuo paršelio, kurio iki šiol klasėje jis nebuvo pastebėjęs, portalo į mirtį ir pažvelgė žemyn.
 Deja. Viskas priminė tą kartą, kai turėjo sode užkasti suvažinėtą kačiuką. Mulungu jis tokio vaizdo negalėjo rodyti. Ne, jis negalėjo jam ir pranešti apie augintinio mirtį. Jis ir nepraneš. Jis prikels paršelį, o jei reikės - nupirks naują ir įdės reikiamus prisiminimus. Jis juk burtininkas ir jei gali laužydamas įstatymus pasirūpinti, kad vienas iš jo auklėtinių neverks paslapčia dėl mirusiu augintinio... Jis tą padarys.
 Nuskambėjo laisvę skelbiantis varpas.
-Lauk!-riktelėjo Markas, mostelėdamas mokiniams nešdintis,-Froz, pasilieki, tuoj grįšiu.
Žinodamas, kad Hallgrimsson, kuris vos nepaskendo baloje, tuoj atsibus, profesorius pakniopstom užlėkė į savo kambarį, pasičiupo be sąmonės ant lovos gulintį Jones ir išlėkė į Ligoninės sparną taip, tarsi jį grasintų sutrypti kentaurų būrys.

Ačiū už aktyvų dalyvavimą pamokoje. Jei netyčia į kokį įvykį Markas nesureagavo, nepriimkit asmeniškai - kartais dalykai tiesiog praslysta pro akis. Jeigu norite areštų ar iškrėsti kokią šunybę ar net susimušti tarpusavyje - galite tartis su manimi, pamokose tą daryti leidžiu (kaip jau turbūt pastebėjote).