[Heidi Mollson]

  Po nelabai ilgų svarstymų Heidi priėjo sprendimą pasiimti fleitą. Šio pasirinkimo priežastis buvo ta, kad juo  buvo pakankamai lengva groti, kas reiškė, kad jai nereikės daug kartų kartoti to pačio burtažodžio. Parsinešusi ilgąjį instrumentą iki savo vietos vietos mergaitė pasiėmė lazdelę ir tik tada susimąstė, kad jai buriant su lazdele, kaip sakė profesorė reikės taikyti į savo rankas. Tai buvo beveik neįmanomas dalykas, nes juk reikėjo bent vienos rankos norint kažką išburti.
  Po trumpo minčių proveržio tamsiaplaukė sugalvojo, kad tikriausiai rankas galima burti atskirai, tad nusprendė tai išbandyti.
  -Meliodamus, -tarė klastuolė nukreipdama lazdelę į savo kairiąją ranką. -Meliodamus, -dar kartą pakartojo tą patį burtažodį, jau lazdelės galą nukreipusi į dešiniąją ranką.
  Kai šis procesas buvo padarytas Heidi apsidairė po kabinetą ir pastebėjo, kad ne visiems einasi taip gerai, kaip, kad jai. Vieni klykavo po to, kai pavyko panaudoti sklandaus šokio burtą, kiti trankėsi teleskopais, tiksliau Elliw trankėsi juo. Mergaitei buvo keista kaip profesorės dar neužkniso visas šitas šurmulys ir ji visų neužkerėjo nutildymo kerais. Galų gale pasiėmusi fleitą tamsiaplaukė ėmė kažką groti, vietomis užstrigdama, bet apibendrinus viskas ėjosi pakankamai gerai.
  Atlikusi tą patį procesą dar kartą klastuolė paėmė pučiamąjį instrumentą dar kartą. Šis kartas buvo žymiai geresnis negu praeitas, tad Heidi nusprendė sustoti ties šita vieta. Pasiėmusi lapelį mergaitė ėmė rašyti.

Abiejų rankų neįmanoma užburti vienu metu, kitą kartą aiškiau kalbėkite. Burtas pavyko iš antro karto, kas buvo visai faina.

Užrašiusi šiuos du sakinius tamsiaplaukė nunešė fleitą atgal į spintą, lapelį padėjo ant profesorės stalo ir sulaukusi varpo dūžių, kurie skelbė pamokos pabaigą dingo iš kabineto.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Kažkas buvo negerai. O gal taip visada buvo? Keistas, lyg ledinėmis grandinėmis surakintas jos balsas privertė pasijusti, jog Sigurdas nebuvo laukiamas. Bent jau pabandžiau. Apmaudžiai ir liūdnai pagalvojo, leisdamas jausmams trumpam švystelėti veide. Juk ir Deoiridh žvilgsnis, nukreiptas į lentą kur kas ilgiau nei reikėjo, tarsi bylojo, kad... Galbūt islandas visa tai tik išsigalvojo, suvirpintas kiek nedraugiško jos tono. Taip, iš tiesų taip ir buvo, nes škotė pagaliau sutiko. Beliko tik keikti save, jog taip greitai pasidavė kažkokioms kvailoms emocijoms. Jos skruostus papuošęs rausvumas sulaukė mažyčio, vos pastebimo, atsako. Grifas linktelėjo galva ir nesugebėjęs suvokti savo jaudulio priežasties, paskui Deoiridh nužingsniavo į klasės priekį.
Ten nebuvo itin daug vietos, mat kiti mokiniai, regis, irgi rinkosi šokimą, o ne suknelių puošybą. Akimis perbėgęs per suolus, tyčia praleisdamas tą, kur sėdėjo pusprotės pelėdos šeimininkė, atsisuko į animagę.
-Neveiks? - kilstelėjo antakius, jausdamasis kažko nesupratęs ar praleidęs. - Na... Tuomet gali tu pradėti.
Vos vos išgirdo ištartą burtažodį dėl klasėje tvyrančio triukšmo; pro šalį praskriejo valsą šokanti pirmokėlių pora, bet Sigurdas nenulydėjo jų akimis. Apskritai, dabar beveik nekreipė dėmesio į išorinį pasaulį, išskyrus juos.
-Ar...viskas gerai? - susirūpinęs paklausė, kol kas nejusdamas jokio kerų poveikio. Norėjo paprašyti, kad Deoiridh pakartotų burtažodį, tačiau joks garsas neištruko iš lūpų. Lyg ir suprato, jog ji kažkodėl daugiau nieko nesakys. Ar tai buvo islando kaltė? O gal daugybė klasėje esančių žmonių vertė nejaukiai jaustis? To paklausti niekad nebūtų drįsęs.
Nuleido galvą. Tarp jų tvyranti tyla buvo visiškai priešinga aplinkui siaučiančiam chaosui. Kelis kartus giliai įkvėpęs ir pasiryžęs išbandyti kerus ant jos, netikėtai pajuto, kad nori šokti. Ne, tai nebuvo papraščiausias noras judėti muzikos ritmu, greičiau kažkas panašaus į nenumaldomą troškimą. Ir jis nebuvo nekaltas kaip balti debesėliai, plaukiantys dangumi, greičiau nuodėmingas kaip šokolado valgymas. Vaikinukas pasistengė trumpam susitvardyti, bandydamas suvokti, kad tai ne jis geidžia šokti, šokti ir dar kartą šokti.
-Atrodo, tai veikia! - tarė islandas, nesuvokdamas, kad šypsosi. Akims spinduliuojant žvaigždžių šviesa, kiek nedrąsiai ištiesė lazdelę Deoiridh link. - Trepsiko Dante.
Negalėdamas daugiau suvaldyti kerų poveikio, šokio žingsniu puolė į priekį ir suėmė jos ranką, o kita - liemenį. Atrodė, kad galūnės juda prieš Sigurdo valią, lyg būtų apsėdęs koks demonas. Viena buvo neaišku, ar burtažodis pavyko, nes jei ne... Liko tik viltis, jog ir škotę buvo apėmusi tango dvasia.
-Atsiprašau... - tik tiek sugebėjo išspausti jis, tirštai išrausdamas. Nelabai norėjo pažvelgti į ją, bet vis tiek dirstelėjo.

[mergaitė123]

Adelė ramiai sėdėjo Magijos Istorijos klasėje, nes jau seniai buvo viską padariusi, jai atrodė, kad visi ir greičiau dirbt galėtų, nes vis gi čia sėdėti nebuvo milžiniškas malonumas, čia rėkavo visi, šaukė, žaidė, juokėsi, o dalis net ir verkė. Kodėl gi ta profesorė nenuramina šių mažų ir didelių vaikigalių??? Jie labai nervina. Adelė išsitraukė Magijos Istorijos vadovėlį ir pradėjo jį skaitinėti, mergaitės mąstymu daryti vis gi kažką reikėjo, o ne drybsoti ant suolo ir tik gaišinti savo ir kitų brangų laiką, kurio niekada nebus per daug. Na arba ši mažoji pirmakursė tiesiog klydo. Po valandėlės ar dviejų ji atsisuko ir peržvelgė vis dar rėkaujančią ar kitaip išsidirbinėjančią klasę, na ir kodėl aš čia esu? Atrodė, kad Žanos sesė tuoj mirs iš nuobodulio, todėl ji norėjo pažvelgti pro langą, bet gi čia požemis ir tokie kad ir kaip gaila deja, neegzistuoja. Adelė priėjo prie žvakės ir palietė ją pirštu, jai nieko neatsitiko, ji tik užgesino mažą žvakutę, kuri galėjo sukelti milžinišką gaisrą, ko Žanos seseris visiškai nenorėjo, todėl geriau buvo pasielgti šitaip. Užgesinusi žvakutę ji nustryksėjo ir patempė kažkokiai mergaitei už plaukų, kurie buvo visai gražūs.

[Žaneta Froz]

Pirmam burtų mėginimui mergina norėjo pasiruošti kaip turi būt. Veidrodį pavyko išburti, kodėl neturėtų pasisekti ir su suknelės puošimo kerais. Galbūt būtent per magijos istorijos pamokas jai pavyks aplenkti ją supančią nesekmę keruose. Pradžiai atsistojo prieš veidrodį taip, kad matytųsi visa, nuo galvos iki kojų. Tada pabandė galvoje sukurti šiokį tokį suknelės eskizą. Pagalvojo, kad kaip ir su veidrodžiu turint orientyrą bus lengviau išburti jau galutinį rezultatą. Bėda buvo ta, kad nelabai gaudėsi suknelėse, tiesa sakant nesigaudė visai. Pačios jos rūbų pasirinkimas susidėjo iš vienokių ar kitokių kelnių ir marškinėlių ar megztinių. Todėl vieninteliai pavyzdžiai kurie bent truputį turėjo tikti šiai temai buvo šventinės močiutės suknelės, tačiau jos tikriausiai irgi nebuvo geriausias variantas šiuo atvėju. Galiausiai mergina nusprendė mesti viska iš galvos ir pabandė atsiduoti kerams, galbūt net nereikia galvoti ir kerai patys viską sutvarkys. Todėl, nieko nelaukdama nutaikė lazdelė į savo pačios rūbus ir murmtelėjo burtažodį. Niekas neįvyko. Grifiukė nelabai ir tikėjosi, kad iš pirmo karto burtai pavyks puikiai, bet bent mažyčio pasikeitimo norėjosi. Nukabinusi nosį Žaneta jau norėjo viska mesti ir iki pamokos galo griaužti save kabineto kampe, bet susilaikė, nenorėjo pasidaryti gėdos prieš kitus, susiėmė. Susitelkusi vien tik į burtus, visiškai ignoruojant aplinką, ji ir vėl nukreipė lazdelę į savo pačios rūbus, šį kartą į dėvimas juodas platėjančias kelnes. Ištarus burtažodį, jau garsiau, reikėjo truputį palaukti, bet po kelių akimirkų jau matė kaip jos ir taip platėjančios kelnės dar labiau plečiasi. Kelnės ne vien platėjo, bet ir ilgėjo. Po kelių akimirkų, apdaras jau pradėjo garankščiuotis ant grindų. Ir tada nutiko tai ko šviesiaplaukė tikėjosi mažiausiai. Klostės pradėjo rūkti ir po daugių daugiausia kelių sekundžių keliose vietose atsirado mažos liepsnelės. Taip aš nežinau kaip veikia šie kerai, bet tikrai nemanau, kad turėjo atsitikti TAIP. Žinau, kad reikėjo nepasitikėti savimi ir sėdėti nieko nedarant. Dabar turėsiu problemų. Apsižvalgius aplink klasę pamatė , kad mokytoja jos dar nepamatė, arba bent jau taip pasirodė ir greitai pradėjo trepsėti ant savo pačios keistai išaugusių kelnių. Trepsėjo ant tų vietų kur buvo pasirodžiusios liepsnelės, jautė, kad ugnelės buvo tikros nes, nors ir pro padus ir apdaro medžiagą, šiluma vis tiek jautėsi. Gerai bent tiek, kad nuo to momento kaip pasirodė ugnelės, nevykęs kerėjimo bandymas buvo sustojęs ir kelnės daugiau nebeilgėjo.
Užgesinusi liepsneles pati ir be kerų pagalbos nuėjo prie artimiausios sienos ir atsisėdo tiesiog ant žemės. Buvo ne tik pasidariusi gėda prieš klasė trepsėdama kaip pakvaišėle, bet ir liko su išdegintomis skylėmis jos kelnėse. 

[Sarah Rebecca Ó Briain]

 Tas keistas berniukas taip užbaubė, kad vargšės Marlenos klausa vos atlaikė. Na, bet ji jau sužinojo jo vardą (ar bent jau tikėjosi, kad ten jo vardas, o ne koks jo kalbos žodis) - Mulungu. Tuomet sekė spoksojimo varžybos, per kurias mergaitė vos nepasidavė ir nenuėjo ieškoti kito šokių partnerio. Tačiau po vištienos su makaronais, regis, Mulungu apsisprendė būti jos auka.
 Laikydama berniuką už rankos, Ashley apsidairė, ieškodama tinkamos vietos, ir tada patraukė į klasės galą, kuriame buvo mažiausiai vaikų. Sustojusi, išsitraukė lazdelę ir parodė į lentą sakydama:
-Trepsiko dante.
Ir tada nukreipė lazdelę į klastuolio kojas. Ir dar kartą parodė į lentą, pakartojo burtažodį, parodė į Mulungu, o tada - į savo kojas tikėdamasi, kad jis supras, ko iš jo ji nori.
 Na, o jei nesuprato, tai ne jos bėdos. Mintyse visaip vartydama burtažodį ir bandydama perprasti jo tarimą, Ashley galiausiai pasisprendė tikrai jį išbandyti ant vargšo bendrakoledžio.
-Trepsiko dante-nukreipdama magiškąjį įrankį į berniuko kojas tarė mergaitė nežinodama, ar jai pavyko, ar ne. Pagal viską, turėtų užeiti noras šokti, bet Mulungu... Jo ji nepaklaus. Na, bandyti gali, bet akivaizdu, kad atsakymas bus vištiena su makaronais.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Kuo toliau, tuo labiau Elliw nervinosi. Šitas bjaurus berniūkštis padarė kažkokią nesąmonę, o dabar net nesiteikia visko sutvarkyti?! Tai buvo blogiau už viską. Labiausiai mergaitė dabar norėjo verkti, tačiau kojos vis dar atkakliai bandė šokti. Velsietė buvo labai pikta, tačiau netrukus gavo naują priežastį pykti: tas bjaurybė sudaužė jos teleskopą!
- Aš tavęs nekenčiu! - suriko mergaitė. Atsisuko į lentą, ant kurios buvo surašyti burtažodžiai. Ilgokai spoksojo į ją, kol galiausiai suprato: jai reikia kažkurį iš jų paleisti į šitą siaubingai nemandagų berniuką. Ilgai nemąsčiusi kelis kartus suriko: - Anikta vertum!
Net nežiūrėdama, ar kerai pasisekė, ar bent pataikė į tą nemandagų žmogų Elliw nuskubėjo prie savo teleskopo. Žinoma, iš jo tebuvo likusios duženos, tad mergaitės širdį suspaudė skausmas.
- Liucija? - viltingai kreipėsi ji, tačiau geriausia ir protingiausia mergaitė pasaulyje, ko gero, nebuvo klasėje. Pamiršusi, kad kita draugė yra baigusi Hogvartsą, Elliw pabandė dar kartą: - Sabrina?
Šį kartą palaukė kiek ilgiau, tačiau vis tiek niekas neatėjo jai padėti. Galvodama, koks žiaurus ir neteisingas yra pasaulis, rudaplaukė pabandė trečią kartą:
- Joana trečioji?
Visiškai nebuvo aišku, kodėl visos draugės yra kažkur paslaptingai išnykusios. Elliw šniurkštelėjo ir pradėjo akimis ieškoti profesorės. Apsisprendusi, kuris žmogus yra mokytoja, patraukė prie jos ir drąsiai išrėžė:
- Tas bjaurus berniūkštis sudaužė mano teleskopą. Paskirkite jam areštą!
Mergaitė labai norėjo parodyti, kuris yra tas nemandagus mokinys, deja prisiminti šitos informacijos ji nesugebėjo.

[Indio Dellso]

Sudužęs teleskopas vadalojosi ant grindų. Elliw, regis, buvo supykus dar labiau už Indio. Išreiškusi savo neapykantą bendrakoledžiui švilpė vis dėl to neatstojo.
- Ką tu...- nespėjo užbaigti sakinio Indio kai bjaurioji švilpė rūščiai nusiteikusi nukreipė lazdelę į pirmakursį ir šis jau stovėjo su suknele. Ne bet kokia, bet melynais raukiniais ir pūstomis rankovėmis. Klastuolis, supratęs kokią gėdą jam padarė ta kvėša, išraudo kaip burokas ir tik stengėsi suprasti ar kiti nežiūri į jį.
- Ką...ką tu padarei?! - po kelių minučių, pamiršęs į save nukreiptus žvilgsnius, pradėjo šaukti juodaplaukis. - Tuoj pat sutvarkyk!
Nors vis tiek žinojo, kad Elliw jokių kerų šitam pataisymui neturi. Pūsta suknelė jam net neleido žmoniškai savo kojų matyti. Pabandė prisiminti ar sugalvoti kerus, kurie padėtų atitaisyti šią nesąmonę, tačiau nesėkmingai. Pilkai mėlyna šviesi suknelė gal ir nebūtų tokia baisi pokyliui, tačiau tik ne Indio. Vis dar bjaurėdamasis drabužiais, kuriuos yra priverstas vilkėti, vienuolikametis sugalvojo būdą atkeršyti Elliw. Dar kartą. Pasisukęs į lentą vos įžiūrėjo burtažodį ir nors nežinodamas kokie ten kerai, jis buvo pasiruošęs užburti Elliw. Bet mergaitė buvo per daug susitelkusi į teleskopą, kad net nematė ką padarė vargšui Indio. Jau žiodamasis naudotis puikia proga, kad švilpė nemato, jis staigiai atsitraukė, nes išgirdo Elliw murmančią kažkokius vardus. Išsigandęs, kad mergaitė gali būti viduryje ritualo prikviesiančio piktąsias dvasias, Indio apsisuko ir patraukė prie mokytojos stalo.
- Profesore, gal galėtumėte man padėt? - labai tyliai, tačiau suprantamai paprašė Indio, nudelbęs akis į grindis, gėdydamasis savo išvaizdos.

[Mulungu Kinyonga]

Mergaitė (berods Marlena, jeigu Mulungu gerai išgirdo) parodė į lentą ir tada pasakė kažkokius visiškai nesuprantamus žodžius. Juodaodis žiūrėjo į ją nieko nesuprasdamas. Spėjo, kad tai yra burtažodis, tačiau nežinojo jo paskirties, o ir tarimą neaiškiai teišgirdo. Laimei, mergaitė buvo tokia maloni ir pakartojo tuos siaubingai sudėtingus žodžius. Mulungu, atrodo, ją suprato, tad patenkintas išsišiepė.
- Ačiū! - užriko jis sau įprastu garsumu. Kiek virpančia ranka išsitraukė lazdelę, tačiau nespėjo nieko padaryti, mat staiga suprato labai norintis šokti. Dėl to kiek sutriko, mat tai paprastai atlikdavo jaunesni šeimos vaikai. Teliko tikėtis, kad tai buvo tik dėl burtažodžio.
- Trepsiko dante! Trepsiko dante! - išrėkė jis dar garsiau nei paprastai. Lazdelę laikė nukreipęs Marlenai į kojas, tačiau nežinojo, ar jam pasisekė. Vis dėlto nutarė pasidėti lazdelę ir pagaliau pradėti šokti. Kiek drovėdamasis priėjo prie koledžo draugės ir paėmė ją už rankos. Dar kartą plačiai išsišiepė ir žengė kelis žingsnius. Tiesą sakant, šokti visai nemokėjo, tad labai norėjosi, kad vestų Marlena. Vis dėlto kadangi nežinojo, ar jam pavyko burtažodis, turėjo imtis iniciatyvos pats. Dešinę ranką uždėjęs mergaitei ant peties jis pradėjo daryti tai, kas, jo nuomone, buvo šokis. Atkreipė dėmesį, kad daugelis mokinių atlieka kitokius judesius, tačiau pačiam labiausiai norėjosi tiesiog šokinėti - ir geriausia tą daryti kartu su Marlena. Tai, kad nemokėjo jai paaiškinti ko nori, šiek tiek trukdė, tačiau afrikietis buvo pasiryžęs smagiai pašokinėti su šia mergaite. Tad eilinį kartą išsišiepė ir tęsė savo "šokį".

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh labai nuoširdžiai neįsivaizdavo, ar kerai pavyko. Jau atrodė, kad ne, mat Sigurdo klausimas, atrodė, nebuvo užduotas iš didelio noro šokti. Mėlynų akių žvilgsnis, regis, nebuvo pasiruošęs artimiausioje ateityje pakilti nuo grindų.
Po kelių šimtmečių mergaitė išgirdo dar vieną sakinį. Vien jau tai buvo nemažai, o tas tonas! Deoiridh pasigirdo, kad islandas dėl kažko džiaugiasi. Tai buvo labai netikėta, tad ji pakėlė akis. Pamačiusi, kad Sigurdas šypsosi vos susilaikė neišsižiojusi kaip kokia kvaiša. Buvo labai įdomu pamatyti koledžo draugą besišypsantį, tačiau nespėjo tuo pasidžiaugti, kai jis pats išbandė kerus. Rudaplaukė kiek išsigandusi sustingo. Tik dabar suprato paprasčiausiai nemokanti nė vieno šokio. Nenoriu susimauti liūdnai pagalvojo ji, tačiau kai Sigurdas priėjo ir pradėjo vesti šokį, pasidarė aišku: jo kerai suveikė. Deoiridh nesusilaikiusi nusišypsojo ir nedrąsiai padėjo ranką šviesiaplaukiui ant peties. Tik ką, po galais, daryti toliau? Šokis, kurį pasirinko Sigurdas, buvo... gąsdinantis. Grifiukei atrodė, kad ji gali bet kada nugriūti, tačiau nenusakomą norą šokti nustelbė džiaugsmas, kad ji gali visiškai pasitikėti vaikinu. Smegenų kertelėje sušmėžavo apmaudas, kad tai tik kerų poveikis, bet netrukus jį nustūmė noras šokti, šokti, šokti...
Deoiridh negalvojo apie tai, kad ji, ko gero, sudėtingus judesius atlieka itin prastai. Ją visiškai užvaldė troškimas šokti amžinai.
- Už ką? - atsiprašymo ji nesuprato, bet išraudęs veidas nepraslydo pro akis. Nedrąsiai šyptelėjo, tačiau iš karto suprato, kad tai buvo klaida: pasekę Sigurdo pavyzdžiu, jos skruostai taip pat nusidažė ryškiai rausva spalva. Deoiridh skubiai nuleido akis - buvo be galo baisu susidurti su islando žvilgsniu.
- Aš nemoku šokti, - sumurmėjo rudaplaukė tikėdamasi, kad staigų paraudimą bus galima priskirti būtent šitai priežasčiai. Jai tikrai nereikėjo, kad islandas suprastų, kaip viskas yra iš tiesų. Noras šokti niekur nedingo, tačiau dabar jis buvo sumišęs su baime, kad Sigurdas supras jos jausmus. Vis dėlto Deoiridh pasistengė negalvoti apie tai, ką vaikinas supranta ar nesupranta, o tiesiog atsipalaidavo ir leidosi jo šokdinama.

[Martin Grant]

Pažvelgęs dar kartą į burtažodį ir prisiminęs jo tarimą bei mostą, švilpis nusitaikęs į savo kairę ranką ir tarė:
-Meliodamus. Atrodė, kad burtažodis pavyko, todėl Martin'as pasiėmė gitarą į rankas ir pabandė perbraukti kelis sykius per stygas, tačiau garsas buvo bjauriai skardus ir tikriausiai ne vienam mokiniui skaudžiai ''pradundėjo'' pro ausis. Mokytoja sakė taikyti į vieną ar abi rankas? Supratęs, kad kažkas vyksta ne taip, šeštakursis vaikinas paėmė dar kartą lazdelę ir rankas, tačiau taikėsi jau į kitą ranką.
-Meliodamus,-aiškiai ir tvirtai ištarė vaikinas. Vos tik pasakius burtažodį, abi jo rankos atrodė nebebuvo jo valdomos, pirštai nieko nedarant lankstėsi kaip niekad subtiliai ir neįprastai jo būdui.
Su gitara rankose, švilpis pradėjo braukyti pirštais per stygas, keisdamas akordus. Garsas buvo priešingai nei pirmą kartą - švelnus, priminė kažkokią melodiją, tačiau ji buvo ištobulinta ne iki galo, jai trūko ritmingesnio skambesio.
Dar keletą kartų panaudojus burtažodį ir papraktikavus rankas gitaros stygų pagalba, Grant šeimos atstovas pagaliau išgavo jo ausims malonų garsą. Pagaliau. Nepaisant triukšmo, klykavimų, žemės dundėjimo nuo šokių, švilpis džiaugėsi savo rankų sukurta melodija ir grojo ją su padidžiavimu. Darėsi neįdomi, tad vaikinas vis burė savo rankas ir po daugiau nei aštuonių kartų rankos praėjo nesuvaldomai judėti per stygas, viskas vyko per greitas, pirštai pradėjo skaudėti, o stygos neatlaikiusios trūko. Dabar tai bus.
Atsitikus nelaimei, Martin padėjo gitarą su nutrūkusiomis stygomis ant stalo ir išsigandęs bei tuo pačiu susinervinęs pasiėmė pergamento lapelį ir užrašė trumpą refleksiją iki pamokos galo likus daugiau nei keletui minučių:

Meliodamus burtažodį pavyko ištobulinti pakankamai gerai, tačiau daugiau nei po aštuonių kartų rankos tapo nesuvaldomos ir visos gitaros stygos trūko. Iki tol viskas sekėsi puikiai ir tikrai labai patiko.

Parašęs trumpą įsivertinimą, pasidėjo galvą ant rankų ir užsikimšo ausis, nes jautė, kad iki išprotėjimo nuo garso liko ne daug. Vis dėl to, gal reikėjo paprašyti sutvarkyti gitarą?

[Sarah Rebecca Ó Briain]

 Marlena jau beveik priprato prie Mulungu baubimo. Na, arba jai jau spėjo pasireikšti pirmieji klausos praradimo požymiai. Nepaisant to, mergaitė galėjo stebėti, kaip keistasis bendrakoledžis tiesiog išstaugia, tarsi juo kviestų visą savo tėvynę pasičiupti ginklą ir stoti į kovą.
 Užsikimšusi ausis, Ashley pasitraukė kelis žingsnius, bet tada pajuto, kad kažkas negerai jos kojoms. Na, jos vis dar buvo savo vietose ir, regis, pirštai irgi visi - tiesiog kažko norėjosi judėti. Kadangi muzikos nebuvo (o jos ir nereikėjo) bei Mulungu, pasirodo, buvo pakankamai supratingas, kad paimtų ją už rankos, klastuolė tiesiog užsikišo lazdelę už kelnių ir susikabinus su bendrakoledžiu patenkinta šokinėjo. Nežinojo, ar čia skaitėsi kaip šokis, bet tai buvo nesvarbu - išlieti energiją buvo smagu.
 Kiek pridususi, Marlena suprato, kad negali nustoti šokti. Vos bandydavo palaikyti abi kojas ant žemės, jos pradėdavo dilgčioti ir noras šokti tik sustiprėdavo. Nežinodama, ar čia klaida Mulungu keruose, ar čia visus apėmė tokia nesustabdoma manija, mergaitė šiek tiek panikavo. Kad ir kokia buvo ištverminga, jai jau norėjosi prisėsti.
 Taip bešokinėdami, Marlena su Mulungu įsirėžė į instrumentų spintą, pagaliau sustabdydami kerus bei sulaužydami keletą keistų gitarų. Išvargusi rudaplaukė gulėjo ant kažkokio kieto bei keisto daikto (greičiausiai trimito) ir sušnabždėjo:
-Pasiduodu.
  Nekenčiu šokių. Nebenoriu. Daugiau gyvenime nešoksiu ir ta karalienė Liuliulė buvo suknista sadistė.

[Žaneta Froz]

Mergina sėdėjo, žiūrėjo į savo pradegintas kelnių klešnes ir vos valdė ašaras. Pasižadėjo sau, kad prisidariusi sau tiek gėdos nepradės dar ir verkti. Ji ir taip jau sėdėjo ant žemės su nenormaliai išsiplėtusiomis kelnėmis ir negana to jos dar ir buvo skylėtos ir smirdėjo dūmais. Gerai buvo bent tai, kad kabinete ir taip buvo didžiulis chaosas, tad Žaneta galėjo bent jau save įsitikinti, kad niekas jos nematė. Jei jau tiki, kad niekas nematė, stok ir tęsk darbą. Prie kerų nusprendė negrįžti, po antros nesėkmes jau tikriausiai nebe sugebėtų nei sulaikyti ašarų, nei įsitikinti, kad niekas jos nematė. Tikriausiai jau ir liktu be kelnių.
Priėjusi prie sienos pristatytų suolų ji pasiėmė kažkieno pergamento skiltelę ir pradėjo rašyti refleksiją.

Anikta vertum. Kerų veiksmingumo negaliu pasakyti, jų ištobulinti man nepavyko. Pamokos darbo rezultatas - pailgėjusios ir praplatėjusios kelnės. Tiesa kelnės, panaudojus kerus, užsidegė, bet ugnis buvo nedidelė ir ją pavyko numalšinti pačiai (Be kerų).

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Elliw piktai žvalgėsi po klasę, kol galiausiai pamiršo, ko ten ieškanti. Atsisuko į profesorę norėdama paklausti, ką pati ką tik sakė, tačiau galiausiai apsigalvojo ir nutarė patylėti. Ilgokai spoksojusi į moterį velsietė visai pasimetė. Niekaip negalėjo suprasti, kodėl čia iš viso atėjo, ką čia daro, kokia dabar pamoka ir, kas svarbiausia, kur jos teleskopas.
- Gal žinote, kur mano teleskopas? - paklausė ji profesorės ir kelias akimirkas laukė. Deja, praradusi viltį, kad gaus kokios nors naudingos informacijos apsisuko ir atsisėdo į vieną iš suolų. Ant to stalo teleskopas, žinoma, nestovėjo. Rudaplaukė suprato, kad tikriausiai pametė savo brangenybę ir artimiausiu metu jos neatgaus. Net Goore atidavė man teleskopą... liūdnai pagalvojo mergaitė jausdama, kad akyse kaupiasi ašaros.
- Man reikia teleskopo... - tyliai sušnibždėjo ji. Netoli jos sėdinti mergina kažką įnirtingai rašė, tad Elliw paėmė ant stalo gulėjusį pergamentą ir plunksną ir pradėjo skrebenti:

Ši pamoka buvo visiška nesąmonė. Neprisimenu, ką čia dariau, tačiau žinau, kad pamečiau savo teleskopą, ir profesorė nepadėjo man jo atgauti. Norėčiau į šitas pamokas daugiau neiti, tačiau kadangi neprisimenu, kokia dabar pamoka, negaliu garantuoti, kad taip ir bus.

Atsistojusi Elliw paėmė pergamentą ir netyčia jį perplėšė per pusę. Sutrikusi nežinojo, ką dabar reikėtų daryti, tad nutarė tiesiog nunešti du pergamentus profesorei. Gal ne taip ir blogai: tada atrodys, kad ji padarė daugiau darbo. Galų gale visai patenkinta velsietė padėjo pergamentus ant profesorės stalo. Atsisukdama į klasę už jo užkliuvo, tačiau to nepaisė. Galų gale nusprendė: kad ir kokia pamoka tai buvo, ji buvo labai kvaila.

[Dorotėja Hopes]

Dorotėja stebėjo klasę nelabai suprasdama kas vykstą. Ne tik nesuprato kas vyksta, bet dar ir nesuprato ką jaučią ar mano apie šitą balaganą kilusį klasėje. Arba per visą triukšmą tiesiog negirdėjo savo minčių, irgi variantas. Plunksna ir užrašinė seniai gulėjo pamesti ant stalo, o mergina lakstė nuo vieno suolo prie kito stengdamasi nepraleisti nei vieno gaisro ar sulaužyto teleskopo. Prie jos priėjus šokėjų porai, kurių vienas atrodė tuoj apsiverks aprėktas mėlyna baline suknele, o kita rankose gniaužė teleskopo duženas. Štai šiuo momentu Hopes nusprendė, jog gana. Pamokos turėtų būti perpus trumpesnės kai tavo klasė nemoka paprasčiausių burtų, mąstė ji nukreipdama lazdelę į klastuolės teleskopą ir tardama Reparo, o tada ištardama tai dar kartą tik šį kart kreipdama ją link šviežiai sulaužytos instrumentų spintos. Galiausiai greitai, kol niekas nespėjo dar ko nors pridirbti, nubėgo į klasės priekį ir suriko.
-Visi stabdot ką darot. Ar bent jau tie... kurie gali sustot.
Klasėje šurmulys aprimo, tačiau vis viena buvo nemaža sauja tų kurie negalėjo nieko su savimi padaryti. Profesorė nuėjo prie kriauklės klasės kampe, pasisėmė saują vandens ir užsimerkusi sumurmėjo Reverta Liucijum. Nespėjus mokiniams, kurie nesugebėjo sustabdyti burtų patys nei susigaudyti, jiems virš galvų buvo šliukštelėta geras kibiras vandens. Visada suveikia, šyptelėjo mergina.
-Kas nesimoko, palieka šlapias, - tarstelėjo Dora pagaliau pasikėlusi nuotaiką. -Kitą vertus, dauguma jūsų puikiai padirbėjote, giriu ir gero jums namų darbų darymo.
Po vieną iš klasės pradėjo eiti vaikai, kai kurie šlapesni už kitus, dar kiti trenkiantis degėsiais. Paskutiniam išėjus Hopes užtrenkė duris. Iki kitos pamokos.