[Rafael Beaumont]

Rafael stebėjo aplinką. Jis tikrai labai mėgo Paryžių ir Prancūziją. Vis tik tai jo gimtasis miestas ir gimtoji šalis. Profesorius tyliai atsiduso.
- Na, taip, nebendravome. Aš labiausiai bendraudavau su Marku ir Matthew. Na, ir su Monica kartais, - ištarė profesorius. Na, jis dažnniausiai gerdavo su Marku, Matthew ir Monica, bet tai nebuvo labai svarbus faktas. Juk visi kartais mėgsta išgerti. - Galime, bet aš nesu labai įdomus ar išskirtinis žmogus, tad susipažinimas nebus įdomus, - ištarė jaunasis profesorius žvelgdamas į Eifelio bokštą. Toks didelis ir stambus statinys, balandėlių iš viso pasaulio magnetas, o iš pradžių juk tai buvo gėda Paryžiui, kurios niekas nemėgo.
- Taip, man viskas gerai, - linktelėjo profesorius sumeluodamas. Tikėjosi, kad Willy patikės jo nekaltučiu melu. Juk visiems bus tik geriau jei jis meluos. Na, jis galėjo ir patylėti, nes visada geriau tylėti nei kalbėti apie problemas, bet tyla būtų pernelyg nemandagu.
Po kelių akimirkų pasigirdo dar vienas profesorės klausimas. Beaumont kiek pamąstęs prakalbo.
- Planuoju grįžti į Hogvartsą, kad ir kaip atsibodau mokiniams, - ištarė jaunuolis.

[Magdelė]

 Vilė žengė lėtai, derindama savo veržlius žingsnius prie Rafael. Merginos akys buvo pakeltos į dangų, rudose jų gelmėse atsispindėjo ryškėjančios, spindinčios kaip deimantai žvaigždės. Iš už debesų ją stebėjo apsiblausęs, randuotas ir duobėtas pilnaties veidas. Išgirdusi profesoriaus atsakymą, devyniolikmetė nelinksmai šyptelėjo ir kone pašnibždomis tarstelėjo:
-Na jau, nesakyk, ne toks jau blogas tas tavo charakteris. Pagirtuokliauti visi mėgsta, be to, svarbiausia, tu išmintingas. Nešvaistai savo gyvenimo bet kam. Mokytojauji, gyveni Hogvartse… Na, ir tikiuosi, esi laimingas.
 Vilės lūpas paliko liūdnas atodūsis. Ji nesitikėjo, kad Rafael jai meluos. Mergina tiesiog nujautė, kad profesorius sako netiesą. Pernelyg ramus ir abejingas jo balsas.
-Nemanau, kad viskas gerai. Neatrodai laimingas, - gana paprastai paprieštaravo Rafael teiginiui devyniolikmetė ir užjaučiamai pažvelė į mąslų veidą, pridengtą liūdesio šešėlių.
 Vakaras buvo ramus, dangų dažė romantiško miesto saulėlydis. Dekoratyvinių medžių, susodintų abipus gatvės, šakas šiureno lengvas vasaros vėjelis. Vilės batai kaukšėjo į lygius gatvės grindinio akmenis. Panašu, kad atėjo laikas tam, ko mergina taip kantriai laukė. Ji ištiesė ranką ir palietė šaltą profesoriaus ranką. Ji buvo tarsi ledas – vėsi ir kraupi, tarsi vaiduoklio. Raudonplaukę net šiurpas nukrėtė, tačiau ji , apsimesdama, kad viskas gerai, žingsniavo toliau, kas žingsnį vis krūpteldama nuo vakaro vėsumos ir prancūzo rankos šalčio.
 Vilės nosį palietė švelnus gėlių aromatas ir priminė apie delne paslėptą dovaną. Mergina kiek padvejojusi, ištiesė Rafael rožių puokštę ir savo gamybos saldainių dėžutę.
 -Čia tau. Pamaniau, gal…- neužbaigė sakinio devyniolikmetė ir nuleido galvą. Jos skruostai paraudo ir tapo panašūs į vieną iš puokštelėje esančių rožių. Tikėdamasi, kad jaunuolis to nepastebėjo, raudonplaukė pakėlė akis į debesis, skriejančius dangumi tokiu pat neįtikėtinu greičiu, kokiu lėkė jos mintiys.
 Išgirdusi profesoriaus atsakymą, Vilė vėl liūdnai šyptelėjo.
-Jei grįši, tai puiku. Neabejoju, tavo pamokos įdomios. Norėčiau vienoje jų apsilankyti. Turbūt ir aš grįšiu. Profesoriavimas sekėsi nekaip, bet kitamet dėsiu visas pastangas, kad būtų geriau.  O tu…Tu gimęs profesoriauti, - atvira išsakė savo jausmus mergina ir patraukė toliau, grožėdamasai romantikos miestu, ir tikėdamasi, kad meilės sostinėje jos svajonė išsipildys ir juodu su Rafael bus kartu.

[Rafael Beaumont]

Profesorius žvelgė į Eifelio bokštą. Jam jis iš tiesų nebuvo meilės simbolis. Čia, jo dar jaunuolio širdis buvo sudaužyta į daug mažų šipuliukų. Vaikino simpatija čia atsisakė eiti į pasimatymą. Beaumont tyliai atsiduso ir nusuko savo galvą į medžius pasodintus čia.
- Nešvaistau savo gyvenimo, - nusijuokė profesorius. Argi bet kokia veikla nebuvo tiesipg laiko praleidimas ir švaistymas gyvenime? Juk kiekvienam žmogui laiko praleidimas smagiai gali atrodyti kaip laiko švaistymas. Pasivaikščiojimai, pokalbiai, mokymas galbūt kažkam yra laiko švaistymas.
- Na, bet man viskas gerai, - pasakė rimtu tonu. Jis tikėjosi, kad dabar mergina patikės jo melu, kadangi jis visiškai nenorėjo su ja šnekėtis apie savo problemas. Juk greičiausiai ir pati mergina turi problemų apie kurias taip pat nepasakoja vaikinui.
Vaikinas pažvelgė į suoliuką ant kurio sėdėjo pora. Ak ta meilė po Eifelio šešėliu. Staiga profesorius pajautė, jog Willy paėmė jį už rankos. Prancūzas nusistebėjo tokiu jos veiksmu ir ištraukė savo ranką iš jos. Tik dabar Beaumont suprato, kad jis greičiausiai patinka merginai. Tai buvo negerai, kadangi dabar vaikinas tikrai neieškojo santykių. Jis ištrauktąja ranka pasitvarkė plaukus tikėdamasis, kad mergina nesupyks ir galvos, kad jis tai padarė netyčiomis. Na, juk ir taip pasitaiko. Staiga į jo rankas buvo įduotos gėlės ir saldainiai. Beaumont susiraukė ir šyptelėjo, kadangi tai buvo netikėta.
- Ammm turbūt labai ačiū, - ištarė jis kiek pasimetęs. Jis akies krašteliu matė, kad raudonplaukė nuraudo, bet nieko apie tai nesakė.
- Na, nesu gimęs profesoriauti, bet ačiū. O tau gal pavyks patekti kitiems metams, - tarė vaikinas pažvelgdamas į romantiškiausias miesto gatves.

[Nelanna Light]

Pasinaudojusios profesoriaus Levinso duota nešykle, Nelanna su Sakura atkeliavo į Paryžių. Vakare jos įsikūrė nedideliame viešbutuke, kiek tolėliau nuo visų žymių miesto vietų, ir buvo išėjusios apsižvalgyti. Visus planuojamus aplankyti objektus paliko savaitgaliui. Ir štai dabar, saulėtą kovo šeštadienio rytą, jos patraukė į Paryžiaus senamiestį. Pirmasis jų numatytas objektas - Eifelio bokštas. Laimei, joms pavyko rasti viešbutuką netoli šio bokšto, tad eiti nebuvo toli. Praėjusios siauromis, vienos pusės eismo gatvelėmis, jos pagaliau atsidūrė prie upės. Liko pereiti vos vieną tiltą per Senos upę ir draugės bus po Eifelio bokštu, kuris jau matėsi priešakyje. Įspūdingas fontanas su dailiomis skulptūromis liko už jų.
Oras buvo pasakiškas. Švietė saulė, buvo galima eiti atsisagsčius ploną paltuką. Panašiai, kaip namuose, tik čia mažiau apsiniaukę ir ne taip niūru, kaip Anglijoje.
- Visai ne toks, kokį įsivaizdavau! - nustebusi sušuko draugei, turėdama omenyje Eifelio bokštą.

[Sakura Levins]

Šis savaitgalis Sakurai buvo ypatingas. Mat ji pirmą kartą keliavo į kitą šalį. Apie Prancūziją skaitė daug mielų dalykų. Jai turėtų patikti Paryžiaus atmosfera, čia populiari muzika, vynas. Senamiestis buvo gražus, tačiau vienas dalykas skaudino. Tai buvo šiukšlės.
Londono gatvėse mėtydavosi nemažai šiukšlių. Kartais Sakura jas rinkdavo, o kartais stengdavosi tiesiog nematyti. Kažkodėl manė, kad čia, Paryžiuje, šiukšlių ne vietoje tikrai nebus. Deja, buvo. Nei daugiau, nei mažiau, panašiai kaip Anglijoje.
- Kodėl žmonės negali išmesti tų šiukšlių į šiukšliadėžes, - atsiduso Sakura, kai jos ėjo viena iš siauručių gatvelių ir paėmė nuo žemės porą popierėlių bei kelias plastikines pakuotes, visa tai įmetė į tam skirtą vietą. - Juk patys vaikšto šiomis gatvėmis, negi malonu eiti tarp šiukšlių? Ir taip jau pasaulyje pilna bereikalingų pakuočių, ypač plastiko, o yra tų, kurie viską numeta tiesiog gatvėse, - reiškė nepasitenkinimą.
Bent jau oras buvo puikus. Sakura nusiėmė striukę, dabar ėjo tik su ilga balta suknele, kurią šiek tiek plaikstė švelnus vėjas. Norėjosi nusiauti batus, tą ir padarys, kai tik pasieks Eifelio bokštą, ten merginų lauks daug žalumos.
- Labai gražus fontanas, - susižavėjo juo baltapūkė, bet vis dėlto jautėsi sutrikusi, nes jos bokštą pasiekė, tačiau stovėjo tiesiog gatvėje. - O kaip jį įsivaizdavai? - paklausė Nelannos. - Kai žiūrėjau į nuotrauką, atrodė, jog Eifelio bokštas yra pievoje...

[Nelanna Light]

- Felissa sakė, kad galėsime pasidaryti pikniką pievoje prie bokšto, tai to ir tikėjausi - pievos, - neslėpė nustebimo Nelanna. - Bet bokštas štai ten, už tilto, tad gal pievą rasime priešingoje pusėje.
Merginos pasileido eiti į kitą upės pusę. Tiltu zujo mašinos ir joms reikėjo būti atsargioms, laikytis pėstiesiems skirtos dalies. Nelanna retai būdavo didmiesčiuose - užaugusi nedideliame miestelyje ir dabar, dirbdama gamtoje bei įvairiuose požemiuose, nebuvo pratusi prie tokio didelio mašinų srauto. Nepavydžiu tiems žiobarams..., pagalvojo supratusi, kad tiek daug laiko jie turi praleisti keliaudami iš vienos vietos į kitą. Burtininkams tikrai buvo lengviau gyventi ir keliauti.
Atrodė, kad mašinose sėdintys žiobarai nekantrauja. Jie leido garsinius signalus, tarsi galėtų šitaip paskubinti kitas mašinas ar priversti jas pasitraukti. Palaukusios, kada mašinos sustos prie perėjos, merginos galiausiai pasiekė bokštą ir buvo po juo.
- Štai rodyklė į kasas, reikia gauti bilietus, - pakreipė galvą pastebėtos lentelės pusėn. - Einam!

[Sakura Levins]

- Gal tą pievą panaikino, - su nusivylimo gaidele balse pasakė Sakura.
Jos ėjo tiltu. Šią akimirką baltapūkė nesijautė laiminga. Ištrūko iš triukšmingojo Londono tam, kad pabūtų ramesnėje vietoje, pažintų kitą šalį, o atsidūrė iš esmės ten pat. Tų, kurie nėra burtininkai, automobiliai, jie labai teršė orą. O dabar merginos pėdino šalia pat jų.
- Kam jie taip pypina? - susiraukė Levins. - Žmonės naudoja ne tik per daug pakuočių, bet ir leidžia begalę nereikalingų garsų, nemanai?
Sakura linktelėjo dėl bilietų ir patraukė kasų link. Kai jos atsistojo į eilę, strazdanė prisiminė tą kartą prieš maždaug dvejus metus, kai ji ir Nelanna apsilankė pramogų parke. Oi, dabar jau mėlynakė tikrai nedrįstų lipti į tuos atrakcionus. Ypač į tą, kuris apverčia žemyn galva.
Pagalvojo apie tai, jog jau tada mąstė, kad per mažai laiko praleidžia gamtoje. Kad jai miestas per triukšmingas. Ir štai, praėjus tiek laiko ji vis tiek renkasi tą patį. Šitą taršą ir triukšmą. Bet aš tikrai šitą vietą įsivaizdavau kitaip.
- Šis laukimas man primena tą apžvalgos bokštą, - pabandė nusijuokti, nenorėjo šį savaitgalį liūdėti. Atsidūrė, kur atsidūrė. Reikia bandyti džiaugtis. - Tikėkimės, nepradės pliaupti, - nusišypsojo.

[Nelanna Light]

- Taip, primena, - nusijuokė. - Bet neatrodo, kad čia prieisim taip greit, kaip atrakcionuose. Eilė vos velkasi..
Gretimoje eilėje žmonės judėjo daug greičiau. Ėjo ir praėjo, tarsi eilės net nebūtų. Nelanna nesuprato, kuo jų eilė yra prastesnė už tą kitą.
- Žinai, kai kalbėjom apie tas išmetamas pakuotes, mašinų keliamą triukšmą, - po ilgesnės pauzės ir dar ilgesnio stovėjimo vos judančioje eilėje prakalbo Nelanna, - na, tik noriu pasakyti, kad buvai teisi. Triukšmas čia nepakeliamas. Labai pasiilgstu gamtos. Gal dėl to ir pasirinkau keliauti, o ne dirbti Skutelyje, nors ten būtų daug saugiau. Manęs visai netraukia nei Londonas, nei šitas Paryžius, - atsiduso.
Kitą išvyką reikės organizuoti kur nors gamtoj, prie ežero, nusprendė.

[Sakura Levins]

- Aš dažnai pagalvoju, jog man reikėtų išsikelti iš Londono. Kai atsikrausčiau į butą, buvau vos sulaukusi pilnametystės. Žinoma, tėtis norėjo, kad būčiau netoliese. Tačiau dabar juk galėčiau kraustytis kitur. Bet kažkodėl vis delsiu, nedrįstu imtis veiksmų. Kaip ir su darbu, kiek reikėjo laiko, jog jį pakeisčiau, - kalbėjo. - Kitą kartą galėsime aplankyti kokį nors gamtos prieglobstį. Na, o dabar turbūt teks pasitenkinti tuo, ką galime gauti, - nusišypsojo.
Eilėje jos stovėjo išties ilgai. Pagaliau priėjo, nusipirko bilietus ir štai, paskui kitus žmones ėmė lipti laipteliais į viršų. Kai kurie lankytojai laukė lifto, tačiau baltapūkės tokie išradimai nežavėjo. Įtarė, jog nežavės ir Nelannos, todėl net nesvarstė minties juo kilti. Bet ir laipteliais lipti nebuvo jauku. Be to, jos jau lipo kokias geras septynias minutes, o galo nesimatė.
- Kada... mes... užlipsime, - sustojo šiek tiek pailsėti.
Galiausiai po kokių penkiolikos minučių lipimo jos įžengė į pirmąją aikštelę. O aikštelių buvo trys. Dabar jau mergina pagalvojo apie tai, kad galbūt reikėjo rinktis liftą. O dar geriau - paprašyti Juzefo, jog jis parūpintų nešyklę Eifelio bokšto aikštelėms.
Šią akimirką draugės stovėjo ant stiklinių grindų. Vietoj panoramos žvelgė į bokšto konstrukcijas. Su nusivylimu baltapūkė pažvelgė į draugę.
- Na, kaip tau čia? - paklausė. - Dar reikia nueiti į tą terasą. Gal iš ten kažkas matysis.

[Nelanna Light]

Nelanna galvojo apie Sakuros pasakojimą, kaip nori išsikraustyti iš Londono. Ji pati vis dar gyvena pas tėvus, apie savo būstą nesvarsto. O vat draugė jau ne vieną gyvenamąją vietą pakeitė, jei įskaičiuojant ir Hogvartsą. Bet Biburis jai patiko. Ramus miestelis leido jai jaustis laisvai, nesuvaržytai.
Lipant laiptais kalbėtis buvo sudėtinga. Mergina susitelkė tik į lipimą ir nereagavo į Sakuros dejones. O juk dar visai neseniai turėjo vaikščioti po pilį, kurioje begalės laiptų! Ypač, jei jie pasikeisdavo ir nukeldavo visai ne į reikiamą aukštą..
- Visai ne taip, kaip įsivaizdavau, - atsiduso. - Maniau, kad matysime visą Paryžių, o čia... Tik apačioj esančios konstrukcijos. Totali nesąmonė. Ten toliau kažkoks restoranas ar užkandinė, gal nepavyks mums pro tą vietą apžiūrėti miesto, jei nieko nevalgysime.

[Sakura Levins]

Nors ir kaip mergina stengėsi neįsileisti slogių minčių, nuotaikos nebuvo labai geros. Tiek Sakura, tiek Nelanna išties tikėjosi visai ne to. Nedžiugino ir tai, kad terasoje buvo užkandinė. Nelabai norėjosi brautis ten, kur žmonės valgo. Tačiau dėl ko apskritai tokioje vietoje reikėjo įkurti užkandinę, restoraną? Strazdanė nemanė, kad žmonėms, atvykusiems aplankyti Eifelio bokšto, svarbu pavalgyti.
- Užkandinės ir restoranai galėtų būti kur nors apačioje, - pasakė Sakura. - O čia, pačiame bokšte, jau galima būtų leisti žmonėms grožėtis, ar ne?
Žinoma, jeigu čia bus kuo grožėtis, pridūrė sau mintyse. Jei bus galima pamatyti daugiau nei bokšto konstrukcijas.
- Pabandykim nusigauti į tą terasą.
Sakura jau ėjo pro stalelius. Kai kurie žmonės gėrė arbatą, kavą. Ir šeima su vaikais bei vyresnio amžiaus žmonių kompanija užkandžiavo. Levins jautėsi nelabai jaukiai, tačiau į terasą traukė dar keli žmonės, todėl ji tiesiog nupėdino paskui juos.

[Nelanna Light]

- Tikriausiai viskas dėl pinigų, - atsiduso Nelanna. - Žiobarams prireikė būdo užsidirbti ir panaudojo tokias dideles erdves pavalgymui, kai galėjo tiesiog palikti galimybę žmonėms grožėtis aplinka, - jai net į galvą neatėjo, kad restoranų savininkais galėjo būti ir burtininkai. Taip nebuvo pratusi prie žiobarų pasaulio ir jame įsitvirtinusių burtininkų pasaulio atstovų.
Nelannai nebuvo smagu eiti pro staliukus apsėdusius žmones. Jai pačiai nepatiko, kai į ją kažkas iš šono žiūri, kai ji valgo, tai galvojo, kad ir kitiems žmonėms taip pat.
Didžiam Nelannos nusivylimui, terasa nebuvo atvira. Ją dengė grotos, panašios į tinklą, ir norint pamatyti gražų vaizdą reikėjo prieiti prie tų grotų kaip įmanoma arčiau.
- Žiūrėk, čia tas parkas, pro kurį praėjome! - apsidžiaugė pastebėjusi pažįstamą vaizdą.
Šiek tiek apžiūrėjusios, kas pakeliui, jos pasiekė laiptus ir su dar didesniu kiekiu sustojimų užkopė į antrą aukštą. Šis buvo aukščiau, tad ir lipti teko ilgiau bei dažniau sustoti pailsėti. Čia jų vėl laukė panašus vaizdas - pro grotas matoma Paryžiaus panorama.

[Sakura Levins]

Tai tikrai atrodė stebėtinai keista vieta pavalgyti. Na, nebent sėdint prie stalelio atsivertų lyg ant delno visa paranorama, tuomet gal ir būtų malonu žvelgiant į ją išgerti puodelį natūralios žolelių arba uogų tyrės arbatos.
Tačiau taip nebuvo, o jos tiesiog priėjo prie grotų ir Sakura, kaip kokia kalinė, kyštelėjo nosytę pro tarpelį. Čia buvo ankšta ir nepatrauklu, tad net gražus vaizdas pro grotas nežavėjo.
- Taip, tai išties tas pats parkas, - linktelėjo baltapūkė.
Ji abejojo, kad užlipus į kitą aukštą jų lauks geresnis reginys. Dabar merginos lipo dar ilgiau. Ėmė skaudėti kojas ir šią akimirką strazdanė tikrai gailėjosi, kad nepirko bilieto, kuris būtų suteikęs galimybę užkelti jas liftu į šiuos aukštus.
- Dabar šitas parkas atrodo mažesnis, - nusijuokė Levins žvelgdama į jį iš aukščiau.
Šita aikštelė Sakurai pasirodė patrauklesnė, tačiau grotos, jos vis tiek viską gadino. Mergina atsigręžė ir kilstelėjo galvą.
- Pažiūrėk, ten panoramą galėsime stebėti netrukdant grotomis, - tarė Nelannai ir nusivedė ją aukštyn, į tą vietą, kuri buvo kiek tolėliau nuo krašto, tačiau be grotų.

[Nelanna Light]

- O, iš čia jau kažkas geriau matosi, - tarė apsižvalgiusi. - Ne tik tas anksčiau matytas parkas, bet ir kiti Paryžiaus objektai. Štai, pavyzdžiui, Triumfo arka! Būtinai turėsime prie jos nueiti!
Sakura pastebėjo laiptus, vedančius į aukščiau įrengtą aikštelę. Nelanna nuėjo paskui ją.
- Kaip šaunu, tikrai geresnė vieta stebėti miestui. Netrukdo tas tinklas!
Ir išties iš čia atsivėrė nuostabi Paryžiaus panorama. Nelanna vaikščiojo aplink ir gėrėjosi matomu vaizdu. Dabar ji jau galėjo pasakyti, kad čia yra tai, ko tikėjosi lipdama visais tais laiptais į viršų. Nors iš pradžių ir galvojo, kad bokštas labai keistas ir nieko įspūdingo jame nėra, bet dabar atsiėmė savo žodžius. Tikrai buvo verta čia lipti.
- Man čia labai patinka, - tarė draugei. - Gal pabūkim kiek ilgiau? Viršuje gal neturėsime tokio atviro vaizdo.

[Sakura Levins]

- Gerai. Bent jau iš toli toji arka man patinka. Kur kas labiau nei šis bokštas, - nusijuokė.
Kai Sakura jau stovėjo aukščiau ir žvelgė į Paryžių netrukdant jokioms grotoms, jos nuotaika pasitaisė. Štai, dabar išties vaizdas buvo gražus. Tiesa, matant tokį pilną miestą į galvą lindo mintys apie pievą. Apie neaprėpiamus miškų plotus. Tai prisiminusi baltapūkė norėjo tarsi įkvėpti gaivaus, tyro oro. Tačiau čia jo nebuvo. Nepaisant visko, stebėti vaizdą šią akimirką buvo malonu.
- Iš tiesų čia daug geriau, galime pabūti, - nusišypsojo Nelannai.
Džiaugėsi, jog draugei patiko reginys nuo šitos vietos. Nors trukdžių čia taip pat atsirado. Kažkoks žmogus į Levins atsitrenkė, atsiprašė. Žmonių čia buvo daug. Baltapūkei patiko tuštesnės vietos. Pasidarė smalsu, ar tarp jų yra dar nors vienas burtininkas. Praktiškai visi mojavo telefonais ir žiūrėjo ne į vaizdą gyvai, o per ekranus. Tai liūdino strazdanę. Matydama taip besielgiančius žmones ji galvojo apie tai, kad jie nepamato tikrojo grožio. Jie žvelgia į nuotraukas, kurias gali pažiūrėti bet kada. O tikriems prisiminimams mažai palieka vietos.