0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • III kursas
  • *
  • 482
  • Taškai: 286
Ats: Namelis medyje prie pietinės pilies sienos
« Atsakymas #30 Prieš 5 mėnesius »
Jis pasijuto laimingas. Ne kitaip. Galbūt toks laimingas šioje mokykloje buvo pirmą kartą per visą čia praleistą laiką. Tokios džiaugsmingos Dori reakcijos tikrai nesitikėjo. Berniuko veide pasirodė plati šypsena.  Ir jis vos spėjo ištiesti rankas, kai ji netikėtai puolė jam į glėbį. Norėjo tada pasakyti, kad ji be galo graži, kai šypsosi. Kai neslepia savo mielos šypsenos.
Dori atsisėdus prie stalelio, Alanas tebesišypsojo. Ir kai merginos emocijos kiek nuslūgo jis pasakė.
- Su gimtadieniu. Labai tikiuosi, kad šie metai atneš tau daug džiaugsmo ir laimės. - Ir ištiesė jai medinę dėžutę, gulėjusią šalia.
Ant dėžutės dangčio Alanas nutapė slibiną. Iš slibiniūkščio nasrų driekėsi liepsnos. Jis stovėjo ryžtingas, išskleidęs sparnus. Akyse žibėjo užsispyrimo kibirkštėlės. Alanas labai norėjo, kad slibinas atrodytų kuo tikroviškesnis. Sugadino daug dėžučių, kol gavo tokį, kokio reikėjo. Dabar slibinas atrodė tarytum gyvas. Regis palietus dėžutę galėtumei užčiuopti jo kietus žvynus. Viduje buvo knyga. Joje aprašyti įvairiausi įdomus burtai ir kerai. Taip pat ten buvo įvairių saldainių ir dėžutė. O ten du amuletai. Vadinamasis saugas.
- Sugalvok norą. Linksmai pasakė.
Šį nuostabų šeštadienį žvelgdamas į laimingą Dori veidą pajuto tikrą laimę, po Frederikos mirties.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • IV kursas
  • *
  • 1059
  • Taškai: 491
  • Lytis: Moteris
Ats: Namelis medyje prie pietinės pilies sienos
« Atsakymas #31 Prieš 5 mėnesius »
Dori jau ketino pradėti kažką taukšti, bet... bet pasirodė, kad tai buvo dar ne viskas. Jai buvo taip malonu, jog Alanas suruošė tokią šventę, ir ji jau tikrai nebesitikėjo, kad gali būti dar kažkas, tačiau raudonplaukis įteikė jai medinę dėžutę, kurios prieš tai trylikmetė nematė.
Paėmusi dėžutę į rankas Mendel suprato, jog tai yra grifo pieštas slibinas. Ji nustebo, nes nesitikėjo, jog Alanas taip gražiai piešė. Taip, žinojo, kad berniukas mėgo tapyti, tačiau tikrai nemanė, jog jis tai daro šitaip gerai. Klastuolė pagalvojo, kad dėžutė skirta kam nors sudėti, ir ją atidarė, o tada laukė dar vienas nustebimo pliūpsnis, nes dėžutė nebuvo tuščia. Joje puikavosi knyga apie kerėjimą, saldainiai, du amuletai. Tamsiaplaukė vėl išsižiojo iš nuostabos, jau nežinia kelintą kartą šiandien, ir išėmusi dovanas jas apžiūrinėjo, akyse vėl sublizgo laimės ašaros. Galiausiai ji padėjo dėžutę su dovanomis kiek tolėliau ir pažvelgė į Alaną.
- Oho... Ačiū, - šypsojosi. - Oho... Aš... Vau. Aš net nežinau, ką pasakyti. Tu mane tikrai labai labai nustebinai. Ačiū. Labai labai.
Dori buvo taip keista jaustis tokiai svarbiai, net mylimai. Akimirką ji pagalvojo, ką ji darys vasario mėnesį, kai ateis eilė sveikinti Alaną su gimtadieniu. Juk jis jai padovanojo šitokią dovaną, o iš kur ji gaus pinigų, kad kažką gero nupirktų draugui? Tačiau vasaris buvo dar toli, todėl mergaitė stengėsi apie tai negalvoti. Dar buvo laiko.
Dori sugalvojo norą ir užpūtė žvakutes.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • III kursas
  • *
  • 482
  • Taškai: 286
Ats: Namelis medyje prie pietinės pilies sienos
« Atsakymas #32 Prieš 4 mėnesius »
Viskas klojosi tiesiog super puikiai. Nuotaika buvo kuo šauniausia ir Šiandien Alanas nebegalvojo nei Apie Adrijo daromas nesąmones, nei apie savo mamą, nei apie bet ką kitą.
- Nėra už ką. Labai džiaugiuosi, kad tau patiko. Tik nežinau ar žinai kas yra saugas. Ir kodėl ten yra du amuletai. Žinai, kažkaip pagalvojau dar vasarą, kad tu amžinai įsiveli į visokias istorijas. Visokie eksperimentai ir taip toliau. Jei nešiosi saugą, jis nukreips užkeikimus ar kokių nors juodąja magiją užkerėtų daiktų poveikį nuo tavęs. Aišku, kautynėse jis nenaudingas, kerų nesulaikys. Bet užkeikimai ar kas panašaus, apie ką net nežinai tavęs nepasieks. Na o antras amuletas. Kada nors tu jį galėsi kažkam atiduoti. Bet gerai apie tai pagalvok. Turi atiduoti kam nors, kuo tu tikrai pasitiki. Jei tarkim tau nutiktų kas nors, ar tam žmogui, kuris turi antrą saugą, tereikia paimti jį į ranką ir mintyse pašaukti to žmogaus vardą ir pagalvoti, kad reikia pagalbos. Tas, ką šauksi pajus tai. Amuletas įkais ir nušvis melsva spalva. Pašauktasis ar tu pati žinos kur reikia lėkti padėti. - Baigus pasakoti, Dori užpūtė žvakes ir jos visos užgeso. Buvo jauku ir šilta.
- Na, tai pasakok, ko ten prisidirbai per vasarą?
Linksmai paklausė jis.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • IV kursas
  • *
  • 1059
  • Taškai: 491
  • Lytis: Moteris
Ats: Namelis medyje prie pietinės pilies sienos
« Atsakymas #33 Prieš 4 mėnesius »
Dori įdėmiai klausėsi Alano pasakojimo apie saugą. Ji nesitikėjo, kad šie amuletai dar ir turi tokią didelę naudą. Mendel šypsojosi. Senkleriai tikri magai, mintyse pagalvojo prisiminusi Aurio pamoką apie laidininkus. Jai tai pasirodė šiek tiek panašu, ir Dori ėmė svarstyti, kiek dar daug magiškų dalykų ji nežino ir nepažįsta, ir kaip būtų įdomu pamatyti Alano namus. Tikriausiai ten pilna įvairiausių trylikmetei nepažįstamų, bet įdomių dalykų.
Dori norėjo čia ir dabar duoti antrąjį saugą Alanui, tačiau kažkodėl susilaikė. Ne dabar, taip pat mintyse pagalvojo. Nebūk per saldi, irgi mintyse pridūrė.
Kai grifas paklausė apie vasarą... na, Dori galvojo, kad apsibliaus pradėjusi visus tuos pasakojimus. Mergaitė buvo šiek tiek pasikeitusi, ne tokia linksma ir tauškalė kaip anksčiau, bet dabar to pastebėti tikrai negalėjai, nes šią akimirką ji jautėsi laimingiausia pasaulyje. Tiesą pasakius, nebuvo tokios akimirkos, kai tamsiaplaukė būtų džiaugusis labiau nei dabar. Todėl ir pasakoti apie tuos visus dalykus - svarstymą Magijos Ministerijoje, krameblijų paieškas ir Džo žūtį - nebuvo taip sunku, kaip būtų buvę įprastai.
- Pirmiausia norėčiau atiduoti tau knygą, - šyptelėjo ir išsitraukė ją iš kuprinės. - Perskaičiau nuo pat pradžios iki galo, buvo išties beprotiškai įdomi. Apie Delegardžius irgi buvo užsiminta. Bet nieko intriguojančio neradau, - padavė veikalą draugui.
Tiesa, Dori pastebėjo, kad Delagardžių giminės nuotraukoje viena moteris buvo stebėtinai į ją panaši, tačiau stengėsi šį faktą ignoruoti, todėl ir Alanui apie tai nieko nesakė.
- Pirmiausia, tai vasarą tas Juzefas pasikvietė mane ir Levandą ir liepė pavogti iš mokyklos tokį augalą. Kramebliją. Mes su Levanda tai jau padarėme. Vakar vėlai vakare. Nusliūkinome į šiltnamius ir paėmėme.
Iš tikrųjų krameblijos šiltnamiuose merginos pačios nerado. Tačiau rado visiškai nusitašiusį Matthew, kuris augalą joms ir atidavė. Dori nesakė to Alanui, nes nenorėjo, jog kas nors apie profesorių sužinotų tokį dalyką. Na, kad jis vienas gėrė šiltnamiuose, tamsoje. Tad šitą susitikimą su Turner mergaitė išbraukė iš pasakojimo.
- Perdavėme krameblijos lapus Juzefui, na, nes tik lapų jam ir reikėjo. Siūlėme visą augalą, tačiau jis nesutiko, sakė, kad nemoka auginti gėlių. Tas augalas, jis gali pasėti žmogui nerimą, baimę. Na, ir dar... apsaugoti nuo pagirių, - sukikeno. - Paskui mes... na, žinai, kitą savaitgalį laukia išvyka į Kiauliasodį. Tu tik niekam nesakyk, bet aš ir Levanda su juo susitiksime.
Dori nutuokė, kad tai Alanui nepatiks. Tačiau kažkas viduje neleido slėpti tai nuo draugo ar juolab meluoti. Klastuolė pati stebėjosi savo atvirumu ir nuoširdumu.
- Bet į Kiauliasodį aš negalėsiu neštis burtų lazdelės. Žinai, kodėl? Todėl, kad... kad vasarą aš susprogdinau savo tėvų televizorių, nes mama galutinai išvedė mane iš kantrybės. Ir mane svarstė Magijos Ministerijoje.
Per daug plėstis mergaitė nenorėjo, nes tie prisiminimai jai buvo labai nemalonūs.
- Mane išteisino, bet metus laiko aš burtų lazdelę galėsiu turėti tik Hogvartse, - susiraukė. - Pasirodo, kad neveikia žymikliai, tikriausiai yra tik tuščios kalbos. Tiesiog Magijos Ministerija galbūt ne visada sugaudo tokius nepilnamečių paleistus nepavojingus kerus. Gerai, kad tada vasarą kavinėje mes neįkliuvome, - atsiduso. - O kai panaudojau kerus namuose, iškart prisistatė Ministerijos darbuotojai. Gerai tu man sakei, Alanai, - Dori išspaudė šiokią tokią šypseną. - Prisižaidžiau.
Dori kiek pažiūrėjo kažkur į tolį tylėdama. Tada toliau tęsė pasakojimą.
- Ir Džo aš nebeturiu. Juzefas kažką testavo su tuo savo siekėju. Džo buvo prie pat to daikto kišenėje ir... nuo kažkokių Juzefo bandomų kerų jis mirė, - trylikmetė ir vėl žiūrėjo į tolį. - Žinau, kad nereikėjo laikyti to rutuliuko prie pat savo voro. Žinau. Bet nemaniau, kad gali kažkas tokio atisitikti... Pameni, kaip per herbologiją Levanda trumpam garsiai prabilo vyrišku balsu? Ir vėl Juzefo žaidimai. Idiotas. Kad jau buvo po pietų, tai galvojo, jog baigėsi pamokos. Gerai, kad Matthew. Tai yra, kad profesorius Turner, - pasitaisė, - pamanė, kad Levanda išsidirbinėja.
Pakili nuotaika šiek tiek išblėso. Tačiau šią akimirką Dori vis tiek buvo ramu ir jauku. Ji gerai jautėsi būdama šiame namelyje su Alanu ir jam viską pasakodama. Tiesiog to, kas buvo, neištrinsi.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • III kursas
  • *
  • 482
  • Taškai: 286
Ats: Namelis medyje prie pietinės pilies sienos
« Atsakymas #34 Prieš 4 mėnesius »
Berniukas subruko knygą į kuprinę be jokio atsargumo ar pagarbos tai senai knygai. Reikės paskui užnešti Auriui.
Oho. Dori vasara buvo tiesiog stulbinančiai trenksminga. Jis net nežinojo ką pasakyti. Pagalvojo, kad ją galėjo pašalinti iš mokyklos ir pasidarė nyku.
- Na gaila, kad mano žodžiai išsipildė. O... Ar tavo tėvai. Gal tai keista mintis, bet ar jie tau leis grįžti namo per atostogas? - Jo tėvas šimtą kartų sakė, kad mielai atsižadėtų sūnaus, tai jei Dori taip prisiveikė, kad net gavo svarstymą, ką galvoja jos tėvai?
Tas Juzefas Alanui visai nepatiko. Reikėjo sudaužyti siekėją, kai tas buvo mano rankose.
- Nėra vadinasi tas eksperimentas toks nekaltas. Labai gaila, dėl tavo voriuko. Bet jei jis sugebėjo jį nužudyti, tai kas bus vėliau? - Viską Alanas būtų atidavęs, kad šeštadienį galėtų palydėti Dori į tą susitikimą. Tuo labiau, kad draugė negalės neštis lazdelės. Bet žinojo, kad tai neįmanoma. O jei aš būčiau kur nors netoliese? Kur nors, kur galėčiau matyti viską, o manęs niekas.
- O kam jam tie lapai? - Paklausė. Pagalvojus apie Herbologija pasidarė truputį šiurpu.
- Žinai, aš nieko nemačiau ir negirdėjau, kad Levanda pradėjo kalbėti kitu balsu. Adrijas panaudojo mano magijos galias. O aš tuo metu visiškai išėjau iš rikiuotės. - Tai buvo siaubinga. Alanas Nenorėjo to nė prisiminti. O dar ir visa kita, kas nutiko paskui. Negalėjo dabar išmesti tos sielos ar atiduoti Auriui, dėl Henrietos. Dėl to, kad Vendigo kažką su ja daro. O Alanas juk nieko apie tai neišmano.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 mėnesius sukūrė Alanas Senkleris »

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • IV kursas
  • *
  • 1059
  • Taškai: 491
  • Lytis: Moteris
Ats: Namelis medyje prie pietinės pilies sienos
« Atsakymas #35 Prieš 4 mėnesius »
- Manau, kad leis, - atsakė Dori į klausimą apie tėvus. - Tiesiog... ten yra mano kambarys ir aš galiu tuose namuose būti. Galiu eiti pavalgyti ir panašiai. Na, jie manęs neveja. Nors nieko man nebeperka, net drabužių, - tamsiaplaukė susiraukė. - Kalėdų atostogas praleisiu Hogvartse, o vasara dar toli. Dabar stengiuosi apie tai negalvoti.
Trylikmetė žvilgtelėjo į pyragą ir tarė į jį nutaikiusi burtų lazdelę:
- Diffindo!
Pyragas gražiai susipjaustė.
- Winggardium leviosa.
Vienas gabalėlis nuskrido šalia Alano ir Dori laukė, kol draugas jį paims. Ak, kaip gera būti ragana, mintyse pagalvojo klastuolė.
- Nežinau, kas bus toliau su Juzefu ir ta jo nesąmone. Tiesą pasakius, stengiuosi apie tai negalvoti. O krameblija, įtariu, jam reikalinga tokiam eliksyrui gaminti, su kuriuo jis gali kitiems sukelti nerimą. Tačiau nuojauta kužda, jog tas idiotas gal tik nori lengvesnių pagirių, - prunkštelėjo.
Dori labai apsidžiaugė, kai Alanas pasakė, kad negirdėjo, kaip per herbologiją Levanda prabilo vyrišku balsu. Tačiau tai, ką Alanas pasakė po to, trylikmetei nepatiko.
- Kaip suprasti, panaudojo tavo magijos galias? - pakėlė antakį. - Aš maniau, kad jis tiesiog veidrodyje įkalinta siela... Alanai, čia ne juokai. Juzefas bent žmogus, o Adrijus... Papasakok man plačiau apie tai, kas vyksta.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • III kursas
  • *
  • 482
  • Taškai: 286
Ats: Namelis medyje prie pietinės pilies sienos
« Atsakymas #36 Prieš 4 mėnesius »
Alanas paėmė pyrago gabalėlį. Mintis, kad Dori teks praleisti atostogas mokykloje nebuvo labai smagi. Jis svarstė apie tai jau senokai. Ne, ne apie tai, kad ji bus mokykloje, bet apie kitką. Berniukas norėjo ją kada nors pasikviesti pas save į svečius. Gal dabar būtų pats metas? Bet gal... Ne, gal kitą kartą. Kai namie padėtis bus kiek paprastesnė.
- Gaila, kad tarp jūsų tokie įtemti santykiai. Dori, Bet jeigu tėvai nieko tau nebeduoda, tai kaip tu nusiperki tai, ko tau reikia? Gal tau reikia kokios pagalbos?
Jis tikrai norėjo padėti, jei tik to reikėjo.
Vėliau užsigalvojo apie tą keistą Dori pažįstamą. Kas per vienas tas Juzefas? pagirioms malšinti. Nusišypsojo Alanas. Nesąmonė. Vogti lapus tokiam tikslui. Juk jis galėtų jų nusipirkti.
- Na, įdomu, kaip pasibaigs tas jūsų susitikimas šeštadienį. - Pasakė berniukas.
Tuo tarpu, kai draugai kalbėjosi, Dingui nusibodo gulėti saulės atokaitoje. Šuo atsistojo, nusipurtė ir pasirąžė. Tada, kažką užuodė lapų krūvoje ir ėmė kasti, žerti juos į šalis. Žodžiu, susirado sau veiklos.
- Tai kad aš nežinau. Adrijas. Na jis pakėlė laistytuvą ir palaistė tas sėklas. Aš nežinojau, kad tai išvis įmanoma. Kažkas mus sieja. Bet aš nežinau kas. O jis nesako. Paskui vakare dar susitikau su Henrieta, ir vėl pasirodė vendigo ir ten vyko tokia istorija... Ai, žodžiu, negaliu aš dabar jo kur nors pradanginti. Vėliau kažkada.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 mėnesius sukūrė Alanas Senkleris »

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • IV kursas
  • *
  • 1059
  • Taškai: 491
  • Lytis: Moteris
Ats: Namelis medyje prie pietinės pilies sienos
« Atsakymas #37 Prieš 4 mėnesius »
Dori atsikando pyrago. Jis buvo toks kvapnus ir skanus. Kai Alanas paklausė, kaip trylikmetė nusiperka tai, ko jai reikia, tamsiaplaukė net kramtyti nustojo. Kol kas dar turėjo šiek tiek santaupų iš anksčiau, o šiaip jau pinigų vis pasiimdavo iš tėvų piniginių slapčia.
- Dabar man iš esmės nieko nereikėjo, - atsakė. - Ačiū. Jei reikės pagalbos, pasakysiu...
Nors Mendel tikrai nesiruošė prašyti finansinės pagalbos nei iš Alano, nei iš kažko kito. Kokia gėda! Mergaitė tik stengėsi negalvoti apie tai, kas bus toliau, ir nuvyti šias mintis šalin, nors jos vis dažniau ir dažniau aplankydavo, ypač tada, kai timpos pradėdavo darytis per trumpos.
- Pakėlė laistytuvą ir palaistė jo sėklas? - išpūtė akis Dori. - Alanai, bet juk tai... jeigu jis gali... - trečiakursė jautėsi pasimetusi. - Po velnių, o kur dabar yra tasai Adrijus? Tu jį nešiojiesi?
Kai Dori išgirdo apie Henrietą, širdis suspurdėjo tankiau.
- O kas vyko su Henrieta? Kodėl negali Adrijaus pradanginti?
Dori pagalvojo, kad ta istorija su Vendigo ir Adrijumi yra tikriausiai daug pavojingesnė, nei klastuolė manė iš pradžių.
- Žinai, ar nemanai, kad vertėtų pasakyti Auriui? Manau, jis šitą reikalą sutvarkytų vos per akimirką, - trylikmetė pakėlė antakius ir pažvelgė draugui tiesiai į akis.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • III kursas
  • *
  • 482
  • Taškai: 286
Ats: Namelis medyje prie pietinės pilies sienos
« Atsakymas #38 Prieš 4 mėnesius »
- Na tu žiūrėk, jei tikrai reikės ko, sakyk. - Ramiai paragino jis. O tada grįžo prie tos temos. Ir kam reikėjo apie tai dabar užsiminti? Nenorėjo šiandien apie viską kalbėtis.
- Nežinau. Mudu turim kažkokią sąsają. Negaliu jo dabar pradanginti, nes Henrietą persekioja tas prakeiktas Vendigo. O aš nemoku jokios indėniškos kalbos, O juk Adrijas moka. Jau nuvijo tą padarą nuo jos. - Alanas neužsiminė, kad vėl vos neprarado savo kūno, savo gyvenimo. Kad buvo vėl pasikeitę.
- Neturiu jo čia. Dabar veidrodėlis guli lagamine. O Auriui. Papasakoti Auriui? - Vaikinukas nusikvatojo.
- Ne. Negaliu jam pasakoti, Jis pasiims Adriją ir sudegins pragaro ugnimi. Jam nerūpi Henrieta. Auris leis jai mirti, nes bijos, kad man kas nors gali nutikti. Aš jį pažįstu. Auris tikrai nemoka kovoti su senoviniais demonais. Bent jau aš taip manau. Jei aš jam pasakysiu, kad Adrijas gali naudotis mano galiomis, ar kad mes vėl  apsi... - Jis nutraukė sakinį. Velnias. Įsivažiavau per daug plepėti.
- Žodžiu, Jei Vendigo dings iš horizonto, aš atiduosiu Auriui tą sielą. Bet negaliu dabar.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • IV kursas
  • *
  • 1059
  • Taškai: 491
  • Lytis: Moteris
Ats: Namelis medyje prie pietinės pilies sienos
« Atsakymas #39 Prieš 4 mėnesius »
- Vendigo persekioja Henrietą?
Dori buvo išties sunerimusi. Tada, kai jos su Henrieta lankėsi tame neįprastame bibliotekos skyriuje, trylikmetė pajuto keistą jausmą. Ir draugė minėjo, jog jautė, lyg ją kažkas stebėtų. Vadinasi, tai tas pats Vendigo, mintyse pagalvojo trečiakursė. Vadinasi, jis išties grįžo, taip pat galvoje pridūrė.
- Tuomet tikrai turėtum jį laikyti lagamine, manau, - pasakė. - Jeigu jis sugebėjo kažkokiu būdu materializuotis ir neva tau padėti per pamoką...
Kai Alanas pasakojo apie Adriją ir apie tai, kodėl nereikėtų prasitarti apie tai pusbroliui, jis sustojo viduryje sakinio ir nepabaigė minties. Kažkas įvyko vėl, o kas įvyko, raudonplaukis nutylėjo. Ir tai akimirksniu nutraukė Mendel mintis apie visus pavojus, gresiančius Alanui ir Henrietai.
Dori žinojo, kad žmonės turėtų pasilikti sau tam tikrus dalykus. Kad nebūtina vieni kitiems visko pasakoti ir net sveika turėti kažkokių reikalų, kuriuos žinai tik tu pats arba tam tikri žmonės, kuriems tai žinoti reikia. Bet klastuolė apie save Alanui išklojo tiesiog viską ir kažkodėl buvo įsitikinusi, kad ir grifas neturėjo nuo jos jokių paslapčių. Dabar paaiškėjo, kad Dori klydo. Šią akimirką jai pasidarė taip skaudu. Tiesiog Alanas buvo tas žmogus, su kuriuo Dori jausdavosi svarbi ir reikalinga. Ir su Deoiridh šią savaitę kvidičo aikštejė ji taip pasijuto. Bet ji nesijautė grifei lygi. Grifė buvo kur kas vyresnė. Bet vis dėlto ir tu pati gi Alanui nepapasakojai apie tai, kad Deoiridh kvietė tave į svečius per Kalėdas, ir vėl mintyse pagalvojo. Taigi, ne viską ir pati išklojai. Tačiau juk tu negali pasakyti Alanui, kad Deoiridh gyvena su profesoriumi Turner. Tiesiog negali, nors ir norėtum, mąstė.
Mergaitė atsiduso. Taip, ji net ir labai norėdama negalėjo to išpliurpti, nes tai būtų buvę labai nesąžininga tiek Deoiridh, tiek Matthew atžvilgiu. Tai būtų kone išdavystė. Tad galbūt Alano gyvenime buvo kažkas, ko jis negalėjo pasakyti?
Dori žinojo, kad neturėtų taip jautriai reaguoti. Bet Mendel nieko negalėjo padaryti, ją apėmė toks apmaudas. Viduje ji pradėjo niršti. Norėjosi išmėtyti visas vaišes po namelį ir išbėgti, tačiau jai per daug rūpėjo Alanas, kad ji taip pasielgtų. Ir ji suprato, kad šita jos būsena tikrai logiškai nepagrįsta. Todėl Dori nieko nesakė, bet iš jos akių nuriedėjo kelios ašaros.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 mėnesius sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • III kursas
  • *
  • 482
  • Taškai: 286
Ats: Namelis medyje prie pietinės pilies sienos
« Atsakymas #40 Prieš 4 mėnesius »
Jau ko šiandien Alanas nesitikėjo, tai ašarų. Kas čia dabar? Tos merginos... Kodėl? Zujo mintis po minties.
jis patylėjo kelias sekundes, bet net ir po to neturėjo supratimo ką čia dabar daryti. Kodėl Dori akyse pasirodė ašaros? Jis perkratė galvoj visą pokalbį. Na regis nieko tokio nepasakiau ar ne? Vaikinukui galvoj netilpo kas čia dedasi.
- Dori, kas? - Teišlemeno atsargiai uždėdamas jai ranką ant peties.
- Kas atsitiko? - Balse skambėjo neryžtingumas.
Gal Jai nutiko dar kas nors siaubingo? Ko ji nepapasakojo. Gal tas siekėjas, arba gal vilkolakiai. O gal iš viso kas nors, ko Aš net nežinau. Taip. Matyt nutiko kas nors blogo, ir tiesiog bekalbant apie viską, ką mes čia aptarinėjom Dori tai prisiminė.
- Dori, ar nutiko dar kas nors?

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • IV kursas
  • *
  • 1059
  • Taškai: 491
  • Lytis: Moteris
Ats: Namelis medyje prie pietinės pilies sienos
« Atsakymas #41 Prieš 4 mėnesius »
Na štai, mintyse pagalvojo Dori, dabar ir Alaną nuliūdinai, o jis tau surengė tokią šventę. Kvaiša tu kvaiša, nejau nori viską sugadinti, barė save galvoje trylikmetė.
Alanas, norėdamas paguosti Dori, uždėjo jai ranką ant peties. Dar praeitais metais Mendel prisiliesdavo prie Alano šimtus milijonų kartų. Tai kumšteldavo juokaudama ar nerimtai erzindama, tai į parankę įsikibdavo, ir jai vienodai žydėdavo sodai. Tačiau dabar, kai Alanas prie jos prisilietė, Mendel kažkaip pasimetė, pilve ėmė skraidyti drugeliai. Į prisilietimą ji iš to pasimetimo niekaip nesureagavo.
- Nieko, - tyliai tasakė nusišluostydama tas kelias ašaras. - Kažkaip per jautriai sureagavau, - atsiduso. - Nekreipk dėmesio, - pabandė šyptelėti.
Galbūt yra kažkas, ką Alanas nori pasilikti sau, ir vėl mintyse ėmė svarstyti. Nebūtina tau visko žinoti ir visur kišti nosį. Jeigu norės, ateis laikas ir pasipasakos pats, nutarė.
- Žinai, tiesiog šiaip kažkaip neramu dėl tavęs ir Henrietos, - pabandė nukreipti temą. - Jeigu kažkas... na, jei kažkas vyks, jeigu nori, gali man pasakyti, galbūt galėsiu kuo nors padėti... Ir būk atsargus su tuo Adrijumi. Tegul tupi dabar lagamine. Nesuprantu, kaip jam taip pavyko per herbologiją...

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • III kursas
  • *
  • 482
  • Taškai: 286
Ats: Namelis medyje prie pietinės pilies sienos
« Atsakymas #42 Prieš 4 mėnesius »
Nieko. Aha, kur gi ne... Ar tos ašaros pasirodė todėl, jog Dori galvoja, kad nepasitikiu ja? Bet nepasakojau visko tikrai ne dėl to. O gal tiesiog taip nutiko, nes jos pačios vasara buvo sudėtinga ir dar prisidėjo tai, ką pasakiau?
- Bet aš nieko neslepiu nuo tavęs. Tiesiog nenorėjau šiandien  plėstis apie Adrijo nesąmones. - Pradėjo kalbėti Alanas.
- Žinai, jog tavimi pasitikiu. Tikrai. Ir na, tiesą pasakius aš pats nežinau kas čia dedasi. Henrietą persekioja Vendigo. Kaip sakiau Adrijas jį nuvijo šalin. Bet... Na tada tiesiog tau nepaminėjau, kad mes su juo vėl susikeitėme, kad aš kuriam laikui atsiradau veidrodėlyje vietoj jo. Adrijas turėjo kalbėti kažkokius užkalbėjimus, turėjo būti stiprus ir žodžiu mes susikeitėme vietomis. Dabar Henrietai atrodo viskas gerai, Adrijas lagamine, nes nežinau ką su juo daryti. Nežinau, ar gerai man jį visur nešiotis. Bet laikyti lagamine irgi nieko gero. Galvoju apie viską. Ką daryti su juo. Kaip sakiau jei atiduosiu Auriui, jei jis sužinos, kad mudu susikeitėm vietomis, kad jis gali naudotis mano galiomis, tai tikrai jį sunaikins. Bet aš nenorėčiau to. Tu jo beveik nepažįsti. Nemanau, kad Adrijas blogas. Bent jau kol kas kenkti kažin ar nori. Juk galėjo nebesugrįžti į veidrodėlį, palikti mane ten ir tiek. Bet taip nepadarė. - Jis nutilo. Išpasakojo viską, ką pats žinojo. Nereikėjo šiandien užsiminti apie tą nutikimą per pamoką ir vėlesnius įvykius. Vėliau, kitą dieną, bet ne šiandien.
Bet kadangi jau pradėjo apie viską kalbėti, tai ir pabaigė.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • IV kursas
  • *
  • 1059
  • Taškai: 491
  • Lytis: Moteris
Ats: Namelis medyje prie pietinės pilies sienos
« Atsakymas #43 Prieš 4 mėnesius »
Dori išpūtė akis išgirdusi pirmąjį draugo sakinį. Nejau jis taip mane supranta? Nuotaika vėl ėmė keistis ir trylikmetė nusišypsojo. Tačiau šypsena išblėso, kai tamsiaplaukė išgirdo, jog Adrijas ir vėl naudojosi Alano kūnu. Tačiau juk tam, kad išgelbėtų Henrietą, pagalvojo mintyse.
- Keistas tas Adrijas... Jis jau tiek kartų ištraukė tave iš bėdos, - žvilgtelėjo į raudonplaukį. - Tačiau kurių galų, o svarbiausia, kaip... kaip jis panaudojo tavo laistytuvą, - mąstydama prikando lūpą. - Tai išties priverčia sutrikti, bet jis jau turėjo dvi progas pasiglemžti tavo kūną, o to nepadarė, - Dori pašiurpo sprandas pagalvojus apie tai, kad Alanas gyventų veidrodyje, o Adrijus - jo kūne.
Pyragas jau buvo gerokai nuvalgytas, o pasukų punšas - nugertas. Dori jau norėjosi išlįsti laukan ir pramankštinti kojas.
- Žinai, gal eikime pasivaikščioti? Pravėdinsime galvas, o ir Dingas, manau, bus nieko prieš, - nusišypsojo.
Dori susipakavo visas dovanas į gražiąją dėžutę. Paglosčiusi ją dar kartą padėkojo draugui:
- Ačiū. Ačiū tau. Beje, tu nuostabiai pieši.
Taip buvo gera jaustis svarbia, reikalinga ir suprasta. Dori išėjo iš namelio ir glostė Dingą laukdama, kol išlįs ir Alanas.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • III kursas
  • *
  • 482
  • Taškai: 286
Ats: Namelis medyje prie pietinės pilies sienos
« Atsakymas #44 Prieš 4 mėnesius »
- Ai, matysim kaip ten viskas bus. Svarbiausia išsisukti nuo to suknisto Vendigo. - Atrodo niūrios nuotaikos pasitraukė į šalį. Buvo galima ramiau atsikvėpti. Diena, vis dar buvo kuo gražiausia, namų darbai kaip visada palauks.
Dori susidėjo viską į dėžutę ir pasiūlė eiti pasivaikščioti.
- Ačiū. - Pasakė jis ir nusišypsojo. Šiaip nebūdavo toks kruopštus piešiant, bet tą kartą norėjo, kad viskas atrodytų kuo puikiausiai.
Alanas sudėjo lentas, kurios atstojo staliuką į kuprinę. Gražins ją kažkada vėliau, Auris tikrai be jos nenumirs.
Jam išlindus laukan, Dori glostė šunį, kuris atrodė tuo labai patenkintas. Ir kai draugai žengė tolyn nuo namelio, Dingas pasileido priekin ir juos aplenkė.
Namelis liko tuštutėlis.