[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Sigurdas tikrai nemanė, kad ne itin tobulas bandymas mandagiai išdėstyti mintis, jau kurį laiką besivoliojusias ant liežuvio galo, bus priimtas taip maloniai. Tiesą sakant, kurį laiką jis, netikėdamas savo ausimis, tiesiog spoksojo į pašnekovą. Prireikė keleto akimirkų susiprasti, kad tai, ką išgirdo, buvo tiesa. Ką jis norėjo tuo pasakyti? Kad išdrįsau papasakoti apie tokį dalyką ar kad rūpinausi Deoiridh? Šiaip ar taip, mažytis saulės spindulėlis nušvietė mintis, sutvirtindamas pasitikėjimą savimi bei pagerindamas ryšį su Matthew. Todėl islandas kiek pavėluotai linktelėjo į jo žodžius.
Stojusi tyla vertė vėl susimąstyti, atrodė, kad ir vyras paniro į save ir beveik nekreipė dėmesio į priešais sėdintį jaunuolį. Šis nenumanė, ką galėtų pridurti, tad nebandė tęsti pokalbio. Tokioje laukimo būsenoje jis netikėtai prigavo save galvojant apie Deoiridh. Kaip būtų nuostabu vėl susitikti po kelių mėnesių bendravimo laiškais, pasivaikščioti krantine kartu su artimu žmogumi, gal... Gal pasakyti, kad... Klajones svajonių pasaulyje staiga nutraukė vėl prabilęs herbologas. Vaikinas nežymiai krūptelėjo, bet tikėjosi, kad tai nebuvo pastebėta.
-Nesijaudinkit, - tarstelėjo, - viskas bus gerai.
Šįkart to pats irgi nuoširdžiai tikėjosi. Gal būtų pridūręs dar ką nors nereikšmingo, bet raminančio įsibaiminusį tėvą, tačiau iš šono atsklido kažkoks kitas garsas.
Pasukęs galvą ton pusėn Sigurdas vos sulaikė akis, jau ketinusias iššokti ant kaktos - tarpduryje stovėjo pats pokalbio objektas. Per vieną širdies dūžį žvilgsnis persikėlė link škotės akių ir ėmė baikščiai ieškoti pykčio kibirkščių. Juk lengva susierzinti, kai du žmonės greičiausiai apkalba kitą. Vis dėlto mėlynose akyse sugebėjo išskaityti tik karštligišką norą kažką surasti. Ko ji ieško? Nedrąsiai klausė savęs, bijodamas susidurti su skaudžiu atsakymu. Vis dėlto jis nenutraukė tos užsimezgusios gijos vos tik pažvelgė į Deoiridh. Pasisveikinimas, deja, privertė prisiminti, kad egzistuoja ir kiti pojūčiai, ir pasaulis.
-Labas. - balsas skambėjo kažkaip keistai, lyg islandas būtų mėginęs į vieną vienintelį žodį sutalpinti tai, kas vyko galvoje. Tačiau tas eksperimentas nepavyko, palikdamas tik sumišimą jo veide. Paskubomis slėpdamas tą išraišką pasisuko į (beveik) užmirštą Matthew bei kiek pasirausęs kuprinėje ištraukė butelį. Stumtelėjo šį vyro link. - Lauktuvės iš pietų Anglijos.
Kiek abejodamas savo veiksmų teisingumu šiaurietis vėl atsigręžė į (ne)seniai matytą draugę ir atsistojo. Viduje pasiuto krebždėti neaiškios kilmės padarai, skatinantys prieiti arčiau, kol... O jei ji pyksta? Paprieštaravo sau mintyse. Reikėjo kuo greičiau tai išsiaiškinti, tik, žinoma, ne profesoriaus akivaizdoje. Gal todėl lyg koks šlapias šuo pagaliau nusipurtė neryžtingumo luobą ir prabilo:
-Norėčiau šiek tiek pasišnekėti su Deoiridh.
Daugiau nieko netaręs vaikinas čiupo jos ranką bei išsivedė pro duris. Vos tik jas uždarius smegenų ląstelės atsisakė dirbti, savo vietoje palikdamos kažkokią nesubrendusią kolegę. Akys ir šįsyk nukrypo į mėlynas gelmes, bandydamos iš jų ištraukti bent dalelę trokštamos informacijos. Tai atrodė gyvybiškai svarbu - kas bus, jei paaiškės, kad Deoiridh piktinasi, jog jis nepranešė apie šį susitikimą? Bet dėl nesuprantamų priežasčių ieškomų dalykų nepavyko surasti. Ką tai galėtų reikšti?
-Ar... - pradėjo, bet viskas dingo iš jo makaulės tartum spragtelėjus lempos jungiklį. Kelias sekundes Sigurdas sutrikęs mirksėjo, kol... Tėra vienas būdas tai patikrinti. Nusprendė toji neįtikėtinai kvaila ląstelė ir privertė kūną palinkti arčiau. Jis nieko neprisiminė iki tos akimirkos, kai tarp jųdviejų neliko jokio atstumo.
Tarsi elektra būtų perliejusi kūną. Būtent ji padėjo susivokti, ką daro. Ir kur. Ignoruodamas sielą pervėrusį šviesos žaibą, viliojantį patirti dar kažką paslaptingo, islandas pasistengė atsitraukti. Tiesa, tik per kelis centimetrus. To pakako vėl sutelkti dėmesį į Deoiridh akis.

[Matthew Turner]

Neplanuotai pasisukęs pokalbis viską labai apsunkino. Matthew suprato trokštantis, kad Sigurdas išeitų anksčiau nei grįš Deoiridh. Ar jis sugebės pažvelgti dukrai į akis, kai su vaikinu kalbėjo apie… Dalykus, kurių niekada neaptarė su ja pačia?
- Ar išties manai, kad galiu nesijaudinti? - kiek nustebo profesorius pažvelgdamas jaunuoliui į akis. Nepaisant to, kad širdyje tikėjo šiuo žmogumi, nusiraminti nebuvo taip paprasta. Jeigu jie iš tiesų iškeliaus į užsienius, tai bus bene sunkiausias gyvenimo momentas. Sunkiau netgi negu minutės po to, kai Davina pasisakė turinti draugą…
Vos pagalvojo apie tą nuostabią šviesiaplaukę, išgirdo (ne)lauktą balsą. Nustebęs pakėlė akis ir pamatė tai, kam nebuvo pasiruošęs - Deoiridh.
- Anksti grįžai, - tesugebėjo pratarti Matthew. Ir vėl nežinojo ką pasakyti. Dar bjauriau buvo tai, kad visai neaišku, ko Sigurdas siekė paduodamas jam vyno butelį. Norėjo pasišaipyti? Ar atitraukti dėmesį, kad liktų vienas su Deoiridh? Bet kam jam tai? Negi nori… Privatumo būdamas Matthew namuose? Negi jis… Negalvok apie tai! pats save nutraukė profesorius, bet tuo metu Sigurdas padarė tai, ko jis ir bijojo - išsitempė merginą kažkur, kur jis negalės nieko girdėti. Labai jau norėjosi nusekti iš paskos ir patykoti stypsant už durų. Vis dėlto ką tik nusprendė pasitikįs islandu, o toks poelgis pasitikėjimą tarsi nubrauktų. Vadinasi, reikėjo kažko kito.
Kiek dvejodamas atsistojo ir nuėjęs iki spintelės paėmė tris taures. Ką gali žinoti, gal jaunuoliai tuoj grįš ir norės pasivaišinti vynu? Atkimšęs butelį pastatė jį ant stalo ir pradėjo (ne)kantriai laukti, kada porelė sugrįš. Bet ar jie ketino grįžti? Galbūt Sigurdas nė neplanuoja daugiau kalbėtis su juo, Matthew?
Viskas buvo pernelyg sudėtinga. Turner nė nepastebėjo, kaip įsipylė į taurę vyno ir godžiai paragavo. Ką gi, Sigurdas bent jau turi neblogą skonį.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh nesuprato savo jausmų. Jeigu kas būtų paprašęs vienu žodžiu apibūdinti savijautą, ji nė už ką nebūtų galėjusi to padaryti. Galvoje, atrodė, užvirė tikras chaosas, kurį išspręsti galėtų nebent… Ko gero, galimybė ramiai ir, kas svarbiausia, privačiai pasikalbėti su Sigurdu. Bet vis dėlto ką jis čia veikia? Kodėl šnekasi su Matthew jai už akių?! Kurio tai idėja? Klausimai tiesiog bombardavo smegenis, ir Deoiridh pasijuto be galo sutrikusi.
Laimei, islandas bent jau sugebėjo pasisveikinti. O štai Matthew kaip visada. Vos tik pasitaikė sudėtingesnė situacija, jis, atrodo, nežinojo, ką pasakyti. Gal tai ir tapo priežastimi, kodėl su juo yra taip sunku bendrauti? Deoiridh niekada nebuvo “paprastas” žmogus, tad galbūt bandymai ją suprasti kainavo pernelyg daug pastangų? Tokios mintys skaudino, bet, laimei Sigurdas ėmėsi iniciatyvos. Mergina visiškai neprieštaravo dingti Matthew iš akių. Nepaisant to, kad nežinojo čia rasianti šį žmogų, dabar reikėjo būtent jo. Gerklę spaudė keistas sunkumas, kuris siejosi tik su Matthew - jokio pykčio ar bet kokio kito jausmo į draugo pusę Deoiridh nejuto. Tik kaip jam tą pasakyti?
Sigurdas prabilo pats, tačiau labai jau akivaizdžiai kažko nepasakė iki galo. Škotė nežinojo, ką jai reikėtų daryti dabar. Ar kažką sakyti? Ar… Keista, kad ji mintyse ištarė lygiai tą patį trumpą žodelį, kuriuo prasidėjo taip ir nebaigta Sigurdo mintis. Vis dėlto jos pačios sakinys buvo lygiai taip pat nutrauktas.
- Sigurdai… - vos girdimai ištarė Deoiridh, kai vaikinas kiek atsitraukė. Supratusi, kad visai nesinori jo paleisti, prisiglaudė ir apsivijo rankomis. Neįsivaizdavo, ką reikėtų sakyti dabar, kad bent kiek paaiškintų, kokios mintys siaučia galvoje. Kita vertus… Ar norėjo, kad islandas jas sužinotų?
- Ką čia veiki? - galiausiai ištarė rudaplaukė ir įsikniaubė veidu Sigurdui į krūtinę. Atrodė, kad yra pasiruošusi stovėti ištisą amžinybę. Iki pasirodant Matthew, žinoma. Ar tas vyno butelis… Ar Sigurdas žinojo apie herbologo silpnybę? Jeigu taip, ar tai buvo noras pašiepti? O gal bandymas laimėti laiko, kai tėtis jų nematys? Nejučia prisiminusi keistą įvykį metro stotyje pagaliau pažvelgė į draugą ir įsispoksojo į jo akis. Gal pagaliau jis paaiškins… Baik jau, Matthew čia pat! bandė raminti save škotė, tačiau vieno negalėjo pakeisti: džiaugėsi, kad egzistuoja būtent čia ir dabar.
- Kaip smagu, kad atvykai… - sumurmėjo ji, nors neįsivaizdavo, ką tiksliai tais žodžiais norėjo pasakyti. Kažkodėl atrodė, kad Sigurdas tą supras geriau nei ji pati. Lūpose atsirado nelabai ryžtinga, tačiau be galo nuoširdi šypsena.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Nepaisant to, kad didžiąją dalį laiko miegojo, kelionė išvargino. Labiausiai norėjosi atsigulti į lovą ir kokias tris paras pamiegoti. Deja, dabar reikėjo rasti kelią iš stoties iki Matthew namo, kuriame nesilankė jau apie porą metų. Vėl sukilo baimė, ką herbologas pasakys. Tikėtinai paklaus, kodėl ji čia. Iš tiesų - kodėl? Dafydd užsiminus, kad gali padėti, ji galėjo paprašyti bet ko. Kur buvo protas prašyti palydėti ją iki Aberdino?!
- Nereikėjo man čia važiuoti, - sumurmėjo ir pažvelgė į traukinį. Vis dėlto susivokė, kad jau yra per vėlu - atitempus čia niekuo dėtą žmogų reikia bent jau nueiti iki namų ir pagaliau jį paleisti. Apie maistą ir ligoninę ji nei mąstė, nei jai to reikėjo: lova buvo ir namuose, o norint užmigti maistas tikrai nebuvo būtinas.
Eiti Aberdino gatvėmis buvo keista. Tuo labiau su beveik nepažįstamu žmogumi, kurį Matthew, ko gero, neblogai prisimena. Jeigu jis pradės prikaišioti Dafydd už tai, kad tas nebaigė Hogvartso, viskas bus dar kvailiau. Vis tik herbologas nebuvo toks kvailas - ar bent jau to tikėjosi Deoiridh.
- Čia netoli, - sumurmėjo ji pagaliau sukdama į reikiamą gatvę. Netrukus sustojo prie durų ir pasitikrino kišenę. Laimei, lazdelė niekur nedingo. Kiek virpančia ranka ją išsitraukė, o kita paklebeno duris. Užrakintos. - Aloh…homora, - šiaip ne taip išspaudė, bet pasisekė ne iš pirmo karto. Pagaliau ji buvo viduje.
- Jeigu nori, gali užeiti, bet seniai čia nebuvau, tad gali būti, kad neturiu ką pasiūlyti, - pratarė škotė Dafydd ir nuėjo į virtuvę. Akivaizdu, kad namie nieko nėra, tačiau akivaizdu buvo ir tai, kad namas gyvenamas. Vadinasi, tik laiko klausimas, kada Matthew grįš. Atsisėdusi ant kėdės pasidėjo galvą ant stalo ir pradėjo svajoti, kaip ant to stalo atsiranda kas nors, kas padėtų jai pasijusti bent kiek geriau.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd neįsivaizdavo, ar tolimas bus kelias, bet nuoširdžiai tikėjosi, kad Deoiridh išsilaikys ant kojų. Mažiausiai norėjosi tvarkytis su apalpusia nėščia moterimi, kurią reikia nugabenti nežinia kur. Ko gero, vis dėlto reikėjo keliauti į ligoninę, bet jeigu ji iš tiesų turi kur dėtis, tai jau ne taip ir blogai. Galbūt jie keliauja pas Matthew, ir jis perims gelbėtojo vaidmenį?
Aišku, Deoiridh sugalvojo, kad čia atvykti buvo klaida, bet Dafydd jau nesigilino. Norėjo greičiau užbaigti situaciją ir pagaliau keliauti namo. Laimei, bent jau į Sautendą galės persikelti oru. Reikėjo tik visai nepervargti - kelias tolimas, tad persikėlimui reikės nemažai jėgų. Vis tik kol kas apie tai negalėjo galvoti - reikėjo išspręsti situaciją.
- Tikiuosi, - tarstelėjo išgirdęs, kad eiti netoli. Kai Deoiridh išsitraukė lazdelę, pasidarė kiek neramu: ką gali žinoti, gal apkvaitusios smegenėlės nieko nesuvokia, o jie laužiasi į niekuo dėtų žmonių namus? Dafydd žengė arčiau ir norėjo to klausti, bet tuo metu durys atsidarė, ir Deoiridh įžengė vidun. Jis pats nežinojo, ką daryti, tačiau sulaukęs tam tikro kvietimo vis dėlto įėjo paskui merginą. Uždarė duris ir netrukus atsidūrė virtuvėje. Namai akivaizdžiai gyvenami. Ką gi, liko tikėtis, kad jie pataikė ten, kur reikia, nors Dafydd spėjo, kad narkomane tapusios jaunos merginos virtuvė nebūtų tokia tvarkinga. Gal jie tikrai atvyko pas Turner, tik klausimas, kur pasidėjęs jis pats…
Nejučia prisiminė, kaip įsilaužė į nežinia kieno namus Godriko Dauboje. Tada paaiškėjo, kad namo savininkas yra burtininkas, tad viskas baigėsi ne taip blogai kaip galėjo. O kas bus dabar? Ar jie tikrai Matthew namuose?
Kadangi Deoiridh lyg ir buvo nusiteikusi pasnausti, Dafydd ryžosi šiek tiek pasivaikščioti po namą. Kelios rastos herbologijos knygos leido viltis, kad taip ir yra. Vis dėlto reikėjo ruošti kalbą, kurią pasakys, jeigu nutiks taip, kad grįš namo savininkas ir pamatys du įsilaužėlius. Nuo nelegalių ir nešvarių dalykų atpratęs Dafydd jautėsi labai nejaukiai, tačiau vis tiek atsisėdo šalia Deoiridh ir pradėjo galvoti. Galiausiai vis dėlto paklausė:
- Klausyk, o kur mes esame? Ar tu čia gyveni?

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Ak, kokia ji buvo pavargusi. Nuo visko, o labiausiai nuo to padariūkščio, kurį nešioti darėsi vis sunkiau. Norėjosi greičiau užbaigti šitą idiotišką situaciją ir gyventi toliau. Tik kur reikės jį dėti? Šis klausimas vis dažniau ir dažniau tiesiog spaudė galvą iš vidaus. Kaip ji sugebėjo taip prisidirbti? Ir kaip ji gali net nebūti tikra, kas yra prakeikto mažiaus tėvas?
- Man reikia… - sugergždė ji, tačiau tuo metu kažkas, kas buvo kartu su ja ir jai padėjo, ištarė porą klausimų. Jie, deja, buvo labai sudėtingi. Jeigu tik atmintis neapgavo, tas žmogus (ak taip, Dafydd) žinojo, kad jie važiuoja į Aberdiną. Tad jam toks klausimas? O kur ji gyvena, Deoiridh visiškai neįsivaizdavo.
- Lyg ir sakiau, kad palaikau ryšius su profesoriumi Turner. Čia jo namai, - išgergždė škotė. Balsas pasidarė labai jau silpnas, tad ji suprato: kadangi dabar nieko svaigaus negaus, reikia gerai išsimiegoti. Ir, ko gero, tai reikia padaryti savo lovoje. Pabandžiusi atsistoti suprato, kad nepavyks, tad prisivertė pakelti akis į Dafydd ir sumurmėti: - Gyvenau čia anksčiau. Gal gali palydėti mane iki kambario? Man…
Sakinys liko neužbaigtas. Mergina padėrusiomis akimis kokią akimirką dar spoksojo į šalia sėdintį vyrą ir galiausiai vėl pasidėjusi galvą ant stalo garsiai užknarkė.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Taip nejauku, ko gero, nebuvo nuo pat tada, kai Dafydd įsilaužė į namą Godriko Dauboje. Deoiridh būklė bylojo, kad ji nelabai tesigaudo aplinkoje, tad ar jie tikrai ten, kur ji galvoja? Taip, herbologijos knygos kiek padėjo nusiraminti, tačiau vis tiek atrodė, kad kažkas yra ne taip. Velsietis vienu metu ir norėjo, ir nenorėjo, kad Matthew Turner pareitų namo. Žinoma, tai kiek palengvintų situaciją ir leistų jam pagaliau keliauti namo. Ten, kur yra mylimas ir reikalingas. Ir kur nereikės jausti šito nepatogumo jausmo. Kita vertus, kaip jis reaguos? Ar nepaaiškės, kad Deoiridh melavo? Ar Turner dėl šitos situacijos neapkaltins jo, Dafydd? Prieš keletą metų įvykęs susitikimas tarsi bylojo, kad profesorius pakeitė nuomonę apie nesuvaldomą laukinį Llewellyn, žino, kad jis turi mylimą žmoną. Bet ar pamatęs jį su nėščia jaunikle nepagalvos, kad…
Ta mintis siaubingai išgąsdino. Dafydd pašoko ant kojų. Tuo metu prakalbusi Deoiridh privertė vėl atsisėsti. Laimei, paaiškėjo, kad ji gaudosi aplinkoje pakankamai, kad atsakytų į klausimą. Jeigu tik nešneka nesąmonių, jie išties pataikė ten, kur reikia.
- Sėdėk, - tarstelėjo kiek išgąsdintas prašymo. Jis tarsi nereiškė nieko blogo, bet eiti su nėščia mergina į jos miegamąjį?.. Tą Dafydd galėjo daryti tik su viena mergina, ir tai, žinoma, buvo Mayra. Tarsi tik dabar prisiminęs, kad mylimoji laukiasi dar vieno mažylio, vaikinas nusišypsojo. Jau ketino įveikti tą nepatogumo jausmą ir padėti Deoiridh. Galvoje sukosi labai jau daug minčių, kad grįžęs Matthew tikrai nepagalvotų gerai, tačiau į bėdą įklimpusiai merginai reikėjo pagalbos. Jis buvo pajėgus tą pagalbą suteikti, tad reikėjo įveikti save. Myliu tave, Mayra tarsi teisindamasis dėl tokio elgesio mintyse priminė žmonai Dafydd, bet neprireikė nieko daryti - Deoiridh užknarkė. Kiek paspoksojęs į ją velsietis atsistojo ir pradėjo vaikščioti po virtuvę. Na ir įklimpo… Galbūt gali tiesiog keliauti namo? Jau pakankamai padėjo šitai merginai.
Nutaręs, kad pabus čia dar penkias minutes, o tada keliaus pas šeimą, Dafydd vėl atsisėdo ir užsisvajojo apie tai, kaip pradžiugins mylimiausius pasaulyje žmones.

[Matthew Turner]

Ir kokio velnio jis grįžo į Hogvartsą? Tiksliau, dar nė negrįžo, o jau dvejojo dėl šito pasirinkimo. Per tuos metus, kuriuos praleido ne mokykloje (net ir sau nesinorėjo pripažinti, ką tuo laiku veikė), iš Deoiridh negirdėjo nieko, kerėti neišmoko ir gyvenimo nesusitvarkė. Tad ar verta grįžti pas laukinius mokinius ir apsimesti, kad nori juos išmokyti? Pilies, tiesa, Matthew Turner pasiilgo. Ak, kad taip galėtų ten tiesiog pabūti, kai norisi. Neužsiimti mokymu, o tiesiog pabūti.
Likusį atostogų laiką herbologas daugiausiai leido mieste. Pradėjo bendrauti su keliais kaimynais, tad užsiimdavo paprasčiausiomis žiobariškomis pramogomis: kinas, boulingas, retkarčiais futbolas. Būtent iš šio rungtynių jis dabar ir traukė namo. Nusisekė nekaip, be to, gerokai pavargo. Nenuostabu, kad nuotaika nebuvo pati geriausia. Gerai tai, kad galės išsitiesti lovoje ir gerai išsimiegoti. O jau visai netrukus teks krautis daiktus ir ruoštis į Hogvartsą.
Neskubėdamas įkišo raktą į namo duris (ko gero, nereikia ir sakyti, kad alohomora variantas net nebuvo apsvarstytas) ir iš karto pajuto, kad durys neužrakintos. Tai velnias keiktelėjo ir jas atlapojęs įžengė į vidų. Virtuvėje pamatytas vaizdas taip pritrenkė, kad Matthew sustojo it nudiegtas ir kurį laiką nieko nesakė. Spoksojo į Deoiridh ir Llewellyn ir bandė suprasti, kas čia atsitiko. Ar gali būti, kad jie… Akys nejučia nukrypo į Llewellyn ranką. Iš karto pamatė vestuvinį žiedą. Bet kas ten žino, ar tai tas pats? Gal jis jau spėjo pamesti Wallflower ir susimesti su Deoiridh?
- Laba diena, - galiausiai sugebėjo ištarti Matthew. Vis dar varstė akimis jaunuolius ir laukė kokio nors paaiškinimo.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd labai aiškiai galvoje matė, kaip piešia su Oliveriu, kaip apkabina ir pabučiuoja Mayrą, kaip priglaudžia Eliotą, Miriam ir Hannah. Kaip gyvena visiškai normalų šeimos gyvenimą, kuriame jam pagaliau yra vietos. Tai buvo be galo nuostabu, tad vaikinas beveik pamiršo, kur yra ir ką veikia. Galvoti apie tuos, kurie yra patys brangiausi, daug smagiau nei apie tai, ką reikės daryti, jeigu Matthew Turner artimiausiu metu nepareis namo.
- Myliu jus. Pasiilgau, - tyliai sumurmėjo velsietis ir atsargiai žvilgtelėjo į knarkiančią Deoiridh. Ji, regis, nebuvo nusiteikusi grįžti į šį pasaulį, tad ir Dafydd galėjo galvoti tik apie tuos, kurie, tiesą sakant, minčių niekada ir nepalikdavo.
Vos pagalvojęs apie tai, kaip būtinai užneš Mayrą į antrą aukštą, atsargiai paguldys į lovą ir stipriai apkabinęs nebepaleis, išgirdo balsą. Jis privertė atsitokėti ir pažvelgti į tą, kuris prabilo. Turner. Ačiū dievui…
- Sveiki, - visiškai neužtikrintai prabilo Dafydd. Kaip dabar paaiškinti, kas čia įvyko?.. - Deoiridh neturėjo kur eiti. Ji prašė palydėti čia, - galiausiai pabandė paaiškinti. Mergina sėdėjo ir knarkė įsitaisiusi taip, kad Turner gali ir nepastebėti tam tikrų “mažų” pokyčių. Ar reikėjo atskleisti kortas? Ko gero, taip - tai vis tiek visai netrukus paaiškės. - Matote, ji… Laukiasi vaikučio, - sunkiai pridūrė ir suprato, kad tai, ko gero, buvo pirmas kartas, kai jis ištarė tokius žodžius kalbėdamas ne apie Mayrą. Vildamasis, kad tai nereiškia nieko blogo ir kad mylimoji tai supras, atsargiai pakėlė akis į herbologą.
- Jai reikia pagalbos, - galiausiai pridūrė ir atsistojo. Dabar jau buvo galima ramiai nešdintis, tik kažkokiu būdu reikėjo tą padaryti kuo mandagiau. Būtent dėl tos priežasties Dafydd vis dar buvo čia ir tarsi laukė Turner leidimo išeiti.

[Matthew Turner]

Llewellyn, ko gero, būtų paskutinis žmogus, kurį Matthew tikėtųsi rasti savo namuose. O dar mažiau tikėtina būtų tai, kad Deoiridh susidėjo su juo. Kad jis su Wallflower ilgai netemps, Turner nė kiek neabejojo, taigi ši dalis jam buvo puikiai suprantama. Bet kaip Deoiridh sugebėjo…
Pagaliau prabilęs jaunuolis kalbėjo labai jau neužtikrintai. Matthew bandė suprasti, koks tai tonas - kaltė (bet kodėl?), gėda (jis, šiaip ar taip, žinojo, kad Llewellyn buvo vedęs), sutrikimas?.. Tikėdamasis, kad tai padės, spoksojo raudonplaukiui į veidą, tačiau emocijos išskaityti vis tiek nesugebėjo. Viskas buvo labai keista ir netikėta.
Dar viena naujiena privertė atsisėsti. Tik dabar įdėmiau pažvelgęs į Deoiridh pokyčių nepastebėjo, tačiau ji buvo taip užsikniaubusi ant stalo, kad jos beveik visai nesimatė. Tiesą sakant, jeigu Llewellyn nebūtų pasakęs, kad tai ji, Matthew jau pradėtų tuo abejoti.
- Vaikas tavo? - apsimestinai abejingu balsu paklausė. Visai nebuvo pasiruošęs tapti seneliu. Ir visai nesvarbu, kad jau seniai nematė mergaitės - vis tiek laikė ją savo dukra. - Taip ir maniau, kad su Wallflower ilgai netempsi, - leptelėjo.
Prisivertęs atsistoti priėjo prie Deoiridh, bet nutarė, kad jos neverta žadinti. Jeigu nėščioji yra pavargusi, ko gero, reikia tiesiog duoti išsimiegoti. Pasikalbės vėliau. Sunkiai atsidusęs Turner grįžo į savo vietą ir susimąstė. Gyvenimas ką tik pasisuko visiškai neplanuota linkme.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Akivaizdu - Turner nieko nežinojo. Vadinasi, kai Deoiridh pagaliau pakels galvą, ir jis pamatys jos akis ir visą povyzą, lauks dar vienas nemalonus siurprizas. Ar ir apie tai reikėtų pranešti?.. Vis dėlto tai nebuvo Dafydd darbas. Jis palydėjo menkai pažįstamą merginą į kitą šalies galą. Laiką, kurį turėjo skirti mylimajai ir vaikams, praleido su Deoiridh. Ko gero, padarė jau pakankamai, tad apie visa kita tegul jie aiškinasi patys.
O tada Turner sugebėjo dar labiau nustebinti. Ir įžeisti bei įskaudinti. Kaip jis drįsta taip galvoti?! Dafydd čia ir dabar paaukotų dėl Mayros savo gyvybę, gyvenimą ir viską, ką turi, o šitas galvoja, kad jis pasidarė vaiką su kita?! Norėjosi gerai užvožti šitam kvailiui. Ne dėl to, kad blogai galvojo apie jį. Ne - jis turėjo tiek įžūlumo blogai atsiliepti apie nuostabiausią žmogų pasaulyje.
- Jeigu Deoiridh yra kažkokia paleistuvė, kuri nė nežino, kas to vaiko tėvas, nereiškia, kad reikia viską suversti man. Bandžiau jai padėti, bet akivaizdu, ką galvoji apie mane, - tyliai, bet be galo piktai prabilo Dafydd su neapykanta žvelgdamas į buvusį mokytoją. Visas tarpusavio supratimas, kurį jiedu įgijo praėjusio susitikimo metu, išnyko kaip dūmas. Vaikinas žengė Matthew link ir kelias sekundes varstė jį akimis. Jau seniai nejautė tokios neapykantos ir pykčio, kokie tiesiog degino dabar.
- Mayra yra nuostabiausias dalykas, nutikęs mano gyvenime. Jeigu pasakysi apie ją dar vieną blogą žodį, prisiekiu - užmušiu.
Prisivertęs dabar nieko nepadaryti Dafydd galiausiai nusisuko nuo Turner ir daugiau nieko nesakęs išėjo iš namo. Sustojęs prie durų pagaliau susivokė, kas čia atsitiko. Pasijuto taip, tarsi būtų grįžęs į Siuzanos ir Brajano namus, kur nejuto nieko, tik amžiną pyktį ant viso pasaulio. Būtent taip jautėsi ir dabar. Na, ne visai, žinoma, mat buvo įsiutęs tik ant Matthew Turner.
Netrukus pyktį pakeitė apmaudas ir baimė. Kaip jam tokiam grįžti namo? Vos keli profesoriaus ištarti žodžiai visiškai sugniuždė. Akyse sužibo ašaros. Jis beprotiškai mylėjo žmoną ir vaikus, bet bijojo pas juos grįžti. Išgirdęs tokį kaltinimą pasijuto esąs nešvarus ir nevertas būti namuose.
- Ak, Mayra… Myliu tave. Niekada tavęs nenuskriausiu… - murmėjo Dafydd ir galiausiai susikaupė persikelti į Sautendą. Norėjo akimirkos sau, tad galvojo ne apie namus, o apie salą, kurioje lankėsi jau daugybę kartų. Reikėjo pagalvoti. Taigi vaikinas apsisuko ant kulno ir išnyko.

[Matthew Turner]

Matthew įprotis leptelėti visokias nesąmones trauktis nebuvo nusiteikęs. Tą jis suprato vos išsižiojęs, bet, deja, jau buvo per vėlu. Akivaizdu, kad Llewellyn įsiuto. Ką gi, gal ir tikrai susirado savo meilę? Na, bet argi būtina šitaip pykti? Ką jis, Matthew, turėjo pagalvoti, kai atvykęs jaunas vyras praneša, kad mergina laukiasi? Deoiridh tikrai nebuvo iš tų, kurios… Kita vertus, o ką jis apie savo dukrą žinojo? Ryšys buvo visai nutrūkęs, tad…
Norėjosi atsiprašyti. Buvo kiek apmaudu, kad anksčiau sužinojęs apie pasikeitusį Llewellyn elgesį dabar parodė, kad juo visai nepasitiki. Taip nebuvo, tiesiog Matthew pernelyg nustebo. Deja, atrodė, kad yra per vėlu - vyrukas atrodė supykęs nevaldomai.
Bet reagavo, regis, pakankamai ramiai. Ir tai tik įrodė, kad jis yra pasikeitęs. Natūralu, kad žmoną mylintis vyras, supratęs, kad yra kaltinamas turintis vaiką su kita, įsižeidė. O jeigu tas vyras yra toks nepasitintis savimi kaip Llewellyn, tai gali būti ir labai negerai. Vis dėlto jis tiesiog išėjo, tad buvo galima pamiršti. O tada jau supyko Turner. Argi jis tam augino šitą mergaitę, kad ji parsirastų namo su didžiausiu pilvu?
- Deoiridh, - griežtai taręs papurtė merginą. Iš karto suprato, kad kažkas yra negerai, ir galiausiai susivokė: ji visiškai nusirito. Nė nereikėjo laukti, kol atsibus: Matthew viską pamatė. Kadangi pyktis ir susierzinimas nebuvo praėjęs, profesorius pastatė merginą ir nutempė ją prie durų. Suprato, kad ji atvyko ieškoti pagalbos, bet su nežinia ką vartojančia, nežinia kuo užkrėtusia savo vaiką ir - dievaži! - nežinia su kuo to vaiko susilaukusia Deoiridh jis nenorėjo turėti nieko bendro.
- Esi čia nepageidaujama, - išmetęs merginą pro duris pratarė Matthew ir užtrenkė duris. Vylėsi, kad ji neturės tiek įžūlumo pradėti veržtis vidun.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Kažkoks keistas purtymas privertė atsimerkti. Iš karto suskaudo galvą, tad Deoiridh susiraukė.
- Paleisk, - tarstelėjo. Neabejojo, kad tai Dafydd, tik nesuprato, kodėl jam prireikė staiga ją kratyti. Norėjo prašymą pakartoti garsiau ir pikčiau, bet staiga suprato: jos gelbėtojas dingo, o atsirado Matthew. Ko gero, škotė būtų puolusi jam ant kaklo ir pravirkusi - vos pamačiusi tą, kurį vadino tėčiu, pasijuto esanti maža mergaitė. Deja, Matthew tos mažos mergaitės, regis, visai nenorėjo pripažinti.
- Ką tu… - pradėjo ji, kai suprato, kad profesorius ją kažkur tempia. Vylėsi žingsniuojanti į kambarį, bet netruko suvokti esanti lauke. Kodėl?.. Vis dėlto viskas pasidarė aišku. Ji Matthew nereikalinga. Tada, kai pagalbos reikėjo labiausiai, artimas žmogus ją tiesiog išmetė. Ir kodėl ji prisileido šitą vyrą? Kas jis jai? Galvojo, kad surado žmogų, sutiksiantį tapti šeimos nariu?!
- Ir eik po velnių! - bandė surikti škotė, kai namo durys užsivėrė. Deja, pavyko tik kimiai išspausti žodžius.
Dabar viskas buvo dar blogiau. Vasara jau visai prie pabaigos, netrukus pasidarys šalta. Tad ką jai daryti dabar? Ar kompanija priims nėščiąją? Gal jeigu nė vieno vaikino neprašys pabūti tėvu, dar viskas gali būti gerai?
Ką gi, teks keliauti į Londoną. Pagalvojus, kiek tai kainuos, susuko skrandį, bet Deoiridh stengėsi apie tai negalvoti. Neskubėdama traukė stoties link. O juk dar taip neseniai ėjo į priešingą pusę su viltimi, kad viskas bus gerai...

[Nelanna Light]

Nelanna vis pagalvodavo, kaip sekasi profesoriui Turner, šiam pasitraukus iš mokytojo pareigų Hogvartse. Jai buvo įdomu, ką dabar veikia mėgiamas profesorius, kokius augalus augina bei tyrinėja. Ir labai nustebo sužinojusi, kad jo buvęs namas paverstas į muziejų. Labai nenorėjo tuo tikėti, bet vis piršosi mintis, jog žymiojo herbologo jau nebepamatys. Nes juk tiesiog taip, be priežasties, nebūtų teisėta privatizuoti žmogaus namą ir įsileisti į jį lankytojus.
Sentimentų vedama, Nelanna nusprendė apsilankyti tame muziejuje. Kad ir netiesiogiai, bet prisilies prie mėgiamo profesoriaus kasdienybės, pamatys vietas, kuriose jis vaikščiojo, dirbo, o gal net ruošdavosi ateinančių mokslo metų pamokoms. Į šią išvyką ji pasikvietė ir Felissą su Melinda. Bus gera proga praleisti su seserimi daugiau laiko, o dukterėčią galės supažindinti su augalais, kuriuos ji pati taip mėgo mokykloje.
Į muziejų ji atvyko šiek tiek anksčiau, nei buvo susitarusi susitikti, mat norėjo viena pati, niekieno netrukdoma, apsižvalgyti aplink. Buvo ankstyvas pavasaris, bet jau ėmė skleistis pavasarinės gėlės, ir tai šiam herbologo namui teikė žavumo.

[Felissa Deverell]

Felissai sunkiai sekėsi suprasti, kokiu grafiku dirba Nelanna, ir kuriomis dienomis sesuo būna laisva. Tad retai kada siūlydavo jai kažkur išeiti, dažniausiai laukdavo kvietimo iš sesers. Keletą kartų gavus neigiamą atsakymą, taip tiesiog buvo paprasčiau. Tad dabar nudžiugo sulaukusi sesers pelėdos su kvietimu apsilankyti muziejuje. Ir ne bet kokiame, o herbologijos. Felissai augalai niekada nerūpėjo, bet dabar bet koks kvietimas ją džiugino. Būtų sutikusi nueiti ir į pačią nuobodžiausią vietą, jei tik pasitaikytų proga praskaidrinti dieną. O šito paskutiniu metu jai dažnai reikėjo. Nežinia kodėl, bet niūriais žiemos vakarais ėmė slėgti Bernardo nuolatinis nebuvimas namuose, o idėjos, ką dviese nuveikti namie su dukra jau išseko. Tikėjosi, kad neseniai atėjęs pavasaris bent kiek padės pataisyti padėtį.
Nusprendusi šiandien nevesti Melindos į darželį, Felissa su dukra iškeliavo į Aberdiną, esantį šiauriau nuo Edinburgo. Muziejų rado nesunkiai, o čia jų jau laukė Nelanna.
- Labas rytas, - džiugiai pasisveikino. - Atleisk, kad vėluojame.