0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Pasaulio kvidičo čempionato stadionas
« Atsakymas #15 Prieš 3 metus »
Buvo vėlus vakaras (oi, ne, greičiau nakties pradžia), kai pagaliau pasibaigus treniruotei Kajus galėjo ramiai atsipūsti tuščioje stadiono aikštėje. Nudribo ant suolų ir įsižiūrėjo į žvaižgdėtą rudens dangų.
Kvidičą mėgo. Bet tai ir užknisdavo. Neprisiminė nė dienos, kai raumenys neklykė iš skausmo, o ką kalbėti, kai net ir per sapnus matė kvidičo aikštę, mąstė kokią strategija pasinaudoti, kam permesti kritlį, ką išgelbėti nuo muštuko... Kajus jautėsi visiškai išsekęs.
Wrena, ką ji veikia? Tos mielos animagės be proto pasilgo. Rodės, viską atiduotų, kad su ja galėtų bent pasišnekėti, bent išvysti jos veidą. Tas herbologijos universitetas! Kuo puikiausiai žinojo, kad ši yra užsiėmusi, bet...kodėl kaip durnius kaip jis nenuskrenda pas ją į svečius? Šluotą turi. Lazdelę turi. Pelėdą turi. Laiko? Neturi.
Kajus sunkiai atsiduso.
O dar dvejojau savo jausmais jai... Šviesūs "ryži" plaukai, tos linksmos akys, ypač tos stirnos juodos, ta šypsena, kai pagaliau prisipažįsta, kad šokti nelabai moka. Kajaus smegenys neveikė, buvo tamsu kai kažinkur, bet jis šypsojosi. Alder. Kaip skambėtų? Wrena Winter...Olivija...
Kajus kietai užsimerkė. Olivija. Net skausmas suspaudė krūtinę. Taip ir neužklausia tos bendrapavardės!
Netikėtai iš kažkur pasigirdo murkimas. Kajus kaip nuplikytas karšto vandens pašoko. Sniegas tai taip dažnai nemurkė!
O tada...atsisėdęs sustingo.
Į jį žvelgė dvi poros geltonų akių.
-Vaje,- išsprūdo Kajui,- Ar aš sapnuoju?
Sniegas (?) prislinko arčiau prie buvusio švilpio.
-Atsiprašau, bet šį tą turiu paaiškinti.

-KĄ?! - po keliolikos minučių vampud katino legilimantiško pasakojimo Kajud išsižiojo,- AR TU RIMTAI?! NEJUOKAUJI!? AA! SUPRATAU! VA, KUR VISĄ LAIKĄ SLANKIOJAI, KAI MAN VYKDAVO VARŽYBOS IR TRENIRUOTĖS! VAREI PAS SAVO PANĄ!
Sniegas užvertė akis į dangų. Kitas vampus katinas ramiai sedėjo.
-Nebūtina taip rėkti.
-Aš nerėkiu! Aš-aš....
Kajus nutilo. Jis buvo priblokštas. Igoris, dabar Sniegas...Tik vargas ir vargas!
Jam netilpo galvoje, kad jo katukas...taip greitai suaugo. Nors...augo normaliai, tik jis, Kajus, to nepastebėjo.
Sniegas atrodė daug ramesnis, gal kiek tylesnis (?), o tas kitas katinas... Katė,- save pasitaisė Jungtinės Padlmiro komandos puolėjas.
Ji kaip traukta iš akies buvo panaši į Sniegą. Toks pats gelsvas kailis, tos apaulingos geltonos akys. Bet ji buvo daug jaunesnė.
-Tai tavo vardas Ledaudrė, tiesa?- pagaliau kreipėsi animagas į Sniego dukrą.
Ši katiniškai nusišypsojo.
-Taip.
Ką gi, teks man mokytis oklumantijos! O varge, kaip Wrena ir kiti sureaguos, sužinoję apie pagaisėjusią augintinių šeimą!
-Ar teisingai supratau? Tu gimei, kai pabaigiau Hogvartsą?
Abu vampus katinai linktelėjo.
Kiek Kajus žinojo, Sniegui buvo apytikriai dvylika metų, atlikęs greitai matematiką, Ledaudrei būtų penkeri...Visai jauna.
Kajus kietai sučiaupė lūpas.
-Na, Sniege, - grįžtelėjo į draugą-augintinį,- ir nustebinai. Bet kodėl dabar man tą pasakei?
-Nes todėl, aš pagaliau apsisprendžiau, jog noriu būti su savo tėčiu,- pati Ledaudrė prabilo,- Motina yra nusistačiusi prieš žmones. Sužinojusi, jog tėtis yra augintinis, jį išvarė...-Sniegas, atrodė, suirzo, Kajus nujautė, kad jo meilės žodžiai jį kažkaip žiauriai įskaudino, bet neišdrįso paklausti,- Aš nenorėjau be jo gyventi. Tik ne tada, kai viską sužinojau apie Lorijanus.
Kajus nurijo seiles.
-Taigi, tu žinai viską?
Ledaudrė linktelėjo antrą kartą. Puikumėlis. Sniegas turi dukrą, o pats buvo išvarytas! Tik dabar sužinau ir o taip, man teksis kraustytis gyventi kitur, nes su Etanu nepasidalinsim vietos! Etanas...
Sniegas padėjo galvą ant Winterso kojų.
-Nesirūpink ta vieta, Kajau, visi išsiteks.
Kajus norėjo tuo tikėti. Tikėjo net tada, kai jau tryse išpliumpino iš kvidičo aikštės.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Pasaulio kvidičo čempionato stadionas
« Atsakymas #16 Prieš 1 metus »
Šeimos moteris palikę namie trys Llewellyn’ai - Dafydd, Oliveris ir Eliotas - išvyko į kvidičo varžybas. Dafydd plyšo širdis matant Miriam veidą, bet ji vakarykščiai buvo apsirgusi, tad keliauti negalėjo. Ne dėl to, kad yra mergaitė. Ne dėl to, kad yra prastesnė už brolius. Jokiu būdu. Dafydd mielai būtų pasiėmęs ir ją. Tiesą sakant, būtų smagiausia, jeigu ir Mayra su mažąja Hannah keliautų kartu.
Vis dėlto dabar jie buvo trise, ir Dafydd užduotis buvo kaip galima smagiau praleisti laiką. Ir galbūt paaiškinti kvidičo taisykles, nors jas ir pats sunkiai prisiminė.
- Kurioje pozicijoje žaidei, tėti? - zyzė Eliotas tampydamas rankovę. Dafydd kilstelėjo antakius. Jau ne kartą sūnums sakė, kad Hogvartse koledžo komandoje nežaidė. Regis, tai Eliotą itin nuvylė, tad jis, pakartodamas klausimą dvidešimtą kartą (dvidešimt antrą, jei skaičiuosime kartus, kai klausimas buvo paslėptas sakinyje), vylėsi pakeisti praeitį.
- Kuri pozicija geriausia? Kam reikalingas blokštas? - nerimo Eliotas nė neduodamas laiko atsakyti į klausimus.
- Blokštu negalima mušti žaidėjų, - pamokomai pratarė Dafydd ir priėjo prie karštais gėrimais prekiaujančio kioskelio. Šaltis kandžiojo rankas, tad vaikinas nupirko visiems po didelį puodą arbatos. - Nesiraukykit, šalta, - pratarė ir pagaliau grįžo prie klausimų. - Visos pozicijos svarbios. Jeigu esi vienišius, geriau tapk gaudytoju. Bet tam reikia greičio ir pastabumo. Jeigu puolėjai primes daug taškų, net gaudytojas nepadės. Dėl to tiek jie, tiek gynėjai svarbūs. O atmušėjai gina komandos draugus nuo muštukų ir atmušti juos į varžovus. Gavus iš tokio kamuolio galima prarasti nuovoką ir išmesti iš rankų kritlį ar praganyti šmaukštą.
Bekalbėdamas Dafydd pasiekė savo vietas ir pasodinęs berniukus įsitaisė pats. Žinoma, čia labai trūko trijų nuostabių Llewellyn mergaičių, bet vis tiek buvo smagu. Tą, ko gero, tik įrodė ilga prakalba. Viduje kirbėjo nerimas, kad kažkas gali nutikti - kad Dafydd tiesiog pasisektų, tiesiog nebuvo įmanoma. Vis dėlto jis pasistengė nustumti tą mintį į šoną ir šypsodamasis pažvelgė į sūnus.
- Jau tuoj pradės, - pratarė parodydamas į aikštę.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 631
  • Taškai: 32
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Pasaulio kvidičo čempionato stadionas
« Atsakymas #17 Prieš 1 metus »
Oliveris su nekantrumu laukė išvykos į kvidičo rungtynes. Nežinojo, ar tai patiks, bet buvo smalsu. Nė karto neteko matyti žaidimo, tad toji diena artėjo nepakeliamai lėtai.
Pagaliau! Oliveris su tėčiu ir broliu jau buvo prie stadiono. Daugybė žmonių kiek gąsdino, bet berniukas laikėsi įsitvėręs tėčio rankos. Norėjo likti šalia. O štai Eliotas elgėsi priešingai - atrodė, kad reikia ištyrinėti kiekvieną kampą.
- Tėtis nežaidė, - labai rimtu šešiamečio balsu pratarė Oliveris, kai Eliotas uždavė daugybę kartų girdėtą klausimą. Berniukas labai mylėjo savo brolį dvynį, bet kartais jis pliurpdavo per daug. Ir kam vis klausti to paties?
- Ačiū, - sumurmėjo tėčiui, kai gavo karštos arbatos. Ji kvepėjo labai skaniai, tad Oliveris neketino raukytis ar prieštarauti. Nė per žingsnį neatsilikdamas nuo tėčio uostė gėrimą ir klausėsi, ką jis sako. Suprato, kad jam geriausiai tiktų gaudytojo vieta, o štai Eliotas turbūt rinktųsi atmušėjo poziciją.
Įsitaisęs kėdėje Oliveris apsižvalgė. Visi nekantriai žiūrėjo į aikštę, kurioje matėsi nedidelės figūrėlės. Berniukas ne iš karto suprato, kad tai žmonės.
Garsiai nuaidėjęs švilpukas išgąsdino. Oliveris net pašoko ir vos neišlaistė arbatos. Norėjo pulti tėčiui ant kelių, bet to daryti prie Elioto nesiryžo. Toks artumas tiko tik tada, kai jie būdavo dviese. O dabar vaikas žvelgė į tėtį ir akimis maldavo patikinimo, kad viskas yra gerai.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Pasaulio kvidičo čempionato stadionas
« Atsakymas #18 Prieš 1 metus »
Rimtu tonu ištartas priminimas, kad Dafydd kvidičo paauglystėje nežaidė, kažkodėl reiškė labai daug. Žvelgdamas į Oliverį vaininas tarsi matė save - tokį, koks galėjo būti, jei tik būtų turėjęs vaikystę. Gal dėl to tas berniukas buvo tarsi artimesnis nei kiti vaikai? Kad ir kaip nesinorėjo to pripažinti, Dafydd vis dažniau jautėsi būtent taip. Eliotas atrodė kaip berniukiškas Mayros vaikystės variantas - bent jau taip mylimąją vaikystėje įsivaizdavo Dafydd. Deja, šis klausimas buvo neįmanomas atsakyti - Mayros vaikystė buvo lygiai taip pat pavogta. Tai, ko gero, buvo vienas iš daugelio dalykų, suartinusųių Llewellyn šeimos suaugusiuosius.
Nuaidėjęs švilpukas aiškiai išgąsdino Oliverį - Dafydd tai kuo puikiausiai suprato. Lygiai taip pat suprato ir nenorą tą baimę parodyti. Taigi ir pats nepaėmė sūnaus ant kelių, net neperbraukė ranka per plaukus. Tik nusišypsojo ir linktelėjo - viskas yra gerai.
O Eliotas nenustygo vietoje. Atrodė, kad dar minutė, ir jis pats puls į aikštę žaisti. Dafydd pažvelgė į abu berniukus ir priminė:
- Gerkit arbatą, kol neatšalo. Ką pasakys mama, jei grįšite sužvarbę?
Pats paragavo savosios - visai nebloga. Vėl pažvelgęs į mažylius pagaliau susitelkė ties žaidimu. Ten vienas gaudytojas jau buvo spėjęs pastebėti šmaukštą, tad įtampa buvo milžiniška. Vis dėlto auksinis kamuoliukas sugebėjo pasprukti, tad viskas prasidėjo iš naujo.
- Nedaug trūko, kad rungtynės baigtųsi vos prasidėjusios, - pratarė Dafydd berniukams. Gal ir gerai, kad taip nenutiko - nors ir norėjo pamatyti ir apkabinti Mayrą, šitaip leisti laiką su dvynukais buvo smagu.
- Žiūrėk! Žiūrėk! - garsiai suriko Eliotas rodydamas į aikštę. Puolėjas buvo toli nuo priešininkų ir sparčiai skrido lankų link. Jam pelnius dešimt taškų žiūrovai pradėjo džiūgauti, kilo tikros ovacijos. Eliotas prisidėjo prie visuotinio sujudimo, bet Dafydd skubiai pažvelgė į Oliverį - kaip reaguos jis?

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 631
  • Taškai: 32
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Pasaulio kvidičo čempionato stadionas
« Atsakymas #19 Prieš 1 metus »
Oliverio tėtis - nuostabiausias tėtis pasaulyje! Šypsena ir linktelėjimas nuramino berniuką, ir jis pažvelgė į aikštę. Kol kas nelabai ką suprato, kad išgirdęs priminimą apie arbatą mielai jos paragavo. Ji buvo skani, nors ir ne tokia, kokios duoda mama.
Visi aplinkui spoksojo į vieną žaidėją, tad ir Oliveris nukreipė žvilgsnį į jį. Kažkokia blizganti dėmė skriejo visai netoli nuo to žaidėjo, bet berniukui jau buvo nuobodu. Jis puikiai matė, kad Eliotui čia patinka, bet pats norėjo namo. Apkabinti mamą ir ką nors nupiešti.
- Gaila, kad nesibaigė, - sumurmėjo tyliai, bet nenorėjo, kad tėtis išgirstų. Jo liūdinti visai nereikia.
Eliotui paraginus kažkur žiūrėti pažvelgė į žaidėją su kamuoliu. Dabar bent suprato, kas vyksta. Deja, stadionui pašėlus Oliveris persigando. Norėjo pasislėpti tėčio glėbyje, bet tiesiog negalėjo. Pažvelgė į jį ir susidūręs su jo akimis vien lūpomis ištarė:
- Noriu namo…

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Pasaulio kvidičo čempionato stadionas
« Atsakymas #20 Prieš 1 metus »
Oliveriui čia nepatiko - Dafydd puikiai tą matė. Pradėjo kankinti dvejopi jausmai. Eliotas mėgavosi žaidimu, o ir pačiam čia buvo smagu. Pagaliau išėjo su vaikais toliau nei iki prie namų esančio paplūdimio. Bet Oliveris kankinosi, tai buvo aišku. Dafydd suprato, kad vaikas nenori to parodyti, bet nuslėpti tokį akivaizdų dalyką nuo tėvo, ko gero, yra neįmanoma. Bent jau ne tokiam geram vaikui kaip Oliveris.
Eliotas šokinėjo iš džiaugsmo ir entuziazmo. Puolėjai jau kovojo naujoje kovoje, ir tai jam patiko. Bet Dafydd buvo įsmeigtos tik į Oliverį, kuris akivaizdžiai buvo išsigandęs. Tai privertė sunerimti: rungtynės dar tik prasidėjo, tad situacija visai be išeities.
Vien lūpomis ištarti žodžiai Dafydd visai nepatiko. Akivaizdu, kad teks nuliūdinti kažkurį sūnų. Kaip jis gali priimti tokį sprendimą? Pradėjo svarstyti, ar nereikėtų parašyti Mayrai ir paprašyti, kad ji atkaktų čia pasiimti Oliverio į namus. Vis dėlto burtininkų pilname stadione išsitraukti žiobarišką telefoną ir rašyti žinutę (o tai dar ir užtruktų ištisą amžinybę) Dafydd nesiryžo. Be to, mažylį vis tiek tektų išvesti iš stadiono, tad Eliotas liktų nuskriaustas - nė už ką nepaliktų jo vieno. Vadinasi, Oliverį reikėjo nuraminti. Ir padaryti tą taip, kad jis nesijaustų nepatogiai. Niekada nebuvo to sakęs, bet Dafydd neabejojo, kad berniukas nenori prieš brolį pasirodyti silpnas. Tai buvo puikiai suprantama, tad vaikinas neketino visko griauti.
Eliotas vėl pradėjo krykštauti iš džiaugsmo - kažkas įmetė. Pasinaudojęs tuo, kad sūnus susitelkęs į aikštę, Dafydd paglostė Oliverio galvą ir padrąsinamai nusišypsojo. Norėjo apkabinti berniuką, bet žinojo, kaip tai būtų gėdinga. Visai nieko daryti irgi negalėjo. Tai, ko gero, buvo rimčiausias išbandymas tėvystės karjeroje. Tik ar Dafydd tam buvo pasiruošęs?.. Pasitikėjimas savimi, kurį su Mayros pagalba pamažu ugdėsi, išnyko kaip dūmas.
Galiausiai Dafydd, vis dar nenuleidžiantis akių nuo Oliverio, paplekšnojo per savo kelius. Kvietė sūnų įsitaisyti ten, bet sprendimą paliko jam: parvesti namo tiesiog nebuvo galimybės. Be galo skaudėjo širdį, bet nieko geriau sugalvoti nepavyko.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 631
  • Taškai: 32
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Pasaulio kvidičo čempionato stadionas
« Atsakymas #21 Prieš 1 metus »
Oliveris pavydėjo Eliotui. Brolis mėgavosi viskuo, kas dėjosi aplinkui. O štai jam buvo baisu. Žiūrėjo į tėtį laukdamas, kol jis ištrauks iš tos baimės. Nematė nieko - tik tėtį. Jis turbūt viską suprato, bet gėdos neliko. Buvo pernelyg baisu. Akyse sužvilgo ašaros, kurioms nutekėti skruostais žemyn sutrukdė tik patenkinti Elioto šūkčiojimai. Nesinorėjo verkti prieš brolį…
O tėtis buvo tiesiog nuostabus! Jis tikrai viską suprato. Nepuolė sodinti ant kelių, ir Oliveris neabejojo, kad taip yra tik dėl Elioto. Dėl tokio supratingumo tėtį mylėjo tiesiog beprotiškai. Vis dėlto ir toliau graudžiomis akimis žvelgė į jį. Negi negalima eiti namo? Rungtynes jau pažiūrėjo, jos spėjo ir nusibosti.
Pakviestas įsitaisyti ant kelių Oliveris atsargiai pažvelgė į Eliotą. Jam, regis, rūpėjo tik aikštė, o ne tai, ką daro tėtis ir brolis. Tai paskatino ryžtis priimti pasiūlymą, ir netrukus Oliveris jau buvo įsitaisęs pasiūlytoje vietoje. Apsikabinęs nieko nesakė, bet galiausiai neišlaikė - iš akių pasipylė ašaros, o berniukas veidu įsirausė į tėčio megztinį.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Pasaulio kvidičo čempionato stadionas
« Atsakymas #22 Prieš 1 metus »
- Pataikė! Pataikė! - šūkavo Eliotas, bet Dafydd rungtynių visai nebesekė. Atidžiai stebėjo Oliverį ir pamatęs akyse ašaras dar labiau sunerimo ir sutriko. Tai buvo per sunku, tik ką vis dėlto daryti? Ar vis tik teks kviesti Mayrą? Nebuvo tikras, kad ji galės palikti mergaites net ir kelioms minutėms. Dafydd juto kylančią įtampą ir baimę. Kai jis galėjo nepagalvoti, kad žaidimas Oliveriui nepatiks? Žinoma, berniukas norėjo į rungtynes, bet Dafydd užduotis buvo apgalvoti tokius dalykus. Štai toks iš tavęs tėvas pats sau smeigė dūrį vaikinas. Jau buvo beatslenkanti savigrauža, bet tuo metu Oliveris persikraustė ant kelių, tad buvo galima bent pabandyti jį nuraminti. Apglėbęs sūnų kurį laiką nieko nesakė. Trumpam žvilgtelėjo į Eliotą ir netgi aikštę. Antrasis sūnus kol kas nieko nepastebėjo - jį labai domino žaidimas. Vadinasi, reikėjo padėti Oliveriui. Deja, Dafydd jautėsi kaip tomis akimirkomis, kai reikia padėti Mayrai ir ją palaikyti, o jis nė neįsivaizduoja, kaip tą padaryti.
- Oliveri, - tyliai sušnibždėjo. Nežinia, ar vaikas per triukšmą galėjo ką nors girdėti, bet tylėti būtų nei šis, nei tas. - Dar negalime eiti namo. Eliotui čia patinka. Bet esu su tavimi ir nepaleisiu. Nesi vienas. Gal nori ausinių, kad negirdėtum triukšmo?
Visą laiką, kol kalbėjo, glostė sūnaus nugarą. Juto, koks jis išsigandęs. Tai draskė širdį. Blogiausia buvo tai, kad nelabai ką galėjo padaryti.
- Matei?! - susižavėjimo kupinas šūksnis privertė pakelti akis. Eliotas stebėjo vieną iš gaudytojų, kuris, regis, atliko kažkokį triuką. Visi aplinkui plojo ir šūkavo “valio”. Nesulaukęs tėčio atsakymo Eliotas galiausiai atsisuko ir apstulbo.
- Kas jam? - paklausė. Dafydd nežinojo, ką atsakyti. Tai, kaip neryžtingai parodė bijąs, bylojo, kad Oliveris nenori visko pranešti broliui. Negi imsi ir viską išpliurpsi?
- Išgąsdino triukšmas, - galiausiai atsakė Dafydd ir perbraukė ranka Oliveriui per plaukus.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 631
  • Taškai: 32
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Pasaulio kvidičo čempionato stadionas
« Atsakymas #23 Prieš 1 metus »
Tai, kad tėtis buvo šalia, šiek tiek padėjo. Deja, tik šiek tiek. Oliveris vis tiek norėjo namo. Norėjo ką nors nupiešti ir pulti mamai į glėbį. Tada kaip didelis vyras panešiotų mažąją Hannah ant rankų. Argi jie dar neprisižiūrėjo to kvidičo?
- Noriu, - sumurmėjo išgirdęs pasiūlymą išvengti triukšmo. Vis dar buvo sulindęs į tėčio megztinį, tad patraukęs galvą pakartojo kiek garsiau: - Noriu.
Rudos akys žvelgė tik į tėtį. Būtent jis buvo gelbėtojas, tik prie jo Oliveris jautėsi saugus.
O štai Eliotas, deja, galiausiai atkreipė dėmesį į juos. Norėdamas nuslėpti gėdą Oliveris vėl įsirausė į tėčio megztinį. Norėjo atšauti broliui, kad tai ne jo reikalas, bet to nepadarė. Ne, geriau likti prie tėčio.
O jis buvo tiesiog nuostabus! Atsakymas nesugėdino, o Eliotui, regis, jo užteko. Oliveris kiek pradžiugo. Jo tėtis yra geriausias pasaulyje! Kaip ir mama. Brolį ir seseris jis taip pat myli. Ką gi, gal galima iškentėti ir kvidičą.
- Myliu tave, tėti, - sumurmėjo pakėlęs galvą taip, kad žodžiai nueitų tiesiai tai ramybės ir saugumo salai į ausį.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Pasaulio kvidičo čempionato stadionas
« Atsakymas #24 Prieš 1 metus »
Oliveris glaudėsi prie tėčio, ir tai vertė pastarąjį jaustis tiesiog puikiai. Mažylis prie jo jautėsi saugus, ir tai buvo nuostabu. Gal ne taip ir blogai tas kvidičas - būtent Dafydd pajuto esantis tas, kuris gali padėti nurimti, jeigu yra baisu.
Berniukui kažką sumurmėjus Dafydd neišgirdo, tačiau netrukus prašymas buvo pakartotas. Teliko išsitraukti lazdelę ir išpildyti tą prašymą. Mokyklos taip niekada ir nebaigusiam žmogui Sukūrimo kerai negali būti paprasti, bet Dafydd žinojo: dėl savo sūnaus padarys ir daugiau.
Netrukus laikė rankose ausines. Žvelgė sūnui į veidą ir džiaugėsi galėdamas būti tuo, kuris suteikia saugumo jausmą. Nusišypsojo ir paglostęs galvelę atsargiai uždėjo ausines.
- Nebijok, viskas gerai, - sumurmėjo pasilenkęs. Rungtynių beveik nebesekė, tad Eliotui pradėjus džiūgauti kiek nustebo. Pakėlęs akis į aikštę netruko atsisukti į sūnų.
- Tikri šaunuoliai, ar ne?
Nebuvo galima pamiršti Elioto, tad Dafydd kelias minutes akylai stebėjo žaidimą. Kvidičas jam patiko, ir tai buvo proga jį prisiminti. Viskas privalėjo būti gerai.
Netrukus bet kokias mintis apie kvidičą nutraukė tiesiai į ausį tariami žodžiai. Širdis net pašoko iš laimės. Atrodė, krūtinė tuoj sprogs. Dafydd prisiminė, kaip buvo gera išgirsti tą frazę iš Mayros. Tada ji dar nemylėjo - norėjo mylėti, - tačiau vis tiek buvo nuostabu. Dabar viskas buvo kitaip. Oliveris tai pasakė iš visos širdies - dėl šito Dafydd buvo daugiau nei tikras. Jis reikalingas savo berniukui. Oliveris mėgsta leisti laiką kartu ir, maža to, myli. Dafydd nusišypsojo.
- Ir aš tave myliu, mažyli, - atsakė priglausdamas berniuką prie savęs. Neįsivaizdavo, ar kada nors ištarė tą frazę ne Mayrai. Ir vis dėlto buvo be proto gera.
Dar kartą nusišypsojęs pažvelgė į siaučiančią aikštę. Nepaleido Oliverio ir mėgavosi akimirka.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 631
  • Taškai: 32
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Pasaulio kvidičo čempionato stadionas
« Atsakymas #25 Prieš 1 metus »
Oliverio tėtis tikrai nuostabiausias tėtis pasaulyje! Jau netrukus jis iš oro ištraukė ausines, kas šešiametį berniuką labai sužavėjo. Mielai būtų užsikabinęs tėčiui ant kaklo, bet prie Elioto nenorėjo to daryti. Oliveris mylėjo savo brolį, bet jie buvo tokie skirtingi… Eliotas ir piešti nemėgsta! Nesinorėjo sulaukti pašaipų.
Su ausinėmis Oliveris pasijuto gerokai saugesnis. Vis dar šiek tiek girdėjo, kas vyksta aplinkui, bet garsas buvo gerokai tylesnis. Tik tėtis galėjo tai padaryti. Prisiglaudęs prie jo berniukas stengėsi negalvoti apie tai, ką vėliau pasakys Eliotas. O jeigu bandys šaipytis, jis viską pasakys mamai. Nenorėjo būti skundikas, tad vylėsi, kad brolis jį supras.
Tėčiui susitelkus į žaidimą Oliveriui teko padaryti tą patį. Nelabai ką ten suprato, bet Eliotui aiškiai patiko. Kai tėtis negirdės, būtinai paklaus brolio apie taisykles. Kitą kartą būtinai nustebins tėti savo kvidičo žiniomis.
Tėtis jį myli! Po šių žodžių maža širdelė prisipildė laimės. Oliveris tiesiog švytėjo. Kažkam įmetus Eliotas vėl pradėjo džiūgauti, bet jo brolis matė tik vieną žmogų - tą, kuris suteikė nuostabų saugumo jausmą.
- Esi geriausias tėtis pasaulyje, - labai rimtai ištarė Oliveris pakeldamas akis. Vėl apkabinęs nutarė nepaleisti tol, kol baigsis šitos prailgusios rungtynės.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Pasaulio kvidičo čempionato stadionas
« Atsakymas #26 Prieš 1 metus »
Oliveris laikėsi jo įsitvėręs ir tai teikė tiesiog nenusakomą palaimą. Mažyliui turbūt nebuvo lengva tai daryti prie brolio, bet vis tiek buvo galima apkabinti savo nuostabų berniuką ir tuo mėgautis. Gal buvo kiek apmaudu, kad vienas iš dvynių pernelyg nesidomi žaidimu. Vis dėlto net ir dabar jis sugebėjo tvirtinti ryšį. Ant kelių sėdintis Oliveris buvo tai, apie ką savimi nepasitikintis tėvas, koks ir buvo Dafydd Carwyn Llewellyn, galėtų tik pasvajoti. Glaudė mažylį prie savęs ir tiesiog jautėsi laimingas. Ko gero, tai buvo pirmas kartas gyvenime, kai jis taip jautėsi be Mayros šalia. Pagalvok, kur būtum, jei ne ji, kvaily pats save supeikė taip tarsi atsiprašydamas mylimosios, kad išdrįso pasijusti laimingas be jos. Širdį nusmelkė nerimas ir kaltė, bet tada Oliveris sugebėjo dar labiau nudžiuginti.
Žinoma, jo ištarta frazė tiesiog negalėjo būti tiesa - Dafydd buvo pernelyg netikęs, kad būtų “geriausias pasaulyje.” Bet šešiametis mažylis kalbėjo nuoširdžiai - jis tikėjo, kad būtent taip ir yra.
- Esu toks tik todėl, kad turiu tokius nuostabius vaikus, - pratarė vaikinas pažvelgdamas sūnui į akis. Negalėjo pasakyti, kad jis taip pat yra geriausias pasaulyje sūnus. Toks buvo ir dar vienas. Ir dabar jis be galo džiaugėsi dar dešimčia taškų.
- Jūs visi esat mano nuostabūs mažyliai, - dar pridėjo Dafydd ir nusišypsojo. - O mama… - nelabai žinojo, kaip perteikti, kokia ypatinga yra Mayra. Nežinojo, kiek vaikai supranta apie tėvų jausmus vienas kitam. Kelias akimirkas švelniai šypsojęsis tai, kuri liko namie, pridūrė: - Tavo mama yra pati nuostabiausia mergina ir mama.
Tai toli gražu neperteikė to, ką norėjo pasakyti apie mylimąją, bet kažkodėl atrodė, kad tai, kas čia tiktų labiausiai, nebuvo skirta šešiamečio ausims. Mintimis grįžo į Sautendą ir stipriai apkabinęs savo mažylių mamą kuždėjo į ausį visus įmanomus švelnius žodžius.
- Pagavo!
Garsus šūktelėjimas privertė atsisukti. Tai Eliotas pranešė apie pasibaigusias rungtynes. Pavyko grįžti į stadioną, tad Dafydd pažvelgė į vaikus ir paklausė:
- Eime ar dar norite pabūti?

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 631
  • Taškai: 32
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Pasaulio kvidičo čempionato stadionas
« Atsakymas #27 Prieš 1 metus »
Oliveris jautėsi laimingas. Nors aplinkinis triukšmas gąsdino, užteko tiesiog apkabinti tėtį, kad būtų geriau. Čia, ant geriausio pasaulyje tėčio kelių, jis jautėsi saugus. O ir Eliotas nesakys nieko blogo. Visi trys žinojo: jei padrąsinimo ar apkabinimo prireiktų antrajam dvyniui, tėtis jį lygiai taip pat suteiktų.
- Mama yra geriausia mama pasaulyje! - tvirtu balsu ištarė Oliveris. Tėtis apie kažką susimąstė, bet tai netrukdė dar tvirčiau jį apkabinti. Berniukas atsistojo ant tėvo kelių ir rankomis apsivijo jo kaklą. Taip būdavo visų smagiausia.
Garsus brolio šūktelėjimas privertė pašokti ir gąstelėjus vėl susirangyti sėdomis. Oliveris paslėpė veidą tėčio megztinyje - aplinkui ir vėl buvo per daug triukšmo. Jis norėjo namo - pas mamą. Gerai, kad tėtis kaip ir visada buvo supratingas ir pasiūlė būtent ten ir keliauti. Oliveris žvilgtelėjo į brolį - Eliotas akivaizdžiai dar norėjo pasilikti. Pasitempęs, kad pasiektų tėčio ausį, Oliveris tiesiai į ją sušnibždėjo:
- Aš labai noriu namo…
Po šių žodžių vėl susigūžė į kamuoliuką, bet maldaujantis žvilgsnis įsmigo į tėvo akis ir nė neketino trauktis.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Pasaulio kvidičo čempionato stadionas
« Atsakymas #28 Prieš 1 metus »
Entuziastingi Oliverio žodžiai apie Mayrą sušildė širdį. Jie tarsi parodė, kad Llewellyn šeimoje vyrauja tai, ko Dafydd norėjo labiausiai - visapusė meilė ir pagarba. Žinoma, baimė, kad vaikai pareikšt nenorintys pažinti tėvo, niekur nedingo, bet dabar viskas buvo kitaip. Kad yra reikalingas Oliveriui, Dafydd neabejojo. Eliotas buvo visai kitoks, tad dėl jo buvo gerokai neramiau. Tam vaikui reikėjo tik pramogų ir žaidimų. Ar jis, Dafydd, pajėgus tai suteikti? Miriam buvo labai gera mergaitė - atrodė, kad nė neišdrįstų ištarti tokių žodžių. O štai mažoji Hannah nuo pat gimimo buvo tokia panaši į Mayrą, kad atstūmimas iš jos pusės būtų skaudžiausias. Laimei, Dafydd dar turėjo laiko pelnyti jauniausios šeimos narės meilę ir taip užsitikrinti, kad nebus atstumtas.
- Ar tik mes visi nesam pernelyg nuostabūs? - nusišypsojęs paklausė Dafydd, kai sūnus vos nenurovė jam galvos. Reikėjo sutelkti visą valią, kad liktų stadione - labai jau norėjosi grįžti pas nuostabiausią mamą pasaulyje ir jai šį faktą priminti. Kaip ir tą, kad ji yra nuostabiausia žmona ir mylimoji.
Vėl teko raminti Oliverį, o atviras prašymas parodė, kad nebėra ko gaišti. Dafydd, vis dar laikantis sūnų ant rankų, atsistojo. Eliotas iš karto suraukė nosį.
- Nagi, prisibuvome. Tavo brolis nori keliauti, - švelniai pratarė vaikinas ir paglostė kvidičininko galvelę. Vaikas priekaištingai pažvelgė į brolį. - Tai jūsų pirmos kvidičo rungtynės. Manau, kad įspūdžių per akis. Ateisime kitą kartą ir galėsime pabūti ilgiau, - bandė guosti nusiminusį Eliotą. Nelabai pavyko, tad Dafydd pasijuto nekaip. Atrodė, kad iškelia Oliverį aukščiau, o kaip tik to prisiekė nedaryti niekada gyvenime.
- Eliotai… - tyliai kreipėsi į sūnų norėdamas parodyti, kad jo norai lygiai taip pat svarbūs. Atsargiai pastatė Oliverį ant žemės ir vėl atsisuko į nusiminusį dvynį. - Esi jau didelis berniukas. Nesiraukyk. Būtinai ateisime vėl. Kai tik Miriam bus sveika. Ar gerai?
Vis dar nusivylęs Eliotas linktelėjo, bet kiek švelniau pažvelgė į brolį. To užteko, kad Dafydd nusišypsotų. Paėmęs savo nuostabių mažylių rankutes neskubėdamas traukė paskui minią. Jau visai netrukus sėdės traukinyje, vežančiame į geriausią vietą pasaulyje - namus.