[Markas Moore]

[Tema: Nedovanotini kerai]
[Kabineto aprašymas]

 Ak, pavasaris. Turbūt pats bjauriausias metų laikas, kai viskas tiesiog spinduliuoja gyvybe ir trokšta daugintis. Marką džiugino tik mokinių akyse egzaminams nenumaldomai artėjant nykstanti viltis. Žinoma, kaip ir praeitais metais, jis klastuolių nerėmė prie sienos dėl mokslų - patys vaikai, o ne jis, buvo atsakingi už savo rezultatus. Užtat profesorius, itin patenkintas praeitų ir užpraeitų metų egzaminais, toliau kruopščiai kūrė užduotis, kurios retam ateities būrimui gabumų turinčiam mokiniui pasirodydavo košmarų pavidalu.
 Ankstyvą gegužės rytą pragydę paukščiai ir pro debesis išlindusi saulutė regis negalėjo pilnai panaikinti kabinete nusistovėjusios tamsos ir niūrumo. Atidaryti langai, nuimtos užuolaidos, nuvalytos dulkės ir sumažėjęs iškamšų skaičius taip pat negelbėjo. O to priežastis buvo labai paprasta - Markas niūriau nei įprastai sėdėjo už savo stalo, kartais piktai šniurkštelėdamas nosimi. Kažkuris herbologijos valdose pražydęs augalas savo suknistomis žiedadulkėmis užkrėtė pusę pilies. Ačiū Dievui - apsigynimo nuo juodosios magijos kabinetas buvo saugus. Kol kas. O profesorių ši situacija paprasčiausiai siutino.
 Nuskambėjus varpui, Markas išsipūtė nosį ir atsistojęs kreipėsi į mokinius:
-Sveikinu. Teorijos nebus. Vietoj jos, filosofuosim apie gėrį ir blogį. Pasiruoškite pergamentus, plunksnas bei smegenis - jei tokias turite. Šiandien lazdelių nereikės, o pamokos tema skambėtų maždaug taip: ar nedovanotini kerai tikrai yra nedovanotini? Savo nuomonę galėsite parašyti, garsiai jos sakyti nereikia. Turbūt daugelis suprantate, kad magija savaime nėra bloga ar gera. Ji tėra įrankis, viskas priklauso nuo ją valdančio žmogaus. Ja galima ginti, užpulti, kankinti... Galima ir pasigailėti ar išgelbėti. Net ir su paprasčiausiu Episkey ar Accio galima sukelti žmogui sunkiai suvokiamas kančias, tad ar Imperio galėtų ką nors išgelbėti? Ar tikrai už kiekvieną nedovanotinų kerų panaudojimą žmogus nusipelno praleisti gyvenimo likučius Azkabane? Na, čia skirta jūsų asmeniniams pamąstymams.
 Šiandienos užduotis tokia - jūs peržiūrėsite prisiminimus, bet tie prisiminimai jums atrodys tik kaip itin tikroviškas sapnas - kai pabusite, jie pamažu išnyks iš jūsų sąmonės ir liks nebent jausmai. Jie yra dviejų rūšių - vienuose jūs būsite žmogus, kuris naudoja nedovanotinus kerus, kituose - būsite kerų auka. Jums reikės peržiūrėjus prisiminimus pamąstyti ir parašyti atsakymą į patį svarbiausią šios pamokos klausimą: ar nedovanotini kerai tikrai yra nedovanotini? Po pamokos perlenkite pergamentą ir palikite ant stalo - pasirašyti nebūtina.
 Profesorius mostelėjo lazdele ir ant suolų pasimatė paprastos medinės dėžutės, kurias iki šiol slėpė kerai.
-Pradėkite praktiką,-tarė garbanius ir vėl atsisėdo už stalo.

Dėžutėse paprastas juodo stiklo buteliukas. Skystis jame švelnaus mėtų ir šlapios žemės kvapo, šiek tiek tirštesnis už vandenį, bespalvis, išpylus pradeda intensyviai garuoti. Jį išgėrus, apima mieguistumas, prisiminimai matomi tarsi sapnas iš vieno žmogaus pozicijos.
KERUS IR IŠ KURIOS POZICIJOS MATYSITE PRISIMINIMĄ, PARAŠYSIU PO ĮRAŠU!
Atsibudus, jūsų veikėjas turi parašyti kažkokią reakciją ar mintis, susijusias su ką tik matytais vaizdiniais.
Kaip visada:
3 įrašai 600-1200 simbolių
arba
2 įrašai 1200+ simbolių
Parašius daugiau, vertinami visi įrašai.
Pamoka iki 11-08.
Jeigu kas neaišku, parašykite a.ž.

[Cristal Daunt]

Po labai ilgo laiko Cristal vėl tupėjo profesoriaus Moore kabinete. Neteisinga būtų sakyti, kad trylikametė grifė visiškai nekentė Apsigynimo nuo Juodosios Magijos pamokų, na bet jos, švelniai tariant, nebuvo mergaitės mėgstamiausios. O ir profesoriumi žaliaakė per daug susižavėjusi nebuvo. Mieliau žiūrės pro langą negu kažko klausys, bet vis dėl to viena ausimi nugirdusi apie ką bus pamoka, susiraukė. Trečiakursė nemanė, kad apie Nedovanotinus kerus yra puiki mintis kalbėti, ypač kai pamokoje yra daug jaunesnių mokinių. Ir pati Cristal daug apie juos nežinojo, bet jeigu jau pavadinime yra žodis Nedovanotini, tai tikrai nieko gero nereiškia.
Dar labiau antakiai buvo suraukti kai išgirdo ką reikės daryti, bet greitai mergaitės mimika vėl pasikeitė. Nedovanotinų kerų naudojimas pamokoje, Cristal nuomone, nebuvo geriausia idėja, bet negi dabar atsisakysi progos bent pabandyti ką tai reiškia. Dar šiek tiek padvejojusi Cristal ranka kyštelėjo į medinę, stebuklingai ant jos stalo atsiradusią, dėžutę. Išsitraukus juodą buteliuką ir atsidariusi jį net nemanė uostyti, nes po to dar apsigalvos ir, pabijojusi kvapo, pasišalins iš pamokos. Greit jį atkimšusi užsivertė ir nurijo keistos konsistensijos skystį.

Imperio, kerų auka.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Teleskopo ant stalo nebuvo. Kaip ir kuprinėje. Praėjusį kartą pasišaipyti iš kvaišos Elliw buvo beveik smagu. Deja, tik iki to laiko, kai Sabrina von Sjuard viską sugadino. Dėl tos priežasties Deoiridh nebesivargino neštis "reikalingiausio prietaiso" į pamoką. Ne, dabar ji tiesiog sėdėjo prie stalo ir stengėsi neužmigti. Pamokos tema pasirodė esanti visai įdomi. Deja, ko gero, nepakankamai, kad Deoiridh norėtų ką nors daryti. Ji šiek tiek bijojo Marko Moore, tačiau nutarė, kad sugebės išsisukti nuo darbo pernelyg nekrisdama į akis. Tad dabar žvalgėsi po klasę, kur geri berniukai ir mergaitės pradėjo atlikti praktiką.
Besidairydama rudaplaukė pamatė koledžo draugę, su kuria nesiejo patys šilčiausi santykiai. Nors abi žaidė kvidičo komandoje, Deoiridh vis dar pyko ant Cristal už nutikimą prie Hagrido trobelės. Tad dabar reikėjo apsispręsti, ar leisti jai ramiai atlikti praktiką, ar kaip nors atkeršyti. Pamačiusi, kaip buvusi komandos draugė išgeria pamokai reikalingą skystį animagė labai greitai apsisprendė: būtinai reikia atkeršyti. Tad atsistojo iš savo vietos ir priėjo prie Cristal.
- Tai dabar esi gera mergytė, kuri atlieka praktiką, ar ne? - garsiai paklausė ji, tikėdamasi, kad koledžo draugė dar spės ją išgirsti. Sugriebė už peties ir dar garsiau paklausė: - Ei, ar girdi!
Deoiridh suirzo. Jai labai nepatiko, kad praktikos metu jie turėjo atsidurti kažkokioje iliuzijoje: kaip tokiu atveju tinkamai atkeršyti? Ilgokai svarsčiusi mergaitė priėmė sprendimą: nuėjusi atsinešė rašalą ir savo plunksną. Ilgai nebedvejojusi Cristal ant kaktos nelabai dailiai užrašė: "aš nemoku žaisti kvidičo."
Deoiridh patenkinta išsišiepė ir grįžo į savo vietą. Jeigu ji nesuklydo ir tuo metu koledžo draugė išties jau buvo pasinėrusi į iliuziją, ji su šituo užrašu tikriausiai vaikščios visą dieną.
Grifiukė paėmė savo buteliuką ir įsispoksojo į jį. Vis dėlto skysčio negėrė.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Teleskopas stovėjo ant stalo. Elliw sėdėjo prie jo ir spoksojo į didžiausią brangenybę. Miglotai prisiminė, kaip praėjusios pamokos metu dar kažkas buvo atsinešęs žvaigždžių stebėjimo prietaisą. Tai ją labai pradžiugino, deja, dabar niekaip negalėjo prisiminti, kuris mokinys tai buvo. Be to, kažkokia nuojauta kuždėjo, kad kažkas per tą pamoką dar atsitiko. Deja, Elliw neprisiminė, kas tiksliai. Ji nė nesivargino bandyti prisiminti. Tiesiog sėdėjo klasėje ir bandė klausyti, ką šneka profesorius Doore.
Kas yra tie dovanotini ar nedovanotini kerai ji nė neįsivaizdavo. Dėl tos priežasties labai greitai pametė profesoriaus mintį. Daug svarbiau buvo tai, kad jis mėgo trankytis teleskopais. Kažkodėl šį faktą labai gerai įsiminusi Elliw vis tiek nepraleido nė vienos apsigynimo nuo juodosios magijos pamokos. Ir kažkodėl vis tiek kas kartą atsitempdavo su savimi teleskopą.
Išgirdusi, kad reikės pasinerti į kažkokią iliuziją, sapną ar kažką panašaus, švilpė visiškai neapsidžiaugė: juk jai ir šiame pasaulyje sekėsi, sakykime taip, nelabai gerai. Ar yra bent kažkoks šansas, kad ten jai seksis geriau? To tikėtis, ko gero, nereikėjo. Vis dėlto pamokos darbą atlikti reikėjo. Rudaplaukė nenoromis paėmė juodą buteliuką. Neprisiminė, ar profesorius Doore minėjo, kokio jis bus skonio ar kvapo. Vis dėlto buvo tikra, kad jį reikės išgerti. Nenoromis atkimšo buteliuką ir įsižiūrėjo į skystį. Kadangi stiklas buvo juodas, nelabai matėsi, kaip atrodo pats eliksyras ar kad ir kas ten bebūtų. Ilgokai svarsčiusi velsietė pagaliau susipylė turinį į gerklę.
Ir tą pačią akimirką siaubingai užspringo. Dalį skysčio pavyko sėkmingai praryti, tačiau Elliw pradėjo siaubingai kosėti ir purtytis. Netrukus pajuto, kad dūsta. Norėjo pašaukti profesorių, kad jai padėtų, tačiau negalėjo išspausti nė žodžio. Vis nenustodama kosėti ir dusti mergaitė pajuto paniką. Netyčia nuvertė teleskopą nuo stalo, tačiau to net nepastebėjo. Kadangi niekaip negalėjo suvaldyti savęs, blogas jausmas niekur nedingo. Galiausiai nutiko tai, ko, ko gero, reikėjo tikėtis nuo pat šios pamokos pradžios: besipurtydama nuo kosulio Elliw nusidrėbė ant grindų.

Avada Kedavra, kerėtojas.

[Markas Moore]

 Markas sėdėjo kėdėje, vos vos suposi ir spoksojo į lubas. Regis, jų seniai niekas nevalė, mat dar matėsi daugybė į jas paleistų kerų žymių. Alergija, regis, pamažu ėmė atslūgti, na, bent jau akių nebegraužė kaip kiekvieną kartą įėjus į berniukų miegamąjį. Užtat pamažu profesorių pradėjo migdyti - ech tie žiobariški vaistai! Išsipūtęs nosį, Markas atsisuko į klasę. Ir pačiu laiku.
 Nors dauguma mokinių ramiai it užmušti dirbo, panelė varlytė nusprendė, kad ji geresnė nei visi. Nors grifai dėl savo tam tikrų savybių nebuvo Klastūnyno vadovui prie širdies, jis vaikų gailėjo dėl vadovo. Turbūt todėl ramiai stebėjo, kaip ant nepažįstamos grifiukės kaktos išryškėja užrašas, privertęs mokytoją prunkštelėti. Nusprendęs irgi šiek tiek pasilinksminti Markas mostelėjo lazdele, tyliai murmėdamas užkeikimą, ir taip ant panelės varlytės kaktos pasirodė žodžiai: žaliaodė bjaurybė.
 Trumpą džiaugsmo akimirką sugadino iš niekur atsiradusi didžioji nelaimė Elliw. Profesorius pavartė akis ir patraukė merdinčios švilpės link.
-Anapneo,-sumurmėjo mokytojas, nukreipęs lazdelę į mergaitę. Viešpatie Švenčiausias, už ką man taip? Pakėlęs Goff nuo žemės, tiesiog paguldė ją ant suolo ir grįžo į savo patogiąją kėdę. Regis, pamoka bus blogiau už alergiją.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Atrodė, kad klasėje viskas vyko labai ramiai. Geri vaikučiai atlikinėjo praktiką, net ir Elliw dar nieko nesugriovė (nors profesoriui ir teko ją gelbėti), o štai Deoiridh sėdėjo ir spoksojo į buteliuką. Iš pradžių net neatkreipė dėmesio į kažkokį keistą jausmą kaktoje, tarsi kas būtų perbraukęs plunksna. Suirzusi pasičiupinėjo kaktą, tačiau nieko nepajuto. Metė žvilgsnį į profesorių, nes įtarė, kad jis galėjo pastebėti, kaip mergaitė "puošė" Cristal kaktą. Deja, dabar nebuvo jokios kitos išeities, tik laukti, kol baigsis pamoka, ir tada sužinoti, ar profesorius sugalvojo jai atkeršyti. Jeigu taip... Minties grifiukė neužbaigė, nes staiga į galvą atėjo kita. Dėl visa ko gerai apsižvalgė po klasę, ar čia nėra Sabrinos von Sjuard. Kad ir kaip ten būtų, prie jos šaipytis iš Elliw nebesinorėjo. Vis dėlto varnės čia lyg ir nebuvo, tad rudaplaukė galėjo jaustis saugi. Kaip gera mergaitė ji pakėlė ranką ir kreipėsi:
- Profesoriau... Roore, - išraiškingas žvilgsnis į Elliw turėjo parodyti, kad Deoiridh tiesiog nori pasityčioti iš tos kvailos mergiotės. - Aš neprisimenu užduoties, gal galėtumėte man ją priminti? Aš kažkokio neaiškaus skysčio tikrai negersiu, kol nežinosiu, kodėl man reikia tai padaryti!
Rudaplaukė nutilo ir žiūrėjo į profesorių nekaltomis akutėmis. Klausė savęs, ar jis patikės, kad visa tai buvo tikra. Juokingiausia buvo tai, kad Deoiridh išties neprisiminė, ką jai reikia padaryti šios pamokos metu. Ji nebuvo tikra, ar tai darys, tačiau jeigu užduotis pakenčiama, kodėl ne? Norom nenorom teko pripažinti, kad kai kurios profesoriaus Moore pamokos buvo visai neblogos.

[Markas Moore]

 Hm, tie žiobariški vaistai nuo alergijos buvo tikra rakštis subinėj, mat nuo jų Markas vos prisėdęs pradėjo snūduriuoti. Galėjo pasiguosti nebent tuo, kad akys nebeašarojo, nosis lėčiau bėgo ir nebereikėjo jos gaudyti kas dešimt minučių, o ir čiaudulys apstojo. Tik, deja, kai mieloji panelė varlytė prabilo, čiaudulys užpuolė visu stiprumu, lyg garbanius būtų alergiškas nesąmonėms. Kelias minutes klasėje buvo girdėti tik mokytojo čiaudėjimas, tada jam teko išsipūsti nosį ir pagaliau Klastūnyno vadovas galėjo pakelti akis į kažko klaususią mokinę. Kad ir pats kaip nemėgo Elliw, patyčių mergaitei nelinkėjo - pats per gerai buvo tai patyręs savo kailiu. O vaikai kartais gali būti žiauresni nei suaugę. Tik štai, ar grifų vadovas sugebėtų įsikišti į tokį reikalą ar sėkmingai ignoruotų? O Amneta, kurį vos matydavo pily, ką jis? Suknistas švilpių vadovas, o štai čia jis gelbsti jo mokinę!
-Lyall Galbraith,-kiek prikimusiu balsu kreipėsi į grifę Markas,-Visų pirma, Moore, o jei neištari mano pavardės, tiesiog profesorius. Išgeri, peržiūri prisiminimą ir atsakai į klausimą: ar nedovanotini kerai tikrai yra nedovanotini? Antrą kartą neaiškinsiu, galėsi pasiklausti panelės Daunt, kai baigsis jos eliksyro poveikis. Nors, jei nesupranti užduoties, gali dirbti kartu su panele Goff. Jeigu... Kai ji atsibus.
 Duodamas suprasti, kad daugiau į tokius klausimus neatsakinės, profesorius atsistojo ir atsinešęs puodelį ir arbatinuką pradėjo darytis arbatą.

[Ashton Hughes]

 Ashtonui gal ir būtų patikusios apsigynimo nuo juodosios magijos pamokos, jei ne profesorius. Ne tik, kad Klastūnyno vadovas, bet dar ir kažkoks keistas dėdė, mėgstantis palaikyti šiurpią atmosferą kabinete. Cha, gerai, kad Hughes dar neteko sutikti Greywindo.
 Iš tiesų, norėjo išmokti kokių nors kerų, nes jie patiko, tačiau visi profesoriai prigalvodavo visokiausių nesąmonių ir Ashtonas taip nieko ir nesuprasdavo, nes užduotys būdavo sunkios, o jis pirmakursis ir dar nemokėjo tiek daug kerų, kaip kiti.
 Nelabai suprato apie ką kalba profesorius, keletą kartų linktelėjo, lyg ką suprastų, tačiau išgirdęs užduotį vos susilaikė ko nors netinkamo nepasakęs garsiai. Jokių kerų! Viskas tik sapnas! Prisiminimas! Kaip šitaip galima ko nors naudingo išmokti?
 Tiesa... Tai turėjo būti lengviau. Nemosuoti lazdele, ramiai pamiegoti, parašyti kelis sakinius ir tikėtis, jog negausi trolio. Berniukas apsižvalgė, pažiūrėjo ką daro kiti mokiniai. Visai nesinorėjo gerti to skysčio, ypač, kad jo parūpino tas profesorius. Kas žino, ko daugiau čia galėtų būti primaišyta? Medinė dėžutė neatrodė įtartina, tačiau juodo stiklo buteliukas laisvai galėjo ką nors slėpti. Kodėl ką nors reikėjo pilti į juodo stiklo buteliuką? Ar nepakanka to, kad klasėje ir taip šiurpu?
 Hughes apsižvalgė, pažiūrėjo ką daro kiti mokiniai. Vykdė užduotį. Ar pavyktų jo negerti ir kurį laiką pabūti užsimerkus? Žvilgtelėjo į profesorių, kuris, atrodė, galėtų net perskaityti mokinių mintis. Nurijo seiles. Teks gerti. Atkimšo, iš toliau pauostė, tačiau užuodė tik šviežias mėtas ir dar kažką, lyg žemę po lietaus. Na ką gi, jei mirštam, tai visi kartu. Pirmakursis išgėrė visą skystį vienu mauku ir prieš pajusdamas mieguistumą dar spėjo pagalvoti, kad būtų liūdna taip anksti nutraukti jaunas dienas.

Avada Kedavra, kerų auka

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Elliw miglotai prisiminė, kaip nugriuvo ant grindų. Vis dėlto dabar ji buvo kažkokioje keistoje vietoje, kuri tikrai nebuvo profesoriaus Soore pamokos kabinetas. Mergaitė jautėsi labai sutrikusi ir išsigandusi. Dar labiau sunerimo tada, kai suprato, kad staiga pasidarė gerokai aukštesnė ir stambesnė. Pradėjo apžiūrinėti savo rankas, kurios irgi buvo keistai didelės. Ji norėjo garsiai paklausti, kur esanti, tačiau kažkodėl negalėjo išleisti nė garso.
Elliw pajuto einanti kažkokių žmonių grupės link. Tai buvo labai baisu, nes net iš tolo matėsi, kad jie yra suaugę, be to, jų ten susirinko bent dvidešimt. Vis dėlto mergaitė ar, tiksliau, aukštaūgė moteris, buvo visiškai įsitikinusi, kad jai reikia ten atsidurti, tik kol kas dar nežinojo, kodėl. Kadangi buvo tamsu, ji nesibaimino būti pastebėta. Vis dėlto stengėsi eiti kuo tyliau. Pagaliau ji atsidūrė visai netoli žmonių grupės. Jie, išsidėstę gana dideliais tarpais, ratu supo du apsiaustais vilkinčius žmones, laikančius mažą berniuką. Iš kažkur Elliw pažinojo tą berniuką. Žinojo ir tai, kad jį būtinai reikia išgelbėti. Stengdamasi nesukelti nė menkiausio garselio ji išsitraukė iš kišenės lazdelę. Nenaudodavo jos labai dažnai, nes gyveno tarp žiobarų, tačiau buvo tikra, kad šį kartą pasiseks. Vienam iš apsiaustuotųjų pakėlus akis Elliw suprato pažįstanti ir jį. Būtent tas žmogus nužudė jos... dukrą? Ta mintis šiek tiek sutrikdė lazdelę laikančią žmogystą, tačiau ji buvo tuo visiškai įsitikinusi. Visą širdį ir protą apėmė vienas noras - atkeršyti. Už tai, ką jis padarė, atpildas galėjo būti tik vienas - mirtis. Elliw pernelyg gerai žinojo tam skirtą burtažodį. Ji pakėlė lazdelę ir nukreipė ją į nekenčiamą padarą.
- Avada kedavra, - skambiu ir aiškiu balsu garsiai ištarė. Nespėjo suprasti, kai atsitiko, kai griuvo negyva: pasirodo, ne už to galo paėmė lazdelę, tad kerai šovė į ją ir pataikė tiesiai į širdį.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

- Atsiprašau, profesoriau, - suburbėjo Deoiridh, kai Moore metė aiškią užuominą, kad iš Elliw tyčiotis neleis. Mergaitę vis dar trikdė, kad Hogvartsas buvo kažkoks tos kvėšos gynėjų klubas, tačiau neliko ką daryti.
Ji klausėsi užduoties ir mąstė. Atrodė, kad pamoka turėtų būti visai įdomi. Labai nesinorėjo to pripažinti, tačiau kaip tik taip ir buvo. Argi ne kiekvienas norėtų išbandyti Nedovanotinus kerus ant kito kailio ir už tai nenukentėti? Ji jau pradėjo patenkinta šieptis, kai Moore užsiminė apie darbą kartu su... Ta kvaiša?!
- Su panele Goff tai tikrai nieko nedarysiu, - garsiai išrėžė grifiukė ir įtariai pažvelgė į profesorių: jei ji atsibus? Ką tai turėtų reikšti? Nepaisant to, kad negalėjo Elliw pakęsti, Deoiridh nelinkėjo jai mirties ar sunkių sužeidimų. O ir kam jų linkėti? ji ir taip nuolat tokių prisirenka. Tad rudaplaukė ilgokai spoksojo į garbanotą vyriškį.
Animagė vėl paėmė į rankas stiklinį buteliuką. Dabar ji jau žinojo, kas nutiks išgėrus skystį (ar bent jau manė žinanti), tačiau vis tiek jautėsi gana nejaukiai. Tik dabar išties suprato, kad jai reikės panaudoti Nedovanotinus kerus. O jeigu ji gaus avada kedavra? Ką nors taip paprastai nužudyti nebus lengva, net jeigu tai bus tik kažkieno prisiminimas. Ar dabar ketini praskysti? suniekino save mergaitė ir atkimšo buteliuką. Pauostė skystį. Kvapas buvo gana malonus, tačiau dėl skonio rudaplaukė kažkodėl nebuvo tokia tikra. Giliai įkvėpusi ji išgėrė eliksyrą. Tą pačią akimirką pajuto, kaip ima snūsti, tad pasidėjo galvą ant suolo, kad būtų patogiau miegoti.

Crucio, kerų auka

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Elliw staiga atsimerkė ir pašoko. Kadangi profesorius buvo paguldęs ją ant stalo, mergaitė labai sėkmingai nuo jo nusivertė - ir uždribo tiesiai ant teleskopo, kuris su kabineto grindimis susipažino jau anksčiau. Skaudžiai susitrenkusi į kietą vamzdį Elliw šniurkštelėjo.
- Liucija? - beviltiškai kreipėsi ji. - Sabrina?!
Deja, nė vienos iš dviejų teleskopų taisytojų čia nebuvo. Švilpė neįsivaizdavo, ar jų nėra pamokoje, ar jos negirdi, ar šį kartą nutarė ją ignoruoti. Vis dėlto tikėjosi, kad pastarasis variantas nėra teisingas.
Bebandydama atsistoti mergaitė kaukštelėjo galvą į stalą ir suriko per visą klasę. Ją ir taip išgąsdino visai nesena patirtis, kuri, tiesa, jau grasino nugrimzti užmarštyje. O čia dar reikėjo kankintis kabinete! Laimei, pagaliau pavyko atsistoti, tačiau mergaitė jautėsi kaip sudaužyta: per daug kartų kažkur krista ar nusimušta.
Galų gale pavyko atsisėsti ant kėdės. Teleskopo liekanas rudaplaukė atsargiai padėjo ant stalo - po pamokos reikės susirasti Liuciją arba Sabriną ir paprašyti pagalbos. O dabar reikėjo kažkaip užbaigti pamokos darbą. Švilpė prisiminė, kad kažką lyg ir turėjo aprašyti ar papasakoti. Deja, konkrečiai nieko neprisimindama Elliw ilgokai sėdėjo su plunksna rankoje ir nieko nematančiomis akimis spoksojo į pergamentą. Staiga apsidžiaugusi norėjo parašyti burtažodį, kuris ten buvo panaudotas, tačiau suprato net ir jo nebeprisimenanti. Tai labai nuvylė velsietę, nes šį kartą ji labai norėjo tinkamai atlikti pamokos darbą. Pakėlusi akis į profesorių Soore jau žiojosi klausti, tačiau jis atrodė į kažką labai įsigilinęs, tad nutarė geriau netrukdyti. Vėl įsispoksojo į pergamentą ir susimąstė.
Nežinojo, kiek laiko taip sėdėjo, tačiau atrodė, kad pamoka turėtų netrukus baigtis. Vadinasi, jai skubiai reikėjo aprašyti... kažką. Tikriausiai tai, ką patyrė, kol buvo kažkur išvykusi. Vis dėlto aiškus prisiminimas buvo tik vienas: jai buvo siaubingai baisu. Padažiusi plunksną į rašalą jau ruošėsi rašyti, tačiau vėl sutriko: argi tokio paaiškinimo pakaks? Elliw dar kurį laiką svarstė, ką rašyti, bet galiausiai ji išsigando nespėsianti, tad ant pergamento atsirado užrašas:

Buvo labai baisu.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh stovėjo kažkokiame kambaryje be langų. Viršuje kabojo lempa, skleidžianti blausią šviesą. Deja, ta šviesa suteikė kambariui ir situacijai tik dar daugiau nejaukumo. Mergaitė, tiksliau, kokių dvidešimties metų vaikinukas, negirdėjo nė menkiausio garselio. Bandė ką nors ištarti, tačiau kai žiojosi, suprato, kad ant burnos yra kažkas užklijuota ar užrišta. Labai norėjosi nusiimti tą daiktą, tačiau tada atėjo suvokimas, kad ir rankas ištiko panašus likimas: jos buvo surištos už nugaros.
Deoiridh išgąstingai apsidairė ir bandė susigaudyti, kur esanti. Neprisiminė nei kaip čia pateko, nei kiek laiko jau čia stovi. Bandė atsisėsti, tačiau kažkodėl negalėjo. Kojos surištos nebuvo, tad spėjo, kad čia jau buvo pasitelkta magija.
- Mmm, - pavyko išspausti. Silpnas balsas nuaidėjo kambaryje, tad rudaplaukė nutarė nebeleisti daugiau nė garselio - buvo pernelyg baisu.
Kai jau atrodė, kad neišstovės nė sekunde ilgiau, atsivėrė durys, kurių iš vidaus net kontūro nesimatė. Įžengė moteris. Vaikinas, stovintis kambaryje, ją puikiai pažinojo. Ir juodai nekentė. Būtent ji nukankino visą jo šeimą jo, tuo metu tik penkerių metų berniuko, akivaizdoje. Įtarė, kad jo laukia toks pat likimas, tačiau tai nebebuvo svarbu. Daug labiau nei mirties vaikinas bijojo skausmo. O dar baisiau buvo tai, kad šita moteris tai žino.
- Na, kaip gyveni? - pasigirdo šleikščiai malonus balsas. Deoiridh pajuto, kad gali išsižioti, tačiau vis tiek nieko nesakė: dar betrūko kalbėtis su šita! - Ak, nekalbi su manimi? Crucio!
Skausmas buvo nepakeliamas. Blogiausia buvo tai, kad net ir dabar nepavyko nugriūti ant grindų. Deoiridh pradėjo tampytis, trūkčioti, galiausiai - ir klykti. Ir visa tai teko daryti stovint stačiai.
Staiga skausmas liovėsi. Deoiridh apsižvalgė ir beveik patikėjo, kad moteris pasitenkino kankinimų doze ir paliko ją ramybėje. Deja, ne. Pabaisa stovėjo jai už nugaros ir tikriausiai laukė momento, kai kankinamasis bus mažiausiai pasiruošęs, kad vėl galėtų kirsti kerais. Kad ir kaip stengėsi susikaupti, Deoiridh vis tiek nebuvo pasirengusi naujai atakai, tad kai skausmas kirto antrą kartą, viskas buvo dar blogiau. Vis dar nepavyko nugriūti ant žemės, nors rudaplaukė buvo tikra, kad tampytis gulint būtų bent šiek tiek lengviau. Deja, ir toliau reikėjo tai daryti stovint ant kojų.
Skausmas dar kartą pasibaigė, tačiau šį kartą visiškai trumpam. Vos po kelių akimirkų Deoiridh ausis pasiekė dar vienas šūksnis:
- Crucio!
Dar viena - pati skausmingiausia - skausmo dozė pervėrė kūną, ir kankiniui pagaliau pavyko nugriūti ant grindų.

[Cristal Daunt]

Galva svaigo, atmerkti akis buvo sunku. Šlykštus dvokas ir prakaito kvapas skvelbėsi iš sienų. Pagaliau atmerkus akis Cristal prireikė kelių minučių, kol akys apsiprato su aklina tamsa. Po truputį ėmus ryškėti šviesai mergaitė palenkusi akis save apžiūrėjo. Ilgos rankos, tamsiai mėlynai nulakuoti nagai. Ant juodo kostiumo buvo kraujo. Pajutusi, kad yra tarsi stebima, pamatė priešais ją stovintį panašų siluetą. Veidą buvo sunku įžiūrėti, bet kažkas grifei sakė, kad tai jos sesuo. Rūsio kampe stovėjo dar vienas žmogus, šį kartą Cristal jautė, kad jis nėra geras. Būdama kito asmens kūne trečiakusė lengvai galėjo varinėti pro moters, kurioje dabar yra, smegenis, su lyg kiekviena minute ji vis sužinodavo daugiau apie moterį, kurios kūne dabar viešpatavo. Jos mintis atitraukė žmogaus, stovinčio kampe, murmėjimas. Kažkokį žodį šiam ištarus, Cristal nesąmoningai apsisuko pasilenkusi nuo grindų paėmė rankas paėmė aštrų smailų daiktą, panašų į stiklo šukę. Jos kūnas vertė ją eiti link savo sesers, nors nujausdama negera, Cristal priešinosi, bet jėga toliau tarsi traukė link susigūžusios moters. Priėjus arčiau Cristal jau žinojo ką tuoj padarys, todėl iš visų jėgų spyriojosi ir bandė žengt atgal, bet jos ranka, laikanti aštrų daiktą, susmeigė jį į moters pilvą. Grifei nespėjus pamatyti kas šiai atsitiko, brunetė pati tarsi nugrimzdo į amžiną miegą.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh atmerkė akis ir pašoko. Apsidairė ir gerokai nustebo: kad ir kur ji buvo, tai nebebuvo tas baisus belangis kambarys, kuriame vos prieš akimirką ją kankino. O kas mane kankino? susirūpino mergaitė staiga supratusi, kad neprisimena moters veido. Žinojo, kad tuo metu jautė jai didžiulę neapykantą, tačiau dabar nebegalėjo atgaminti nieko tikslaus.
Ir tik tada grifiukė susiprato esanti apsigynimo nuo juodosios magijos kabinete. Kad tai buvo pamokos užduotis, kurią ji pabaigė. Reikėjo tik kažką aprašyti. Vis dėlto atsisėdusi Deoiridh pirmiausia su juoda neapykanta pakėlė akis į profesorių Moore. Ar jis nesakė, kad mes turėsime naudoti nedovanotinus kerus? širdo ji atkakliai bandydama prisiminti, kokiais tiksliai žodžiais užduotį apibūdino Klastūnyno vadovas. Deja, to padaryti nepavyko, tad teliko pykti ant profesoriaus, kad jis primelavo.
- Net jeigu ir nemėgsti manęs, neturi teisės taip elgtis, - tyliai suburbėjo ji apsižvalgydama po klasę. Cristal, atrodo, dar nebuvo atsibudusi. Deoiridh, pamačiusi jos aprašinėtą kaktą, nusišiepė, bet tada prisiminė ir tą keistą dilgčiojimą, kurį pajuto ir pati. Pasičiupinėjusi nieko nepajuto, tačiau priminė sau, kad po pamokos būtinai reikės pasižiūrėti į veidrodį. Jeigu profesorius ką nors jai padarė, dar atsiims...
Galiausiai rudaplaukė pasiėmė pergamento lakštą ir plunksną. Ilgokai spoksojo į jį galvodama, kaip užrašyti tai, ką norėjo išlieti. Galiausiai pradėjo skrebenti.

Šita užduotis parodo, koks atsilikęs yra profesorius Moore. Tokių dalykų negalima duoti mokiniams, nes tai gali juos mirtinai išgąsdinti. Manau, kad direktorė turėtų gerai pagalvoti prieš paskirdama tokius idiotus į darbą. Profesoriaus užduotis yra vaikus išmokyti, o ne priversti mirtinai bijoti.

Deoiridh perlenkė lapą per pusę. Kiek pasvarsčiusi atsistojo. Nežinojo, ar reikia nunešti lapą ant profesoriaus stalo, ar ne. Nebuvo tikra, ar nori, kad jis žinotų, kas parašė šį tekstą, nors įtarė, kad jis ir taip atspės. Galiausiai paėmusi pergamentą mergaitė priėjo prie profesoriaus ir nutėškė jį šiam prieš nosį.
- Jūs nesveikas, - nesusilaikiusi suburbėjo mergaitė ir daugiau nieko nesakiusi išdūmė pro duris, kuriomis, žinoma, garsiai trinktelėjo.

[Cristal Daunt]

Viduje klykdama Cristal pagaliau atvėrė akis. Jokio garso neišleido, mat liežuvis buvo tarsi supančiotas, bet viduje viskas tiesiog rėkte rėkė. Mergaitė ranką vis dar laikė taip pat kaip ir kai... Cristal blankiai prisiminė kur buvo ir ką darė, tačiau nevaldoma širdis, tarsi pakelta iš košmaro, tvinkčioti nenustojo.
Giliai pakvėpavusi ir ramiai pasėdėjusi kol atgavo kvapą ir vėl pasijautė saugiai profesoriaus Moore kabinete, Cristal jautėsi kvailai. Ji ką tik šitaip bijojo, kad ir kas ten įvyko, bet negali normaliai prisiminti kodėl taip darė, ar kokie žmonės dalyvavo jos sapne. Apsižvalgiusi po klasę grifė pastebėjo, kad dar tik keletas mokinių yra atsibudę ir tikėjosi, kad ir jie jaučiasi taip pat nenormaliai. Slogią nuotaiką šiek tiek pagerino šviežiai atsiradęs užrašas ant Deoiridh kaktos, kuri taip pat buvo viena iš ankščiau atsibudusiųjų.
Neilgai trukus pyktis pakeitė baimę ir prisiminusi, kad turi dar viena užduotį, žaliaakė kuprinėje sugrabaliojo pergamento skiautę ir ilgai nelaukusi iškeverzojo:

Mano manymu nedovanotini kerai ir toliau turėtų būti laikomi nedovanotinais. Šie kerai yra patys baisiausi iš visų ir turėtų būti draudžiami rodyti mokiniams. Pamoka visiškai nepatiko.

Savo nuožiūra pridėjusi paskutinį sakinį, trylikametė pasijautė geriau, kai viską išsakė, tačiau pasirašyti ant lapelio vis tiek nedrįso. Pagaliau nuskambėjus varpui Cristal atsistojo nuo kėdės ir prieš išeinant padėjo lapelį ant profesoriaus stalo.