0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Rafael Beaumont

  • Transfigūracijos profesorius
  • *
  • 30
 Tema: teleskopų transfigūracija į varles

Rudaplaukis žinngsniavo kabineto link. Šį kartą kartu su juo keliavo tik Dzeusas, kadangi Hadui šioje pamokoje būtų nesaugu, o Poseidonui daug labiau patiko miegoti šiltoje Beaumont lovoje.
 Po kelių akimirkų kartu su kobra, profesorius pasiekė savo klasę. Čia buvo vėsoka, kadangi matyt, kad languose yra įtrūkimų, kurie praleidžia šaltą orą. Rafael'is pasitrynė savo rankas ir padėjęs Dzeusą ant stalo ėmė ruoštis pamokai. Greitai ant buvusio švilpio stalo atsirado terariumas, kuriame turėtų atsirasti varlės. Ant kiekvieno stalo gulėjo po teleskopą skirta mokiniams transfigūruoti. Vos rudaplaukis viską padarė suskambėjo varpas kviečiantis į pamoką. Profesorius atsisėdo prie stalo ir nužvelgė mokinius.
- Sveiki. Šį gana šaltą žiemos rytą kalbėsime apie teleskopų transfigūraciją į varles. Tai labai sudėtingas procesas, kurį šiandien  aptarsime. Tad turiu jums klausimą. Kaip manote kokios teleskopo dalys pasikeičia į varlės kojas, varlės galvą ir varlės kūną? - paklausė profesorius ir ėmė laukti atsakymų.

Teorija tęsis iki spalio 9d.

*

Neprisijungęs Violeta Stephenson

  • I kursas
  • *
  • 18
  • Taškai: 37
Violetos dienos pradžia prasidėjo nuo šiokio tokio tinginiavimo. Ji iš tiesų nelabai norėjo eiti į paskaitas, bet teko. Išlipusi iš lovos, susitvarkė ją bei apsirengusi, susiruošė. Tai buvo įprasta ryto rutina. Papurtė galvą silpnai bei sugrįžo į realybę. Sėdėjo antrame, viduryje maždaug. Neliesdama teleskopo jį apžiūrėjo, o profesoriui pradėjus kalbėti, viską išklausė. Vėl pažiūrėjo į teleskopą. Užduotis nebuvo sunki, bent jau taip manė. Liūdniausia tai, jog nežinojo šio daikto dalių, todėl neišleisdama jokio garso atsidūsta.
- Gal viršutinė dalis būtų galva, teleskopo kotas kūnas, o apačia kojos? - kiek neužtikrintai atsakinėjo į klausimą. Akis pakėlė į profesorių.
 - Atsiprašau, nežinau teleskopo dalių, - iš karto, kol dar nieko nesakė ir perspėja, ir atsiprašo už tai, kad nežino. Jautėsi šiek tiek kvailai to nežinodama, bet tikriausiai visko pasitaiko.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 savaites sukūrė Violeta Stephenson »

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • IV kursas
  • *
  • 411
  • Taškai: 196
  • Lytis: Moteris
  • Varliokas
Deoiridh sėdėjo klasės gale ir apie kažką mąstė. Nežiūrėjo nei į profesorių, nei į klasės draugus. Tiesą sakant, visai nenorėjo nieko daryti. Jau pasigailėjo, kad čia atėjo, mat labiausiai norėjosi tupėti varlės pavidalu savo lovoje ir susikurkti su Matthew. Deja, augintinė vis labiau irzo, mat mokinė daug laiko praleisdavo žmogaus pavidalu, o vienai varlei žiemą ištverti yra sunku net ir būnant šiltai. Kvaila pamoka, dar kvailesnis profesorius ir viskas čia yra kvaila! pagalvojo grifiukė galiausiai apsižvalgydama po klasę. Gerai, kad sėdėjo pačiame kampe - taip galėjo išvengti artimo kontakto su bet kuriuo kitu mokiniu. Ar Sigurdas buvo klasėje, mergaitė nepastebėjo.
Profesoriui uždavus klausimą nesusilaikiusi ji pradėjo garsiai kvatoti. Ir sugebėk tu paklausti kažko apie teleskopus! Deoiridh atidžiai nužvelgė klasę - ar teleskopų karalienė čia?! Patenkinta išsišiepė.
- Man atrodo, tai yra gana akivaizdu, - nuobodžiaujančiu tonu ištarė mergaitė. Buvo kiek nejauku pagalvoti apie varles, atsirandančias iš teleskopo, tačiau reikėjo pripažinti, kad ji susidomėjo. - Žinoma, kad ta dalis, kur yra okuliaras, virs galva. Vamzdis, žinoma, virs kūnu. Trikojis - kojomis. Jeigu teleskopas negali būti pritvirtintas prie trikojo, jis vis tiek turi būdą būti pastatytas ant žemės. Tad ta dalis ir virs kojomis.
Viskas buvo ištarta tokiu tonu, kad buvo akivaizdu: jeigu kas nors šito nežino, yra visiškas idiotas. Nors, reikia pripažinti, Deoiridh toli gražu nebuvo tikra, ar jos pačios atsakymas teisingas.

*

Neprisijungęs Sho Ishi

  • I kursas
  • *
  • 10
  • Taškai: 1
Šį kart Sho kažkaip sugebėjo nepavėluoti į pamoką. Tiesą pasakius, ji atėjo netgi šiek tiek anksčiau. Sho sėdėjo kažkur klasės gale ir skaitinėjo knygą apie kvidičą ir jo taisykles, kurią buvo pasiėmusi iš bibliotekos. Nuskabėjus varpui mergina net neskubėjo užversti knygos. Sho pervertė puslapį, bet profesoriui pradėjus kalbėti pirmakursė neskubėdama užvertė knygą ir vos pakėlė akis į teleskopą ant jos stalo ir ėmė jį apžiūrinėti, na nelabai atidžiai, bet vistiek. Išgirdusi profesoriaus klausimą mergina įsižiūrėjo į teleskopą atidžiau. Jos ranka lėtai ir neužtikrintai pakilo į viršų. Lėtai ir neužtikrintai, nes jo net neįsivaizdavo kaip vadinasi teleskopo dalys, bet pakilo, nes daug maž įsivaizdavo kur kas turėtų būti.
 -Umm... Tai... teleskopo stovas turėtų būti kojos...-pradėjo Sho,- čia umm... šitas vamzdis... taip, čia turėtų būti kūnas, o čia,- pasakė rodydama į viršutinį okuliarą,- turėtų būti galva.
Pabaigusi atsakyma Sho atsipalaidavo kėdėje. Nusivylė savimi, dėl tiek daug stabčiojimo ir nerišlaus atsakymo.

*

Neprisijungęs Rafael Beaumont

  • Transfigūracijos profesorius
  • *
  • 30
Rafael'is klausėsi mokinių atsakymų. Nors jų išgirdo vos tris vis tiek buvo patenkintas, kadangi buvo daug geriau nei praeitą kartą. Juk tada atsakė vos viena mergina, o dabar atsakė net trys!
- Panele Stephenson, jūsų atsakymas yra iš dalies teisingas, kadangi teleskopo apačia arba jo stovas virsta varlės kojomis, bet deja nevisas viršus virsta galva. Panele Lyall Galbraight, ir, panele Ishi, jūsų atsakymai yra visiškai teisingi, - tarė vaikinas ir pakilo nuo kėdės. Tada priėjo prie lentos ir nupiešė teleskopą. Prie kiekvienos jo dalies prirašė ir varlės kūno dalį.
- Taigi teleskopo stovas arba apačia virsta varlės kojomis. Vamzdis virsta varlės kūnu, o okuliaras virsta varlės galva. Pirmiausia varlės kūno dalimi virsta okuliaras, tada vamzdis kūnu ir galiausiai stovas -kojomis, - pakartojo informaciją Beaumont ir pasiėmė teleskopą, kuris stovėjo šalia jo stalo. Tada jį pasistatė ant savo stalo ir išsitraukė lazdelę.
 - Kaip jau minėjau teleskopo vertimas į varlę yra sunkus procesas, tad nesisielokite jeigu jums nepavyks iš pirmo karto. Jums reikės naudoti burtažodį Kurktisimo ir ranka ore nupiešti kvadratą, o jo viduryje kryžiuką, - išsakė viską švilpis, o tada tyliai ištarė burtažodį ir teleskopas pamažu ėmė mažėti ir žaliuoti. Po maždaug minutės ant stalo tupėjo kurkianti varlė. Ją Beaumont paėmė į rankas ir nunešė į akvariumą.
- Kai teleskopą paversite į varlę, varlę atneškite. Tikiuosi, kad viską supratote. Galite pradėti, - pasakė buvęs švilpis ir nužvelgė mokinius. Tada ėmė vaikščioti aplink klasę
3 postai po 600 simbolių, 2 postai  po 1300 arba vienas post 3100 simbolių. Pamoką baigsiu 18d.

« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 savaites sukūrė Rafael Beaumont »

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • IV kursas
  • *
  • 411
  • Taškai: 196
  • Lytis: Moteris
  • Varliokas
Tiesą sakant, Deoiridh labai apsidžiaugė, kai profesorius pasakė, kad jos atsakymas teisingas. Žinoma, džiaugsmo neparodė, tik kilstelėjo antakius visa povyza spinduliuodama pasitikėjimą savimi, kurio, tiesa, nebuvo visai.
Išklausiusi praktikos grifiukė pasijuto visai patenkinta. Paėmė teleskopą į ranką ir stengėsi vėl nepradėti kvatoti. Vis dėlto tai buvo taip sunku, kad ji nesusilaikė: garsiai suprunkštė. Stengėsi nurimti, bet sekėsi itin sunkiai. Galiausiai garsus kvatojimas ištrūko iš mergaitės burnos. Netyčia pajudinusi rankas ji vos nenumetė nuo stalo teleskopo.
- Oi, - garsiai ištarė rudaplaukė paimdama Elliw mylimiausią daiktą į ranką. - Tai ką, sakai kurktisimo? Na, tebūnie.
Rankos judesio Deoiridh nebuvo įsiminusi, tad garsiai išrėkusi burtžodį tiesiog bakstelėjo į teleskopą. Žinoma, nieko neįvyko. Animagė susiraukė. - Kurktisimo!!!
Balsas nuskambėjo per visą klasę, deja, vis tiek nepasisekė. Piktai apsižvalgė po klasę - ką gi ji daro ne taip? Pamačiusi, kad jaunesnė mergaitė užsiima geometrija, pabandė ir pati.
- Kurktisimo, - kuo griežčiau ištarė grifiukė. Atrodė, kad teleskopas šiek tiek pažialiavo, tačiau kojų vis tiek turėjo per mažai. - Kaip galima iš telekopo gauti varlę?!
Deoiridh nusprendė, kad jai dirbti nusibodo. Numetė lazdelę ant stalo ir atsirėmė į kėdės atlošą. Nepaisant to, kad darbas buvo susijęs su jos mėgstamiausiais gyvūnais, pasirodė per sunkus. O Deoiridh nemėgo dirbti. Nutarė, kad ramiai palauks pamokos pabaigos, o paskui, jeigu tik pavyks, iš terariumo išgelbės bent vieną kitą varlę.

*

Neprisijungęs Mark Fraceller

  • II kursas
  • *
  • 36
  • Taškai: 43
  • don't think about it and you'll be fine.
Mark bandė suvokti, ką veikia transfigūracijos kabinete. Jam šis mokslas atrodė beviltiškai, nes daug geriau mokėjo naudotis kumščiais nei iš medžio padaryta burtų lazdele. Teorinė dalis praėjo nuobodžiai. Atsakymą sugalvoti nebuvo sunku, bet klastuoliui tiesiog trūko jėgų pakelti ranką ir pagaliau pračiaupti lūpas, tad jis nusprendė, kad geriausia, ką jis gali padaryti – nedaryti nieko. Paklausęs tylaus balselio galvoje, liepusio jam nedaryti nieko – nei kalbėti, nei judėti, garbanius susiėmė už iš skausmo beveik plyštančios makaulės ir klausėsi mokinių atsakymų. Tiesa, viena iš jų, sėdinti klasės kampe, prieš kalbėdama nusprendė (galbūt tai padarė nejučia?) nusikvatoti, neįtikėtinai garsiai nusikvatoti. Tas juokas lyg prabudino brunetą iš snūduriavimo ir (kad ir kaip tai neįtikėtinai skambėtų) dar labiau sustiprino galvos skausmą.
Profesoriui pradėjus vertinti mokinių atsakymus, antrakursis susivokė, kad dabar laikas praktikai, kurios jis šitaip nelaukė. Jis nelaukė ne tik šios pamokos praktikos, bet ir visų kitų, kuriose buvo ir dar bus, nes tai reiškė, kad teks kažką daryti.
Na ir štai – turbūt mažiausiai laukiamas mažame Mark pasaulėlyje momentas, – profesorius pradėjo kalbėti apie praktiką. Jūs turbūt juokaujat... Antrakursis tingiai klausėsi kiekvieno profesoriaus ištarto žodžio, stengdamasis viską atsiminti, bet iš tiesų nelabai kreipė dėmesį į tokį dalyką kaip transfigūracija. Būtų mielai vėl paleidęs vadovėlį į kokią varlę, kaip padarė praeitame kurse žiobarotyros pamokoje, bet nežinojo, ar Liucija yra kabinete, o tokiais dalykais rizikuoti negalima.
Giliai įkvėpęs ir iškvėpęs, stengdamasis pamiršti apie sunkiai tveriamą galvos skausmą (lyg tai būtų įmanoma...), Fraceller nužvelgė prieš jį stovintį teleskopą ir nusprendė pasikartoti burtažodį. Tai kaip ten? Murktisimo? pasimetęs stengėsi prisiminti burtažodį, bet smegenims galvoti sutrukdė garsus šaukimas iš to paties kampo, iš kurio sklido kvatojimas. Aha, tai visgi kurktisimo.
Klaidžiojau naktyje ieškodamas atsakymų.


*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • III kursas
  • *
  • 272
  • Taškai: 116
  • Saulės spindulėlis
 Žiema Liucijai reiškė du dalykus - gimtadienį ir Kalėdas. Ir abu jie smarkiai liūdino mergaitę, tik, deja, kitaip nei matematikoje, du minusai nesudarė pliuso. Baltaplaukės nuotaika su kiekviena valanda prastėjo, Alfonsa, kuri tokiais atvejais ją išklausydavo, saldžiai miegojo, o Eliko buvo nusprendusi leisti mergaitei pačiai susitvarkyti su jausmais, kas žinant, kad Liucijai neseniai suėjo keturiolika, nebuvo itin geras sprendimas, bet kur principingi, protingų nėra, todėl nebuvo ir protingų sprendimų.
 Nuo blogos nuotaikos Liuciją gelbėdavo tik du dalykai - maistas ir poilsis. Ne paslaptis, kad pirmojo švilpiai visada turėjo po ranka, bet kai nepadėjo net trys sunaikinti keksiukai, teko kreiptis į antrąjį pagalbininką. Todėl švilpė sėdėjo transfigūracijoje ir miegojo visomis prasmėmis. Tema, skaudžiai priminusi apie sapnų karalystėn (taip, Liucija buvo įsitikinusi, kad varlės sapnuoja) iškeliavusią žaliaodę tikrai nepadidino noro kažką veikti, bet tas teleskopas, taip nekaltai stovintis ant stalo ir primenantis kitą švilpę... Prisiminusi Elliw, mergaitė pašoko nuo kėdės. Klasėje darbas jau pamažėle stūmėsi į priekį, o Liucija negalėjo suprasti, ar Elliw dabar pamoka ir ar ji iš viso pasirodė ten, kur ir turėjo. Krūtinėje besidaužančia širdimi, baltaplaukė atsisėdo. Transfigūracija užsiimti nenorėjo, ypač kai mostas buvo sudarytas iš šešių ar net septynių dalių, o burtažodžio tarimas - ne vienas iš lengvesnių. Suspaudusi šermukšnio lazdelę rankoje, Liucija mojavo ja, piešė visokius kvadratus ir iksus, tarsi taip baidydama mintis apie mažąją nelaimėlę, bet ji taip ir nesuprato, kaip viską spėti padaryti per tą trumpą žodį.
 Iš tokių nereikalingų apmąstymų ištraukė pastebėta plaukų kupeta. Klastuolio pasirodymas jos gyvenime Liucijos nenustebino, tad ji, pasičiupusi teleskopą (nežinia kodėl, turbūt, jau įprotis), patraukė berniuko link. Ir kaip tik tuo metu atsilaisvino vieta šalia jo. Prisėdusi, baltaplaukė persigando, kas puikiai atsispindėjo jos veide. Negi Mark vėl susirgo? Atsargiai palietusi klastuolio petį, Liucija paklausė:
-Mark, tau viskas gerai?

*

Neprisijungęs Mark Fraceller

  • II kursas
  • *
  • 36
  • Taškai: 43
  • don't think about it and you'll be fine.
Mark ganėtinai garsiai šnopavo. Galva plyšo, bet išeiti iš pamokos nesinorėjo – pilyje buvo šaltoka (ko daugiau tikėtis, gi žiema), o kabinete buvo pakankamai šilta, kad klastuolis galėtų jaustis beveik jaukiai ir be žieminio apsiausto. Mintis jo galvoje tebuvo viena – po transfigūracijos lėkti tiesiai į miegamąjį ir saldžiai pamiegoti nesirūpinant ėjimu į kitas pamokas.
Kažkas, sėdėjęs šalia garbaniaus, pasitraukė iš savo vietos, tada kažkas (vėl) atsisėdo, bet antrakursis toliau nejudėdamas skausmo perpildytu niūriu žvilgsniu žiūrėjo į teleskopą.
Netikėtas švelnus prisilietimas ir dar švelnesnis gerai pažįstamas balsas stebuklingai mažumėle sumažino skausmą.
– Lyg ir, – atsisukęs į Liuciją dirbtinai šyptelėjo, – Nors ne. Skauda galvą, bet praeis. Na, turėtų praeiti, tiesa? – vėl nusisukęs į teleskopą paklausė Fraceller tikėdamasis, kad šį retorinį klausimą švilpė supras ir į jį neatsakys. – O kaip tu laikaisi? – vos pakreipęs galvą baltaplaukės pusėn, Mark tiesiog gėrė jos grožį savo tamsiai rudomis akimis.
Kaip ir buvo galima tikėtis, smegenis pasiekė mintis apie niekur nedingusią praktinę užduotį. Gal pasiūlyti Liucijai kartu bandyti atlikti šitą nesąmonę?
Klaidžiojau naktyje ieškodamas atsakymų.


*

Neprisijungęs Etanas Serafielis Lorijanas

  • I kursas
  • *
  • 25
  • Taškai: 130
  • Metamorfmagas
Savo pažadą pradėjo ištęsėti ir būtent to įrodymas buvo pasirodymas transfigūracijos pamokoje, po trijų mėnesių pertraukos Hogvartse. Berniukas ramiai kiūtojo pirmame suole ir klausėsi teorijos. Etanas šiek tiek nervinosi, nes nežinojo ar mokiniai pastebėjo jo dingimą, nežinojo, kaip profesoriai reagavo į šitokią žinią, kurią turėjo jiems perduoti direktorė. Labiausiai bijojo tų profesorių, kurie iš išvaizdos, atrodė rūstūs - Etanas nenorėjo būti aprėktas už tokį jo pasišalinimą iš mokyklos, neva jo priežastis yra nereikšminga, tarsi, jį būtų iš mokyklos išprašę tėvai atostogoms. Etanui jau rodėsi, kokią tiradą bus pasiruošę tokie profesoriai - kaip jis, švilpis pirmakursis, drįsta neeiti į Hogvartsą tris mėnesius, tiek praleido pamokų (neesmė, kad jo tėvai nusiuntė visą informaciją, ką jis mokinosi namie (aišku, jie nutylėjo tą dalį, kad kai kuriuose dalykuose mokinosi net ir per plačiai, net to, ko pati mokykla nebūtų leidusi dėl saugumo reikalavimų)), jam bus sunku pasivyti kitus (Etanas būtų džiaugęsis, nes tai reikštų, kad mažiau reiktų su kitais bendrauti, nes niekas nedrįs besimokinantį jį trukdyti), aukštesniuosiuose kursuose turės daug problemų ir bla, bla, bla...
Pamokos tema buvo ne ką įdomesnė, nei už Etano mintis. Išmokintas namie, jog pirmiausia reikia iškelti klausimą, kur sužinotą informaciją būtų galima pritaikyti realiame gyvenime, nesuprato, kaip jiems, mokiniams, praverstų šis burtažodis paversto teleskopą į varlę. Jei reika paslėpti teleskopą....nebent tada..Bet kokioje situacijoje turėtai papulti? Ir kas iš viso, verstų teleskopą į varlę, kur gali nuo tavęs pabėgti!? Profesorius atrodė jaunas, Etanas manė, kad net per jaunas profesoriauti, bet jis nežinojo kiek proto turėjo Rafael Beaumont...Ką gali žinoti, gal koks keliskart transifūracijos čempionatų nugalėtojas... Gal buvo iš tikrųjų protingas ir galėjo pasakyti koks šio burtažodžio panaudojimas? Bet neišdrįso. Jį kaustė kiti mokiniai klasėje (aišku, kai kuriuos turėjo atpažinti nuo susitikimo ant kalvos, bet neprisiminė), bijojo į save atkreipti dėmesį. Todėl nusprendė nuolankiai tylėti ir dirbti. Už akių užkliuvo gyvatė ant stalo, jau norėjo pasvarstyti ar čia ne profesoriaus augintinė, ar tik skirta transfigūracijos pamokoms, bet paskelbtas darbas reikalavo būti atliktas. Etanas negalėjo gaišuoti ilgiau ir išsitraukė ąžuolinę su vienaragio plauko šerdimi lazdelę.
Kaip namuose. Susikaupk. Neskubėk.
Kaip įpratęs nuo namų mokslo, kelis kartus be jokių žodžių mostelėjo burtų lazdele. O, ne, bežodžių kerų nesimokino! Tai būtų beprotybė. Tiesiog, Etanas norėjo būti tikras, kad atlieka lazdelės mostą tiksliai ir teisingai. Kvadratas ir kryžiukas. Viskas. Paprastss mostas. Bet taip mąstė iki tol, kol nesusivokė, kiek mažai profesorius pasakė apie patį judesį. O tai kvadratą brėžti pagal laikrodžio rodyklę, ar ne pagal? Judesys turi būti lengvas ar staigus? Riešas turi būti atpalaiduotas ar įtemptas? O kaip tada su kryžiuku? Pradėti nuo horizantalaus brūkšnio ar nuo vertikalaus? Juk...visi įvairiai brėžia kryžiuką... Etanas sutriko. Ne, jis to nesitikėjo. Nežymiai pasuko galvą į kitus mokinius, Akies kraštekiu permetė šių judesius. Viena grifukė net surėkė burtažodį, bet viskas įvyko taip greitai, kad berniukas net to judesio nepastebėjo, o kiti du mokiniai - švilpė ir klastuolis pradėjo šnekučiuotis...Čia visi susirinko mokytis ar ką? Tą akimirką pasijautė kaip varnis švilpio kailyje, nes jis nepuolė peikti, niekinti, žeminti kitų hogiečių. Jie gali daryti bet, ką, jam nesvarbu, jam svarbu tik, tai, kad jam pavyktų įvykdyti pamokos užduotį.
Etanas nužvelgė mokytoją. Ką gi, teks jam rizikuoti. Pakėlė ranką.
-Profesoriau, galite patikslinti judesį? -  ir tada išdėstė viską, kas jo neramino mintyse,- Ir būtent kur Kurktisimo turi būti kirtis?
Ach, taip, noras iš pirmo karto viską padaryti ir visu greičiu čiuožti iš šios klasės ir lėkti link medinio draugų namelio.
Hey yo, I'm just like my country/ I'm young, scrappy and hungry - Hamilton, "Hamilton".

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • III kursas
  • *
  • 272
  • Taškai: 116
  • Saulės spindulėlis
 Liucija iškart pastebėjo pabalusį Mark veidą ir iškart prisiminė jų susitikimą vaistų sandėlyje. Tuomet klastuolis, regis, irgi jautėsi prastai, bet tada kodėl jis pamokoje, o ne Ligoninės sparne? Susirūpinusi, baltaplaukė akimis tyrinėjo Mark veidą. Hm, skauda galvą... Švilpės galvoje jau sukosi visokios diagnozės nuo paprastos migrenos iki smegenų aneurizmos ar auglio.
-Kai numirsim viskas praeis...-labai rimtu balso tonu tarė baltaplaukė ir nukreipė žvilgsnį kažkur į klasę. Nejučiomis ji prisiminė Hayato - įdomu, kur ir ką veikia japonas dabar? Pagaliau patraukusi ranką nuo Mark peties, Liucija nusišypsojo ir vėl atsisuko į berniuką:
-Gerai,-lengvai, tarsi tai būtų dariusi visą savo gyvenimą, sumelavo mergaitė.-Tikiuosi per atostogas pasilikti pilyje, o galbūt herbologijos profesorius nesupyks, jei pasirinksiu keletą augalų eliksyrų gamybai. Gal nori atlikti užduotį kartu? Na, aš jau mostą supratau, tik su tarimu kebloka, o tau kaip sekasi?
Pasistačiusi teleskopą, Liucija, netardama burtažodžio, greitai atkartojo mokytojo rodytą mostą ir klausiamu žvilgsniu pažvelgė į klastuolį. Mergaitę vis dar šiek tiek neramino jo savijauta, tad ji viduje plėšėsi tarp noro padėti ir noro viską nutylėti. Galiausiai, neiškentusi, Liucija paėmė Mark už rankos:
-Dešimtbalėje skalėje, kaip įvertintum savo skausmą?
Liūdnu žvilgsniu žiūrėdama į klastuolį, baltaplaukė mintyse pasiuntė velniop tą praktiką ir visą transfigūraciją.

*

Neprisijungęs Rafael Beaumont

  • Transfigūracijos profesorius
  • *
  • 30
Jaunojo profesoriaus veide pasirodė trumpą šypsena. Jis džiaugėsi, kad mokiniai bent bandė atlikti praktiką. Žinojo, kad jiems gali būti sunku, bet visi mokosi. Ir jis labai džiaugėsi, kad jie mokosi būtent jo pamokoje. Juk transfigūracija yra gėris! Tai vienas nuostabiausių pasaulio dalykų. Juk iš vieno daikto gali padaryti kitą ir taip toliau. Taip pat gali užmaskuoti save ar daiktus. Staiga vaikinas išgirdo vienos švilpės ir vieno klastuolio pokalbį. Jie kalbėjo apie keistokus dalykus. Bent kol kas profesorius nusprendė nesikišti į jų pokalbį. Tada jis išgirdo kažkokio pirmakursio klausimą. Berniukas buvo nematytas bent transfigūracijos pamokose, tad rudaplaukis greitai priėjo prie jo.
- Hmmm labiau išaiškinti judesį? Gerai. Taigi visų pirma lazdele pieši viršutinę kvadrato liniją, o po jos šonine. Šiuo metu tu tari Kurkt. Tada pieši apatinę ir kitą šoninę liniją bei tari Tisi. tada nupieši kryžiuką ir tuo metu tari Mo. Kirtis yra kurkt-TI-si-mo, - pasakė vaikinas. Tikėjosi, kad paaiškino viską tiksliai. - Aš tau dar ir viską žingsnis po žingsnio parodysiu, - tarė ir nupiešė kvadratą bei kryžiuką jame. Tuo metu dar ir tarė burtažodį.
- Ar dabar viskas aišku? - pasidomėjo profesorius tikėdamasis, kad viską paaiškino tiksliai ir gerai.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 savaitę sukūrė Rafael Beaumont »

*

Neprisijungęs Etanas Serafielis Lorijanas

  • I kursas
  • *
  • 25
  • Taškai: 130
  • Metamorfmagas
O, Etanas net kiek susigūžė, kai profesorius iš karto sureagavo jo klausimą ir net prieėjo prie jo paties. Etanas nudelbė akis į stalą, kietai suspaudė lūpas, stengdamas paslėpti savo baikštumą. Bet visgi, drąsiai apžiūrėjo ir išgirdo profesoriaus paaiškinimą.
-O kodėl jūs negalėjot anksčiau to pasakyt? - netyčiom išsprūdo šiek tiek vaikiškai tyliai įžūlokas klausimas iš Etano lūpų. Susigrizbęs, jog toks klausimas galėjo nuskambėti kaltinančiai, berniukas apšalo iš siaubo, dar labiau susigūžė, vos ne žioptelėjo kaip į krantą įmesta žuvis.
Į jo klausimą buvo paprastas atsakymas: o kodėl neparodyti? Vieni greičiau supras, pamatys kaip reikia atlikti. Etanas su savo tokiu atskaymu norėjo ginčytis, bet susilaikė. Buvo svrabesnių reikalų, kaip, pavyzdžiui, atsikratyti tolimesnės profesoriaus pagalbos, kad niekas iš mokinių nepradėtų į jų žiūrėti.
Etanas tik paklusniai linktelėjo, padėkodamas už pagalbą ir pakartojo ką sakė transfigūracijos profesorius. Brūkšnys, skiemuo ten, brūkšnys va ton pusėn, skiemuo, po to tas ir tas, kryžiukas ir voila - niekas nepavyko. Teleskopas nepavirto į varlę, bet to ir Etanas kol kas nesitikėjo. Čia tik buvo praktika.
Antras bandymas. Tas pats pakartojimas. Vėl nieko. Trečias kartas. Šį kartą Etanas nieko nesakė, tik mosikavo lazdele. Net nestebėjo, ar profesorius paliko jį ar dar ne.
Ketvirtas kartas kaip ir trečias. Tada penktas. Penktame karte padėjo lazdelę ir tik tyliai tarė burtažodį būtent pabrėždamas ti skiemenį.
Šeštas ir septintas toks pats kaip ir penktas. Ir tik aštuntame kare sujungė viską. Kvadratas, kryžiukas ir kurktisimo. Teleskopas pažaliavo, apsitraukė šalta, grublėta varlės oda, bet išlaikė savo teleskopišką formą. Lorijanas suspaudė lūpas. Tuoj jam pavyks.
-Kurktisimo,- užtikrintai mostelėjo ąžuoline burtų lazdele.
Dešimtas kartas nemelavo ir štai, prieš Etaną pūpsojo varlė. Jos juodos akys nukrypo į pergalingai besišypsantį švilpį. Viskas, jis gali čiuožti iš šios pamokos!
Pakilęs iš suolo su varle, dvivardis suprato vieną šios pamokos minusą -  mokytojas nepasakė burtažodžio, kuris ištransfiguruotų atgal varlę į teleskopą, nes tuo nesibaigtų pamoka. Dabar mokiniai mokinosi iki tol, kol jiems pavykdavo. O kas toliau? Toliau jau ne mokslas? Mokinys turi įgusti burti tą patį vis iš naujo ir iš naujo tol, kol nemąstys ką daro, tik taip jo raumenys įsidėmės lazdelės mostus ir ateity nebus problemų prisiminti šio burtažodžio. Visgi, šį kartą Etanas to nepasakė profesoriui, nes jo mintys lėkė link medinio draugų namelio. Padėjęs varlę į akvariumą, tyliai atsisveikino su transfigūracijos specialistu ir gan ramiu automatišku žingsniu ištipeno prie durų. Bars? Gal, nes nieko nesakė apie baigimą ir išėjimą nesibaigus pamokai, bet jau būtų buvę kvaila Etanui grįžti atgal į suolą, todėl drąsiai nuspaudė durų rankeną ir pradingo koridoriuje.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 savaitę sukūrė Etanas Serafielis Lorijanas »
Hey yo, I'm just like my country/ I'm young, scrappy and hungry - Hamilton, "Hamilton".

*

Neprisijungęs Mark Fraceller

  • II kursas
  • *
  • 36
  • Taškai: 43
  • don't think about it and you'll be fine.
Mark buvo keista jausti švilpės žvilgsnį, atidžiai tyrinėjantį veidą, bet tuo pačiu tas jausmas buvo visai malonus. Tiesa, pats klastuolis nesugebėjo atitraukti savo ne itin atidaus rudų akių žvilgsnio nuo Liucijos, jos šviesių plaukų, melsvų it dangaus mėlynė akių, dailios nosies, nuostabios lūpų formos... Tik kaip ir visad, bent kiek geresnes nei įprastai akimirkas nutraukia nesmagios, bet tiesą šnibždančios mintys – kažkas su ta akimirka buvo negerai.
O, tai visgi atsakei...
– Tavo tiesa, su mirtimi baigiasi viskas, – pusbalsiu ištarė garbanius. – Bet gal tai ir yra įstabiausia ir geriausia mirties dalis, – kaip įmanoma tyliau sušnabždėjo brunetas.
Skausmas vis labiau stiprėjo, o mintis po pamokos lėkti į miegamąjį pasikeitė – pagrindiniu tikslu tapo ligoninės sparnas.
– Man tinka, – negi tu skaitai mano mintis? – Aš tarimą jau supratau, tik tas mostas kažkaip nesiseka, – kvaily, tu to mosto net nebandei!Kurkt-TI-si-mo, –  kiek paaiškindamas ištarė burtažodį Mark suprasdamas, kad pakartojo tai, ką ką tik profesorius aiškino kažkokiam pirmakursiui.
Fraceller atidžiai stebėjo kiekvieną merginos judesį, kuris atrodė toks lengvas, bet jį atkartoti pačiam antrakursiui nebuvo jėgų.
Kai Mark ranką pasiekė Liucijos ranka, o ausis – klausimas, vaikinukas niūriai sumurmėjo atsakymą:
– Sakyčiau, stiprus aštuonetas...
Apie praktiką nebesinorėjo galvoti.
– Galėsi po pamokos palydėti į ligoninę? – nejučiomis paprašė Mark taip tyliai, kad išgirsti galėjo tik jis ir Liucija, tikėdamasis, kad profesorius neapšauks dėl neatliktos užduoties.
Klaidžiojau naktyje ieškodamas atsakymų.


*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • III kursas
  • *
  • 272
  • Taškai: 116
  • Saulės spindulėlis
 Atidžiai klausydamasi, Liucija vos vos linkčiojo galva, mintyse bandydama sujungti mostą su burtažodžiu. Deja, tas nelabai sekėsi, nes minčių procesą vis sutrukdydavo visai ten netinkantys dalykai, kaip, paracetamolis, ar tas švelniai pipirmėte kvepiantis tepalas nuo galvos skausmo. Taip pat ir ta atskira, maža palata, kurią ji galėtų per kelias minutes paversti į tamsų, vėsų bei tylų poilsio kambarėlį. Gal tikrai pasiųsti velniop tą transfigūraciją ir keliauti su Mark į Ligoninės sparną?
 Klastuolio skausmo įvertinimas tik įrodė, kad jam pamokoje ne vieta. Žinoma, neatlikus darbo išeiti nebūtų gerai, o ir profesoriui gali kilti visokių klausimų. Dėl visa pikto, Liucija norėjo atlikti pamokos darbą. Patikrinusi, ar teleskopas stovi tvirtai ant suolo, mergaitė dar paskutinį kartą pasikartojo mostą ir tarė:
-Kurktisimo.
Žvaigždžių stebėjimo prietaisas ėmė trauktis ir galiausiai ant stalo tupėjo riebi, žalvarinė varlė. Liucija atsiduso ir tyliai sumurmėjo:
-Dalinė transfigūracija. O dabar taviškis - kurktisimo.
Dailus mostas ore ir Mark teleskopas pavirto į dailią, riebią, žalią, kurkiančią varlę, kuri atrodė ne mažiau nustebusi nei ją atkerėjusi baltaplaukė.
-Tavo varlė, mano pusiau varlė, darbą atlikom, einam iš čia,-tyliai išbėrė Liucija ir atsistojusi greitais žingsniais priėjo prie profesoriaus. Išbėrusi, kad jos bendraklasiui bloga ir ji palydėsianti jį iki hilerės, mergaitė, užtrukusi vos kelias sekundes, grįžo pas Mark. Ištiesusi berniukui ranką, švilpė nusišypsojo ir paklausė:
-Eime?