0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Medžiais apaugęs skardis
« Atsakymas #30 Prieš 2 metus »
Gruodė atsisėdo šalia ir paklausė susimąstyti priverčiančio klausimo. Kodėl Dori reikia prie ko nors prisikabinti? Deja, į šį klausimą mergina nei pati negalėjo atsakyti. Kodėl? Todėl, kad buvo karštakošė? Todėl, kad mėgo intrigas? Todėl, kad nepraleisdavo progos patraukti kažkieno per dantį? Kartais keturiolikmetė tiesiog energetiškai pasimaitindavo visais tais konfliktais ir neigiamomis kitų emocijomis, žinoma, jeigu tai napaliesdavo jos pačios arba jai brangių žmonių. Be to, jai patiko jaustis kietai, pranašesnei, galingai. Buvo gera, kai kokie nors mažvaikiai spalvotaplaukės šiek tiek prisivengdavo žinodami, kad gali gauti į kailį.
- Tikriausiai todėl, kad esu klastuolė, - atsakė Dori. - Kas, Alanas? - ketvirtakursė šyptelėjo. - Patikėk, nesupyko. Būk rami. Jis retai kada pyksta.
Nebent aš pradedu kelti pavydo scenas, mintyse pridūrė. Dori galvojo, kad mergaitė nepasakys, kas nutiko jos veidui, tačiau ji pasakė. Neatrodė, jog ji norėtų apie tai kalbėtis, todėl Mendel nutarė per daug nekamantinėti. Tačiau jai užkliuvo vienas žodis.
- Operacijų? - paklausė. - Tai ar tu... o tu augai su žiobarais?
Ir tą akimirką keturiolikmetė pati prisiminė save, kaip atvyko į Hogvartsą iš žiobarų šeimos nieko nežinodama apie burtininkų pasaulį. Kokia jautėsi nepatenkinta, kokia nepilnavertė dėl to. Ir šią akimirką ją aplankė kažkokia gėda. Tu dejavai dėl tokių dalykų, o kažkas čia atvyko randuotu veidu, pagalvojo mintyse.

*

Neprisijungęs Gruodė Rimeikaitė

  • Burtininkė
  • ****
  • 436
Ats: Medžiais apaugęs skardis
« Atsakymas #31 Prieš 2 metus »
Gruodė susimąstė apie Dori atsakymą. Tai ar visi Klastuoliai tokie... Na tokie atšiaurūs žmonės? O tada ji paklausė vieno iš begalybės klausimų sukančių jai galvą.
- Na gerai. Bet ar tu žinai iš kur ta kepurė žino kur paskirti mokinį? Aš na aš pati nežinočiau kur save skirti, tai kaip ji gali tą žinoti? Ar atvykusi čia tu ką nors žinojai apie koledžus? Ar žinojai kur norėtum būti paskirta? - Na aišku, jei ji iš magų šeimos, tai aišku žinojo. O jei ne.
- Taip. Aš augau su žiobarais. Daug laiko praleidau ligoninėje. O dabar. Šitas pasaulis toks keistas, toks man visiškai nesuprantamas. Baugus. Dažnai noriu  namo pas tėvus. - Ji išraudo. O varge, ir kodėl aš jai tai aiškinu? Nepažįstamai merginai iš Klastūnyno. Bet taip norėjosi su kuo nors pasikalbėti. Labai norėjosi, kad tas kas nors būtų vyresnis ir labiau patyręs šiame keistame pasaulyje. Gruodė jau išsiuntė laišką namo. Bet net jos tėvai, kurių mergaitė jau labai pasiilgo nieko negalėjo patarti. Juk jie irgi nepažinojo burtininkų pasaulio.
Vien laiško išsiuntimas buvo keistas dalykas. Jį neš pelėda. Bet iš kur ji žino kur jos mažas namelis? Tėvai jai nupirko pelėdą ir tas paukštis mergaitei atrodė labai gražus. Bet juk tai tik pelėda. Kaip ji nuneš laišką? Ji nedresuota. Varniukei tai atrodė labai keistas dalykas. Gruodė manė, kad daugiau jos nepamatys.
- Iš kur pelėdos žino kur nešti laiškus? - Staiga paklausė ji. Staiga Dori atsakymas pasirodė jai labai svarbus. Nes mergaitė norėjo, kad tėvai būtinai gautų jos ilgutėlį laišką. Ir žinoma atsiųstų atsakymą į jį.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Medžiais apaugęs skardis
« Atsakymas #32 Prieš 2 metus »
Dori šyptelėjo. Žinoma, kad mergaitė dvejojo, ar klastuole gali pasitikėti, tačiau vaikiškas smalsumas už dvejones, regis, buvo stipresnis ir Gruodė ėmė klausinėti. Matydama varniukės elgesį keturiolikmetė vis mintimis grįžo į save, kuomet ir ji buvo tik pirmakursė. Įprastai Mendel bendraudavo su savo bendraamžiais. Su jaunesniais mokiniais reikalų nelabai yra turėjusi, todėl šiandiena buvo kažkokia ypatinga, verčianti nuklysti į savo prisiminimus. O dar tai, kad ir ji augo su žiobarais. Ji, kaip ir aš tada, nežino, koks yra burtininkų pasaulis. Jis jai naujas ir keistas, kaip buvo ir man, mintyse pagalvojo.
- Iš kur kepurė tai žino? - susimąsčiusiu tonu perklausė Dori.
Tiesą pasakius, mergina niekada nebuvo apie tai pagalvojusi.
- Naaa, - ištęsė, - kepurė tiesiog jaučia visas mūsų stiprias ir silpnas puses, mato mūsų gabumus ir tai, kas vyksta mūsų viduje... Žinai, kartais susivokti savyje yra sudėtingiau nei ką nors pasakyti apie kitą. O juolab kepurei. Ji stebuklinga, - gūžtelėjo pečiais. - Ne, aš atvykdama čia nieko nežinojau. Na, pasiskaičiau šiek tiek, bet viskas buvo kitaip, negu įsivaizdavau. Ir aš augau su žiobarais. Todėl puikiai tave suprantu, Gruode, - labai rimtai pasakė ir paglostė mergaitės petį. - Žinau, ką reiškia, kai tu nieko nežinai, o visi kiti aplink žino. O tu ar džiaugiesi patekusi į Varno Nagą? Tikriausiai mėgsti skaityti? - paklausė, nes varnanagiai kaip ir turėtų tai mėgti, ar ne?
Mergaitei užsiminus apie tėvus per Mendel kūną perėjo nemalonus šiurpas. Ne, ji dabar tikrai nepuls dėstyti Gruodei apie tai, kad tie žiobarai, kuriuos anksčiau Dori laikė savo tėvais, sužinoję, kad turi burtininkę įdukrą, šiurkščiai nutraukė su ja visus ryšius. O varniukei prakalbus apie laiškus tas šiurpas tapo dar didesnis, mat ir pati Dori prisiminė, kaip pirmame kurse susirašinėjo su tėvais, bet tie laiškai buvo tokie šalti... Ar ir Gruodei šitaip bus? Galbūt ji negauna atsakymo iš tėvų? Aišku, kad jai taip nebus. Tokių šaltakraujų žiobariūkščių kaip Mendel juk reikia dar ir paieškoti, mintyse pasakė sau paauglė.
Atsakyti į klausimą, iš kur pelėdos žino, kur nešti laiškus, Dori taip pat buvo sunku. Apie tai ji irgi niekada nesusimąstė. Dėl Merlino, ar jie visi tokie smalsūs ir ar tikrai ir tokia buvau, ir vėl mintyse pamanė.
- Šitame pasaulyje sužinosi daug dalykų, į kuriuos bus sunku rasti atsakymus, - prabilo. - Na, arba atsakymas būna tik vienas. Magija. Tiesiog daugeliui dalykų burtininkų pasaulyje nėra logiškų paaiškinimų. Arba yra, tik tu nežinai, - pridūrė sakinį sau mintyse. - Pelėdos visada žino, kur pristatyti laišką, - kalbėjo toliau. - Žinoma, kartais būna, kad užtrunka ilgiau, jei kelionė tolima, - pabandė nuraminti mergaitę, jeigu šiai tikrai neatrašo tėvai. - Žinai, kol pelėda nuneša tavo rašytą laišką, paskui kol parneša atsakymą...

*

Neprisijungęs Gruodė Rimeikaitė

  • Burtininkė
  • ****
  • 436
Ats: Medžiais apaugęs skardis
« Atsakymas #33 Prieš 2 metus »
Gruodei patiko, kad Dori atvykusi į mokyklą irgi turėjo daug ką sužinoti. Todėl dabar pasijuto drąsiau. Pajuto šiokį tokį bendrumą su ja.
- O ar daug pasaulyje yra tokių kepurių? Ar visos magijos mokyklos tokias turi? Ar išvis yra tokių mokyklų kaip Hogvartsas? - Aišku yra. Juk pasaulis didelis. Pamanė mergaitė.
- Skaityti labai mėgstu. Be knygų neįsivaizduoju savo gyvenimo. - Gruodė žinoma nepasakojo, jog visą laiką ligoninėje jai ir padėjo stumti jos geriausios draugės knygos. Jog skaitydama fantastines istorijas svajodavo iki begalybės, kaip patenka į kurią nors iš jų. Kaip bebūtų keista toms svajonėms tapus realybe ji ilgai dvejojo ar nerti į šį nuotykį. Išties juk žinojimas, kad ji ragana buvo didžiausias gyvenimo nutikimas. Jai, mergaitei, vengiančiai bendraamžių. Nuolat sėdinčiai namuose išvykimas į Hogvartsą buvo didžiulis nuotykis. Kai net savas ir paprastas pasaulis atrodo toks svetimas, tai ką kalbėti apie šį, magišką?
Įdomu visgi iš kur tos pelėdos žino kur tuos laiškus nešti? Varniukei atrodė, kad turi būti koks nors logiškas paaiškinimas. Bet jeigu Dori sako, kad laišką nuneš, tai tikriausiai taip ir yra. Gal jau ryt gausiu atsakymą nuo tėvų.
- Neseniai išsiunčiau jiems laišką, bet žinai, man tai atrodo labai juokinga. Toks jausmas, jog pelėda tiesiog nulėks savais keliais ir tiek. - nusišypsojo Gruodė ir paklausė.
- Ar tau patinka skraidyti ant šluotos? Ar žaidei kada nors kvidičą? Visi kalba apie kvidičą. Bet apie jį nieko nežinau. - Ji labai norėjo išsiklausinėti visko kokio bendrakursio, bet neišdrįso to padaryti. Baisiai troško paskraidyti, bet neturėjo šluotos. Tikriausiai greitai nukrisčiau ir pasibaigtų. Pamanė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Gruodė Rimeikaitė »

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Medžiais apaugęs skardis
« Atsakymas #34 Prieš 2 metus »
Mergaitė ir vėl uždavė Mendel tokius klausimus, į kuriuos atsakymų keturiolikmetė neturėjo. Kas per smalsumas, galvojo ir šypsojosi ji. Bet reikėjo kažką atsakyti, negi dabar ji galėjo pasirodyti pirmakursei kaip neišmanėlė?
- Nedaug, - atsakė Dori. - Tiesą pasakius, tokia kepurė yra vienintelė pasaulyje, - iš tiesų klastuolė tikrai buvo dėl to beveik tikra. - Kitų magijos mokyklų yra, tačiau jos visiškai kitokios nei Hogvartsas. Todėl ir šitokių kepurių ten nėra. Jose sistema visai kitokia, tik neklausk, kokia, nes aš nežinau, - nusijuokė. - Kad ir kaip ten bebūtų, Hogvartsas yra geriausia magijos mokykla, - išdidžiai pasakė. Na, bent jau visi taip sako, - mintyse pridūrė.
Dori žiūrėjo kažkur į tolį. Kodėl šita mergaitė jai parūpo?
- Nesijaudink. Pelėda nuneš tavo laišką ten, kur reikia. Ir atsakymą parneš, - nusišypsojo.
O jeigu ne? O jei jos tėvai jos išsižadės taip, kaip manęs išsižadėjo žiobarai, galvojo.
- O taip! - tiesiog suriko Dori, kai Gruodė paklausė apie kvidičą. - Dievinu skraidymą, žaidžiu komandoje. Esu atmušėja, - balse pasigirdo pagyra. - Klausyk, - Mendel akys užsidegė entuziazmu. - Aš turiu dvi neblogas šluotas. Ar esi skridusi? Einam! Pamokysiu! Dabar! Papasakosiu apie kvidičą! - siūlė.

*

Neprisijungęs Gruodė Rimeikaitė

  • Burtininkė
  • ****
  • 436
Ats: Medžiais apaugęs skardis
« Atsakymas #35 Prieš 1 metus »
Įdomu kodėl Hogvartsas geriausia mokykla? Kokios tos kitos sistemos? Bet apie visa tai ji nutarė pasiskaityti kada nors bibliotekoje. Mokyklos biblioteka Gruodei pasidarė tikru atradimų pasauliu. Lentynose stovėjo Daugybė nuostabių knygų, kurios laukė, kol ji perskaitys jas.
Bet kuriam laikui net knygos pasidarė ne tokios svarbios. Paskraidyti? Dabar? Ją ir apėmė šiurpas ir baisus noras pakilti į orą. O jei nukrisiu? O jeigu ji mane paskųs, kad skridau. Juk ji iš Klastūnyno ir tikrai gali iškrėsti kokį piktą pokštą. Bet Visgi Gruodė pastebėjo kaip entuziastingai Dori prakalbo apie kvidičą. Ji truputį dvejojo, bet tas troškimas išbandyti malonumą skristi buvo didesnis už visas pasaulio baimes.
- Dabar? O kur eitume? Gerai. Aš labai noriu pabandyti skristi. Ir apie kvidičą sužinoti daugiau noriu. - Pamažu visos dvejonės ištirpo ir ji degė noru eiti iš šios vietos. Jau įsivaizdavo kaip kitu laišku aprašys tėvams kaip lėkė ant šluotos. Mama tikriausiai lieps būti atsargesnei. Tėtis ir Rimantė susidomės kvidiču. Galvojo mergaitė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Gruodė Rimeikaitė »

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Medžiais apaugęs skardis
« Atsakymas #36 Prieš 1 metus »
Dori nei nematė, ar Gruodė suabejojo dėl keturiolikmetės pasiūlymo, ar ne. Ji buvo tokia užsidegusi noru pamokyti varniukę skirsti ir papasakoti apie kvidičą! Mendel laimei, Gruodė sutiko!
- Eisim į stadioną, ten galėsi pabandyti pakilti su tikrai gera šluota, taip pat paimsiu visus reikiamus kamuolius kvidičui, apie juos tau papasakosiu, parodysiu, tikrai duosiu ką nors numušt su blokštu, nors nesu tikra, ar muštuką, nes jis mušasi, - garsiai svarstė Dori. - Žodžiu, bus smagu! - išsišiepė.
Vis dar žybsinčiom akim ir plačia šypsena veide Klastūnyno mokinė atsistojo. Galvoje jau sukosi vaizdiniai, kaip ji moko Gruodę skristi, kaip galbūt net paleidžia aukso šmaukštą, bet ar pavyks jį pagauti ir padėti į vietą?  Bus matyt, mintyse nutarė spalvotaplaukė. Ji įsikibo varniukei į parankę ir pradėjo eiti stadiono link.
- Pamatysi, bus smagu, - pasakė ji ir jos nuėjo palikdamos skardį laisvą.

*

Rensa

Ats: Medžiais apaugęs skardis
« Atsakymas #37 Prieš 1 metus »
  Buvo niekuo neįprasta pavasario diena. Buvo puikus oras, šilta. Rodos, pavasaris tikrai norėjo parodyti savo. Tikrai norėjo save atskleisti gražiausiomis pasaulio spalvomis ir jam tas tikrai puikiai sekėsi. Dėl to paprieštarauti Rensa negalėjo. Pavasaris išties stengėsi įrodyti, kad jis yra pats nuostabiausias metų laikas ir varniukė jau buvo pradėjusi tuo tikėti. Anksčiau ji galvojo, kad nuostabiausias metų laikas - ruduo, tačiau ši diena smarkiai pakeitė jos įsitikinimus. Dabar ji negalėjo atsispirti pavasariui, kuris kaip strėlė pervėrė jos širdį. Tiesa, gerąja prasme.
  Negalėdama atsidžiaugti tokia nuostabia diena varniukė patraukė iš pilies. Nežinojo kur tiksliai nori eiti, tačiau visiškai nenorėjo sėdėti užsidarius toje niūrioje pilyje. Ji norėjo pajausti tą pavasarį, kuris per langą atrodė nepakartojamas.
  Rodos, jos kojos nedraugavo su smegenimis ir iškart žinojo kur eiti. Kojos pačios atnešė Cavallon pavardės nešiotoją ant skardžio, kuris buvo apaugęs vienu ar keliais medžiais, tačiau jų nebuvo pernelyg daug. Paprastai oranžinių plaukų savininkė šią vietą apeidavo, nes žinojo kokia ji gali būti pavojinga, tačiau šiandien protas su kojomis nekontaktavo, todėl mergaitė gan greitai atsidūrė ant skardžio.  Užlipusi ant jo apsidairė. Čia išties buvo be galo gražu ir varniukė žinojo, kad čia ateis dar tikrai ne vieną kartą. Taip, ji žinojo, kad čia pavojinga ir tai ją sulaikydavo nuo atėjimo čia, bet pamačiusi kaip čia nustabu ji suprato, kad čia išties verta ateiti. Iki šiol ji manė, kad nuo šio skardžio nieko gražaus neturėtų matytis, nes praeinant nieko gražaus nesimatydavo, tačiau užlipusi ji suprato kaip stipriai klydo. Na, galbūt dėl to gražumo buvo kaltas pavasaris, tačiau Cvallon pavardės nešiotoja apie tai nepagalvojo, todėl jos galvoje liko mintis, kad praeidama ji tiesiog nieko gražaus nematė.
  Taip besidairydama ji išgirdo žingsnius, todėl staigiai atsisuko.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Medžiais apaugęs skardis
« Atsakymas #38 Prieš 1 metus »
Buvo graži pavasario diena. Dori vaikštinėjo lauke. Nusprendė nueiti ant skardžio. Ant to, nuo kurio kadaise numetė negyvus vorus. Kur susipažino su Gruode. Tiesiog norėjosi pasižiūrėti į tolį.
Ak, kaip viskas buvo pasikeitę. Dabar Dori kartais jausdavosi visai kitokia. Tikriausiai dėl Alano stengėsi būti geresne. Vis dažniau prabildavo sąžinės balsas. Žinoma, prabildavo jis tik tada, kai ji galvodavo apie rimtus dalykus ar pasielgdavo išties kaip nors negerai. Kvailiojimas su Erka ar Patricija tikrai nesiskaitė. Tačiau dabar jau Mendel nesistengė atrodyti kuo kietesne. Galbūt jau praėjo tas pats kvailiausias paauglystės laikotarpis.
Tačiau kai šešiolikmetė pasiekė norimą vietą, ji pastebėjo, kad ši nebuvo tuščia. Mergina akimirksniu pamiršo visas sąžines, mat čia stovėjo ne kas kitas, o Rensa. Varnė, kuri apskundė profesoriui Rūgpieniui klastuolę per pamoką apie doksius. Ir taip kelios savaitės po tos pamokos Dori nebuvo labai geros, mat ta sąžinė ją graužė ir dėl to suknisto kenkėjo, nes gi ką pamanytų Alanas. O dar tai, kad koledžo vadovui buvo pasakyta, ką mokinė padarė. Laimei, magiškų gyvūnų priežiūros profesoriūkštis taip stipriai užrūgęs, kad nepatikėjo šita mažvaike ir tamsiaplaukei nieko nebuvo. Bet dabar... Dabar reikia ją pagąsdinti. Tegul negalvoja, kad viskas praeis be pasekmių.
- Nagi, nagi, - tarė atsisukus mergaitei. - Kaip gyveni, skundale? Jeigu gerai, padarysiu, kad gyventum blogai. O jeigu blogai, tai nuo šios akimirkos gyvensi dar blogiau, - priėjo arčiau Rensos.

*

Rensa

Ats: Medžiais apaugęs skardis
« Atsakymas #39 Prieš 1 metus »
  Taip stovėti bei žvelgti nuo skardžio buvo tiesiog nuostabu. Visas Rensos mintis bei pasąmonę užtemdė tie nuostabūs vaizdai, kurie kaip juodoji skylė įtraukė visus kitus jausmus, kurie dar buvo spėję pabūti jos viduje. Tačiau tas buvimas greitai baigėsi, nes žvelgiant į tokį vaizdą nieko kito Rensai nereikėjo. Tikriausiai kitais metų laikais čia būtų taip pat nuostabu. O ypač žiemą. Žiemą tikriausiai čia būtų nepalyginimai gražiau. Pagalvojo Cavallon pavardės savininkė.
  Švelnus vėjelis vis pūsteldavo ir pakeldavo jos oranžinius plaukus. Kartais tik pakeldavo ir paskui pradėdavo pūsti į kaklą, tačiau kartais pradėdavo juos visus stumti į veidą. Lyg norėdamas įspėti, kad čia ne viskas gerai. Tačiau Rensai nerūpėjo plaukai skraidantys į veidą. Ji net nepagalvojo, kad tai galėtų būti ženklas.
  Deja, tai ir buvo didžiausia jos klaida. Vos po kelių sekundžių ji išgirdo balsą. Tiesa, ne iškart suprato kieno jis. Bet atsisukusi abejonės nebeturėjo - tai buvo ta pati klastuolė, kuri per magiškųjų gyvūnų pamoką panaudojo nedovinotinus kerus ant doksio. Padarėlio, kuris nepadarė nieko blogo. Jis tik stengėsi išgyventi. Deja, bet neturėjo net kaip apsiginti. O jo noras gyventi jį ir pražudė. Na, gal didžiąją to dalį padarė ši klastuolė, kurios Rensa už tai labai nekentė. Tačiau ji sugebėjo dar ir jai pagrasinti. Tiesa, nuo tada jai net tas profesorius pradėjo nepatikti, nes jis tiesiog numojo ranka. Rodės, tik ir stengėsi kitais žodžiais pasakyti, kad jam tai nerūpi. Kodėl? Kodėl jis jai leido tiesiog toliau tą daryti? Pagalvojo ji. Na, tiesą skant, Rensa nežinojo ar ta klastuolė toliau tuo užsiiminėjo, tačiau spėjo, kad ji toliau ramiai tą darė.
  Deja, pasirodė, kad ir šį kartą klastuolės tikslas buvo tik pagrasinti Rensai. Ar dar blogiau - nuskriausti. Ji to visiškai netroško. Manė, kad tai įvyko pakankamai seniai ir niekas to nebeprisimins. Na, nebent profesorius. Tačiau pasirodė, kad prisiminė būtent ji. Tas žmogus, kurio ji per tą laiką labiausiai ir bijojo. Bet dabar Cavallon pavardės nešiotoja jos bijoti pradėjo dar labiau.
- Pasitrauk nuo manęs, - tarė. Deja, bet visiškai nepagalvojo ką sako. Jei būtų bent sekundėlę pamąsčiusi tų žodžių tikrai nebūtų sakiusi. Tačiau ji tik dabar susiprato, kad jie nepadės. Na, ne tik nepadės, tačiau greičiausiai pakenks dar labiau.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Medžiais apaugęs skardis
« Atsakymas #40 Prieš 1 metus »
Atrodė, tarsi ta diena sugrįžo. Atrodė, tarsi dar šiandien Dori būtų nepabijojusi įskųsti kažkokia snarglė. Mendel negalėjo suprasti, kaip šita mergaitė nepabūgo to padaryti. Juk Dori - kur kas vyresnė mergina iš Klastūnyno ir Rensa matė, kaip ji panaudojo nužudymo užkeikimą. Jeigu pati klastuolė kuriame nors ankstesniame kurse būtų pamačiusi tokį ar panašų dalyką ir dėl kažkokių priežasčių nuspręstų, kad tai neteisinga, būtų suvaidinusi, jog nieko nematė. Nenorėtų užsitraukti rūstybės to, kuris drįsta naudoti šitokius burtus.
Ir dabar Dori galvojo, kad mergaitė stipriai išsigąs. Kad pradės atsiprašinėti, teisintis ar verkti. O gal bandys bėgti, jeigu jau tikrai yra tokia drąsuolė. Bet ne. Ji ne tik, kad nepuolė pataikauti šeštakursei, bet ji... bet ji liepė Mendel pasitraukti!
Šitokio įžulumo paauglė nesitikėjo. Jos antakiai pakilo aukštyn, veide pasirodė nuostaba, susimaišiusi su pykčiu. Ji ketino šitą mažvaikę tik pagąsdinti, tačiau dabar nutarė, kad kaip nors užkerės. Tik dar neturėjo minčių, kaip. Galbūt priauginti vočių ant veido...
- Ką man pasakei? - grėsmingai prabilo Dori ir pridėjo burtų lazdelę Rensai prie kaklo. - Pasitraukt? Tu, suknista skundike, liepi man pasitraukt? - klastuolės akys žybtelėjo iš įniršio ir, žinoma, ji padarė atvirkščiai: vietoj to, kad pasitrauktų, ėmė artintis dar labiau, kad tikriausiai mergaitei teks žengti kelis žingsnius atgal.

*

Rensa

Ats: Medžiais apaugęs skardis
« Atsakymas #41 Prieš 1 metus »
  Dabar Rensa tos klastuolės pradėjo bijoti dar labiau nei prieš tai. Viduje varniukė visa drebėjo iš baimės, tačiau nenorėjo to parodyti, nes žinojo, kad priešais ją stovinti mergina tuo tik pasinaudotų, o Rensa dabar tikrai nenorėjo, kad jai kliūtų vien dėl to, kad pradėjo drebėti iš baimės. Dabar Cavallon pavardės nešiotoja teturėjo vieną norą - kad ta klastuolė dingtų. Ji dabar neturėjo noro nė sekundės praleisti kartu su ja, tačiau nelabai turėjo ką daryti, nes žinojo, kad klastuolė taip paprastai neišeis, o pati nenorėjo pasirodyti baile. Na, jau pasirodyčiau baile ir pabėgčiau, bet kur? Juk čia skardis! Pagalvojo Cavallon pavardės savininkė.
  Rensa pajuto medieną prie kaklo. Greitai suvokė nuo ko ji. Deja, tas suvokimas nieko gero nedavė. Kaip tik labiau išgąsdino. Pasirodė, kad čia ta klastuolė jai prie kaklo pridėjo lazdelę. Viskas. Man tikriausiai galas. Ji tikrai sugebės mane užkerėti. Pagalvojo nusiminusi. O gal pavyktų ją nuginkluoti prieš jai susivokiant, kad aš panaudojau kokius nors kerus. Sugrįžo viltis į varniukės mintis. Ji pradėjo kišenėse ieškoti lazdelės. Taip, žinojo, kad priešininkės lazdelė jau buvo atremta į ją, tačiau vis tiek dar turėjo šiek tiek vilties, kad jai gali pavykti. Apieškojusi visas savo kišenes ji lazdelės nerado. Ne! Negi ją pamiršau?! Tik ne tai! Pagalvojo ji labai sumišusi. Ji nebežinojo ką turėtų daryti. O tuo metu klastuolė žemgė dar arčiau jos. Rensa norėjo pasitraukti, tačiau negalėjo. Jei ji žengs dar žingsnį aš nebeturėsiu vietos. O ten skardis! Ne! Pagalvojo ji vos neverkdama.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Medžiais apaugęs skardis
« Atsakymas #42 Prieš 1 metus »
Dori atrodė, kad kai ji pridėjo šitai mažai skundikei burtų lazdelę prie kaklo, skundikės veide šmėstelėjo baimė. Tuomet klastuolė pajuto didelį vidinį pasitenkinimą, bet, žinoma, kad snarglės baimės čia buvo negana. Rensa turėjo drąsos mane apskųsti, tai dabar turės drąsos ir kęsti šlykščias votis, tik prieš tai, žinoma, aš ją dar šiek tiek pagąsdinsiu, galvojo mintyse tamsiaplaukė vis dar žybčiodama akimis, tik dabar jau įniršis buvo dingęs. Tačiau netrukus jis sugrįžo, kai šeštakursė suprato, ką mergiūkštė išdarinėjo.
- Tu... tu dar drįsti ieškoti lazdelės? Manai galinti man pasipriešinti? - tą pačią akimirką Mendel ėmė ir pyktis, bet netrukus suėmė ir juokas ir ji suprunkštė. - Nesilygiuok į mane, tu kvaiša! Man šešiolika! - labai didžiavosi savo amžiumi.
Tuomet Dori grubiai sugriebė Rensos ranką taip tarsi parodydama, kad ji neketintų gintis. Nesvarbu, kokiais būdais. Ir žengė vėl arčiau jos, tad tuo pačiu, kaip ir prieš tai, nepalikdama jai kitos išeities kaip tik dar labiau prisiartinti prie krašto.
- Nebijai nukristi? Nebijai aukščio? - pradėjo vaipytis.
Tačiau jos buvo tikrai arti krašto. Mergina jautė, kad tai yra nebesaugu. Tačiau pati prie jo mažvaikę privedė. Dabar nepuls jos traukti atgal - kaip atrodys? Dori norėjo, kad mokinės abi pasitrauktų toliau, bet prieš tai dar nutarė parodyti šiek tiek savo valdžios. Paleidusi Rensos ranką sukiojo lazdelę tarp pirštų ir žiūrėjo varnei į akis.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Dori Mendel »

*

Rensa

Ats: Medžiais apaugęs skardis
« Atsakymas #43 Prieš 1 metus »
- Sveikinu. Vadinasi anksčiau už mane mirsi, - tarė Rensa. Stengėsi nustatyti rimtą toną, tačiau širdyje labai bijojo tos klastuolės ir puikiai suprato, kad ji ją lengvai užkerėtų, o Rensa pasipriešinti tikrai nesugebėtų. Tai buvo akivaizdu. Ji ne tik buvo vyresnė už oranžinių plaukų savininkę ir žinojo daugiau burtažodžių, bet tuo pačiu varniukė matė kaip gerai jai sekasi kerėti.
  Klastuolė pasitraukė dar arčiau jos ir jai praktiškai vietos nebeliko. Tačiau po to ji išgirdo žodžius, kurie mergaitei smogė labai giliai į širdį. Taip, ji tikrai bijojo nukristi, tačiau aukščio bijojo nepalyginamai labiau. Aukštis buvo viena didžiausių jos baimių. Aš nebijau. Aš tikrai nebijau. Pagalvojo Cavallon pavardės nešiotoja, tačiau žinojo, kad tai yra grynas melas. Aukščio ji bijojo visą gyvenimą ir kad ir kaip bandė atsikratyti baimės jai nepavyko.
  Rensai vietos beveik nebeliko, o ji dar matė, kad priešininkė sukiojo lazdelę rankoje. Na, koks plyšelis dar labiau pasitraukti turėjo likti. Pagalvojo mergaitė ir žengė mažytį žingsnelį atgal. Deja, paaiškėjo, kad ji jau buvo stovėjusi prie pat krašto, todėl žengus žingsnį atgal tik jos kojų pirštai liko ant skardžio. Varniukė pabandė išlaikyti liksvarą, tačiau nesėkmingai. Ji pajuto, kad nebeliečia skardžio, pajuto kritimo jėgą, pajuto smūgį.
  Pajutusi smūgį Rensa daugiau nieko nebejuto. Net nebekvėpavo. Ji žuvo.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Medžiais apaugęs skardis
« Atsakymas #44 Prieš 1 metus »
Kuo toliau, tuo labiau šita kvaila mergiotė darėsi įžūlesnė. Ji leido sau įžeidinėti Dori, Klastūnyno šeštakursę. Kažkokia idiotė, nusususi mažvaikė varna, galvojo Mendel. Tą akimirką ji nutarė, kad nepaleis į Rensą jokių kerų. Dar ko! Tokia pamoka jai bus per maža. Mergina nusprendė, kad gerai ją aptalžys.
Ir ji jau norėjo čiupti šitą pasipūtėlę darželinukę už pakarpos, tačiau... Po velnių, skundikė žengė žingsnį atgal. Tamsiaplaukės širdis į kulnus nusirito, tačiau vietoj to, kad bandytų sugriebti varniūkštę, paauglė tik stovėjo ir žiūrėjo, kaip mergaitė nukrito.
Pažvelgusi žemyn šešiolikmetė pamatė baisų vaizdą. Kurį iškart norėjosi pamiršti. Dori pradėjo verkti.
- Rensa! Rensa! - šaukė ji. - Ferula! Ferula! Ferula! - bergždžiai taikė kerus į tai, kas liko iš mergytės.
Rankos drebėjo. Kvėpuoti buvo sunku. Jausdama didžiulį šoką Dori pasileido pilies link ieškoti pagalbos. Viduje ėmė pintis mintys. Ar ją kas nors apkaltins? Bet ar ji nėra kalta? Na ir kas, kad ji nenustūmė Rensos nuo skardžio. Tačiau būtent dėl Dori įtakos ši nukrito. Reikėjo gąsdinti ją kur nors kitur, bet ji pati kalta, kad buvo šitokia atsikalbinėjanti! Ar Rensa galėjo būti gyva? Dori nuomone - be šansų. Tačiau tai jau tegul tikrina kiti asmenys.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Dori Mendel »