[Klarė Konė Karter]

Atokioje, pavienių išsikerojusių medžių paslėptoje vietoje virš ežero kontūro kybojo erozijos išgraužtas skardis. Pavojinga vieta buvo mėgiama mokykloje besimokančių drąsuolių, o bailiai dažniausiai ją apeidavo ratais. Keli metrai nuo skardžio krašto tūnojo maždaug trijų metrų pločio proskyna, iš kurios giedrą dieną galėjai grožėtis horizontu.
Vakarais čia laiką mėgo leisti Hogvartso vyresnėliai, mesdami vis labiau pakvaišusius iššūkius vienas kitam.
Pilies apylinkėse vakarėjo. Septintakursė pilna kuprine pasiekė skardžio proskyną. Klarė suruošė lauknešėlį vakaronei, skirtai paminėti koledžo komandos pergalę čempionate. Žaidėjai išklausė draugų sveikinimus bendrajame kambaryje, tačiau grifiukai turėjo tradiciją paminėti komandos sėkmę tik tarp besivaržančių.
Merginos kuprinėje tūnojo keli pledai, kuriuos žaliaakė užkabino ant vieno šalia proskynos augančio plataus medžio šakos. Draugai galės ant jų prisėsti, ar žvarbų vakarą apsigaubti.
Žvilgtelėjusi į laikrodį suprato, kad netrukus tems, tad norint spėti prigriebti maisto iš visada alkanus pamaitinančios virtuvės ir grįžti atgal, teks paskubėti. Nieko nelaukdama užsimetė kuprinę ant pečių ir paskutinį kartą atsisuko į laukymę, tikėjosi, kad netrukus čia parsiras pirmieji raštelius pamatę komandos nariai.

[Adam Green]

Septintakursis taip pavargo nuo tų rungtynių, nors gal labiau nuo klaikių oro sąlygų, kad belekokie prisiminimai apie kvidičą priversdavo jį nusipurtyti. Vienintelė paguoda buvo ta,  jog pergalė iškovota garbingai, o visas rungtynių kontekstas nebuvo toks prastas. Komanda buvo pakankamai gerai susižaidusi, išskyrus kelis nesusipratimus, kurie įvyko dėl nebrandaus jaunimo elgesio aikštelėje.
Green' as labai nustebo, kada išvydo raštelį, skirtą kvidičo žaidėjams.  O ne aš turėčiau tuo rūpintis? Mat šis privertė jį vėl suabejoti savo kaip kapitono statusu, tačiau buvo nustebintas kitų komandos narių entuziastingumu.
Adam' as nė akimirką nesuabejojo, tik ilgai krovėsi daiktus į kuprinę, mat dvejojo dėl kai kurių gėrimų, tačiau įsimetė tik įvairių skonių sulčių pakelių, bei vieną gazuotą skystį, kurį buvo atsivežęs iš atostogų Turkijoje.
Tad viską susikrovęs pasuko link tos vietos, kur jau turėjo būti susirinkę bent keli jo komandos atstovai. Na bent jis tikėjosi, kad nebus pirmas, tačiau viltis durnių motina, tik keli daiktai mėtėsi proskynoje. Nors kita vertus, nieko blogo, jog kapitonas atėjo pirmas. Kaip tik viskas į gerą.
- Puiku! - Pasitrynė delnus ir ėmė krauti daiktus iš savo juodos tašės. - Čia pledas, sultys, limonadas, pora guminukų, saldumynų.. - Viską įgarsino, po truputį daiktais apkraudamas mažą plotelį ant žemės. O viską baigęs, smalsumo vedamas žengė kelis žingsnius arčiau skardžiaus, pažiūrėti koks didžiausias pavojus jų gyvybei gali iškilti.

[Ashton Hughes]

 Nugvelbęs iš vargšelių Švilpynės mokinių pyragėlių su uogiene (nors jie kvidičo rungtynes pralaimėjo, tačiau kepimo įgūdžiai vis dar nedingo ir šiaip, galėtų dažniau palikti kepinius nesaugojamus), Ashtonas nebenorėjo būti bendrajame kambaryje, nes po varginančių rungtynių ir daugybės sveikinimų, nebenorėjo būti apsupras didelės grupės žmonių. Laiškelis, kviečiantis vakarop palikti pilį nedavė ramybės, tad vos nutaikęs laisvą minutėlę, kuomet niekas nematė, išslinko iš bendrojo kambario, o tuomet jau nebebuvo sudėtinga. Per tuos kelis mėnesius jau šiek tiek geriau pažinojo Hogvartso apylinkes, tad patraukė link ežero, kur ir turėjo susitikti su kitais komandos nariais.
 Dar nebuvo tamsu, tad pamatė skardį, apie kurio buvimą pranešė ne tik jis pats, bet ir augantys medžiai. Netrukus jau buvo visai prie pat kvidičininkų. Nevėlavo, anksčiau ateiti spėjo tik komandos kapitonas Adam'as, kuris, Hughes tikėjosi, neišspirs jo iš komandos.
 - Sveikas,- pasisveikino ir neatkreipęs dėmesio į pledus, klestelėjo ant šlapios, rasos jau nugultos žolės ir iškart suprato padaręs klaidą. Lėkštė su švilpių pyragėliais atsidūrė šalia kitų atneštų daiktų.

[Klarė Konė Karter]

Klarės kuprinė buvo tokia sunki, kad septyniolikmetė kelis kartus vos nežnegtelėjo atbula. Galėjo ją palengvinti kerais, tačiau pamokose užsisėdėjus ne ką pasportuodavo. Nelygus takelis jau gerokai temstant buvo gana klaidus, bet rizikuoti lazdelės šviesa grifiukė nenorėjo. Buteliai tarškėjo kojoms kas kartą radus ne itin lygų žemės grumstą. Tiesa, juose nebuvo nieko nusikalstamo, tik garsas, galintis nespėjus pasiekti skardžio išduoti paauglių ketinimus atokiau nuo kitų paminėti pergalę kvidičo varžybose.
Kartkartėmis aukštaūgė kiek stabteldavo. Takelis iki skardžio buvo gan siauras, juo eiti dviese nebūtų buvę komfortabilu, o užsigauti nesinorėjo. Vis pasisukdama atgal žvilgsniu pasiteiraudavo vienos iš komandos puolėjų ar ši vis dar sekė paskui.
Siauras takelis išvedė grifiukes į nedidelę aikštelę, kur Karter anksčiau paliko daiktus. Čia jau buvo susirinkusi komandos vyriškoji dalis.
- Labas vakarėlis, - pratarė apžvelgdama situaciją plotmėje, neapaugusioje medžiais. - Ei, Ashtonai, - išskyrė kreipinį į jauniausią liūtų emblema pasipuošusį atstovą. Priėjusi prie medžio nuo šakos nukabino arčiausiai esantį pledą ir susukusi į kamuolį mestelėjo lankų gynėjui, tikėdamasi, kad šis sugaus. - Nuo to, kad sėdėsi ant žemės, kietesnis neatrodysi.
Nors žinoma, ką apie kietumą galėjo sakyti Klarė, kurios rūbai dar kur ne kur buvo pasidengę miltais, o batus vis dar puošę šokoladinio pyrago trupiniai galėjo pritraukti mažų mažiausiai skruzdes.
- Linkėjimai iš virtuvės... - Nutęsė, nusikeldama sunkią kuprinę nuo pečių. Rankoje vos nulaikoma kuprinė privertė žaliaakę kiek susvyruoti. Atvėrusi gėrybes slėpusį medžiagos gabalą traukė vieną skanėstą po kito, paversdama skardžio laukyme tikra puota. Elfai alkanų nenuvils. Kuprinėje slėpėsi sausainiai, pyragėliai ir kiti puikiai pažįstami saldėsiai. Galiausiai vienas po kito iš dugno traukė ir iš pažiūros visus sveikus gėrimų buteliukus.
- Tikiuosi bent kartą žaidėt tiesą drąsą ant skardžio, jei jau radot čia kelią. - Kreiva šypsenėlė atsispindėjo strazdanės veide, šiek tiek apšviestame po truputėlį savo buvimą atskleidžiančio mėnulio.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh nesuprato, kodėl kažkur eina su ta pašaipūne Klare. Mergaitė vis dar buvo išsigandusi ir suirzusi ir, ko gero, tik noras pabendrauti su šiek tiek pažįstamais žmonėmis vedė ją paskui komandos gaudytoją. O vis tik per treniruotes ji buvo malonesnė. Kaip žinoti, kokie bus kiti? Viskas gali būti dar blogiau!
Grifiukėms pasiekus numatytą vietą Deoiridh apsižvalgė. Cristal nepamatė, tačiau kitas dalykas negalėjo nekristi į akis: Klarė atviliojo komandą prie pavojingo skardžio. Neįtikėtina! labai pasipiktino rudaplaukė. Nepaisant to, kad Klarė pasirodė esanti tikra pašaipūnė, šito iš jos mergaitė vis dėlto nesitikėjo.
- Kur Cristal? - griežčiau nei ketino paklausė keturiolikmetė. Įtariai nužvelgė gaudytoją, po to - ir vaikinus. Klarei "susirūpinus" Ashton'o sveikata, ji vos susilaikė neprunkštelėjusi. Laimei, nutylėti pavyko. Deoiridh nuėjo iki artimiausio medžio ir atsirėmusi į jį įsispoksojo į trijulę, esančią prie maisto. Suprato nenorinti turėti su jais nieko bendro. Bendrauti? Kaip tai įmanoma, jeigu nė vienas iš jų nėra vertas pasitikėjimo? Bet jei išeisiu, "draugiškoji" Klarė būtinai ką nors sakys! pradėjo svarstyti grifiukė.
Galiausiai nutarė kurį laiką dar pabūti. Vis dėlto artintis prie buvusių komandos draugų nė neketino. Su apmaudu pagalvojo apie tai, kad labai norėtų pašnekėti su Matthew ar, mergaitė net sudrebėjo, su Sigurdu.

[Cristal Daunt]

Vienai pabūt norinčiai mergaitei niekam nebuvo įdomu ko ji nori. Gyvenimas nesustojo, mokslai visaip, iš visų pusių toliau spaudė. Negi Cristal nenusipelno bent savaitės poilsio? Juk tokias rungtynes atlaikė! Tačiau juk žinoma, niekam nebuvo įdomu. Mokytojai uždavė daugiau namų darbų nei bet kada anksčiau, kurie, savaime suprantama, trūnijo kažkur trylikametės apverstame kambaryje. Dar daugiau ramybės nedavė raštelis, kuris kvietė į kvidičo komandos susitikimą. Cristal kažkaip atrodė, kad komandoje jos niekas nemėgsta, tad žaliaakė truputį baiminosi, kad kažkas jai galėjo iškrėsti tokį pokštą.
Vis dar kažkur jausdama pinkles ir visus įtarinėdama vieną vakarą brunetė vis dėl to paliko pilį ir nusuko kažkokio skardžio link, kurio akyse nebuvo mačiusi. Kai ši vargais negalais prietemoje pagaliau rado skardį tolėliau užmatė sėdinčius jos komandos narius. Jos komandos. Tai vis dar skambėjo labai nenatūraliai, lyg ji būtų prie tos komandos tik prie progos prisitrynusi. Pagaliau priėjusi prie kitų grifų mergaitė pasisveikino ir atsistojo arčiau Deoiridh, nes ji vis dėl to buvo vienintelis Cristal normaliai pažįstamas žmogus, šioje "draugų" grupėje.

[Adam Green]

Adam' ui bežiūrint į apačią net galvoje ėmė spengti. Ten nukritus, gyvas tikrai neliksi net ir pačių geriausių ir praktiškiausių burtų pagalba. Nors jis buvo optimistas, dabar teko nusipurtyti ir atsitraukti nuo to baisaus ir pavojingo skardžio, plius, pagaliau pradėjo rinktis komandos draugai, tad nebebuvo taip bauginančiai klaiku.
- Sveiki, - pasisveikino su besirenkančiais grifais.
Pagaliau visi kvidičininkai galės atšvęsti tai, ką pasiekė per "aršią" kovą. Na žinoma, negalima nepaisyti tų žioplų klaidų, kurias sukėlė jauniausieji komandos atstovai, tačiau pergalė jau rankose, todėl moralai bus tik per treniruotes. Mat dabar rudaplaukis buvo pasiruošęs pašėlti, tačiau nužvelgus komandos draugus nebuvo matyti didelis jų noras, gal jiems truko drąsos ar..
- Tiesa sakant, ant skardžio žaisti dar neteko, bet pirmi kartai būna nuostabūs, - sarkastiškai trintelėjo delnus. - Bet gal pirma reikia kažkaip artimiau susipažinti? Kiek matau ne visi čia jaučiasi jaukiai.. - Žvilgsniai nukrypo ties Deoiridh, Cristal ir Ashton, nors Klarės jis gerai nepažinojo, bet suprato, kad su šia problemų nebus.

[Ashton Hughes]

 Ashtonas sėdėjo ir laukė kol ateis bendrakoledžės, kai tuo metu jo užpakalis dar labiau šlapo nuo žemės.
 - Labas, Klare,- vos sugavo pledo kamuolį, nes reikėjo gerai išsitiesti tam, kad visai netinkamas mėtymui kamuolys nenugarmėtų žemyn skardžiu. Patenkintas, kad nebebus šlapia ir net nereikėjo eiti pačiam pasiimti pledo, pasitiesė ir vėl atsisėdo, kad vėjas nenupūstų ir nereiktų traukti su jam nežinomais kerais iš ežero. Iš Švilpių pavogta pyragėlių lėkštė atrodė visiškas niekas prie gaudytojos atitemptų skanumynų, bet niekas nepasakė, kad čia reikės prisinešt daug maisto. Jis, kitaip nei mergina, neketino pamaitinti visų buvusių ir būsimų Grifų Gūžtos kvidičininkų. Linktelėjo kitoms atėjusioms mergaitėms, kurios traukėsi link medžių, lyg kas būtų toks kvailas ir vietoj visų skanumynų norėtų jas suvalgyti. Apie prie Hogvartso gyvenančias laumes, ypatingai mėgstančias žalias kepenis nebuvo girdėjęs, tad čia turėtų būti saugu tiek, kiek gali būti saugu sėdint ant skardžio.
 Nors ir buvo mažiausias pyplys pirmakursis, Ashtonas ko nors per daug nesibaimino. Greičiausiai šiek tiek neramino mintis, kad nežinos kokios nors tradicijos, bet ei, juk jis net ne visą laiką skraidė apie savo mylimuosius ir giesmėse apgiedotus tris kvidičo lankus! Svarbiausia, kad neprarado galimybės pamatyti, kaip Klarės gaudomas šmaukštas nori nusileisti iki kritlio lygio ir perskristi lanką. Vis vien blogiausia dalis bus tuomet, kai Adam'as nuspręs aprėkti už visus šitus kaprizus, kilusius iš nuobodulio. Dabar jau blogiau nebus.
 Tiesa drąsa. Ir dar ant skardžio. Jei kas lieps prisiartinti prie krašto ir palikti šią gražią, per porą metrų nuo skardžio esančią pikniko vietelę... Ne, Ashtonas negalėjo pasakyti, kad labai bijojo aukščio ar vandens. Tačiau mirties... Kaip gi galėtų leisti sau mirti tokiam jaunam ir gražiam? Tokie kaip jis turėtų mirti mūšyje, gindami savo tiesą, arba seni ir lovose, išsilaižę mūšio paliktas žaizdas.
 Bet ne, nepabėgs. Kaip galėtų atsisakyti tokios galimybės, išbandyti savo drąsą? Išbandyti visų kvidičininkų drąsą? Hughes pažiūrėjo į puolėjas. Jei kapitonas sako, kad reikia susipažinti, teks taip daryt. Per daug nenorėjo kištis į visą šitą reikalą, nes ir taip gaus per nosį už šias kvidičo rungtynes.

[mergaitė123]

  Pirmosios dienos Hogvartse buvo neįprastos, jos tiesiog buvo per daug keistos, o ir pati mergaitė pastaruoju metu buvo kažkokia nesava. Tarkim dabar vakare, kai dauguma vaikų jau buvo bendruosiuose kambariuose Adelė žingsniavo ežero pakrante, net nenutuokdama, kiek dabar valandų. Po truputį temo, buvo galima išvysti, kad šiandien - pilnatis, tad Mokslinčė ar taip ar ne taip nebūtų sudėjusi gluosto. Mintyse jau planuodama kaip gali išgąsdinti kažkokį vaiką mergaitė išvydo daug medžių. Na, tai nebuvo nieko keisto, tačiau paėjus toliau buvo galima pastebėti skardį. Laisvai nuo jo galėčiau nušokt, užsimušt ir gal kitą gyvenimą būčiau katė, - rimtai apsvarstė šį variantą ir priėjo arčiau skardžio krašto. Pabandyti Adelė nedrįso, tačiau reikėjo bent jau apsimesti, kad buvo drąsi.
  - Snaige, ateik čia, - pakvietė katinėlį ir atsisėdo ant skardžio krašto, vien tik dėl to, kad vaizdas nebuvo toks baisus, koks atrodė iš pat pradžių. Viens du trys ir manęs šiame gyvenime nebeišvys, - lyg primindama sau mintyse ištarė ir nervingai nusijuokė. Tą pačią sekundę ranka perbraukė per gyvūnėlio kailiuką, o kadangi katinai ir buvo ta priežastis, kodėl dabar mergaitė nesiryžo nušokti nuo skardžio apglėbė Nebelungą iš visų jėgų, tikėdamasi, kad augintiniui tai patiko.
  Aplinkui skardį buvo daug medžių, jie mergaitei tikrai patiko, visad galėjo į kokį nors įsikabaroti ir praleisti ten visą likusią dienos dalį, sakydama Snaigei, kokia stebuklinga gyvenimo dovana ši katytė Adelei yra, tačiau šį kartą į aukštą medį mergaitė lipti kiek pabijojo, vis gi buvo tamsu ir Mokslinčės katė galėjo nukristi. Įdomu ar Ligoninės Sparne padeda sužeistiems gyvūnams, - pamintijo ir toliau liko sedėti ant skardžio krašto.

[Zoey Richter]

Zoey klaidžiojo ežero pakrante. Ji ieškojo vietos kur galėtų išsirėkti ir pasiilsėti. Deja, daugelis ežero vietų priminė Liuciją. Priminė jų kova šakomis, jų pasivaikščiojimą ir panašius dalykus. Tiesiog ežeras jai priminė Liuciją. Tą mergaitę baltais plaukais. Šviesiaplaukė atsiduso ir žingsniavo toliau. Staiga priėjo skardį. Šyptelėjo. Skardis atrodė gana aukštas, o nuo jo šokant atrodo norėjosi tiesiog pakilti nuskristi dangum. Skrendant dangum pasiekti debesis ir skristi ten aukštyn. Pradurti dangų ir sužinoti kas ten tarp tų baltų debesų. Kas ten už mėlyno dangaus. Švilpynės koledžo atstovė tyliai atsiduso ir atsisėdo ant skardžio. Liūdėjo dėl to, kad čia neatsivedė Dailės. Šunytė jai būtų palaikiusi kompaniją ir Zoey nesijaustų tokia vieniša ir atstumta. Ji juk nepritapo ir Švilpynėje. Ji nebuvo tokia draugiška ar gera. Ji buvo baili it koks mažas stirniukas neseniai palikęs savo mamą. Mergaitės skruostu nutekėjo ašara. Ji mąstė apie galimybę nušokti iš užbaigti savo gyvenimą. Juk niekas jos nepasiges. Draugų ji nelabai turėjo, o vaikų namams buvo tik našta. Bet dabar nušokti ji negalėjo. Ne, negalės tol kol turės Dailę. Ji likus po mergaitės lova tikrai neišgyvens. Na, nebent kokia švilpė suras ją. Richter išleido gilų atodūsį, o tada pratrūko.
- KODĖL BŪTENT AŠ? - suriko it klausdama kažko. Tada atsigulė ant žolės ir gulėjo. Tiesiog gulėjo. Atrodė, kad kažkur tolumoje girdi žingsnius, bet jai tai nerūpėjo.

[mergaitė123]

  Tolumoje girdėjosi kažkoks riksmas, o tai Adelę šiek tiek pralinksmino. Na, vien tik ta mintis, kad mergaitė ne vienintelė išgyvena labai sunkų laikotarpį ją.. Nuramino?
  Pilkšvos spalvos kailiuką turintį katinėlį mergaitė apglėbė ir jautė, kaip šis ją guodė. Kažkodėl atrodė, kad ją ir būtent Snaigę kažkas siejo, nežinojo kas, tačiau atrodė, kad jos labai panašios. Lyg būtų kokios nors dvynės, tačiau aišku, mergaitė net nežadėjo aiškintis kodėl taip yra. Visų pirma visiems tai pasirodytų kvaila, kadangi ir pati jaunoji burtininkė manė, kad kažką tokio jausti buvo labai neįprasta. Antra tai buvo be reikalingas laiko švaistymas, antrakursė tikrai negalėjo arba nueiti pas kokį nors profesorių ir viso to papasakoti arba kuistis bibliotekoje ieškodama atsakymo į nežinia ką. Tai jai buvo per ne lyg sunku, aišku, sau to nepripažino, tad mintis, kad tam tiesiog neturi laiko mergaitę tenkino.
- Eime paieškoti, kas klykauja ir drumsčia ramybę? - šyptelėjo ir pašoko nuo žalsvos žolės, šiek tiek apsidairė ir savo mėlynomis akimis nieko neįžvelgė. Vis gi medžiais apaugęs skardis ir buvo medžiais apaugęs, tad antrakursė turėjo nueiti apsidairyti, kur nors toliau, nežinia, gal tas asmuo, kuris klykė buvo visai netoli, už vieno ar kito aukšto medžio, o ispanė to burtininko tiesiog neįstengė įmatyti.
  - Ar...čia kažkas yra? - kiek drebančiu balsu (pati nesuprasdama, kodėl jis buvo toks) klausė eidama tolyn, ir aišku, glėbyje vis dar laikė nebelungą. Ir, kodėl tau taip rūpi? Susigadinsi savo reputaciją, kurios net neturi, - pagalvojo. Kas...kas čia vyksta? - visa persigandusi, nežinia ko pamintijo ir žengė dar kelis žingsnius pirmyn.

[Zoey Richter]

Mergaitė bandė neverkti. Čia gulėdama ji verkti negalėjo, kadangi  girdėjo žingsnius, kurie galėjo būti ir kokios jaunos profesorės, o ši tikrai paklaustų mergaitės kas nutiko, o Zoey apie tai kalbėti nenorėjo su niekuo. Na, ji norėtų apie tai galbūt pasišnekėti su Liucija, bet, deja, to ji padaryti tikrai negalėjo.
Richter sušniurkščiojo nosimi. Buvo ant to kraštinio laiptelio  kur jai reikėjo arba išsirėkti, arba apsiverkti arba paimti peiliuką. bet peiliuko ji neturėjo, tad tiesiog tylėjo bandydama neverkti. Neišleisti nei garselio. Po kelių akimirkų ji išgirdo jaunos mergaitės balsą, kuris klausė ar čia kažkas yra. Zoey tyliai atsiduso ir maždaug penkias minutes mąstė ar jai reiktų pasakyti, kad čia yra ji ar ne. Galiausiai nusprendė, kad negąsdinant mergaitės pasakyti vis tik reikėtų.
- Taip. Čia esu aš. Nors galėčiau ir nebūti, - pasakė mergaitė atsidusdama ir pasitvarkydamas savo susivėlusius nuo vėjo plaukus. Jai buvo labai liūdna, kad tai nebuvo Liucija. Jis norėjo, kad Liucija atsirastų iš oro. Arba, kad čia atsirastų jos mama, paglostytų jai galvą ir pasakytų, kad viskas bus gerai, nesvarbu, kad nebus.

[mergaitė123]

  Adelė įtartinai apsidairė. Nors iš tikro negalvojo, kas buvo už aukštų medžių, šiek tiek jaudinosi ir vylėsi, kad ten neegzistavo koks trolis ar slibinas, na su pastaruoju dar būtų radusi kalbą, o apie pirmąjį nenorėjo net galvoti. Tik tikėjosi, kad nieko tokio rimto ten nebuvo ir ši ramiai, niekieno netrukdoma galės praleisti dešimt ar dvidešimt minučių kažkur netoliese.
  - Ėėė...nedramatizuok, - sumurmėjo sau po nosimi pamačiusi geltonojo koledžo atstovę. Švilpiukė atrodė nusivylusi, liūdna ir įbauginta, tačiau Mokslinčei tai nebuvo labai svarbu. Bet ar iš tikro nebuvo...
  Jaunoji burtininkė apsidairė ir rankose snaudęs nebelungas pakėlė savo pilkšvą galvą, apsidairęs toliau užmigo, jaunoji klastuolė kiek nusivylusi tuo perbraukė per pilkšvojo gyvūnėlio kailiuką ir savo mėlynas, vandenyną primenančias akis nukreipė į mergaitę, kuri vis dar stovėjo ne per geriausios nuotaikos
  - Kas nutiko? - apsimesdama, kad prieš tai tikrai nieko nepasakė, šyptelėjo ir pakreipė galvą. Kištis į kitų gyvenimus nemėgo, tačiau tai buvo pakankamai įdomu ir jeigu tik būtų buvusi tokia profesija, dvylikametė būtų ja gerai pasidomėjusi. Mane, kad toks darbas buvo kiekvieno, panašaus į jaunąją ispanę žmogaus svajonė.
  Ilgai nesugebėjo žvelgti į šviesiaplaukę, tad savo melsvas akis ir vėl nukreipė į Snaigę. Ši miela ir draugiška katytė vis dar snaudė ir Adelina eilinį kartą atsargiai, perbraukė per pilkšvą kailiuką, taip primindama augintiniui, kiek daug šis, mergaitei reiškia.

[Zoey Richter]

Zoey mintyse atliko skaičiavimus. Nuo skardžio nušokus, mergaitė užsimuštų, kadangi skardis didelis, o ji jau trečiakursė. Zoey atsiduso paveldama savo plaukus ir tiesiog žiūrėdama į dangų. Į mėlyną dangų, kuriame plaukė įvairiausių formų debesys. Visi jie buvo į kažką panašūs. Jei blondinukė būtų su kažkokia drauge ar mama ji galėtų žaisti žaidimą: sugalvok kas yra debesis. Šį žaidimą ji žaisdavo su mama kai buvo maža, bet dabar, deja, neturėjo nei draugės nei mamos. Dėl to jos lūpas paliko dar vienas atodūsis. Kartu su tuo atodūsiu pasigirdo ir toliau stovinčios mergaitės. Richter papurtė galvą nieko nesakydama. Ak, kad ji žinotų, bet ji nesužinos. Zoey žinojo, kad tikrai nesidalins su nepažįstamąja kokios problemos ją slegia. Juk kartais geriau pasilaikyti viską sau ir nekalbėti apie problemas nei apie jas kalbėti. Jai vos pagalvojus apie problemas, mergaitė iš Klastūnyno ėmė ir paklausė kas nutiko. Zoey vėl papurtė galvą ir ėmė žaisti su savo pirštais. Ji susinervino. Tas klausimas kas nutiko visada ją gąsdindavo ir priversdavo jaustis nejaukiai.
- niekas nenutiko. Viskas gerai, tiesiog nusprendžiau pagulėti žolėje, prie skardžio, - ištarė žalsvai melsvų akių savininkė su netikra šypsena. - O tau kas nutiko? - pasidomėjo.

[Liucija Andersson]

 Vakaras. Medžiuose čiulbėjo iš šiltųjų kraštų sugrįžę paukščiai, o vis dar plikos ilgaamžių šakos siūbuodavo vėjo kutenamos. Liucija kopė į skardį. Merginos mintyse buvo per daug minčių ir norėjosi jas visas, kaip kokią naštą, palikti kitiems. Būtų smagu, jeigu ji taip galėtų padaryti. Deja, legilimantija vis dar buvo keblus reikalas - nuo netyčiomis užklydusių svetimų minčių, iki nežmoniško galvos skausmo.
 Dangus buvo padengtas debesimis, kurių rožiniai, geltoni, oranžiniai bei visokie kitokie atspalviai sudarė sunkiai suprantamą abstraktų paveikslą, kuris atsispindėjo lygiame ežero paviršiuje.
 Pasiekus proskyną, gaivus vakarinis vėjas pradėjo blaškyti šviesias sruogas. Nusibraukusi jas nuo veido, Liucija atsisėdo ant žemės. Vaizdas čia buvo gražus, tačiau tai nepadėjo atsikratyti mintyse siaučiančio uragano. Atsirėmusi į medį, baltaplaukė atsiduso. Jeigu tik galėtų čia užmigti ir niekada neatsibusti... Ar kas nors jos pasigestų? Ją paliko šeima, Nojus ir net Hayato...
-Jei turėčiau sparnus, krisčiau bedugnėn ramiai, nes ten, kur saulės nėra... Ten... Mano namai...-sušnabždėjo švilpė ir pasitrynė netikėtai ašarų prisipildžiusias akis.
 Bandydama nepravirkti, Liucija apsiglėbė savo kelius, pasidėjo ant jų galvą ir užsimerkė, klausydamasi paukščių giesmės.