[Monica Lilly Moonlight]

    Monica vėl sedėjo savo kabinete ir žinojo, kad pakenčiamai jaučiasi tik dėl mažučio šildytuvo prie lentos. Elektros pilyje, deja, nebuvo, tačiau su burtais profesorė lengvai privertė prietaisą veikti. Ši žiemos popietė pasižymėjo ypatingu šaltuku, ir Monica žinojo, kad jei ne jos reguliariai atnaujinami burtai ant vijoklių sienos, viskas seniai būtų nubyrėję.
    Šviesiaplaukė nusipurtė. Net ir šildytuvas neišsklaidė žvarbos. Raudonos užuolaidos, regis, praretino baltą saulės disko šaltuką, tačiau vis vien negelbėjo.
    Na, ką, vargšiems mokinukams teks pakentėti... - pagalvojo Monica ir akimis permetė pilnėjančią klasę. Tikėjosi, kad šiandien aktyvumas teorinėje dalyje nebuks toks apgailėtinas kaip praėjusią pamoką. Kai vaikai pagaliau susėdo ir neatrodė, kad kažkas įsiverš įpusėjus monologą, Moonlight atsistojo ir prakalbo:
 - Sveiki, tikiuosi, kad žvarbus oras netrukdys jums susikaupti... Ši pamoka turėtų pasirodyti įdomi. Pradėkime nuo teorijos. Turbūt esate girdėję apie plačias burtininkų bendruomenes, ne mokyklas ar darbovietes, o gyvenvietes su įvairiais žiobarų pasaulio malonumais: teatru, paštu, neprastomis parduotuvėmis... Deja, jos paprastai tebūna maži miestai ar kaimai, mat laikyti paslėptą burtininkų didmiestį yra nepaprastai sunku. Pavyzdžiui, Londono lygio miestų su puikiai išvystytais kultūra, švietimu ir pramogomis yra vos per dvidešimt - įsivaizduokite aštuonių milijonų burtininkų pripildytą vietovę. Ar kas nors gali pasakyti po vieną tokių burtininkų didmiesčių? Paminėkite ir kuo tikslesnes koordinates ar šiaip kokį faktą.

    Teorija iki spalio 6/7 dienos vakaro.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh drebėjo. Nepaisant to, kad dabar buvo žmogiškame pavidale, jos varliška prigimtis, matyt, neleido jai būti visiškai aktyviai. Dėl to mergaitė visai nenorėjo lankytis pamokose.
Vis dėlto dabar ji sėdėjo magijos istorijos klasėje ir klausėsi profesorės žodžių. Ne, žinoma, šaltis netrukdys susikaupti, juk iš viso net nešalta čia sarkastiškai pagalvojo grifiukė. Tiesą sakant, į šitą pamoką ji atėjo tik dėl to, kad norėjo paerzinti šitą profesorę. Magijos istorija neatrodė reikalingas dalykas, tad ką daugiau veikti per pamokas? Erzinti profesorius, žinoma. Kitas erzinimui tinkamas objektas, kvaiša Elliw, lyg ir nepasirodė - ar bent jau animagė jos nepastebėjo. O ir koks skirtumas, teleskopo šį kartą ji vis tiek neatsinešė.
Klausimas neatrodė labai įdomus. Tuo labiau, kad Deoiridh daug miestų iš viso nežinojo. Deja, kol kas ji nežinojo, ką galėtų nuveikti, kad ši pamoka pasidarytų nors kiek įdomesnė. Šaltis stingdė ne tik jos kūną, bet ir mintis. Tad kol kas nutarė atsakyti kaip gera mergaitė, o po to jau žiūrėti. Viskas priklausys nuo praktikos nusprendė mergaitė ir kilstelėjo antakius. Žinoma, jeigu šitą menką judesį profesorė pastebės, iš karto įtars. Vis dėlto tai nebuvo labai svarbu. Ji tikriausiai ir taip žinojo, ko į pamoką atėjo ketvirtakursė grifiukė.
- Trontenas, - kuo ramiausiu tonu ištarė Deoiridh prieš tai netgi pakėlusi ranką. Jis yra Meksikoje, maždaug vidurinėje šalies dalyje. Na, Centrinėje Amerikoje. Prie to, kad jame išvystyta burtininkų kultūra, nemažai prisideda faktas, kad ten gyvena gana nemažai Amerikos indėnų.
Deoiridh nutilo. Suprato visa tai žinanti tik dėl to, kad teko ten būti. Ačiū, Matthew!

[Monica Lilly Moonlight]

    Monica kone nusivylusi papurtė galvą. Pati to nesuprasdama pradėjo užjausti savo senuosius mokytojus, kai klasė tylėdavo it vandens į burną prisisėmus. Dabar panorėjo, kad gebėtų grįžti atgal ir bent kažką išspausti, o ne kolektyviai tylėti.
 - Deoiridh, šaunuolė, - pasakė, maloniai nustebinta grifės atsakymo. - Trontenas tikrai geras pavyzdys, tiesą sakant, jis yra antras pagal gyventojų skaičių burtininkų miestas.
    Moonlight dar akimirką patylėjo, laukdama kokio pavėlavusio atsakymo.
 - Kadangi šiandieną jūs tylūs, pati pasakysiu keletą pavyzdžių, - monotoniškai pratarė. Labai tikėjosi, kad teorinių litanijų iš jos pusės nebus, tačiau ką daryti, kai studentai nepateikia kitokio darbo? - Alt Keatina - didžiausias iš burtininkų bendruomenių, jame gyvena beveik 10 milijonų magų. Įsivaizduojat, kiek magijos ten tvyro? Nuo žiobarų akies reikia apsaugoti kiekvieną burtažodį, kiekvieną konstrukciją. Keatina įsikūrusi rytinėje Uralo kalnų papėdėje, vadinasi, jau Azijoje.
    Monica mostelėjo lazdele ir lenta už jos sumirgėjo spalvingomis nuotraukomis iš Keatinos.
 - Toliau eina Deoiridh minėtas Trontenas, apie jį nekalbėsiu, pakankamai informacijos pasakė pati Deoiridh. Jei snaudėte, iš egzamino vaduositės patys. Trečiasis miestas pagal burtininkų skaičių jame yra Grupinas, įsikūręs Kanados viduryje. Taip, gyvenvietė su 7 milijonais magų stovi vienos žymiausios žiobarų valstybės centre. Su Grupino saugumu dirba šimtas tūkstančių agentų įvairiose miesto vietose. Jei ilgai ieškosite darbo po baigimo, atsiminkite, kad Grupine jo tikrai netrūksta.
    Vaizdai ant lentos pasikeitė į apsnigtas Grupino gatves. Monica atsikvėpė. Dar tik įpusėjau...
 - Tačiau šiandieninės temos miestas, deja, yra jau išnykęs. Nors ir nebeegzistuojantis, jis savo dydžiu ir gyventojais pranoksta ir Alt Keatiną, ir Tronteną. Pakalbėkime apie Farevelį, buvusią burtininkų oazę Afrikos vakaruose, dabartinėje Angolos teritorijoje. Ji gyvavo 400-1433 metais, vadinasi, ištisą tūkstanmetį. Farevelyje laimę rado įvairių kultūrų, rasių burtininkai, magiškos būtybės ir dabar seniai išnykusi gyvūnija. Šį miestą, apgyvendinusį 12 milijonų magų, nusiaubė pilietinis karas. Jo vingrybės pernelyg painios, kad dabar aiškinčiau. Laiko pamokoje pakankamai nėra, tad jūsų užduotis namuose bus šiek tiek apie tai pasiskaityti. O dabar pakalbėsime apie priežastis, kodėl Farevelis klestėjo.
    Trys pagrindinės Farevelio amatų šakos buvo alchemija, magiškų gyvūnų priežiūra ir transportavimas bei menai. Galima sakyti, kad šis miestas pagimdė alchemijos mokslą; taip pat fareveliečiai buvo geriausi magiškų gyvūnų priežiūroje, tyrinėjo tiek fizinę, tiek psichologinę jų būklę, išvedė kelias dešimtis naujų visapusiškai naudingų rūšių. Dar: visi menininkai magai, kuriuos galite prisiminti iš to laikotarpio, greičiausiai dirbo Farevelyje. Tai buvo burtininkų metropolis.
    Šiandien jūs nusikelsite į Farevelį jo klestėjimo laikais, - tarė profesorė, ant stalo paberdama tris krūveles: mažų smaragdų, ryškiai purpurinių plunksnų ir melsvai nudažytų akmenėlių. - Išsirinkite vieną atributą: smaragdas reiškia alchemiją, plunksna - MI priežiūrą, o akmuo - menus. Suspaudę delne ir ištarę Fitrius, jūs nusikelsite į atitinkamą Farevelio kvartalą, gal aikštę, gal turgų. Turėsite ieškoti tokio pat atributo, ir tik turėdami, pavyzdžiui, dvi plunksnas sugrįšite į klasę. Pradėkite, - beveik baikščiai pasakė Monica, matydama, kad laikas sparčiai slenka.

    Nusikeliate į iliuziją. Ten ieškote antro atributo, vadinasi, landžiojate į parduotuvęs, gyvūnų aptvarus, teatrus, muziejus - kur tik širdis geidžia. Rašydami nepamirškite, kokiame klimate atsidūrėte, kurie tai laikai ir kiek daug burtininkų vienoje vietoje bus. Postų skaičių planuojate patys, man tik svarbu, kad iš viso būtų apie 2000 simbolių. Praktika iki spalio 23 dienos.

[Cassidy Melens]

Mergaitė į teorinį klausimą neatsakė ,nes pati nei nebuvo skaičiusi nei mačiusi kažko panašaus.Bet ji nusiteikė per praktika parodyti viską ką moka.Tad ji įdėmiai klausėsi pasakojimų apie miestus ir praktiką.Gal kažką daugiau sužinosiu apie tuos miestus. Pamanė Vovere.Ir kai baigėsi praktikos aiškinimas.Ji nieko nelaukdama nuėjo prie stalo kur buvo pribertos trys krūvelės.Bet ji tuo metu susivokė ,kad nežino ką reikia pasiimti.Dvylikametė visiems dalykams turėjo po pliusą ir nežinojo kuris yra svarbesnis. Ji norėjo pasiimti smaragdą reiškianti alchemija ,nes ji niekada nebuvo jos bandžiusi ar lankiusi tokias vietas kur būtu ji.Ji iš knygų buvo apie ją skaičiusi ,o ją ji labai sudomino.Ji norėjo pasiimti ir plunksną reiškiančia magizologija , ji norėjo pagilinti tas žinias ir papildomai išmokti.Bet varniukė taip pat norėjo pasiimti ir akmenėlį reiškiantį menus ji norėjo patirti keista menininko jausmą kurio ji niekada nebuvo jo pajutusi .Bet ji žinojo ,kad taip stovėti ji negali ir turi kažką pasirinkti.Antrakursė užsimerkė ir paėmė vieną iš daiktų Ji atsimerkė ,nuėjo prie savo suolo ir pasižiūrėjo ką ji ištraukė.Ten buvo mažas smaragdas ji iškarto suprato ,kad tai yra alchemija ji nieko nelaukdama.Suspaudė kairįjį delną ir ištarė:
- Fitrius.
Ir ji šviesos greitumu atsirado kažkokiame turguje.Ji iš pradžių nieko nesuprato ką reikia daryti ir kur eiti.Tad ji dairydamasi aplink stovėjo ir laukė. 

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Aišku, kad mano atsakymas teisingas, Matthew išmano tokius dalykus! nepatenkinta įvertino profesorės Moonlight žodžius Deoiridh. Tai paskatino ją net nesiklausyti praktinės užduoties. Ši profesorė kuo toliau, tuo labiau nepatiko grifiukei. O, jos nuomone, jeigu profesorius erzina, reikia atsakyti tuo pačiu. Deoiridh gudriai išsišiepė. Tikrai neužsiiminės tomis nesąmonėmis, kurias sugalvojo Moonlight. Bent jau būtų galima nuvykti į Meksiką... Deja Afrikoje esantis miestas mergaitės visai nedomino, tad buvo akivaizdu, kad ji nieko nedarys.
Paėmusi į ranką burtų lazdelę susimąstė. Labai norint buvo galima pagalvoti, kad grifiukė stengiasi prisiminti profesorės paminėtą burtažodį. Ar mąsto, kas įvyks praktikos metu. Deja tai nebuvo tiesa - greičiau atvirkščiai: Deoiridh mąstė, kokią šunybę iškrėsti, kad profesorei kuo labiau nepatiktų.
Animagė prisiminė areštą, kurį ta pati profesorė buvo paskyrusi praėjusiais mokslo metais. Ji aiškiai norėjo pasišaipyti iš varle gebančios pasiversti mokinės. Ką gi, laikas susimokėti už skriaudą. Deoiridh buvo žadėjusi sau, kad varlių žaidimo nebežais: kai į Hogvartsą grįžo Matthew, grifiukė stengėsi pernelyg neišsišokti, nors, reikia pastebėti, šiais areštais areštų užsidirbo dar daugiau. Tai reiškia, kad kad ir varlių žaidimą galiu tęsti nusprendė rudaplaukė. Ji grąžino lazdelę į kuprinę ir vėl susimąstė. Šį kartą klausinėjo savęs, kur galėtų užšokti. Buvo apmaudu, kad keistuolė transfigūracijos profesorė, bijanti varlių, nebedėstė Hogvartse. Kam ant veido šokti tokiu atveju? Jeigu ši garbė tektų profesorei Moonlight, eilinis areštas garantuotas. Deja, mokiniai tos garbės neatrodė verti. Galiausiai mergaitė pasivertė į varlę ir nutarė pamąstyti šiame pavidale. Galų gale nusprendė rizikuoti: paerzins profesorę.
Deoiridh tupėjo ant stalo ir kaupė drąsą. Kažkodėl staiga vėl apniko abejonės. Žinojo, kad profesorė Moonlight nebūtų tokia žiauri kaip Moore, mėgstantis ją uždaryti į stiklainį, bet vis tiek nebuvo jauku.
Pagaliau žaliaodė ryžosi. Garsiai kurktelėjo ir per suolus nušokinėjo į klasės priekį ir užšoko ant profesorės stalo. Kiek padvejojusi stryktelėjo profesorei ant veido.

[Monica Lilly Moonlight]

    Mokiniai sparčiai nyko iš kabineto, pasigriebę tai plunksą, tai akmenėlį. Populiariausias atributas buvo smaragdo krislas, ir profesorė nujautė, kad kai kurie mokiniai tikisi po pamokos brangakmenių nebegrąžinti. Nieko nebus, - pagalvojo Monica, puikiai žinodama, kad tikro smaragdo nebūtų įpirkusi.
    Galų gale vienintelė klasėje likus mokinė buvo Deoiridh. Pernelyg susimąstęs veidas komiškai rodė, kad grifė sumąsčiusi kokią šunybę. Monica atsidususi norėjo ją prašnekinti arba - dar geriau - sukišti smaragdą jai į rankas ir už mokinę pasakyti užkeikimą, kad ta nori nenori atliktų savo užduotį, tačiau kelissyk įkvėpė oro ir susitramdė. Tegul pati pasireiškia.
    Staiga Deoiridh pasivertė į savo pamėgtą varlės pavidalą. O ne. Oneoneone. Monica su trenksmu atsistūmė kėdę, tačiau per vėlai - ta neklaužada įspūdingu šuoliu stryktelėjo ant profesorės stalo, o tada - ant jos veido.
    Monica įniko keiksnotis ir, nustvėrusi varlę už slidžios pakarpos, atplėšė nuo veido. Kelios šviesios sruogos netvarkingai užkrito ant veido ir mokytoja beveik nieko nebematė.
 - Deoiridh, po velnių, tau tikrai patinka areštai, ar ne? - sukaukė, tada, dešiniu riešu nusibraukusi plaukus nuo akių, be jokios pagalbinės magijos tėškė mokinę į suolą. Profesorei jau neberūpėjo, susilaužys ji kažką ar ne. Rūpėti ir neturėjo - ta velniūkštė, rodos, buvo nemirtinga.

[Danielis Lorijanas]

Magijos istorija. Viena iš nuobodžiausių Etano pamokų, kurios neitin noriai mokinosi namie. Priežastis? Nemanė, kad magijos istorija yra svarbi jam, apart tos dalies, kur kalbama kaip keitėsi žmonių požiūris į magiškus gyvūnus ir kaip jų funkcijos keitėsi per laiką - ar nustojo medžioti, ar vis dar naudojamos kaip transporto priemonės. Etanas tyliai prakurksiojęs pamokos pradžioje, jau žinojo kur landžios tame mieste, kurio pavadinimas galėtų ir liežuvį nulaužti, todėl Etanas net neketino to miesto įsidėmėti. Vylėsi, kad nebus paminėtas egzamine. Kaip tik su profesorės leidimu, šoktelėjo ant kojų ir pasigriebė akį traukiančią plunksną. Burbtelėjo burtažodį. Ir kitą akimirką atsidūrė kitame krašte, kitame laike, nė nespėjęs pastebėti kaip varlė užšoko ant profesorės veido.
Oras kaip mat tapo karštas, sausas, tapo sunku kvėpuoti. Nė nespėjęs suprasti, kur atsidūrė, buvo žmonių minios nuneštas gatve pirmyn. Tik po keliolikos minučių, išsikapanojo iš tirštos žmonių bandos, užlipęs ant kažkokios medinės dėžės.
Iš tikrųjų, Etanui patiko profesorės idėja juos nukelti į vieno laimmečio šalį ir savo akimis pasižiūrėti kaip tuo metu žmonės (tiksliau burtininkai) gyveno, nei klausytis sausų faktų, bet ir čia, Etanas įžvelgė kelias problemas: pirma, jis nesuprato vietinių kalbos, na, ir kas kad čia gyveno įvairių tautybių burtininkai, bet čia rasti britą buvo neįmanoma. Daugiau nei milijonas žmonių! Kokia laimė jį turi aplankyti, rasti bent vieną žmogų, gebantį kalbėti angliškai?! Antra, ar jie kažką žino apie 400-1433 metus? Kažką paminė iš žiobarų istorijos, bet ir tai buvo trupiniai. Ar mokytoja negalėtų pirmiausiai pirstačiusi tą laikmetį, kad patys mokiniai žinotų į kur papuola. Pavyzdžiui, koks būtų šokas tiems, kurie atsidurtų į mūšį sūkurį! O kodėl pats negali būti tikras, kad kažkur visia ne toli jo, vyksta mūšis?
Dabar jie tiesiog klajos po milijoninį miestą ieškodami kažkokių mienkmekių, nesuprasdami, kas aplinkui juod vyksta. Gerai, gal kiti žinuos apie tuos metus, bet Etanui, kuris buvo žioplys istorijoje, ši pamoka buvo bevertė.
Nuostabu,- suirzo pirmakursis, šoktelėjo nuo dėžės ir vėl pasileido, nešamas žmonių jūros. Sprendimas buvo kvailas, bet kitos išeities nematė. Aplink jį buvo burtininkai, galėjo ir pats naudotis magija, nebijodamas atskleisti savo indentiteto. O jie pastebi, jog mano drabužiai netinka šiam laikotarpiui?- dingtelėjo kvaila mintis.
Po nežinia kiek laiko, Etanui galiausiai atsibodo eiti pagal srovę, tad grumdamasis tarp vientinių ir nevietinių miestiečių, pasileido link kažkokio milžiniško pastato, vedamas širdį džiuginančios nuojautos.
Nuojauta jo nepgavo - čia buvo magiškų gyvūnų cirkas.
Viduje buvo daug vėsiau, Etanas net pagaliau nusišypsojo. Nekreipdamas į šūksnius, puolė prie dėžių, dairydamasis antrosios plunksnos.
Čia jis buvo kitoks. Niekas jo nepažinojo, jis buvo vienas, jis jautėsi laisvas. O dar magiška iliuzija...iš viso...Nedrąsus, susikaustęs berniukas išnyko ir jo vietoje buvo savimi pasitikintis, nebijantis kritikuoti kitus švilpis.
Stengdamasis nesimaišyti po kitų kojomis ir nebūti įgrūstas į kokį narvą su grėsmingai atrodančiu magišku gyvūnu (varge, nė vieno iš jų neatpažino, turbūt buvo čia tie - dešimtys išvestų naujų rūšių magiški gyvūnai), ieškojo ilgai ir sunkiai tos plunksnos. Teko ir pabūti už darbuotoją - nunešt tą, atnešti aną. Taip, tai nervino, eikvojo jo laiką, bet berniukas gavo progą pazylioti pro kitas patalpas. Taip zujamas nuo vieno darbo iki kito, jo nuostabai, rado antrąją plunksną, padėtą ant popieriais apkrauto stalo. Vikriai prišoko prie šios plunksnos, čiupo ją ir kitą akimirką pasijuto esąs klasėje.
Etanas nežinojo kiek laiko praleido tame mieste, jautėsi apdujęs ir nesigaudantis. Padėjo abi plunksnas ant profesorės stalo, o pats nukliūtino prie savo suolo ir į jį klestelėjo. Laukė pamokos galo.

[Cassidy Melens]

Turgus užėmė netgi visą gatvę ,o jame buvo pilną prekystalių ,pardavėjų ir pačių pirkėjų.Mergaitė buvo atsiradusi turgaus pradžioje.O pro ją ėjo daugybe žmonių kurie arba išeina arba įeina.Tad ilgai stovėti Voverei neišėjo ir ji praėjo eiti į turgų giliau.Žmonių pačiame turguje buvau daug daugiau negu matėsi prie įėjimo.O dieve kiek čia daug žmonių. Mintyse nusistebėjo antrakursė.Ir ėjo toliau , dėl didelio žmonių skaičiaus buvo labai sunku pamatyti ką parduoda ant prekystalių.Mergaite tai labai erzino ,nes ji negalėjo surasti brangakmenio kurio reikėjo ,kad grįžtu į klasę.Gal aš niekada negrįšiu namo. Lengvai nusikando mintyse dvylikametė.Ji labai stengėsi kažką pamatyti ,bet prie kiekvieno prekystalio buvo mažiausiai bent penki žmonės.Ir ji taip nieko nerasdama vaikščiojo apie dešimt minučių.Po ilgo ir beverčio vaikščiojimo ji pamatė pačiame turgaus gale esantį visiškai tuščia prekystalį.Jis nuo kitų skyrėsi dviem dalykais.Pirmas prie jo nebuvo jokių pirkėjų kaip prie kitų.Antras jis buvo daug mažesnis negu kiti ir nuo kitų prekystalių jis buvo daug toliau.Varniukė puikiai įvertino visus skirtumus ir pasidarė išvada ,kad ten turėtu būti labai prastos prekės arba jis nedirba.Tad ji dėl išvados ėjo abejingai ir netvirtai.Kai ji jau buvo ten ji pamatė sena  miegančia senute pardavėjo vietoje.O ant suolo kur turėtu būti padėtos visos prekės.Buvo tik maži popieriaus lapeliai.Dėl to ,kad senutė miegojo Vovere paėmė lapelį jis buvo tuščias po to ji paėmė dar vieną , paskui dar kelis ir tai ji buvo apžiūrėjusi visus lapelius.Bet visi buvo tušti.Kam čia sėdėti kiaurą diena jeigu parduoti tik tuščius beverčius lapelius ? Klausė savęs dvylikametė.Ir patraukė toliau ji buvo nusivylusi  ,kad turguje nieko nerado.Ir ji daugiau nežinojo ką daryti.Ji taip mąstydama už kažko užkliuvo jos akys.Tai buvo kažkoks blizgantis ,mažas daiktas.Ji pribėgo prie jo o jos nuostabai tai buvo mažasis brangakmenis.Ji ilgai ieškojo jo turguje ,o pasirodo jis buvo šioje nuošaliojo gatvėje.Ji nieko nelaukdama paėmė brangakmenį ir ji atsirado klasėje.Ji abudu atributus padėjo ant profesorės stalo.Taip pat ji susikrovė daiktus ir išėjo iš klasės jau pradėdama laukti kitos pamokos.     

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Sigurdas neįsivaizdavo, ką jis veikė šioje pamokoje. Nuobodesnės turbūt nebuvo. Į ją atėjo tik liepiamas Mjorniro, kuris šįkart nusprendė vaikinuko nelydėti. Kranklys tarsi nujautė, kad klasėje bus žvėriškai šalta.
Susmukęs ir besišildydamas visiškai ledinius pirštus galiniame suole, visai negirdėjo, ką pasakoja profesorė. Žinojo, kad nedaro pavyzdžio kitiems, bet dabar mintys buvo užimtos kitais dalykais, tokiais kaip artėjančios Kalėdų atostogos (kur jas praleisti, namie ar čia?) ar savęs keikimo, jog neatsinešė varlės. Iškart praskaidrėtų nuotaika ir pagerėtų pamoka, nors pastaruoju metu ji dažniausiai miegodavo. Retkarčiais galvoje užklysdavo net Deoiridh, tačiau palaipsniui didėjo noras apsilankyti tualete. Vis dėlto, tai dar buvo galima kęsti.
Nepasaint šio augančio poreikio, baisiai nustebo išgirdęs šalia savęs škotės balsą. Negi vėl? Prisiminė nuodų ir vaistų pamoką, tik šįkart buvo kiek kitaip. Neaišku, ar išvis girdėjo profesorės užduotą klausimą. Toks apsileidimas nebuvo atleistinas, tai patvirtino ir pasipiktinęs paukščio balsas, tad mokinys nusprendė tobulai atlikti praktiką, kad daugiau negirdėtų Mjorniro priekaištų. Tačiau pasakyti buvo žymiai lengviau negu padaryti, ypač dėl pamokoje esančios animagės. Ankstesnė patirtis puikiai tai patvirtino - islandas neabejotinai susimaus. Dėl jos buvimo pasijuto kiek nejaukiai, bet taip pat ir keistai džiaugėsi. Kol jis svarstė ką daryti, mokytoja pradėjo pasakoti apie kitą pamokos dalį, kuri pasirodė gana įdomi. Vis dėlto vos tik ji nutilo, Sigurdas, negalėdamas daugiau laukti, skubiai pakilo.
-Profesore... ar galiu į tualetą? - paklausė ir net nelaukęs atsakymo dingo už durų. Nesinorėjo tą akimirką jausti mokinių žvilgsnių, o ypač Deoiridh.
Nulėkė ten, kur baisiai reikėjo. Atlikęs reikalus, grįžo.
Įžengė pro duris kaip tik tą akimirką, kai išgirdo rudaplaukės vardą. Antakiai šoktelėjo, akys išsipūtė lyg palydovinės lėkštės, negalėdamos patikėti išvystu vaizdu. Sigurdas taip ir liko stovėti kaip iš kelmo spirtas stuobrys, kol profesorė grubiai numetė varlę atgal į suolą. Tai padėjo atitokti nuo pirminio šoko. Tai, ką jis matė, buvo neįtikėtina.
-Kas čia vyksta... - tyliai sumurmėjo, vis dar nepajudėdamas iš vietos.
Per kelias akimirkas grifas iš tylaus, beveik nepastebimo mokinio pavirto į kai ką kitą. Akys žybtelėjo.
-Ką jūs darot?! - pasipiktinęs suriko vaikinukas ir atskubėjo arčiau. Nedaug, tik ten, kur buvo šiurkščiai nuskraidinta škotė. - Taip negalima elgtis su... mokiniais! - pastarasis žodis nuskambėjo tik po kelių sekundžių, lyg abejojimas, tačiau buvo gana tvirtas. - Jums smegenys užšalo ar ką! - neapgalvotai pridūrė.
Stoti prieš įpykusią profesorę buvo itin pavojinga. Nežinia, ką ji galėjo padaryti. Visa bėda, kad Sigurdas nežinojo visos situacijos. Jis įsitraukė tik į mūšį, bet nežinojo karo eigos, o tuo labiau, kas buvo iš tikrųjų kaltas. Tad dabar elgėsi taip, kaip atrodė geriausia. Teisingiausia. Vis dar griežtu žvilgsniu stebėjo moterį, nors suprato, kad dabar ir jam klius. Pyktis rimo, islandas pamažu suvokė, ką padarė, tačiau, jo nuostabai, nesigailėjo. Tomis akimirkomis jis iš tiesų lyg ir jautėsi...savimi. Tuos pastebėjimus kaipmat nustūmė į šoną, palikdamas ateičiai.
Šiaurietis šįkart negalėjo likti tiesiog nuošalyje. Jau nebe. Tik ne tada, kai koledžo draugė kentėjo. Be to, jis buvo prefektas, tad padėti kitiems mokiniams...net ir šioje situacijoje.
Suspaudė virpančias lūpas ir žvilgtelėjo į Deoiridh. Vylėsi, kad jai viskas gerai, bet kažkodėl nedrįso to paklausti.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Kritimas ant suolo buvo skaudus. Deoiridh atrodė, kad susilaužė kiekvieną įmanomą kaulelį. O juk jai dar reikia atvirsti į žmogų...
Išsprogusios akys užfiksavo į klasę įžengiantį Sigurdą. Žaliaodė nesuprato, iš kur jis čia atsirado, bet jeigu varlės galėtų dejuoti, ji dabar būtų tikrai tą padariusi. Ką jis dabar pagalvos? Tikriausiai ją, Deoiridh, palaikys visiška kvaiša... O koks tau skirtumas, ką jis apie tave galvoja? suskambo balselis galvoje, bet varlė žinojo: vis dėlto tai jai yra svarbu. Tik vis dar nežinojo - ar nenorėjo pripažinti, - kodėl.
Deoiridh gavo gerokai nustebti, kai islandas pradėjo šaukti ant profesorės. Varliškomis ausimis klausytis buvo gana sunku, tad ji atsivertė į žmogų. Ir tik tada apstulbusi suvokė: Sigurdas stojo jos ginti. Iš pradžių mergaitė norėjo sušukti, kad jai asmens sargybinio nereikia, tačiau netrukus suprato: jai malonu, kad vaikinukas tą daro. Problema buvo tik ta, kad profesorė Moonlight be galo mėgo areštus. Deoiridh nejuto džiaugsmo, kai suprato, kad Sigurdas, ko gero, per ją nukentės.
- Ačiū, - nejaukiai tarstelėjo rudaplaukė, kai koledžo draugas žvilgtelėjo į ją. Vis dėlto dabar negalėjo tylėti ir pati: - Jūs mane galėjote užmušti! - sušuko ji profesorei. - Jeigu man dabar teks keliauti į ligoninę, padarysiu viską, kad jums skaudžiai kliūtų!
Nepaisant to, kad pati viską pradėjo, dabar grifiukė buvo be galo pikta ant profesorės. Juk ji tik pajuokavo - kad ir nelabai vykusiai. O štai Moonlight net nesislėpdama smurtauja prieš mokinius! Ir dar po to bėga pas Matthew skųstis, kokia Deoiridh bloga!
- Aš nueisiu as direktorę ir pasakysiu, kad jūs keliate ranką prieš mokinius, - drąsiai išrėžė rudaplaukė, nors toli gražu taip nesijautė. Visų pirma, ji nė neįsivaizdavo, kur yra direktorės kabinetas. Be to, puikiai žinojo, kad tokiu atveju ir Moonlight nepatylėtų. O tada, ko gero, prasidėtų lenktynės, kas greičiau išlėks iš Hogvartso.
Tuo momentu Deoiridh pajuto, kad gerokai skauda nugarą. Nejučia sudejavo ir vėl pakėlė akis į Sigurdą. Buvo nejauku, nes mergaitė įtarė, kad vaikino poelgis pareikalavo daug drąsos, tad norėjo parodyti, kad jį vertina.
- Nereikėjo tau to daryti dėl manęs, - stengdamasi ignoruoti skaudančią nugarą sumurmėjo Deoiridh. - Dabar pakliūsi į bėdą. Ji būtinai nubėgs pas Matt... profesorių Turner ir apskųs, koks tu blogas. Aš jau nukentėjau per ją. Bet ačiū...
Mergaitė nutilo ir susimąstė. Galvoje sukrebždėjo mintis, kad galbūt reikėtų atlikti praktiką, bet skausmas nugaroje vis primindavo apie save, tad grifiukė nusprendė: ji pamokos darbo tikrai neatliks. Tuo labiau, kad niekaip negalėjo jo net prisiminti.

[Monica Lilly Moonlight]

    Kai po skrydžio varlė pasiekė suolą, durys atsilapojo ir įėjo grifas Sigurd, pirmai pasišalinęs į tualetą. Monica buvo visai apie jį pamiršusi, tad sekundę sustingo, bandydama atkapstyti mintyse, ar šis girdėjo praktiką, ar ne. Norėjo mandagiai priminti, ką daryti - kad tik jis išsinešdintų ir paliktų tvarkytis su Deoiridh. Tačiau tas vaikigalis, pasirodo, buvo tikra varlės kopija - rėksnys.
    Kai Sigurd pabaigė savo tiradą, profesorė akimirką patylėjo, o tada užvertė akis. Dieve šventas, gelbėk...
 - Mielasis, tiesiog užsičiaupk ir eik daryti praktikos. Jei jos negirdėjai, ką gi, pats kaltas, aš burnos neaušinsiu, o tu už nulinį darbą ir gausi nulį taškų, - ištarė tvirtai. Žinojo, kad dėl tualetinės pertraukos mokinį bausti buvo neteisinga, tačiau jai tai, hm, nerūpėjo. Juolab kad po mokinio šūkaliojimo gaudė ausyse. Du hormoniniai paaugliai.
    Monica atsirėmė į stalą ir pasvarstė, ką daryti. Jei mokiniai taip pradės išsidirbinėti nežinodami situacijos, mokykla nueis šuniui ant uodegos. Ar tas Sigurd žinojo paskutinių dvejų metų Deoiridh iškrėstas kiaulystes? Ne. Gal jam tiesiog maga merginos dėmesio... - pagalvojo Monica ir nejučiomis šyptelėjo. - Na, jei tikrai nori praleisti daugiau laiko kartu, aš netrukdysiu.
 - Taigi, jūs du, psichai, ryt susitiksime arešte. Manau, ten pat, kur ir paskutinį sykį, - ir, pasisukusi į grifę, pridūrė: - gal atsiminsi vietą? Jei kartą atsakai teoriją, dar nereiškia, kad turėčiau pasitikėti tavo protiniais gebėjimais.
    Ypač po šito cirko.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Net blizgantis prefekto ženklelis ant beveik netvarkingos uniformos nesustabdė tos moteriškės. Vos tik Sigurdas nutilo, ši iškart rado ką pasakyti. Daugiau skeryčiotis prieš ją nesinorėjo, bet jis tikrai turėjo ką pasakyti. Tik dabar sveikas protas to neleido daryti.
Dirstelėjo į Deoiridh ne tik trokšdamas gauti lyg ir kažkokį nebylų palaikymą, bet ir norėdamas įsitikinti, kad ji nieko nesusilaužė. Tik linktelėjimu priėmė padėką, nes neįsivaizdavo, ką daugiau sakyti. Nors laikėsi tvirtai, balsas netinkamu momentu galėjo virptelėti. Ir taip buvo gana nejauku, o profesorė dar labiau viską apsunkino. Vaikinukui palengvėjo pamačius grifę iš pažiūros sveiką, tačiau nelabai tikėjosi, jog ji prisidės aprėkdama mokytoją. Vis dar stovėdamas klausėsi, kol galiausiai klestelėjo į artimiausią suolą. Nesusimąstydamas jis ėmė kramtyti lūpą, tuo pačiu metu nežinodamas kur dėti drebančias rankas. Teko pripažinti, kad ji (ir jis visai neseniai) šiek tiek įsikarščiavo, bet nebandė stabdyti. Juk negalėjo būti dar blogiau negu dabar. Deoiridh žodžiai buvo ne jam skirti, bet jie vertė pasijusti, jog šioje situacijoje yra ne vienas.
-O aš galėsiu paliudyti. - vis dar ryžtingai pratarė škotei nutilus, nors profesorė, rodės, į juos net nereagavo.
Todėl Sigurdas daugiau nieko nesakė. Pristigo jėgų, noro, gal net drąsos. Po moters keistos šypsenos, nepranašaujančios nieko gero, pasijautė kaip pašvinkęs ir praradęs spalvą skuduras, kuriuo visą amžių buvo valomos grindys. Trumpai tariant, geriau būtų atlikęs praktiką, o ne tai. Nors... Galbūt, tik galbūt viena esybės dalelyte jautėsi truputėlį geriau.
Vos tik tai suvokė, mintis nutraukė tylus dejavimas. Pakėlė galvą, jis net nepajuto, kaip iš bejausmio veidas pasikeitė į kiek susirūpinusį.
-Ar tau viskas gerai? - paklausė.
Žvilgsniai susitiko. Toks pat tykus balsas vertė atkreipti dėmesį, nors ir norėjosi prieštarauti jos žodžiams. Kaip ji gali tai sakyti? Tačiau Deoiridh neleido islandui įsiterpti, tad beliko tik klausytis. Tai, ką ji sakė, vertė abejoti, galbūt būtų nepatikėjęs, jei ne išvysti vaizdai klasėje prieš porą minučių.  Dar viena padėka šįkart privertė praverti burną:
-Prašom, bet aš taip privalėjau padaryti... - vylėsi tai kaip nors paaiškinti, bet profesorė pagaliau pabudo iš savo apmąstymų ir nutraukė negarsų pokalbį.
Kaip animagė ir minėjo, jis iš tikrųjų įsivėlė į bėdą ir jau rytoj buvo laukiamas arešte pas šią mokytoją. Bent jau gerai, kad ne vienas.
-Negalima šaipytis... - tyliai sumurmėjo vaikinukas, lyg mintyse pildydamas moteriškės blogų darbų sąrašą.
Norėjosi dingti iš čia. Ji vėl sugadino pradėjusią gerėti nuotaiką. Lengviausia būtų buvę pagriebti tą žibantį smaragdą ant profesorės stalo ir atsidurti kitur. Dabar tyla kone slėgė. Kaip sekasi? Tylą galvoje netikėtai pertraukė pažįstamas balsas. Kur tu buvai? Kodėl manęs nesulaikei? Sigurdas staiga atsitiesė ir įsmeigė akis į niekur. Jis buvo pasipiktinęs, liūdnas, nepasaint šalia esančios grifės. Stebėjau, kaip tu užsidirbai savo pirmąjį areštą. Žvilgsnis kryptelėjo lango pusėn. Tarėsi matantis kažkokį juodą siluetą, bet nebuvo tikras. Kodėl nesustabdei manęs? Kiek nekantriau ir gal netgi pikčiau pakartojo klausimą. Nustebo iškart neišgirdęs atsakymo, bet laukė. Galiausiai, kai jau manė, kad nieko neišgirs, kranklys prabilo. Nes tu pasielgei teisingai.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Profesorei ne itin draugiškai prakalbus su Sigurdu Deoiridh dar labiau susierzino. Buvo apmaudu, kad vaikinas į bėdą pateks tik per ją, bet daug labiau mergaitė pyko ant profesorės. Drąsiai žiūrėjo į ją ir svarstė, ką dar galėtų pasakyti. Deja, bent jau kol kas jokia išganinga mintis į galvą neatėjo.
Islando susirūpinimas buvo kiek nejaukus, tačiau, tenka pripažinti, malonus. Deoiridh pasistengė nusišypsoti, tačiau tą daryti prisibijojo, tad šypsena buvo panašesnė į grimasą. Ji nelabai aiškiai sumurmėjo:
- Gerai? Aha...
Ji žiūrėjo į Sigurdą ir bandė suprasti, kodėl jis turėjo tai padaryti. Juk būdamas prefektas turėtų būti ramus mokinys, o ne šaukti ant profesorių. Deoiridh tik pasidžiaugė, kad niekas nesugalvojo jos paskirti prefekte. Nebežinojo, ką atsakyti į šiuos žodžius, tad tik tylėjo. Deja, tik iki tos akimirkos, kai profesorė vėl sugalvojo prašnekti. Rudaplaukė net pašoko:
- Jūs mus vadinate psichais?! Vos manęs neužmušėte ir manote, kad psichė esu aš?! Neįtikėtina! Kas tokius žmones kaip jūs priima į darbą?! Neisiu aš į jokius areštus, tik jau ne pas tokią profesorę kaip jūs!
Vėl atsisėdusi į suolą mergaitė tankiai alsavo. Buvo be galo pikta ir viskuo nepatenkinta. Žinojo, kad ši moteriškė geba sudominti mokinius, mat pamokos buvo visai geros. Bet kodėl ji tokia idiotė? Deja, į šitą klausimą Deoiridh atsakymo nežinojo. Tad dabar tik sėdėjo ir varstė profesorę nepatenkintu žvilgsniu.
Sigurdas sėdėjo netoliese, tačiau, atrodo, nebekreipė į mergaitę dėmesio. Jautėsi išsigandęs ar sutrikęs? Tikriausiai. Vis dėlto rudaplaukė tikrai to nežinojo, be to, panašiai jautėsi ir pati. Tad nutarė vaikinukui daugiau nieko nesakyti. Atkakliai spoksojo į profesorę. Staiga atsistojo iš suolo ir priėjo prie Moonlight stalo. Spėjo, kad profesorė neįtarė, ką mergaitė ruošiasi daryti, tad patenkinta išsišiepė: jeigu ji nors kiek išsigąs ar bent jau pasijus nejaukiai, bus tik geriau. Vis dėlto grifiukė tiesiog griebė nuo stalo plunksną ir grįžo į savo vietą.
- Fitrius! - kuo garsiau užriko Deoiridh. Juk reikėjo pasirodyti profesorei, kad ji atlieka idiotišką praktikos darbą. Neįsivaizdavo, kas turi atsitikti, tačiau aplinkui sėdintys mokiniai atkakliai kartojo tą burtažodį, tad rudaplaukė nutarė pabandyti. Nė nepastebėjo, kaip atsidūrė kažkokiame nepažįstamame mieste.

[Monica Lilly Moonlight]

    Monica klestelėjo į kėdę ir pirštais pasitrynė akis. Šitie vaikai nuvarys mane į kapus... - pagalvojo palyginus dar jauna, apie mirtį kažkaip negalvojusi profesorė. Staiga akys pagavo kažkokį sujudimą priekyje. Nejaugi vėl? - niršiai pagalvojo ir instinktyviai prisidengė veidą - dar vieno išpuolio nenorėjo.
    Tačiau Deoiridh tik pagriebė vieną plunksnų ir iš tiesų ištarė burtažodį. Monica netikėdama atsistojo. Gal čia kažkokia iliuzija? Gal iššoks pro langą ir sutrankys su šluota? Ne, grifė tikrai nusprendė dirbti.
    Mokytoja pažvelgė į Sigurd - tikėjosi, kad tas nepamatė krūptelėjimo ir veido dangstymosi. Dar iš tikro nueis pas direktorę ir parašys pareiškimą apie nervinio tiko kankinamą personą magijos istorijos kabinete. Supratusi, kad jis koledžo draugės pavyzdžiu neseks, tiesiog vėl atsisėdo. Kai galų gale mokiniai pradėjo rodytis kabinete, vienintelė Monicos mintis buvo lova. Minkšta, nuo varlių saugi lova.