0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Kupidonas Monro

  • VI kursas
  • *
  • 86
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • The fact that you think I care amuses me.
Rodos, kad viskas pasisuko prieš Kupidoną. Tik pajausk menką sėkmės skonį ir jau esi nuleistas ant žemės. Šūdas.
Visas susiraukęs smarkiai mostelėjo blokštu, tarsi bandytų grifų pusėn numušti nematomą muštuką. Garų srovelė nuo šalto oro prasiveržė kartu su panosėje murmamais nepasitenkinimo žodžiais. Jei kas buvo pakankamai arti tikrai galėjo išgirsti "suknisti grifai" ir "kam tas kvidičas jei vis tiek niekas normaliai žaisti nemoka".
Šventas Merline kaip viskas atsibodo. Negi nėra kerų sustabdyti lietui? Ar bent apraminti jam? Tuoj visi žiūrės ne kvidičą, o plaukimo varžybas. Kaip atplaukti? Nugara? O gal kokia plekšne? Monro pirmas! Cha. Kupidonas jau buvo pradėjęs rimtai manyti, kad tai koks teisėjų triukas žaidimui "pagyvinti".
Neišsakyta ironija rodės net sunkėsi iš vaikino. Juk tiek laiko išbuvo nieko neįžeidęs ir iš nieko nenusišaipęs - nors medalį ant kaklo kabink.
Paskrido kiek žemiau, kad tik vienas tų pusaklių bukagalvių nepasiųstų jo žemyn į tas minėtasias plaukimo varžybas. Pakėlė akis viršun, apsukdamas galvą ir dairydamasis ar tik muštukas nebus panorėjęs tapti vienu iš laisvųjų padangės paukščių. Na kur tau. Labiau tikriausiai viliojo žuvelės gyvenimas aikštės balose. Na nieko, labiau jau neišsipurvins, o bendrakoledžiai galės nors ir kojas jam bučiuoti už tai, kad tempė komandą į priekį. Galėjo beveik girdėti skanduojamą savo vardą. Jei tik...
Monro apsidairė. Grifų gaudytoja jau senokai vaikėsi šmaukštą, o nuostabioji komandos kapitonė, rodos, blaškėsi po aikštę kaip kokia avis. Geriau įsižiūrėjus - kiaurai permirkusi katė. Štai ir tikėkis pergalės kai esi komandos stuburas. Na nieko, juk reikia bent vieno ne mėmės aikštėje.
Kitą ratą apsuko neskubėdamas. Gal šiek tiek ir jaudinosi, kad netaikliai atmušė jau antrąjį kartą, bet to neparodė, tik labiau išsitiesė ant šluotos ir atrodė kaip plunksnas papūtęs povas.
Vėjas skrendant vertė ryti plaukų sruogas, rankų raumenys degė ir tvinksėjo nuo nepaliaujamo mosavimosi sunkoku blokštu, o kojos buvo nulinkusios kaip makaronai. Lietaus lašai plakė veidą, sušlapę rūbai nemaloniai lipo prie nuo lakstymo ant šluotos sukaitusio kūno. Neminint to, kad prakaitas sruvo upėmis ir vaikinas turbūt atsidavė persirengimo kambario rankšluosčiais po įtemptų varžybų, viskas buvo gerai.
Akies kraštu nužiūrėjo kur įsitaisęs grifų atmušėjas, skaičiavo ar spės nuskristi iki gaudytojos jei jis numuštų muštuką. Et, būtų puiku ją išmušti iš vėžių kol nepagavo šmaukšto.
Apsidairė, o tada akys išsiplėtė. Štai ir muštukas, visai prie grifų lankų, zvimbalioja vietoje ir ieško į ką nusitaikyti. Puiku, vadinasi Kupidonas padės jam atrasti tinkamą kryptį. Šast ir jis jau visu greičiu skrenda nenuoramos kamuolio link. Vengdamas išsitėškimo į purvą ir lenktyniaudamas su laiku, jis beveik pasivijo muštuką, o tas ėmė zigzagais maltis po lankų stulpus. Pralindo pro vieną, išlindo pro kitą ir Monro vos galva nesusisuko. Tai buvo kaip gauditynės kai beveik pagautas vaikas slėpdavosi už medžio. Šeštakursis primerkė akis. Dabar muštukas ners pro vidurinį stulpą ir išlys pro kairį. Ir... Pagavo muštuką į savo rankas. Sugriebęs su tokia jėga, jog tikrai liks nubrozdinimai, Kupidonas sviestelėjo kamuolį viršun, užsimojo lazda ir prieš jam spėjant nuskristi, tvojo, kaip jam atrodė, grifų gaudytojos link.

[Atmušimas į Klarę Konę Karter 2;5]

*

Neprisijungęs Adam Green

  • II kursas
  • *
  • 51
  • Taškai:
Kelios minutės šlovės įkrito į Adam'o Green'o kišenę. Juk jo muštas kamuolys nuskriejo tiesiai į varžovų "dirvą". Nebuvo tikras, ar pataikė į švilpių gaudytoją, mat nuovargis ir įtampa neleido susikoncentruoti, tačiau buvo tikras, kad kliuvo vienam iš tų įsiutėlių.
- Jėga! - Iš tos laimės užsimojo blokštu į nieką ir tik per plauką neužkliudė savo komandos draugo. Taip, to paties mažvaikio - pirmakursio Ashton‘o. Kapitonas nesuprato, kodėl jis sukiojasi aplink. Ko jam iš jo reikia? Juk grifas sėkmės eliksyro tikrai neturi. Na, o jei ir turėtų, tam mažvaikiui jo tikrai neduotų.
- Lankus gink, o ne man maišykis. - Kiek susierzinęs suburbėjo Grifų Gūžtos kapitonas, palikdamas vaikį susiprasti savo klaidas. Juk jei niekas nesaugos lankų, vėl tie šmikiai pasinaudos proga į juos paleisti kritlį, ypač turint omenyje, kad tai varlei visiškai nesiseka. Jei ji sekundei ir paturi kamuolį savo rankose, tačiau greit jį vėl praranda. Kas man liepė prisirinkti į komandą tokių prasčiokų? Trinktelėjo delnu sau per kaktą, kai staiga pro didesnį nei metrą atstumą pralėkė muštukas. Muštuk, pasiųsk lauk iš aikštės Nikitą... - Mintimis bandė versti kaltę ant priešininkų, nes paskutinėmis akimirkomis ėmė abejoti savo komanda, tačiau negalėjo sau to leisti, juk jis už juos atsakingas. Vaikino delnai ėmė prakaituoti, blokštą išlaikyti darėsi vis sunkiau. Dar ir iš tamsaus, darganoto dangaus krentantys sunkūs lietaus lašai neleido susikaupti. Vis reikėdavo nusibraukti varvantį skystį nuo akių vokų, kurie ir taip darėsi vis sunkesni. Miegas dabar Adam'ui suteiktų kur kas didesnį malonumą, o dar jei ir pavalgyt gautų.. Vien tik šios mintys svaigino atmušėją, tačiau reikėjo nepasiduoti pagundomis ir sėkmingai užbaigti rungtynes. Green'as ilgai stebėjo komandos draugus iš aukščiau, kai į jo akiratį pakliuvo jo draugas - muštukas.
- Na ką.. - tvirtai spustelėjo blokštą, kita ranka suspaudė medinį kotą, truputį palinko į kairę ir pasileido paskui kamuolį. Dar sykį jis privalėjo susigrumti su savo ambicijomis, jog ne jo pareiga gaudyti, tačiau jis nesiskundė akimirkomis, kurias patyrė šiose kvidičo rungtynėse. Juk taip smagu nukreipti tą daiktą į priešininkų pusę. O dar tas jausmas, kada paleistas kamuolys pataiko į vieną iš jų, nors delnais trink kaip smagu ir gera, tad ir dabar jis jau buvo nusitaikęs ir pasiruošęs trenkti blokštu per juodą masę, tačiau užsimojo visiškai pro šalį. Muštukas nulėkė į visai kitą pusę. O Adam'as... Jis neišlaikė pusiausvyros, be to, delnuose buvo susikaupę per daug skysčio, tad blokštas išslydo kapitonui iš rankų.
- Pra... - norėjo paleisti krūvą keiksmažodžių, tačiau neturėjo laiko, nes bijojo, kad ta lazda praskels kažkam pakaušį, o jis už tai nenori būti atsakingas. Sustok! atrodo būtų jis labai apsidžiaugęs, jei tas daiktas išgirstų jo mintis. Sėkmė ar laimė aplankė berniūkštį, bet jis sugriebė į žemę besileidžiantį blokštą. Ir jis vėl puikavosi Green'o delne. Jis kiek galima stipriau suspaudė lazdą, kad tokie incidentai nebepasikartotų. O ir to kamuolio jis nebesivys. Protingiausia pasirodė jam susirasti Klarę, galbūt jos saugumui gali kilti pavojus, o jei ji nukentės, rungtynės bus baigtos. Todėl nieko nelaukdamas, net nesuabejojęs savo sumanymu, ėmė skrajoti po aikštę. Tai aukštyn, tai žemyn, tai pro lankus prasinešdavo, na šiek tiek bijojo, gauti iš kamuolio, tačiau svarbu dabar buvo tik gaudytoja, kurią jis išvydo už keliolikos metrų.
- Pagaliau, - atsikrenkštė septintakursis ir pasileido paskui ją. Svarbiausia ją apsaugoti.


[Bandymas uždengti Klarę Konę Karter atmušant į ją skriejantį muštuką bet kur į aplinką: 1; 4; 6]

*

Neprisijungęs Nikita Borelič

  • ***
  • 71
  • Lytis: Moteris
  • speaking in flowers
Kritliui dar kartelį grįžus į Nikitos rankas, švilpė pašaipiai šyptelėjo priešininkei ir nukūrė kuo toliau nuo jos. Odinis sviedinys jau galėjo būti įvaikintas Švilpynės prefektės sūnumi, juk ši jį tiek saugojo, prižiūrėjo, o ir vaikelis visuomet grįždavo pas savo mamytę. Staigiai per kvidičą nepamėgti grifai buvo siaubingi ir nemokėjo rankose išlaikyti kamuolio arba debiutuojanti baltarusė buvo baisiai gera žaidėja. Tačiau, per rungtynes paaiškėjus, kad grifai nesugeba atlikti dar ir daug daugiau įprastų buitinių dalykų, pirmoji priežastis buvo daug realistiškesnė ir malonesnė apkrušusioms puolėjos smegenims.
Bandydama įveikti visus gravitacinius ir šoninius lietaus dėsnius, raudonplaukė iš paskutiniųjų jėgų stengėsi išsiveržti į priekį ir grifų puolėją, kuri nesenai buvo palikta plikomis rankoms lietingą dieną, palikti toli už nugaros. Nei apie šaltį, nei apie vėją laiko galvoti nebuvo, baltose ausyse užvirė kraujas, o adrenalino pulsavimą paauglė galėjo nemaloniai jausti smilkiniuose. Kuo greičiau, kuo greičiau, - Nikita save skatino mintyse, bet nuolatos gręžiojosi atgal. Balselis viduje rėkė nebemeluoti sau ir sulėtinti greitį tol, kol mergina nesukėlė uragano čia pat aikštėje. Ir galbūt tas balselis buvo teisus, nes grifės už nugaros kaip nesimatė, taip ir nesimatė jau kurį laiką, o akyse Delfės ginami lankai išniro per greitai.
Atsipūsti. Nusiraminti. Tik to trūko iki beveik tobulo žaidimo. Nebuvo reikalo nuo Grifų Gūžtos puolėjos bėgti taip, kaip nuo serijinio žudiko. Dabar teliko įmesti kritlį į lankus, tikėtis, kad gynėjas praleis metimą ir-
Nikita buvo ne toje aikštės pusėje. Juk raudonųjų lankai, tie, į kuriuos strazdanei reikėjo pataikyti, buvo šalia pat tos vietos, kai baltarusė kamuolį atėmė iš jaunesniosios grifės. Fu.
Prakeikinėdama save ir visus čia esančius, profesionalios niurzgos pozoje, tik ant šluotos, paauglė nukiūrino atgal. Na, svarbiausia atsikratė tos kitos žaidėjos, kuri, švelniai tariant, buvo apvogta rudaakės rankų. Žinoma, grifė to juk nusipelnė. Visi grifai ateinančias penkioliką minučių, valandą ar gal metus, žodžiu (penkiais), tol, kol vyks šios rungtynės, nusipelno ko blogiausio.
Septyniolikmetė ant savo šluotos dabar atrodė kaip senas diedas su lėtai, detalė po detalės, užgęstančiu Žiguliuku greitkelyje. O ko jai skubėti? Tegul pypliukai tribūnose mato, kaip pasaulis ir žaidėjai sukasi aplink puolėją.
Bet skubėti buvo kur. Visai netikėtai iš oro nusileido dar viena priešininkė, norėdama atgauti savo komandos draugės praganytą kritlį. Jūs, grifai, visi tokie. Septintakursė dar bandė didinti greitį, tačiau Grifų Gūžtos komandą atstovaujanti žmogysta prisikabino prie kamuolio it kokia dėlė.
-Dieve Švientas, nyjaugi taip sunku gauti asmenynės erdzvės? - tačiau jaunesnioji žaidėja vistiek nesitraukė, o daryti kažką reikėjo. Staigiais ir apgaulingais rankų judesiais sekundei nukabinusi grifės rankas nuo kritlio, Nikita išmetė kamuolį oran tiesiai pro varžovės galvą. Jeigu ta prielinda nori oda aptraukto pagranduko, tegul gaudo. Tačiau mokinės norai nebuvo visai tokie ir garsiai klykdama Ryan vardą, švilpė tikėjosi, kad puolėjas skraidžioja visai netoli ir kritlis vėl bus švilpių, o ne grifės rankose.

[Perdavimas: 3; 4; 5; 6]
for the ones who dream of stranger worlds

*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 399
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Švilpis skraidė po aikštę nieko nedarydamas. Nežinojo ką daryti, kadangi jo komanda veikė it koks šveicariškas laikrodis. Atrodė, kad pilkaplaukis yra nereikalingas komandai. Berniukas buvo lyg kažkokia prielipa komandai. Jis buvo reikalingas vien dėl komandos sudėties. Jones išleido tylų atodūsį ir nuskrito prie švilpių lankų. Jis nusprendė, kad jam čia bus geriau nei trinimasis viduryje kvidičo aikštės. Jis tik maišė savo komandai. Atliko blogus veiksmus, gadino visą žaidimą. Buvo tiesiog nereikalinga dulkelė Švilpynės komandoje. Jis nesugebėjo nieko gero padaryti. Visi jo perdavimai, gynimai buvo tikrai prasti. Berniukas atsiduso. Šitos mintys labai liūdino jį. Jo gana nebloga nuotaika pavirto į labai labai blogą nuotaiką. Jis visiškai nebenorėjo žaisti kvidičo. Suprato, kad šis žaidimas ne jam. Ryan norėjo tiesiog nusileisti ant žemės ir nulipti nuo šluotos, o tada žingsniuoti atgal į pilį, bet taip būtų pabloginęs visą jau ir taip esamą situaciją. Jis matė, kad jų komandos gaudytojai visiškai nesiseka pastebėti aukso šmaukšto kai Grifų Gūžtos komandos gaudytojai tai seniausiai pavyko. Jų komandai sekėsi gana sunkiai. Bet mes juk turim taškų priešingai nei jie! sušuko švilpio balsas galvoje bandydamas pakelti jam nuotaiką, bet deja nieko neįvyko. Pilkaplaukis liko toks pat surūgęs kaip ir ankščiau. Jis tiesiog stovėjo prie savo komandos lankų. Čia matė besisukiojančią Nikitą. Jis nesuprato, kodėl mergaitė skraido ne prie grifų lankų, bet nekreipė per daug dėmesio į tai. Jis žinojo, kad kita puolėja žino ką ir kaip daryti. Ji yra naudinga priešingai nei tu mažas ir nerangus barsuk sušnibždėjo kitas balselis galvoje. Juo vaikinas labiau tikėjo, tad tik ranka persibraukė sau per veidą it tikėdamasis išvalyti blogą nuotaiką ir nuovargį atsiradųsi iš nežinia kur. Deja, tai visiškai nepadėjo berniukui. Jam, matyt, tiesiog reikėjo kibiro pripildyto ledukais ir šaltų vandeniu. Jei visą tai būtų užsipylęs ant savęs pagyvėtų. Nesvarbu, kad jis tirtėjo nuo šalčio, kadangi šaltas lietaus vanduo kiauriai perlijo jo aprangą. Net tai kažkodėl berniuko nebudino. Turbūt, kad jis peršalo, o tai buvo labao negerai. Peršalti per savo pirmasias kvidičo varžybas! Kokia katastrofa ir nesąmonė. Juk negali jam taip nesisekti.
 Staiga jį iš nuovargio ir minčių pabudino sušuktas jo vardas. Švilpis suprato, kad jo komandos draugei reikia jo. Berniukas iš karto it kokia kulka pasileido iš savo vietos. Suprato, kad jam reikės gaudyti kritlį, kad šio nepačiuptų tie raudonieji. Rudaakis skrido tikslo link. Jis iš karto sušilo, matyt, todėl, nes į kūną išsiliejo milžiniškas noras padėti ir milžiniškas adrenalino pliupsnis. Priskridęs arčiau Nikitos, bet būdamas žemiau jos, švilpukas pradėjo ieškoti kamuolio. Tada suprato, kad jis nukris iš viršaus. koks aš kvailys. Juk tai aišku, kad jis kris iš viršaus. Aš po apači Nikitai! save mintyse it subarė Jones ir ištiesė rankas į viršų tikėdamasis sugauti kritlį.

[Gaudymas: 1,3,5,6]
There's no such thing as fate.

*

Neprisijungęs Ashton Hughes

  • III kursas
  • *
  • 70
  • Taškai:
 Spėjo pasukti savąją šluotą (ne veltui „Atgimusi ugnis“, prastesnė nebūtų taip greitai atlikusi veiksmo), prakeiktas muštukas pralėkė pro šoną, tačiau Ashtonas vos nenusikeikė supratęs, kad komandos kapitonas jį vis dėl to pastebėjo. Viskas, dabar jau tikrai skrisiu iš komandos. Vos nepalindau po muštuku ir dar Green'as mane pastebėjo
 - Gerai!- šūktelėjo, nes nebežinojo ką daugiau galėtų pasakyti ir nuskrido link lankų, kuriuos ir vėl turėjo sergėti kaip savo akį. Susimovė, nes neturėjo valios visą laiką išbūti vienoje vietoje, tačiau kritlis per tą laiką nė vieną kartą nebuvo perskridęs lankų, tai ne taip jau ir blogai. Greičiausiai vyresnieji grifai buvo teisūs - dar šiek tiek ne laikas dalyvauti kvidičo rungtynėse pirmakursiui, tačiau Hughes to niekaip nebūtų pripažinęs. Kol kas jam sekėsi visai neblogai, kartą apgynė lankus ir jei ne šaltas lietus, tai būtų beveik malonios kvidičo rungtynės.
 Jei gerai įžiūrėjo, grifės jau nebeturėjo kritlio ir Ashtonas negražiai nusikeikė. Taip, šitos rungtynės pavers jį dideliu keikūnu, bet greičiausiai tik laikinai. Iki jų pabaigos (arba truputį ilgiau, jei nelaimės), o paskui tik prasidėjus naujoms (jei Adam'as iškęs jo negalėjimą išbūti vienoje vietoje). Puolėjų ir gynėjo sąjunga turėjo būti tvirta, tačiau pirmakursis dabar negalėjo įtakoti tolimesnės žaidimo eigos. Juk vis dėl to jis - tik gynėjas. Vienintelis būtinas dalykas - ginti lankus nuo to skaisčiai raudono kamuolio. O puolėjai turėjo ne tik mėtyti tą kritlį, bet ir kovoti dėl jo, stumdytis, bandyti įvairias taktikas, klaidinimus ir tikėtis, jog priešininkams nepasiseks. Ginant tiek daug proto nereikėjo, tačiau nebuvo taip įdomu ir kartais, pavyzdžiui, kaip dabar, teko tiesiog būti vienoje vietoje ir laukti.
 Grifiukas pažvelgė aukštyn ir iškart už apykaklės pribėgo dar daugiau šalto vandens. Berniukas nusipurtė, nes nors buvo peršlapęs, tačiau tokia ledinio vandens dozė buvo netikėta. Šį kartą jis pamatė ne tik lietaus šaltinį - debesis, bet ir Klarę, kuri atrodė pastebėjusi šmaukštą. Jei nebūtų pastebėjusi, tai dairytųsi į šalis, tiesa? Nagi, Klare, būk gera, pagauk tą šmaukštą, nutrauk šias rungtynes ir galėsime grįžti į pilį. Šlapi drabužiai nemaloniai lipo prie kūno ir Ashtonas, žvilgsniu nulydėjęs praskrendančią gaudytoją, tuoj pat įsmeigė akis į puolėjų figūras, tačiau dėl prasto matomumo negalėjo pasakyti nei kas turi kritlį, nei kaip jiems ten sekasi. Ar kada nors nustos lyti? Nebūtina išlyti mėnesio kritulių normos per kelias valandas. Už ką mes taip nusikaltom kvidičo dievams?
 Jautėsi bejėgis, nes įsibrovimas į puolėjų kovą būtų prieš taisykles, nors būtų mielai ten pasirodęs. Ypač su blokštu, kad galėtų patikrinti, ar tas medis iš tiesų galėtų sulaužyti kaulą, kaip apie tai skaitė kažkokiame straipsnyje, tačiau šiais laikais nebegali niekuo pasitikėti ir tai galimai buvo kvidičo antireklama, kas reiškia, jog žmonės, nemėgstantys kvidičo rašo tokias nesąmones su tikslu įtikinti tėvus, jog jų vaikams tai yra per daug pavojinga. Va šitaip ir gali užgesti būsimos kvidičo žvaigždės, kurias gal būt po kelerių metų galėtum pamatyti pasaulio čempionate.
 Tamsiaplaukis apsižvalgė, ar niekur nesimato velnio neštų ir pamestų muštukų, bet turbūt jais buvo užsiėmę atmušėjai, nes nė vienas neskrido link lankų. Berniukas giliai atsiduso ir toliau spoksojo į puolėjus, nes vienintelė veikla be to galėjo būti skraidymas aplink lankus.


[-]
If you stand for nothing, what’ll you fall for?- A.Ham "Hamilton"


*

Neprisijungęs Amira Martin

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos specialistė
  • ****
  • 310
  • Lytis: Moteris
  • Prekeivių atstovė
Išgirdusi smūgio garsą, atsisuko. Digori ją apgynė? Na tu ir kvailė, Delfe Digori! pagalvojo gaudytoja. Dar kartą priims muštuką ir gynėja nebebus gynėja. Tik oda aptrauktas maišas sulaužytų kaulų. Amira net nebandė įsivaizduoti, kaip atrodytų žmogus, kurio visi kaulai yra lūžę. Bet buvo tikra, kad silpno žmogaus psichika neatlaikytų.
Nors rūbai buvo kiaurai permirkę, Amirai atrodė, kad ji kaista kokioje nors pirtyje. Visa ši nervinė situacija neblogai pažais su vampyrės nežinia ar egzistuojančiomis nervų ląstelėmis. Skraiduolio nei karto nematė nuo rungtynių pradžios, o toli esantis griaustinis ir žaibas po truputį judinosi į Hogvartso pilies teritoriją, tą švilpė puikiai girdėjo. Buvo tikra, kad rungtynes dėl netinkamų oro sąlygų privalės nutraukti ir perkelti kitai dienai. Juk negali žmonės žaisti, kai visai šalia trankosi žaibai! Jeigu kažkurį žaidėją nutrenks? Jei tai bus gaudytojas? Negi varžybos bus tęsiamos ir viena komanda turės pranašumą? Nesąžininga. Taip kvidičas nežaidžiamas.
Vėl pamatė "šmaukštą", vėl puolė visu greičiu į tą vietą ir vėl jo ten nebuvo. Tai panašėjo labiau ne į auksinuko ieškojimą, o į katės erzinimą lazeriu. Kate šiandien buvo septintakursė, lazeriu aukso šmaukštas, o žmogumi - nevykusi oro prognozė. Papasakotų apie tai kam nors, iškart ją uždarytų į Skutelį arba žiobarišką psichiatrinę. Bet tai juk kvidičas! Gal jis visada toks žiaurus? Gal kaip tik taisyklėse apibrėžta žaisti blogu oru ir tyčiotis iš gaudytojų? Čia jau buvo perdėtos švilpės fantazijos. Mergina jautėsi pavargusi nuo šio žaidimo, nors šis dar turbūt net neįpusėjo. Dėl visko kalta galimybė kasdien voliotis lovoje ir nelankyti pamokų. Ir nesvarbu, kad egzaminai pradeda lipti ant kulnų. Penktame kurse kažkaip anuos išlaikė. O dabar turi atnešti pergalę savo komandai ir gali dingti iš mokyklos į visas keturias puses.
Nusprendė pabandyti paieškoti Klarės. Pradėjo skristi link grifų lankų ar bent tos vietos, kur teoriškai jie turėjo būti. Tiesiai į šoną atsitrenkęs muštukas numušė gaudytoją nuo pradinio maršruto. Smūgis buvo silpnas, tikriausiai tai buvo tas pats kamuolys, kurį sėkmingai ignoravo atmušėjai. - Uhh! - Suurzgė. Dabar nebežinojo kurioje pusėje kieno lankai. Karter rasti nepavyks. Reikia suprasti kurioje vietoje mėlynas ar juodas (ne, Amira ne daltonikė, jai tiesiog nerūpėjo to nelemto kamuolio spalva) kamuoliukas ją sustabdė. Nusileidusi iki to aukščio, kuriame matytų tribūnas, pajudėjo priekyn. Kai tik tiesi linija pasibaigs ir pasuks ar kairėn ar dešinėn, galima bus pakilti aukščiau ir pasižiūrėti kieno lankų teritorijoje atsidūrė. Tikėjosi, kad tai bus grifų lankai. Nuojauta, kuria jau ne itin pasitikėjo, liepė vis dėlto patikrinti. Galbūt raudonųjų gaudytoja ten, prie savo komandos gynėjo. Skrido lėtai, vis besižvalgydama savojo tikslo. Atsisakė pagalvoti ir pripažinti, kad šį jau vejasi kita septintakursė.
Kažkur toli girdėjo kažką rėkiant Ryan vardą. - Ar tas trečiakursis nuo šluotos nusivertė?! - Suraukė antakius ir nuskrido arčiau tos vietos, kur girdėjo. Ak, kritlio perdavimas. Ko šauki kaip skerdžiama kiaulė? Mano laiką sugaišinai nukreipusi šluotą į kitą pusę, arčiau tribūnų, praskrido visai šalia lankų ir pajudėjo Švilpynės ginamų lankų link. Ketvirtis aikštės jau buvo patikrinta. Liko dar tris ketvirčiai ir karusėlė sukasi iš naujo, nebent pastebėtas bus baltasparnis.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą, kurį jau persekioja varžovų gaudytojas: 1, 4]

*

Neprisijungęs Rosemarie Mortimer

  • Burtininkė magizoologė
  • *****
  • 711
  • Lytis: Moteris
  • I wonder why
RPG vertinimas

Klarė Konė Karter: 10
Cristal Daunt: 8
Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith: 10
Kupidonas Monro: 9
Adam Green: 10
Nikita Borelič: 10
Ryan Jones: 8
Ashton Hughes: 10
Amira Eliadė: 9

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų

Cristal Daunt [6,5] - Nikita Borelič [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Cristal Daunt.
Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith [7,5] - Kupidonas Monro [9] = KS [1,5] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Deoiridh.
Kupidonas Monro [9] - Klarė Konė Karter [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Kupidonui Monro.
Adam Green [9] - Kupidonas Monro [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Adam Green.
Nikita Borelič [9] - Ryan Jones [7] = KS [2] = 2 papildomi kauliuko ridenimai Nikitai Borelič.
Ryan Jones [7] - Nikita Borelič [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Ryan Jones.

Komandinis koeficientų palyginimas

Grifų Gūžta [2,5] - Švilpynė [2,0] = KKS [0,5] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Kauliuko rezultatas

Klarė Konė Karter: 5, 5
Cristal Daunt: 6
Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith: 2, 4
Kupidonas Monro: 1
Adam Green: 2, 2
Nikita Borelič: 2, 1, 2, 5
Ryan Jones: 2
Ashton Hughes: -
Amira Eliadė: 5

Klarė Konė Karter nesugauna aukso šmaukšto.
Cristal Daunt nepavyksta perimti kritlio.
Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith veiksmas anuliuojamas, nes muštukas paleistas netaikliai.
Kupidonas Monro netaikliai muša muštuką į Klarę Konę Karter.
Adam Green veiksmas anuliuojamas, nes muštukas paleistas netaikliai.
Nikita Borelič sėkmingai atlieka kritlio perdavimą.
Ryan Jones nesugauna jam perduoto kritlio.
Ashton Hughes neatlieka veiksmų.
Amira Eliadė nepastebi aukso šmaukšto.


Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis neutralioje zonoje. Jis atiteks tam puolėjui, kuris pirmas jį pasiims.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 - 10 Švilpynė.

I wish I told a different tale

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ne, Deoiridh tikrai pasimaišė protelis. Jai ir vėl vaidenosi muštukai, kurių iš tiesų net nebuvo. Ji ir vėl visai be reikalo painiojosi Klarės kelyje, taip tik trukdydama sugauti šmaukštą. Mergaitė buvo tikra, kad gaudytojai dar kartą nepasisekė tik dėl jos kaltės. Dar vienas žmogus į tų, kurių tau reikia atsiprašyti, sąrašą... liūdnai pagalvojo Deoiridh, tačiau kažką daryti reikėjo. Kurį laiką kabojusi ore ir spoksojusi į Klarę rudaplaukė atsitokėjo. Juk jai reikia žaisti toliau! Aiškiai suprato vieną: reikia būti kuo toliau nuo komandos gaudytojos, nes animagė nesugeba nieko daugiau, tik painiotis po kojomis. Deoiridh trūktelėjo šluotą ir nuskrido tolyn. Plačiai nusižiovavo. Pati buvo labai dėl to nepatenkinta.
Staiga mergaitė prisiminė, kaip prarado paskutinį kamuolį: juk jis jai išsprūdo tada, kai ji išsigando atlekiančio muštuko! Ar ir tada tau tik vaidenosi, o tu sugebėjai per tai praganyti kamuolį?! Nuotaika tikrai nebuvo pakili, tad grifiukė skrido savo gynėjo ginamų lankų link visai be ūpo. Pamatė, kaip nulaužtavirbė, neseniai atėmusi iš jos kritlį, kažkur jį švysteli. Nustebo, nes buvo tikra, kad lankai dar pakankamai toli. Atsidūrusi vyresnei varžovei už nugaros, pamatė, kaip kamuolį bando gaudyti varlių skandintojas. Ir jam nepavyko! Grifiukė aiškiai matė, kad kamuolys nuskriejo toliau. Buvo aišku, ką reikia daryti, tad ji kiek galėdama padidino greitį ir netrukus kritlis atsidūrė jos rankose. Dar kartą. Ką tuo metu veikė Ryan Jones, neaišku.
Stipriai laikydama kamuolį po pažastimi rudaplaukė kiek galėdama greičiau skriejo priešingų lankų link. Stengėsi nejudėti tiesia linija, mat įtarė, kad nulaužtavirbė ir vėl norės ją vytis, tad norėjo kiek įmanoma labiau apsunkinti jai gyvenimą. Tad lakstė į visas puses ir tikėjosi, kad su niekuo nesusidurs. Ir kaip tik ši mintis, ko gero, ir atnešė nelaimę. Vos tik apie tai pagalvojo, pajuto, kad į kažką trenkiasi. Savo siaubui, netrukus suprato, kad tai yra vienas iš jos komandos draugų. Dar labiau persigando suvokusi, kad rėžėsi į ne ką kitą, o komandos kapitoną Adam'ą. Deja, laiko atsiprašinėti ar nuogąstauti nebuvo, mat staigus susidūrimas lėmė staigų smigimą žemyn. Jau atrodė, kad tuoj tuoj trenksis į žemę, tačiau paskutinę akimirką sugebėjo suvaldyti šluotą. Trumpam sumažino greitį, mat reikėjo kelis kartus giliai įkvėpti ir bent šiek tiek nusiraminti. Tada neskubėdama pradėjo kilti viršun. Įsivaizdavo, kaip žiūrovai iš jos juokiasi (nebent galima tikėtis, kad per lietų niekas nepamatė), tačiau stengėsi to nepaisyti. Žvalgėsi, ar kur nepamatys geltonos kanarėlės, besitaikančios eilinį kartą nudžiauti kritlį, tačiau jų nesimatė. Arba Deoiridh, kuri jau suprato turinti problemų su galva, turėjo problemų ir su akimis.
Vis dėlto po kokio šimtmečio jai pavyko atsidurti gana netoli priešininkų lankų. Vieną kartą teko skubiai pasilenkti, mat pro pat galvą praskriejo muštukas, nebent, žinoma, jis mergaitei ir vėl pasivaideno. Dėl to ji nebuvo tikra, tačiau smūgio nenorėjo gauti jokio - nei tikro, nei įsivaizduojamo.
Kurį laiką stebėjo lankus ir Švilpynės gynėją. Susidarė įspūdis, kad ji labiausiai rūpinasi viduriniu lanku, tad reikėjo rinktis ne jį. Ilgokai svarsčiusi galiausiai pasirinko dešinįjį. Prisiminė, kad planavo mesti į kairįjį, bet tai buvo taip seniai, kad nebebuvo svarbu. Prisiartino kiek arčiau lanko ir susikaupė. Kelias akimirkas taikėsi, kol suprato, kad tai turbūt nepadės. Galiausiai švystelėjo kritlį lanko link.

[Metimas atkovojus kritlį iš neutralios zonos: 2, 6]
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Klarė Konė Karter

  • VII kursas
  • *
  • 552
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Al que al cielo escupe, en la cara le cae.
Pats prie ausies, tarsi motoriuką užsukęs katinas, glaustęsis šmaukštas ir vėl paspruko. Žaliaakė užvertė akis, bandydama pamatyt savo pačios smegenis. Toks žaidimas ėmė ne juokais erzinti. Visa suplukusi, nors lauke siautėjo žvarbus vėjas, pučiantis tiesiai pro laisvokas sportinio apsiausto rankoves. Bet nei šalčio, nei drėgmės tarytum jau nebejuto. Kiekvienas kūno neuronas veikė tam, kad šmaukštas būtų pagautas. Tačiau to vis tiek nepakako. Grifiukei reikėjo būti dar greitesnei, dar miklesnei ir dar atidesnei. Auksaspalvis plazduolis išlaikė nedidelį atstumą, kurį vis labiau palinkdama prie šluotos siekė sumažinti Karter. Bet kamuolėlis kol kas rodės nesiruošė pasiduoti.
Kelią mažai sekundės daliai vėl pakirto raudonu apsiaustu apsirėdęs žaidėjas. Šį kartą akys kabino ir veidą.
- Deo, imkis savo reikalų ir nesimaišyk! - Šūktelėjo vienai iš komandos puolėjų, jau lėkdama pavėjui. Akys vėl kaip du asmeniniai sekimo įtaisai buvo įbestos aukso šmaukšto pusėn. Jei dar ir savi pradės maišytis, tada nieko tikrai nesigaus... Skraiduolis vis lakstė aikštės viduriu, kur strazdanė negalėjo išnaudoti viso galimo šluotos greičio ir turėjo pasikliauti tik per septynerius metus Hogvartse įgytų miklumu. Jei kas užkirstų kelią pačiam šmaukštui... Sąmokslo teoriją kurpė galvoje, bet buvo beveik šimtu procentu įsitikinus, kad gudrus užburtas kamuolėlis būtų staigiai truktelėjęs šonan ir išsisukęs nuo kibių septyniolikmetės pirštų.
Aukštaūgei būtų buvę patogiau, jei persekiojamasis būtų išlėkęs į atviresnę vietą. Bet ši diena rodos buvo didelis nesibaigiantis iššūkis: kartu sudėjus orą, rungtynių trukmę ir tai, kad rodos netrukus pradės temti. Nusileidusi ant žemės Klarė galės kaip nors save apdovanoti už ištvermę. Jei tik šmaukštas atsidurs jos rankose, sustabdydamas šitas šlapiausias gyvenime rungtynes. Beliko tikėtis, kad šmaukštui greit pabos skraidymas su kliūtimis, arba kiaurai peršlapusi mergiotė vis dėl to sugebės užsispyrėlį sutramdyti.
Dar vienas atsitiktinis muštukas vos nenudaigojo pačio šmaukšto. Priversdamas grifiukę susimąstyti, kas būtų, jei aukso šmaukštui sparnelius aplaužytų juodasis kvidičo siaubas. Užsivėpsojusi šluotos uodega pati kliudė muštuką, nuo kurio šluotkočio įsikibusią septintakursę kiek sumėtė. Lengvai atsipirkau. Ištiesinusi uodegą nulėkė, kol velnio neštas kamuolys negrįžo pridaryti didesnės žalos.
Kaštonplaukė nardė tarsi auksinė žuvelė paskui ėdalo grumstą. Vandens aikštėje tikrai netruko. Visi į pilį grįš ne tik šlapi, tačiau ir murzini. Bet grįžti reikėjo priežasties. Ir ta priežastimi turėjo būti Klarės sugautas šmaukštas. Taikydama momentą ji vis tiesė rankas, bet aukso šmaukštas vis rado priežasčių nepapulti į šalčio atvėsintus pirštus. Ištaikiusi kiek šoneliau nuo kitų pasitaikiusią vietą, septyniolikmetė rizikuodama nudribti persisvėrė per šluotkotį, tarsi norėdama jį meškiškai apkabinti ir ištiesė abi rankas į niekaip spurdėti nenustojantį kamuolėlį. Vis tiek šiandien užbaigsim, gal jau metas? Šmaukštas suplazdėjęs plonais sparniukais pasitraukė. Tačiau drąsa pasižymėjusių komandos narė taip lengvai nepasidavė, viena ranka čiupusi šluotą, kita ranka staigiai truktelėjo priekin, kliudydama lėtai banguojantį auksaspalvio sparną.
- Kad tave kur žabas uodegoj, nagi eikš čia. Negi tau pačiam nepabodo? - Kreipėsi balsu į kamuolėlį kiek pašiauštu sparnu, mėgindama šį kartą tvirtai sugriebti šmaukštą abiem rankomis ir nebepaleidus iškelti į orą.

[Bandymas sugauti aukso šmaukštą: 4]
Y cada anochecer es una cita entre misterio y realidad para que no se te olvide soñar

*

Neprisijungęs Amira Martin

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos specialistė
  • ****
  • 310
  • Lytis: Moteris
  • Prekeivių atstovė
  Visa komanda, absoliučiai visi žaidžiantys puikiai atliko savo pareigas. Išskyrus pačią Amirą. Puolėjai puldavo lankus, gynėjai gindavo lankus arba savo komandos narius, atmušėjai mušdavo muštukus į priešininkų komandos narius. Iš švilpės buvo nekokia gaudytoja. Juk dar nesugavo nei vieno šmaukšto savo gyvenime. Kodėl viskas taip blogai? nusivylė savo nepastabumu. Kvidičas gniaužė tiek fiziškai, tiek psichologiškai. To negalima buvo sulygint nei su viena anksčiau įgyta patirtimi. Kažkas, esantis kitoje šio vargano pasaulio barikados pusėje tikrai nenorėjo, kad šios pusės žmonėms sektųsi. Viršesnieji buvo kaip eruditai iš „Divergentės“, siekiantys sau kuo daugiau valdžios. O visa kita žmonija buvo kaip nuolankieji. Nedrįso pasipriešint, pajudėt prieš nusistačiusią sistemą.
  Rudaplaukės ranka pakilo. Septintakursė vožtelėjo sau antausį. Buvo bebaigianti užmigt. Tiek pats žaidimas jau buvo nusibodęs, tiek jau buvo nuobodu ieškoti to nelemto magiško golfo rutuliuko. Gal tikrai reikėtų pasiduoti? Atsirado mintis. Priartėjusi prie vieno iš bokštų, šonu į šį atsirėmė ir užsimerkė. Įsivaizdavo, kad dabar nėra lietaus, neartėja perkūnija. Švilpynė pirmauja, turėdama 20 taškų savo kišenėje, o Eliadė jau gaudo skraiduolį. Svajone, lik sveika. Šiam norui išsipildyt nebuvo lemta. Kaip ir raudonų akių savininkei nebuvo lemta atnešti(atskraidinti, pagauti?) pergalės barsukų koledžui. - Kur toji Karter? - Suburbėjo. - Jeigu ji jau mato šmaukštą, ko laukia ir negaudo? Negi oras toks siaubingas taip patinka? - Atsimerkusi apsižvalgė, bandydama pastebėti bent vieną apsiaustą. Deja, nesimatė nei vieno žmogaus ar šluotos. - Prakeiktas lietūs! - Šūktelėjo, žinodama, kad niekas jos neišgirs. Reikėjo turėti gerą regėjimą, klausą bei būti labai atidžiu, kad galima būtų sėkmingai žaisti šias rungtynes. Amira teturėjo gerą klausą. Kitų dviejų pranašumą lemiančių savybių neturėjo. Nuo rungtynių pradžios buvo nulemta, kad laimės Grifų Gūžta. Ir kur vadovas Amneta žiūrėjo, paskirdamas ją gaudytoja?! Tokių klausimų pas tą kvailį tikrai neklaus. Ji aukščiau tokių pažeminančių klausimų.
Šluota kilo vis aukštyn. Štai jau buvo ir bokšto viršūnė aplenkta, tačiau Kalėdų dvasia 2019 nesustojo. Jeigu jau negali pastebėti aukso šmaukšto, tai bent ką nors kito nuveiks! Pakylus į pakankamą aukštį, pasileido visu greičiu žemyn. Ji buvo visai kaip Vaivorykštė iš „Mano mažasis ponis“, tačiau spalvingos juostos, sudrebinančios dangų, už savęs nepaliko. Planuose buvo priartėjus prie žemės staigiai pakilti į viršų. Planams buvo nelemta būti įgyvendintiems. Su visa šluota būsima abiturientė išsimaudė baloje, o susidūrimas su minkšta žeme sustabdė šluota. - Po paraliais! - Atsistojo ir pažiūrėjo į savo aprangą. Nuo kojų iki pat liemens buvo purve. Šluota šiek tiek pasikračiusi paskendo mažame rudame ežerėlyje. Gaudytoja puolė šios ieškoti. Pakėlusi ją, nuvalė bent šiek tiek nuo purvo ir pabandė pakilti. Ne iš pirmo karto, tačiau pavyko ir kapitonė vėl buvo danguje. Dabar tikrai paskutinis lašas kantrybės. Kol lietus plovė visą purvą nuo šluotos, batų, apsaugų ir kelnių, septintakursė pasileido vėl ieškoti kamuoliuko, kad galėtų kuo greičiau išsimaudyti šiltame duše ir atsisveikinti su kvidiču. - Tu, nelemtas kamuoli, kuriam drįsau suteikti Mayros antrosios vardą, pasirodyk man pagaliau, kitaip sutraiškysiu tave rytoj, prisiekiu! - Pagrasino nežinia kur esančiam baltasparniui. Gal šis pagaliau teiksis pasirodyti rudų plaukų savininkei?

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą, kurį jau persekioja varžovų gaudytojas: 2, 3]

*

Neprisijungęs Delfė Digori

  • VII kursas
  • *
  • 168
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • “Everything I know I learned from dogs.” – Nora Roberts
Delfė pasitiko labai skaudų smūgį muštuku. Ji stipriai sukando dantis ir vienai sekundei nustojo kvėpuoti. Švilpinukė stipriai suspaudė šluotą,  kad nenuvirstų nuo nepakeliamo skausmo kurį sukėlė vienas vienintelis kamuolys. Digori lėtai ir stipriai užsimerkė ir pabandė lėtai pakvėpuoti, o kai pagaliau tai pavyko, ji plačiai nusišypsojo. Kad ir kaip maudė visą kūną, Delfė negalėjo sulaikyti pasididžiavimo, kad apgynė Amirą Eliadę. Apgynė kapitonę.
Digori tiesiog švytėjo iš laimės. Tiesiog negalėjo kitaip, nes ji pagaliau pasijuto naudinga, nes pasitiko muštuką vietoje kapitonės. Ji pagaliau drąsiai pažvelgė į Amirą ir dar kart nusišypsojusi nuskrido link kitos kvidičo aikštės pusės. Pagyrimo iš vyresnės mokinės nelaukė ir nesulaukė. Galbūt žinojo, kad neverta. Gaudytoja nebuvo panaši į tuos žmones, kurie padėkoja.
Nors vieną kartą jau buvo pasitikusi muštuko smūgį, Delfė pamiršo, kaip sunku darosi skristi. Vis dar skaudėjo, bet Švilpynės koledžo mokinė neketino parodyti, kad skauda. Tiesiog ryžtingai nuskrido prie lankų vaidindama, kad viskas gerai, kad labai savimi didžiuojasi. Ji iš tikro  savimi didžiavosi, bet skausmas tikrai buvo ne iš maloniųjų. 
Delfė susimąstė. Būtų nuostabu jei pavyks apginti Švilpynės lankus. Gaila, kad kol kas joks kritlis neskrieja į mano glėbį. Man turėtų pavykti apginti. Tikiuosi skriejantis kritlis nebus toks stiprus kaip muštukas....
Kad ir kaip būtų keista, švilpės noras išsipildė. Keista, man pavyko apginti kapitonę ir atmušėją. Ir į lankus niekas nepataikė. Valio! apsidžiaugė ketvirtakursė. Grifų puolėja panašu, taikėsi į lankus. Negalėjo atsisukti ir pažiūrėti ar kitapus lankų nėra kitos puolėjos, kuriai priešais esanti raudonapsiaustė galėtų perduoti kritlį. Buvo tikimybė, kad mergaitė mes į lankus. Vienaip ar kitaip, Digori turėjo sutrukdyti. Kritliui pradėjus skristi tiesiai link dešiniojo lanko, švilpė išsižiojo iš nuostabos. Jos pirmoji teorija pasitvirtino. Tačiau kodėl raudonas kamuolys skrido ne į vidurinį lanką? Ar priešininkė protingesnė ir gudresnė už ją? Blondinukė greitai pasuko šluotą link dešiniojo lanko ir pradėjo skristi link kritlio. Ne, jis neturi pataikyti į lanką! Išsigandusi pabandė atmušti kamuolį bet kur, tik ne į lankus. Turėjau būti pasiruošusi! pamanė sustojusi ir užsimerkusi. Net nepajuto ar buvo smūgis į šluotgalį ar ne. Vylėsi, kad smūgis buvo.
[Metimo blokavimas atmušant kritlį: 1;3;4 ]

*

Neprisijungęs Adam Green

  • II kursas
  • *
  • 51
  • Taškai:
Green'as negalėjo patikėti, jog sugauti aukso šmaukštą taip sunku. Atrodo, viens du ir tas mažas golfo dydžio kamuoliukas puikuosis tavo delne, tačiau Klarei tai buvo neįmanoma misija. Aš būčiau seniai pagavęs, rungtynės būtų baigtos ir dabar galėčiau visą savo dėmesį skirti maistui ir lovai. - Vien tik tos mintys jį privertė kaifuoti, tačiau negalima per daug atsipalaiduoti, jei Monro porą kartų suklydo, nereiškia, kad nepasitaisys. Tad, kad ir kaip Adam'as dabar norėjo apsisukti ir nešdintis iš aikštės - jis negalėjo. Juk visų pirmiausia yra savigarba, kurią atneš pergalė, o dėl jos verta kovoti. Grifų Gūžtos atstovas buvo šiek tiek nusivylęs, kad Kupidono muštukas prašvilpė kažkur pro šalį, juk būtų buvę taip smagu apsaugoti Karter ir kartu nuvilti tą klišą švilpį. Nors grifas labai nemėgo geltonųjų žaidėjų, tačiau, kai kurie iš raudonųjų irgi atrodė, jog ne žaisti atėjo, o, tiesiog, šluota paskraidyti. Ypač tie jaunėliai, tas nelemtas mažvaikis Asthon, besekiojantis septintakursį, ta varlė, kurios vardas lyg hieroglifų krūva, nesugeba išsilaikyti ore, būtina jai trankytis į rudaplaukį.
- Žiūrėk kur skrendi! - Pradėjo mosikuoti ore ranka, atseit rodydamas jai laisvą erdvę. - Kas jums visiems negerai? Jei esi puolėja, tai ir daryk tai, kas priklauso. - Lyg koks liūtų karalius užriaumojo vaikinas ir pasileido kuo toliau, nuo tų kvailų vaikėzų. Ir taip buvo sunku žaisti, kada nejauti rankų, kojų ir akys visos išvarvėjusios ir prašosi būti užmerktos bent sekundei, tačiau nėra laiko - reikėjo rasti muštuką, nesusimauti ir pagaliau užbaigti tai, kas pradėta. Bet kad ir kaip jis stengėsi nepasiduoti nuovargiui, sunkiai sekėsi. Kūnas nebenorėjo klausyti Adam'o, netgi dešinėje rankoje laikomas blokštas norėjo iš ten "sprukti".
- Susikaupk! - subarė pats save vaikinas. Jis negalėjo pasiduoti silpnybei, bent jau ne dabar, kada turi pasiųsti muštuką į priešininkų pusę, kad bent vienas pagaliau kristų į žemę ir nuo jos nepakiltų, nors kelias minutes. Juk šiame žaidime nėra nei gailesčio, nei užuojautos, visi privalo būti bejausmiais padarais. Kapitonas palinko į priekį, tvirtai kaire ranka suspaudė medinį šluotos kotą ir visu greičiu pasileido ratu aplink aikštę. Jo tikslas - rasti sunkų kamuolį ir sukaupus visas jėgas trinktelėti jį į varžovų "krėslą", tačiau ir vėl viskas kartojasi. Green'as yra verčiamas vaikytis bėglį, kurio tikslas yra sužeisti sužaloti niekuo kaltus individus. Kvailos mintys ėmė kauptis septintakursio galvoje. Atrodė, kad praeities ir dabarties kontekstas susipynė ir net neaišku, kodėl tai nutiko būtent dabar. Kvidičo aikštėje, kai jis turėjo persekioti tą prakeiktą kamuolį ir... Boom! Stiprus smūgis į stulpą. Taip stulpą, kuris nežinia iš kur atsirado, tačiau išgąstis, baimė ir skausmas kaktoje suteikė Adam'ui progą atsibusti iš miego ar bent trumpametražio sapno.
- Oi... - suraukė antakius, tačiau ne dėl to, kad buvo nepatenkintas, o dėl to kad kakta tvinkčiojo, matyt, ruošėsi iššokti gumbas. – Susikaupk, - ranka pasitrynė per sumuštą vietą, kai staiga pro pat jį praskriejo muštukas. - Na ir sekasi, - nevalingai kilstelėjo lūpų kampučius. Džiaugėsi, kad bent jo dabar nereikės ieškoti, nes per šias rungtynes jis tai darė daugybę kartų. Tuoj aš tave... Skrisdamas šalimais muštuko jis stengėsi pamatyti bent vieną Švilpynės narį, kad bent jau paleistų tą "boulingo" kamuolį į jų pusę, nenorėjo susimauti, jau užtenka Kupidono rankų kreivumo. Užsimoti ir... Iš visų jėgų trenkė į tą pabaisą, pasiųsdamas jį į geltonųjų "dirvą".


[Atmušimas į Amirą Eliadę: 1, 3]

*

Neprisijungęs Kupidonas Monro

  • VI kursas
  • *
  • 86
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • The fact that you think I care amuses me.
- Šūdas! - riktelėjo Kupidonas, nuo sukaitusio ir įraudusio kaip pomidoras veido braukdamas susimaišiusius lietaus ir prakaito lašus. Kūnu lakstė šiurpuliai. Kas gi ėjosi ne taip? Šįkart kamuolį pametėjo savo ranka, o mušė lyg ir taikliai... Kas čia, vėjo priešprieša kokia ar vėjas vis gadinantis matomumą ir nervus? Gal šiek tiek veikė ir mintys, kad grifų gaudytoja gali bet kuriuo momentu laimėti savo ir šmaukšto lenktynes. Visas susiraukęs užkėlė žydras akis aukštyn, kur ji palinkusi ant šluotos būtent tai ir bandė padaryti. Pasuko galvą kitur. Švilpių gaudytoja, rodos, kamavosi savam pasaulėlyje ir šmaukšto nematė. Pro lūpas prasiveržė dar vienas nusivylęs atodūsis. Virš jo praskriejo kritlis ir Monro susiraukė dar labiau - pasirodo aikštėje vyko ir daugiau negu jo nepaliaujami atmušinėjimai. Blogai, kad metantys į lankus buvo ne švilpiai, bet ko kito galėjai tikėtis?
Pasukęs šluotą nuskrido link ten kur pasivaideno, jog pamatė muštuką, bet mintys skraidžiojo visai kitur. Nori nenori grįžo prie pažeminimo, kurį patyrė pralaimėjęs burtų trikovės turnyrą. Konkurencingo būdo vaikinui pralaimėjimas buvo nepriimtinas ir savęs graužimas sekė dar kelias savaites po to. Papurtė galvą, tarsi tai padėtų atsikratyti nenorimų minčių. Jei pralaimės, tai pralaimėjimas kris ne tik ant jo pečių, bet ir ant keturių kitų žmonių. Nors tai nebuvo didžiulis privalumas, vienaip ar kitaip Kupidonas po varžybų kelias dienas nekiš kojos iš savo kambario.
Per visą kūną perbėgo šaltis, Kupidonas nusičiaudėjo. Štai ir sportuok sušlapusiais rūbais, dėl suknisto žaidimo bus pasigavęs peršalimą. 
Velniava, reikia ieškoti to suknisto muštuko.
Vėl prieš vėją, į veidą pūčiant lietaus lašams, jis įkrito į monotonišką rutiną. Palinkti ant šluotos, iki krumplių pabalimo sugniaužti blokštą, aplėkti ratą, o tada aplėkti dar penkis.
Nors šiandien nerėkavo, bet gerklę jau skaudėjo. Galėjo bent šalikus prie uniformos duoti, rytoj kalbės kaip plaučius prarūkęs penkiasdešimtmetis.
Vėjo šuoras sujudino plaukus, į nugairintą veidą tvokstelėjo šalto oro srovė. Su niekuo nesumaišysi - visai pro šalį, tarsi norėdamas kartu nusinešti šeštakursio ausį, praskrido vienas muštukų. Kažkas sublizgo švilpio akyse - gal užsidegimas, gal pasitikėjimas savimi. Šįkart norėjo atmušti taikliai, nebenuvilti savęs ir padėti komandai. Juk pradžioje sekėsi taip gerai. Tikriausiai veikė nuovargis, bet tai nebuvo pasiteisinimas.
Ant šluotos skriejo greitai kaip visada, neleido sau sumažinti greičio net kai vėjas neleido deramai atsimerkti. Atstumas tarp jo ir muštuko su lyg kiekviena sekunde mažėjo. Gera buvo justi, jog tuoj ims ir atmuš. Rankų raumenys buvo nuvargę. bet tai nereiškė, kad jis ruošėsi smūgiuoti bent kiek silpniau. Gerai, keli pasisukiojimai, o tada muštukas krito žemyn. Kupidonas, vos nepersirisdamas per šluotos priekį, nėrė žemyn ir iš šono tikriausiai atrodė, kad jis laisvai krenta su visa šluota. Prie pat žemės kamuolys ir fejerverkas šovė aukštyn, o paskui jį ir vaikinas. Apsisukimai aplink švilpių lankus, dar vienas pavojingas kritimas žemyn, aštrus oras plaučiuose ir nuostabus gaudynių jaudulys.
Prieš kamuoliui vėl išskriejant jam iš po pat nosies, Monro užsimojo ir kiek išgalėdamas taikliau numušė kamuolį grifiokų atmušėjo link. Beliko tikėtis, kad jis dar mažiau taiklus nei Kupidonas.

[Atmušimas į Adam Green 3;4]

*

Neprisijungęs Ashton Hughes

  • III kursas
  • *
  • 70
  • Taškai:
 Žiūrėti į grybaujančius puolėjus buvo nuobodu. Kita vertus, jų daromos nesąmonės leido kornvaliečiui kiek atsipūsti, nes berniukas niekaip negalėjo pamiršti praleisto kritlio, o pasitikėjimo savimi nepridėjo netgi tai, kad vėliau pasisekė daug geriau. Galėtų jos nuolat nepamesti kritlio... Grifiukas suirzo. Komandos puolėjų nesėkmės gerokai temdė jo džiaugsmą būti čia. Žinoma, prie to smarkiai prisidėjo ir stingdantis Škotijos lietus, baigiantis kiaurai persmelkti prie gerokai šiltesnio klimato pripratusį grifų gynėją.
 Žvelgdamas į geltonu apsiaustu vilkinčią merginą su kritliu rankose, Ashtonas jautėsi nemaloniai. Juk būtent ji jau spėjo nuskriausti gerokai jaunesnį kvidičo žaidėją. Jis susiraukė, lūpas paliko tylus keiksmas. Mintis vėl kovoti prieš tą senstelėjusią švilpę neviliojo. Hughes laukė jos priartėjant, kai, savo nuostabai, pamatė, kad ji kritlį numetė visai į kitą pusę. Nieko nesuprasdamas pasileido ten – buvo pernelyg smalsu, ką Nikita sumąstė. Atrodo, visai pamiršo, kad jam reikėtų rūpintis lankų gerove – varžovės veiksmai šiuo metu intrigavo daug labiau.
 Tik priskridęs visai prie pat švilpės – ir vos į ją neįsirėžęs – Ashtonas pagaliau suvokė: ji atliko perdavimą. Tamsiaplaukis liko nieko nesupratęs, tuo labiau, kad kritlis atsidūrė jo komandos draugės rankose. Čia buvo kažkas, ką aš padaryčiau,- įvertino Nikitos veiksmą gynėjas. Dabar jam labai rūpėjo, kaip seksis tai, kuri gavo kamuolį, tad nusekė jai iš paskos. Ashtono „ginami“ lankai jau seniai buvo ištrūkę iš berniuko atminties gniaužtų, tuo labiau, kad skristi dideliu greičiu buvo nepalyginamai įdomiau nei kyboti ties lankais ir bandyti neužmigti.
 Dėl Hughes nesuvokiamų priežasčių komandos puolėja nesiteikė skristi tiesiai. Buvo sunku suprasti ar ji girta (tai paaiškintų, kodėl nenulaiko kritlio!), ar ją kamuoja kokios kitos problemos. Vis dėlto atkakliai bandė vytis, nes buvo įdomu, ar jai pavyks nusigauti iki svetimų lankų.
 Deja, kornvaliečio norui nebuvo lemta išsipildyti. Kai puolėja padarė staigų posūkį, Ashtonas bandė jį atkartoti, tačiau nesuvaldė šluotos ir kelis kartus apsisuko vietoje. Pradėjęs panikuoti berniukas iš paskutiniųjų stengėsi sustoti, tačiau skraidymo mokslo aiškiai dar nebuvo perkandęs: padarė kažkokį netinkamą judesį ir pradėjo vartytis į visas puses. Vienu momentu pajuto kabantis žemyn galva ir spoksantis į po juo mėnesiui susidariusį purvą. Ashtonas išsigando ir pasisistengė kuo greičiau atsiversti bei pagaliau suvaldyti šluotą. Po kokių dešimties kornvalietiškų keiksmažodžių tai pavyko: pagaliau tamsiaplaukis tvirtai valdė padėtį. Jis norėjo nusilenkti žiūrovams tarsi būtų cirko akrobatas, ką tik atlikęs puikų triuką, bet pabijojo, kad gali vėl blogai baigtis, tad tik kilstelėjo ranką – dėkojo už dėmesį.
 Pagaliau atsikvošėjęs ir prisiminęs, ką šiandien veikia, Ashtonas pasileido savo lankų link. Pajuto apmaudą, kad taip ir nesužinos, kaip pasisekė komandos draugei. Jei po kelių sekundžių pas mane grįš švilpiai, bus akivaizdu, kad ji vėl susimovė,- padarė išvadą gynėjas nė nepagalvojęs, kad geltonieji galėjo ramiausiai padovanoti kritlį jo lankams, kol jis pats vartės aikštės viduryje.
 Kad ir kaip būtų gaila, likimas nelėmė gražiam berniuko norui grįžti į gynybinę poziciją išsipildyti. Pakeliui jo akys užkliudė Adam‘ą, kuris atrodė be galo vienišas ir kuo puikiausias taikinys varžovams. Kornvalietis nusprendė aplankyti komandos draugą, nors ir žinojo, kad tai gali reikšti pašalinimą iš komandos.


[Bandymas uždengti Adam Green stojant tarp jo ir skriejančio muštuko į jį: 2; 5]
If you stand for nothing, what’ll you fall for?- A.Ham "Hamilton"


*

Neprisijungęs Nikita Borelič

  • ***
  • 71
  • Lytis: Moteris
  • speaking in flowers
Bloga idėja. Kaip Nikita Kritlį paleido į orą, taip dabar jis veikiamas gravitacinės jėgos, beje, tos pačios, kuri privertė obuolį nusileisti ant Izaoko Niutono galvos, ir leidosi į purvyną. Ryan atzvimbė čia, bet, deja, kritlio nepagavo.
-Viskas gerai, šaunuolis, kad atskridai, aš toliau jį paimsiu! - stačiai besileisdama žemyn raudonplaukė šūktelėjo švilpiui. Nepyko ant komandos draugo, ko gi ji pati galėjo tikėtis mesdama kamuolį bet kur, tačiau buvo šiek tiek nusivylusi. Juk tiek mažai trūko! Bet svarbiausia Ryan'as stengėsi, ne taip kaip laiką stumdanti septintakursė arba kiti komandos nariai, kurie nesugeba pabaigti šios kankynės pagaudami auksinį kamuokiuką.
Reikėjo nepamiršti, kad šansai, jog krentantį objektą strazdanė vejasi viena yra labai maži. Dar kartą apvogta grifė veikiausiai irgi norėjo kritlį palaikyti rankose šiek tiek ilgiau negu prieš tai. Bet kaip ir buvo sakyta - baltarusės kvapas ant sviedinio odos jau pažymėtas, o kamuolys visuomet užsibaigdavo pas Nikitą. Svarbiausia tikėti. Šiuo atveju septyniolikmetė buvo taip nežmogiškai prisirišusi prie kritlio, kad Švilpynė laisvai galėjo pralaimėti žiauriu rezultatu, tačiau iki tol, kol kamuolys jaus šlapią prefektės kūno šilumą - viskas raudonplaukei bus gerai.
Baltarusė žemyn skriejo beveik laisvu kritimu. Buvo sunku sukontroliuoti greitį, kuris didėjo su kiekvienu centimetru, medaus spalvos akys apsiašarojo netgi per akinius. Iš žiūrovo ar kito žaidėjo vietos galėjo atrodyti, kad švilpė nieko pati nevaldo ir tiesiog krenta paskui kritlį. Gal tai ir buvo tiesa, gal tas nesveikas ryšys su kamuoliu buvo toks stiprus, kad paauglė netyčia galėjo paaukoti savo gyvybę dėl to. Ir gal teiginys, jog mergina suvaldys šluotą ir nesirėš smakru į purvą buvo tik iliuzija.
Netruko pastebėti, o raudonplaukė jau ir nebesivijo kritlio. Jis buvo pradingęs iš stiklais uždengtų akių, o dar viena iš oro išdygusi grifė jau laikė kamuoliuką savo rankose. Velniava. Nikita tiek stengėsi dėl visiško nieko, nuvylė Ryan, pažadėdama, kad ji pagaus kamuolį ir dabar staigiai nebegalėjo savęs susistabdyti bei toliau rutuliojosi žemėn.
Dėkui Dieve, kad aukštis, kuriame įprastai sukiojosi švilpė buvo nuo purvynų labai toli ir mergina turėjo laiko krentant save susistabdyti. Sekundei, ar kelioms, strazdanė pagaliau suprato kaip jautėsi Alisa Stebuklų šalyje, krisdama į triušio olą. Tik trūko skrajojančių stiklainių, tačiau vandens lašai ir makalynė tarp žaidėjų padėjo sukurti panašią atmosferą.
Sunkiai balansuodama šluotą, Nikita pagaliau ištiesino savo poziciją ir į purvą įklimpo tik abiejų batų trečdaliais. Visai gerai susitvarkyta, ką? Nei kas lūžo, nei nutriušo. Šluota sveika, mokinės uodega irgi. Tik deja, kritlio rankose nebuvo, bet tai jau toli gražu nebe baltarusės problemos. Raudonplaukė turėjo apsčiai laiko atsigauti po savo kritimo, o Ryan, kuris pagal Borelič liko viršuje, galėjo kritkiu pasirūpinti ir pats.
Pagaliau atsirado laiko apžvelgti kitus žaidėjus. Akyse iškart praskriejo neatpažįstamas veikėjas su blokštu. Senokai matėmės, grifų atmušėjau.
Deja, ir vėl raudonasis taikė į Švilpių komandos tūzą - Amirą. Nejaugi ta moterėlė pati negali savimi pasirūpinti ir apsisaugoti nuo muštukų? Gaudytoja ir taip jau buvo siaubingai lieva gaudant aukso šmaukštą, o prakeiktas muštukas ją pasiųstų į kapus.
Nieko nedelsusi, Nikita užlindo grifui prieš akis ir stengėsi apsaugoti pusiau aklą Amirą nuo smūgio.

[Bandymas uždengti Amirą Eliadę stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją: 1; 5]
for the ones who dream of stranger worlds