0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Adam Green

  • II kursas
  • *
  • 51
  • Taškai:
Boom! Kamuolys šauniai trenkėsi tiesiai į Amirą Eliadę, į kurią ir taikėsi Adam'as. Vaikinas patenkintas išsišiepė ir atsisuko į varžovę. Kilstelėjo antakius tarsi ironiškai atsiprašydamas, tačiau nežinojo, ar ji galėjo tai pastebėti. Tai dabar nebuvo labai svarbu, mat bent kelioms akimirkoms jos veiksmai turėjo būti sutrikdyti. Jeigu ji tris sekundes nesižvalgys aukso šmaukšto, nes jaus nepatogumus keliantį skausmą, Grifų Gūžtos gaudytoja Klarė turės trimis sekundėmis daugiau už varžovę. Kad ji irgi jau buvo gavusi muštuku, Green'as buvo visiškai pamiršęs. Dabar mėgavosi akimirka, kai nukentėjo priešininkė. Kadangi jis prie to stipriai prisidėjo, jautė didelį pasididžiavimą savimi. Buvo šiek tiek apmaudu, kad to nematė sesutė, tačiau bent jau turės kuo pasigirti.
Deja, šiuo metu sesutę ir viską, kas nebuvo aikštėje, reikėjo pamiršti. Svarbiausia buvo susikoncentruoti į įvykius artimiausioje aplinkoje. Kelias sekundes jokių įvykių nebuvo - tik tas įkyrus lietus, niekaip nenustojantis kankinti dešimties paauglių ir teisėjos. Adam'as, žinoma, jau seniai buvo kiaurai šlapias, tačiau vis dar nespėjo prie to priprasti. Penkimilijonąjį kartą nusišluostęs veidą ir akis Green'as nužvelgė aikštę. Žinoma, nelabai ką pamatė, tad tiesiog pakilo kiek aukščiau. Tik dabar susiprotėjo, kad be reikalo nepasekė muštuko, nutrenkusio Amirą, tolimesnio kelio. Dabar kaip kokiam idiotui ir vėl reikės ieškoti kamuolių.
- Gyvenime daugiau neisiu į atmušėjus, - suburbėjo Green'as nepagalvodamas apie tai, kad šie metai Hogvartse jam yra paskutiniai. Piktai pamosavęs blokštu apsuko nemažą ratą aplink aikštę, tačiau juodo taško nepastebėjo. Kelis kartus prakeikęs visus pasaulio muštukus ir jų juodą spalvą rudaplaukis nusileido šiek tiek žemiau. Ką iš to laimėjo? Nebent tai, kad čia buvo daugiau nieko nematančių žmonių, su kuriais galėjai susidurti ir be muštuko. Gal paimti ir juos tiesiog išdaužyti? šelmiška mintis aplankė Adam'o protą. Vis dėlto nelabai norėjosi taip rizikuoti: jeigu jis tokiu būdu išmuštų visus penkis priešininkus, net didžiausias kvailys nepatikės, kad tai atsitiko netyčia. Žinoma, būtų galima išsirinkti vieną, tačiau Green'as vis dėlto buvo grifas ir toks negarbingas metodas nebuvo labai prie širdies. Ne, jau geriau jis dar šiek tiek pasikankins ieškodamas kamuolio ir stengdamasis neišmesti blokšto iš rankų, o Klarė vis tiek netrukus sugaus aukso šmaukštą, jie laimės rungtynes ir bus galima keliauti džiovintis.
Skrisdamas gana dideliu greičiu Adam'as spėjo pastebėti, kad prasilenkė su Kupidonu Monro, nešinu tokiu pat blokštu. Grifas staigiai sustabdė ir vėl vos nenusirito nuo šluotos. Susiraukęs rudaplaukis atsisuko į priešininką, tačiau jis jau buvo dingęs. Kadangi judėjo gana greitai, Adam'as spėjo, kad Monro sugebėjo pamatyti muštuką. Ilgai nesvarstęs apsisuko ir nuskriejo į tą pusę, į kurią judėjo varžovas. Neilgai trukus pamatė ryškiai geltoną apsiaustą, tad nusekė paskui jį. Vėl pasijuto taip, tarsi būtų gaudytojas, tačiau stengėsi to nebepaisyti. Geriausiu atveju jis aplenks Monro kaip tik tada, kai jisai užsimos kaukštelėti į muštuką. Tada Adam'ui pagelbės jo miklumas: staigus šast į priekį ir muštukas trenksis tiesiai geltonajam į nosį.
Deja, Green'as pavėlavo. Kai jis pasivijo Monro, tas jau buvo spėjęs nusitaikyti ir netgi vožti. Bent taip pasirodė Adam'ui, nes kamuolys lėkė tiesiai į Klarę. Atmušėjęs dar kiek paspaudė ir susilygino su muštuku. Monro buvo visai netoli. Adam'as užsimojo ir nukreipė kamuolį atgal į švilpį.


[Bandymas uždengti Klarę Konę Karter atmušant į ją skriejantį muštuką į Kupidoną Monro: 1, 5]

*

Neprisijungęs Amira Martin

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos specialistė
  • ****
  • 310
  • Lytis: Moteris
  • Prekeivių atstovė
Net čia po tribūnomis to kvailo rutulio nebuvo. Teko iš po tribūnų išlįsti. Deja, tokį veiksmą padarė veltui. Muštukas atskriejo kaip ilgai nelauktas svečias. Trenkė tiesiai į pilvą ir Amira iš netikėtumo vos nenusivertė nuo šluotos. Viena ranka susiėmė už pilvo ir išleido sunkų atodūsį. Net jai skaudėjo. Kokie monstrai žaidžia Grifų Gūžtos komandoje? Negi ten dar vienas vampyras ar tiesiog žmogus su supermeno galiomis? To gaudytoja nežinojo. Tačiau tai buvo puikiu ženklu, leidžiančiu suprast, kad Karter dar nerado šmaukšto. Kitaip tikrai nelėktų muštukas į švilpių gaudytoją, kuri jau galėtų būt pastebėjusi šmaukštą. Kiek matė, ją net kažkas puolė ginti. Netoli sušmeižavo geltoni apsiaustai. Tačiau tai galėjo būti ir optinė iliuzija. O gal visas pasaulis tebuvo viena didelė optinė iliuzija ar sapnas? Gal rudaplaukė dabar gulėjo kažkur ligoninėje, panardinta į komos būseną ir įsivaizdavo esanti švilpių komandos gaudytoja? Būtų juokinga, jei tai pasirodytų esą tiesa. Deja, tada ir abi Mayros - tikroji ir nevykęs šmaukštas, būtų netikros. O šitas dalykas jau būtų liūdnas. Kam vaikytis neegzistuojančius objektus? Laiko švaistymas.

Atsiduso. Pilvą nemaloniai maudė, tačiau sklandyti ore be priežasties nebegalėjo. - Išdaužysiu makaulę grifų atmušėjui. - Garsiai pareiškė. Žinoma, kad jos niekas negalėtų per tokį lietų išgirsti, tačiau buvo svarbu, kad ji išgirdo pati save. Išspjovusi stemple iki ryklės pakylusias skrandžio sultis, pasižiūrėjo į kūno apsaugą. Ši, matyt nuvalkiota jau daugelio kartų, neatlaikė smūgio. Pilvo srityje buvo aplūžusi. Naujos pirštinės, dabar dar ir apsaugos naujos bus. Gobšūs netikėliai, gal pagaliau susipras investuoti į kvidičo žaidėjų saugumą? Nusiėmusi pirštinę nuo antros rankos, šią irgi išmetė. Atsikratė vos besilaikančių apsaugos detalių ir akinių. Visa tai gal ir galėjo padėti/apsaugoti kokią kitą dieną, bet tikrai ne šiandien. Šiandien visi šie dalykai trukdė normaliai skristi. Kažkur labai toli sugriaudėjo. Vargu ar tą girdėjo kažkuris kitas žaidėjas, mat garsas buvo labai tylus, o Amiros klausa labai gera. Tikiuosi, kad greitai pradės žaibuoti čia ir rungtynes nutrauks. Gyvenime daugiau nebežaisiu šito nelemto žaidimo. Nusprendė ir tvirtai suėmusi šluotkotį pradėjo skristi didesniu nei įprastai greičiu. Tuo pat metu žvalgėsi. Jeigu per artimiausią pusvalandį ar valandą neras to kamuoliuko. Velnias! Kapitonui nepasiskųs, nes ir pati yra kapitonė. Kokia ironija. Na, tada nukentės teisėjas. Gal jis kaip tik ir pamiršo iš dėžės išleisti šmaukštą. Apsijuokę tada bus abu koledžai, mat jų gaudytojos ieškojo to, ko praktiškai aikštėje net nebuvo. Gaila, negalėjo pasinaudoti šaukiamaisiais kerais. Na, tiksliau galėjo, bet tikrai kažkas būtų pastebėjęs ne pagal įprastą savo trajektoriją skrendantį aukso grynuolį su baltais sparnais. Tada Švilpynei tikrai grėstų diskvalifikacija ir šioms ir greičiausiai visoms būsimoms rungtynėms. Kvidičą tektų išvis pamiršti, nes Varno Nagas ir Klastūnynas jau kurį laiką nesurenka komandų. Matyt, tuose koledžuose daugiau tinginių nei Švilpynėje. Taigi, drąsiai dabar galima teigti, kad švilpiai net labai sportiški. Kvidičas nėra lengva sporto šaka. Tokia būtų tuo atveju, jei čia neegzistuotų muštukų ir monstrų-atmušėjų. Taip, Eliadė ir pati troško būti šiose rungtynėse atmušėja, to fakto, kad būtų monstru neneigė. Gal net jai patiktų. Ji jau ir taip monstras. Nuo tokio smūgio į pilvą joks mirtingasis neišlaikytų pusiausvyros ant šluotos ir neabejotinai apsivemtų iškart.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 1, 5]

*

Neprisijungęs Kupidonas Monro

  • VI kursas
  • *
  • 86
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • The fact that you think I care amuses me.
Karščio bangos ritosi nugara, kažkur išplaukė palaikančių bendrakoledžių palaikymo, o gal ir nusivylimo šūksniai. Kupidonas, rodos, iškrito iš mėnulio, o gal ir iš marso, nes tesugebėjo stebėti, kaip vieno iš grifų pasiųstas muštukas plojasi į komandos kapitonę. Vaikino antakiai šoktelėjo tiek aukštai, jog, rodės, pranyks plaukų linijoje, o burna susimetė į O raidę. Net pats save nustebino tokiu nepastabumu, bet nejučiomis ėmė šypsotis lyg idiotas. Kas? Juk jis negalėjo pakeisti to, kad žmonės, nesvarbu priešininkai ar ne, juokingai atrodo priploti muštuko!
Jis tebandė atrasti antrąjį muštuką ir išbuksinti grifams snukelius, o dabar...
Na, gavosi kaip gavosi, muštukas ne žvirblis - nesusigražinsi, o juk svarbiausia, kad ne jam kliuvo (nors tokiu atveju tikriausiai būtų savom rankom mušusįjį prismaugęs ir nuleidęs iš padangės aukštumų.)
Kupidonas tyliai panosėje atsiduso. Bent liautųsi lyti, o tai kiekvieną kart užstabdęs vos nepadaro dvigubo salto nuo šluotos. Tiek to, reikia rasti muštuką, geriausiu atveju - abu, o tada gerai sutaranuoti raudonuosius, kad net nespėtų atsimušinėti ar ten aukso šmaukštų ieškoti.
Monro ištiesė sustingusias rankas, pasiražė, o tada tvirčiau sugriebęs brangųjį blokštą į rankas (tikrai, tas kas davė tam bukapročiui tokį padargą, pats smegenų masės neturėjo išvis) ir pasileido į dar vieną piligriminę kelionę. Šįkart, kaip pats tikėjosi, jau ne kvidičo aikštės dirvožemio savybių tyrinėti.
Skrendant prieš vėją kvidičo uniforma plaikstėsi kaip superdidvyrio apsiaustas, o veidą kandžiojantis ir žnaibantis ledinis vėjas dažė žandus įvairiais raudonos atspalviais. Iš suskerdėjusių ir išsausėjusių lūpų prasprūdo keiksmas, kai ant blakstienos užsikabinęs lietaus lašas įkrito akin. Viena akimi mirksėdamas, lyg su kažkuo flirtuotų, Kupidonas suko ratus aplink stadioną. Vos neišvertė iš klumpių kažkokio žaidėjo, vos nesitvojo į žiūrovų stendus, o galiausiai vėl atsidūrė pačioje padangėje, rodės dar vos ir jau ranka pasieks mėnulį, kad išsiaiškintų ar tikrai jau tasai pagamintas iš sūrio. Kiti žaidėjai iš tokio aukščio - maži vabalėliai, o kamuoliai išvis taškučiai pilkumoje. Kitas pasakytų, jog vaizdas kaip iš paukščio skrydžio, bet Kupidonas akimirkai pasijuto it pats dievas.
Tiesa, tada tasai garbingasis ir maloningasis dievas, vos nenusivožė iš savo padangių sosto, nes pamačius apačioje greitai pralekiantį taškelį, kojos pačios lenkė šluotą žemyn.
Dabar tai bus, dabar tai parodysiu...
Persisvėręs taip, kad sėdėjo ant pačio šluotos galo, jis skrodė padangę, lietus prausė ir vanojo apnuogintą veidą, plaukai plaikstėsi kaip įgyję savą valią, o ranka apsivyjusi blokštą jau trūkčiojo iš jaudulio.
Aukštyn, žemyn, zigzagais ir tiesia linija visu greičiu. Vėl prasidėjo lenktynės tarp švilpio ir muštuko. Vaikinas mynė nuožmiajam kamuoliui ant kulnų (nors tokių, tiesa, minėtasis neturėjo) ir beveik jautė kaip tasai, jo pasiųstas, trenkiasi į varžovą. Malonus jaudulio šiurpuliukas nuvilnijo nugara, krumpliai spaudžiantys blokštą pabalo.
Vienomis kojomis pasukęs šluotą taip, kad užsisuktų priešais muštuką, Monro abiem rankomis sugriebęs blokštą tvojo į kamuolį, pasiųsdamas jį grifų atmušėjo link. 

[Atmušimas į Adam Green 2;5]

*

Neprisijungęs Ashton Hughes

  • III kursas
  • *
  • 70
  • Taškai:
 Grifiukas nebematė muštuko, tačiau nusprendė dar sekundėlę pasisukioti aplink savo komandos narius, nors to daryti turbūt neturėtų. Dėl Godriko meilės, jam tikrai reikės nueiti pas hilerę, jog patikrintų, ar protas vis dar jo neapleido, nes jei pasitaikytų bent vienas muštukas, dėl kurio realumo suabejotų...
 Prie tokių nedėkingų sąlygų jau ėmė priprasti. Juk ir šuo kariamas pripranta. Hughes trumpam nuskrido link lankų, pasisukiojo, bet greičiausiai Deoiridh gerai padirbėjo ir kritlis pradėjo kelti grėsmę priešininkų lankams. Už tai, kad pražiopsojo tą raudonąjį kamuolį iki šiol sau neatleido. Reikia padaryti ką nors gero dėl komandos.
 Pirmakursis jau nebežinojo kas būtų geriau - sulaukti kritlio ir galimai atitaisyti savo reputaciją su galimybe susimauti, ar tikėtis, jog daugiau šiame žaidime kamuolio nė neišvys. Galėtų Klarė pastebėti šmaukštą, o ne aš tą prakeiktą kritlį. Daugiau gėdos nenorėjo. Adam'as nebeleis žaisti arba lieps treniruotis kasdien po tris valandas ir vargšelis Ashtonas liks ne tik nepadaręs visų namų darbų, bet ir apdaužytas muštukų, sulytas ir priklausomas nuo peršalimo simptomus mažinančių eliksyrų ar tepalų (ko ten turėjo tos hilerės, nežinojo).
 Nagi, susikaupk. Hughes niekaip negalėjo negalvoti apie tą kritlį, kurio nesugebėjo sugauti ar bent jau atmušti. Nuskrido kiek toliau, kad iškart pamatytų atlekiančias puolėjas. Ne, jis negali leisti kažkokiai švilpių mergiotei pasirodyti geriau už jį. Nesąžininga. Jos turi daug daugiau patirties.
 Mintys lakstė vikriau už aukso šmaukštą ir berniukas turėjo pripažinti, jog daugiau laiko galvoja apie įvairius dalykus, negu atidžiai stebi aikštę. Būtų tikrai neprošal iš profesionalių ateities būrėjų pasimokyti minčių išvalymo meno, tačiau grifas šio dalyko nesimokino. Būtų pravertę nuraminti mintis ir susikaupti. Gal net atspėti, kurį lanką reikia labiausiai saugoti, arba nujausti kada įvyks lankų puolimas.
 Kažkur praskrido žaidėjas, tačiau netrukus pradingo lietuje ir Ashtonas vėl nieko nematė. Prisivertęs išsitiesti ir nesigūžti nuo šalčio, berniukas laukė puolėjų. Paskrido dar šiek tiek toliau, kol galėjo ką nors įžiūrėti aikštėje. Atskirus žaidėjus įvardinti buvo sunku, jei neklydo, gaudytojų niekur nematė. Puolėjus atskirti buvo kiek lengviau, nes jie dažniausiai nebūdavo po vieną, o kartais (nebuvo tikras dėl konkrečiai šio žaidimo, tačiau yra matęs kitose rungtynėse) vos nesusimušdavo. Didžiausia svajonė buvo pamatyti pasaulio kvidičo taurės rungtynes, tačiau jos vykdavo toli nuo namų. Gal kada nors...
 Gal reikėjo paklausti Adam'o, ar neišmes jo iš komandos? Tačiau lankai... Nebuvo panašu, kad puolėjai prie jų artimiausiu metu pateks. Gal net susimuš, kaip įpykę kornvalio burtininkėliai, lankantys Hogvartsą, kuomet atvyko mokinių iš Škotijos? Deja, berniukas tuomet buvo tikrai per mažas ir tik žiūrėjo į ant gražių šluotų skraidančius vyresniuosius.
 Buvo nuobodu, tačiau net įtartinai ramu. Ar laikas slinko taip lėtai? Negi šaltis sustabdo laiką? Pirmakursis kiek nuklydo nuo lankų, paskrido į priekį, tačiau tuoj pat pasisuko grįžti atgal, nes pamatė grifų komandos kapitoną. Dabar moralas buvo dalykas, kurio tikrai nereikėjo.
 Muštukas! Šį kartą tikras ir Ashtonas buvo įsitikinęs, kad nesivaidena. Zvimbiantis tamsus muštukas, tolimiau neryškiai matė ir švilpį. Jeigu užstosiu Adam'ą, gal jis manęs neišmes iš komandos?
 Muštukas artėjo, tačiau grifas iš visų jėgų stengėsi nepasukti šluotos į šoną ir nepabėgti.

[Bandymas uždengti Adam Green, stojant tarp jo ir muštuko skriejančio į jį 3, 5]
If you stand for nothing, what’ll you fall for?- A.Ham "Hamilton"


*

Neprisijungęs Nikita Borelič

  • ***
  • 71
  • Lytis: Moteris
  • speaking in flowers
Zvimbt! Muštukas prašvilpė tiesiai pro prefektės ausį ir pataikė į švilpių komandos kapitonę. Nikita kaip tik galėdama greičiau nuskrido nuo centriuko, jog niekas, o ypač pati Amira, nepagalvotų, kad raudonplaukė čia bandė kažką apginti. Pff, tikrai ne! Dar už Borelič akių užkliuvo irgi kapitonę bandanti apginti Delfė, tačiau ta keturiolikmetė atrodė daug laimingesnė. Gal Amira turi savo mėgstamiausius komanos narius?
Žaidėja apsuko nedidelį ratą ir atsirado toje vietoje, kur pasiųstas muštukas surado savo taikinį - Amirą. Baltarusė skrisdama šalia tribūnų, greičio nesulėtino, bet užmetė akį (o gal net ir dvi) į gaudytojos situaciją. Mat jeigu ta bjaurastis numirtų, situacija nebūtų maloni nei Nikitai, nei organizatoriams, o savigraužą reikėtų dalytis perpus su raudonųjų atmušėju.
Toliau nekreipusi dėmesio į visą sumaištį ir vengdama menkiausio žmogiško kontakto su Amira, strazdanė vėl pakilo į aukštumas, kur ir buvo visą žaidimą. Nesisekė jai priiminėti muštukus, tad gal ir nereikėjo išsidirbinėti ir kaišiotis į atmušėjų ir muštukų gretas. Nikita prisiminė, kad visgi jos laukė dar vienas nepabaigtas darbas, paliktas staigiai vejant muštuką. Matyt trumpam su kritliu priešingos komandos puolėją palikti buvo galima, nes nei teisėjas, nei ūbaujaunčios Švilpynės bei klykiančios Grifų Gūžtos tribūnos pastaruoju metu nepasireiškė. Reiškia taškai lygiai tokie patys ir Švilpynė dar vis laimi. Raudonplaukė link Delfės ginamų (nors gynėja ką tik lygiai taip pat bandė apginti kapitonę, tad vargu ar jie tokie jau ir ginami) skrido lyg musė prie medaus. Būtų smagu, jeigu grifų puolėja, pasiėmusi kritlį tiesiog turėtų klišesnę ranką ir mėtytų kreivai, tačiau mintis, kad kitas puolėjas, Ryan, nepasekė įžymiojo Pilypo vardu ir neatsidūrė kanapėse, irgi linksmino.
Nors netvarkingos sruogos jau išlindinėjo iš po kietai suspausto šalmo, lietus raudonus plaukus tuojau pat priplodavo prie smilkinių, o jeigu nepasisekdavo - prie akių ir septintakursė turėjo nuolat traukti šiuos šalin, jeigu paauglė norėjo pamatyti kažką pro lietų. Nepaisant tų grožybių, vanduo į akinių vidų stebuklingai nepritekėjo ir šie stiklai ne taip jau ir trukdė.
Pro Dievo siunčiamus lašus Nikita pagaliau pamatė Švilpynės lankus. Ir, deja, tik lankus. Vadinasi Ryan kritlį turėjo tikrai ir abu puolėjai tiesog prasilenkė aikštėje. Graudu, bet ką jau bedarysi.  Mergina tyliai nusikeikė panosėje ir apsisukusi monotoniškai pasileido link Grifų Gūžtos lankų, kurie pasižymėjo savo mielu gynėju.
Pagaliau išvydusi Ryan geltoną apsiaustą su kritliu rankose, dėl neaiškių priežasčių, strazdanės veidą įžiebė šypsena. Paspaudusi šluoą dar labiau, pamatė, kad kažkokia grifė jau pinasi Ryan iš galo. Dramatiškai, kaip tikra sesuo, pavarčiusi akis (šis žaidimas iš švelnios švilpukės tikrai padarė pilną neapykantos kitiems nešiojančią panelę), Nikita toliau skrido įstrižai ir netrukus atsirado Ryan iš šono.
-Labas! - garsiai surėkė, rodos, vieninteliam žmogui, su kuriuo šioje aikštėje dar norėjosi draugauti. Vaikinukas turėjo išgirsti, juo labiau švilpius skyrė tik keli metrai, - niereikia pagalbos?
Bet prefektei net nemirktelėjus, trečiakursis jau perdavinėjo kritlį raudonplaukei. Nikita nustebo, bet kamuolį stengėsi saugiai priglobti. Buvo sunku susigaudyti tarp visko vienu metu, tad abudu švilpiai kritlį numesti purvynan galėjo bet kuriuo momentu.

[Gaudymas: 1; 3; 5; 6]
for the ones who dream of stranger worlds

*

Neprisijungęs Cristal Daunt

  • VI kursas
  • *
  • 213
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • carpe diem
 Aplink buvo visiška makalynė. Cristal nelabai ir besuprato kas vyksta, kiekvienas buvo išsibarstęs kas sau. Švilpynė kol kas pirmavo tik dešimčia taškų. Grifė buvo pilnai įsitikinusi, kad jos komanda dar spės aplenkti priešininkus. Svarbiausia, kad komandos gaudytojos Klarės nenumuštų muštukas ir kad ji pastebėtų Aukso Šmaukštą pirmoji. Cristal norėjo susirasi Deoiridh ir pasitarti ką puolėjos turėtų veikti toliau, tačiau bendrakoledžės niekur nesimatė, tad trylikametė buvo pati viena. Ateidama į Grifų Gūžtos kvidičo komandą, žaliaakė tikėjosi daug adrenalino, veiksmo, įtampos ir komandos narių bendrumo, tačiau pastarosios rungtynės brunetei atnešė ne visai tokias emocijas kurių tikėjosi. Per lietų visiems, atrodo, buvo subjurusi nuotaika. Apsiniaukęs dangus, nepraleidžiantis net menkiausio saulės spindulėlio ir pilka, lietaus vandens prisigėtusi žemė nekeitė savo išvaizdos, todėl Cristal buvo susitaikiusi, kad iki rungtynių pabaigos žais tamsoje ir nykumoje.
 Grifė nebuvo įsitikinusi, bet norėjo tikėti, kad Deoiridh vis dar turi kritlį. Taškų pasikeitimo Švilpyės naudai neišgirdo, tad gal viskas gerai. Pakilti ir paieškoti grifės trečiakursė neturėjo noro, geriau jau pabus arčiau žemės ir, jei reikės, uždengs gaudytoją arba atmušėją.
 Gera žinia, kad bent jau prie šluotos mergaitė buvo visiškai pripratusi. Nors tai turbūt turėjo įvykti per treniruotes, tačiau kažkodėl ant savo šluotos pagaliau patogiai pasijautė tik įsibėgėjus rungtynėms. Per treniruotes ji per daug galvodavo arba jaudindavosi dėl aplink vykstančių dalykų, o per rungtynes šiaip ne taip išvaliusi savo mintis, net nepajautė kaip gerai jaučiasi ant šluotos, nuo kurios anksčiau tik slysdavo ir nemokėdavo gerai valdyti.
 Vis dar nelabai gaudydamasi situacijoje ir nerasdama sau vietos, Daunt skraidžiojo po aikštę ir tikėjosi, kad įvyks kažkas, kam ji galėtų būti naudinga. Su kritliu tvarkėsi Deoiridh, o muštukų aplink nesimatė, tad brunetė kaip ir neturėjo ką veikti. Pakėlus akis į stovinčius tris Grifų Gūžtos lankus mergaitė matė jauniausią grifų gaudytoją Ashtoną. Jis irgi, matyt, truputį nuobodžiavo, nes tik sukinėjosi aplink ir žvalgėsi kitų. Cristal galvojo kokios būtų pasekmės jei ji nueitų su Ahstonu pasišnekučiuot. Turbūt užsiplepėtų ir pražiopsotų lekiantį kritlį arba muštuką. Bet kvidičo rungtynės ne vieta plepalams, o ir pats Ashtonas atrodė šiek tiek susikrimtęs, tad Cristal, nusprendusi pirmakursį palikuti ramybėje pati pakilo į viršų, kur ją pasitiko dar didesnis šaltis. Rankos buvo jau turbūt negrįžtamai suledėjusios, o kojų pirštai turbūt nukris nusiavus batus. Kodėl niekas neįspėja apie tokias galimas oro sąlygas? Cristal truputį nerimavo, kad jos šluota nėra atspari šalčiui ir kad jos pasiskraidymai gali baigtis blogai, tačiau juk jai neduotų šluotos, jei ji nebūtų patikima.
 Pabuvojusi viršuje ir nieko nepešusi, Cristal vėl gi nusileido žemyn. Trečiakursė nebuvo tikra kiek laiko ji jau taip malasi aplinkui, tačiau norėjo, kad kuo greičiau kažkas įvyktų ir ji galėtų pasijusti reikalinga komandos nare. Toli toli ji pamatė juodą nedidelį daiktą skriejantį tiesiai į už mergaitės esantį komandos kapitoną Adam Green. Nors bjaurusis muštukas, greičiausiai atmuštas švilpio Kupidono, jau buvo visai prie pat, net per įkyrų lietų puoėjos reakcija jos neapgavo ir ji greičiau nei pati suprato atsidūrė prie pat Grifų Gūžtos komandos kapitono ir kiek tik buvo įmanoma pabandė jį užstoti nuo muštuko.

[Bandymas uždengti Adam Green, stojant tarp jo ir muštuko skriejančio į jį 3; 6]
my morning face:

*

Neprisijungęs Delfė Digori

  • VII kursas
  • *
  • 168
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • “Everything I know I learned from dogs.” – Nora Roberts
Visiškas žlugimas pamanė Delfė. Nepavyko. Delfei nepavyko uždengti Amiros Eliadės nuo muštuko, to pikto kamuolio. Muštukas pataikė Amirai į pilvą, o Digori vos nenumirė iš gėdos. Švilpinukė greitai nuskrido į kitą kvidičo aikštės galą, kol nesusidūrė su švilpynės gaudytoja akimis, nes Delfė buvo tikra - jeigu pažvelgtų Eliadei į akis, apsiverktų iš gėdos vietoje ir dar labiau apsikvailintų. Dar niekada Delfė Digori nebuvo jautusis taip bjauriai ir nors žinojo, kad tai tik paprastas nesusipratimas, kad ji negali visada pataikyti ir apginti tobulai ir jis tikrai nereiškia tiek daug, bet Švilpynės koledžo mokinė vis tiek jautėsi lyg būtų neapgynusi lankų kokį trisdešimt kartų ir visi švilpiai keiktų ją už akių. Delfė beveik prarado visą pasitikėjimą savimi ir niūriai akimis stebėjo bei sekė žaidimą, bet protas nedalyvavo, nes bandė save nuraminti. Po kelių sekundžių Delfė Digori pajuto, kad akys palengva pradeda ašaroti ir ji dar labiau ant savęs supyko. Džiaugėsi, kad lyja lietus, nes niekas nemato jos ašarų ir niekas negali iš jos šaipytis.
Po dar kelių sekundžių ėmė kamuoti gėda. Delfė susikeikė. Juk verkia dėl visiško nieko. Greitai nusišluosčiusi ašaras ji apsimestinai drąsiai nusišypsojo ir nuskrido link lankų. 
Delfė susimąstė. O Viešpatie Dieve, negi rimtai visą laiką turėsiu ginti kitus nuo muštukų? O kur lankų gynimas? Manau būtų geriau, jeigu ginčiau lankus, man tai tikrai sektusi.. tikiuosi. Bet ko nori, Digori? Juk dar tik 0-10 rezultatas, netgi neįsibėgėjo žaidimas...
Digori žaidimas tikrai nepatiko. Na aišku pirmasis kvidičas, visko pasitaiko, tačiau visiškai nebejautė malonumo ir džiaugsmo žaidžiant kvidičą, jai nepatiko nuolat skraidyti ir bandyti kitus uždengti nuo muštukų. Lietus ir šaltas oras tikrai nepridėjo džiaugsmo ir malonumo žaidžiant. Delfė niūriai pažvelgė į kitą kvidičo aikštės pusę ir nuskrido ten vien dėl to, kad kažkas būtų daroma, nes jai nusibodo visas šitas kvidičo reikalas. Ne bet rimtai.... Įdomiau būtų ginti lankus ir taip žaisti, kad neliktų laiko mąstymams ir atsikvėpimams... Po velnių, kada tas žaidimas įsibėgės?
Švilpė įdėmiai pažvelgė į Adam Green kuris regis ketino atmušti muštuką nuo grifų gūžtos žaidėjos ir susidomėjusi nepastebimai priskrido arčiau. Norėjo pamatyti ar jis paleis į kažką muštuką ir ar jai reiks uždengti dar kartą kokį komandos narį nuo muštuko. Ir švilpinukė pamatė, kaip jis nukreipia muštuką nuo Klarės Konės Karter į Kupidoną Monro. Delfė greitai nuskriejo link Švilpynės kvidičo komandos atmušėjo ir mintyse melsdamasi pabandė apginti komandos narį.

[Bandymas uždengti Kupidoną Monro stojant tarp jo ir muštuko skriejančio į jį: 2,3]

*

Neprisijungęs Rosemarie Mortimer

  • Burtininkė magizoologė
  • *****
  • 711
  • Lytis: Moteris
  • I wonder why
RPG vertinimas

Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith: 10
Ryan Jones: 6
Klarė Konė Karter: 10
Adam Green: 6
Amira Eliadė: 9
Kupidonas Monro: 9
Ashton Hughes: 10
Nikita Borelič: 10
Cristal Daunt: 8
Delfė Digori: 8

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų

Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith [7,5] - Ryan Jones [7] = KS [0,5] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Deoiridh.
Ryan Jones [7] - Nikita Borelič [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Ryan Jones.
Klarė Konė Karter [9] - Amira Eliadė [9,5] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Adam Green [9] - Kupidonas Monro [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Adam Green.
Kupidonas Monro [9] - Adam Green [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Kupidonui Monro.
Ashton Hughes [6] - Kupidonas Monro [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Ashton Hughes.
Nikita Borelič [9] - Ryan Jones [7] = KS [2] = 2 papildomi kauliuko ridenimai Nikitai Borelič.
Cristal Daunt [6,5] - Kupidonas Monro [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Cristal Daunt.
Delfė Digori [7,5] - Adam Green [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Delfei Digori.

Komandinis koeficientų palyginimas

Grifų Gūžta [2,5] - Švilpynė [2,5] = KKS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Kauliuko rezultatas

Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith: 4, 3
Ryan Jones: 3
Klarė Konė Karter: 4, 5
Adam Green: 6
Amira Eliadė: 4
Kupidonas Monro: 2, 1
Ashton Hughes: 4, 3
Nikita Borelič: 3, 4, 3, 2
Cristal Daunt: 5
Delfė Digori: 3

Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith nepasiseka perimti kritlio.
Ryan Jones sėkmingai atlieka kritlio perdavimą komandos draugei.
Klarė Konė Karter pastebi aukso šmaukštą.
Adam Green veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja į Klarę Konę Karter.
Amira Eliadė nepastebi aukso šmaukšto.
Kupidonas Monro tiksliai muša muštuką į Adam Green.
Ashton Hughes sėkmingai užstoja Adam Green nuo muštuko.
Nikita Borelič sėkmingai sugauna komandos draugo perduotą kritlį.
Cristal Daunt veiksmas anuliuojamas, nes komandos draugas jau apgintas.
Delfės Digori veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja į Kupidoną Monro.


Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis Nikitos Borelič rankose. Po sėkmingo perdavimo galima mesti į lankus.
Muštukas į Ashton Hughes gali pataikyti dar 2 kartus.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 - 10 Švilpynė.

I wish I told a different tale

*

Neprisijungęs Nikita Borelič

  • ***
  • 71
  • Lytis: Moteris
  • speaking in flowers
Saugus kritlis rankose. Gal ir geriausias jausmas patirtas per kelias dienas, bet, deja, trunkantis tik kelias sekundes - iki tol, kol nereikia skraidyti pirmyn-atgal ir stengtis neišvirsti su pačiu kamuoliu pro šluotos šoną. Dėkingai nusišypsojusi Ryan'ui, baltarusė pranyko berniukui akyse ir švystelėjo link raudonosios komandos ginamų žiedų.
Labiausiai Nikita bijojo dar vienos prielipos iš nugaros, bandančios atimti tą varganą kritlį. Septintakursė pagalvojo ar labai sunku būtų į aikštę prastumti dar vieną kamuolį, nes su grifais dalintis vienu tuo pačiu kaip nesigavo, taip ir nesigavo. Ir vat pabandyk tu juos išmokyti dalintis - neįmanoma.
O pats gražuolis buvo saugiai įsitaisęs švilpei po ranka (raudonplaukė gyvenime nebekartos klaidos ir nebesikiš odininuko-rutuliuko po smakru) ir kol kas mėgavosi strazdanės kūno šiluma bei niekur nebėgo. Keista, nes visas rungtynes kritlis slydo iš rankų, tačiau gal pavargo ne tik žaidėjai, bet ir kamuoliai? Visuomet visi klausia ''kur yra kritlis?'', bet ar kas yra paklausęs ''kaip sekasi kritliui?''
Buvo keista, kad šluota atlaikė tokį greitį, kokiu skrido paauglė, jeigu pats Nikitos kūnas jau prašėsi ramybės ir taikos. Visgi tai buvo ,,Atgimusi ugnis'', bet juk net pinigai dega liepsnose, o auksas skęsta vandeny. O apie tai, kiek poliravimo po rungtynių šiai šluotai prireiks, septyniolikmetė net tingėjo pagalvoti.
Prefektė nuolatos atsisukinėdavo atgal, kad nepasikartotų įvykis, kai kritlį iš Nikitos rankos išplešė visai nepastebimai. Apie tai daugiau pagalvojus gali pasidaryti liūdna, bet šlapia aikštė, kur šansas numirti yra didesnis negu Uždraustajame miške, yra pergalvoti savo veiksmus tinkama vieta tik tokiu atveju, jeigu jau esi miręs lavonas purvyne. Tačiau švilpė to autoritetu nelaikė ir sekti jo pėdomis neketino. Vanduo, lašantis nuo šalmo skrendant linksmai kapsėjo ant geltono apsiausto, kurį Nikita dažnai pamiršdavo dar vis beturinti.
Po kurio laiko aikštėje orientuotis darėsi vis sunkiau, matyt gynėjų nebuvimas prie lankų labai apsuko galvą. Jeigu tas grifiukas visai netyčia, nesistengdamas atsirastų arčiau Švilpynės lankų, raudonplaukė net neabejodama uždirbtų kitai komandai taškų. Tačiau praleidus laiko aikštėje, nuostoliai mintyse sutrumpėjo, kas buvo itin svarbu turint omenyjr, kad, kaip pavyzdžiui dabar, puolėjai kas sekundę reikėjo būti prie vis kitų lankų. Galėtų tie apversti raktų žiedai būti ir arčiau vienas kito.
Palaidas muštukas vos neįsirežė į puolėjos makaulę. Jeigu tie atmušėjai nesusirinks savo arklių, muštukai visas abi komandas sumuš be blokštų paskatinimų.
Pagaliau lietaus šydui prasivėrus ir trims išdidiems, nemaloniai gulantiems po liežuviu lankams pasirodžius visu grožiu, Nikita ir vėl susistabdė šluotą.
Taip, ji jau buvo taip dariusi kartą, ir buvo tai dariusi sėkmingai, reiškia, padarys ir vėl. Mažasis gynėjas nelabai rūpėjo, tačiau raudonplaukė labiau abejojo savo pačios jėgomis. Rankos pradėjo drebėti, o tai niekada nebuvo gerai metant kamuolį pro lankus. Po kelių gilių įkvėpimų ir iškvepimų, Nikita staigiai paleido kritlį savo linkme. Viskas bus gerai.

[Metimas po perdavimo: 1; 3; 5]
for the ones who dream of stranger worlds

*

Neprisijungęs Klarė Konė Karter

  • VII kursas
  • *
  • 552
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Al que al cielo escupe, en la cara le cae.
Tvirtai rankomis sugniaužtos šluotos greitis buvo kiek per didelis žvalgymuisi. Man nesivaidena? Po tiek laiko paieškų buvo gan sunku patikėti, kad debesų aptrauktame danguje, gan aukštai, blizgėjo aukso šmaukštas. Klarė iš tos nuostabos net pakėlė ranką lyg akių, norėdama suprasti ar jai tikrai nesirodo. Labukas, galvoje nuaidėjo pasisveikinimo aidas, tarsi išvydus seniai matytą draugą, kai strazdanų nusėtą gaudytojos veidą iškreipė smagi šypsenėlė. Grifų Gūžtos atstovė atkėlė antrą ranką nuo šluotos ir abiem rankom bandė čiupti kamuolėlį. Deja, aukso šmaukšto taip lengvai nepaimsi. Sparnuotas kamuolėlis šovė priekin, o vos nenuvirsdama nuo šluotkočio Karter abiem rankom įsikibo apdoroto medžio gabalo ir nėrė paskui.
Ir jei lietaus merkiamoje aikštėje buvo šalta ir nyku, vos po kelių akimirkų raudonu apsiaustu vilkinti gaudytoja jau jautė šilumą, lėtai, bet užtikrintai užliejančią visą kūną. Nesvarbu, jog žvarbus vėjas gairino veidą. Klarė turėjo pasistengti pagauti aukso šmaukštą iki tol, kol jo nepamatė pagrindinė jos priešininkė. Niekur šalia švilpės nebuvo matyti. Tiesa, ji net nesistengė įžiūrėti, mat visas dėmesys buvo sutelktas į mažąjį plazduolį, kuris kiek aukščiau nei stūksojo aikštės lankai atliko neatpažintą šokį. Žaliaakė stengėsi šį šokį perprasti, norėdama čiupti kamuolėliui už sparno ir užbaigti šios dienos rungtynes. Adrenalinas plūdo septyniolikmetės venomis ir mergina nejuto nieko kito, tik didžiulį jėgų antplūdį, kuris padėjo tokiu oru nepaleisti kamuoliuko iš akių.
Aukštaūgės ausis pasiekė triukšmas iš tribūnų. Ir nors raudonųjų koledžo sportininkė tikėjosi, kad komandos draugėms pavyko švystelti kritlį pro geltonapsiausčių gynėją, šūksniai nebuvo panašūs į tuos, kurie pranešė apie sėkmingą didžiojo kamuolio nusileidimą už lankų. Klarė tam turėjo vienintelį tinkamą paaiškinimą: susirinkusi minia pastebėjo, jog Grifų Gūžtai atstovaujanti gaudytoja ėmė vaikytis vertingiausią žaidimo kamuolį, galinti atnešti 150 taškų į komandos sąskaitą, o jei žaliaakė neklysta dėl rezultato, ir pergalę aukščiausiame pilies bokšte įsikūrusiam koledžui.
Veikti reikėjo greitai. Jei žiūrovai pastebėjo, kad Karter persekioja šmaukštą, netruks to suuosti ir Amira. Mažiausiai ko norėjo, tai stumdymosi žabais, kai lietus stengėsi naikinti bet kokias galimybes tvirtai laikytis šluotos. Tačiau liauni septyniolikmetės pirštai to taip lengvai neleis. Kamuolėliui kiek sulėtinus tempą, ji ištiesė ranką ir pritrūko mažiau nei sieksnio, kad pergalę laikytų savo rankose. Nagi, sustok, nenuskriausiu, Klarė viliojo aukso šmaukštą mintimis, tuo metu lėkdama vidury aikštės. Netoliese sukiojosi ir keli kvidičo žaidėjai, bet žvilgsnis nenuslydo nuo apniukusioje aplinkoje spindinčio grobio. Merginos kojos spaudė šluotą taip smarkiai, jog dar kelios akimirkos ir šios užtirps nuo įtampos, bet viena ranka liko ištiesta į priekį, siekdama savo užsispyrimą būti nesugautam demonstruojančio žvilgančio sparnuočio.
Vis tiek būsi mano, skambėjo žodžiai grifiukės galvoje, kai neatsilikdama nuo plazdančio auksuočio susvyravo darydama staigų posūkį kairėn. Laimei šluota klausė tarsi būtų neatsiejama kūno dalis, padedanti išsilaikyti ore. Šmaukštas vis nutoldavo apie pusmetrį ir erzindamas stabtelėdavo, beveik leisdamas Klarei pačiupti. Šis žaidimas per daugelį metų, praleistų kvidičo aikštėje, buvo toks pažįstamas ir toks artimas, kad net neerzino. Gaudytoja tenorėjo, kad pergalė atsidurtų jos rankose.

[Bandymas sugauti aukso šmaukštą: 1]
Y cada anochecer es una cita entre misterio y realidad para que no se te olvide soñar

*

Neprisijungęs Cristal Daunt

  • VI kursas
  • *
  • 213
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • carpe diem
 Tvirtai rankomis suspausta šluota lėkė visu greičiu. Plaukai plaikstėsi dėl vėjo, kojos buvo saugiai sulenktos atgal ir prispaustos viena šalia kitos, kad netabaluotų. Akiniai vis dar užrasoję, tačiau grifė jau buvo pripratusi. Taip pat kaip ir prie niekur trauktis nemėginančio lietaus ar šalčio. Tačiau visiškai nebuvo apsipratusi su mintimi, kad Švilpynės puolėjai vis labiau sekasi, mat ši ir vėl gniaužė kritlį. Cristal nepyko ant Deoiridh, kad ši neišlaikė kamuolio. Juk ir pačiai trečiakursei jau du kartus jis buvo išplėštas iš rankų, o atrodė, kad tai išvis nėra įmanoma. Metais vyresnės grifės aplink nesimatė, tad Cristal pati ėmėsi iniciatyvos. Atsikvėpusi po kritlio gaudymo ir priešininkų vaikymosi, mergaitė vėl galėjo stoti į kovą dėl odinio kamuolio. Nors terliotis su kritliu gal ir nebuvo taip smagu kaip būti atmušėja ar gynėja, bet reikėjo džiaugtis, kad bent jau jai leidžia žaisti kvidičą. Tik kažin ar po tokių nesąmonių kažkas norės, kad žaliaakė būtų komandoje. Styvas būtų ja labai nusivylęs. Dar visai neseniai baigęs Hogvartsą brolis juk taip gerai žaidė kvidičą, tiek rungtynių yra laimėjęs, o žioplė Cristal net nesugeba kritlio išsaugoti. Na bet šį kartą brunetei pavyks. Ir turėdama kritlį taikliai mes jį į vieną iš lankų, o tada sulauks ovacijų ir palaikymo šuksnių iš Grifų Gužtos tribūnų. Tada gal atsiras ir nors menkiausia tikmybės, kad galės pasilikti komandoje.
 Skrosdama pažeme žaliaakė vis žvilgčiodavo į viršų. Jos sekama puolėja skrido aukščiau nei Cristal, o pasižiūrėti žemyn kol kas nesusiprato. Grifė tikėjos, kad tokia mintis ir neaplankys jos. Daunt nebuvo pati strategiškiausia mergaitė, bet šį kartą ji turėjo puikų planą. Švilpė buvo atkakli, tačiau ji turbūt tikėjosi žaliaakės puolimo iš šono ar iš nugaros, bet brunetė buvo protingesnė. Šitaip užsigalvojusi mergaitė net nepastebėjo kaip pro ją dideliu griečiu praskrido geltonai pasipuošęs švilpis. Cristal norėjo pasižiūrėti kas vyksta, kad varžovas skrido tokiu greičiu, kad vos nenuvertė nuo šluotos trečiakursės, bet tada prisiminė priežastį, dėl kurios ir pati taip greitai skrenda. Kvidičas buvo truputį kitoks nei Cristal įsivaizdavo. Pradėjus žaisti, atrodo nebus kada atsipūsti, nors akimirkai sustoti, tačiau pastarosios rungtynės buvo daug nieko neveikimo ir sukinėjimosi aplink. Jai buvo tik truputį keista, kad kol kas susidūrė tik su vienu puolėju, Ryan'o aplinkui niekur nesimatę arba lietaus uždanga slepia kažkur visai netoli esančių švilpių veidus.
 Jos persekiojama švilpė vis labiau artėjo prie lankų. Ashtonas sukinėjosi aplink lankus, tačiau iš taip žemai grifė nematė jo veido išraiškos, todėl buvo sunku pasakyti ar berniukas jaudinasi, ar yra pasiryžęs apginti lankus. Švilpė vis žvilgčiodavo atgal, bet grifiukės, esančios visai žemai nematė. Dar paskridusi į priekį mergaitė pakėlė akis į viršų, bet švilpės jau nematė. Karštligiškai pasukusi šluotą kairėn ji apsukiojo visą aikštę, tačiau puolėja buvo tarsi skradžiai prasmegusi ir Cristal nebežinojo kur pulti.
 
[-]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Cristal Daunt »
my morning face:

*

Neprisijungęs Adam Green

  • II kursas
  • *
  • 51
  • Taškai:
Adam' ui akimirką susirodė, jog Kupidono muštas muštukas skrieja tiesiai į Klarę, tačiau tai buvo tik jo laki vaizduotė, na arba pavargusios akys, kurios tuojau ims varvėti ir ne nuo lietaus lašų, o nuo nuolatinės įtampos. Kuri atsispindėjo juodais taškeliais, susikaupusiais akių dugne, na, o gal ten ir didesni lietaus lašai, rodėsi, kaip šešėliai, kurie jam vis primindavo iš tolėliau atskriejantį ir visus užmušti norintį kamuolį. Tačiau tai tik nesusipratimas.. Pirma klaida grifo sąskaitoje, na gerai, gal buvo ir daugiau, tačiau, dar nėkart nesivaideno. Iš kitos pusės Green'as ėmė apsvarstyti tai, jog Monro yra klišas kvailys, kuris nesugeba paleisti muštuko tinkama trajektorija, tačiau veltui jis taip leido sau pagalvoti apie švilpinės atmušėją. Jo blokštu trinkteltas kamuolys skrido tiesiai į septintakursį. Šis bandė suprasti kas vyksta, juk tik prieš akimirką atrodė, kad jis saugus. Baimė persmelkė rudaplaukį, šaltas prakaitas susiliejo su lietaus lašais, varvanačiais nuo jo garbanų. Atmušėjas su blokštu rankoje išsigando muštuko. Ir galbūt jei Ashton -  taip, tas pats, kurį jis laikė tiesiog mažvaikiu, nebūtų jo užstojęs, tas sunkus kamuolys būtų Adam' ą pasiuntęs lauk nuo šluotos.
- Ei tu.. - garsiau šūktelėjo komandos kapitonas, buvo jis pamiršęs to vaikėzo vardą, kaip ir tos varlės, kurios vardo net neišskiemenavo, tačiau jautė pareigą jam padėkoti. - Dėkui tau. - Mostelėjo kažkokį gestą tą pačia ranka, kurioje tvirtai suspaudęs laikė blokštą. - Žaidžiam toliau! - riktelėjo Green'as tikėdamasis, kad tai išgirs daugelis jo komandos narių, nes akimirką buvo savimi sudvejojęs. Juk jeigu ne pirmakursis, galbūt dabar jam reikėtų pagalbos atstatinėjant kaulus. Koks iš manęs kapitonas... Dabar Grifas buvo pilnas įtūžio, taip norėjo pataikyti į kurį nors švilpį, juk kerštas atperka visas kančias. Kaire ranka tvirtai sugriebęs šluotos kotą, linktelėjęs į priekį ėmė narstyti po aikštę, kurioje lūkuriavo kiti pergalės ištroškę padarai, tačiau Adam'o dėmesio nusipelnė tik raudonieji individai. Tačiau, kad ir kaip norėjo jiems pažerti motyvuojančių žodžių, jo dėmesį patraukė vienas iš dviejų muštukų, privertęs Green'ą jį vytis. Jis nebuvo dėl to patenkintas, jautėsi lyg koks vaikas bėgantis paskui futbolo kamuolį, besiridenantį nuo kalno. Muštukas labai greitai ir per daug statmenai ėmė "kristi" į žemę, septintakursis leidosi paskui jį, tačiau artėjant link šlapios žemės jis ėmė abejoti ar sugebės pakelti šluotą nuo taip žemai, nors daug praktikos ir treniruočių, tačiau...
- Velnias, - kojomis atsirėmė į žemės paviršių. Ką tik vos neįvyko nelaimė. Adam'as per stebuklą - na, kokį ten stebuklą, tiesiog kojų dėka - nenusirito nuo šluotos, taip išvengdamas didžiausios gėdos per savo istoriją. Priešininkai jo tikrai nepagailėtų ir tai primintu su savo kvailais, kreivai iššieptais veidais. Atsidusęs jis vėl ėmė kilti į orą, nežinojo į kurią pusę pasiduoti labiau, nes dabar muštukas buvo dingęs iš jo akiračio.
- Klarė.. - išvydęs ją vaikinas nevalingai šyptelėjo, džiaugėsi savo gaudytoja. Jei ji pagaus tą auksinį, golfo kamuoliuko dydžio daikčiuką, rungtynės bus baigtos. Green'as nieko nelaukdamas apsikabinęs šluotos kotą visu greičiu pasileido į viršų. Jis jautė pareigą saugoti ją nuo to prakeikto muštuko, kuris dabar pridarytų daug bėdų ir reiktų vėl viską pradėti iš naujo. Tad dabar beliko būti šalia jos su viltimi, kad iš geltonųjų taškelių, niekas nenusitaikys į jo taip branginamą komandos narę.



[Bandymas uždengti Klarę Konę Karter atmušant į ją skriejantį muštuką bet kur į aplinką: 1; 3; 6]

*

Neprisijungęs Kupidonas Monro

  • VI kursas
  • *
  • 86
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • The fact that you think I care amuses me.
Kupidonas kilsteli ranką aukštyn, tarsi bandydamas sugauti virš galvos skrajojančią musę. Keli akių užmerkimai ir muštukas tvojasi į vieną iš grifų, kuris užsigrūdo priešais muštuką - vėl kažkoks didvyriškumo kompleksas. Koks skirtumas, svarbiausia, kad pataikė. Dar keli sumosavimai blokštu ir visa grifų komanda kaip kirminai galės vartytis kvidičo aikštės purve.
Laiko gaišti negalėjo, kad ir kiek norėjosi dar kiek pavėpsoti ir nusišaipyti. Na, dar sekundėlę.
Dar vienas pasiražymas, blokšto tvirtose rankose apsukimas ir nevalingos strategiškos mintys, kurios visai nebuvo reikalingos - Monro nereikėjo strategijos, jis tiesiog su vėju plaukuose, degančiais plaučiais vydavosi muštuką, o tada taranuodavo varžovus. Juk sportas ne kokia magijos istorija - nesėdėsi kol sugalvosi atsakymą, turi pasikliauti savo instinktais ir kartais visai nepaisyti šalto proto. Tai bylojo ir ant nugaros prikepęs purvas nuo visai neseniai įvykusios purvo vonios.
Vaikinas apsilaižė lūpas. Veidan tvokstelėjo šaltis. Gilus įkvėpimas, krūtinėje sudundėjo širdis, o tada jau greitas leidimasis iš padangės, ieškant muštuko. To, kuris nuskrido grifų pusėn, jau nebesulaikysi - paliko jį grifiokų atmušėjui.
Veidą vėl varstant plačiai šypsenai jis pasileido pirmyn, aukštyn žemyn ir vėl aukštyn, vos ne vos prasilenkdamas su kitais žaidėjais, vos nepasiųsdamas kokio vaikisčio žemyn ir porą kartų vos nenusiversdamas pats. Adrenalinas tarsi skraidė venomis, lyg būtų pakeitęs ne tik kraują, bet ir orą plaučiuose. Sekundės dalis ir aštrus šeštakursio žvilgsnis pagavo rudą žybsnelį tolumoje prie tribūnų.
Palinkęs ant šluotos jis pasileido tribūnų link, mėgaudamasis žiūrovų šūksniais. Vietomis girdėjo savo vardą, o kai kurie tiesiog šūkavo kur jam rasti muštuką. Kvailiai.
Kupidonas nusispjovė. Seilių gumulas patyrė didingą skrydį, o tada išsitaškė ant žemės.
Žinoma, muštuką, užlindusį už vienos iš tribūnų jis galėjo sėkmingai atmušti ir iškart - tam įgūdžių turėjo - bet kur tada smagumas? Kur suknistas šou? Ant šluotos lazda pasimosuoti gali beveik kiekvienas, bet kur tada malonumas.
Vaikinas dingo už tribūnos. Muštukas, tarsi pajutęs jį alsuojant visai šalia, kaip užspeistas žvėrelis, puolė į stadioną. Dantys įsmigo į apatinę lūpą - štai ko jis laukė. Adrenalino pliūpsnis ir malonus šiurpulys. Kupidonas pasidarė sau dar vieną gaudytinių žaidimą. Ratas aplink visą aikštę, praskridimas taip žemai po lankais, jog rodės tvosis į jų stulpus, nardymas tarp žaidėjų it tarp nereikšmingų vabalų. Kupidonas visa galva buvo pasinėręs į visiškai atskirą žaidimą negu likusi žaidėjų dalis.
Štai, akimirka ir jis jau bus visai šalimais savo grobio. Garsiai alsuodamas ir pildydamas savo plaučius lediniu oru, žnaibantis šalčiui ir suledėjusiems pirštams gniaužant blokštą, atmušėjas pasiruošė smūgiui. Ir nepataikė.
Muštukas prasilenkė su blokštu ir pasileido žemyn. Suurzgęs kaip šuo, Monro pasileido paskui jį. Va ir pasimėgauk žaidimu. Nieko nieko, vis tiek anksčiau ar vėliau pagaus. Užmetė žvilgsnį į aikštę. Geriau anksčiau, o tai grifų gaudytoja jau per daug patogiai įsitaisiusi. Viens du ir šmaukštas jos naguose. Velnai griebtų.
Muštukas sustojo visai prieš žnektelėdamas į purvą, o Kupidonas pagaliau rado progą jį atmušti, kartu atsikratydamas ir minčių, apie šleikštulį keliančią grifų pergalę. Puiku.

[Atmušimas į Klarę Konę Karter 1;4]

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Deoiridh ir vėl nepasisekė. Atrodė, kad kamuolys jau buvo jos rankose, bet varlių skandintojas Ryan Jones pasirodė esantis stipresnis. Netrukus geltonapsiaustis nutolo nuo mergaitės. Deja, kamuolys iškeliavo kartu su vaikinu. Deoiridh susiraukė. Ir vėl pradėjo jaustis nereikalinga šitai komandai. Juk visi kiti komandos nariai kažką nuveikė. Tikriausiai Klarė jau beveik laikė šmaukštą rankose, o štai ji, Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith, nepadarė nieko. Na gerai, kažkada, prieš šimtą metų, apgynė komandos draugą, tačiau mergaitė jau buvo tą beveik pamiršusi: po to sekę veiksmai buvo visiškai nesėkmingi.
Deoiridh, skraidanti po aikštę be jokio tikslo, prasilenkė su įtartinai besišypsančiu Švilpynės komandos atmušėju.
- Ei tu ten! Nemanyk, kad esi toks kietas su tuo savo kvailu blokštu! - riktelėjo ji į tą pusę, nors įtarė, kad purvinos blondiniškos spalvos plaukais pasipuošęs vyrukas jos neišgirs. Tačiau grifiukei reikėjo išlieti besikaupiantį pyktį, o ant ko geriau jį lieti, jeigu ne ant to, kuris jos visą komandą, taip pat ir ją pačią, daužo muštukais? Vis dėlto Monro jau buvo kažkur nuskridęs, tad daugiau rėkauti nebuvo prasmės. Rudaplaukė apsižvalgė, tačiau kaip visada nieko nepamatė. Lietus, tas niekaip nesiliaujantis lietus...
Staiga keturiolikmetei į galvą šovė mintis. Ji nutarė nuskristi iki to aikštės galo, kur turėtų būti Ashton'as. Rudaplaukė neįsivaizdavo, ką šiuo momentu gyvenime veikia kritlis, tačiau prisiminė, kad paskutinį kartą kamuolys buvo Ryan'o rankose. Ir, deja, iš jų visai nenorėjo pereiti į jos pačios gniaužtus. Vadinasi, nebuvo galima atmesti tikimybės, kad raudonasis kamuolys yra netoli jauniausiojo Grifų Gūžtos komandos nario ginamų lankų. Tą reikėjo išsiaiškinti, kad, jeigu ką, galėtų padėti Ashton'ui. Deoiridh prisiminė, kad kartą berniukas jau praleido kritlį. Turint omenyje, kad jis yra jauniausias žaidėjas aikštėje, tai galėjo labai paveikti jo pasitikėjimą savimi. Tiesa, šio stokojo ir pati rudaplaukė, tačiau tikėjosi, kad dviese jiedu sugebės ką nors padaryti.
Pagaliau pasiekusi lankus Deoiridh pastebėjo raudoną tašką kažkur ties vyresnės merginos rankomis. Netruko suprasti, kad Ryan'as kritlio jau nusikratė, tad dabar viskas priklauso nuo tos nepažįstamosios. Animagė padidino greitį, tačiau netrukus gavo suprasti, kad pavėlavo: kai ji priartėjo prie vyresnės priešininkės, kamuolys jau skriejo lankų link. Buvo akivaizdu, kad jo pavyti nepavyks.
- Kvaiša tu! - vos ne tiesiai į ausį merginai suriko Deoiridh. Staigiai apsisukusi nuskrido tolyn. Nenorėjo žiūrėti, ar Ashton'ui pasiseks. Jeigu ne, tikėjosi, kad Cristal teiksis paimti kritlį, nors jau buvo pastebėjusi, kad nė viena iš jų raudonojo nenulaiko pernelyg ilgai. Juk raudona - mūsų spalva! nepatenkinta pagalvojo mergaitė ir su ta mintimi vos neįsirėžė į Klarę. Laimei, pavyko greitai išsukti, tad akivaizdžiai jau Aukso šmaukštą besivaikanti komandos draugė nebuvo pernelyg sutrukdyta. Žinodama, kad reikės būtinai atsiprašyti, Deoiridh nusekė paskui ją. Atidžiai dairėsi, ar neatskrenda koks daug didesnis ir juodesnis už mažylį kamuolys. Juk visi žino, kad gaudytojai - itin mėgstamas atmušėjų taikinys, tad norėjo būti pasiruošusi. Ir vos po kelių akimirkų suprato, kad buvo teisi. Iš kažkur netikėtai išniro prieš tai šypsojęsis Kupidonas (ar šypsena tebebuvo, Deoiridh nepastebėjo). Juodasis jau skriejo Klarės link, tad rudaplaukė žinojo, ką jai reikia daryti. Padidinusi greitį visaip bandė atsidurti kamuolio kelyje. Nusiteikė smūgiui.

[Bandymas uždengti Klarę Konę Karter stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją: 2. 5]
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Ashton Hughes

  • III kursas
  • *
  • 70
  • Taškai:
 Muštukas trenkėsi tiesiai į Hughes ir berniukas su visa šluota apsivertė ore. Smūgis buvo toks stiprus, kad išmušė visą orą iš plaučių ir net sėdint ant ore kabančios šluotos, negalėjo ramiai kvėpuoti. Laimė, kad verčiantis buvo stipriai įsikibęs į šluotkotį, išsilaikė nenukritęs ir šluota atsistatė į įprastą poziciją. Viskas šiek tiek sukosi ir nors į krūtinę pataikęs tamsusis kamuolys kliudė apsaugas, o ne patį kūną, tačiau tragiškai skaudėjo.
 Lankai... Reikia grįžti prie lankų. Ashtonas kaip pro miglą matė lankus, kurie atrodė labai toli. Vėžlio lėtumu skrido link jų, bandydamas susigrąžinti normalų kvėpavimą. Laikas tekėjo labai lėtai ir nors grifui atrodė, kad lankai už kelių mylių ir juos pasieks po valandos, iš tiesų prireikė gal vietos ilgos minutės. Vis dar skambėjo kornvalietiški keiksmažodžiai dėl to skaudaus muštuko. Nors dauguma Kornvalio gyventojų kalbėjo tik angliškai (ir Ashtonas nebuvo išimtis), tačiau nemažai keiksmažodžių žinojo ne tik savo gimtąja kalba ir galėjo keiktis kad ir per kvidičą, jog niekas nesuprastų.
 Dangus vis dar žliumbė it saldainio netekusi maža mergaitė, pirmakursis norėjo prakeikti šitą orą, o skausmas petyje vėl atsinaujino, išjudintas turbūt kokių nors ypatingų muštuko skleidžiamų bangų (arba tiesiog jautėsi sudaužytas, nes toks ir buvo). Kiek dar muštukų reikės tam, kad patektų į ligoninės sparną? Kiek mokinių statistiškai užbaigia savo rungtynes ten? Jeigu mane išskraidins iš čia, Klarė galės toliau gaudyti aukso šmaukštą, taigi gal ir ne taip blogai, tik Švilpynė gaus papildomų taškų, nes puolėjai nesnaus.
 Na, gal Adam'o apsaugojimas nuo muštuko reiškė išlikimą Grifų Gūžtos komandoje. Žinoma, maloniau būtų joje pasilikti dėl talento, o ne gebėjimo išlįsti tiesiai prieš muštuką... Tai buvo pavojinga ne tik gynėjui, bet ir šluotai. „Atgimusi ugnis“ buvo gera šluota, tačiau po šių rungtynių atrodys apgailėtinai ir reikės išsitraukti vadovą apie šluotų priežiūrą, nes įprastai tokiu oru neskraidydavo ir kaip rūpintis šluota po pasivartymo tribūnose bei ant jos užpilto turbūt viso ežero vandens, nežinojo.
 Priskrido arčiau prie lankų, nes tai jam reikėjo daryti nuo pat pradžių, neklausant savo kvailų norų paskraidyti po aikštę, nes paskui gauni ne kritlį, o muštuką.
 Šūdas. Turbūt puolėjoms nepavyko išplėšti kritlio iš tų švilpiškų rankelių, nuostabiai kepančių keksiukus ir sausainius. Su lašeliu magijos jie išvis gali sukurti šedevrą, tačiau Ashtonas norėjo, kad šį kartą jų rankos bent šiek tiek susimautų ir jis sugebėtų atmušti kritlį. Buvo pasirengęs paaukoti petį, inkstą ir pusę sielos tam, kad apsaugotų lankus, nes bijojo skristi iš komandos taip greitai, kaip kamuolys perskrenda lankus.
 Švilpių puolėja sustabdė šluotą - Hughes tai atpažino tik iš nustojusio judėjimo. Tai reiškė tik vieną - metas ginti lankus. Grifas sunkiai nurijo seiles ir atidžiai stebėjo pradedantį savo kelionę iki lankų raudonąjį kamuolį. Buvo priskridęs visai prie pat lankų, kad jei nepavyks atmušti kaip nors kitaip, muš šluota, kūnu, nesvarbu kuo, kad tik apsaugotų lankus. Jei neklydo, kamuolys labiau laikėsi kairiojo lanko krypties, tačiau galėtų pataikyti ir į vidurinį. Buvo likusios gal dvi sekundės iki didžiosios tiesos atskleidimo, pirmakursis buvo išsitiesęs, įsitempęs ir tuoj pat pasuko šluotą ir puolė prie vieno iš lankų, ištiesęs ranką su nemaža pirštine, tačiau pasirengęs aukoti net šluotą.

[Metimo blokavimas atmušant kritlį: 1, 2, 4]
If you stand for nothing, what’ll you fall for?- A.Ham "Hamilton"