0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Nikita Borelič

  • ***
  • 71
  • Lytis: Moteris
  • speaking in flowers
Matant, kaip mažylis grifų gynėjas specialiai palindo ir nusikaliošino po Kupidono sviestu muštuku, baltarusytei nesaugomi grifų lankai atsivėrė tokiu grožiu, kad Nikita galėtų (jeigu mokėtų, žinoma) pademonstruoti visą triukų ant šluotos pasirodymą, finale sviesdama kritlį į lankus. Atsistojusi ant šluotos atbulai. Ir vistiek jos nesustabdytų nei pirmakursis gynėjas, veikiausiai dabar pasipuošęs nemaža mėlyne, nei muštukai, kurie kažkur tolumoje kerštu gydė žaizdas nuo smūgių blokštais.
Dėl tokio linksmumo net vėjas pradėjo ūžti ausyse. Kelyje nelikus kliūčių, buvo galima prie lankų priskristi labai arti ir kamuolį taikliai įmesti nebijant, kad oro sąlygos pakreips jį priešingon pusėn. Galbūt mergina galėtų netgi greitai iš apačios ritulį vėl pagauti ir kritlį taip mėtyti pro lankus tol, kol grifų gynėjas grįš atgal į savo poziciją.
Bet vėjas niekadėjas, o ypač ausyse, niekada neišeina į naudą. Staiga, po taip smarkiai spausta ir saugoma ranka nebeliko nieko daugiau, kaip tik šaltas rudens oras, o oda aptrauktas kamuolys jau veikiausiai gulėjo purve, arba, dar blogiau, kitose rankose.
Nikita vikriai apsukusi šluotą pamatė dar nutolti nespėjusį raudoną apsiaustą. Nieko daugiau negalvojusi raudonplaukė prisikabino prie grifų puolėjos šluotigalio palikdama vos metro atstumą ir net nemanė paleisti jos nugaros iš akių tol, kol kritlis vėl neatsidurs švilpės rankose. Strazdanei sekioti kitų galus ir būti uodegėle visuomet sekėsi gerai, o ypač ore.
Skrendant grifų puolėjai iš nugaros, ausis pasiekė pažįstamos kalbos keiksmažodžiai. Baltarusė trumpam nusuko akis nuo raudono apsiausto, mat norėjo pažiūrėti kam ten jau taip nepasisekė, kad žiauriai burnojasi. Ir, nors iš kairės ir dešinės nesimatė nieko kito kaip tik lietus ir žaidėjų makalynė, staigi gravitacinė jėga sustabdė Nikitos šluotą, taip priversdama švilpę užgulti savo medgalį tam, kad pati nenuvirstų stačia į purvą. Su šituo šalmu nugara visada bus mano akloji zona...
-AMIRA, KĄ TŪ... - atpažinusi, kad strazdanę nuo kritlio grifės rankose, kuris jau buvo taip arti, atitraukusi jėga buvo pati švilpių komandos kapitonė, septintakursė norėjo rėkti ir keiktis pati, tačiau tuojau gavo šlapią ir riebų antausį. Vos tik jos žandą paliko Amiros pirštai, siaubingai nudegino atšalusį skruostą. Buvo aišku, kad jeigu švilpiai ir laimės, tai komandos nariai susikibę už parankių švęs pergalę tik po labai, labai daug taurelių.
-Ką tu galvuoji aš ir dariau?! - mergina piktai atšovė Amirai, kuri pavadino prefektę vėžliu. Tačiau pati Nikita nelaukė kapitonės atsakymo ir padileido kuo greičiau link Švilpynės lankų. Pranešimo apie pasikeitusį taškų skaičių Grifų Gūžtos naudai dar negirdėjo, tačiau priešingos komandos puolėja, įdomu, kokiu vardu pavadinta, tikriausiai buvo šalia pat vargšės Delfės saugomų lankų. Kurie net nebuvo saugomi, nes švilpių gynėją lygiai taip pat nukirto muštukas!
Tiesą sakant, lėkti be kritlio parankėje buvo daug lengviau. Didelio greičio sukeltas vėjas šiek tiek gaivino ir šaldė nutrenktą skruostą, kuris siaubingai alsavo, bet tuo pačiu ir buvo nutirpęs. Tiek jau tos. Vėliau pažiūrėsim.
Taip greitai, kaip tik įstengė skrodama dangų, Nikita pagaliau išvydo grifų puolėją. Pasivijusi ją, raudonplaukė sumažino greitį ir taip vikriai, kaip tik įstengė, užskrido virš grifiūkštės galvos bei mažindama atsutumą (aukštį) tarp abiejų puolėjų, staigiu judėsiu pabandė atimti kritlį tiesiai iš merginos rankų.

[Perėmimas iš rankų: 5]
for the ones who dream of stranger worlds

*

Neprisijungęs Klarė Konė Karter

  • VII kursas
  • *
  • 552
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Al que al cielo escupe, en la cara le cae.
Žalios akys primerktos dairėsi šmaukšto, kuris, jei suglaustų sparnelius, primintų auksinę žuvelę, įkritusią į neužmatomų tolių vandenyną. Taip galėjai apibūdinti gaudytojo situaciją rungtynėse, paskendusiose šaltame, negailestingame lietuje. Lėtai klapsėdama blakstienom, kaip katė, besistengianti pastebėti grobį, raudonųjų komandos gaudytoja ieškojo tos norą pildančios auksinės žuvelės. O noras buvo atrodo toks paprastas: laimėti rungtynes.
Pokštelėjimas nutraukė ramų Klarės uostinėjimą. Garsas buvo palyginus prigesintas, tačiau jo nesumaišysi su niekuo. Štai ir baigėsi ta ramybė, kurią galėjai susikurti prieš rungtynes. Nenuorama muštukas, pagal skrydžio trajektoriją garantuotai pasiųstas geltonapsiausčio atmušėjo, taukštelėjo į raudonu apsiaustu vilkintį komandos draugą. Aukštaūgė per vandens šuorų užuolaidą galėjo tik spėti, į ką pataikė net labiausiai patyrusiems žaidėjams siaubą keliantis kamuolys. Neprireikė spėti, kam išties buvo skirtas šis smūgis ir mergiotei reikėjo priversti smegenis grįžti į šmaukšto paieškas. Paskubinkim šitas rungtynes, kol dar niekas nepaskendo baloje. Nors tam tikrus žmones ji dabar mielai būtų pamaitinusi aikštę skandinusia sriuba. Purvas, žolytė ir lietus. Niam. Tačiau geriausias prizas būtų laimėti rungtynes prieš Švilpynę ir orą. Komandos draugo sveikata galės, kai tvirtai stovės ant žemės.
Kaštonine spalva pasidengusi galva palinko į priekį ir prisispaudusi prie šluotos Klarė nėrė tolyn, tikėdamasi, kad vienintelis netoliese pasirodysiantis kamuolys bus aukso spalvos, pasipuošęs plazdenantį garsą kuriančiais vikriais sparniukais. Grifiukė kreipė šluotą vis aukštyn, tikėdamasi, kad vėjas nenuneš jos palyginti smulkios fizionomijos kur nors į uždraustąjį mišką. Rankos buvo įsikibę taip, lyg nuo jų priklausytų merginos gyvybė. Panašiai ir buvo. Tokiame aukštyje žaliaakė įžvelgė bent vieną pranašumą. Tikėjosi, jog velnio neštas juodis skrisdamas čia sukartų pakankamai ilgą kelią ir ilgaplaukė spėtų išgirsti artėjantį pavojų. Tiesa, įgavęs pagreitį muštukas taptų dar pavojingesnis. Kauliukus tektų ligoninėje per naktį rinkti.
Įpykęs vėjas vis mėgino įtikinti šluotą pakeisti trajektoriją, tačiau septintakursė įnirtingai nardė po stichijos apsėstą dangų. Jei galėtų, tokiu oru visus išvijęs į aikštę, šmaukštas tikriausiai slėptųsi po tribūnomis ir paslapčia kikentų. Kad ir kaip sukiotųsi, tarsi keistai peršlapusi kregždė, sparnuotis niekaip neparodė savo blizgaus pavidalo. Ir nors nuo rungtynių pradžios praėjo visai nedaug laiko, Karter pirštai vos atsispyrė nervingam norui taukšėti per prieš rungtynes nuosaikiai nublizgintą šluotos pagrindą.
Ir nors atrodė neįmanoma, lietaus lašai darėsi vis didesni, todėl vyriausio kurso mokinei teko leistis vis žemiau, arčiau veiksmo, nenustygstančio kvidičo aikštės viduryje. Figūros, paslėptos po raudonais ir geltonais apsiaustais piešė įvairiausias formas, siekdamos būti geresnėmis už kitus ir įmesti kritlį į priešininkų komandos lankus. Pasiekusi lankų aukštį Klarė laikėsi netoli tribūnų. Maišytis tarp kitų, be šmaukšto akiratyje, tokiu oru galėjo tik visiškas silpnaprotis. Ir nors nepastebėti kito žaidėjo per kelių metrų atstumą būtų gana sunku, tačiau įmanoma. Sukiotis tribūnų pakraščiuose tokiu oru buvo viliojantis sprendimas. Draugiškesnis vėjas, sąlyginai mažiau vandens ir lietaus lašo dydžiu geresnis matomumas. štai kas tarsi kvietė Grifų Gūžtos gaudytoją žvalgytis šmaukšto būtent čia.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 4]
Y cada anochecer es una cita entre misterio y realidad para que no se te olvide soñar

*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 385
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
  Jaunasis švilpis akimis sekė muštuką, kuris turėjo atskristi į jo pusę. Deja, ( o gal ir ne) jis pataikė ne į Jones. Pataikė į Delfę, kuri turėjo ginti lankus. Berniukas išleido tylų atodūsį ir apsižvalgė. Visi išskyrus jį darė ką nors kas padėtų laimėjimui. Švilpis nusprendė, kad jam reikia išanalizuoti jų veiksmus ir būti naudingesniu žaidėju negu yra dabar. Visų pirma jo žvilgsnis nukrypo į komandos gaudytoją. Atrodė, kad ji bandė surasti aukso šmaukštą, bet tuo berniukas nebuvo užtikrintas šimtu procentu. Ji gal gali daryti ir ką nors kito pamąstė švilpukas. Tada pastebėjo ir Grifų Gūžtos komandos gaudytoja, kuri darė tą patį kaip ir Amira. Berniukas nusprendė ten nelįsti ir nebandyti kažkaip padėti savo komandos gaudytojai. Juk taip jis viską gali kaip tik labiau sugadinti nei pagelbėti.
 Ryan nebežinodamas ką daryti nukreipė savo žvilgsnį link lankų. O jeigu jis juos apgintų? Taip jis yra puolėjas, bet kita puolėja jau atiminėja kritlį ir grifų, tai galbūt jam reiktų apginti lankus? Juk taip padėtų savo komandai nors kokiu būdu ir būtų daug naudingesnis negu vien stebints viską iš šono? Bet jeigu taisyklės neleidžia to daryti viską tik sugadinsiu... pagalvojo berniukas ir jo lūpas paliko tylus atodūsis. Jam buvo kiek liūdna dėl to, kad nežino ką daryti, bet tada vėl nužvelgė žaidėjus. Šį kartą priešininkų komandos. Atrodė, kad visi kažką daro ir atrodė, kad bent kol kas muštukas neskrenda į švilpių pusę. Bent tai buvo gerai. Tada jis pamatė pažįstamų veidų ir grifų komandoje. Ten buvo ta varlė, kuri vos nepaskendo. Jones prisiminęs tą įvykį tyliai sukikeno, o tada vėl surimtėjo. Juk jo galvoje turi būti tik vienas žodis - kvidičas. Ryan'as viena ranka pasitvarkė savo plaukus, o tada nužvelgė visus kamuolius. Aukso šmaukšto nesimatė, dėl kritlio kovojo kita Švilpynės puolėja ir viena Grifų Gūžtos puolėja su, kuria Ryan taip pat buvo susitikęs. Tada berniukas pamatė ir antrajį muštuką, kuris atrodė, kad skrido Amiros link. Švilpukas primerkė savo akis ir pradėjo skristi link gaudytojos. Skrido paskui muštuką vis labiau artėjantį link jų komandos gaudytojas. Atrodė, kad lenktyniavo su juo, kuris greitesnis. Pilkaplaukis sukando savo lūpą ir kilo aukščiau. Galiausiai atsidūrė prie pat Amiros. Vaikinukas matė, kad muštukas pavojingai artėja, tad rudaakis atsistojo ant šluotos tikėdamasis nenukristi ir paėjo šiek tiek labiau į vidurį, kad šimtu procentų uždengtų gynėja nuo kamuolio, o tada pasiruošė priimti skaudų muštuko smūgį, kuris turėjo palikti mėlynę ant švilpio kūno.

[Bandymas uždengti Amirą Eliadę stojant tarp jos ir muštuko, skriejančio į ją:3, 6]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Ryan Jones »
There's no such thing as fate.

*

Neprisijungęs Adam Green

  • II kursas
  • *
  • 51
  • Taškai:
Grifo sviestas muštukas skriejo tiesiai į Švilpinės atmušėją, šiokia tokia sėkmė, kuri privertė Green' ą plačiau nusišypsoti ir iš tos laimės, nevalingai kilstelėti dešinę plaštaką, kurioje puikavosi blokštas. Vaikinui per daug bedžiūgaujant, stipresnis vėjo gusis privertė Adam' ą kiek susvirdikuliuoti ant šluotos, tačiau puiki sportinė forma leido išlaikyti pusiausvyrą ir nenudribti į apačią, kur iš vaikino būtų likę: bejėgis kūnas su daugybiniais kaulų lūžiais. Tad tvirčiau kaire ranka sugriebęs šluotos kotą, pasilenkė į priekį ir leidosi apsižvalgąs po aikštę.
Grifų Gūžtos kapitonas primerktomis akimis bandė susirasti savo komandos draugus, nors akimirkai. Jam buvo įdomu, kam šiuo metu priklauso kritlis, tačiau teko nusivilti. Dėl prastų oro sąlygų buvo sunku ką įžiūrėti, geltoni ir raudoni taškeliai vis prašvilpdavo pro permirkusį rudaplaukį, šiam nė nespėjus jų atpažinti. Tad jis tik galėjo tikėti savo komandos nariais. Juk svarbiausia nusiteikimas ir atsidavimas žaidimui.
Todėl nieko nebelaukdamas jis pasilenkė į priekį ir leidosi narstydamasis pro veiksmo kupiną aikštę, kur ieškojo vieno iš dviejų muštukų.
- Prakeiktas lietus, - vos praverdamas lupas nusikeikė Adam' as. Jei būtų labiau išsižiojęs, galbūt lietaus lašai būtų patekę į burnos gleivinę. Tai būtų dar labiau trukdę susikaupti, nors ir taip sunkiau sekėsi. Akimirką jis suabejojo savo sugebėjimais, o tuo pačiu ir regėjimu.
Grifas blaškėsi tai į kairę, tai į dešinę, tai leidosi labiau į apačią beveik nosimi siekdamas žemę, tačiau ieškomas objektas nepasirodė jo akiratyje.
Rudaplaukiui beklaidžiojant pro ji pralėkė viena iš jo komandos narių kartu su kritliu.
- Šaunuolė! - Garsiai sušūko, tačiau nesitikėjo, kad ji išgirs, nors pagirimas iš komandos kapitono turėjo pradžiuginti jauniausiąją komandos narę.
Besidžiaugiant komandos sėkmę septintakursis vos spėjo pasilenkti, kada pro jį prašvilpė muštukas, kuriam buvo skirtas visas dėmesys nuo varžybų pradžios.
- Nepabėgsi.. - Tvirčiau sugriebdamas šluotos kotą, palinkęs kiek kairiau pasileido paskui muštuką į viršų, kur Adam' as jį vėl praganė.
- Kas pe.. - nespėjus pabaigti keiksmažodžių lavinos muštukas iš viršaus ėmė greitai leistis į apačią, pasisekė tik tuo, kad pro šalį, kitaip dabar atmušėjas leistųsi į apačią ( tik be šluotos).
Dabar jau Adam' as nesiruošė jo paleisti. Leidosi žemyn paskui tą sunkų kamuolį, tačiau jo trajektorija greitai keitėsi. Vos tik spėji rasti deramą poziciją jis jau pasisuka į priešingą pusę, tad grifas nieko nelaukdamas palinko į priekį ir pasviro į dešinę pusę. Dabar buvo jam suteiktas šansas mušti, tačiau, jis niekaip negalėjo nusitaikyti. Visi narstė pro  lankus, vienas pro kitą, kad tokiomis sąlygomis pataikyti į taikinį neatrodė paprasta. Reikėjo kur kas geresnių sugebėjimų, ne tik pamatyti, nusitaikyti, bet ir teisinga kryptimi pasiųsti muštuką.
Grifas ėmė pykti, jam atrodė, kad pavyjęs tą daiktą, norinti visus suluošinti, svies jį į pirmą pasitaikiusį švilpį.
Green' o įtūžis vis stiprėjo artėjant link muštuko, o pradėjus taikytis į jo matomą teritoriją pakliūvo švilpių gaudytoja, ji atrodė puikus taikinys vaikinui. To priežąstis turbūt, kad daugiau iš geltonųjų žaidėjų nieko jis neįžvelgė, o šioji tapo jo taikiniu.
Todėl septintakursis nieko nelaukdamas ir džiaugdamasis netoli esančiu Švilpinės komandos atstovu užsimojo ir trenkė į muštuką   tikėdamasis, kad kryptį ir trajektoriją pasirinko tinkamą, tačiau dėl netinkamų oro sąlygų, rudaplaukis galėjo ir klysti, nors net jei nepataikis, taip lengvai nepasiduos. Jam reikia pergalės, kaip ir visiems, kurie šiuo metu narstė po kvidičo aikštę.



[Atmušimas į Amirą Eliadę: 2; 4]

*

Neprisijungęs Cristal Daunt

  • VI kursas
  • *
  • 213
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • carpe diem
Kelias akimirkas Cristal nesuprato ar išvis kažkas įvyko ir ar jos manevras atimti kamuolį pavyko. Sustojusi mergaitė pajautė savo rankose odinį kamuolį ir trylikametę apėmė nevaldomas noras kažką surikti per visą stadioną. Jos tikriausiai niekas neišgirstų, bet grifė bent jau taip išlietų savo didžiavimąsi savimi. Greitai vėl susivokusi, kad ji dar turi ne tik kritlį išsaugoti, bet vėliau ir taikliai sviesti į lanką trečiakursė paskutinį kartą atskvėpė ir suėmusi šluotos galą viena ranka, o kritlį laikydama kitoje, palinko į priekį ir greitai nuskrido.
Apsidairiusi ir įstikinusi, kad švilpė jos negaudo, mergaitė dar labiau pasilenkė į priekį, jau nebebijodama nuslysti žemyn, ir taip padidino greitį. Vėjas buvo jai palankus, o nedidelis aukštis nedavė mergaitei progos savimi abejoti. Vėjo nešama tolyn žaliaakė, kai gerai įsižiūrėdavo toli galėjo matyti didingus lankus, kurie nebuvo saugomi, nes atrodo, Švilpynės gynėja buvo nukirsta muštuko. Jai liko tiek nedaug iki pirmų taškų jos koledžui, tad Cristal tikėjosi, kad niekas jai nestos skersai kelio ir ji pagaliau uždirbs Grifų Gūžtai dešimt taškų.
Įkyrus vėjas ir nei kiek nesulėtėjęs lietus jau nebedomino mergaitės, tačiau labiausiai svajojo apie momentą kai galės nusivilkti visus toną sveriančius, vandens prisigėrusius drabužius, kurie neleidžia padoriai net rankų pakelti. Trečiakursės galva, nors nieko ypatingo ir nevyko, kūrė įvairius scenarijus, kurie baigiasi su trylikamete skrendančia nuo šluotos. Tuo metu ji labiausiai nerimavo, kad dėl šalčio ir lietaus greitai nebegalės normaliai judinti rankų. Tada jau visai blogai būtų. Nei šluotos nulaikytų, nei kamuoliu galėtų vėliau užsimoti. Pasukusi galvą atgal ji dar kartą apsidairė ar Švilpynės puoėja nesugalvojo bandyti atimti kamuolį. Vienintelis geras dalykas tuo momentu buvo, kad tiesiai skrisdama brunetė turėjo gerą progą pažiūrėti ką veikia jos komandos nariai, tačiau per tragišką lietų sugebėjo įžlibinti tik raudonus greitai judančius apsiaustus. Nors ir labai norėjo, Cristal neturėjo daug laiko išsiaiškinti kas kokią poziciją beužima, nes matė tik vieną užduotį - įmesti kritlį į Švilpynės lanką, kuris vis dar nebuvo ginamas, dėl ko mergaitė labai džiaugėsi, tačiau ir stebėjosi. Vieną akimirką išsigando, kad skrenda ne Švilpynės lankų link, o Grifų Gūžtos, bet nuraminusi save, kad skrenda reikiama kryptimi, nes dar visai neseniai buvo prie savo koledžo ginamų lankų, toliau ramiai skrido.
Nuo šalto vėjo ir lietaus Cristal vis labiau šalo veidas ir ji sunkiai galėjo judinti akinių neuždengtas veido dalis. Bet visi nemalonumai atsirado antroje pagal svarbumą vietoje, kai atsikvošėjusi pamatė, kad yra visiškai prie pat vis dar neginamų lankų. Cristal skubiai susizgribo, kad turi naudotis porga, kad Švilpynės gynėja neatlieka savo pareigos ir mikliai priskridusi kiek įmanoma arčiau prie lanko ji stipriai užsimojo  ir žiūrėjo kaip kritlis, palikdamas Cristal rankas,M skrenda link vieno Švilpynės lanko.

[Metimas perėmus kritlį: 4; 6]
my morning face:

*

Neprisijungęs Ashton Hughes

  • III kursas
  • *
  • 70
  • Taškai:
 Greitai atlekiantis muštukas matėsi net per šią liūtį. Ashtonas sunkiai nurijo seiles, pasitikdamas savo lemtį. Už jo tikrai buvo kažkas iš grifų. Gal Klarė, gal ne ji, tačiau dabar tai jau nebuvo svarbu. Kornvalietiški keiksmažodžiai paliko pirmakursio lūpas, kuomet zvimbiantis muštukas atsitrenkė į jį. Skausmas perėjo ne tik per smarkiai kliudytą petį, bet ir per visą kūną, šluota pradėjo suktis it vilkelis. Tai viskas dėl mano kaltės. Viskas dėl nesugebėjimo išlaikyti pusiausvyros,- pirmakursis kartojo sau, bandydamas sustabdyti šluotą. Ji suktis pradėjo lėčiau, tačiau pavojingai svyravo. Stiprus vėjo gūsis puvo paskutinis lašas lietaus lašų pripildytoje taurėje ir Hughes apsivertė su visa šluota ir pradėjo kabėti žemyn galva. Gal būtų nieko, jei šluota būtų judėjusi ir greitis ją išlygintų bandant atsisėsti, tačiau jis kabėjo ore. Vanduo toliau tekėjo ant pirštinių ir šluotos koto, viskas pasidarė dar slidžiau ir žemyn galva kabantis berniukas pradėjo bijoti nuslysti. Šluotos laikėsi kaip bobutės tikėjimo į Dievą ir galvojo, kad gal būt tai bus jo paskutinės kvidičo rungtynės. Kapitonas Green'as pamatys kaip Ashtonas susimovė ir tai bus pirmas ir paskutinis jo kvidičas.  Nagi, kaip nors...
 Du kartus giliai įkvėpė ir iškvėpė. Nors visą kūną mušė karštis, kojos ir rankos šalo nuo rudens vėsos. Juk mokėsi kaip reikėtų elgtis tokiu atveju, bet dabar viskas išgaravo iš galvos. Raumenis skaudėjo nuo įtampos, užgautą petį vis dar diegė ir reikėjo veikti greitai. Pažiūrėjo, ar šalimais nėra kitų mokinių, į kuriuos netyčia galėtų įsirėžti ir pradėjo skristi link artimiausio aukšto objekto - tribūnų. Jos buvo visai netoli, tad net ir šitoje keblioje situacijoje tai buvo įmanoma užduotis.
 Keletas metrų, arčiau, Ashtonas įvirto į tribūnas ir gal būt net užkrito ant kažkokio mokinio, tačiau tuoj pat pasirideno kietomis medinėmis grindimis, rankose vėl tvirtai suspaudė šluotkotį ir apsižergęs vėl nuskrido į kvidičo aikštę, kilstelėdamas ranką atsiprašymui. Visą šį laiką lankai buvo visiškai neginami ir net beveik netikintis Hughes pradėjo melstis, jog kritlis vis dar būtų jo komandos rankose. Šito sau niekad nebebūtų atleidęs.
 Petį vis dar siaubingai gėlė, o atskrendančių Švilpynės puolėjų nesimatė. Džiaugsmingų šūkių, pasigirstančių kam nors atėmus kritlį - irgi (tiesa, tai galėjo reikšti ir tai, jog sirgaliai nieko nematė). Kabant žemyn galva į rankoves pribėgo šalto vandens ir jau ramiai ant šluotos sėdintis berniukas pradėjo drebėti. Šaltis smelkėsi vis giliau ir giliau. Gynėjas nebuvo tikras, ar iš tiesų vis dar nori tęsti šitas rungtynes, tačiau pasirinkimo nebuvo. Stengdamasis nejudinti muštuku kabinto peties, šiek tiek paskraidė apie saugomus lankus. Dėl Merlino barzdos! Kodėl šios apsaugos tokios sunkios, nors ne tiek daug apsaugo? Tiesa, po truputį gerėjo ir jau beveik galėjo pasitikėti ta ranka, tačiau daugiau susitikti muštuko nenorėjo.
 Deja. Tuoj pat pasigirdo muštuko zvimbimas ir berniukas apsidairė. Reikėjo kuo greičiau mauti į kažkurią pusę, tačiau bėgant nuo lankų zvimbimas netilo. Gal būtų sugalvojęs į kurią pusę pabėgti, tačiau net pro purvinus akinius (kurių nepavyko nuvalyti su milžiniška pirštine ir tiesiog išsimurzino veidą) pamatė grifišką kvidičo uniformą. Nebuvo tikras kas ten, nes reikėjo džiaugtis, kad mato daugiau, negu kurmis, tačiau tai beveik nepadėjo.
 - Muštukas!- sukliko ir vėjas nunešė balsą tolyn. Ashtonui nebeliko nieko kito, kaip vėl imtis (kvidičo) nuodėmių atpirkėjo Jėzulio vaidmens ir pasiaukoti.

[Bandymas uždengti Adam Green stojant tarp jo ir muštuko, skriejančio į jį: 3, 4]
If you stand for nothing, what’ll you fall for?- A.Ham "Hamilton"


*

Neprisijungęs Rosemarie Mortimer

  • Burtininkė magizoologė
  • *****
  • 711
  • Lytis: Moteris
  • I wonder why
RPG vertinimas

Kupidonas Monro: 9
Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith: 9
Amira Eliadė: 9
Nikita Borelič: 9
Klarė Konė Karter: 10
Ryan Jones: 6
Adam Green: 7
Cristal Daunt: 8
Ashton Hughes: 10

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų

Kupidonas Monro [9] - Adam Green [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Kupidonui Monro.
Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith [7,5] - Kupidonas Monro [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Deoiridh.
Amira Eliadė [9,5] - Klarė Konė Karter [9] = KS [0,5] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Nikita Borelič [9] - Cristal Daunt [6,5] = KS [2,5] = 2 papildomi kauliuko ridenimai Nikitai Borelič.
Ryan Jones [7] - Adam Green [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Ryan Jones.
Adam Green [9] - Amira Eliadė [9,5] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Adam Green.
Cristal Daunt [6,5] - Delfė Digori [7,5] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Cristal Daunt.
Ashton Hughes [6] - Kupidonas Monro [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Ashton Hughes.

Komandinis koeficientų palyginimas

Grifų Gūžta [2,5] - Švilpynė [2] = KKS [0,5] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Kauliuko rezultatas

Kupidonas Monro: 6, 1
Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith: 4, 5
Amira Eliadė: 6
Nikita Borelič: 2, 1, 2, 5
Klarė Konė Karter: 2, 6
Ryan Jones: 3
Adam Green: 1
Cristal Daunt: 3
Ashton Hughes: 2, 4

Kupidonas Monro tiksliai muša muštuką į Adam Green.
Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith sėkmingai užstoja Adam Green nuo muštuko.
Amira Eliadė nepastebi aukso šmaukšto.
Nikita Borelič sėkmingai perimą kritlį tiesiai varžovei iš rankų
Klarė Konė Karter nepastebi aukso šmaukšto.
Ryan Jones veiksmas anuliuojamas, nes muštukas paleistas netaikliai.
Adam Green netaikliai muša muštuką į Amirą Eliadę.
Cristal Daunt veiksmas anuliuojamas, nes kritlis iš jos buvo perimtas.
Ashton Hughes veiksmas anuliuojamas, nes komandos draugas jau apgintas..


Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis Nikitos Borelič rankose. Po sėkmingo kritlio perėmimo, galima iš karto mesti į lankus.
Muštukas į Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith gali pataikyti dar 3 kartus.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 - 0 Švilpynė.

I wish I told a different tale

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 828
  • Varliokas
Smūgis buvo stiprus ir skaudus. Vis dėlto Deoiridh taip džiaugėsi pagaliau įsitraukusi į žaidimą, kad nieko nebepaisė. Mergaitė puikiai suprato, kad į ją pataikė kamuolys. Iš pradžių net užėmė kvapą, tačiau pavyko išsilaikyti ant šluotos, tad dabar reikėjo darbuotis toliau. Vis dėlto reikia pripažinti, kad šis įvykis suteikė animagei pasitikėjimo savimi. Tai galbūt buvo šiek tiek keista, juk vis dėlto į ją ką tik trenkėsi sunkus kamuolys, tačiau tai, pačios Deoiridh nuomone, reiškė tik viena: ji yra naudinga komandai, nes apgynė kapitoną Adam'ą.
Dabar reikėjo sugalvoti, ką daryti toliau. Mergaitė neįsivaizdavo, kokia kritlio padėtis. Galbūt jiems netyčia pasisekė ir Cristal pelnė taškų? Tai buvo labai sunku pasakyti, ir Deoiridh nejučia susimąstė, kaip taškus turėtų užskaityti tas, kas žiūri rungtynes iš tribūnų: kaip jie ką nors įžiūri? Net ir aikštėje esanti rudaplaukė grifiukė nieko nematė. Vos neatsitrenkė į kažkurį švilpį (akys spėjo užfiksuoti tik ryškiai geltoną apsiaustą), tad teko staigiai stabdyti. Slystelėjo šluota, tačiau kažkokiu būdu nenukrito. Vos spėjo pagalvoti, kad jai šiandien vis dėlto sekasi, kai sugebėjo atsitrenkti į stulpą. Bet kokias mintis apie sėkmę teko skubiai atsiimti. Kažkelioliktą kartą vos nenusiritusi nuo šluotos Deoiridh sumažinusi greitį skrido tolyn nuo pavojingojo stulpo. Tiesą sakant, net nežinojo, kurios komandos ginami lankai tai yra, tačiau spėjo, kad vis dėlto būtent čia turėtų būti Ashton'as, Grifų Gūžtos gynėjas. Cristal berods skrido į priešingą pusę. Kelias akimirkas pasvarsčiusi, ar nereikėtų tuo įsitikinti, Deoiridh apsigalvojo. Kad ir kaip ten būtų, jai reikia sužinoti, kur yra kritlis. Jeigu pakeliui pasitaikys koks nors juodas kritlio pusbrolis, vardu Muštukas, bus galima pasilabinti ir su juo.
Deoiridh neskubėdama skrido priešingų lankų link. Nežinojo, ką tiksliai ten veiks, tačiau tikėjosi, kad padės kokiu nors būdu padėti Cristal. Vienu momentu rudaplaukei pasirodė, kad pastebėjo šmaukštą. Jeigu būtų stovėjusi ant žemės, būtų stryktelėjusi į viršų iš nuostabos, bet sėdint ant šluotos tai padaryti buvo gana sunku. Be to, ji prisiminė nesanti gaudytoja, tad šmaukštas jai kaip ir nepriklausė. Šūktelėti Klarei? Mintis gal ir būtų nebloga, tačiau buvo dvi priežastys, sutrukdžiusios tai padaryti: niekaip nesiliaujantis lietus ir jo keliamas triukšmas bei faktas, kad ji nebuvo tikra, ar tai, ką pastebėjo, išties buvo mažiausias, bet svarbiausias kvidičo dalyvis.
Beveik priartėjusi prie lankų, prie kurių stengėsi atsirasti, Deoiridh pamatė kažką panašaus į aršią dvikovą. Niekaip negalėjo suprasti, kas ten vyksta, kol visai neprisiartino. O ten, pasirodo, viena iš Švilpynės puolėjų plėšė kritlį Cristal iš rankų! Ketvirtakursė taip nustebo dėl šio vaizdo, kad nespėjo suvokti, ką jai reikėtų daryti, kol švilpė neatsidūrė nepadoriai tolimu atstumu. Buvo akivaizdu, kad jos nebepavis. Kas dabar? Deoiridh apsižvalgė, tačiau, žinoma, neką tepamatė. Vis dėlto akys sugebėjo užkliudyti purvinos spalvos plaukais pasidabinusį Švilpynės atmušėją, kuris labai akivaizdžiai norėjo ir vėl pakenkti kažkuriam Grifų Gūžtos komandos nariui. Skausmą Deoiridh dar prisiminė, tačiau kol kas tai buvo vienintelis dalykas, kurį ji padarė naudingai, tad nutarė pabandyti vėl. Pakankamai arti, kad patektų į grifiukės - ir švilpio - akiratį Aukso Šmaukšto dairėsi Klarė, tad buvo labai realu, kad taikinys yra būtent ji. Deoiridh visu greičiu pasileido komandos draugės link ir tikėjosi, kad pavyks dar kartą atidirbti už skydą.

[Bandymas uždengti Klarę Konę Karter stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją: 1, 4]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith »
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Kotonaka

Tikėjosi, kad tas antausis bus suprastas teisingai. Stipriai suėmusi šluotkotį nulėkė toliau nuo pagrindinio veiksmo diapazono. Ten šiuo metu ji tik trukdysis. Kova dėl kritlio turėjo tuoj tuoj įsikarščiuoti, trečiakursė prieš septintakursę. Įdomu buvo kas galų gale įmes į lankus tą raudoną ne itin apvalų daiktą. Nors teko pripažinti, pagal spalvą kritlis daug labiau tiko Grifų gūžtos žaidėjams. Visai prie akių praskriejo tamsiai mėlynas ar juodas muštukas. Buvo aišku kaip 2 kart 2, kad jis buvo adresuotas gaudytojai. Kiek pasisukusi pastebėjo Jones. Kvailys. Muštukas nebūtų net palietęs jos! Vampyrės organizmas yra ištvermingesnis už paprastų žmonių. Net stipriausio žmogaus pasiųstas muštukas nieko nepadarytų rudaplaukei. Kol kas Eliadė nežinojo kaip klydo, pervertindama savo galią ir jėgas. Vis tik gaudytoja jau suprato kai kur save nuvertinusi. Šmaukšto taip ir nesugebėjo pastebėti. Nors kaltas buvo dėl to visai ne perdėtas septintakursės pasitikėjimas savimi ar akinių nedėvėjimas (iš jų žalos daugiau nei naudos), kaltas buvo nelaiku prapliūpęs lietus. Rungtynės dėl šios gamtos išdaigos nusimatė ilgesnėmis, nei galėtų būti. Jeigu būtų saulėta ar bent debesuota, švilpė greičiausiai jau turėtų rankose ir šmaukštą ir taurę (gaila, šią vis tiek tektų atiduoti vadovui Amnetai, tad kokia iš tos pergalės nauda? Patirtis tik, kurios vėliau niekur neprireiks).
Kalėdų dvasia 2019 šiek tiek drebėdama skrido aukštai. Virš lankų ir bokštų. Saulėtą dieną iš tokio aukščio būtų nuostabus vaizdas. Saulėtą dieną visi visus puikiai matytų, būtų lengviau išsisukti nuo muštukų ir auksinis skraiduolis jau būtų sugautas. Šmaukštas. Velnio neštas ir pamestas. Jo niekur nesimatė. Buvo minčių, kad šis skrajoja kur nors po tribūnomis. Deja, Amira abejojo, kad ten yra pakankamai vietos jai ir šluotai. Anksčiau ar vėliau aukso grynuolis turės iš ten išlįsti. Paauglė bus pasiruošusi. Gerokai pasvarsčiusi ką dabar būtų geriau nuveikti, raudonų akių savininkė nukreipė šluota žemyn. Jeigu jos hipotezė bus teisinga, bus naudinga paskraidyti porą ratų aplink tribūnas besižvalgant to, kuriam vardus suteikė daug buvusių gaudytojų. Rumunei šis kamuolys kol kas buvo tiesiog aukso grynuoliu. Prakeiktu jo pavadinti negalėjo, nes tokiu laikė savo gyvenimą. Mayra. Pavadins aukso šmaukštą Mayros vardu, nes jis jai dabar sulyg saulė. Su Wallflower buvo tas pats. Saulė tarp lietaus debesų. Priartėjusi prie geltonai juodais ir raudonai auksiniais raštais išmarginto tribūnų pagrindo kaire ranka, kuri ir buvo be pirštinės, palietė neaiškios kilmės medžiagą. Ji buvo slidi, kaip ir visa aikštė. Apačioje atrodo jau kaupėsi nedideli purvo ežerai. Jeigu šis stadionas būtų uždaresnis bent iš šonų, čia galima būtų surengti didelį purvo baseiną. O ką? Purvas, kaip teigia žiobarai, naudingas sveikatai. Stop stop, čia jau kažkur nulėkė kitur mintys nuo kvidičo. Tą Amirą suprato netikėtai ir sustabdė šluotą. Susikaupti ties mažo dalyko ieškojimu buvo sunku. Gal net šieno kupetoje būtų lengviau rasti adatą, nei šioje aikštėje skraidantį golfo kamuolį. Mergina atsiduso ir nusileido visai prie pat žemės. Odiniai (jėzau marija, ar naudingesnės medžiagos negalima buvo rasti? viskas iš odos ir viskas siaubingai slysta nuo vandens) batai lietė purvą. Vandenyje labai neaiškiai matėsi atvaizdai to, kas vyksta viršuje. Ir šmaukštas! Prisiekė, kad matė šmaukštą. Gaila, pakėlus galvą, šio akiratyje nebebuvo. Tačiau gaudytoja nepasidavė ir nusidavė aukštyn, kur manė esant šmaukštą. Jis privalėjo ten būti!

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 1]

*

Neprisijungęs Klarė Konė Karter

  • VII kursas
  • *
  • 552
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Al que al cielo escupe, en la cara le cae.
Aukso šmaukštui pats slėpynių žaidimas patiko žymiai labiau, nei faktas, kad jis kažkada turėjo būti sugautas. Tai buvo nenuginčijama tiesa. O slėptis tokiu oru jis galėjo visą amžinybę. Įdomu, kiek laiko ilgiausiai truko, kol vienos komandos gaudytojas pastebėjo, jog kitos komandos gaudytojas jį jau gainiojasi? Šiandien galėjo būti viena iš tokių dienų, kai slepiamas lietaus kaskadų auksaspalvis plazduolis net nepasirodys kažkuriai iš aikštėje besidairančių gaudytojų.
Rodos septintakursė jau nebejautė galūnių. Drėgmė sunkėsi kiaurai raudonus drabužius, leisdama šalčiui žnaibyti pasišiaušusią odą. Tarsi tuntas piktų, nykštuko pavidalo muštukų. Talžančiu su kiekvienu noru geriau valdyti čiuožykla pavirtusią šluotą. Stadiono narstymas mažiausiomis dalelėmis čia irgi menkai padėjo. Savo buvimo vietą atskleidęs auksaspalvis kamuolėlis nudžiugintų ne tik emociškai, tačiau ir leistų padidinti greitį ir bent kiek sušilti.
Užklupta ankstyvos pirmosios nevilties bangos, Klarė norėjo skristi pas komandos narius, užstrigusius vidury aikštės. Tiek tegalėjo įmatyti. Paskatinimo žodžių turbūt labiau reikėjo pačiai kaštonplaukei, kurios kantrybė laukiant aukso šmaukšto jau baigė prisemti ne tik taurę, tačiau ir didžiulę bačką, kurią mielai po rungtynių nuspirtų kur nors į tolimiausią aikštės kampą. Savo koledžo komanda ilgametė jos žaidėja nė kiek neabejojo. Todėl turėjo sau priminti, jog žodžiais galėjo išblaškyti susikaupusius draugus. O ir pačiai reikėjo darbą atlikti. Smulkiausią, greičiausiai lakstantį darbą visoje baseiną greit priminsiančioje aikštėje. Tačiau šis niekaip nepasiekė stadijos, kurioje kaštonplaukė jautėsi tarsi žuvis vandenyje. Greitas šmaukšto nardymas nesibaigiančiame aikštės tolyje suteikė adrenalino, jausmo, kuris labiausiai ir skatino užsiimti burtininkų taip pamėgtu sportu.
Tribūnose kiūtantys žiūrovai rungtynių stebėti keliaudavo išsipuošę įvairiausiais palaikymo atributais. Todėl ieškant vertingiausio rungtynių kamuolėlio čia reikia būti itin atidžiai. Ir nors saulės zuikučio šiandien tribūnose tikrai neužmatysi, negali žinot koks kvidičo aistruolis sugalvos užsitempti kažką, kas primintų auksaspalvį rutulį, pasipuošusį sparnais. O vikrusis kamuoliukas rodos taip ir kikeno kažkur, pražiopsotame aikštės plotelyje, kurio vis dar neaprėpė ant šluotos sėdinčios raudonapsiaustės akys.
Kiekvienas aikštės lopinėlis atrodė viltingai, norint pastebėti gerai pasislėpusį šmaukštą. Ir štai ilgas kasas šiandien tradiciškai paslėpusi Grifų Gūžtos gaudytoja sklendė visai pažemiui. Sakyti skrido jau neapsiverstų prie dantų jau prikepęs liežuvis. Tokie greičiu besisukiojančią Karter pralenktų šimtametės bobulės šmėkla, išėjusi pasivaikščioti po popiečio arbatos ceremonijos.
Tačiau apačioje, visiems po kojomis buvo nuobodu, ir greit sportinė šluota jau nešė ilgšę aukštyn, link lietų sėjančių debesų, kur lyg ir buvo regėti kažkoks blizgutis. Įtampą patiriančios Klarės akys galėjo ir apgauti. Visi gaudytojai gali tai palyginti su miražu dykumos sausroje. Bet nepatikrinti šios teorijos būtų per didelė prabanga, o vėliau galbūt ir klaida, kurios kainą baisu įvardyti buvo net ir lietaus permerktoje makaulėje. Grifiukė vilkosi ant šluotos tarsi medžioklis, norintis pasiekti grobį. Dar nežinojo ar tai tikrai šmaukštas, tačiau elgėsi su juo lyg medžiodama laukinį gyvūną. Tyliai ir atsargiai slinko, nenorėdama nuvyti ir pamesti galimo grobio. Pralaimėjimo atveju ji liktų ne tik be vakarienės.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 3]
Y cada anochecer es una cita entre misterio y realidad para que no se te olvide soñar

*

Neprisijungęs Adam Green

  • II kursas
  • *
  • 51
  • Taškai:
Du kartus iš eilės sėkmė tikriausiai negalėjo šypsotis, tad Adam'as pernelyg nenustebo, kad į Amirą nepataikė. Būtų galėjęs teisintis, kad taip atsitiko tik dėl to, kad tiek blokštas, tiek kamuolys yra šlapi, kad prastas matomumas, kad... Vis dėlto grifas buvo komandos kapitonas, tad kvailų pasiteisinimų ieškoti nenorėjo. Nepasisekė, tai nepasisekė. Reikėjo dirbti toliau, nors tokiu oru tai daryti noro nebuvo visai. Šluotą laikyti buvo nepatogu, o juk dar ir ganėtinai sunkus blokštas reikalavo dėmesio. Green'as ir vėl nusikeikė, šį kartą tiesiog - profilaktiškai.
Muštukas nulėkė nežinia, kur, taigi Adam'as turėjo jį iš naujo surasti, kad galėtų ir vėl bandyti atakuoti priešininkų žaidėjus. Į galvą atėjo mintis, kad jo darbas neturėtų būti ieškoti kamuolio: tuo tegul užsiima gaudytojai. Deja, oras neketino pasitaisyti, tad juodąjį įžiūrėti, ko gero, buvo sunkiau nei ryškiai blizgantį mažąjį aukso šmaukštą. Galiausiai išėjo taip, kad Adam'as tiesiog skraidė pirmyn atgal ir žvalgėsi to juodo taško, su kuriuo reikėjo dar kartą susitikti. Green'as skraidė ir aukštai, ir žemai, vienu momentu netgi brūkštelėjo koja per klampynę, kuria buvo virtusi žemė, tačiau niekaip negalėjo surasti nelemto kamuolio. Vienu momentu praskrido pro pat Cristal. Adam'o nuostabai, ji neturėjo kritlio.
- Ar mes pirmaujame?! - riktelėjo komandos kapitonas, tikėdamasis, kad puolėja paleido kritlį tiesiai į lankus. Žinoma, jis negalėjo žinoti, ar taip ir nutiko, tad teliko tikėtis geriausio.
Vis dėlto dabar reikėjo skubiai susitelkti ties muštuko paieškomis. Adam'as apskrido dar vieną ratą viršum visų žaidėjų, tačiau kamuolio vis tiek nepamatė. Piktai papurtė galvą, tačiau tai tik privertė jį beveik nuslysti nuo šluotos. Praradęs jos kontrolę vaikinas keletą metrų smuktelėjo žemyn ir vos neišmetė blokšto. Laimei, sugebėjo išsilaikyti ore, o lazdą, turimą rankose, suėmė stipriau ir tvirčiau.
Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Tas staigus ir neplanuotas smuktelėjimas leido Adam'ui visiškai neplanuotai beveik nosimi įvažiuoti į praskrendantį muštuką. Šį kartą reakcija buvo žaibiška. Grifų Gūžtos kapitonas pasileido paskui kamuolį ir netrukus užsimojo blokštu. Atrodė, kad kamuolį tiesiog suknežins, kai staiga suprato, kad to kamuolio ten nėra. Nustebęs septyniolikametis apsižvalgė, bet taip ir nesuprato, kur išnyko kamuolys: staigiai pakeitė krypti? O gal jo čia iš viso nebuvo? Jeigu taip, tai tau visiškai negerai su galva nusprendė Green'as, mat jis buvo tikras, kad muštukas ten skriejo. Šiaip ar taip, dabar reikėjo susitaikyti su tokia įdomia nesėkme ir dar kartą kibti į kamuolio paieškas. Vis dėlto šį kartą pasisekė labiau: nereikėjo ilgai vargti žvalgantis kamuolio, mat visai netoliese pastebėjo tą, kuris tokį patį darbą atliko priešingoje barikadų pusėje. Vadinasi, buvo galima tikėtis, kad ir muštukas yra kur nors netoliese.
Visiškai prisigretinęs prie Kupidono Monro Adam'as pastebėjo atsidūręs tarp jo ir savo komandos gaudytojos. Ar Monro taikysis būtent ten? Green'as spėjo, kad taip, tad užuot skridęs varžovo link, prisiartino prie Klarės. Netrukus gavo įsitikinti, kad buvo visiškai teisus, juodasis kamuolys netrukus artėjo Klarės ir kartu jo paties link. Laimei, grifų atmušėjas turėjo kelias akimirkas laiko, tad galėjo ne kvailai stoti tarp kamuolio ir žmogaus, kaip tą padarė varlė, o bandyti nuveikti kažką naudingesnio. Rudaplaukis užsimojo ir, vos akimirka nepavėlavęs, trinktelėjo per kamuolį ir nukreipė jį atgal link Kupidono Monro.



[Bandymas uždengti Klarę Konę Karter atmušant į ją skriejantį muštuką į Kupidoną Monro: 1; 4]

*

Neprisijungęs Cristal Daunt

  • VI kursas
  • *
  • 213
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • carpe diem
Kad oda aptrauktas kamuolys buvo nebe grifės rankose, mergaitė pastebėjo tik po kurio laiko. Įkyrioji Švilpynės puolėja nenusiramino kol negavo kamuolio ir pagaliau jai pavyko. Susinervinusi Cristal norėjo nusileisti ant tvirtos žemės ir palikti aikštę niekam nieko nepaaiškinus. Grifė žaidė dar tiek neilgai, o jau taip nesisekė! Vienu momentu Cristal net nebežinojo ką reiktų daryti. Gal priskristi prie kapitonės ir paklausti. Bet ne, tada būtų apšaukta, kam nežino kaip reikia žaisti kvidičo. O taisykles Cristal žinojo. Net ir labai gerai. Vadinasi, ji turi apsisukti ir vytis tą švilpę, kuri atėmė iš jos kritlį, ir bandyti perimt kamuolį dar kartą. Pati apsidžiaugusi savo puikiai sukurptu palnu ateinančioms kelioms minutėms, grifė apkabino šluotą abiem rankom ir pasileido skristi link Švilpynės puolėjos, kuri jau skrodė dangumi link Grifų Gūžtos lankų.
Lietus net nemanė trauktis, šaltis taip pat nemažėjo. Rungtynių pabaigoje (jeigu tokia bus) Cristal tikrai nebegalės pajudinti savo visų galūnių. Grifė jautė kaip kojų piršai vis labiau ledėja, tačiau stengėsi per daug į tai nesikoncentruoti, nes tada praras susikaupimą kvidičui, kurio ir taip trečiakursei stigo. Nors brunetės šluota nešė ją tikrai didelių grieičiu, atstumas tarp švilpės puolėjos ir grifės beveik nemažėjo. Mergaitė norėjo kuo griečiau pasivyti švilpę, tačiau dar nebuvo skridusi tokiu dideliu greičiu. Kaži ar jos "Tūkstantmečio Skraiduolė" išvis gali skristi greičiau nei dabar. Ir nors rizikuoti žaliaakė nenorėjo, palinkusi į priekį dar labiau padidino greitį. Supratusi, kad dėl to, kad skrenda labai aukštai, nieko neina įžiūrėti, trylikametė stipriai palenkė šluotą ir nusileido truputį daugiau nei norėjo. Tačiau dabar bent jau buvo galima padoriai įžiūrėti kur skrenda švilpė puolėja ir net pasidairyti į kitus komandos narius. Vydamasi švilpę, grifė pastebėjo visai pažeme lekiančią nepažįstamą, bet matytą Grifų Gūžtos gaudytoją, kuri veikiausiai buvo pastebėjusi Aukso Šmaukštą. O pati žemė atrodė nekaip. Žolė buvo purvinos žalios spalvos, ne tokios kokią brunetė buvo įpratusi matyti saulėtomis dienomis. Pilki debesys kūrė nakties iliuziją ir buvo sunku suprasti kokiu paros metu jie žaidžia. Visiškai pamiršusi, kad Švipynės ir Grifų Gūžtos kovą stebi visi likę Hogvartso mokiniai, Cristal nustebo, kad jie vis dėl to nepabijojo lietaus ir atėjo pasižiūrėti. Apžiūrėjusi visas mergaitei matomas pilnas tribūnas, žaliaakė pasijautė dar blogiau. Juk kiekvienas hogietis matė kaip ji žaidžia ir kokius manevrus atlieka. Dabar susimauti būtų puiki proga būti išjuoktai prieš visą mokyklą. Pasijutusi nejaukiai stebima, grifė prisiminė, kad vis dar vejasi švilpių puolėją, kuri buvo jau visai netoli lankų, todėl grifei reiktų nustoti žvalgytis aplink ir dar greičiau skristi.
Švilpę ir grifę skyrė visai nedaug metrų. Mergaitė norėjo netikėtai išlįsti priešais švilpę ir jai nespėjus sureaguoti išplėšti kamuolį, tačiau žinojo, kad nesugebės jos aplenkti. O ir tokioms rizikoms nebėra laiko, švilpė tuoj tuoj mes į lanką. Greitai susizgribusi Cristal, pasirinkusi kitą strategiją, prisispaudė prie pat švilpės šono ir abiem rankom paleidusi šluotą bandė perimti kamuolį iš švilpės rankų.

[Perėmimas iš rankų: 2]
my morning face:

*

Neprisijungęs Nikita Borelič

  • ***
  • 71
  • Lytis: Moteris
  • speaking in flowers
Kad ir buvo jis slidus, bjaurus ir šlapias, kritlis rankose užpildė visas trūkstamas sielos daleles. Iš jaunesnės puolėjos rankų atgauti kamuolį buvo perpus lengviau, negu žaidėją pasivyti. Rodos, pati nepastebėjusi, kad kritlis vėl trina savo odą į pirštines, Nikita vikriai, gal net pašaipiai apsuko šluotigalį tiesiai grifei prieš nosį ir apskridusi aplink ją gerą puslankį, išdidžiai nulėkė link raudonųjų komandos lankų. Šį kartą kamuolys buvo apkabintas kaire ranka prie krūtinės ir švilpė neplanavo jo atiduoti niekam kitam, kaip tik plačiai išsižiojusiems Grifų Gūžtos lankams. Nuo to, ar raudonplaukė sėkmingai įmes kritlį pro lankus, priklausė ne tik esminiai savivertę didinantys dalykai, kaip kad garbė ar įvaizdis kitų akyse, bet ir šiek tiek graudesni, pavyzdžiui sveikas antrasis žandas, nesulūžę kaulai ar neišbadytos akys. Nežinia, kokie velniai apsės Amirą persirenginėjimo kambaryje, jeigu kapitonė nepabūgo trankyti savo komandos narius čia pat aikštėje.
Šluotigalį apkabinus tik viena, dešiniąja, ranka, ant šluotos buvo sunku nulaikyti pusiausvyrą. Septintakursei reikėjo visu svoriu apgulti jos pagrindinį žaidimo įrankį taip, kad smakras turėjo labai nepatogiai remtis į kritlį, o kairę ranką, pakištą ne tik po kamuoliu, bet dar ir sulenktą per keturias dalis, pradėjo badyti vidinės adatos ir raudonplaukės sparnelis tiesiog nutirpo. Amira, po velnių! Dėl visų fiziologinių sutrikimų šių žaidynių metu, lengviausia ir atrodė, kad labiausiai teisinga buvo kaltinti kapitonę. Štai, kad ir dabar. Jeigu ta prakeikta rėkianti vapsva nebūtų delnu aptrankiusi prefektės, kritlis jau būtų praskriejęs grifų lankus, o Baltarusei nekiltų grėsmė užsispausti visos galūnės kraujo cirkuliaciją iki rankos nukritimo. Ir netgi Pomfri vargu ką padarys su kaire ranka, linksmai pūvančia purvynuose. Konspiracinių teorijų gerbėjams stogą nuneštų ši drugelio efekto situacija.
Seniai pamiršti ir ignoruoti draugai, vadinami šalčiu, lietumi ir vėju, nusprendė padaryti dramatišką sugrįžimą. Skrendant link Švilpynės lankų, vėjas tik padėjo skrieti ir nemaišė visai. Skirtingai negu prieš tai, lekiant link Grifų Gūžtos lankų, gamtos reiškinys tik pūtė lašus į akis ir visus įmanomus nepatogumus kėlė prieš nosį. Nesakant jokių metaforų apie tai, kuris koledžas ryškiai geresnis ir priimtinesnis mokiniams, tai pasirodė šiek tiek nesąžininga švilpių atžvilgiu. 
Nikitai nebuvo laiko žvalgytis už nugaros ar į šonus. Pradėjo spiegti ausys, o akyse dvejinosi lietaus lašai. Dar truputį, dar truputį iki lankų... Ten viskas bus gerai. Nebereikės lėkti dideliu greičiu nepatogioje pozicijoje. Nikita įmes kritlį į lankus ir visi bus laimingi.
Dėkui Dievui, tas pypliukas dar negrįžo į savo poziciją. Arba (tikriausiai) baltarusei vaidenosi ir į gintarines, pavargusias akis tiesiog gynėjo figūra nedaėjo. Vienintelis smagumas buvo smarkiai suspaustas kamuolys glėbyje ir kas sekundę mažėjantis atstumas iki lankų.
Po truputį tiesdama nugarą ir išlaisvindama ranką iš kalėjimo pozicijos, strazdanė lėtino greitį. Kai nugara atrakino visas (beveik visas. Dar vis po antausio skaudamo žando, kuris labiausiai rūpėjo raudonplaukei, išlaisvinti negalėjo niekas) kūno dalis nuo nepatogaus skausmo, o šluota buvo stabiliai sustabdyta tam tikrame aukštyje, tam tikra kryptimi, Nikita užsimojo ir metė kritlį į lankus. Akimis lydėdama skriejantį kamuolį, septintakursė sudėjo abi rankas vėl ant šluotos ir pasiruošė tuojau pat reaguoti į kitus veiksmus.

[Metimas perėmus kritlį: 3; 5]
for the ones who dream of stranger worlds

*

Neprisijungęs Kupidonas Monro

  • VI kursas
  • *
  • 86
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • The fact that you think I care amuses me.
Kupidonas vėl atmušė muštuką taikliai, (žinoma, juk žaisti kvidičą jis mokėjo). Stebėdamas kaip jis skrieja, it laisvas paukštis (tiesa, kiek paskatintas) jau norėjo iš laimės imti ploti. Nebetrikdė nei nė kiek neapmažėjęs lietus, nei faktas, kad uniformos nugara buvo papuošta įmantriais kvidičo aikštės purvo raštais. Juk visokios prašmatnios bobelės kloja pinigus už purvo vonias, o jis ne - cha.
Deja, džiaugsmas kaip itin skanių saldainių dėžutė - atsimerksi, užsimerksi ir jau nebėra. Muštukas nepataikė į grifų atmušėją, nes kelyje pasimaišė kažkokia atsitiktinė pana. Monro taip pavartė akis, jog, rodos, užsivers į kaukolę ir niekada nebeatsivers. Galėtų ir neatsiversti - jei dar kart teks išvysti tuos telenoveles primenančius pasiaukojimo aktus tai tikrai ims ir apsivems.
Tiek to, juk vis tiek vieną gaidžiuką nutvojo, kas jam dar keturi?
Nebuvo itin daug laiko pykčiui išreikšti, o tai būtų tikriausiai nuspardęs nuo šluotų. Vaikinas sumirksėjo, nes į akį kaip tyčia įkrito lašas vandens, o tada palinko ant šluotos, pilnai pasiruošęs apvanoti visiems šonus - blokštu, muštuku, o gal ir abiem. Apsuko ratą aplink stadioną, dairydamasis kurioje gi pusėje prazvims greitasis kamuoliukas, pasiruošęs iš pasalų nuleisti kažką iš padangės aukštybių, o gal tik šiaip "padovanoti" galvos sutrenkimą.
Oras smarkiai trukdė, bet Kupidonas buvo tikras, kad niekaip nepražiūrės jei pro šalį praskris muštukas. Staiga pro jį praskriejo grifų žaidėja ir šeštakursis tikrai būtų spirtelėjęs jai į šoną, jei tik būtų buvusi kiek arčiau. Et, gaila, o tokia proga buvo.
Papurtė galvą. Nuo plaukų nusirito mažyčiai krištolo lašeliai it nuo sušlapusio šuns kailio. Reikėjo susikaupti. Prie gaidžiokų lankų nieko, kažkur tik laksto ir nesulaksto gaudytojos, visai kitam nuo pagrindinio žaidimo pasaulyje. Prie švilpių lankų irgi tuščia kaip dykynėje. Sausra, tikra kvidičo sausra. Jei muštukas ne prie grifų lankų ir ne prie švilpių lankų, tai jis turi rastis kažkur centr...
Vos spėjo užversti galvą viršun, muštukas iš pasalų tvojosi į šluotos galą, pasiųsdamas Kupidoną su visa šluota suktis kaip vilkelį. Kvidičo lankai virto į vieną apvalų ratą, kuriame jis jautėsi įstrigęs. Kai tik nustojo suktis, paslinkas išsitiesė ant šluotos, kad tik prie krentančio lietaus nepridėtų savo pusryčių turinio. Suknista šlykštuma.
Kelis kartus giliai įkvėpė, bet rodės, visi organai tuoj išlips.
Nuryjo susikaupusias seiles. Muštukas turėjo nuskristi žemyn, o jis negalėjo kaip atostogose poilsiauti ir gulinėti ant šluotos. Pažvelgė žemyn. Teisingai, muštukas ieškojosi naujos aukos.
Lietui trankant veidą, skruostams kaistant ir rankai slaidžiojant, jis leidosi žemyn, pasiruošęs nors ir vėl plotis į purvą. Blokštas drebėjo rankoje, vis dar atrodė, kad apsivems, o muštukas tolo. Staiga jis šovė viršun, priversdamas savo kryptį pakeisti ir Monro. Niurnėdamas ir smarkiai markstydamasis, kad vaizdas susilygintų, jis nusivijo muštuką į dangaus skliautą, kur jis atrodo norėjo pasiekti patį dievą.
- Na jau ne, na jau ne, - sumurmėjo Kupidonas ir tvirčiau atsisėdo ant šluotos. Ištiesė blokštą tolyn, žinodamas, kad greičiu muštukui jau nebeprilygs. Tuoj... Bam!
Blokšto galu trenkė į raudoną kamuolio šoną ir, jei viskas teisingai, paleido jį raudonųjų gaidžiokų gaudytojos link.

[Atmušimas į Klarę Konę Karter 2:3]

*

Neprisijungęs Ashton Hughes

  • III kursas
  • *
  • 70
  • Taškai:
 Ar jam pasivaideno? Gal kas nors į rytinę arbatą įpylė seno haliucinacijas sukeliančio eliksyro iš profesoriaus von Sjuardo laikų? Muštukas kažkur prazvimbė, bet raudonų kvidičo uniformų jau nebesimatė. Gerai, kad grifiukas nesugebėjo pakliūti į tamsiai rudo kamuolio kelią. Dėl Godriko meilės, man irgi reikia blokšto.
 Šiaip buvo keista, kad kamuoliai, o ypač - muštukas, buvo tokios neryškios spalvos. Jei būtų nudažytas, pavyzdžiui, oranžine ar ryškia, nenatūraliai žalia spalva, geriau matytųsi, kol nepradėtų lyti apelsinų sultimis (o jei taip nutiktų, visi nustotų žaisti ir pasimėgautų tokia proga arba pasimelstų su pasaulio pabaigą pranašaujančia ateities būrimo profesore priešaky). Juk muštukas - ne aukso šmaukštas, jį reikia anksti pastebėti, jei bent kiek vertini savo kaulus. O Ashtonas beveik nevertino.
 Apsidairė, pažiūrėjo žemyn, ar purve nėra kokio gulinčio žaidėjo, kuriam reiktų pagalbos atsisėst ant šluotos ar iškart purve iškast duobę lavonui, o nieko neįprasto nepastebėjęs, vėl patraukė arčiau lankų ir su pirštinėm vos nusiėmęs kvidičo akinius, juos nusivalė į šlapias ir purvinas baltas kvidičo kelnes. Mintyse pasižadėjo, kad jei jo neišmes iš komandos, paprašys tėvo naujų (ir juodų), nes baltos parodo kiekvieną purvo žymę. Užsidėti akinius buvo sunku, jie šiek tiek aprasojo, tačiau netrukus Hughes galėjo bent kiek aiškiau matyti, tad matė liūtį, o ne purvinus akinius. Vandens lašeliai tekėjo stiklais, o jaunasis gynėjas galėjo ramiai apgalvoti visus blogai atliktus veiksmus ir pasinervinti. Tam, kad ištaisytų visą savo pasivartymą tribūnose ir nuveiktų ką nors naudingo, reikėjo į lankus metamo kritlio. Ir žinoma, jį sugauti arba bent atmušti. Tos kelios sekundės ir matymas, į kurią pusę skrieja raudonas ir gražus kritlis, turėjo būti lemiamos. Jei nepamatys, gali nuskristi link kito lanko ir tik dar labiau susimaus.
 Hughes nebeleido sau daugiau apžiūrinėti visai nereikšmingų daiktų ir pasistengė sukaupti visą dėmesį į aikštę, kurioje vyko veiksmas. Didžiausia tikimybė, kad Švilpynės puolėjai (ar puolėjos, nes pirmakursis sunkiai prisiminė mokinių vardus, juk nebuvo praėję tiek daug laiko ir pažinoti visų negalėjo) atskris nuo kito aikštės galo. Žiūrėti tiesiai (ir praktiškai nieko nematyti) nebuvo įdomu, tad leido sau šiek tiek paskraidyti į šonus, nes turėtų spėti priskristi prie tolimiausiai esančio lanko. Juk jo šluota buvo greita ir stipri, pavadinta „Atgimusios Ugnies“ vardu, grifiška, nes Grifų Gūžtos elementas - ugnis ir tiesiog nuostabiausia šluota, apie kurią jis galėjo pasvajoti.
 Į jo pusę pradėjo skristi keletas figūrų. Prisimerkęs, kad geriau pamatytų kas ten, jei neklydo, matė ne tik priešininkų, bet ir grifų komandos puolėjus (arba jo labai nekenčiantį atmušėją, pasiryžusį patikrinti, ar kaukolė atlaiko blokšto smugius). Žinoma, kad kamuolys buvo švilpių rankose, kokio velnio grifas skristų prie savo lankų? Buvo likęs tik vienas klausimas - ar Cristal arba Deoiridh pavyks atimti tą kamuolį ir turės pasidarbuoti Delfė Digori, ar ginti lankus reikės jam, Ashtonui? Bet kokiu atveju reikėjo neprarasti budrumo. Klare, būk gera, pagauk tą aukso šmaukštą kuo greičiau. Dar vieno muštuko neišgyvensiu.
 Ashtonas nebuvo tikras, kas pasileido į vieną iš lankų - kažkieno batas, akmuo, lapas, kritlis ar jam eilinį kartą pasivaideno, tačiau savo pagrindinę pareigą - apginti lankus reikėjo. Pasuko šluotą į šoną, kiek į viršų ir gerokai paspartinęs burtininkų transporto priemonę, prie lankų buvo arčiau, nei objektas.


[Metimo blokavimas atmušant kritlį: 1, 2, 6]
If you stand for nothing, what’ll you fall for?- A.Ham "Hamilton"