0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Rosemarie Mortimer

  • Burtininkė magizoologė
  • *****
  • 711
  • Lytis: Moteris
  • I wonder why
Ruduo ir vėl pliekė pilies sienas visu savo smarkumu. Rodos, dar tik prieš keletą savaičių buvo galima išvysti už kartkartėmis pasitaikančio debesies šiltai besišypsančią saulę. Visgi ruduo atskriejo neįspėjęs ir viską pakeitė kardinaliai – pastarąsias paras lietus nesiliovė plovęs per vasarą susikaupusių dulkių ir skandinęs vėl į mokslus sugrįžusių moksleivių motyvacijos, šniokštimu nustelbdamas netgi jų aimanas. Ne išimtis buvo ir šiandiena – pilkas debesų apklotas nerodė nė menkiausio noro trauktis, nuo pat ryto tvindydamas šį nuošalų Škotijos kampelį. Krentančio lietaus net nebebuvo galima pavadinti lašais, labiau tai panašėjo į kriokliu krentantį vandens šydą, į kvidičo aikštę besirenkantiems žiūrovams neleidžiantį net pasvajoti apie išlikimą sausiems. Šiluma taip pat dingo tarsi jos nė nebūtų buvę, šaltas vėjas jau žnaibė atviros odos plotelius, versdamas gūžtis ir ieškoti užuovėjos. Pagalvojus apie šiose rungtynėse dalyvaujančių komandų žaidėjus, kone galėjo apimti gailestis. Oras tarsi pagal didžiausio priešo užsakymą.

Grifų Gūžta

Kapitonas: Adam Green

Gaudytoja: Klarė Konė Karter
Gynėjas: Ashton Hughes
Atmušėjai: Adam Green
Puolėjai: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith, Cristal Daunt

Švilpynė

Kapitonas: Amira Eliadė

Gaudytoja: Amira Eliadė
Gynėja: Delfė Digori
Atmušėjai: Kupidonas Monro
Puolėjai: Ryan Jones, Nikita Borelič


Šluotos, aprangos ir kurso koeficientas

Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith: ŠK [2,5] + AK [3,0] + ŽKK [2,0] = K [7,5]
Cristal Daunt: ŠK [2,5] + AK [2,5] + ŽKK [1,5] = K [6,5]
Adam Green: ŠK [2,5] + AK [3,0] + ŽKK [3,5] = K [9]
Ashton Hughes: ŠK [2,5] + AK [3,0] + ŽKK [0,5] = K [6]
Klarė Konė Karter: ŠK [2,5] + AK [3,0] + ŽKK [3,5] = K [9]

Ryan Jones: ŠK [2,5] + AK [3,0] + ŽKK [1,5] = K [7,0]
Nikita Borelič: ŠK [2,5] + AK [3,0] + ŽKK [3,5] = K [9]
Kupidonas Monro: ŠK [3,0] + AK [3,0] + ŽKK [3,0] = K [9]
Delfė Digori: ŠK [2,5] + AK [3,0] + ŽKK [2,0] = K [7,5]
Amira Eliadė: ŠK [3,0] + AK [3,0] + ŽKK [3,5] = K [9,5]

Apsaugų koeficientas

Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Cristal Daunt: APK [1,5] = 1 papildomą kartą žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Adam Green: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Ashton Hughes: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Klarė Konė Karter: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.

Ryan Jones: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Nikita Borelič: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Kupidonas Monro: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Delfė Digori: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Amira Eliadė: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.

Kauliuko rezultatas oro sąlygoms nustatyti: 6 (lietus, šalta)

Kritlis atitenka Grifų Gūžtai, teisėjui kauliuku išridenus 1-3 akis, Švilpynei – 4-6.
Kauliuko rezultatas: 6


Rungtynės prasideda

Su kritliu rungtynes pradeda Švilpynė.

I wish I told a different tale

*

Neprisijungęs Amira Martin

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos specialistė
  • ****
  • 310
  • Lytis: Moteris
  • Prekeivių atstovė
Pirmos kvidičo rungtynės. Prakeiktas Amneta! Ji juk reikalavo atmušėjos pozicijos, o anas. Užsispyręs kaip ožys, kad ji gaudytoja ir taškas. Prieštarauti buvo per vėlu. Blokštas jau buvo įteiktas šeštakursiui Monro. Tas vaikėzas rudaplaukei labai nepatiko. Maža to, kad jam atiduota pozicija (ačiū dievui, kapitono vietos bent negavo), tai dar ir šluota tokia pati! Įniršis po truputį blėso vis artėjant tam momentui, kai gaudytoja pakils į orą. Šaltas, lietingas oras buvo ne pačia geriausia likimo dovana, kai privalėsi ieškoti kamuolio, dydžiu prilygstančio golfo kamuoliui. Akinius nusiplėšė nuo akių, kai tik išgirdo signalą. Pastoviai rasojantys ir šlapi skudurai su stiklu trukdė įžiūrėti bent kažką šioje aikštėje. Vis dėlto, pilnai jais atsikratyti negalėjo, tad odinis gaminys kabėjo ant kaklo kaip papuošalas. Koledžo marškinėliai, džemperis, kelnės. Viskas jau buvo peršlapę, tačiau švilpė tą ignoravo. Ji privalo parodyti esanti pranašesnė už kitus. Toks jos noras, nesvarbu ką sako ar daro kiti. Deja, kaip kapitonė irgi turės kažkiek nuveikti. Atsidūrusi aukštai, virš tribūnų, suabejojo savo kompetencija būti šio koledžo komandos kapitonė. Tačiau kas jei ne ji? Pastoviai burbantis, ar bent taip atrodantis Monro? Apkūnoka Borelič? O gal gynėja Digori, kurios neklausytų nei Eliadė, nei (greičiausiai) tie du komandos nariai. Apie jauniausiąjį komandos švilpį išvis patylėt galima buvo. Masė (raumenukai) yra, bet kaži kiek yra patyręs vadovavime komandai. Šią akimirką vampyrė suprato visai nepažįstanti nei vieno savo "pavaldinio" šiandienai. Kasmet besikeičiantys vadovai daug ką praleidžia. Raudonos rainelės su juodu vyzdžiu viduje lakstė po akies obuolius kaip pašėlusios. Septintakursė žvalgėsi šmaukšto, lėtai skrisdama ant „Kalėdų Dvasios 2019“. Nugirdusi iš kitų mokinių, kad ši šluota kol kas geriausia Britanijoje, nusprendė ją ir pasiskolinti. Nesvarbu iš kur ji ją gavo, bet šiandien šluota buvo jos.
Klarė Konė Karter. Berods toks vardas buvo tos, kuri kėsinasi į tą patį skraidantį rutulį. Tokios nepažinojo ir kol kas savo akiratyje nematė. Tačiau ji kažkur buvo. Šredingerio katė, va kuo praminė mintyse Klarę Amira. Kitokios nuomonės kol kas susidaryti negalėjo. Anksčiau ar vėliau vis tiek susitiks su raudonus marškinėlius dėvinčia mergina, ar ne? To susitikimo norėjo išvengti kiek įmanoma ilgesniam laikui. Nežinojo kokią šluota turi grifė. Jei judviejų šluotos tokios pat šmaukšto gaudynės taps dar ir lenktynėmis! Ha, juokinga būtų paspoksoti kaip dvi merginos lenktyniauja gaudydamos baltasparnį. Mano šluota tikrai geresnė už jos bandė save įtikinti paauglė. Nepastebimai artėjo laiko atkarpa, kai dvi gaudytojos susitiks nors trumpam. To išvengti neįmanoma. Šiek tiek surauktos akys, susikaupimo pilnas žvilgsnis ir pirmyn skrendanti šluota. Ne kasdien pamatysi tokį reginį. Gaila, tribūnose nesimatė tos, kuri galėtų pasidžiaugti arba išrašyti velnių aukštaūgei. Tačiau iš to galima buvo išpešti naudos. Jeigu netyčia kapitonė nukris nuo šluotos, nei vienas žiūrovas nepradės bėgti link jos klykdamas kažką. Sulėtinusi greitį, pasižiūrėjo į apačią. Aukščio baimės neturėjo, tačiau akyse vis tiek suraibuliavo. Anksčiau nebuvo pakilusi į tokį aukštį. Užsimerkusi ir papurčiusi galvą, pradėjo skristi dideliu greičiu. Nujautė, kad taip šmaukštą pavyks rasti daug greičiau.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 3]

*

Neprisijungęs Klarė Konė Karter

  • VII kursas
  • *
  • 552
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Al que al cielo escupe, en la cara le cae.
Lauke horizonto per lietų negalėjai įmatyti, o grifiukės galvoje buvo neįprastai ramu. Sako, kai nebelieka jaudulio, nebelieka ko eiti į aikštę, tačiau žaliaakę svarbią komandai akimirką vis dėl to stebėjo krūva akių, aišku, įtaisytų tribūnose sėdinčių bendramokslių galvose. Ramybė dažniausiai nieko gero neatnešė. Tačiau Klarė dėl vieno dalyko buvo visai tikra: žaidimui įsibėgėjus tos ramybės niekur neberasi. Bent vandens kiaurai permerkti plaukai neišsidraikys taip greit, kaip tai nutiktų šiaip sau švilpaujant vėjams.
Akimirką raudonu apsiaustu apsiginklavusi gaudytoja paskendo mintyse ir vos nepražiopsojo antro pagal svarbumą švilpuko rungtynėse. Jį vos galėjai girdėti per lietaus lašus, talžančius kiekvieną, magišką ar ne, ląstelę šioje Škotijos žemėje. Pirštiniuotos rankos sugniaužė šluotą smarkiau ir Karter atsidūrė šiek tiek arčiau agresyviai nusiteikusių tamsių debesų.
Blaivus protas ragino septintakursę neiššvaistyti visų jėgų rungtynių pradžioje. Aukso šmaukštas nebuvo pats punktualiausias rungtynių svečias, o jėgų vis dėl to iš lietaus lašelių, kaip jaukaus didžiosios salės stalo, nepasipildysi. Tačiau rungtynėms vykstant ilgai vienoje vietoje vis tiek neužsibūsi, be bjauraus oro, gąsdinančio čiauduliu ir varvančia nosimi bent kelioms savaitėms, buvo dar ir rizika gauti makaulėn muštuku. Vienintelis dalykas, ko nepasiilgau šioje aikštėje, Klarės veidą nušvietė taip komandos draugų pažįstama kreiva šypsenėlė. Grifiukė visuomet mėgo rungtynių pradžioje stebėti aplinkinį rungtynių veiksmą dar nepasirodžius sparnuotam nenaudėliui: kamuoliu, menkai primenančiu žiobarų krepšinio, apsiginklavę puolėjai kovojo dėl kritlio, kol gynėjai, kaip seni pilies mūrai, saugojo lankus. Gražu pažiūrėt, prisimindama laikus, kai dar žaidė puolėjos pozicijoje, prisiminė turbūt vikriausia komandos žaidėja.
Lėtai gindama savo šluotą aplink aikštę apžiūrėjo ir švilpių žaidėjus. Geltona ir juoda apranga apsitraukusioje komandoje nebuvo nė vieno žaidėjo, žaidusio praėjusiais metais, tad rungtynės nusimatė įdomios dar ir dėl to, kad besivaržančių ekipų žaidėjai iki galo negalėjo žinoti oponentų galimybių ir gudrybių.
Ir nors varžybos tarp raudono ir geltono koledžų tik prasidėjo, gaudytojos rankos jau ėmė šalti. Kodėl niekas nesugalvojo į pirštines įsiūti šiltukų?. Mergina lėtai atkėlė vieną ranką nuo šluotos, nenorėdama nuslysti nuo slidaus, šlapio šluotkočio. Prikišusi ranką prie burnos pūstelėjo kiek šiltesnio oro, paskui pakartojo tą patį veiksmą sukeitusi rankas. Akys tuo metu įnirtingai dairėsi svarbiausio rungtynių dalyvio.. Palyginti nemažą patirtį turinti raudonųjų gaudytoja tai darė bemaž instinktyviai. Pasibaigus kvidičo sezonui dar kelias savaites švytuojantis aukselis vaidendavosi aplink. Lietus apsunkino matomumą, todėl skristi teko lėtai. Kiekvienas aikštės užkaboris galėjo slėpti mažą kamuolėlį nuo vandens pertekliaus iš pritvinkusių dangaus vatos gumulų. Ieškodama šmaukšto žaliaakė prasilenkė su pagrindine priešininke. Abiejų komandų gaudytojos buvo panašaus sudėjimo ir išsiskyrė gaudytojoms nebūdingu ūgiu. Bet tuo panašumas ir baigėsi. Netardama nė žodžio skrido tolyn, dar ne laikas lipti viena kitai ant uodegų, pirma reikėjo pastebėti aukso šmaukštą, besismaginantį kažkur platybėse. O šios buvo sunkiai aprėpiamos, kalbant apie tai, kad ryškiai galėjai matyti per porą metrų. Toks oras leido suprasti priežastį, kam šmaukštas buvo nudažytas aukso spalva.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 2]
Y cada anochecer es una cita entre misterio y realidad para que no se te olvide soñar

*

Neprisijungęs Kupidonas Monro

  • VI kursas
  • *
  • 86
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • The fact that you think I care amuses me.
Krūva mėmių prieš krūvą pramuštgalvių. Varžybos Kupidonui atrodė kaip armija sausainių prieš piktą gaidį ir mintyse jau buvo supratęs, kad padėtį gelbėti, it kokiam suknistam banaliam herojui, teks jam.
Naktį miegojo lengvai, bet, tie, kam teko didžiulė nelaimė būti vaikino kambariokais, galėjo prisiekti, jog jo rankos, vos išlindusios iš paklodės, trūkčiojo visą naktį - it negalėtų sulaukti kol gaus suimti į rankas blokštą ir apdaužyti priešininkams ir kritliams (jei teisėjas klaus - tik kritliams) šonus. Per pusryčius, tiesa, kelis kartus teko parodyti vidurinį pirštą, nes bandant pavalgyti į jį spoksojo švilpynės atributika apsikarstę švilpiai, kurių, žinoma, sausuose it dykuma socialiniuose gyvenimuose, kvidičo čempionatas buvo vienintelis bent kiek džiuginantis renginys. Pirmakursei švilpei priėjus Kupidonas tik pakėlė akis nuo lėkštės ir jas išpūtė, tarsi sakydamas "ko reikia?". Taip... Rytas buvo neblogas, o tuoj turėjo būti dar geresnis. Net nagus niežėjo kaip norėjosi užlipti ant šluotos.
Išsmuko iš pilies kiek anksčiau, kad gautų apsiprasti prie oro ir apibėgti porą ratų aplink stadioną. Vos pravėrus duris į veidą tvokstelėjo šuoras vandens.
- Čia dabar! - nejučiom riktelėjo Kupidonas. Šaltis kandžiojo visą kūną ir kvidičo uniforma, kurioje vienintelis bent kiek šildantis daiktas buvo pasibjaurėtinas ir tik labdarai tinkamas megztinis, nė kiek negelbėjo. Vaikinukas nusispjovė ir dar kiek išsikeikęs patraukė stadionan. Puiku, dar nieko nėra. Porą ratų apibėgo lengvai, tik kad šlapi plaukai kabinosi prie veido, o rūbai -  prie kūno, net maudytis nereikėjo. Svarstė dar apskristi ratą šluotą, bet pagaliau pradėjo rinktis ir kiti. Net nesugeba padaryt suknisto apšilimo ir ištempt savo šiknų iš šiltos pilies anksčiau. Tokie va ir sportininkai. Mėmės suknisti.
Nė nesusivokė, kaip šluota ir blokštas jau buvo rankose (gal todėl, kad teisėjo nesiklausė) tad švilpukas buvo kaip plyta, užkritusi ant galvos, iš giedro dangaus. Visi lipo ant šluotų ir šovė viršun, o Kupidonas bandė nepaslysti ant šlapios žolės. Keikdamasis, mėtydamas visiems piktus žvilgsnius ir bandydamas išlaikyti lygsvarą, it kulka šovė oran, leisdamas šaltam vėjui plaikstyti ir savo lediniais pirštais draskyti kūną. Ausyse švilpė, o galvoje sukosi nedoros ir klastingios mintys. 
O, tas malonus kūną kaitinantis jaudulys, blokšto sunkumas rankose ir viena ranka valdoma šluota, tereikia...
Tereikia muštuko, to mielo, visus daužančio kamuolėlio. Žvitrios ir blogų ketinimų pilnos Kupidono akys lakstė stadionu, kur jau sukosi žaidėjai. Jam tai ne motais, reikia surasti ryškesnį blyksnį lietaus plaunamoje pilkumoje.
Kairėn. Dešinėn. Zvimbt! Tiesiai pro jo ausį, iš nugaros, praskriejo apvalus kamuolys ir nuskrido žemyn.
- Cha, - plačiai, dantis rodydamas, išsišiepė Monro ir smarkiau apsivyjęs kojomis šluotą, šovė žemyn. Į visas puses zigzagais nuo jo bandantis pasprukti muštukas, rodės, nujautė, kad jam tuoj skaudės šonus. Vaikinas ir kamuolys lenktyniavo visai pažeme, dar dar ir kojomis šeštakursis būtų padaręs vėžes, bet kai jau rodės, kad veidu susiplos į pažliugusią žemę, jis vos ne vos pasivijo tą suknistą kamuolį, užsimojo blokštu ir nužiūrėjęs kur it kokia laputė sukinėjasi grifų gaudytoja, tvojo iš visų jėgų. Neketino žaisti gailėdamasis žmonių, čia atėjo, kad pristumtų tuos geltonai juodus idiotus arčiau pergalės.

[Atmušimas į Klarę Konę Karter 3; 5]

*

Neprisijungęs Adam Green

  • II kursas
  • *
  • 51
  • Taškai:
Adam'as jautėsi be galo išdidus. Praėjusio čempionato metu kapitono rolę užėmė jo sesuo Stevie, o štai dabar ši garbė teko jam. Teliko tikėtis, kad Green'as neapsijuoks, o parodys sesutei, kaip reikia žaisti, kad komanda laimėtų. Beliko tikėtis, kad pavyks sėkmingai švaistytis blokštu.
Deja, rungtynių rytas visą išdidumą išpūtė iš vaikino. Orelis pasitaikė, sakykime taip, nekoks, tad grifas žinojo per kelias akimirkas peršlapsiąs. Nereikia ir sakyti, kad būtent taip ir atsitiko - rudaplaukis šlapias šlaputėlis buvo rungtynėms dar neprasidėjus. Vos pakilęs į orą jis gavo tai pamiršti, nes ištiko ir kita problema: jis dar ir nieko nematė. Tarsi neužtenka to, kad iš komandos narių žinojo tik bendraamžę Klarę, kiti komandos nariai buvo... Sunkiai nuspėjami. Mažylis Ashton'as, jeigu kapitonas gerai atsiminė jo vardą, gal dar ir būtų normalus, jeigu būtų bent kiek vyresnis. Kokia komandai nauda iš vienuolikos metų pyplio? Na, bet tarkim. O ką kalbėti apie tą kažkokią varlę, kurios vardo neįmanoma prisiminti? Adam'as net nebandė jo ištarti. Jeigu ji nulaikys kritlį rankose, viskas bus gerai. Paskutinioji komandos narė turėjo normalų vardą, tačiau buvo tokia neįsidėmėtina, kad be vardo kapitonas daugiau nieko ir neprisiminė. Savaime aišku, per tokį lietų veido ir neįsimins.
Kurį laiką Adam'as skraidė virš visų žaidėjų. Tiksliau, jis manė, kad tai daro, nes nieko tikrai matyti negalėjo. Įsivaizdavo, kaip bus smagu nusileisti po rungtynių, mat žemė bus kiaurai permirkusi. Vis dėlto dabar apie tai galvoti nevalia. Reikėjo ieškoti juodo skraidančio kamuolio, kad galėtų paleisti jį į kurį nors geltonu apsiaustu vilkintį žaidėją. Tik dabar Green'as susiprato, kaip grifams pasisekė: ryškus geltoni apsiaustai tokiu oru matosi tikrai geriau už gerokai tamsesnius juodus. Rudaplaukis patenkintas išsišiepė ir padidino greitį. Vos su kažkuo nesusidūrė (nors, žinoma, tai galėjo būti tik stulpas ar iš viso paukštis), tačiau kažkokiu būdu pavyko išsilaikyti ant šluotos. Vis dėlto ji buvo slidi, tad Adam'ui teko įdėti nemažai pastangų, kad nenusiristų. Dėl šios priežasties jis šiek tiek pametė mintį, kur skrido ir ką čia darė. Tai iššaukė garsų keiksmą, kurio tikriausiai vis tiek niekas negirdėjo. Ką gi, gal ne taip ir blogai tas lietus, ar ne? Gali keiktis kiek nori, neišgirs nei mažylis Ashton'as, nei teisėjai, nei dar kas nors. Tiesą sakant, tikriausiai neišgirsi ir pats.
Staiga Green'ui į galvą vos neatsitrenkė kažkas juodas ir ryškiai sunkus. Vaikinas taip nustebo, kad iš pradžių nesuprato, kas čia įvyko. Vis dėlto po akimirkos atėjo suvokimas: juk tai ne kas kitas, o kaip tik tas daiktas, kurio bando ieškoti Grifų Gūžtos komandos kapitonas! Tvirčiau suėmęs šluotą rudaplaukis nusekė paskui juodą tašką, jau pamažu nykstantį už lietaus uždangos. Laimei, grifas turėjo gerą šluotą (o kaipgi, juk paveldėta iš sesutės!), tad netrukus šiek tiek prisivijo kamuolį. Dabar tereikėjo jo nepaleisti iš akių. Ir tuo pat metu kažkaip išsirinkti auką. Švilpių Green'as nepažinojo visai, tad asmeninių sąskaitų kol kas neturėjo. Įtarė, kad teks rinktis tą, kuris reikiamu momentu tiesiog bus arčiausiai. Mergaitė, berniukas, varlė? Koks skirtumas, svarbiausia, kad kamuolys pataikytų kaip tik ten, kur reikia. Akies krašteliu grifų kapitonas pamatė geltoną apsiaustą. Jis judėjo nelabai toli, tad buvo galima tikėtis, kad pavyks tiksliai paleisti kamuolį, tereikėjo kažkaip neišmesti blokšto. Tvirčiau jį suspaudęs Adam'as pasivijo vėl sprunkantį kamuolį. Užsimojęs trenkė per jį, ir apsižvalgė. Pavyko?!


[Atmušimas į Kupidoną Monro: 2; 4]

*

Neprisijungęs Nikita Borelič

  • ***
  • 71
  • Lytis: Moteris
  • speaking in flowers
Dvi pirštiniuotos rankos, kurios bandydamos paslėpti lengvą nervulį spaudė šluotigalį, ir, akinių dar neišdraskytos plačiai pravertos akys, buvo vieninteliai dalykai, kurie išdavė, kad tai pirmasis Nikitos žaidimas. Veide trūkčiojo menka šypsenėlė, o šaltis jau spėjo raudonai nudažyti strazdanotus žandus. Juk padangių aikštelėje turėtų būti linksma. Visada atrodė, kad aukštai linksma.
Kol lietus dar nespėjo įkyrėti, o kojos tvirtai lietė žemę, baltarusės didžiausia baimė buvo neišlėkti į orą anksčiau švilpuko. Mintis pirmą žaidimo sekundę gauti aprėktai savo komandos narių nebuvo romantizuota prieš miegą, o ir ta švilpių komanda buvo ištraukta iš pačių keisčiausių apipelijusių Švilpynės bendrojo kambario kampų.
Su švilpuko ženklu kilti, raudonplaukė stipriai atsispyrė nuo žemės ir ore pirmoji priglaudė savo rankas prie oda aptraukto kritlio. Nors buvo žaidžiama tik kelias sekundes ir kamuolys dar nespėjo pabuvoti kažkieno kito rankose, jis jau tapo slidesnis už vonios kambario grindis rytais ir galėjo palikti Nikitos rankas bet kurią sekundę. Švilpėranka prispaudė kamuolį tvirčiau, arčiau savęs bei pasileido skristi link Grifų Gūžtos ginamų lankų.
Net nespėjus sureaguoti, akyse jau malėsi raudoni ir geltoni apsiaustai. Kažkam, muštukui arba labai nedraugiškai nusiteikusiam žaidėjui, prašvilpus tiesiai už merginos šluotos galo, reikalai nebeatrodė tokie linksmi, kaip atrodė ant žemės ir smegenyse įsijungė ''skrisk arba krisk, mieloji'' rėžimas.
Nebebuvo laiko galvoti apie arbatas, kurios galėtų išgelbėti švilpius nuo labai didelės slogos. Su kritliu rankose puolėja negalėjo lėkti šluota labai greitai per visą šitą lietaus-apsiaustų makalynę, ypač kai viena iš neprasčiausių šluotų, ant kurios septintakursė yra skridusi, buvo dar šlapesnė negu pati švilpė. Mergina pradėjo kilti dar aukščiau, negu jau buvo. Gal iš viršaus bus daug mažiau tikimybių būti nutrenktai aklo grifo. Arba muštuko. Apie tuos gražuolius strazdanė galvojo mažiausiai, tačiau susimąstė, kad vertėtų susimąstyti ir dėl savo kaulų saugumo, jeigu vienas iš jų praskrietų per arti.
Iš viršaus jokio gero vaizdo nebuvo. Kritlį reikėjo mesti dabar. Tačiau kas iš to? Jeigu ką treniruotės ir buvo parodžiusios, tai tik tai, kad įprastai nuobodžiaujantys gynėjai pradžioje būna pasiruošę apginti savo koledžo lankus taip, tarsi jie būtų seneliai saugodami namo langus nuo vaikų, žaidžiančių su kamuoliu kilometro spinduliu. Intuicija sakė mesti. O gal perduoti? Tačiau antrojo Švilpynės puolėjo šalimais nesimatė ir šią ''ką daryti su šitu kamuoliu, padėkit man kažkas, prašau'' dilemą Nikitai reikėjo išspręsti pačiai.
Akyse geriau matydama lankus, švilpė pasileido apačion link jų. Daryti apgaulingus judesius, tokius, kokius kažkada gyvenime matė darančius kitus žaidėjus buvo per daug rizikinga, kritlis galėjo laisvai išslysti iš rankų.
Adrenalinas spaudė krūtinę, gal todėl mergina kolei kas nejautė labai didelių šalčio kąsnių ir sėkmingai nekreipė didelio dėmesio į dangaus ašaras. Grifų Gūžtos lankai akyse švytėjo visu gražumu.

[-]
for the ones who dream of stranger worlds

*

Neprisijungęs Ashton Hughes

  • III kursas
  • *
  • 70
  • Taškai:
 Ashtonas labai laukė kvidičo rungtynių. Patekti į Grifų Gūžtos komandą! Dar pirmame kurse! Berniukas džiaugėsi ir negalėjo patikėti, jog tai ne sapnas. Nenusiminė net pamatęs, kokiu tragišku oru teks žaisti. Kriokliu bėgantis vanduo slėgė prie žemės ne ką mažiau nei apsaugos, tačiau jis neketino pasiduoti. Skraidymas su šluota dar prieš Hogvartsą, meilė skraidymui ir laisvės jausmas, apimantis, kuomet vėjas kedena plaukus ir atrodo, jog niekas nepavys...
 Kad kita gynėja bus vyresnė, Ashtonas žinojo. Sunkiai būtų atskyręs, kuri iš Švilpynės žaidėjų buvo toji Delfė Digori. Ir tas neatpažinimas nebuvo jo kaltė - esant šitokiam matomumui ir vilkint lietpalčius, vos gebėjo atskirti savo komandos narius nuo priešininkų. Nieko, pamatysiu. Ji irgi skris prie lankų.
 Ak taip, gynėjo pozicija. Gins lankus lyg Tėvynę, nors ir yra vienas iš mažiausiai svarbių komandos narių, gal net pats menkiausias. Dėl gaudytojos Klarės niekuomet nebuvo sudvejojęs, juk ji pagavo tiek daug aukso šmaukštų, tačiau prieš pasigirstant teisėjo ar teisėjos švilpukui, pradėjo jausti nerimą. Apsaugoti Klarę. Svarbiausia yra apsaugoti Klarę. Aukso šmaukšto vertė - šimtas penkiasdešimt taškų,- kartojo mintyse žodžius, it atsiskaitymui paskutinę minutę bandantis pasiruošti mokinukas, nors tai buvo girdėjęs ne kartą.
 Pro liūtį, paliksiančią daugybę purvo bent savaitei, įžiūrėti ką nors buvo sunku. Išgirsti irgi, kadangi tribūnose sėdintys mokiniai nepasibaidė tokio oro ir į rungtynes atėjo. Hughes paskutinė kartą patikrino, ar gynėjo pirštinių dirželiai gerai užsegti ir apsižergė stipriai suspaustą ir išslysti norinčią gražuolę šluotą. „Atgimusi Ugnis“- niekad nebūtų galėjęs pagalvoti, kad sėdės ant tokios nuostabios šluotos. Čia tau ne varvinti seilę ir spoksoti į „Aukščiausios rūšies kvidičo prekes“ Skersiniame skersgatvyje. O kuomet šluota greita, lengvai valdoma, buvo galima viską atleisti. Paskutinės sekundės ir... Stipriai atsispyrė nuo žemės sulig švilpuku. Iškart pasuko šluotą link Grifų Gūžtos lankų, pasiryžęs įrodyti visiems, kad nėra pyplys ir šluota skraidyti moka. Jis nesuterš Grifų Gūžtos vardo ir gal būt kada nors bus išgraviruotas prie geriausiųjų žaidėjų.
 Nurijo seiles. Turbūt pervertino savo galimybes, nes vėjas pūtė iš lankų pusės ir skrido lėčiau, negu norėjo. Laisvės jausmo, kuomet vėjelis kedena plaukus nebuvo, nes šie jau buvo sušlapę ir prilipę prie kaktos. Lietpaltis ne ką padėjo, nes drėgmė sunkėsi visur, kur tik galėjo. Dėl Merlino trumpikių... Pagaliau pasiekęs lankus, jis atsisuko į aikštę, kur turėjo vykti veiksmas. Per daug pasigrožėti neturėjo kuo, kadangi lietus nuostabųjį kvidičo grožį pasisavino (įdomu, į ką žiūri kiti mokiniai ir mokytojai?). Ashtonas nusikeikė labai negražiu ir tik Kornvalyje naudojamu keiksmažodžiu, nes pamatyti Švilpynės puolėjus bus labai sudėtinga. Pasitikėjimas savimi krito žemyn, bet Hughes nenukabino nosies - nesusimovė, nes dar nė vienas kritlis neskriejo į jo saugomus vartus.
 Kažkur šalia sušmėžavo grifiška atributika ir pirmakursis spėjo, jog ten Klarė. Vargšelė, juk aukso šmaukštas - ne kritlis, dar mažesnis. Tolimiau sušmėžavo geltona ir pasigirdo garsas, tinkantis atmuštam muštukui. Klarė! Grifiukas pasuko šluotą, jog jei tik būtų įmanoma, apsaugotų gaudytoją. Gal nusiris nuo šluotos, bet bent jau purvas - žemė minkšta. Paspartino šluotą, kad suspėtų, nes bet kokia kaina reikėjo išsaugoti septintakursę gyvą, sveiką ir su aukso šmaukštu rankoje. Kad ir savų kaulų sąskaita.

[Bandymas uždengti Klarę Konę Karter stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją: 4, 6]
If you stand for nothing, what’ll you fall for?- A.Ham "Hamilton"


*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
- Net ir varlėms nepatinka toks oras! - vietoj "labas rytas" visiems iš eilės kartojo Deoiridh kvidičo rungtynių dienos rytą. Buvo daugiau nei akivaizdu: bus klaikiai šalta, šlapia ir bjauru. O juk mergaitė ne itin norėjo žaisti komandoje... Ir kaip aš čia atsidūriau? Negi visame koledže nėra ko nors, kas norėjo tai daryti? Ne, būtina įkišti žmogų, kuris anksčiau nėra skraidęs! Deoiridh nejučia prisiminė pamoką su Sigurdu. Vis dėlto reikėjo kuo greičiau mintis nukreipti kitur: pavyzdžiui, į tai, kaip reikės išsilaikyti ant šluotos. Deja, jokių kerų, kuriais galėtų save prisiklijuoti, Deoiridh nežinojo, tad tikriausiai teks kliautis rankų jėga. O juk dar reikės ir kritlį nulaikyti. Gyvenimas tiesiog nuostabus...
Vos pakilusi nuo žemės ketvirtakursė nieko aplinkui nebematė. Buvo šiek tiek gaila, kad komandoje nežaidžia rėksnys Mulungu: jeigu jis būtų kapitonas, komandos draugai bent jau girdėtų patarimus. Nes dabar išgirsti kapitono žodžius buvo tiesiog neįmanoma. Teliko tikėtis, kad jis nieko nesakys, nebent yra visiškai kvailas: be reikalo rėkti tokiu oru pradėtų nebent visiškas idiotas. Susimąsčiusi apie idiotus Deoiridh staiga suprato, kad Elliw mokosi ne kur kitur, o Švilpynėje. Jeigu ji žaidžia, pergalė raudonųjų komandai garantuota. Deja, rudaplaukė buvo tikra, kad ta kvėša šiuo metu ant šluotos nesėdi. Ir nesėdėjo, nes jau seniai būtų nusiritusi. Ne, to tikėtis tikriausiai neverta, tad reikia žaisti ir kažkokiu būdu laimėti. Koledžo garbė mergaitei nerūpėjo visiškai, tačiau tikėjosi, kad pergalės atveju Matthew ja didžiuosis.
Deoiridh skraidė... Kažkur. Nežinojo, kaip aukštai yra, nežinojo, kas yra aplink ją. Kažkokiu būdu suvokė, kad kamuolys atiteko priešininkams, tad reikėjo apsispręsti: ar bandyti jį atsiimti, ar nuveikti kažką kita? Škotė nežinojo, kas tas "kažkas kita" galėtų būti, tad pradėjo akimis ieškoti raudono kamuolio. Deja, visos raudonos dėmės, kurios galėjo būti kamuolys, pasirodydavo besantys mergaitės komandos draugai. Kritlis atrodė sėkmingai išgaravęs iš šio pasaulio. Žinau, kad švilpiai mėgsta valgyti, bet negi surijo ir kamuolį? kandžiai pagalvojo Deoiridh. Kadangi niekaip nesisekė pastebėti puolėjams reikalingo kamuolio, mergaitė pradėjo nuobodžiauti. Kvailas lietus niekaip nesiliovė, ji nieko nematė, nežinojo, ką daryti. Jau beveik ketino leistis ant žemės ir tiesiog keliauti į bendrąjį kambarį. Vis dėlto Deoiridh suprato, kad tokiu atveju Matthew ne tik ja nesididžiuotų, bet dar ir baisiausiai nusiviltų. Taip skriausti koledžo vadovo nesinorėjo, tad grifiukė liko ant šluotos ir pradėjo dar įnirtingiau dairytis. Pagaliau pamatė kažką, kas tikrai privalėjo kritlis ir nuskubėjo ton pusėn. Jau ketino siekti kamuolio, kai planus sugriovė netikėtas vaizdas: kažkoks nematytas švilpis, tikriausiai atmušėjas, sėkmingai aptiko muštuką. Maža to, jis turėjo tiek įžūlumo mušti jį vienos iš Grifų Gūžtis komandos narių link! Šito atleisti nebuvo galima, tad Deoiridh mintyse prisiekė, kad jam atkeršys, tačiau dabar reikėjo bandyti gelbėti komandos draugę. Žinoma, į galvą atskriejo klausimas, kodėl ji turi tai daryti, tačiau netrukus atslinko ir atsakymas: ji aikštėje šiuo metu neveikia nieko naudingo, tad tikrai geriau bus, jeigu muštukas pataikys į ją, o ne į tą, kuri tikrai yra naudingesnė. Tuo labiau, kad, jeigu Deoiridh gerai įžiūrėjo, juodasis kamuolys skriejo komandos gaudytojos Klarės link. Ta mergina turėjo svarbesnio darbo nei terliotis su muštukais, tad animagė darė viską, kad atsidurtų tarp kamuolio ir merginos.

[Bandymas uždengti Klarę Konę Karter stojant tarp jos ir muštuko, skriejančio į ją: 5, 6]
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Delfė Digori

  • VII kursas
  • *
  • 168
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • “Everything I know I learned from dogs.” – Nora Roberts
Įžengus į kvidičo aikštę, Delfė pajuto nebebaimę, o džiugų jaudulį. Nors kvidičą žaidė pirmą savo gyvenime, jautė laimę, džiugų jaudulį, kurį duoda aišku, tik kvidičas, o svarbiausia jautė laimę, kad kažkas patikėjo jos jėgomis. Ji girdėjo, kad Grifų Gūžtos gynėjas bus pirmakursis, bet vardo neatsiminė. Ir nors kažkas jos mintyse sakė, kad O Delfe, juk tai tik pirmakursis..., kita jos dalis savimi nepasitikėjo ir manė, kad tas pirmakursis tikrai žais geriau už ją.
Šaltas vėjas iš kart palietė Delfės veidą, ji susikaupė ir nusprendė nebegalvoti apie nesąmoningas mintis, kaip jai nepavyks, kaip viską sugadins ir metus nebegalės pažiūrėti švilpiams į akis. Digori troško nebeturėti tokių minčių, nes kuo daugiau jų  buvo, tuo daugiau ji nebejautė džiugaus kvidičo jaudulio, jautė baimę. Atsispyrusi nuo žemės lengvai pakilo į viršų, linksmai išsišiepė iš laimės (bent jau taip vaidino) ir nuskrido link lankų.
Didžiausias merginos troškimas buvo įrodyti, kad gali. Delfė širdyje jautė, kad jos pastebėti neįmanoma, todėl galimybė žaisti kvidičą ir užimti tokią svarbią gynėjos vietą buvo nerealus jausmas. Tad ji dar labiau susikaupė ir subarė save, kad vis tiek galvoja apie savo paaugliškas nesąmones. Ir nors buvo šlapia ir šalta, švilpynės koledžo mokinė pajuto, jog visa tiesiog dega nuo karščio ir yra šlapia nuo prakaito.
Oras Delfei nepatiko. Būtų buvę daug šauniau, jei pirmosios jos rungtynės būtų buvusios šiltos, su menku vėjeliu, kur nespigina saulė. Dabar buvo labai šlapia, šalta, nors merginai buvo karšta ir Delfė, kitados džiugiai laukdama pirmų rungtynių, troško, kad jų gaudytoja kuo greičiau pagautų šmaukštą ir nusispjaut, koks bus rungtynių rezultatas.
Dabar mergina žinojo, kad jos užduotis apsaugoti Kupidoną Monro. Net sukandusi dantis bandė susigaudyti ką jai daryti. Pavargusi ir suplukusi, nors kažkas galvoje sakė, jog žaidė dar visai neilgai, Delfė įsikando į lūpą, kad nepravirktų.
Digori buvo susikaupusi kaip niekad, o galvoje sukosi vienintelė mintis: Kodėl,ar man reikia to, ką aš sau maniau, kad ėjau tiesiai į mirtį? Kodėl aš ėjau žaisti šį žaidimą? Bet jau niekur nedingsi. Delfė įkvėpė ir iškvėpė,  pabandė nusiraminti ir į viską žiūrėti pozityviai - juk viskas gali būti ne taip ir blogai.
Švilpynės koledžo mokinė stipriai stebėjo žaidimą, vien dėl to, kad jai buvo šiek tiek nuobodu. Bet nespėjus susigaudyti kas kur skrenda, Delfė suprato, kad ji vietoj to, kad apgintų Švilpynės atmušėją, tingiai mąsto apie visokias "avytes". Ji staigiai apsuko šluotą, kad vos nenukrito. Mergina tyliai susikeikė ir greitai pradėjo skristi link Kupidono. Švilpė sukando dantis, išplėtė akis ir garsiai kvėpuodama ragino šluotą greičiau skristi. Pulusi į neviltį ji pabandė dar greičiau skristi, bet vėl vos nenukrito, tad supratusi, jog per greitį nieko nepadarys, ramiai, bet ir greitai nuskrido link Švilpynės atmušėjo.

[Bandymas uždengti Kupidoną Monro stojant tarp jo ir skriejančio muštuko į jį: 1,3]

*

Neprisijungęs Cristal Daunt

  • VI kursas
  • *
  • 213
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • carpe diem
Šaltis. Lietus. Kvidičas. Ne pati geriausia kombinacija, tačiau grifė nieko negalėjo padaryti.
Cristal nesitvėrė savame kailyje, nebežinojo kur dėtis. Ją gasdino apsijuokimas prieš komandą, kurios labai gerai net nepažįsta. Nors žaliaakė skraidė labai gerai, tačiau nežinojo ar turi reikiamų savybių būti puolėja. Ir išvis ji stebėjosi kaip kiti grifai ja pasitiki ir leidžia būti puolėja.
Persisunkęs vandens raudonas Grifų Gūžtos kvidičo džemperis buvo nepatogus ir sunkus, Cristal neįsivaizdavo kaip jai reikės pakilti į orą. Atrodė, kad tos kelios minutės iki teisėjo švilpuko buvo kaip kelios valandos. Pagaliau, kai visos šluotos kilo į orą, Cristal stipriai atsispyrė ir nuskrido į viršų. Pakilti nebuvo sunku, tačiau susigaudyti buvo sunkiau. Aplink ji matė tik kaip vėlevas plėvesuojančias raudonus ir geltonus apsiaustus. Grifė nežinojo kur dėtis. Visi jos komandos nariai skubiai susgaudė ir jau buvo užsiemę savo reikalais, o vargšė žaliaakė taip ir liko kyboti ore. Aplinkui daug kas šaukė ir nėjo suprasti ar čia yra šaukiama ant Cristal ar ne. Prisiminusi savo poziciją, Cristal pakartojo sau ką kartojo prieš miegą kiekvieną naktį. Puolėjas meta kritlį į lanką. Vadinasi reikia iš kažkur gauti kritlį. Matomumas buvo blogas, bet brunetė greitai pastebėjo kaip kritlį jau laiko švilpės puolėjos rankos.
Ne per greitai, bet ir ne vėžlio greičiu Cristal ėmė skristi link švilpės, kuri turėjo kamuolį. Aplinkui grifai ir švilpiai skraidė dideliu greičiu ir brunetė bijojo prarasti pusiausvyrą arba dar blogiau - nukristi nuo šluotos. Tada tikrai susilaužytų visas galūnes. Ir žinoma, Grifų Gūžta pralaimėtų rungtynes. Kuo stipriau rankomis suėmusi šluotgalį mergaitė yrėsi paskui Švilpynės puolėją. Ji greitai skrido link Grifų Gūžtos lankų. Cristal kuo skubiau turėjo atimti kamuolį, nes kitaip Švilpynė priartės prie pergalės. Greičiau pasileidusios brunetės kiekvieną kūno ląstelę užplūdo adrenalinas. Ji pagaliau įsijautė ir pasijautė kiek laisvesnė. Kvidičas buvo jos mėgstamiausias sportas ir dabar ji nenorėjo būti niekur kitur tik šioje aikštėje, kad ir tokiu nemaloniu oru.
Priartėjusi prie švilpės ir prie Grifų Gūžtos lankų Cristal ėmė galvoti kokią strategiją pasirinkti kritliui perimt. Labiausiai Cristal bijojo, kad švilpė nuspręs mesti krirlį ir pataikys. Tačiau tai būtų labai sunku, juk jai dar iko nemažas atstumas nuo lankų. O gal ji mes ir Cristal pagaus kamuolį ore? Greitai nuvijusi tokias mintis brunetė pastebėjo kaip sulėtėjo. Kai toks vėjas putė buvo sunku skristi, o dar tie peršlapę draužiai.
Pažiūrėjusi žemyn Cristal pasigailėjo. Aukščio baimės trylimetė neturėjo, bet nesitikėjo, kad visą šitą laiką skraidė tokiame aukštyje. Toliau esanti švilpė kažkodėl sustojo, matyt svarstė ką daryti. Tos kelios akimirkos leido žaliaakei apsidairyti ir pasižiūrėti ką veikia kiti grifai, tačiau atsisukusi net nebandė suprasti kas iš tikrųjų vyksta. Tos kelios poilsio sekundės grifei daug kainavo. Atsisukusi atgal mergaitė pastebėjo, kad jos jau kurį laiką vaikomasi puolėja nėrė apačion lankų link. Supykusi ant savęs, kad užsižiopsojo, Cristal taip pat palinko žemyn ir visu greičiu pasileido paskui. Žaliaakė nesitikėjo, kad jos šluota taip greitai gali skristi ir pati džiaugėsi savimi, kad nenuskrido nuo jos į orą. Kai tarp švilpės ir grifės liko visai nedidelis tarpas, grifė ištiesė rankas, paleidusi šluotą, kas nebuvo pati protingiausia mintis, ir iš už nugaros pabandė rankomis atimti kritlį iš švilpės puolėjos.

[Perėmimas iš rankų: 3]
my morning face:

*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 399
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
 Jones labai jaudinosi ir labai labai bijojo. Juk jis žais kvidičą! Tai buvo labai rimtas dalykas trečiakursiui.  Na, jis dalyvavo dvikovų turnyre, bet čia viskas kitaip nei dvikovų turnyre. Juk jam dabar reikės sėdėti ant šluotos ir nenukristi, o ne kerais svaidytis. Plius čia žais ne vienas, o su komanda ir jei ką nors padarys ne taip, sugadins žaidimą visai komandai, o ne tik sau. O ir žiūrovai stebės berniuko klaidas bei viską prisimins dar ilgai.
 Ryan'as oru nebuvo patenkintas. Apsiniaukęs dangus ir lietus pilantis kaip iš kibiro tikrai neviliojo eiti į lauką. O dar pučiantis šaltas vėjas, kuris medžius bandė prie žemės nulenkti... Tiesiog norėjosi sėdėti kambaryje ant lovos ir skaityti kokią nors įdomią fantastinę ar romantinę knygą. Bet jam reikėjo žaisti kvidičą. Juk berniukas negalėjo sugadinti visko savo nepasirodymu ir baime, kad kas nors nepavyks. Apie tai bemąstydamas, švilpukas pakilo iš savo labai patogių patalų ir apsirengė kvidičo kelnes ir megztinį. Tada dingo iš kambario.
 Bėgdamas ir dusdamas nuo greito bėgimo, švilpis pagaliau buvo vietoje. Čia jis apsirengė likusią aprangą bei užsidėjo visas apsaugas. Pagriebė šluotą ir išbėgo į aikštę. Po kelių akimirkų užšoko ant šluotos ir įsikibo į ją. Pilkaplaukis skraidęs ant šluotos buvo labai mažai, tad dabar jam teko pasistengti geriau ant jos laikytis ir balansuoti. Jis labai tikėjosi, kad nenukris nuo šluotos iš kur nors aukštai.
 Rudaakis skraidė gana neaukštai. Kol kas jis bijojo skristi aukščiau, nors rungtynės jau ir prasidėjo. Jones stebėjo viską iš apačios sekdamas akimis kritlį. Bent kol kas jis nusprendė, kad taip daryti bus daug protingiau nei lysti tiesiai ten kur vyko pats įkarštis. Juk būdamas neviduje visų įvykių jis galės bandyti apginti atmušėją nuo muštuko ir bus naudingesnis nei darydamas nežinia ką. Tik jis nežinojo kas per žaidėjai žaidžia jo komandoje. Visi švilpiai buvo kažkokie nematyti ir vyresni už berniuką. Aš čia jauniausias ir turbūt žaidžiu prasčiausiai... pagalvojo Jones ir atsiduso. Jis galėjo sugadinti viską vien todėl, kad buvo jauniausias iš čia esančių ir kvidičą žaidė mažiausiai. Iš viso jis juk turi tapti magizoologu, o ne kvidičininku. Gal vis tik padariau klaidą nuspręsdamas, kad manęs reikia komandoje ir, kad man reikia žaisti kvidičą? Juk aš nieko dorai nemoku daryti ir panašiai... vėl pamąstė švilpis, bet tada jis prisiminė kaip norėjo žaisti ir laukė šių rungtynių. Tada vaikinuko akyse pasirodė ryžtas ir ugnelė žaidimui. Juk Švilpynė turi vėl laimėti kvidičo rungtynes! O jei berniukas kaip nors pagelbės švilpiams ir taip jis bus prisidėjęs prie pergalės! Tada berniukas vėl gražino akis į žaidimą. Jis buvo šiek tiek praleidęs. Tada pamatė skrendantį muštuką atmušėjo link! Atrodo atmušėjo vardas bei pavardė buvo Kupidonas Monro. Tada baigė mąstyti apie vardus ir panašiai bei pradėjo kilti į viršų. Jis šoko prieš muštuką tikdėdamasis apginti atmušėją nuo muštuko. Jam reikėjo būti naudingu ir padėti savo nuostabiai komandai.

[Bandymas uždengti Kupidoną Monro stojant tarp jo ir muštuko, skriejančio į jį: 2, 4]
There's no such thing as fate.

*

Neprisijungęs Rosemarie Mortimer

  • Burtininkė magizoologė
  • *****
  • 711
  • Lytis: Moteris
  • I wonder why
RPG vertinimas

Amira Eliadė: 10
Klarė Konė Karter: 10
Kupidonas Monro: 8
Adam Green: 9
Nikita Borelič: 8
Ashton Hughes: 9
Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith: 9
Delfė Digori: 6
Cristal Daunt: 7
Ryan Jones: 8

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų

Amira Eliadė [9,5] - Klarė Konė Karter [9] = KS [0,5] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Kupidonas Monro [9] - Klarė Konė Karter [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Kupidonui Monro.
Adam Green [9] - Kupidonas Monro [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Adam Green.
Ashton Hughes [6] - Kupidonas Monro [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Ashton Hughes.
Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith [7,5] - Klarė Konė Karter [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Deoiridh.
Delfė Digori [7,5] - Adam Green [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Delfei Digori.
Cristal Daunt [6,5] - Nikita Borelič [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Cristal Daunt.
Ryan Jones [7] - Adam Green [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Ryan Jones.

Komandinis koeficientų palyginimas

Grifų Gūžta [2,5] - Švilpynė [2,5] = KKS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Kauliuko rezultatas

Amira Eliadė: 1
Klarė Konė Karter: 3
Kupidonas Monro: 3
Adam Green:  4, 1
Nikita Borelič: -
Ashton Hughes:  2, 6
Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith: 2, 2
Delfė Digori: 1
Cristal Daunt: 3
Ryan Jones: 4

Amira Eliadė nepastebi aukso šmaukšto.
Klarė Konė Karter nepastebi aukso šmaukšto.
Kupidonas Monro tiksliai muša muštuką į Klarę Konė Karter.
Adam Green tiksliai muša muštuką į Kupidoną Monro.
Nikita Borelič neatlieka veiksmų.
Ashton Hughes sėkmingai apgina Klarę Konę Karter nuo muštuko.
Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith neapgina Klarės Konės Karter nuo muštuko.
Delfė Digori sėkmingai apgina Kupidoną Monro nuo muštuko.
Cristal Daunt sėkmingai perimą kritlį tiesiai iš varžovės rankų.
Ryan Jones veiksmas anuliuojamas, nes komandos draugas jau apgintas.


Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis Cristal Daunt rankose. Dėl sėkmingai perimto kritlio, galima iš karto mesti į lankus.
Muštukas į Ashton Hughes gali pataikyti dar 3 kartus.
Muštukas į Delfę Digori gali pataikyti dar 3 kartus.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 - 0 Švilpynė.

I wish I told a different tale

*

Neprisijungęs Kupidonas Monro

  • VI kursas
  • *
  • 86
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • The fact that you think I care amuses me.
Šypsena, rodės, net skruostus praplėš kai pamatė, jog taikliai paleido kamuolį į grifų gaudytoją. O taip pat greit ta plati šypsena dingo nuo veido kai pasigirdo garsus kaukštelėjimas - rodos net ausyse ėmė spengti. Ir štai - lyg sulėtintame filme kadras po kadro link jo artėjo nuožmusis muštukas, kurį vos galima įmatyti per visur pilantį lietų. Lašai liejo vaizdą, bet rankos, lyg išsiugdžiusios savo intelektą, tvirtai apsivijusios nuo vandens jau slidų blokštą, pačios užsimojo, o pats Kupidonas taip palinko artyn, jog tuoj tuoj šniosis žemyn.
Deja, nepasigirdo kaukštelėjimas ir smūgio jėga nenustūmė jo atgal. Vietoj to, baisusis kamuolys tvojosi kažkam į kūną ir Monro vos sustabdė blokštą vidury smūgio, kad tik nesuskaldytų tam nelemtam žmogui kaukolės.
- Nuo proto nušokai?! Ne tavo pareiga prieš muštukus šokinėt, kad ir kaip nori savo nelemtą makaulę susitrenkt! - užrėkė Monro. Nė nematė berniukas ar mergaitė, o tai būtų pritaikęs ir margesnių žodelių. Norėjo užtvoti blokštu ir visai ne netyčia, bet žinojo, kad jei jį diskvalifikuos - švilpių komanda mirusi, kremuota, apverkta, apgiedota ir palaidota dešimt metrų po žeme.
- Dar kart iškrėsi tokį, suvanosiu galvą blokštu, - teišspjovė jis, supratęs, kad reikia nurimti. Nuo pykčio verdančiu kūnu muštuko niekaip neras.
Sugriebęs slidų šluotkotį apsisuko ir pakilo aukščiau, nes susišvietė, jog lietus, kuris pylė net ne kaip iš kibiro, o kaip iš dešimt, mažiau jį paveiks aukštumose.
Vaikinas primerkė, bandydamas neleisti akims nukrypti prie lakstančių raudonų ir geltonų taškelių. Jam tereikėjo skenuoti kvidičo aikštę lėtai ir atidžiai. Juk muštukai du, net jei vienas kažkur prašapęs, kitą, net per tokį suknistą orą, pamatyti turės. Slegiančioje dangaus pilkumoje bolavo švilpių lankai, bet prie jų sukiojosi tik gynėja. Aha... Žemiau irgi nieko. Kairėn, dešinėn. O gal apsukti suknistą ratą aplink savo ašį? Ne, švilpių pusėje, nors šauk galvon, nieko.
Monro palinko ant savo šluotos ir lėtai, tarsi dabar žemiau jo nevyktų įnirtingas žaidimas, ir lyg jis turėtų visą laiką pasaulyje, judėjo grifų lankų pusėn. Po juo prazvimbė puolėjai, bet tai netrikdė - tegu vaikosi savo kritlius kaip akis išdegę, kas jam.
Jei muštukas ne aukštai danguje, jei ne grifų ir ne švilpių pusėje tai...
It jį vytusi šimtas širšių, Kupidonas palinko ant šluotos ir šovė žemyn. Akyse suraibuliavo, kraujas užkaito, o šaltis teliko aspektu kažkur už žaidimo ribų. Bato galas paniro į purvą ir Monro vos nenusivožė nuo šluotos, kai akies kampelyje suraudonavo. Apsisukęs ir vos nenuskridęs nuo šluotos šoniškai, jis net kojomis irdamasis ėmė karštligiškai vytis muštuką.
Pasilenkęs dešinėn taip, kad skrido vos ne šonu, be jokios sveikos baimės jis apskriejo švilpių lankus ir visai pažeme nusivijo kritlį. Išsisuko nuo pasimaišiusio žaidėjo, vos kaktomuša nesitrenkė į lankus ir galiausiai pasivijo tą nelemtą daiktą, visai prie pat žemės. Vos ne gulomis ant šluotos jis užsimojo ir blokštu tvojo, pasiųsdamas muštuką aukštyn be jokio garbingo atsisveikinimo. O tada sekė jo didingasis Ikaro skrydis - plojosi į šlapią, purvu pasruvusią žemę kūlversčiais, žnektelėjo nosimi žemyn, o galiausiai apsivertė ant nugaros. Suniurzgė, o vaizdas susidvejino ir apsisuko.
- Kad mane už kojos ant lanko pakabintų, - suniurzgė Monro.
Šiaip ne taip atsistojo, plaukų galas ir visa nugara buvo aplipusi purvu. Na, beliko tikėtis, kad lietus veiks taip pat gerai kaip skalbimo mašina.
Šiaip ne taip purve sužvejojęs šluotą ir blokštą, vėl kilo aukštyn.

[Atmušimas į Adam Green 4;6]

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ką gi. Deoiridh šitai komandai tikrai nereikalinga. Muštuko, kuris turėjo pataikyti į ją, kad apgintų Klarę, nebuvo. Mergaitėi ilgokai skraidžiojo netoliese komandos gaudytojos, nes tikėjosi, kad kamuolys kada nors teiksis pasirodyti. Ir jis pasirodė - dėl šito grifiukė buvo tikra, mat aiškiai išgirdo bumptelėjimą. Deja, jis pataikė į kažką, kas nebuvo ji. Tiesa, Klarė irgi nenukentėjo, tad bent jau dėl to buvo galima pasidžiaugti. O tu vis tiek nenuveikei nieko naudingo priminė sau Deoiridh. Galbūt būtų pradėjusi teisintis, kad priešininkų atmušėjas yra klišas ne dėl jos kaltės, tačiau labai nemėgo tokių kvailų pasiteisinimų. Kažkodėl buvo daug lengviau kaltinti save dėl menko naudingumo.
Galiausiai Deoiridh nusprendė, kad Klarė bent jau kuriam laikui yra saugi. Vyresnis švilpis, kuris ir buvo tas įžūlėlis, paleidęs į merginą muštuką atrodė nusiteikęs palikti ją ramybėje. Toks variantas rudaplaukei visai tiko. Dar smagiau buvo tai, kad vos po kelių akimirkų ji netyčia atsidūrė visai šalia Cristal ir pamatė jos rankose kamuolį.
- Šaunuolė! - riktelėjo grifiukė, tačiau įtarė, kad komandos draugė jos negirdėjo - lietus, atrodo, niekur neketino trauktis, tad ir triukšmo lygis nemažėjo. Vis dėlto dabar reikėjo apsispręsti, ką daryti toliau: ji galėtų laikytis netoliese kolegės puolimo srityje, kad galėtų jai padėti kovoti su priešininkais. Kita vertus, atmušėjai irgi nesnaudė, tad bet kurią akimirką galėjo vėl tekti ginti Klarę ar kažkurį kitą komandos draugą. Deoiridh niekaip negalėjo apsispręsti. Kurį laiką skraidžiojo po aikštę ir bandė susigaudyti, kaip tiksliai čia viskas vyksta. Neįsivaizdavo, ką veikia Grifų Gūžtos atmušėjas - gal jis į ką nors pataikė? O gal jis yra tik toks pat beprasmis komandos žmogus kaip ir ji? Vis dėlto jis yra kapitonas priminė sau škotė. Tai privertė padaryti išvadą: vienintelė komandai visiškai nereikalinga dalis yra ne kas kitas, o ji. Ta mintis nebuvo džiuginanti, tačiau dabar Deoiridh neturėjo ką daryti: turėjo likti ant šluotos ir kažkokiu būdu pakelti savo vertę. Deja, per tokį lietų tai nebuvo paprasta, nes ji ir toliau nieko nematė. Jautė, kaip vanduo upeliais teka jos apsiaustu žemyn, tačiau jau senokai nebreipė dėmesio. Daug svarbiau buvo kažkaip pagerinti regėjimą, tačiau kokia išganinga mintis į galvą neatėjo. Tuo labiau, kad šį kartą, priešingai ne treniruotėje su Sigurdu, ji lazdelės neturėjo.
- Jeigu dar kada nors pateksiu į kvidičo komandą, nužudykit mane, - garsiai visų dievų paprašė rudaplaukė. Nežinia, ar jie galėjo girdėti - jeigu neturi už žmogų geresnės klausos, tame triukšme tikrai negirdėjo nieko.
Staiga Deoirdh akys sugebėjo užkliūti už žmogaus, vilkinčio geltoną apsiaustą. Kadangi jis buvo visai šalia, mergaitė suprato: tai yra tas pats įžūlus berniokas, visai neseniai grasinęs muštuku Klarei. Atrodė nusiteikęs dar kartą pasišvaistyti blokštu, tad grifų puolėja susikaupė. Ėmė dar atidžiau žvalgytis, kas vyksta aplink. Arčiausiai buvęs komandos draugas buvo ne kas kitas, o Adam Green - kapitonas, kurio iki šiol matyti rungtynių metu dar neteko. Pati Deoiridh buvo priešininkų atmušėjui už nugaros, tad galėjo būti tikra, kad jis jos nemato. Buvo akivaizdu: taikinys šiuo atveju gali būti tik vienas: Adam'as. Dar kartelį? paklausė savęs mergaitė, nors atsakymą žinojo jau senokai: kol kas jokio kito atnešti komandai naudos ji nesugalvojo, tad teks ginti dar vieną komandos draugą. Nelabai suprato, ar priešininkas ilgai žaidžia su muštuku, ar ji visai susipainiojo laike, tačiau po kelių akimirkų jau buvo šalia Adam'o.

[Bandymas uždengti Adam Green stojant tarp jo ir muštuko, skriejančio į jį: 3, 5]
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Amira Martin

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos specialistė
  • ****
  • 310
  • Lytis: Moteris
  • Prekeivių atstovė
Net būnant be akinių sunku buvo įžvelgti kamuolius. Ak, jei tik šalmas būtų su snapeliu, būtų visai kitas reikalas. Tačiau šalti lietaus lašai kaip botagas plakė žaidėjų ir rungtynes stebinčiųjų veidus. Sprendžiant iš to, kad lietus nesilpnėjo, rungtynės pasibaigs irgi pliaupiant lietui. Na ką, jeigu kam nors bus įteikta taurė šiandien, tai iš jos galima bus gerti vandenį. Iš gaudytojos lūpų liejosi įvairūs rumuniški ir rusiški keiksmažodžiai. Šalia vis tiek nei vieno nesimatė, gali kalbėt ką nori. Skraiduolio niekur nesimatė. Tačiau pasirodė, kad kažkurią akimirką pastebėjo kitą gaudytoją. Nebuvo tikra ar tai buvo ji, Eliadei tas ir nerūpėjo. Jų keliai yra skirtingi. Rudaplaukė nematė prasmės sekt tos, kuri siekia to pat tikslo - sugauti aukso šmaukštą ir pelnyti šimtą penkiasdešimt taškų. Septintakursė nukreipė šluotą žemyn. Pirštinės atrodė kaip prilipusios prie šluotos koto.
- Nekenčiu, - burbėjo pasikartodama. Sunku buvo apsakyti ko labiau nekentė. Pirštinių, kitos aprangos, kuri nuo kurios jau tekėjo antrasis lietus ar kažkurio komandos nario. O gal ir viso pasaulio nekentė, jeigu neįskaityt jame dviejų žmonių egzistavimo.
Vis dėlto sprendimas nusileisti davė naudos. Pastebėjo bent du komandos narius, kuriems galėtų už durnumą trenkti, deja, Digori jau buvo nubausta už savo elgesį. Nusileidusi žemiau nei vyksta veiksmas, stabtelėjo. Pastebėjo geltonus marškinėlius per žemai. Rūpestingumo instinktas nebuvo pabudęs, tad arčiau švilpė neskrido. Veidą papuošė nuostaba atpažinus atmušėją, o tada į nematomą lietaus šydą atsimušė nuoširdus rudaplaukės juokas. Tas nevykėlis atrodo voliojosi purve. Kas galėjo pagalvoti, kad tai įvyks? Gal reikėjo prieš rungtynes apsilankyti pas ateities būrėją? Gaila, Hogvartse šio dalyko šiemet niekas nedėstė.
Nenorėdama į save atkreipti Monro dėmesio, nuskrido toliau nuo jo ir skrisdama užsižiūrėjo į viršų. Borelič, krūva keiksmažodžių iš kapitonės lūpų. Nepamačiusi puolėjos rankose kritlio, netruko susivokti - šio neturi ir Jones, tas kvailys juk prie Digori buvo. Apsipažinti tikrai negalėjo. Nebent Monro toks mažas ir toks greitas. Savo įsitikinimais raudonakė nebuvo tikra. Nuskridusi arčiau Nikitos, sustabdė šluotą ir šiaip ne taip ištraukė iš vienos pirštinės delną, pirštus ir, kaip sako rusai, smačnai (skaniai) užvožė kitai septintakursei antausį.
- Vėžly, tuoj pat atsiimi iš raudonų kritlį ir į lankus, į lankus. - Piktai ir garsiai šūktelėjo. Ant šlapios rankos sunku buvo taip sklandžiai užmauti pirštinę, kaip prieš rungtynes, tad Amira tiesiog atplėšė tą odos gabalą nuo šluotos koto ir išmetė. Bus dar tų pirštinių. O jei kas ir liks kitąmet be jų, tai bus nebe Amiros problema, juk jai paskutiniai mokslo metai. Mergina atsiduso. Rungtynės tebuvo prasidėjusios, o jau pasigailėjo pareiškusi kandidatūrą dalyvauti šiose. Geriau pagalvojus, vis tiek sėdėtų čia. Arba ant šluotos arba tribūnose. Iš to, ką matė priartėjusi prie tribūnų.. Čia buvo visi abiejų koledžų mokiniai! Ar bent sudarė tokį įspūdį. Pakračiusi galvą gal be priežasties, gal keistų minčių atsikratymui, grįžo į pradinį aukštį ir vėl skrisdama ieškojo šmaukšto. Kuo greičiau ji pastebės svarbiausią, pergalę lemiantį kaltininką, tuo greičiau pasibaigs ši rungtynių parodija. Vienintelės matytos rungtynės atrodė daug rimtesnėmis už šias. Bet ką padarysi, vaikai suaugusiems nelygūs. Tačiau kokią nuomonę gali susidaryti irgi pirmąsyk kvidičą žaidžianti kapitonė? Žinoma, kad iki profesionalumo ir pačiai tolokai buvo, toks jau gyvenimas be (į)tėv(i)ų.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 5]