[Amira Martin]

Likimas tyčiojosi iš barsukų. Abiem prasmėm, žinoma, tačiau šį kartą kalba apie geltonai juodus barsukus, o ne juodai baltus. Nors Amira labiau buvo panaši į pastarąjį. Baltos kelnės ir juodas džemperis. Kaip balta varna tarp juodų. Buvo šimtą procentų įsitikinusi, kad kiti komandos nariai dėvėjo juodas kelnes. Po rungtynių pamatys ar klydo ar ne.
Abu muštukai it pasiutę skraidė po aikštę, pastoviai patekdami į gaudytojos akiratį. Solomonaris (rumunų mitologijoje - burtininkas, keičiantis oro prognozę) net negalvojo pasigailėti dalelę tos šalies į Jungtinę Karalystę atvežusios rumunės. Akys jau merkėsi nuo nemalonių pojūčių. Gal tokiems dalykams ir reikia akinių? Tačiau šiuos septintakursė jau buvo išmetusi. Teks kažkaip kentėti iki tol, kol sugaus šmaukštą. Bet to nelemto metalų dirbinio niekur nesimatė! Jis tikrai nebuvo aikštėje. Arba rudaplaukei nesisekė pastebėti jo. Tebuvo likę šie du variantai.
Šmaukštas! Prisiekė savo negyva siela, kad ką tik šalia savęs matė šmaukštą! Tie patys balti sparnai ir auksinis kūnelis, kurių taip ilgai ieškojo. Ranka perbraukė per veidą atsikratydama lietaus lašų. Tada tvirtai suėmusi Kalėdų dvasios 2019 šluotkotį, nuskriejo ten, kur matė pergalę. Ak, tos optinės iliuzijos. Ten kamuoliu net nekvepėjo (klausimas dėl kamuolių kvapo būtinai būtų atsiradęs Amiros galvoje, jei ji būtų bukesnė). Nors buka ji buvo, jei sugebėjo supainioti šviesos blyksnį su kamuoliu! Po paraliais, debesų spardytojas prakeiktas. Aš tuoj atimsiu iš Monro blokštą ir tegul anas gaudo šmaukštą! Kvailys, bet gal atidesnis už mane. Jeigu iš tolo anas sugeba pastebėti muštukus, negi negalės pastebėti aukso šmaukšto?!
Nežinia tempė vis labiau į neviltį. Švilpė nesupyktų, jei auksinį grynuolį sugautų Klarė Konė Karter, svarbu, kad tai užbaigtų šias nelemtas rungtynes. Atsiduso ir nusileido ten, kur vyko pagrindinis veiksmas. Atrodo Švilpynė pirmavo bent su kritliu. Gal klydau išvadindama juos nemokšomis ir netikėliais? Susimąstė mergina. Ilgas buvimas tyloje vertė mąstyti nestandartiškai. Štai, net girti pradėjo tuos, kurių prieš varžybas nekentė. Lyg visi žaidžiantys šioje arenoje buvo jos priešininkai.
Vėl pasirodė, kad pastebėjo šmaukštą ir vėl kaip pelė užuodusi sūrio kvapą, pradėjo skraidyti po areną žvalgydamasi bent vieno skraidančio objekto, mažesnio už futbolo kamuolį. Kažkur priekyje matė keistai judantį raudoną apsiaustą. Gal tai Klarė? Tuo tikra būti negalėjo, tačiau tas apsiaustas tikrai judėjo kaip gaudantysis šmaukštą! Padidinusi greitį, raudonų akių savininkė pradėjo vytis tą žmogystą. Pakeliui nepamiršo vis dar žvalgytis šmaukšto. Gal ten koks nors ją norintis suklaidinti puolėjas ir šmaukštas visai šalia jos, o ne ten - priekyje? Nagi, tegul ten būna ta Karter! Paprašė vyresniųjų jėgų (dievų ar ko ten). Gal tereikėjo paprašyti ir būsimos abiturientės norai išsipildys! Ji pastebės šmaukštą! Ji privalo! Ir ji sugaus tą nepastovų gražų rutulį, kuriam suteikė Mayros vardą!

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą, kurį jau persekioja varžovų gaudytojas: 3,  6]

[Rosemarie Mortimer]

RPG vertinimas

Nikita Borelič: 10
Klarė Konė Karter: 10
Cristal Daunt: 9
Adam Green: 10
Kupidonas Monro: 8
Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith: 10
Ashton Hughes: 10
Amira Eliadė: 9

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų

Nikita Borelič [9] - Ashton Hughes [6] = KS [3] = 3 papildomi kauliuko ridenimai Nikitai Borelič.
Adam Green [9] - Kupidonas Monro [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Adam Green.
Kupidonas Monro [9] - Klarė Konė Karter [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Kupidonui Monro.
Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith [7,5] - Kupidonas Monro [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Deoiridh.
Ashton Hughes [6] - Nikita Borelič [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Ashton Hughes.

Komandinis koeficientų palyginimas

Grifų Gūžta [2,5] - Švilpynė [1,5] = KKS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Grifų Gūžtos žaidėjams.

Kauliuko rezultatas

Nikita Borelič: 1, 5, 6, 2, 5
Klarė Konė Karter: 3, 2, 4
Cristal Daunt: -
Adam Green: 6, 1, 4
Kupidonas Monro: 6
Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith: 3, 2, 6
Ashton Hughes: 4, 2, 1
Amira Eliadė: 1

Nikita Borelič taikliai meta kritlį tiesiai į varžovų lankus.
Klarė Konė Karter nesugauna aukso šmaukšto.
Adam Green veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja į Klarę Konę Karter.
Cristal Daunt neatlieka veiksmų.
Kupidonas Monro nesėkmingai muša muštuką į Klarę Konę Karter.
Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja į Klarę Konę Karter.
Ashton Hughes sėkmingai apgina lankus.
Amira Eliadė nepastebi aukso šmaukšto.

Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis skrenda oru. Grifų Gūžtos puolėjas gali mėginti jį sugauti, Švilpynės – perimti.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 - 10 Švilpynė.

[Klarė Konė Karter]

Šmaukšte, mes juk seni geri pažįstami, telepatiškai siuntė mintis sparnuotam kamuolėliui, vis dar spurdančiam ne septintakursės delne, o niūrioje debesuotoje padangėje. Aš tavęs neskriausiu, gražiai rankomis apgaubsiu, kad nebešlaptum po lietum. Sausa pastogė šiuo metu suviliotų bet kurią žmogystą esančią šioje aikštėje, bet ar lietus trukdė užburtam kamuoliukui? Merginos ranka vis tiesėsi link aukso šmaukšto, atrodė toks mažas atstumas skyrė grifiukę nuo svajonės išsipildymo, reikėjo tik dar dešimties centimetrų. O po to jau ir dvidešimties. Auksaspalvis plazduolis tai judėjo, tai sustodavo, kaip tai darė vyriausioji Karter, žaisdama su jaunesniais šeimoje dvyniais.
Blizgantis kamuolėlis staigiai nėrė į šoną, veiksmą atkartojo ir Klarė, po akimirkos vos nesusidurdama su iš kažkur atsiradusia raudona didele dėme. Net ir kvailiui būtų aišku, kad dėmė buvo taip pat Grifų Gūžtos žaidėja. Tiesa, kas tai buvo mergina net ir nespėjo pastebėti, mat akimis nepaleido aukso šmaukšto, kuris vos per sekundės dalį sugebėjo nutolti per tokį atstumą, kad raudonu apsiaustu vilkinčiai strazdanei buvo matyti tik todėl, kad vos prieš akimirką jis buvo šalia.
- Nesimaišyk, - pro dantis iškošė labiau sau, nei komandos draugei staiga atsidūrusiai gretimais. Muštuko aplink negirdėjo, tad kam lamdyti viena kitai šonus. O gal ir nepastebėjo per lenktynes su keliais kartais mažesniu už juodąjį kamuolį auksiuku. Bet dabar tai buvo ne taip svarbu. Reikėjo nepamesti dūzgiančio sparnuočio iš akiračio. Juolab lietaus šuorai šiose rungtynėse apribojo taip svarbų klausos pojūtį: girdėjosi tik šūksniai esantys palyginus netoli ar viršijantys visas decibelų matuoklių normas.
Aukštaūgė visu kūnu spaudėsi arčiau šluotos, palenkdama reikiamon pusėn ne tik muštuko apdaužytą stuburą, tačiau ir aerodinamikos dėsnius. Sportinė ražų pynė klausydama gaudytojos kūno lėkė vis greičiau, mažindama skirtumą tarp dabar vėl gerai matomo rungtynių tikslo. Aukso šmaukštas vėl kedeno sparnelius kiek toliau, nei siektų liaunos septintakursės rankos. Nedvejodama tiesė dešinę priekin, tačiau lietaus lašai ant šluotkočio privertė vis dar įsikibusią ranką slystelti ir daugeliu atveju svajonę išpildantis skraiduolis liko nutolęs per centimetrą kairiau, priversdamas Klarę prispausti rankas prie šlapio šluotos koto taip smarkiai, kad jei raudona apranga vilkinti grifiukė nemūvėtų pirštinių, galėtum matyti ir taip išblyškusios odos nuo įtampos pabalusius krumplius.
- Merlino barzda! - Neatlaikius Karter nervams žodžiai išsprūdo į laisvę, tarsi ne iki galo rankose sučiuptas šmaukštas, kurio bent gan stipriai čiuptelti rungtynėms gerokai įsibėgėjus nepavyko vyriausiame kurse besimokančiai Grifų Gūžtos auklėtinei. Ir nors žaliaakė nė kiek nesiskundė gaudymo procesu - jai patiko lenktynės su pačiu laiku, ypač po ilgo nuobodžiavimo ieškant kamuolėlio pėdsakų. Norėjosi rankose pačiuptą šmaukštą iškelti į dangų, kol švilpų gaudytoja, greičiausiai padedama lietaus, dar nesuuodė, kas vyksta dideliame kvidičo aikštės plote. Tiesiog laikyti pergalę savo rankose. Parodyti aplinkiniams, kad pastangos įdėtos treniruojantis kasdien nenueis perniek ir sportinį apsiaustą šiandien ji vilki ne veltui. O Karter dabar stengėsi iš visų jėgų. Ranka teko nusibraukti iš kasos jau spėjusios išsprūsti plaukus, mat šie užkritę ant akių jau trukdė gerai matyti persekiojamą grobį. Šmaukštas akimirkai stabtelėjo ir kaštonplaukė nesuskaičiuojamą kartą tiesė rankas išsvajotos pergalės link.

[Bandymas sugauti aukso šmaukštą: 4]

[Kupidonas Monro]

Didelėmis kaip net ne lėkštutės, o visos lėkštės akimis, Monro stebėjo, kaip jo pasiųstas muštukas skrieja, rodos, tiesiai į grifų gaudytoją, o tada su zvimbtelėjimu praskrieja pro šalį. Šūdas.
Štai tau ir užsisedėk ant laurų. Kupidonas atsikvėpė. Gerai, juk iš esmės tai net ne jo kaltė - blaškantys žaidėjai, nervais grojantys žiūrovų šūksniai ir dar tas nelemtas lietus. Ko gi galėjo tikėtis? Keturių sėkmingų smūgių iš eilės? Fortūna dažnai nusisuka net nuo tokių čempionų kaip Kupidonas. Na, bala (o jų stadione buvo daugiau nei pakankamai) nematė. Reikėjo susirasti vieną iš muštukų ir dvigubai smarkiau atsmugiuoti už vieną praleistą.
Vaikinas atsikvėpė, pasisukiojo, kad išjudintų įsitempusius raumenis. Jautėsi kaip išskalbtas skalbimo mašinoje - visas permirkęs ir apdaužytas. Et, greičiau baigias šita nesąmonė - kad ir kaip smagu buvo trankyti žmones, bet mintis apie miegą dabar viliojo daug labiau. Kažin kaip visi reaguotų jei jis išskristų vidury varžybų? Galbūt nenustebtų. Kupidonas kaip kokia kortų kaladė - niekada nežinai ką gausi.
Velniop tas mintis. Dar keli mostai blokštu, grifai pagauna šmaukštą, nes meilieji sausainių kepikai to aišku nesugeba, o tada jau šluota bus nukišta spinton dar bent metams ar net ilgiau.
Tingiai apsidairė po niūrią aikštę. Kreivai pasiųstą muštuką jau gaudyk negaudęs, reikia ieškoti jo bičiulio.
Kupidonas tvirčiau kojomis apsivyjo šluotą ir bandydamas nenuslysti, pamažu ėmė leistis žemyn. Nebuvo ko pernelyg skubėti - juk niekas neišdrįs ant jo rėkti dėl to, kiek laiko užtruko ieškodamas muštuko. O jei ir išdrįstų, tikriausiai būtų apdaužytas blokštu.
Taip pat lėtai ir tingiai jis apsuko ratą, mėgaudamasis niurnėjimų iš tribūnų. Kitų žmonių nervų gadinimas buvo kaip oras ar kaip vanduo ištroškusiam. Apsuko dar ratą, pernelyg nesidairydamas. Gali ir dar patempti gumą.
Lietus, rodos, rimo, o gal tokį įspūdį sudarė tai, kad jis buvo kiaurai permirkęs.
Greičiau pasukęs slystelėjo ant šlapios šluotos, atsidurdamas visai ant jos galo. Nuryjo susikaupusį seilių gumulą, panosėje nusikeikė.
Zvimbt! Už nugaros prašvilpė ledinis vėjo šuoras, kurio negalėjo sukelti niekas kitas, tik tas nelemtas rudašonis kamuolys. Kupidonas iššiepė dantis, primindamas šiek tiek galvos traumą gavusį vilką, o tada jau pasileido muštuko link. Dar vienos lenktynės.
Karšti prakaito lašai upėmis vilnijo  ugnies karštumo oda, pernelyg ilgai nekirpti purvinai blondiniški plaukai draikėsi ant akių, muštukas nuskriejo priešingon pusėn nei švilpis tikėjosi.
Greitai apsisukęs ir eilinį kartą vos neišsitaškęs į blyną, jis nuskrido paskui tą nenuoramą, kuris, tarsi pajutęs pavojų, šovė aukštyn. Iš paskos tekinom pasileido ir šeštakursis. Galėjo save tikinti kiek nori, kad žaidimas jam nerūpi, kad dalyvauja tik tam, kad švilpiai neapsikvailintų, bet eilinės gaudynės, kai nežinai kokiu greičiu tirpsta laikas ir kaip pasiseks atmušimas, kaitino kraują. Keli žingsniai ir jis jau muš. Vienas smarkesnis palinkimas ant šluotos, siekiant sulyginti savo ir kamuolio greitį. Blokštas, sugniaužtas iki krumplių pabalimo ir jūros mėlynės akies kraštelis užkliuvęs už grifų atmušėjo. Puiku.
Kupidonas užsisuko, kad galėtų taikliau atmušti, o tada, lyg sulėtintame filme, blokštas susijungė su muštuko šonu ir skrosdamas dangų pasileido pirmyn.

[Atmušimas į Adam Green 1;4]

[Adam Green]

Rudaplaukis jautėsi pavargęs, vis nusvirdama į apačią dešinė ranka primindavo apie tą sunku blokštą, įsispaudusį delne. Jo viltis dabar buvo komandos gaudytoja Klarė. Visą savąjį pasitikėjimą jis dėjo į ją, juk nuo jos priklauso komandos pergalė ir šlovė. Jei ji sugauna šmaukštą - viskas, rungtynės baigtos, tačiau viskas būtų per daug paprasta, todėl Adam'as buvo priverstas saugoti grifę nuo to kvailo muštuko. Kad dar aš kada būčiau atmušėjas, tai pirmas ir paskutinis kartas.. Na taip, tikrai paskutinis... - Dustelėjo vaikinas, tvirčiau spustelėjęs rankoje tūnantį blokštą. Green'as matė atskriejantį kamuolį, kurį pasiuntė pats Kupidonas, tačiau, šiuo kartu jo atmušimas buvo labai, tiksliau visiškai netikslus. Dabar švilpį buvo galima vadinti klišiumi. Juk ką tik jis turėjo tokią progą. Nors, kita vertus, septintakursis gavo laiko pailsėti ar bent jau atsidusti. Jis nuolat skraidė paskui grifę, kuri lyg mažas vaikas vijosi tą stebuklingą, mažą kamuolėlį. Na jis juk tikėjosi, jog muštukas bus nukreiptas būtent šia linkme, tačiau, visi klysta. Grifų Gūžta atrodė bent akimirkai saugi, nors į jo akiratį papuolė tik Karter.
- Na tiek tos, ji saugi, galiu tęsti žaidimą.. - vos praverdamas lūpas, vos girdimai sau po nosimi išlemeno grifas sakinį ir apglėbęs šluotos kotą ėmė narstyti po kvidičo aikštę. Jis buvo kapitonas ir žaidimui įpusėjus suprato savo pareigas. Juk jis yra atsakingas už komandos žaidėjų sveikatą bei jų pasiruošimą, todėl dabar turįs kelias laisvas minutes nusprendė savo Grifų Gūžtos žaidėjams paberti keletą motyvuojančių žodžių. Juk jam taip svarbi ta pergalė, na ne tik jam, visiems, kurie šiuo metu skraidžiojo ore.
- Stengiamės! Jūs šaunuoliai! - daug garsiau nei įprastai sušuko kapitonas. Dabar jis buvo aikštelės centre, kur puikiai matėsi visi žaidėjai, todėl jis net neabejojo, kad bent kelių klausą jo siųstas „laiškas“ sudirgino. Tad dabar atlikęs pirmąjį ir patį svarbiausią darbą, gali vėl imtis to prakeikto muštuko, kuris taip neseniai norėjo pasiusti Adam'ą ant žemės paviršiaus, todėl keršto, apie kurį jis mąstė anksčiau, nepamiršo. Netgi galima teigti, jog nuolat veidą prausiantis lietus įkvėpė grifą. Jo troškimas buvo vienas - pagarba, kuri ateis kartu su pergale, tad nieko nelaukęs jis linktelėjo į priekį ir ėmė leistis į žemę, į tą pačią vietą, kuri pirmai jo vos nepavertė apkalbų ir pašaipų objektu. Nors ir dabar jis stipriai rizikuoja, tačiau viskas baigėsi sėkmingai ir šluotos kotą jis pakėlė laiku, tačiau viskas buvo veltui. Muštuko nebuvo. Atmušėjas vėl jautėsi bevertis padaras, gal labiau netgi lyg vaikas negavęs saldainio, tačiau jam taip belekiojant ratais palei tribūnas, muštukas pats jį susirado. Zvimbt! Adam'o fizinė būklė jam nepadėjo, dabar tik viena ranka laikė šluotą. Jis kabėjo kaip koks nevykėlis ore.
- Velnias! - riebiai nusikeikė. Ir bandė vėl užsiropšti ant šluotos. Nuovargis buvo akivaizdus. Juk net lygsvaros jis nesugebėjo išlaikyti, kada tas juodas daiktas pralėkė tiesiai pro jį. Kelis sykius pabandžius, ketvirtasis nesumelavo ir pagaliau piktas ir įtūžęs vaikinas vėl puikavosi ant medinio pagalio.
- Dabar tai tau šakės. - akimis susiradęs muštuką, nė nesuabejojo savo galimybėmis ir žinojo, kad jo nepagailės. Duos jam į "kaulus" su tuo sunkiu daiktu, tvirtai prisiklijavusiu prie delno. – Ei, tu, - iš šono, tiksliau, iš kairės pusės "prisiklijavęs" prie muštuko tvojo jam iš visų jėgų. Tikėjosi, jog jį pasiuntė į švilpių gaudytojos pusę, nors nebuvo tikras.


[Atmušimas į Amirą Eliadę: 1; 4]

[Cristal Daunt]

 Cristal kaip pametusi galvą skraidė aplink. Švilpių puolėja buvo visiškai dingusi iš akiračio. Visiškai pati to nesuprasdama, grifiukė apsuko daugiau nei keturis ratus toje pačioje vietoje, kai pagaliau vėl akies kampu pastebėjo savo komandos lankus. Bet švilpė kamuolį jau buvo paleidusi iš rankų. Iš tribūnų pasigirdo pranešimas, kad švilpė, nors ir matė kamuolį, tačiau grifų gaudytojas apgynė lankus! Cristal, nors ir vis dar buvo sutrikusi, nes nelabai suprato kaip jai puolėja taip galėjo iš akių pasimest, nepaprastai džiaugėsi, kad bent jau dešimt taškų Švilpynė negavo. Jaunasis gaudytojas irgi atrodė nemažiau patenkintas savimi.
 Dabar, pagal taisykles, kriltis buvo kažkur ore ir tik laukė kol švilpis arba grifas jį suspaus savo rankomis. Dabar brunetė labiau už viską norėjo tą kamuolį pamatyti kažkur plavinėjantį ore, tačiau jei sugebėjo pamesti tiesiai skrendančią švilpę, šansai, kad ji pamatys kritlį buvo menki. Tikėdamasi, kad šis bus vidury aikštės mergaitė nuskrido per vidurį ir nusprendė, kad laikas pakilti aukščiau. Pakėlusi šluotgalį į viršų ji ilgai netrukus atsidūrė vienoje linijoje su abiejų koledžų ginamais lankais. Bet apsisukusi nematė kritlio ar bent kažko, panašaus į odinį kamuolį. Reikėjo jį sugauti prieš pasirodant švilpių puolėjai, kuri tikrai bandys bet kokia kaina jį vėl turėti. Akimis toliau skrosdama orą, žaliaakė nieko naujo nepamatė. Skrisdama Švilpynės lankų pusėn ji turėjo susidoroti su nemenku lietučiu, kuris kaip niekad buvo įkyrus ir šaltas. Vėjas pūtė ne itin palankia Cristal kryptimi, tačiau, kad galėtų savo suledėjusiomis rankomis vėl gniaužti kritlį, mergaitė stengėsi nukreipti savo mintis kitur ir nesiskųsti.
 Neaišku, kiek dar Švilpynės ir Grifų Gūžtos komandos rungtyniaus, bet trečiakursė žinojo, kad po rungtynių ant šluotos nenorės sėsti ilgą laiką. Jai taip buvo nusibodęs tas skraidymas iš vienos vietos į kitą ir nieko neveikimas. Mergaitė norėjo vėl venomis pajusti plūstantį adrenaliną, norėjo pamiršti visus šalčius ir lietus ir tiesiog įtemptai pažaisti, tačiau to niekaip neišėjo padaryti. O kas jei niekas nenori, kad aš žaisčiau? Gal kaip tik visi stengiasi padaryti taip, kad man netektų jokia atsakomybė? Lietui toliau varvant ant trylimetės veido, ji pajautė kaip už aprasojusių akinių vis labiau ir labiau kaupėsi ašaros. Cristal nesuprato ar čia dėl to, kad jai taip pastaruoju metu nesiseka ar dėl erzinančio lietaus, bet žliumbti ji dabar sau neleido. Po akiniais pakišusi pirštą ir nusišluoščiusi akis, ji apsisuko ir vėl skrido link Grifų Gūžtos lankų.
 Cristal nežinojo kas ją taip privertė persigalvoti. Turbūt jos nesugebėjimas apsispręsti. Perskridus pusę aikštės, žinoma, reikėjo apsisukti, nes taip rodė į galvą. Padėtį šiek tiek lengvino vėjas, kuris pūtė nebe į ją, tačiau nuo šalčio jau buvo bepradedą spengt ausyse. Tikdėmasi kažkurio muštuko puolimo, nes kaipgi galima apsieiti be šlykščiųjų kamuolių, ji pasuko galvą norėdama pasižiūrėti ar vienas kuris nors neskrenda į ją. Ir jos nuojauta sakė teisingai. Juodas taškas dideliu greičiu artėjo link Cristal, tačiau ši galėjo bet kurią akmirką pasitraukt, ko nepasakytum apie netoli stovintį komandos kapitoną, kuris neatrodo, kad turėjo kažkokį supratimą kas gali įvykti. Dėl kurio rankos muštukas skrido į Cristal, mergaitė neturėjo laiko sužinoti, nes staigiai nuskridus prie kaptono po kelių sekundžių trylikametė jau ruošėsi smūgiui. Juk turi apsaugas, tad neturėtų labai skaudėti.

[Bandymas uždengti Adam Green stojant tarp jo ir skriejančio muštuko į jį: 2; 6]

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Smūgio nebuvo. Muštuko, atrodo, irgi. Na ką, mergyt, kamuoliai jau vaidenasi, negerai pasišaipė pati iš savęs Deoridih žvilgtelėdama į Klarę. Žinoma, pastaroji nebuvo patenkinta, kai jaunesnė komandos draugė vos į ją neatsitrenkė, tad Deoiridh norėjo atsiprašyti, bet tam paprasčiausiai neliko laiko: animagei pavyko pamatyti vaizdą, kaip Klarė bando sugauti šmaukštą. Mergaitė visada galvojo, kad gaudytojai tą padaro nepastebimai, tad dabar norėjo pasimėgauti reginiu. Deja, mėginimas nebuvo sėkmingas – gaudytoja aiškiai slystelėjo ir, atrodė, tuoj nusiris nuo šluotos.
-Klare! – riktelėjo Deoiridh. Jau taikėsi priskristi ir, jeigu ką, padėti, tačiau komandos draugė lyg ir nepametė mažiaus iš akių, tad rudaplaukė liko šone - ko gero, jau ir taip sutrukdė labiau nei turėtų trukdyti komandos draugė. Dar kurį laiką skrido svarbiausiam komandos žmogui iš paskos – niekada negali žinoti, ką sugalvos Kupidonas Monro, - tad nutarė šiek tiek merginą pasaugoti.
Ir tada Deoiridh pajuto smūgį tiesiai į galvą, net šluota apsivertė. Mergaitė nebuvo itin gera skraidytoja, tad jai prireikė laiko, kol atsivertė atgal. Per tą laiką Klarė, žinoma, dingo iš akių. Vis dėlto Grifų Gūžtos puolėja akimis užkliudė tolstantį muštuką, tad buvo tikra, kad jai kliuvo būtent nuo jo. Mergaitei netgi pasirodė, kad kamuolys pikdžiugiškai juokiasi. Tau tikrai su galva negerai itin „paguodžianti“ mintis aplankė rudaplaukę. Deoiridh apsižvalgė: galbūt kur nors netoliese iš jos juokiasi Monro? Vis dėlto švilpių atmušėjo buvimo vieta tuo momentu išliko mergaitei nežinoma. Ar kamuolys galėjo pasirinkti ją be jokio paskatinimo? Tikrai taip! užtikrintai atsakė sau į tokį kvailą klausimą mergaitė. Kur dar gali trenktis kamuolys, jeigu ne į tokią bevertę kvidičo "žaidėją"?
Kadangi Deoiridh nematė nei Klarės, nei Monro, nei muštuko, reikėjo nuspręsti, ką toliau veikti gyvenime. Na, gal ne gyvenime, bet bent jau artimiausiu metu. Galiausiai grifiukė priėmė sprendimą: nuskris iki Ashton‘o ginamų lankų ir pažiūrės, kaip jam sekasi. Argi prieš kurį laiką ji nepaliko berniuko ant ledo, kai varžovė ruošėsi paleisti kritlį? Mergaitę užgulė kaltė: ji ne tik nepadėjo jaunajam gynėjui, bet dar ir iš viso pasiplovė. O juk jeigu jis apgynė lankus, ten tikriausiai verda kova! Kol ji čia užsiiminėjo salto, Cristal tikriausiai kovoja su visa krūva švilpių! Atsiprašau, Cristal! mintyse sušuko Deoiridh ir pažadėjo sau po rungtynių atsiprašyti tinkamai. Kelinto komandos nario ji jau turi atsiprašyti? Tiksliai to neprisiminė, bet nusprendė, kad tokių yra gerokai per daug.
Ir vis dėlto geriau vėliau negu niekad. Deoiridh galiausiai pasiekė savo komandos ginamus lankus. Nesuprato, ar visai pasiklydo laike, ar varžovų puolėja pusvalandį stypsojo ore su kritliu rankose, bet grifiukė spėjo pamatyti, kaip Ashton'as atmušė kamuolį.
- Šaunuolis! - patenkinta sušuko rudaplaukė, tačiau, atrodo, pamiršo, ko taip skubėjo tenlink, mat dabar, užuot puolusi prie kritlio, ji tik kybojo ore ir džiaugėsi. Laimei, vos po kelių akimirkų tarsi kuoka per galvą gavusi prisiminė, ką čia veikia, ir pašoko. Na, būtų pašokusi, jeigu stovėtų ant žemės. O dabar tik stipriai supurtė šluotą ir kuo greičiau pasileido kritlio link. Vos neįsirėžė į ką tik metusią švilpę - laimei, apsiribojo jos šluotos virbais. Nekreipė dėmesio į beveik susidūrimą, tiesiog skubėjo tikslo link. Pagaliau priartėjo prie puolėjų mėgstamiausio (nekenčiamiausio?) kamuolio ir godžiai ištiesė rankas link jo. Labai tikėjosi, kad bent tokį paprastą darbą gali atlikti.

[Gaudymas: 1, 2, 3, 5]

[Delfė Digori]

Vėl nepavyko. Delfei vėl nepavyko, nepavyko uždengti komandos draugo nuo muštuko. Susinervinusi Delfė Digori vėl nuskrido prie lankų ir tyliai nusikeikė baisiu keiksmažodžiu. Šį kartą taip baisiai nebesinervino, kaip aną kartą. Nebuvo nė ašarų, nė milžiniško noro pasiduoti arba padvėsti, nė dar ko nors, tik milžiniškas, tiesiogine prasme pyktis ant savęs. Po velnių, Delfe, iš trijų kartų tau pavyko uždengti komandos narį tik vieną kartą. Jeigu taip tęsis ir toliau, be liks tik pabėgti į uždraustąjį mišką. Susiimk, Digori, prašau tavęs susiimti...
Vis dar lijo. Lietus regis tik dar labiau įsisiautėjo, ir neketino sustoti nes švilpinukė jautėsi lyg išlipusi iš baseino. Plaukai sušlapo, akys apsiniaukė. Rūbai prilipo prie kūno, o Digori slidinėjo ant šluotos - ir viskas, deja, tiesiogine prasme. Bent jau nebereiks maudytis pabandė praskaidrinti savo mintis Delfė, bet ne ką te ir pavyko - geros nuotaikos kaip nebūta. Švilpinukės mintyse išlindo graži kvidičo aikštė, su vėjeliu, gražiu oru ir nespiginančia saule. Digori užsimerkė norėdama pasinerti į savo svajones, bet tučtuojau atsimerkė ir vėl pamatė niūrią aikštę su niūriu dangumi ir gana užknisančiu lietumi. Delfė nuskrido į kitą aikštės galą, kad neišleistų iš akių grifų gūžtos žaidėjų, bet į galvą vis lindo mintis - aaaa, tas prakeiktas lietus...
Delfė įdėmiai pažvelgė link Grifų gūžtos atmušėjo. Jį Švilpynės koledžo mokinukė mintyse vadino Pavojumi numeris vienas, nes vos jis nusitaikydavo į švilpynės narį, ji, dažniausiai, bandydavo skristi uždengti savo komandos nario (pagal Delfės pasakaičiavimus mintyse, dažniausiai Kupidono Monro arba Amiros Eliadės). Dabar švilpinukė pamatė, kad jis vėl nusitaiko į Amirą, Amirą Eliadę. Delfė tikrai ne juokais išsigando - juk Amira komandos kapitonė, jeigu Digorių šeimos narei nepavyks antrą kartą apginti kapitonės, be liks pačiai trenktis į muštuką iš gėdos.
Švilpė tiesiogine prasme prisispaudė prieš šluotos ir staigiai pasuko ją link Amiros. Delfė sukando dantis, bandė garsiai kvėpuoti ir raminti save, bet jaudulys buvo milžiniškas. Nors ir be proto išsigandusi, Delfė dar mintyse pasimeldė ir įsikandusi į lūpą, kad nepravirktų, pabandė apginti kapitonę.
- Prašau...., - tyliai maldavo ji. - Prašau... Prašau...
Delfė užsimerkė, kad jeigu per stebuklą jai pavyktų apginti kapitonę, iš anksto pasiruoštu muštuko smūgiui.

(Bandymas uždengti Amirą Eliadę stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją: 1;3)

[Ashton Hughes]

 Kritlio ranka sulaikyti nepavyko, nes buvo beveik praskridęs pro lanką, tačiau raudonąjį kamuolį atmušė šluotos virbais, staigiai pasukęs šluotkotį į šoną. Greičiausiai tekstuos virbus apkarpyti arba bent jau gerai pasirūpinti vėliau, bet kol kas tai nerūpėjo. Netyčia persivertė per lanką, tačiau svarbiausia, kad kritlis buvo atmuštas ir nors Švilpynė pirmavo dešimčia taškų, bet Ashtonas bent kartą atmušė kamuolį. Pirmą kartą per šias rungtynes jautėsi tikrai gerai, nes atliko savo tikrąjį darbą gerai ir dar kokybiškai. Pagaliau nebuvo kvailas pirmakursis, skirtas muštukams gaudyti ir negebantis bent šiek tiek padėti komandai. Nors Švilpynė vis dar pirmavo, nes puolėjos neįmetė kritlio į grifų lankus, tačiau bent jau dešimčia taškų, o ne dvidešimt.
 Deoiridh ir Adam'o žodžiai buvo šildantys labiau už perlytą kvidičo džemperį. Nenorėdamas trukdyti puolėjos, iškėlė kumštį į orą, jei būtų labai norėjusi, būtų pamačiusi. Tai buvo (ne)didelė jo asmeninė pergalė.  Dabar jo neišmes iš komandos, galės pasigirti tėvui ir paerzinti mažąją sesutę. Kad tik sėkmė neapleistų ir nesusimautų labiau, nei pirmą kartą, kuomet nesėkmingai gynė lankus. Tai įvykti galėjo keliais būdais. Pirmasis, labiausiai trokštamas - Klarė tuoj pat pagaus aukso šmaukštą ir žaidimas pasibaigs. Grifų Gūžta patirs pergalę ir visi galės grįžti į pilį, persirengti sausais drabužiais, o jei kam reikės - nueiti į ligoninės sparną gydytis sulaužytų kaulų, skaudžių mėlynių ar peršalimo (jei tokiu oru nieks neperšals, įvyks stebuklas). Antras - jo komandos puolėjos neleis švilpiams pasiekti jo lankų ir nereikės rizikuoti ginant. Atrodė, kad Deoiridh kaip tik tą ir daro. Grifas prisimerkė, kad ką nors įžiūrėtų per lietų. Prunkštelėjo pamatęs, kad jo komandos draugė kliudė į lankus metusios švilpės šluotos virbus. Nagi, reikėjo rėžtis į ją, gal būtų nudribusi nuo šluotos. Deo, pabūk muštuku. Tikėjosi, kad jai pavyks prasibrauti iki lankų ir taškų skirtumas greitu metu pranyks.
 Grifas matė, jog kol kas lankams grėsmė nebegresia. Trumpam nuskrido link tribūnų, pamojavo keliems sirgaliams su Grifų Gūžtos šalikais ir permirkusiomis vėliavėlėm. Kažkas net buvo apsivilkęs liūto kostiumą. Netoliese (na, arčiau, nei per pusę aikštės) buvo ir jo komandos kapitonas. Nenorėdamas gauti moralo dėl skraidymo toli nuo lankų, ruošėsi grįžti, nes net ir per šią liūtį buvo įmanoma ką nors pastebėti, o pirmakursis nenorėjo patekti į kapitono regos lauką. Skrisdamas į aikštę, toliau nuo tribūnų, nebuvo tuo patenkintas, tačiau ir taip palyginus daug „atostogavo“ ir neturėjo visiškai visą laiką kovoti dėl muštuko ar ieškoti šmaukšto, kurio pats nebūtų niekaip pastebėjęs tokiu oru, tad vylėsi, jog Klarė turi gerokai daugiau patirties. Iš tiesų taip ir buvo, ji ne kartą pagavo šmaukštą per rungtynes, tačiau neaišku kada fortūna nusišypsos tau, o kada tu išsišiepsi pačiai ir ji pasiųs įsibėgėjusį muštuką tiesiai į dantis.
 Muštukas. Jei ne sėkmė, tai jis persekiojo Ashtoną kiekviename žingsnyje ir tikrai nenešė malonumo. Pastebėjo jį gerokai per vėlai, nes skrido užsigalvojęs apie sėkmingai atmuštą kritlį ir neišgirdo lietaus nuslopinto zvimbimo. Spėjo kilti klausimas ar tas muštukas laisvas ir tiesiog nusprendė pasirodyti, ar kažkieno paleistas, pavyzdžiui, į Klarę, tačiau atsakymo sužinoti nebespėjo. Buvo galima spėti, kad muštukas turėjo tikslą, nes skrido tiesiai ir greitai, tad šluotos pasukimas greičiausiai neišgelbės pirmakursio kailio.


[Bandymas uždengti Adam Green stojant tarp jo ir skriejančio muštuko į jį: 3; 5]

[Amira Martin]

Ten buvo ne Klarė. Žmogystos neatpažino, tačiau aplenkusi žaidėją, šmaukšto niekur nepastebėjo. Iš to suprato, kad priešininkų komandos narys vijosi ne auksinį skraiduolį. Žiopla tapau? Pyktelėjo ant savęs. Buvo nemalonu suvokti šį dalyką, tačiau tiesa visada karti, ar ne?
Kelioms sekundėms paleido šluotkotį. Jeigu šalia būtų koks nors fizinę formą turintis daiktas, per šį trenktų. Deja, tegalėjo trenkti sau per šalmą ir susiraukti. Šalmas tikrai nebuvo iš tų, kurie atlaikę smūgį, išsaugotų sveiką protą ir smegenis tam, kas šalmą dėvėjo. Ir kas tuos šalmus tokiais nevykusiais pagamino? Į galvą kai atskris muštukas, tai ir smegenų neliks. Deja, kaip spėjo gaudytoja, išradusieji visus šiuos daiktus jau seniai karstuose vartėsi nuo pastovių pašaipų, skirtų jiems ir jų išradimams. Vargšeliai, bet patys kalti. Reikėjo galvoti, kai dar gyvi buvo.
Mayros antrosios vis tiek niekur nesimatė. Rudaplaukė buvo tikra, kad Klara ar Klarė, o gal Klarisė… Nesvarbus tos kitos gaudytojos vardas… Jau vijosi tą nelemtą skraiduolį. Girdėjo iš kitų mokinių, kad toji gaudytoja turėjo patirties. Vis dėlto, su Karter lygintis Amira nebegalėjo. Pati patirties kvidiče visai neturėjo. Gal be reikalo atsisakydavo rungtynių Durmštrange? Bent būtų kažkuo pranašesnė už grifę. Septintakursė pasižiūrėjo žemyn. Į tribūnas. Abiejų koledžų sirgaliai tylėjo. Reiškia, kritlio dar niekas neįmušė. - Ką daro tie nevykėliai?! - Papūtė žandus komandos kapitonė. Skristi prie kitų savo komandos narių nenorėjo. Taip būtų išsidavusi šitiems, kad nesugeba atlikti savo, kaip gaudytojos pareigų. Ir nesvarbu, kad visai neseniai mąstė apie dingimą iš aikštės ar pareigų perdavimą Kupidonui Monro. Nuomonė keitėsi greitai ir dabar raudonų akių savininkė buvo tikra tuo, kad turėtų įrodyti savo lygumą, gal net pranašumą raudonųjų gaudytojos atžvilgiu. Gerai, kad ta ilgakasė nebuvo kapitone, kitaip dar ir tame dalyke tektų lygintis į ne itin pažįstamą žmogų. Iš Amiros kapitonė buvo kaip iš Monro pasakų kupidonas. Ha, geras palyginimas šiaip.
Kad ir kaip norėjo atsikratyti šalmo, tą padaryti vengė. Vien dėl pirštinių ir akinių gaus velnių nuo vadovo Amnetos. O šalmas gali dar kažkuriam į galvą pataikyt kaip muštukas (būtų nuostabu, jei kritimo trajektorijoje būtų dalyvaujantys, bet Amira buvo virš tribūnų, kuriose sėdėjo neapsaugoti paaugliai, dar į Azkabaną sėstų už netyčinį vaiko nužudymą), to Eliadei dabar reikėjo mažiausiai. Kitą kartą, kurio nebus, būtų palikusi visas šias nesąmones persirengimo kambaryje.
Kapitonė apsižvalgė. Arti nematė nei vieno žaidžiančiojo, tačiau atrodo, kažkoks geltonapsiaustis artinosi. Kokio velnio?! kiek sutriko. Gynėja juk turėjo būti prie lankų. Kas juos apgins, jeigu grifai mes kritlį? Kodėl po paraliais grifai pirmauja?! (Kaip gi ji juoksis, sužinojusi, kad šią akimirką daugiau taškų turi švilpiai). Laiko stabtelėti ir aprėkti Delfės nebuvo, septintakursė toliau skrido ieškodama auksinuko. Nenutuokė, kad turėtų dabar būti šalia Karter, kai ši jau yra pastebėjusi skraidantį kamuoliuką. Nuojauta vis dažniau sukeldavo įspūdį, kad grifai laimės. Jie šiemet pirmauja visur.
Geriau toliau nieko neveiktų ir erzintų mokytojus! Kvidičas yra užknisantis dalykas. Tegul į ją pataiko dar muštukas, bet jai tai nebesvarbu. Nusiėmusi šalmą, kojomis tvirtai laikydamasi šluotkočio, pakeitė šiek tiek savo šukuoseną, o šalmą užkabino ant šluotkočio. Nuo jo naudos, merginos manymu, buvo nulis. O be šalmo net pasirodė, kad lengviau susikaupti ties šmaukšto ieškojimu.
 
[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą, kurį jau persekioja varžovų gaudytojas: 2, 5]

[Nikita Borelič]

Kritliui atšokus nuo gynėjo ir atupstais skrendant oru raudoni merginos antakiai susiraukė ir buvo panašūs į sudžiuvusį agurką. Nereikėjo žaidėjai nuvertinti gynėjo anksčiau, mažasis puikiai apgynė lankus. Nikita vos vos susitvardė ir neaprėkė savo šluotos, o sureaguoti, kai kažkoks skraidantis neatpažintas objektas (ir net neabuvo aišku ar tai buvo grifas, ar vėl koks Amiros atsiųstas švilpiūnas), vos neįsirėžęs į ją, apvadino švilpę kvaiša, net nespėjo. O juk raudonplaukės mintyse grifiukas buvo jos draugas... Išdavystė, nieko mažiau. Baisus reikalas.
Puolėja liūdnai šyptelėjo gynėjui, tačiau jeigu grifiukas atsitiktinai su savimi neturėjo teleskopo, turbūt ir liko nepastebėjęs prefektės veido išraiškų. Anoks čia ir praradimas, bus tų Mikės Pukuotuko draugo šypsnių gyvenime ir daugiau.
Oras ir nuotaika buvo nuostabūs estetiškai liūdno muzikinio klipo filmavimui, o garsiai merginos nepeikiantys, bet tikrai jos nebemėgstantys  žmogeliai juodai geltonose tribūnose, rodės, tuoj pakils ant šluotų ir nuskandins Nikitą purvyne. Pats žaidimas panašėjo į niekada nesibaigiantį sapną. Lietus skaudžiai mušė dar vis degamą žandą, bet baltarusė nebelabai jau ir žinojo ką reikia veikti toliau. Ir iš viso, kaip čia daryti tą kvidičą?
Vargu ar kas sužinos kiek laiko paauglė ten ir tūnojo ant šluotos prie Grifų Gūžtos lankų. Gal sekundę, gal ir tris, bet, regis, niekas septyniolikmetės nematė ir netrukdė josios ramybės.
Kritlis. Strazdanė pusė akies matė, bet nesąmoningai pasirinko nesureaguoti, kaip grifų puolėja antrą kartą vos neįsirėžusi (ir jau tikrai, tikrai įsirėžusi, o ne šiaip priskridusi nepadoriai arti) į Nikitą nupuolė prie kamuolio.
-Velnias, - tyliai nusikeikusi raudonplaukė pakilo iš savo post-apokalpisinės tranzo būsenos ir pro lietaus užuolaidą, iš kurios šiandien negalėjo išlįsti niekas, kaip amžinai slėpynėse įstrigęs vaikas, pasileido kuo greičiau link grifės.
Toks veiksmas buvo naujovė mokinės rungtynėse. Pirmą kartą žaidime Nikitai nereikėjo lakstyti išdegusiomis akimis per visą aikštės ilgį nuo vienų, iki kitų lankų. Dabar mergina vaikėsi priešininkę šalia žiedų, kas aiškiai motyvavo stengtis dar labiau. Kaip sakoma: nauja aplinka - naujas aš. Deja, bet kelio nematanti ir vos švilpės nuo šluotos nenuvertusi (ar už tai teisėjai kartais neturėtų bausti Grifų Gūžtos komandos?) puolėja irgi judėjo link kritlio taip pat greitai, kaip ir Nikita bandė ją pasivyti.
Žaidimui tęsiantis, išprotėjo ne tik žaidėjai, bet ir proto neturintys muštukai. Švilpė matė vis daugiau objektų be paskatinimų trankančių kamuoliukų, o ir patys pipiriukai pasidarė sunkiai randami atmušėjams (arba pastarieji buvo siaubingai lievi). Zigzagais vejantis grifę, vienas iš muštukų vos neįstatė septintakursei smegenų sutrenkimo ibei dviejų savaičių komoje.
Ir, staiga, raudonas apsiaustas jau plevėsavo  baltarusės panosyje. Strazdanė ištiesė galūnes. Prefektė buvo įsitikinusi, kad jeigu rankose kritlį turės ir jaunesnioji žaidėja, jį rankose turės ir Nikita. Lengva.

[Perėmimas iš rankų; 5]

[Rosemarie Mortimer]

RPG vertinimas

Klarė Konė Karter: 10
Kupidonas Monro: 9
Adam Green: 10
Cristal Daunt: 9
Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith: 9
Delfė Digori: 7
Ashton Hughes: 10
Amira Eliadė: 9
Nikita Borelič: 9

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų

Kupidonas Monro [9] - Adam Green [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Kupidonui Monro.
Adam Green [9] - Amira Eliadė [9,5] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Adam Green.
Cristal Daunt [6,5] - Kupidonas Monro [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Cristal Daunt.
Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith [7,5] - Ashton Hughes [6] = KS [1,5] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Deoiridh.
Delfė Digori [7,5] - Adam Green [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Delfei Digori.
Ashton Hughes [6] - Kupidonas Monro [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Ashton Hughes.
Nikita Borelič [9] - Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith [7,5] = KS [1,5] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Nikitai Borelič.

Komandinis koeficientų palyginimas

Grifų Gūžta [2,5] - Švilpynė [2,0] = KKS [0,5] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Kauliuko rezultatas

Klarė Konė Karter: 5, 5
Kupidonas Monro: 5
Adam Green: 1, 5
Cristal Daunt: 6, 5
Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith: 3, 1, 3
Delfė Digori: 3
Ashton Hughes: 3, 1
Amira Eliadė: 4
Nikita Borelič: 2, 5, 4

Klarė Konė Karter nesugauna aukso šmaukšto.
Kupidonas Monro netaikliai muša muštuką į Adam Green.
Adam Green sėkmingai muša muštuką į Amirą Eliadę.
Cristal Daunt veiksmas anuliuojamas, nes muštukas skrieja netiksliai.
Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith sėkmingai sugauna kritlį.
Delfė Digori sėkmingai užstoja Amirą Eliadę nuo muštuko.
Ashton Hughes veiksmas anuliuojamas, nes muštukas skrieja netiksliai.
Amira Eliadė nepastebi aukso šmaukšto.
Nikita Borelič sėkmingai perima kritlį tiesiai iš varžovės rankų

Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis Nikitos Borelič rankose. Perėmus kritlį, galima iš karto mesti į lankus.
Muštukas į Delfę Digori gali pataikyti dar 2 kartus.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 - 10 Švilpynė.

[Klarė Konė Karter]

Ir kodėl gi?.... Klausimas stirksojo surauktą Klarės veidą atspindinčiose mintyse. Dažniausiai tiek mėginimų pačiupti spurdantį aukso šmaukštą gana patyrusiai gaudytojai nereikėjo. Žinoma, oro sąlygos dažniausiai buvo bent kiek palankesnės. Tačiau oras neturėjo tapti priežastimi, kodėl kvidičininkės karjeros svajojanti siekti Karter nepagavo auksaspalvio sparnuočio.
Momentais, kai šmaukštas atlikdavo vieną kitą staigesnį posūkį, septintakursė šalimais aptikdavo raudonų apsiaustų užuominas, ryškiai išsiskiriančias niūriame lietingame danguje. Ir nors gera buvo matyti savo komandos narius, žaidžiančius netoliese, rungtynės tokiomis sąlygomis tikriausiai jau spėjo pabosti visiems. Todėl strazdanė jautė ypatingą spaudimą pagauti vis pasprunkantį kamuolėlį ir padovanoti taip išsvajotą pergalę liūto emblema krūtinę pasipuošusiam koledžui.
Raudona uniforma apsitaisiusi gaudytoja žinojo, kad parlekiant muštukui, ar gresiant kitai negandai bus įspėta. Visas dėmesys galėjo būti skirtas jo ištroškusiam blizgiajam šmaukštui. Vien jo spalva vertė jį karališku ir tarsi tuo pačiu kaprizingu. Vienu momentu jis norėjo būti sugautas, kitu jau aikštijosi pabėgęs į tolį. Klarė, tarytum koks tarnas, vis lankstėsi norėdama kamuoliuką sugauti. Netoliese pasigirdo jos pačios vardas, pažįstamo balso negebėdama ignoruoti grifiukė kiek galėdama greičiau apsidairė, tačiau pavojaus nepastebėjo. O dairytis į šalis dabar tikrai nebuvo kada. Kad mane kur žaibas po rungtynių, tačiau pergalė bus mano... Tikino savo kiaurai peršlapusią galvelę. Nors nenorėjo pripažinti, kūnas jau ėmė jausti nuovargį, bet Karter buvo tokia užsispyrusi, kad dėl išvajoto tikslo būtų vaikiusis kamuolėlį nors ir visą parą. Ypač kai tai darė ne tik dėl savęs, dėl visos Grifų Gūžtos komandos.
Šmaukštas spruko į tribūnų užkaborius ir žaliaakė vos išvengė atsilupusios lentos, kibinančios permirkusio apsiausto kraštą. Nuo tokių negandų neapsaugos ir komanda. Greitį šiek tiek sumažinusi septyniolikmetė turėjo būti atsargesnė. Auksaspalvis kamuoliukas vis taikėsi į atokiausią įmanomą kampelį, norėdamas visais įmanomais būdais išbandyti gaudytojos įgūdžius. Ir įsitempusi kaip niekad, kaštonplaukė neatsiliko. Pati negalėjo suprasti, kaip jai tai pavykdavo, bet tokios akimirkos palikdavo nuostabius atsiminimus.
Staigiai truktelėjusi šluotą aukštyn, Klarisa vos nesusidūrė su siaubą varančiu muštuku. Neatrodė, jog kamuolys būtų švysteltas vieno iš atmušėjų, tačiau sėkmė gali kitą kartą nebeaplankyti ir ilgaplaukė turėjo antrą kartą per kelias minutes įspėti save matyti ne tik sparneliais orą vėduojantį šmaukštą. Tai buvo lengva pasakyti, nei padaryti, kai sąlyginai didelėje kvidičo aikštėje skraidžiojo pusės kumščio dydžio užburtas kamuoliukas, kurį dar ir reikėjo pagauti.
Grifiukė vijosi šmaukštą virš savųjų lankų, kur kritlio laukdamas tyko ir komandos gynėjas, mielai būtų jį padrąsinusi, bet pasvėrusi riziką nusivijo šmaukštą tolyn nuo pirmakursio, tikėdamasi neįsivelti tarp kritliu užsiėmusių sportininkų. Mažiausiai trūko, kad tektų stumdytis šluotomis ne tik su švilpių gaudytoja, tačiau ir dar keliais žaidėjais, užsiėmusiais savo reikalais. Tačiau šmaukštas matyt linksmybes numatė būtent aikštės viduryje. Lekiam iš čia, kvietėsi, viena ranka bandydama apglėbti galvos šone spurdėjusį šmaukštą, matyt bandžiusį parodyti, kad kartkartėmis jo plazdenimas galėjo būti girdimas net ir vėjo gūsių ir lietaus šuorų košiamoje aikštėje.

[Bandymas sugauti aukso šmaukštą: 4]

[Cristal Daunt]

Dabar buvo visiška malalynė. Deoiridh tai turėjo kamuolį, tai ne, Cristal jau nebesuprato ar kažkas jį perėmė ar ketvirtakursė jo paprasčiausiai negali rankose nulaikyti ir kažkas tuo naudojasi. Niekas kitas kaip ta pati švilpių puolėja, kuri ir vėl turėjo kamuolį! Reikia kuo skubiau jį iš Švilpynės puolėjos atimti, nes vėliau gali būto per vėlu. Švilpynė gali pirmauti dvidešimčia taškų. Grifė vis dar nežinojo ar Deoridh nori gaudyti kriltį, bet Cristal nieko nebelaukusi pasuko šluotą kita linkme ir nuskrido paskui švilpę. Šį kartą jai jau nepavyks iš pasalų užpulti varžovės, bet turėjo pasistengti, kad bent jau galėtų atimti kamuolį. Nesvarbu išgąsdinus ir sutrikdžius švilpę ar ne.
 Cristal skrodė orą kol kas didžiausiu, kokiu per visas rungtynes pasiekė, greičiu. Trečiakursė vėl buvo aukštai danguje ir pagaliau jautėsi truputį atsigavusi. Bent jau veikia kažką naudingo. Vėjas jai pūtė tiesiai į veidą. Tuo momentu labai džiaugėsi, kad turi, nors ir aprasojusius, akinius, nes kitaip turbūt visą laiką tektų skristi užsimerkusiai. Lietus nemaloniai varvėjo po veidą, o šluotgalis buvo tvirtai suspaustas abiem rankom, tačiau bet kurią minutę galėjo išsprųsti, nes nupoliruotas galas buvo nepaprastai slidus. O taip greit lekiant nesinorėtų siurprizo ir kritimo žemyn galva nuo šluotos.
 Vydamasi švilpę Cristal skrido truputį kairiau jos, tam kad vėliau būtų patogu priattės ir išplėšt kritlį. Galėtų Deoiridh jai padėti. Kodėl su kritliu visada tvarkosi tik vienas žmogus? Lėkdama ant šluotos brunetė galvojo apie Grifų Gūžtos jaunąjį gaudytoją, kuris turbūt nebuvo pasiruošęs dar vienam metimui. Jis visai neseniai šauniai apgynė grifų lankus, tačiau turbūt dar nespėjo susiprasti, kad ir yra ir vėl kesinamasi į Grifų Gūžtos pergalę. Ryan'o nesimatė, tad švilpė turbūt perdavimo neatliks. Būtų labai blogai jei žaliaakei reiktų vaikytis du skirtingus švilpius dėl vieno odinio kamuolio. Galėtų jis ir nepasirodyti galvojo Cristal. Taip skrisdama mergaitė sugėbėjo apgalvoti visus žaidžiančius jos komandos narius, o labiausiai susidomėjo kaip sekasi gaudytojai. Žinoma, ji negalėjo pasiūrėti žemyn, ne tai jai gali kainuoti kritlį, tačiau spėlioti juk niekas nedraudė. Gaudytojos nematė nuo pat rungtynių pradžios, bet ši aiškiai buvo užsiėmusi Šmaukštu. Cristal vis laukė pranešimo kaip buvo sugautas Aukso Šmaukšta Grifų Gūžtos gaudytojos, bet kol kas nieko tokio neteko girdėti.
 Švilpė buvo labai atkakli. Nė sekundei nestabtelėjusi ji bet kokia kaina stengėsi nusigauti iki Girfų Gūžtos gynėjo Ashtono ginamų lankų ir taikliai į juos mesti. Cristal buvo labiau nei perpykusi. Tai suteikė grifei bent jau moytvacijos nepasiduoti. Bet ji niekada nepasiduotų kvidiče. Juk žaidžia dėl savo komandos, ne tik dėl savęs vienos.
 Kai tarp Cristal ir Švilpynės puolėjos buvo likęs jau nebedidelis atstumas, o iki lankų visai mažas, trylikmatė padidino greitį, nors nemanė, kad tai yra įmanoma ir prisplojusi prie švilpės norėjo jai kažką pasakyti. Pasisveikinti ar pasityčioti, grifė nežinojo, tad geriau buvo nieko nesakyti, nes dar gaus pylos. Įkvėpusi ir pasiruošusi puolimui grifų puolėja dar arčiau prisipaudė prie švilpės ir suleido nagus į jos rankose saugiai gulintį kritlį.

[Perėmimas iš rankų: 3]

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Kritlis suspurdėjo Deoiridh rankose. Rudaplaukė vos neišmetė kamuolio vos jį sugavusi, tačiau netrukus raudonasis nurimo ir, atrodo, buvo nusiteikęs įsitaisyti grifiukės gniaužtuose ilgam. Bet nuo kada kas nors klausia kamuolio nuomonės? Deoiridh šiuo atveju, žinoma, mielai būtų tą padariusi, bet štai nulaužtavirbė švilpė buvo nusiteikusi visiškai priešingai: grifiukė dar tik žengė pirmuosius žingsnius pažintyje su kamuoliu, bet vyresnė varžovė, matyt, užpavydėjo naudingų ryšių, kuriuos Deoiridh buvo neužmezganti, ir pradėjo ją vytis. Akivaizdžiai norėjo atimti kamuolį, kad galėtų šia naudinga pažintimi pasinaudoti pati. Teko kuo greičiau nešti kudašių, mat ir vėl prarasti naująjį draugą noro visai nebuvo.
Deja, atrodė, kad visi žaidėjai yra nusiteikę pasipainioti rudaplaukės kelyje. Kas kelias akimirkas teko mėtytis į šonus. Žinoma, tai turėjo trukdyti ir nulaužtavirbei, tačiau pernelyg greitai paaiškėjo, kad ji yra daug geresnė skraidytoja už grifiukę, tad netrukus jau buvo visai šalia. Rudaplaukė norėjo padidinti greitį, tačiau pamatė artėjantį muštuką ir išsigando. Dėl tos priežasties akimirkai prarado budrumą, ir kritlis pabandė užbaigti pažintį pats. Deoiridh spėjo jį sulaikyti, tačiau tos akimirkos užteko, kad varžovė pademonstruotų savo aplaužytus šluotos virbus. Virbai aplaužyti, pirštai, deja, ne. Neilgai trukus švilpė įgyvendino kritlio norą nebeturėti nieko bendro su Deoiridh. Pastaroji atsiduso. Nuotaika visai sujuro. Prieš rungtynes nesitikėjo, kad bus tokia nereikalinga komandai...
Bebandydama pasprukti nuo varžovės, rudaplaukė atsidūrė aikštės viduryje. Čia žaidėjų buvo net tiršta – atrodė, kad visi susirinko pažiūrėti, kaip Deoiridh praras kamuolį Nikitos naudai. Šis faktas neleido mergaitei parodyti nusivylimo, tad ji tik apsižvalgė ir paketa galva nusivijo sprukti bandančią vagilę. Deja, tyčia ar netyčia, bet netrukus rudaplaukei kelią pastojo varlių skandintojas Ryan. Jo komandos draugė, žinoma, iš karto sėkmingai prašapo.
- Suplotasnukis kvaily! - apstaugė mergaitė varžovą. Labai norėjo, kad teiginys kuo greičiau pasidarytų teisingas ir Ryan'as gautų muštuku į nosį. Vis dėlto kad ir kaip ten būtų, dabar reikėjo iš naujo vytis nulaužtavirbę. Deoiridh būtų mielai nuvertusi varlių skandintoją nuo šluotos, bet prie visų nesėkmių dar ir baudos taškų prisidėti nesinorėjo, tad animagė šiaip ne taip pergalėjo šį norą.
Bepykdama ant Ryan'o iš karto net nesuprato, kokį plazdenimą girdi. Suirzusi atsisuko ir, savo nuostabai, pamatė aukso šmaukštą, plazdantį gal per metrą nuo jos ausies! Tai buvo visiškai netikėta, rudaplaukė net nežinojo, ką daryti. Atrodė, kad ji labai lengvai gali paimti kamuoliuką, tada tereikės susirasti Klarę ir... Juk ji šį mažylį vaikosi! staiga prisiminė grifų puolėja. Kaip tik laiku: dar akimirka ir ji - dar kartą! - būtų pasipynusi Klarei po šluota! Tai jau būtų neatleistina... Laimei, Deoiridh spėjo pasitraukti. Atrodė, kad šį kartą šmaukštas laukia Grifų Gūžtos gaudytojos. O jau ji tikrai ne tokia kvaila, kad praleistų tokį šansą. Deoiridh jau pasiruošė džiaugtis pergale, kai netoliese pamatė Kupidoną Monro. Mergaitė iš karto pajuto kylančią įtampą. Buvo visiškai įsitikinusi: jis tikrai ne toks nevykėlis, kad nepasinaudotų tokia galimybe atitolinti Grifų Gūžtos pergalę. Deoiridh atsiduso. Žinojo, ką reikės daryti - ir tai nelabai viliojo. Laimei, ji buvo pasiruošusi.

Bandymas uždengti Klarę Konę Karter stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją: 3, 5]