0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Mvanzos rotušės aikštė (Mvanza, Tanzanija)
« Atsakymas #15 Prieš 2 metus »
Tiesą sakant, Dafydd jautėsi visiškai pasimetęs. Jis buvo tas, kuris turėjo daugiau patirties šiame darbe, tačiau dabar nė neįsivaizdavo, ko reikėtų imtis. Nesinorėjo visiškai apsikvailinti prieš kolegą, tad reikėjo pasistengti kuo greičiau surasti sprendimą.
Kalbos, kurią visi supranta? kiek sunerimo Dafydd, tikėdamasis, kad Tobias nepradės švaistytis kumščiais. Nesinorėjo pritraukti pernelyg daug nereikalingo dėmesio. Deja, nespėjus kolegos perspėti, jis ėmėsi būtent tokių veiksmų. Nurijęs keiksmažodį laukė, kol juodaplaukis "išsiaiškins" su vietiniu. Aplinkiniai žmonės susidomėjo, bet kol kas viskas atrodė pakankamai ramu. Ką gali žinoti, gal čia muštynės yra kasdienis reiškinys?
- Esi tikras, kad jis tave suprato? - negarsiai paklausė Dafydd stebėdamas ant žemės sukniubusį juodaodį. Jis neatrodė senas ir galėjo būti labai stiprus. Vaikinai turėjo būti itin atsargūs. Velsietis nelabai suprato, ką Tobias norėjo pasakyti tuo gana keistu sakiniu, tad nieko į jį neatsakė. Tylėti jam sekėsi ne taip ir blogai, tad mielai laikėsi šios taktikos. Nenuleido akių nuo gulinčio vyriškio ir jo bendrų. Du iš jų, atrodo, norėjo prieiti, tačiau užteko vieno žvilgsnio, kad vyrukai atsitrauktų. Pasidarė aišku: naudingas jiems yra tik vienas - tas, kuriuo jau užsiėmė Tobias. Ko gero, jis yra pavojingiausias, bet nebuvo iš ko rinktis: toks jau jų darbas.
- Esi tuo tikras? - neryžtingai paklausė Dafydd vėl pažvelgdamas į juodaodį. Jis gulėjo ir garsiai dūsavo. Buvo sunku pasakyti, ar jam skauda, ar tiesiog apmaudu, kad kažkoks vaikigalis pasirodė esąs stipresnis. Afrikietis pradėjo kažką burbuliuoti kalba, kurios nė vienas iš vaikinų nesuprato. Dafydd išsitraukė lazdelę ir pritūpė šalia jo. Žvilgtelėjo į lapelį, bet vietinis kalbėjo taip neaiškiai, kas suprasti žodžius buvo daugiau nei sudėtinga. Buvo tiesiog neįmanoma.
- Atnešti čia, - suahilių kalba griežtai pratarė raudonplaukis įsmeigęs lazdelę vyriškiui į kaklą. Tas atrodė gerokai išsigandęs, kas vertė jaustis nejaukiai: Dafydd nebuvo tikras, kad afrikietis jų neapgaudinėja. Atsargiai žvilgtelėjęs į Tobią pakėlė juodaodį už pakarpos. Labai nesinorėjo parodyti, kad reikia kolegos paramos, bet, tiesą sakant, raudonplaukis nė neįsivaizdavo, ką dabar reikėtų daryti.
- Laukti... Ten, - perskaitė iš lapelio ir parodė į kiek nuošalesnę aikštės vietą. Tikrai nesinorėjo, kad vyriškis tą daiktą atsineštų čia, kur buvo vis daugiau ir daugiau žmonių. Stumtelėjęs jį nuo savęs žiūrėjo, kaip anas tolsta.
- Manau, verta kiek pabūti čia ir įsitikinti, kad šitie niekur neis, - pratarė Tobiui. Likusieji "muzikantai" uoliai ruošėsi koncertui, bet buvo akivaizdu, kad tai tėra vaidyba. - Sakiau jam, kad lauksime ten, - pridūrė Dafydd mostelėdamas į kampą, kurį parodė ir veidrodžio savininkui. Spėjo, kad kolega jam jaučia tik panieką, tačiau nieko negalėjo pakeisti. Tobias nebuvo iš tų, kurie pripažino, kad Dafydd yra vertas žmogaus vardo. Pasiilgau... pagalvojo Dafydd mintimis sugrįždamas į Sautendą.

*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Burtininkas
  • ***
  • 120
  • "We're all someone's monsters."
Ats: Mvanzos rotušės aikštė (Mvanza, Tanzanija)
« Atsakymas #16 Prieš 2 metus »
Tas juodaodis, kurį Tobias laikė suėmęs už atlapų, dabar gulėjo ant žemės ir nepanašu, kad buvo labai nusiteikęs funkcionuoti kaip normalus žmogus. Ir kokie silpni pasidarė žmonės... Nuo vieno kepštelėjimo alpsta..
- Mhm, visiškai tikras, - atsakė. Juk visi žmonės suprato kumščio kalbą.
Tas vyriškis tikrai atrodė apgailėtinai. O vat kodėl, tai labai geras klausimas. Juk Tobias jo nemušė. Tik stumtelėjo. Nuo to žmonės neturėtų mirti.
Dafydd pasilenkė prie juodaodžio "muzikanto" ir pradėjo kažką marmalenti ta nesuprantama kalba. Tačiau panašu, kad vyriškis puikiai suprato, ką sakė Tobijo kolega. Ir labai gerai. Kuo greičiau jis atneš tą prakeiktą veidrodį ir jie galės nešdintis namo, tuo geriau.
- Gerai, - išsiblaškęs tarstelėjo, mintyse būdamas kiek kitur. Sumirksėjęs grįžo į Tanzaniją ir pabandė prisiminti, ką pasakė Dafydd. Laimei, atmintis nenuvylė. - Aš galiu pabūti čia su šitais, - mostelėjo į "muzikantus", labai aktyviai besiruošiančius pasirodymui, kuris greičiausiai neįvyks. Įdomu, ar jie bent moka teisingai laikyti tuos instrumentus. - O tu eik ir lauk to gražuolio Mirštančios Gulbės. Tinka? 
Vaikinas pasisuko ir įsmeigė akis į savo taikinius. Tiksliau, galimus taikinius. Kol kas jie nepadarė nieko, dėl ko būtų verti sudaužymo. Tačiau juk visko gali būti, ar ne? Aišku, šefas turbūt nebūtų labai laimingas dėl muštynių, bet juk jam nebūtina sužinoti, juk taip? Tačiau Dafydd tai nepatiktų. Tą juodaplaukis gerai žinojo. Tad pažadėjo sau pasistengti susivaldyti.
Suffering is like anything else. Live with it long enough, you learn to like the taste.


*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Mvanzos rotušės aikštė (Mvanza, Tanzanija)
« Atsakymas #17 Prieš 2 metus »
Nepaisant to, kaip šauniai su neaiškiais padarais Tobias susitvarkė Meksikoje, Dafydd vis dar negalvojo, kad jis yra toks mušeika. Vis dėlto jis labai greitai pamokė vietinį, tad tai, ko gero, tai buvo viena iš naudingiausių kolegos savybių. Muštynės nebuvo metodas, kurį rinktųsi pats Dafydd, tačiau jos buvo greitas būdas, o tai daugiau nei tiko. Mes ilgai netruksime. Susitvarkysime, ir aš keliausiu namo. Pas tave ir mažylius eilinį kartą mintimis paliko Tanzaniją ir Afriką vaikinas. Užsisvajojęs sustingo ir, atrodo, visai pamiršo, kur esąs. Galvojo tik apie tuos, kurie jam yra brangiausi. Šią akimirką nerūpėjo nei "svarbi" misija, nei kolega, nei iškankintas vietinis žmogus.
Deja, Tobio balsas pažadino iš minčių. Gerai buvo bent tai, kad jis neprieštaravo. Ginčytis Dafydd neturėjo nei jėgų, nei noro. Be to, tai būtų tik laiko gaišimas. Ne, geriau greičiau pabaigti šitą nesąmonę ir keliauti namo, pas žmoną ir vaikus.
- Žinoma, - nė neketino siūlyti kito varianto raudonplaukis. Nebuvo svarbu, kurią darbo dalį atlikti. Svarbiausia viską baigti čia ir dabar. Jeigu afrikietis teiksis grįžti, žinoma. Velsietis įsidėjo lazdelę į kišenę, bet pasistengė, kad būtų patogu ją pasiekti. Ką ten gali žinoti, gal pardavėjas grįš su keletu draugų, nuo kurių apsiginti be magijos bus paprasčiausiai neįmanoma.
- Jeigu ką, nedaužyk jų. Palik ir tiek, tiesiog saugiai pasitrauk, - pratarė Dafydd Tobiui nužvelgdamas aikštę. Žmonių buvo tikrai daugiau nei tada, kai jiedu čia atklydo. Tai nebuvo labai blogai: visai nereikėjo, kad visa vietinė bendruomenė atkreiptų dėmesį.
Stengdamasis elgtis kuo nerūpestingiau vaikinas patraukė į tašką, kurį nurodė veidrodžio savininkui. Viduje kirbėjo nerimas, kad viskas taip paprastai čia nesibaigs. Svarbiausia buvo išvengti rimtų sužeidimų - visai nereikėjo, kad Mayra jaudintųsi ir nerimautų. Man viskas bus gerai, pažadu dar vieną mintį nusiuntė į Sautendą vaikinas. Žmonės aplinkui šurmuliavo, bet viskas atrodė natūraliai. Tai buvo tiesiog puiku, ir Dafydd nieko nekliudomas pasiekė nurodytą tašką. Apsimestinai rūpestingai įkišo ranką į kišenę, kurioje laukė burtų lazdelė. Privalėjo būti pasiruošęs. Kartais vis žvilgtelėdavo į "muzikantus" ir Tobią, bet jie bent jau šią akimirką dėmesio neblaškė. Tai buvo gerai. Vadinasi, buvo galima ramiai laukti svarbiausio asmens šioje aikštėje.
Dar kartą apsižvalgęs ir susimąstęs apie mylimiausius žmones Dafydd visiškai atvirai stovėjo ir, atrodo, nematė nieko aplinkui.

*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Burtininkas
  • ***
  • 120
  • "We're all someone's monsters."
Ats: Mvanzos rotušės aikštė (Mvanza, Tanzanija)
« Atsakymas #18 Prieš 2 metus »
Kad ir kaip stengėsi, vaikinas niekada taip ir nesugebėjo iki galo pabėgti nuo praeities šešėlių. O stebėdamas ant žemės nuvirtusį juodaodį nejučia prisiminė savo vaikystę ir santykius su tėvu. Ar taip būdavo ir jam? Tiesiog nesusivaldydavo? Norėdavo greičiau pasiekti tikslą? Nepagalvodavo apie pasekmes? Ar ta beprotybė, glūdėjusi jame, paveldima? Ar Tobias po truputėlį, nė pats to nepastebėdamas, virto savo tėvu? Juk jis prisiekė. Prisiekė niekada netapti tokiu, kaip tėvas. Prisiekė niekada neprisileisti žmonių ir jiems nekenkti. O ką jis daro? Mušasi kiekviena pasitaikiusia proga. Tai buvo kaip koks prakeiktas ratas - jei bando neprisileisti žmonių, nekenkti jiems, turi kažkur išlieti emocijas. O išlieja emocijas tik mušdamasis. Tačiau mušdamasis kenkia žmonėms. Ir taip be galo. Kad ir ką darytų, nebūna gerai. Vaikinas tiesiog virto savo paties monstru.
Dafydd dar kažką pasakė juodaplaukiui ir nuėjo į sutartą vietą. Tobias sukryžiavo rankas ant krūtinės ir įsispoksojo į nieką, tačiau tuo pat metu išlikdamas budrus. Tą galėjo išduoti įtemptos rankos ir pečiai. Kažkodėl vaikinas turėjo įtarimą, kad šįkart jiems nepasiseks. Tas juodaodis, kuris turėjo atnešti veidrodį jam atrodė kažkoks.. slidus. Nevertas pasitikėjimo. Tačiau kolegai apie tai nė žodžiu neužsiminė. Nepanašu, kad jis ir taip mėgo Tobiją. Pyktis dabar tikrai nereikėjo.
Po kelių minučių beveik ramybės savose mintyse vaikino akiratyje pasirodė tas pats juodaodis veidrodžio savininkas. Tačiau jis ėjo ne link Dafydd, o link jo. Ką? Ar jis nesuprato, kas jam sakyta? Kažkodėl dabar vaikinas visiškai nenorėjo su juo aiškintis Visiems Suprantama Kalba. Laimei (ar nelaimei), to neprisireikė. Vyriškis sustojo vidury aikštės, aukštai iškėlė veidrodį ir pradėjo kažką murmėti. Tobias įsmeigė akis ten, kur turėjo stovėti jo kolega, tačiau tą sekundė papūtė vėjas ir pasaulį užklojo juoda tamsa.
- Dafydd! - riktelėjo juodaplaukis ir jo balse, gerai įsiklausęs, galėjai išgirsti šokią tokią panikos gaidelę. Kad ir kaip tą neigė, vaikinas per tas kelias misijas kiek prisirišo prie savo kolegos (kiek jis tai sugebėjo). Galų gale, jei su kuo nors ir dėl ko nors rizikuoji gyvybe, norom nenorom prisiriši prie to žmogaus.
Bijodamas ką nors sužeisti aklai klupinėdamas tamsoje, tiesiog išsitiesė ir laukė, kol akys apsipras su staigiai užklupusia tamsa. Vaikinas tikėjosi, kad neatsitiks nieko blogesnio.
Suffering is like anything else. Live with it long enough, you learn to like the taste.


*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Mvanzos rotušės aikštė (Mvanza, Tanzanija)
« Atsakymas #19 Prieš 2 metus »
Dafydd neįsivaizdavo, kiek laiko reikės laukti. Kadangi suahilių kalbos žinios apsiribojo tais keliais ant lapelio parašytais žodžiais, nebūtų galėjęs paklausti, ar toli yra paslėptas nelemtas veidrodis. Vadinasi, reikėjo tiesiog stypsoti ir susikaupus stebėti aplinką.
Bet argi šis vaikinas galėjo susikaupęs dirbti? Vos tik vietinis atsidūrė pakankamai toli, Dafydd Tanzanijoje neliko. Jo nejudrus kūnas ir toliau stovėjo Mvanzos rotušės aikštėje, tačiau mintys ir siela buvo visai ne čia. Velsietis galvojo tik apie tuos, kurie jam yra brangiausi. Kas pasirinktų mąstyti apie pavojingą misiją su vis dar neperprastu kolega, kai gali svajoti apie tai, kaip grįžęs namo pabučiuosi žmoną ir turėsi laiko su vaikais? Nenuostabu, kad Dafydd nei ką nors matė, nei girdėjo.
Natūralu, kad jis nei matė, kad veidrodžio nešėjas grįžo, nei girdėjo Tobio šūksnį. Nė neįsivaizdavo, kad afrikietis keliavo kolegos link. Tiesiog stovėjo ir laukė jo pasirodant svajojo apie laiką namie su savo šeima. Turbūt nebūtų pastebėjęs ir stojusios tamsos, tačiau aplinkui pradėję aidėti klyksmai ir šauksmai galų gale privertė atitokti. Dafydd apsižvalgė ir suprato nieko nematąs. Tai gerokai išgąsdino, bet netrukus suvokė: buvo panaudotas veidrodis. Šis supratimas, deja, visiškai nepadėjo atsipalaiduoti. Viskas buvo dar blogiau nei jis įsivaizdavo.
- Tobiau? - garsiai paklausė Dafydd, nors nebuvo tikras, ar veidrodis neturi ir apkurtinimo funkcijos. Savo balsą išgirdo, kas šiek tiek nuramino. Žengė žingsnį į šoną. Laimei, galėjo judėti. Tik kaip dabar surasti kolegą? Viršininkas aiškiai pasakė: jeigu tamsoje išbūni ilgiau nei penkiolika minučių, apalpsti, bet taip niekada ir neatsibundi. Aikštėje buvo daugybė žmonių...
Deja, niekas nebuvo pasakęs, ką daryti tokiu atveju. Dafydd žinojo esąs atsakingas už tai, kas čia atsitiko: jeigu ne jie, afrikietis to daikto nebūtų aktyvavęs. Bet ar jie gelbėdami žmones nenukentės patys? Velsietis tiesiog negalėjo čia mirti - buvo reikalingas žmonai ir vaikams. Situacija atrodė visiškai be išeities.
- Tobiau! - dar garsiau suriko vaikinas ir bandė eiti į tą pusę, kurioje paliko kolegą. Tamsoje, žinoma, negalėjo žinoti, ar išties eina ten, kur reikia, bet vis tiek paspartino žingsnį. Nieko nedaryti paprasčiausiai negalėjo. Bet kodėl visi sprendimai krenta ant jo pečių? Kolega, žinoma, pradės jį niekinti: tik visiškas žioplys tokioje situacijoje pasimeta ir nebežino, ką daryti...
- Tobiau! - dar kartą suriko ir atsitrenkė į kažkokį žmogų. - Čia tu? - angliškai paklausė bandydamas apčiuopomis suprasti, ar rado tą, kurio taip ieškojo. Pasirodė, kad taip ir yra, bet Dafydd dėl nieko nebebuvo tikras.

*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Burtininkas
  • ***
  • 120
  • "We're all someone's monsters."
Ats: Mvanzos rotušės aikštė (Mvanza, Tanzanija)
« Atsakymas #20 Prieš 2 metus »
Tamsa, apgobusi pasaulį kiek priminė tamsą, vyravusią trobelėje Šprė miške. Vienintelė bėda, tamsa namuose buvo nepavojinga, o šita... penkiolika minučių ir viskas. Tiksliau, jau mažiau. Jei Tobias apskaičiavo teisingai, jam liko maždaug trylika. Taip pat ir Dafydd. Būtų neblogai greičiau jį surasti ir nešdintis, kol dar gali paeiti. Velniop misiją ir veidrodį, dabar svarbiau buvo išsaugoti savo kailį.
Kažkur kitų riksmų ir vėjo ūžimo maišalynėje vaikinas išgirdo savo kolegos balsą. Nedvejodamas pasileido jo link. Balsas artėjo. Galiausiai juodaplaukis atsitrenkė į kitą žmogų ir išgirdo jo balsą. Paaiškėjo, kad tai ir buvo Dafydd.
- Aš, aš, - burbtelėjo ir atsitraukė per žingsnelį. Vis dar nebuvo pratęs liestis prie žmonių. - Pagal mano apskaičiavimus, mums liko maždaug dešimt minučių, tad siūlyčiau pamiršti veidrodį ir kuo greičiau nešdintis iš čia, kol dar nepakratėm kojų.
Tobias kalbėjo pusbalsiu ir labai greitai. Tačiau jo tonas nesudrebėjo ir jis pasistengė neišsiduoti, jog iš tiesų jautėsi net pamalonintas, jog kolega nepaliko jo vieno. Juk jei Dafydd būtų bėgęs vienas, jam būtų buvę daugiau šansų pabėgti iš veidrodžio paveiktos zonos ir išgyventi. Tačiau jis to nepadarė. Kodėl?
Nebuvo laiko laukti kolegos atsakymo, nes laikas seko nenumaldomai ir vaikinas jau pradėjo jausti mieguistumą, tad čiupo Dafydd už rankos (jokios romantikos) ir ėmė tempti tolyn.
- Greičiau, greičiau, - paragino ir pradėjo bėgti.
Sekundės tiksėjo viena po kitos, o tamsos pabaigos taip ir nesimatė. Reikėjo pasiskubinti, kol brangus laikas nesibaigė ir jie neužmigo amžiams vidury Tanzanijos.
Suffering is like anything else. Live with it long enough, you learn to like the taste.


*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Mvanzos rotušės aikštė (Mvanza, Tanzanija)
« Atsakymas #21 Prieš 2 metus »
Buvo keista justi tą nerimą dėl kolegos, kuris, tiesą sakant, nelabai terūpėjo. Bet ką gali žinoti - galbūt namuose, Anglijoje, jo kas nors laukė? Dafydd nuoširdžiai vylėsi, kad Sautende esanti žmona ir vaikai nekantrauja, kada jis grįš pas juos. Galbūt ir Tobias turi mylimąją, o gal žmoną ir vaikų? Be to, jis buvo ne taip jau ir blogai dirbantis kolega. Vadinasi, negalima jo taip palikti bėdoje, tuo labiau, kad jis, Dafydd, buvo dėl visko kaltas. Akivaizdu, kad nesugebėjo įtikinti afrikiečio atiduoti jiems veidrodį. Kieno, jeigu ne jo paties, kaltė tai yra? Tik jau ne Tobio. Širdį graužė siaubingas nerimas, tad išgirdęs pažįstamą balsą Dafydd pajuto, kaip palengvėjo.
Velsietis negaišo laiko kalboms. Taip, kolega buvo teisus - jiems reikėjo paskubėti. Vis dėlto šito sakyti garsiai nebuvo būtina, mat Tobias ir taip viską suprato. Skubėdamas paskui juodaplaukį Dafydd mąstė tik apie tuos, kurie jam brangiausi. Kas nutiks tada, jeigu jie nespės išsigelbėti? Jeigu liks Tanzanijoje, o Gringotse niekas nieko tikro net nesužinos? Mayra gaus pranešimą, kad jis dingo be žinios? Kaip ji į tai reaguos? Ne, to leisti tikrai negalima. Mažylio gimimas buvo vis arčiau, tad Mayrai bereikalingo nerimo tikrai nesuteiks.
Tobiui pasileidus bėgti Dafydd neprieštaraudamas nuskuodė iš paskos. Buvo kiek keista jausti, kad kolega laiko jo ranką. Jausmas visai nepriminė to, kuris apima, kai paima Mayros pirštus. Deja, dabar negalėjo svajoti - reikėjo gelbėtis. Atrodė, kad lekia jau labai ilgą laiką, bet šviesos niekaip nesimatė. Pamažu pradėjo smaugti nuoširdi baimė išties užbaigti čia savo gyvenimą. Pamažu pradėjo imti miegas, bet raudonplaukis stipriai papurtė galvą. Tai šiek tiek padėjo, ir jis dar labiau padidino greitį. Nebuvo tikras, ar jam tik pasirodė, ar iš tiesų aplenkė Tobią, bet pagaliau pamatė tolumoje šviesą. Tai reiškė viena - išsigelbėjimą. Likusios turbūt buvo vos kokios dvi minutės, o gal ir mažiau. Pradėjo kaustyti nuovargis, tačiau Dafydd vis tiek skuodė į priekį. Nepaleido Tobio rankos ir pagaliau išniro į saulės šviesą. Pasidarė taip gera kvėpuoti, kad vaikinas sustojęs kurį laiką daugiau nieko ir nedarė, tik godžiai rijo orą.
- Kaip jautiesi? - gaudydamas kvapą paklausė kolegos ir pradėjo raustis kišenėje. Išsitraukė nešyklę ir įdėmiai ją apžiūrėjo. Buvo kiek smalsu, ar veidrodžio magija nepakenkė šiam daikčiukui. Deja, jokio kito būdo grįžti į Britaniją jis nežinojo. - Manau, nebeturime čia ką veikti. Portus.
Nešyklė sušvito melsva šviesa, kas leido tikėtis, kad burtas pasisekė. Dafydd neužtikrintai pažvelgė į daikčiuką ir atsisuko į Tobią.
- Keliaujam namo, kol dar kas nors neatsitiko, - sumurmėjo tiesdamas ranką su nešykle kolegai. Netrukus pajuto timptelėjimą už bambos ir iškeliavo iš nelaimės vieta tapusios Tanzanijos.

*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Burtininkas
  • ***
  • 120
  • "We're all someone's monsters."
Ats: Mvanzos rotušės aikštė (Mvanza, Tanzanija)
« Atsakymas #22 Prieš 2 metus »
Vaikinas tankiai alsavo, bėgti darėsi vis sunkiau ir sunkiau. Ne tik dėl paprasto nuovargio, atsirandančio bėgant tokiu greičiu, bet ir dėl veidrodžio magijos, veikiančios kiekvieną kūno ląstelę ir verčiančios užmigti. Tobias kovėsi iš paskutiniųjų ir neleido nuovargiui užimti savęs. Prisivertė galvoti apie Brittą, jos šypseną, jos balsą, jos stovėseną, jos plaukus. Liepė sau susiimti ir bėgti greičiau, kad galėtų grįžti pas ją, dar kartą ją apkabinti, priglausti prie savęs ir pabučiuoti. Kad galėtų praleisti dar daugiau laiko su ja. Kad galėtų pagaliau įsitikinti, jog iš ties yra reikalingas.
Dafydd, rodos, irgi galvojo kažką panašaus, nes dar labiau padidino greitį ir Tobiui jau darėsi sunkiau nuo jo neatsilikti. Jautėsi oro stygius, kojos nebeklausė, akys merkėsi. Veidrodis darė savo.
Dar metrą. Dar vieną. Jau nebetoli. Dar vieną. Ir dar. Ir dar...
Pagaliau! Plaučiai pagaliau gavo gaivaus oro, o akys - saulės šviesos. Pasidarė lengviau kvėpuoti, pagerėjo savijauta išnirus iš veidrodžio paveiktos zonos. Kiek prisimerkęs nuo saulės vaikinas pasisuko į kolegą, intensyviai besirausiantį savo kišenėse. Neilgai trukus Dafydd išsitraukė nešyklę ir ištiesė ją Tobiui. Šis, nieko nelaukdamas, palietė daikčiuką, užsimerkė (ne itin mėgo šį keliavimo būdą) ir pajuto, kaip nešyklė perkelia juos abu atgal į Britaniją.
Suffering is like anything else. Live with it long enough, you learn to like the taste.