[Tae Yeon Min]

Greiloko kalnas Masačusetse, Jungtinėse Amerikos Valstijose, yra aukščiausias, net 1064 metrus virš jūros lygio iškilęs kalnas valstijoje. Kalnas guli šiaurės vakaruose, jo viršūnė - Adamso miestelio vakarinėje dalyje, Berkšyro apskrityje. Kalnas žinomas dėl nuo jo viršūnės atsiveriančių vaizdo, dėl galimybės apžvelgti penkias šalimais esančias valstijas ir vienintelį šalies borealinį (spygliuočių) mišką.
Kalnas labai gražus, mylimas aplinkiniai gyvenančių ir turistų žiobarų. Jo šlaitas pasidengęs miškais, taip ten - ir kelias, veikiantis sezoniškai, nuo vėlyvos gegužės iki vėlinių. Žiemą kalnas pasidengia sniegu, o jo papėdėje teka net kelios upės.
Ant kalno pristatyta žiobariškų paminklų, tačiau Amerikos ir likusio pasaulio burtininkams jis svarbus visai dėl kitokių priežasčių. Ant šio kalno viršūnės, pačiame pačiame viršuje stovi garsiausia ir, kai kurių teigimu, vienintelė magijos mokykla JAV - Ilvermornis. Aplink mokyklą nuolat tvyro rūkas, auga tankus miškas, o įvairūs stiprūs maskuojamieji ir žiobarų atbaidojamieji kerai slepia pastatą nuo neageidaujamų akių.
Kalnas taip pat yra namai ir daugeliui magiškų padarų, tarp jų - goblinams pukvudžiams (pukwudgies).

[Elias Andrew Ravengrave]

Galiausiai Elijas atsidūrė Masačusetse. Visą savo nelaimingą žiobarišką skrydį smegenis suko aplink tą vieną vienintelį klausimą, kuris naujai atsivertusius įsimylėjelius, kamuojamus nepažįstamų ir baisių, pirmą kartą juntamų jausmų, kankindavo ir toliau kone visą gyvenimą. Elijas klausė savęs, ar tikrai toji auksaodė, žaliaakė mergina verta šitokio šaltakraujiško ir karštakošiško jo pasiaukojimo. Ir vienintelis galimas, vienintelis įmanomas atsakymas, kylantis iš kažkokių Elijui Andriui nepažįstamų jo juodos sielos vietų, buvo teigiamas. Taip, ji verta.
Vyras būtų norėjęs manyti, kad tai netikėtas ir gyvenimą veikiai pažodine prasme aukštyn kojom apvertęs nėštumas staiga nušvietė jo smegenis neįmanoma šviesa, tačiau ak, kažkur neaiškioje vietoje žinojo, kad nieko panašaus. Vien tas jos truputį dužęs, truputį paklaikęs žvilgsnis ligoninės arbatinėje ir nenumaldomas troškimas pasijusti esant gyvai spustelėjo kažin kokį neatrastą pasigerėjimo mygtuką vargšo Elijo Andriaus kūne. Ir taip, galbūt efektui pasireikšti prireikė pusės metų (ar gal daugiau - jis nebeskaičiavo), galbūt prireikė durų trankymo, riksmų ir nepaprastai nepaprasto mylėjimo neaiškiu paros metu, pirmoje pasitaikiusioje Jungtinės Karalystės vietoje, kurioje buvo bent vienas mylėjimui tinkamas paviršius. Galų gale, prireikė negandos. Bet ak, juk egzistuoja tokia visuotinai pripažinta tiesa, kad negandos stumia pasaulį į priekį.
Elijas Andrius, savo motinos sūnus, nenutuokė, kur toliau jam eiti. Aplinkui tvyrojo rūkas, o jo galvoje sklandant minčiai apie tai, kad jis nežino, kur yra Melisa, irgi pamažėle kaupėsi rūkas. Baltas, tirštas ir žvarbus. Vyras, pernelyg išsekęs, kad tinkamai palaikytų savo šildomuosius ir džiovinamuosius kerus, kaip tikras žiobaras turistas nesusipratėlis (estupido turista) vilko koją už kojos aukštyn miškuotu ir akmenuotu Greiloko šlaitu. Velniai žino, koks piktavalis paukštelis jam pačiulbėjo, kad Melisa įtaisyta būtent ant Ilvermorniui priklausančio kalno. Apskritai, kaip nutiko, kad racionaliausias Londono asmuo, paveiktas savo apgailėtino jausmo, patikėjo tuo paukšteliu? Ilvermorniui Melisa nereikalinga. Kiek Elijas prisiminė (o prisiminė nedaug), amerikiečių magijos mokykla buvo visai padori. Ir gal net šiek tiek technologiškai labiau pažengusi, nei Hogvartsas.
Jis sustojo, sunkiai kvėpuodamas. Krūtinė kilnojosi sulyg kiekvienu paviršutinišku įkvėpimu, plaučiai degė, o šlapi plaukai ir permirkę rūbai lipo prie šaltu prakaitu išpiltos odos. Ištiesė delną ir galingai iškvėpdamas atsirėmė į pušies kamieną. Suprato, kad jei mėgins žengti dar bent žingsnį, pakris vietoj, ir jo kaulus teras milžiniškos katės ir goblinai. Nesuprato, kodėl jo magiška galia senka. Jautėsi, it kas mėgintų visas jo žmogiškas ir nežmogiškas jėgas čiulpte iščiulpti. Gal tai kalnas. Gal tai prakeikti suknisti Ilvermornio apsauginiai kerai. Be to, sulig kiekvienu degančių plaučių judesiu jam darėsi vis aiškiau, kad Melisos ant kalno nėra. Neturėtų būti. Jeigu būtų kas paklausęs, gal būtų tyliai ir gėdingai prisipažinęs, kad jaučia širdim.
Niekam nereikia to žinoti, bet nedaug trūko ir iki ašarų. Išsekimo ašarų, žinoma. Nevilties. Ir to vis atkakliai kelią į priekines eiles besiskinančio klausimo "ar verta?". Galėjo būti ir taip, kad Andrius ėmė abejoti savo kvailu pasiryžimu. Nereikia manyti, kad jis buvo toks nenuovokus, kad nesuprastų, jog Melisos dingimas ir visas jo per piktavalius paukščiukus atviliojimas iki pat Masačusetso yra paprasčiausias ir greičiausiai labiausiai kankinantis Alisijos būdas jį atsivesti pas save, kur nukankintą ir sušalusį galės nudėti. O Melisos kūnas greičiausiai jau bus atšalęs. Ak, net jeigu Elijas ir nebuvo asmeniškai susidūręs, visos moterys ryškiai buvo keršto deivių palaimintos.
Elijas susmuko prie tos pačios pušies ir susirietė. Gėlė šaltis, o pirštų, rodėsi, nebegalėjo pajudinti. Tik kelias minutes, galvojo jis. Mąstė tik kelias minutes numigsiąs, o tada imsiąs leistis. Tačiau ak, raudonos lempos ir žviegiantys signalai jo galvoje perspėjo, kad negalima taip, kad kelios minutės jam reiškia mirtį ir nieko daugiau. Ir vis dėlto, praėjo kelios minutės. Elijas galiausiai atsistojo ir varganais lazdelės mostais sklaidydamas rūką ėmė kone ristis žemyn tuo pačiu keliu, kuriuo ir buvo atėjęs. Melisos kalne nebuvo ir niekada negalėjo būti.
Galbūt vėliau Elijas Andrius prakeiks savo kvailus, beverčius žygius. Juk galėjo netekti pirštų.
Po kelių labai ilgų valandų vyro prie Greiloko kalno Masačusetse nebebuvo nė kvapo.

[Aurora Frydenlund]

Jau nieko mažiau mandro iš jos ir negalėjai tikėtis. Per paskutinį atsikvėpimą, per pačią žiemos atostogų pradžią vietoj to, kad skubėtų namo į po sniego kalnais ir žiemos tamsa palaidotą Altą, Aurora išsidangino į Masačusetsą. Manytumėt, kad gal aplankyti Ilvermornio, įvertinti pasaulinių konkurentų, ar kažką tokio. Bet ak, ne, paskutinę žiemą mokykloje reginčiai klastuolei amerikiečių magijos mokykla rūpėjo tiek pat, kiek dantų krapštukai – nelabai smarkiai.
Per vandenyną ir sniego bei purvo nuklotas žemes ir šleikščiai draugiškus (arba nedraugiškus) amerikiečius mergina ant Greiloko atsitrenkė vedina herbologinių ir hilerinių tikslų. Nors velniai žino, kokį augalą ji tikėjosi atrasti sniego nuklotame kalne, po tankiomis eglių šakomis rūke ir tamsoje.
Tą akimirką, tą apsiniaukusią ir snyguriuojančią trečiadienio popietę Aurora Frydenlund, apsimuturiavusi kaklą klastuoliškų spalvų šaliku ir menkam minusėly raudonuojančiais delnais įsikibusi į kuprinės, prikrautos keistų rakandų, petnešas, stoviniavo ties bjauria užtvara atitvertu keliu. „Atidaryta nuo gegužės 20 iki lapkričio 1“, skelbė lietaus nuplautas ženklas ant užtvaros. Aurora nusikeikė, bet nelabai baisiai. Vos prieš kelis mėnesius užsiėmė nelegalia veikla Hogvartso šiltnamiuos, argi kažkoks žiobaro pastatytas ženkliukas ją sustabdys?
- Nagi nagi, - sumurmėjo pati sau ir tvirčiau suėmė kuprinės petnešas. Nuvinguriuojantis serpentinas priešais atrodė statokas ir nevalytas, padengtas gana storu sniego sluoksniu. Aurora prieš apeidama užtvarą akimirką svarstė, ar verta sau lazdele prasitirpdyti taką. Galiausiai nusprendė, kad neverta. Geriau kerais susišildys sustirusius kojų ir rankų pirštus, kai prireiks.
Kilstelėjusi kulnus paskutinį kartą nuo žemės, be didesnės pastangos persiropštė per užtvarą ir per apsnigtą kelią pasileido aukštyn į mišku apaugusį kalną. Prie kuprinės prikabintas kastuvėlis ir didelės sidabrinės augalų žirglės ritmingai dzingsėjo sulig žingsniu.

[Bastiano Zuccarelli]

   Galvą tris kartus padidinantis vilnonis kiepašius; storas šalikas, į kurį galėtum ir visas įsivyniot kaip mumija, stropiai dengiantis visą veidą ir kaklą, paliekantis tik plyšelį nosiai (nes good luck per tokį prakvėpuot); iš nežinia kokių padarų kailio sukurtas šilumos šedevras - paltas iki kelių; ir pabaigai - veltiniai batai, su kuriais papuolęs į vandenį netgi ir nuogas būdamas garantuotai nuskęstum, nes tenykštė vilna vandenį srebia kaip kupranugaris. Iš kokio pasaulio krašto galėtų būti kilęs šis iš šalčio tirtantis ir vilnoje skęstantis kubilas? Nereikia nei filosofijų, nei pasaulio pažinimo, kad iškart identifikuotum pietietį. Ačiū dievui, bent šuo ėjo neįtūtalotas. 
   Brisdamas per prieblandą ir lengvos pūgelės sūkurius jis jautėsi lyg didvyris, juolab, kad ant būtent šio didingo kalno pagaliau atrado medį, kurio ieškojo. Ne, tai nebuvo labai retas medis - tokio medžio etikos sumetimai italui nebūtų leidę kirsti - bet būtent jį šluotmeisteris norėjo pažaboti ir paversti šluotų magijos vergu. Iš kelių nestambių rąstigalių, kuriuos dabar pirštinėtose rankose susirišęs tempė Bastiano, išeis bent kelios šluotos, jei tik viskas pavyks kaip pridera, o nauja mediena net ir labiau patyrusiose rankose neretai pasispyrioja.
   Ausys šiaip ar taip užfiksavo žingsnius, tolstančius nuo jo, nors meistras sakė, kad už tvoros eiti į kalną negalima. Nėra įstatymo, kuriam nebūtų apstatymo - va, ką byloja liaudies išmintis, na, o su kelio ženklais, matyt, yra panašiai. Visgi suprasdamas pūgos pavojų, Bastiano mažumėlę sunerimo dėl neatsakingo kalno lankytojo.
   - Ei, kur jūs!.. - šūktelėjo jis kaip tik į vėją, tad galbūt tas žmogus jo net neišgirdo. - Čia negalima! Pavojinga, a girdit! - darsyk stūgtelėjo jis ir, kad užtikrintų, kad nepažįstamasis būtų informuotas, praėjo pro tvorą ir ėmė jį vytis net šuniui priešinantis ir tempiant jį atgal bei bjauriam magiškam kompasui pypsint ir čirpiant.

[Aurora Frydenlund]

Žinoma, net ir ant šito dievo ir kitų padarų pamiršto kalno neįmanoma rasti ramybės. Aurora nespėjo toli nueiti, o štai jau per žirglių ir kastuvo dzinguliavimą ją atsiveja kažin kas, teigdamas, esą labai pavojinga. Žinoma, jie negalėjo žinoti, kad ji nuo galimų pavojų apsiginklavusi neišsemiama burna keiksmažodžių, keražodžių, lazdele ir net žirglėmis, kurios taip pat gerai kirpo pirštus, kaip ir augalų stiebus.
Gurgždantis sniegas po kojomis ir jos pačios širdies plakimas kažkur ausyse ir gerklėj neužgožė triukšmelio už nugaros, kurį būtų sau laimingai ignoravusi. Sniege žystančios gėlės nelaukia, o ir dienos šviesa neamžina. Tačiau ir nenorėjo savo žirglėmis žeisti jai gera linkinčio parko prižiūrėtojo žiobaro (arba burtininko – vis tik ant kalno stūkso magijos mokykla), jei šis nesusimąstęs apie žaliai it samana apsirėdijusios merginos pašėlimą sumanytų ją kokiais nors būdais sugrąžinti už saugios užtvaros. Tada atsisuko. Ir išplėtė akis, o iš burnos prasprūdo veikiai nesąmoningas mažutytis keiksmas.
Link jos, tempiamas šuns ir pats paskui save tempdamas kažin kokius rąstus, artinosi kažin koks padaras. Aurora sumirksėjo netikėdama savo akimis, manydama, kad jai būsiąs ledo krislas, it sniego karalienės priburtas, įkritęs į akį. Mirksėjimas vaizdo nepakeitė. Ir galbūt per milžinišką sluoksnį šaliko ir dar ten kažin kokių apdarų nebūtų pažinusi nei supratusi, kas per monstras ją vejasi. Klastuolė papurtė galvą.
- Nepavojinga! – atsišaukė, o vėjas nunešė jos vienintelį žodį tiesiai šiam į veidą. Bent jau taip tikėjosi. Vargiai tokis atsišaukimas būtų galėjęs nepageidaujamus asmenis atbaidyti ir priversti apsigręžti į ten, iš kur atėję, bet Aurora kažin ko dėjo vilties. Šalia tos pačios, kuria kliovėsi vildamasi, kad anas nusidrėbs ant sniego ir nebepasikels.

[Bastiano Zuccarelli]

   Bastiano vijosi nepažįstamąjį pats savim rizikuodamas iš širdies, bet ką padarysi, gera širdelė - nušalusi subinėlė. Dar keli žingsniai ir jam tiesiai į veidą, kad ir vilna užvyniotą, buvo iškoštas vienas pasipiktinimo pritvinkęs žodis. Italas stabtelėjo, taip ir nesupratęs, ar ten moteris, ar vaikas - balsas per vėjelį ir vilną buvo mažumėlę modifikuotas, tad aklajam susigaudyti buvo sudėtinga. Dilema - ką su šituo neaiškiu veikėju daryti?
   - Pavojinga, mamma mia, šiandien pūga! - surėkė Bastiano, tempdamasis šunį kažkur, kur nuojauta vedė.
   Kaip šiaurietė ir vylėsi, vilnos monstras už kažko užkliuvo ir sudribo į sniegą. Magiškas kompasas pasiuto miaukti, loti, mauroti ir kitokius garsus leisti, o ištikimasis Galileo kiek išsigandęs ėmė šokinėti aplink šeimininką. Vis mėgino padėti jam atsistoti, bet kaipgi tu tokiam padėsi?
   - Ah, velnias, velnias, - sušvokštė jaunuolis, jausdamas, kaip iš nagų slysta jo susirinktieji rąstgaliai. Išslydo dar keli itališki keiksmažodžiai, bet cenzūriniai - Bastiano nebuvo koks bomžas ar statybininkas, kad baisiai plūstųsi.
   Pasijuto tokiu nevykėliu, kokiu kasdien jausdavosi Ešiu. Bandė padaryti gerą darbą, o ką dabar?.. Paskutiniąja pirštinėtoje rankoje laikoma žaba šluotų meistras pasirėmė į žemę po šiokiu tokiu sniego sluoksniu ir pamėgino atsistoti. Sudvejojo, ar galima paprašyti Labradoro retriverio surinkti jo žabus, skirtus šluotoms gaminti - regis, šie turėtų būti per sunkūs šuniui. Gal ir velniop tuos pagalius?.. Betgi ne šiaip sau jis atsitrenkė į šitą sumautą Šiaurės Amerikos užkampį...
   - Atsiprašau, ar galėtumėt padėti? - šūktelėjo aklasis, pasisukęs kiek į kitą pusę, nei stovėjo nepažįstamasis ar nepažįstamoji. Ech, kokia gėda. Gerai, kad bent šalikas ant veido - niekas jo neatpažins ir nepasakos, koks jis žioplas.

[Aurora Frydenlund]

Aurora norėjo manyti esanti kietaširdė. O gal net išvis be širdies. Kita vertus, širdis visai reikalinga turint omeny tai, kokį gyvenimo kelią ji pasirinko. Širdis bus reikalinga, kad galėtų ir patiems bjauriausiems asmenims atauginti galūnes ir įpūsti gyvybę atgal į kūną. Tad ir tada, bežiūrėdama kaip anas pagal visas jos viltis drimba ant sniego, o jam iš rankų krenta susirinkti kažin kokie medgaliai, atrodantys šiek tiek per ilgi, kad būtų malkos, leido sau nejudėti vos akimirką. O ir triukšmas, pasiekęs ausis, kėlė šiokį tokį rūpestį.
Nužengusi visą savo netoli nueitą kelią, ėmė artintis prie ano žmogaus, spoksančio ir šūkaujančio, regis, kažkur į pakelės miško pusę. Aurora nieko mandro nepagalvojo, gal jam į akis prikrito sniego. Sunku buvo pasakyti, kai šis ant veido it kokia mumija susivyniojęs šaliką. Kaip išvis jis ką nors mato? iškilo klausimas Aurorai mintyse.
- Pūga pūga, - besiartindama garsiai ir piktai burbėjo. - Kas man ta pūga, velniai ją.
Priėjusi stabtelėjo per žingsnį nuo vis dar pamiškėn atsisukusio vyro (nebeabejojo, kad vilnos monstras - vyras. Nors šiaip ką gali žinoti, neabejoti tokiais dalykais šiais laikais yra pavojinga. O kaip sako Dekartas, abejot reikia viskuo. Tad galbūt Aurora šitoj vietoj padarė klaidą), ištiesė ranką ir nušalusiu delnu patapšnojo jam per petį.
- Viskas gerai? Nieko neskauda? Nenusilaužei piršto ar rankos?
Akys ir vėl pagavo anuos rąstus, aplink besivoliojančius. Ir aukso spalvos lojantis šuo, ir keistas, visokius neįtikimus garsus skleidžiantis prietaisas, o dar ir be tarpelių vilna apmuturiuotas veidas sudarė keistoką paveikslą. Žmogus visai nebuvo panašus į parko darbuotoją. Toli gražu, greičiau jau panešėjo į tokį pat parkų taisyklių pažeidėją, kaip ir ji pati

[Bastiano Zuccarelli]

   Nežinia, kiek laiko iš tikrųjų užtruko nepažįstamoji, kol malonėjo atsivilkti iki jo, bet Bastiano šiaip ne taip vėl atsistojo ant kojų ir pasilenkęs apgraibom ėmė ieškoti pamestųjų žabų. Nebuvo užtikrintas, kad jie nenusirideno kur tolyn, nebuvo užtikrintas, kad jis ir pats nenusiridens ir nepasismeigs ant kokios aštrios iš sniego išsikišusios šakos - buvo ir tokių pasakojimų girdėjęs, na, o gal ir tik sapnavęs, kas ten bežino.
   - Ne, viskas gerai, bet pamečiau savo... - itališku garsumu murmėjo nelabai patenkintas jaunuolis, bandydamas ieškoti žodžio, kuris ir jam, šluotų meistrui, būtų tinkamas, ir paprastam pasauliečiui, apie šluotas nelabai ką nusimanančiam, suprantamas. - Rąstgalius, - pratęsė jis, nors šis žodis atitiko tik vieną iš dviejų kriterijų. Tiek jau tos, jis gi ne filologas koks.
   Šiaip ar taip į jo glėbį vėl sugrįžo du būsimieji šluotkočiai, o kiek jų buvo iš viso, po teisybe, Bastiano net nebuvo suskaičiavęs, kas, matyt, buvo jo klaida, kaip ir Auroros nedvejojimas hipoteze, jog jo esama vyro.
   - Gal galėtumėt padėti susirinkti juos? - pasiteiravo Bastiano. - Ir, paklausykit, girdėjau, jog šią naktį ant kalno eiti griežtai draudžia. Na, už vartų, - patikslino jis, nors šitą frazę girdėjo tik iš meistro Murray, pas kurį apsistojo. Velniai jį išvarė tų prakeiktų šluotkočių, taip ir nesulaukus, kol meistras sugrįš?
   Šuo nustojo loti ir nusiramino, dantimis įbruko savo pavadėlį Bastiano į pirštinėtas rankas. Pūkšdamas italas susirado ir trečią žabą, ši buvo nuriedėjus jau toliau.

[Melijandra Julija Lorijan]

Melijandra nesitikėjo po šitokių įvykių gyvenime, grįžti į savo gimtąją šalį, tačiau, deje, jos širdyje jokio džiaugsmo nebuvo. Valstijose ji turėjo gražią vaikystę iki tol, kol Slapstūnai neatskyrė jos nuo brolio ir jai neteko keliauti į Švediją. Vėliau Medžiotojai ir Senatas (jauna moteris net šių pavadinimų jau nebe norėjo prisiminti) ir kita vilkolakių velniava apkartino jos gyvenimą ir galiausiai "laikinų namų" etiketę užsitarnavo Jungtinė Karalystė. Niekados nesijautė emigrante, nes manė, kad ateis laikas kai grįš namo - deja, šią akimirką, stovėdama ant Greiloko kalno, suprato kydusi. Ji daugiau nebegrįš į JAV kaip į namus, ne, ji visados čia jausis kaip svetimšalė - per daug čia prarado, kad dar kartą šią šalį vadintų tėvyne.
Melijandra tyliai susitaikė su senelio Myšos žūtimi, po to ir netikėta Igorio ir Emilijanos sūnaus (apie kurį ničnieko nežinojo) nužudymu. Apsiėmė naujo globotinio namų mokymu bent trims mėnesiams, nes suprato - Igoris tuoj visiškai paluš, jei niekas jo emociškai nepalaikys. Lorijan liūdnai vyptelėjo. Pakalėjo Azkabane, neteko Myšos, Danieliaus, jam teko išvaryt keturis savo klano vilkolakius, o to procese, prarasti dar du. Lorijanų klanas dar labiau sumenko ir Mela iš dalies pasijuto kalta, kad pasirinko kitokį lobių atkeikėjos darbo specifiką. Nerimavo, jog nebūdama šalia brolio, tapusio klano alfa, klano likimas gali dar pasisukti žiauresne - gal net iki visiško susinaikimo linkme. Juk visgi, ji buvo antra po Igorio.
Tačiau dabar nieko negalėjo padaryti. Atnaujinta ir papildyta darbo sutartis su Gringotsu (buvo laisvai samdoma lobių atkeikėja, bet, vat, koks džiaugsmas, ją pasisamdė senoji darbo vieta), neleido jau ištrūkti iš šio sandorio ir teko eiti iki pačio galo.
Pirmiausia, pakeisti išvaizdą, susirasti naują vardą ir pavardę, pakoreguoti savo elgseną, vėliau - gauti darbo vietą, kurioje turės kiek įmanoma suktis ir iš turtingų sukčių atkovoti pavogtus ir užkeitus muziejų eksponatus. Melijandra iš pradžių nustebo, gavusi tokį pasiūlymą, mat pačio savo rimtesnio darbo Gringotse iki galo neįvykdė - Egipte nesurado vagies ir fenikso, kuris vėliau po keliolikos mėnesių atsidūrė jos akiratyje ir šį nusipirko (kartu ir su okame) ir perdavė Etano globon. Dar kas labiau nustebino tai tai, kad Gringotsui jokio įtarimo nesukėlė staigus išėjimas iš Magijos Ministerijos ketvirtojo lygio. Ah, šią darbovietę dvivardė norėjo visiems amžiams užmiršti. Oficialiai išėjo dėl sumenkusio noro ten dirbti, bet tikroji priežastis - susidūrimas su Claudie Demonų metro.
Melijandra stipriai užsimerkė, sukando dantis.
-Baik, pamiršk, negalvok apie tai.
Deja, tas įvykis giliai įrėžė savigraužą ir gėdą jos sieloje. Ji negalėjo ilgiau dirbti ten, kur registruoja vilkakius ir bendradarbiauja su pačiu vilkolakių gaudymo skyriumi, kai pati, neišgėrusi Antivilkinio eliksyro, užpuolė Claudie Amnetą. Jau Magijos Žiniose prieš kurį laiką buvo pasirodęs numeris, kuriame buvo iškeltos dvejonės dėl jos tikrosios rasės. Ji negalėjo ilgiau sėdėti Magijos Ministerijoje, kol kažkas neiškapstė jos paslapties! Tai buvo pagrindinė priežastis - bėgti nuo nacionalinio skandalo ir nuo Claudie - pasirinkti lobių atkeikėjos darbą ir melstis, jog keliausi taip dažnai, jog patapsi kosmopolitu.
Todėl ir ji atsidūrė JAV. JAV buvo tarpinė stotelė link jos darbo vietos - čia jai reikės pasirodyti su naująja savo tapatybe, jog tas, kuris kapstysis po jos naujos tapatybės gyvenimą, patikėtų šios naujos veikėjos tikrumu.
Tačiau visgi, Mela turėjo neatliktą vieną darbą.
Apsnigtas Greiloko kalnas stūksojo tylus, Melijandra stovėjo ant nuokalnės ir žvelgė į tolį. Zela, jos naujoji pelėda, skriejo horizonto link. Ruožuotoji pelėda savo naguose nešė laišką Claudie. Namiškius jau buvo senai perspėjus apie savo ilgas klajones, pasakė, kad kada turės laiko, tada jiems ir parašys. Bet Claudie...
Ją dar graužė sąžinė, bijojo Amnetos reakcijos, bet toliau apsimetinėti negalėjo. Ji žinojo jos paslaptį, todėl ji turėjo teisę sužinoti viską. Melijandra jautėsi deja vu, nes Claudie buvo antras žmogus, kuris pamatys ją palūžusią (pirmas buvo Elijus Andrielius Lorijanas (keista, pastaruoju metu susiduria su Lorijanais, kurie jai nėra giminės)).
Zela nešė laišką Claudie, kuriame buvo parašytas štai kas:

Claudie,

Turi teisę sudeginti šitą laišką, man neatsakyti. Žinau, kad pyksti ant manęs, ar esi išsigandusi. Turėjau su tavimi susisiekti kuo greičiau, iš karto po susidūrimo Demonų metro, Londone. Bet aš bijojau ir bijau taip pat kaip ir tu. Leisk man viską papasakoti. Bet nepyksiu, jei neperskaitysi ir iškarto mane paduosi į teismą. Turi turi tokią teisę - aš kėsinausi į tavo gyvybę.
Aš gimiau vilkolake, kaip ir mano brolis. Mano tėvai, seneliai buvo vilkolakiai - dabar jie jau mirę dėl to, kad nemokėjo ramiai gyventi ir buvo įsivėlę į daugybę problemų. Aš tose problemose užaugau, tos problemos mane tokia pavertė - šalta, uždaria. Bijau šnekėti apie savo jausmus, paprašyti kitų pagalbos, nes kodėl gi ne? Anksčiau pati išsispręsdavau savo problemas, tai kodėl dabar turėčiau prašyti kitų pagalbos? Mano senelis mane užaugino kare, ne asmenybe, kuri drįstų parodyti savo vidų. Nemoku "normaliai" gyventi.
Pati tiksliai nežinau kodėl neišgėriau Antivilkinio eliksyro. Turbūt buvau įsitempusi nuo probelmų namie ir buvusiame darbe, todėl ir tą užmiršau. Arba...nežinau. Aš nenorėjau tokio mūsų susitikimo ir joks mano atsiprašymas negali ir neturi ištaisyti šią mano klaidą.
Man pikta ant savęs, kad taip pasielgiau. Pikta ir dėl to, kad.... Aš nežinau kaip išreikšti tai žodžiais.
Visi tie blogi poelgiai...jie visi mane seka ir seka. Aš nemyliu savęs, aš visada nepatenkinta savimi...galbūt taip gerai, nes tokia savigraužatis daugiau neleis taip kvailai pasielgti.
Aš noriu būti gera, noriu taisytis, bet nemoku kaip. Iš tiesų norėčiau, kad man atleistai. Norėčiau, kad mūsų susitikimas būtų kitoks, norėčiau, kad nebūtai sužinojusi, kokia aš esu nenormali. Prisimenu Egiptą, tas valandas "Cukriniame Kiškutyje"...Ah, viskas taip kvailai skamba!
Gal taip geriau. Aš keliauju iš JK, bus mažesnė galimybė tave sutikti ir dar labiau tau pakenkti. Vyliuosi, jog tau tolimesniame gyvenime geriau seksis ir daugiau nereikės patekti į tokias situacijas.

Melijandra

Permąstydama ką parašė laiške, Mela pasijuto kiek kvailai. Taip, ji bėgo, bet ar toks jos sprendimas nepridarys problemų ir kitiems? Mela nežinojo. Vylėsi, kad ne.
Laiške išbraukta dalis bylojo apie Melos jausmus, ji pyko ant savęs, kad pasidavė silpnumo akimirkai ir parašė savo neryškius, dar iki galo nesuprastus jausmus Claudie. Tik pakilus Zelai, suprato, kaip kvailai pasielgė. Ką gi, šauktai po pietų.
Lorijan darsyk liūdnai vyptelėjo ir patraukė Greiloko kalnu žemyn. Apačioje kiūtojo apsnigtas Freiras, panašus į milžinišką sniego kalną.  Pamatęs šeimininkę, pakėlė galvą. Netrukus abu pakilo į orą.