[Graham Murphy]

Ji neateis. Kas kokias tris sekundes žvilgčiodamas į laikrodį Graham vis labiau buvo įsitikinęs, kad taip laukiama Llewellyn nepasirodys. Apėmė apmaudas. Taip darbą mylinčiam žmogui, koks buvo Graham Murphy, nepasirodę pacientai keldavo tik susierzinimą. Jau stojosi eiti pasidaryti kavos ar arbatos, kai pasigirdo beldimas ir pasirodė juodaplaukė moteris. Nurijęs palengvėjimo atodūsį psichologas kreipėsi:
- Ponia Llewellyn? Laba diena, prašom.
Įdėmiai pažvelgė į pacientę ir bandė suprasti, ar tai yra tas žmogus, kurį jis manė čia esant. Moteris atrodė gerokai išsigandusi ar sutrikusi. Vadinasi, reikia ją kalbinti užtikrintai, tačiau subtiliai.
- Džiaugiuosi, kad ryžotės atvykti, - prabilo Graham stengdamasis įkyriai nespoksoti. Negalėjo nuneigti - ieškojo Oliverio ir Elioto panašumų į šią moterį. O tai velniškai trukdė dirbti. - Ar tai pirmas jūsų mažylis? - paklausė. Žinoma, šis klausimas buvo svarbus situacijai spręsti, bet Graham su tam tikru nerimu suprato: jis tikrai bando išsiaiškinti, ar šita Llewellyn priklauso tai pačiai šeimai. Kurgi dingo visas jo profesionalumas? Vildamasis, kad profesionalumas dar sugrįš, psichologas žvilgtelėjo į pacientę ir su tam tikru nekantrumu laukė atsakymo.

[Mayra Llewellyn]

 Kad ir kaip bandė nustumti svetimus prisiminimus į šalį, Mayrai nesisekė to daryti. Panika užspaudė plaučius ir moters tamsios akys lakstė po kabinetą. Tarsi ji būtų ne čia. Galva pradėjo svaigti ir psichologo užduotas klausimas nuaidėjo kaip tunely.
-Septintas,-šiaip ne taip išspaudė ji. Juodaplaukės kvėpavimas pasidarė tankus, tarsi ji bėgtų maratoną. Pasaulis šiek tiek sukosi, o galvoje prasidėjo eilinis šaršalas, kur kitos Mayros nesutarė, ką daryti.
-Gal galėčiau… Gauti vandens?-tyliai išspaudė Llewellyn ir nudelbė akis į žemę. Ne, ji turėjo kažkaip sugrįžti į realybę. Negalėjo dabar kitoms asmenybėms leisti pasireikšti. Įsmeigusi nagus į delnus moteris tikėjosi, kad skausmas padės jai stabilizuotis.
 Deja, rankos pačios atsileido. Tarsi ji pilnai negalėtų net valdyti savo kūno.
-Oliveris, Eliotas, Miriam, Elijah, Hannah, David ir Ezra,-tyliai pridūrė ji. Dar kartą pakartojo vaikų vardus, tarsi norėdama juos prisiminti.
 Begalvojant apie vaikus, Mayra šiek tiek atsipalaidavo. Regis, galvoti apie pozityvius dalykus buvo efektyviau nei skausmas. Vis dar šiek tiek apdujusi ir nesava, juodaplaukė teikėsi pažvelgti psichologui į akis. Ir iškart nukreipė žvilgsnį kitur. Turbūt į jo kaktą.

[Graham Murphy]

Pradėjo atrodyti, kad pacientė ne visai tiksliai nurodė priežastį, kodėl jai reikia čia apsilankyti. O gal tiesiog situacija buvo įdomesnė nei atrodė iš pradžių. Graham neskubino moters. Laukė, kol ji bus pasiruošusi kalbėti.
Išgirstas atsakymas dar labiau sudomino. Tai paskatino dar labiau įsitikinti, kad čia yra tas žmogus, kurio Graham ir laukė. Bet kaip jam vis dėlto susikaupti ir dirbti? Nespėjo nieko sugalvoti, kai išgirdo prašymą. Padėkojęs visiems dievams, kad vakar pripildė vandens indą, paėmęs puodelį pripylė jį vandens ir padavė pacientei. Grįžo į savo vietą ir įdėmiai pažvelgė į Llewellyn. Ir netrukus gavo įrodymą, kad ji yra Dafydd žmona. Tik septyni vaikai šiek tiek sutrikdė. Žinojo, kad vieną sūnų Llewellyn šeima prarado vos gimusį. Ar motina paveikta taip, kad to nežino? Vildamasis, kad ne, Graham pasistengė susikaupti.
- Ar kada anksčiau teko lankytis pas psichologą dėl pogimdyvinės depresijos? - po kiek laiko paklausė. - Jeigu ne, galbūt šis laukimas buvo kitoks? Sunkesnis? Gal nesulaukėte palaikymo iš vyro?
Paskutinis klausimas buvo labiau šiaip sau. Per keletą susitikimų su Dafydd ir dvyniais neblogai jį pažino. Neabejojo, kad šis žmogus žmoną palaiko tiek, kiek sugeba. Bet ką gali žinoti, gal jai to nepakanka?
- Neskubėkite atsakyti, - dar pridūrė ramiu balsu. - Svarbiausia, kad atsakymai būtų nuoširdūs.

[Mayra Llewellyn]

Ranka sugriebusi stiklinę, tarsi nuo to priklausytų jos gyvenimas, Mayra žiūrėjo, kaip inde buvęs vanduo bangavo. Ar jos rankos drebėjo? Turbūt. Abiem rankomis sugniaužusi stiklinę, moteris toliau į ją spoksojo. Buvo taip susikaupusi, kad beveik neišgirdo, ką jai sakė psichologas. Lyg išgąsdintas gyvūnėlis, ji krūptelėjo ir pakėlė akis.
-Dėl pogimdyvinės depresijos? Ne,- bandydama neparodyti drebuliu, kuris, regis, norėjo apimti visą jos kūna, prabilo ji.
Mayra buvo lankiusis pas psichologą. O gal ne ji? Į galvą lindo nemalonūs prisiminimai. Šiurkšti ligoninės paklodė. Šaltis. Antiseptikų kvapas. Ar tai buvo jos prisiminimai?
 Akyse vėl pradėjo temti. Giliai įkvėpusi į plaučius oro, juodaplaukė susivertė visą stiklinėje buvusį vandenį į gerklę ir paspringo. Kosėdama taip, kad akyse net pasirodė ašaros, ji paleido stiklinę iš rankų ir ši tyliai bumptelėjo ant grindų. Laikydama ranką prie krūtinės, Mayra bandė atgauti kvapą.
-Kitoks? Laukimas? Ne. Ne, viskas buvo gerai. Dafydd… Jis taip stengiasi. Jis taip mus myli. Ir mane, ir mažylius. O aš… O aš…
Moters akyse pradėjo kauptis ašaros. Tai jos kaltė, kad jie prarado kūdikį. Tai ji turėjo saugiai jį išnešioti po sava širdimi. Vaikas net negimė, o ji… Ji jį jau nuvylė. Ir niekada tos klaido nebeatitaisys.
-Dafydd padarė viską, ką galėjo. Tai mano kaltė,-tyliai sušnabždėjo ji ir kelios ašaros nuriedėjo išblyškusiais skruostais. Juodaplaukė nedrįso pažvelgti Graham į veidą.

[Graham Murphy]

Panašu, kad šiai pacientei gali prireikti ne jo, o rimtesnės pagalbos. Graham labai nemėgo siųsti žmonių į psichiatrijos skyrių, bet arba šis atvejis buvo labai stiprus, arba ji kažko nepasakė iki galo. Nežinia, kuris variantas būtų blogiau, ir tai psichologui visiškai nepatiko.
Dėl pogimdyvinės depresijos Llewellyn pas psichologą nesilankė, o dėl ko kito? Atsakymas leido spėti, kad tokiame kabinete jau teko lankytis, tačiau failuose psichologas to nepastebėjo. Susiraukė. Mostelėjęs lazdele pasikvietė stiklinę pas save ir vėl ją pripildęs pastatė ant stalelio šalia pacientės.
Netrukus ji pradėjo kalbėti. Ar bent jau bandyti kalbėti, taigi Graham netrukdė. Žinojo, kad ne visiems lengva pradėti. Neskubino ir leido išsilieti savu tempu. Iš pradžių atrodė, kad Llewellyn kalba apie dabartinį nėštumą, kuris ir sukėlė tokią reakciją, tačiau apie kokią kaltę kalba? Ar paskutiniam vaikui kažkas negerai? Ar ji prisiminė mirusį kūdikį? Ašaros leido spėti, kad pacientė turėjo omenyje būtent tai, tačiau tiesmukai priminti Graham nė neketino.
- Apie kokią kaltę kalbate? Kodėl manote, kad kažką padarėte ne taip? Jūs nesate atsakinga už savo reakciją. Taip kartais nutinka, - galiausiai ištarė. Atidžiai stebėjo moterį ir stengėsi kažką išskaityti iš kūno kalbos. Deja, sekėsi labai sunkiai, o tai visai nepatiko. Ko gero, šeimos motinai reikėjo eiti pas psichologą, kuris nepažįsta kitų šeimos narių.
- Jeigu vyras jus myli, o mažylis sveikas, neturite dėl ko savęs kaltinti, - dar pridūrė. - Kodėl manote, kad yra kitaip?
Sunkus tai buvo pokalbis, bet, regis, pagaliau pavyko šiek tiek susikaupti. Kita vertus, užėjo beprotiškas noras pamatyti, kaip šita šeima gyvena. Ar jam taip tik atrodo, ar tuose namuose vyrauja tikras beprotnamis?

[Mayra Llewellyn]

 Mayra buvo per daug apdujusi, kad galvotų apie tai, ką apie ją galvoja priešais sėdintis psichologas. Tačiau jei būtų sustabdžiusi savo minčių ir emocijų laviną, būtų supratusi, kad atrodo kaip iš psichiatrijos skyriaus pabėgusi nestabili ligonė.
 Moters kūnas nuo įtampos drebėjo. Žiūrėdama į ant grindų besiraičiojančia stiklinę, ji tarsi laukė, kad ją kas nors apšauktų. Tarsi visi tie metai psichoterapijos ir darbo su savimi būtų visiškai nieko nepakeitę. Ji vis dar buvo toks pat mažas, nuskriaustas vaikas.
 Tačiau psichologas nieko apie tai nesakė, tiesiog pastatė stiklinę ant stalo. Kurį laiką stebėjusi visiškai sveiką indą, tarsi pati nebūtų ragana, Mayra tylėjo. Tada tyliai atsakė:
-Nes nuo jų niekas nepriklausė. Jie nieko negalėjo padaryti, kad taip nutiktų. Aš buvau atsakinga už mažylį. Jis buvo manyje. O aš... O aš...
 Mayros veidu pradėjo lietis karčios ašaros, pečiai sutrūkčiojo ir moteris, balsui užlūžus gerklėje, nutilo, tyliai kūkčiodama.
 Taip, Dafydd ir jos vaikai nieko su tuo bendro nuturėjo. Kažkas turėjo būti kaltas dėl to, kas įvyko. Ir vienintelis žmogus, kuris galėjo dėl to būti kaltas buvo... ji. Ir dabar, sūpuojant mažylius ant rankų, kaltė spaudė ją lyg niekada. Kaip ji galėjo jaustis laiminga, kai vienas iš jos vaikelių pūva po žeme?
-Kodėl aš? Kodėl man? Kodėl niekada negaliu būti laiminga?-kūkčiodama tarė Mayra, užsidengdama ašarų pilnas akis delnais.

[Graham Murphy]

Susikaupti. Susikaupti ir negalvoti apie tai, kad pernelyg gerai pažįsta šios moters vyrą ir du vyriausius sūnus. Ar tik neteks susipažinti ir su kitais vaikais? Kiek pažinojo Dafydd ir kiek spėjo sužinoti apie jo žmoną, tiems vaikams labai gali prireikti čia apsilankyti. Nors, ko gero, jam teks atsisakyti dirbti su šitos šeimos nariais, tik kaip tą padaryti, kad tėvai nepultų ir vėl savęs kaltinti?
Ir ką daryti toliau? Kuria kryptimi eiti? Graham jautėsi taip, tarsi stovėtų kryžkelėje ir turėtų pasirinkti, į kurią pusę sukti. O pasirinkimas tikrai nebuvo lengvas. Taip, Llewellyn tikrai kalbėjo apie tą mirusį mažylį. Tik tas savęs kaltinimas... Pernelyg pažįstama, ar ne?
- Ar turite žinių, kodėl nutiko tai, kas nutiko? Ar hileriai, o gal žiobarų gydytojai, - teisingas žodis, ar ne? - nurodė priežastis? Neabejoju, kad darėte viską, kad apsaugotumėte vaikelį.
Su savigrauža tekdavo susidurti ne taip ir retai, bet negali sakyti, kad Graham tai mėgo. Tai buvo viena iš sunkiausiai išraunamų problemų.
- Galite būti laiminga. Taip nutikti galėjo bet kam, - toliau kalbėjo psichologas, nors mintyse keikė save. Turėjo pasakyti, kad negali priimti dar vieno žmogaus iš tos pačios šeimos. Pernelyg gerai žinojo, kad šitos moters sutuoktinis lygiai taip pat kaltintų save. - Esate mylima žmona ir mama, ar ne? Turite galimybę atsiremti į šeimą. Ar jaučiate galinti su vyru kalbėtis? Ar galite būti su juo atvira?
Llewellyn užsidengus veidą delnais Graham norėjo padaryti tą patį. Deja, jis buvo psichologas ir turėjo išlikti neutralus. Taigi tiesiog sėdėjo kėdėje ir bene pirmą kartą gyvenime paklausė savęs, ar nesuklydo pasirinkdamas darbą.

[Mayra Llewellyn]

 Ašaros liejosi upeliais. Kaltė ir skausmas, visą šį laiką uždaryti tvirtai, pagaliau išsiveržė, niokodami viską savo kelyje. Net jei ir būtų norėjusi, moteris negalėjo kalbėti, mat visi žodžiai tiesiog pavirsdavo nepertraukiamu kūkčiojimu. Nelabai ji ir girdėjo, ką jai sakė psichologas. Norėjosi atsistoti ir pabėgti, pasislėpti kur nors, kur visas pasaulis nematytų jos kaltės ir gėdos.
 Keletą minučių intensyviai prasriūbavus, juodaplaukė apsiramino. Patraukė šlapius delnus nuo veido ir šniurkštelėjo kelis kartus. Apsidairė, ieškodama nosinių ir, pasičiupusi kelias, puolė valytis veidą. Tarsi galėtų ištrinti prisiminimą to, kas čia ką tik įvyko.
 Regis, apsiraminusi, moteris žiūrėjo į sieną. Jautėsi keistai tuščia. Tarsi po viso šio emocijų antplūdžio viskas būtų atbukę. Sugniaužusi prišnypštas nosines rankose, tyliu ramiu balsu tarė:
-Nežinau, kodėl čia atėjau. Kalbuosi su Dafydd, viskas gerai. Su vaikais viskas gerai. O aš... O aš...,-moteris skėstelėjo rankomis.-Apie mažylį su vyru daug nesikalbėjom. Tiesiog...
 Akyse vėl pasirodė ašaros.
-Aš nežinau. Aš nieko nebežinau. Man trūkta mano mažylio. Mano berniuko. Kokia aš motina, jei... Jei nesugebu net suteikti savo vaikui gyvenimo. Aš... Tiesiog niekam tikus. Tai tik dar viena bausmė už... Už viską...

[Graham Murphy]

Jeigu pacientas pravirkdavo, Graham dažniausiai pasijusdavo keistai ramesnis. Tai jam parodydavo, kad atėjęs žmogus nebijo parodyti jausmų. Bet dabar viskas atrodė kitaip. Llewellyn net nepradėjo su juo kalbėti, ir tokią reakciją turbūt iššaukė jos pačios mintys ir problemos. Bet kol kas psichologas nieko nesakė. Tylomis laukė, kol pacientė bent šiek tiek aprims. Neaišku, ar sulauks atsakymo į savo klausimus.
Mostelėjęs lazdele privertė šiukšliadėžę atsidurti šalia pacientės. Bet ir apie tai Graham nieko nesakė - vis dar laukė, kol moteris prabils pati. Ir pagaliau sulaukė. Žodžiai nebuvo labai rišlūs, bet tai turbūt neturėjo stebinti.
- Labai svarbu kalbėtis. Jeigu vyras jus myli, jeigu galite sakyti jam viską, nereikia slėpti. Lengviau bus ir jam, ir jums, - pagaliau rado ką pasakyti. Ir vėl pasigirdo savęs kaltinimo banga. Nemaža dalis moterų jausdavosi būtent taip, bet kas yra tas viskas? Už ką, Llewellyn nuomone, ji yra baudžiama?
- Nemanau, kad jūsų vyras ir vaikai pasakytų, kad esate niekam tikusi, - ištarė. - Praeities nepakeisite, bet geriau susitelkti į teigiamus dalykus, ar ne? Taip, šio sūnaus, deja, nesusigrąžinsite, bet turite didelę šeimą. Ar jaučiatės laiminga? Ar parodote vaikams ir vyrui, kad mylite juos? Nereikia slėpti savo jausmų. Ypač prie artimiausių žmonių.
Galvoje jau sukosi planas, ko reikės imtis, jeigu Llewellyn norės ilgalaikės programos. Bet Graham vis dar tikėjosi, kad užteks ir pokalbio, o gal kelių. Viskas netrukus turėjo paaiškėti, o padėti buvo jo darbas, kurį vyras dirbo jau daugiau nei dešimtmetį.

[Mayra Llewellyn]

 Perdrėkusi nosinė rankose pradėjo mažėti. Sustingę pirštai plėšė mažus gabalėlius nuo jos, palikdami mažas, sniegą primenančias daleles, ant moters rūbų. Norėjosi šiam nepažįstamam vyrui pasipasakoti apie savo vaikystę. Apie savo tėvą, jo keistus eksperimentus ir kaip tai paveikė jos gyvenimą. Apie tai, kodėl ji jautėsi kalta ir niekam tikus. Kokia sutepta buvo jos siela, kuri net nebepriklausė jai.
 Tačiau moteris tylėjo. Žinojo, kad jei pasakytų tiesą, būtų apkaltina beprotyste ir uždaryta į ligoninę, toli nuo savo vaikų. Ji negalėjo leisti tam atsitikti. Nenorėjo nešioti šios etiketės visą likusį savo gyvenimą.
-Negalima sakyti visko. Kartais geriau nutylėti tiesą,-tyliai prabilo Mayra, galvodama apie visas tas detales, apie kurias Dafydd net po tiek daug metų kartu nežinojo.
-Tiesa sunki. Ji žeidžia. Ji keista ir nepriimtina. Kartais, nežinomybė apsaugo.
 Išgirsti iš svetimo žmogaus, kad sūnaus nebesusigrąžins, buvo sunku. Logiškai tą moteris suvokė ir priėmė kaip faktą. Emociškai, vis dar skaudėjo, ir ji būtų padariusi viską, kad galėtų laikyti savo mažylį rankose. Viską. Tačiau, ką tada pagalvotų Dafydd apie jos tą ,,viską"? Ar jis galėtų su tuo gyventi? Kaip reikėtų paaiškinti tai visiems, kad negyvas kūdikis sugrįžo, sveikas ir gyvas?
-Aš myliu savo šeimą ir jie tai žino. Bet ką padaryčiau dėl jų.

[Graham Murphy]

Stojo tyla, ir Graham jos netrikdė. Nebuvo tai lengvas susitikimas, o jį dar labiau apsunkino tai, kad neblogai pažinojo jau tris šitos moters šeimos narius. Tiesą sakant, mielai būtų nusiuntęs atitinkamus asmenis į jų namus, kad pažiūrėtų, kaip ten auga vaikai. Kokie žmonės išaugs namuose, kuriuose vyksta… šitai? Sudėti tai į žodžius tikrai nelengva, bet Graham bijojo ir pagalvoti, kas vyko po naujagimio mirties. Bet geriau ir negalvoti.
- Ar negalvojate, kad vyras būtų įskaudintas, jeigu žinotų, kad taip galvojate? Reikėtų vengti paslapčių, tuomet lengviau atsiverti, kai yra sunku, - į pagaliau pasigirdusius žodžius atsakė psichologas. Panašu, kad čia slypėjo labai daug kas, ir per pirmą susitikimą jie visko tikrai neišspręs.
- Esate visiškai teisi. Taip, nežinomybė gali apsaugoti. Todėl visko nesakome savo vaikams, ar ne? Bet kalbame apie jūsų vyrą. Žmogų, kuris jus be galo myli. Pagalvokite apie tai.
Vėl stojo tyla, ir Graham gavo kelias akimirkas apsvarstyti, kurlink eina šitas pokalbis. Tiesą sakant, atrodė, kad jie tiesiog vaikšto ratais.
- Puiku. Tai yra labai didelis žingsnis į priekį. Bet negalima pamiršti to parodyti. Sudėtingos akimirkos yra geriausias laikas priminti, kad artimas yra brangus ir mylimas, - ištarė Graham ir išsitraukė pergamento lakštą. Kažką murmėdamas baksnojo į jį lazdele ir galiausiai ištiesė pacientei.
- Tai yra klausimynas. Jums. Jeigu ateityje norėsite tęsti vizitus, man reikės gauti atsakymus. Skubėti nereikia, svarbiausi yra nuoširdūs ir tikri atsakymai. O dabar ar dar yra kas nors, kuo norėtumėte pasidalinti?
Pokalbis vis labiau atrodė beprasmiškas. Bet ar tai šios moters, ar jo paties kaltė? To Graham nežinojo ir tai jam visiškai nepatiko.

[Mayra Llewellyn]

 Ar buvo verta čia ateiti? Ar šis pokalbis buvo bent kažkuo naudingas? Mayra nežinojo. Viduje jautėsi tuščia, tarsi po visos šios isterijos nieko nebūtų likę. Norėjosi prigulti ant žemės ir nusnausti. Deja, jai vis reikėjo grįžti namo. Pas vaikus, pas Dafydd. Apsimesti, kad viskas gerai. Nustumti visas mintis į šalį. Negalvoti. Nejausti.
 Daugiau kalbėti moteris nenorėjo. Tarsi kas būtų suparalyžiavęs jos balso stygas. Todėl ji tiesiog sėdėjo nuleidusi galvą, žvilgsniu analizuodama psichologo batus.
 Reiktų vengti paslapčių. Taip pasakė vyras, kuris, teoriškai, turėtų apie žmones ir santykius žinoti daugiau nei ji. Tačiau Mayra nesutiko. Paslapčių reikia. Buvo dalykų, kurių apie Dafydd ji nenorėjo žinoti. buvo dalykų, kurių ji nenorėjo, kad Dafydd žinotų apie ją.
 Paėmusi Graham paduotą pergamentą, juodaplaukė greitai akimis permetė klausimus. Nenorėjo atsakyti nė į vieną. Viduje sau pritarė. Visi tie psichologai, ligoninės...  Nieko jie niekada gero neatnešė. Balselis viduje tam pritarė, primindamas, kad niekas jai niekada nepadėjo. Viskas, ką ji turi dabar, buvo jos darbas. Tai ji sau padėjo.
 Mayra žvilgtelėjo į laikrodį. Vizito laikas baigėsi. Akivaizdu, kad jai prasriūbavus valandą niekas nepasikeitė. Atgal čia negrįš. Linktelėjus, moteris atsistojo.
-Ačiū. Geros dienos,-tarė psichologui ir, susirinkusi savo daiktus, išėjo pro duris.
 Šalti ligoninės koridoriai visur atrodė taip pat. Intensyvus skyrius, dienos skyrius... Ligoninės niekada nesikeičia. Paskendusi savo mintyse moteris kulniavo išėjimo link. Perplėšė jai įduotą pergamentą ir išmetė į artimiausią šiukšlių dėžę.
 Laikas užsidėti savo stiprios, drąsios ir laimingos moters veidą ir susitikti su realiu pasauliu.