0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Hekas Laudlis

  • I kursas
  • *
  • 13
  • Taškai:
Miškas Velse
« Prieš 3 metus »
Viduryje Velso želia didelis miškas. Dauguma medžių ten spygliuočiai (eglės ir pušys). Didžioji dalis miško tankiai apaugusi medžiais, tačiau yra ir iškirstų vietų. Pačiame miške žmonės negyvena, tačiau jis ribojasi su keliais kaimais ir miesteliais.

Po ilgai trukusios penktadieninės vakarienės, pilnos pykčių ir kritikos, Hekas nebegalėjo pakęsti savo tėvų. Visą vasarą jie norėjo kontroliuoti visus jo gyvenimo aspektus. Neleido susitikti su draugais, išeiti į miestą, liepė visą dieną būti su jais. Tai labai neigiamai paveikė klastuolio ir taip prastą psichinę būklę.
Pavalgęs, vaikinukas sėdo ant dviračio ir numynė miškan. Nežinojo ar pabėgs iš namų, ar tik trumpai pasivažinės, tačiau buvo įsitikinęs, kad grįžus tėvai jį suplėšis į gabaliukus. Tai gal negrįžti?
Raudonplaukis privažiavo miško keliuko pabaigą. Nuo tos vietos medžiai pradėjo augti labai tankiai, bet, deja, vienuolikmečio tai nesustabdė. Jis nusistatė mažiausia dviračio bėgį ir mynė per samanas, kurios dar buvo ir šiek tiek drėgnos. Pavažiavus maždaug penkis šimtus metrų, medžiai pradėjo sparčiai retėti. Atrodė lyg tuoj privažiuos kokią ganyklą ar sodybą. Išsikišusi iš žemės medžio šaknis trukdė tai padaryti. Hekas ant jos užkliuvo, ir su visu dviračiu vertėsi ant kairio šono.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Hekas Laudlis »
Šis personažas yra miręs, o tą padaryti padėjo profesionali agentės Wallflower komanda. Jie įsiklausė į visus mano prašymus ir norus bei puikiai įgyvendino kiekvieną iš jų. Kiekvienam to neišbandžiusiam, siūlau kuo skubiau į ją kreiptis.

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
Ats: Miškas Velse
« Atsakymas #1 Prieš 3 metus »
 Penktadienis. Artėjantį savaitgalį galėjai pajusti, kaip ir vieną iš Didžiųjų švenčių, kurios metu Velse susirenka visi jos bendraminčiai, žinoma, religijos atžvilgiu.
 Mayra ne pirmą kartą buvo šiame miške, tad, pasigirdus tyliam spragtelėjimui, atkeliavo ten oru. Šiandien nesinorėjo vargti su kitomis transporto priemonėmis ar židiniais, kuriuos taip ir norėjosi palikti už sunkių šešto lygio durų.
 Elegantiškai apsirėdžiusi mergina, susisupusi į savo ploną juodą apsiaustą, palaimingai atsiduso ir apsidairė. Čia ne Londonas, kur dulkės, susimaišę su balandžių išmatų dalelėmis, dusino kiekvieną. O ir gamtoje pilna... Gyvybės. Prisiminusi jos laukiantį ritualą, juodaplaukė šiek tiek susiraukė. Taip ir nerado tinkamos aukos, o gyvūnas atrodė per mažai. Ji viena iš išrinktųjų, sudariusių tiesioginę sutartį, ir dabar tegali parodyti Valdovui kokią nupiepusią lapę? Ne, taip negerai.
 Lėtu žingsniu židinių tinklo reguliuotoja patraukė miško takeliu. Į galvą vis lindo visokios mintys apie jos nemokšiškumą ir netinkamumą tokiai pozicijai jų mažame kulte, kai juodaplaukę pasiekė kažkoks keistas, miškui netinkantis garsas. Susidomėjusi, ji patraukė link jo šaltinio.
 O ten, ačiū Liuciferi, buvo kažkoks vaikėzas. Kaip tik tobula auka! Lėtai eidama nelaimėlio link, Mayra žvilgtelėjo į dviratį. Jei labai norėtum, dar pavažiuotum, o tas negali įvykti, tad greitas mostas po apsiaustu paslėpta lazdele ir dviratis tapo sunkiai pataisomu metalo laužu. Dabar auka garantuota.
-Tau viskas gerai?-susirūpinusiu balsu paklausė berniuko ir ištiesė jam ranką.

*

Neprisijungęs Hekas Laudlis

  • I kursas
  • *
  • 13
  • Taškai:
Ats: Miškas Velse
« Atsakymas #2 Prieš 3 metus »
Klaustuoliui skaudėjo kairiąją kūno pusę, ji krito ant tikrai nepatogiai išaugusių, senų medžio šaknų. Ten gulėdamas jis išgirdo kažkokį neaiškios kilmės braškesį, sklindantį iš tos vietos, kur medžiai buvo praretėję. Hekas išsigando. Pagalvojo, kad ten tikriausiai koks vilkas, arba meška. Tačiau į meškos slinkimą garsas buvo tikrai nepanašus. Ėjo kažkas lengvesnio. Ir tikrai nekaukė kaip vilkas. Galėjo būti kokia didesnė lapė, tačiau visos šios vaikino galvoje sklindančios teorijos nepasitvirtino. Prie artinosi laibos moters siluetas. Artinantis jai, vienuolikmetis galėjo įsižiūrėti į jos išvaizdą. Atrodė, kaip ne čia pataikiusi poniutė. Puikiai tiktų Londono puotai ar apsilankymui karalienės Rūmuose. Berniukui pasidarė šiek tiek keista, nesuprato, ką ji galėtų veikti miške. Tačiau jai prašnekėjus paslaugiu tonu, visos blogos mintys išgaravo. Po ilgo laiko bendraujant vien su neapkenčiamais tėvais, tai buvo malonus ir reikalingas pokytis. Raudonplaukis ištiesė jai savo purviną ranką ir atsistojo.
 – Lyg ir gerai, tik šiek tiek išsipurvinau, – pasakė ir pavalė savo džinsus bei megztinį ranka. – Tik užkliuvau ant kažko ir kritau. – paaiškino šiek tiek keistą savo situaciją. – Manau gyvensiu– pabaigė sakinuku, kuris kažkokioje alternatyvioje visatoje ir būtų tiesa.
Hekas pasisuko į savo dviratį. Šis buvo visiškai suniokotas. Galėjai tik išlydyti ir pardavinėti. Klastuolis nesuprato, kaip nuo tokio menko nukritimo, dviratis taip susiniokojo. Gerai, kad aš vis dar sveikas. Jis žinojo, kad be tėvai dėl tokio atsitikimo jį uždarys kambaryje visai vasarai, taigi noras grįžti namo vis labiau mažėjo.
Berniukas galvojo, kažko paklausti moters, bet nežinojo ar tai bus mandagu, priimtina. Bet reikėjo pasakyti kažką. Kitaip jis būtų pasirodęs nedėkingas, nepagarbus:
 – Ačiū, kad padėjote, – pasakė jis ir su malonia šypsena žvilgtelėjo į moters išblyškusį, kaip mėnulis, veidą.
 
Šis personažas yra miręs, o tą padaryti padėjo profesionali agentės Wallflower komanda. Jie įsiklausė į visus mano prašymus ir norus bei puikiai įgyvendino kiekvieną iš jų. Kiekvienam to neišbandžiusiam, siūlau kuo skubiau į ją kreiptis.

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
Ats: Miškas Velse
« Atsakymas #3 Prieš 3 metus »
 Stengdamasi išlaikyti tą saldžią dirbtinę šypseną veide, Mayra žiūrėjo, kaip vaikėzas pamažu stojasi ant kojų. Tamsios merginos akys greitai nužvelgė jį vertindamos ir spręsdamos, ką daryti toliau. Panašu, kad einant toliau, po kojomis aukojimui tinkami berniukai nekris, tad teks imti šitą.
 Paleidusi nepažįstamojo purviną ranką, juodaplaukė paslapčia greitai nusivalė savąją į kelnes. Žvilgtelėjusi į vargšą dviratį, židinių tinklo reguliuotoja dar pamąstė, kad šiek tiek su kerais persistengė, na, bet jau buvo šaukštai po pietų. Kokiam žiobarui dabar nevykdysi priešmirtinių norų, kurie galėtų leisti jam pasprukti.
 Išgirdusi berniuko balsą, Mayra šiek tiek krūptelėjo. Ji net nepajuto, kaip paskendo savo apmąstymuose, užuot akylai stebėjusi būsimą auką. Matyt nujautė, kad šis nuo jos artimiausiu metu nepabėgs.
-Prašom, prašom. Kur gyveni? Tavęs vieno miške nesinori palikti, bent jau iki kaimo ar miestelio palydėčiau. Žinai, gali sutikti ką nors pavojingesnio nei aš,-skambiai nusijuokė ministerijos darbuotoja. Palyginus su tuo, ką ji yra suplanavus šitam vaikui, jau geriau būtų papulti vilkui į nasrus. Bet ką gi, ne visiems lemta numirti ramia mirtimi.
-Vadink mane Marija. O koks tavo vardas?

*

Neprisijungęs Hekas Laudlis

  • I kursas
  • *
  • 13
  • Taškai:
Ats: Miškas Velse
« Atsakymas #4 Prieš 3 metus »
Kol moteris kalbėjo, Hekas džiaugėsi, kad jį kas nors surado. Kadangi miške vyravo tamsa, jis tikriausiai nebūtų radęs kelio namo. Nors galvojo ten nebepareiti, kai staiga pasidarė šalta, jis tą mintį numetė pašalin. Juk negyvens viso gyvenimo tik su plonu megztuku. O gal ir gyventų, juk namuose jo laukia tėvai. Vis gi, paklaustas gyvenamosios vietos, pasakė kaimelio, kuriame gyvena pavadinimą ir ranka parodė, į kurią pusę reikėtų eiti:
 – Čia visai netoli, – pasakė ir suabejojo. Piktas žmogus gali nuvažiuoti daugiau negu jaučia.
Tada pagalvojo, kad tikriausiai kalbasi su žiobare. O normalūs žiobarai turi mašinas. Gal pasiūlys parvešti? Tačiau vietoj pasiūlymo klastuolis išgirdo tik repliką apie pavojingus padarus miške. Galvojo ką nors pasakyti, bet į tokią repliką nelabai buvo ką pridurti, tai tiesiog nusišypsojo ir klausėsi toliau. Įprastomis situacijomis berniukas buvo kalbus, tačiau susitikus nepažįstamąją miške visas tas kalbumas išblėso. Jis tiesiog atsakinėjo į klausimus. Jam netgi pasidarė keista (ir šiek tiek žavu), kaip moterytė laisvai žiūrėjo į šią situaciją.
 – Mano vardas Hekas, – tarė paklaustas ir iškart nutilo.
Klastuoliukas apsižiūrėjo aplinkui. Ant žemės, lyg ir, nesimėtė jokių jo daiktų (neskaitant dviračio). Svarbiausia, kad megztinio kišenėje dar buvo lazdelė. Hekas buvo pasiruošęs keliauti namo;
Šis personažas yra miręs, o tą padaryti padėjo profesionali agentės Wallflower komanda. Jie įsiklausė į visus mano prašymus ir norus bei puikiai įgyvendino kiekvieną iš jų. Kiekvienam to neišbandžiusiam, siūlau kuo skubiau į ją kreiptis.

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
Ats: Miškas Velse
« Atsakymas #5 Prieš 3 metus »
 Išgirdusi kaimelio pavadinimą, Mayra suprato, kad vaikis turbūt net nenutuokia, kur jis randasi. Pėsčiomis jie eitų kelias valandas, nors... Tai merginai buvo į naudą. Bus lengviau šį kvailelį paklaidint, o ir proskyna, kurioje vyks šventė, kaip tik buvo toje pačioje pusėje, kaip jo namai. Net nesusipras.
-Ak, matai, iki jo keli kilometrai einant taku. Žinau trumpesnį kelią per mišką, nebijok, nepaklaidinsiu. Vietinė,-linksmai mirktelėjo juodaplaukė ir pasitaisė apsiaustą.
-Malonu susipažinti, Hekai. Tai ką veikei miške tokiu metu? Ypač kai tavo namai priešingoje pusėje,-smalsiai pasidomėjo Mayra, žvilgtelėdama į šalia einantį berniuką.
 Jie iš pagrindinio tako, palikę dviratį vieną, pasuko į šoną. Takelis, greičiausiai išmindytas žvėrių, buvo vos vos įžiūrimas ir klaidinančiai vinguriavo tarp medžių. Aplink giedojo vakariniai paukščiai, vėjas toliau šlamino augaliją ir kartais galėdavai net išgirsti, kaip sunkiai po dienos katros alsuoja žemė.
 Saulei nespėjus nusileisti, jau pakilo mėnulis. Kartais Mayra jį išvysdavo pro medžių lapus, kaip priminimą, kodėl ji čia. Ir kodėl nevalia vilkinti laiko.
 Mergina nejučiomis paskubino žingsnį.

*

Neprisijungęs Hekas Laudlis

  • I kursas
  • *
  • 13
  • Taškai:
Ats: Miškas Velse
« Atsakymas #6 Prieš 3 metus »
Hekas šiek tiek nuliūdo, kad mergina nepasiūlė jo pavežti mašina, bet apsidžiaugė, kad bent jau palydės namo. Tiesą sakant, taip giliai miške jis nėra buvęs. Nors ir jis, ir sutikta gelbėtoja sutiko, kad kaimelis visai netoli, berniukas nežinojo, ar būtų saugiai parėjęs. Klastuolis nusekė paskui nepažįstamąją, parodytu takeliu. Kaštoniukas suprato, kad Marija tikra vietinė – žino, net ir mažiausius takelius.
Buvęs dviratininkas šiek tiek sutriko, kai mergina paklausė, ką jis čia veikia. Nesinorėjo svetimam (nors ir labai geram žmogui) pasakoti, kad susipyko su tėvais, taigi teko kažką sumeluoti, arba veikiau pasakyti kažką nelabai konkretaus ir tikėtis, kad pašnekovei nelabai rūpės:
 – Išvažiavau pasivažinėti su dviračiu. Net nepajutau, kaip atsidūriau šitoje miško pusėje, – pasiaiškino. – tėvai tikriausiai labai jaudinasi, – pridūrė sakinuką, kuris jo manymu buvo didžiulė apgavystė, bet, iš tikrųjų, neturėjo nė gramo melo.
Eidamas takeliu, Hekas nužiūrinėjo aplinkui augančius augalus, apšviestus besileidžiančios saulės. Miške vakaras buvo tikrai žavingas. 
Šis personažas yra miręs, o tą padaryti padėjo profesionali agentės Wallflower komanda. Jie įsiklausė į visus mano prašymus ir norus bei puikiai įgyvendino kiekvieną iš jų. Kiekvienam to neišbandžiusiam, siūlau kuo skubiau į ją kreiptis.

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
Ats: Miškas Velse
« Atsakymas #7 Prieš 3 metus »
 Klausydamasi Heko, Mayra pamažu piešė jo gyvenimo vaizdą savo galvoje. Namai, besirūpinantys tėvai, dviratis ir nebuvo panašus į laužyno karalių iki jai pasirodant. Visai normalus vaikėzas. Ką gi, tokiems normaliems nelemta šiame pasaulyje ilgai išbūti.
 Berniukui ministerijos darbuotoja nieko neatsakė. Tiesiog tyliai linktelėjo parodydama, kad jį išgirdo, ir žingsniavo toliau. Kuo giliau į mišką jie ėjo, tuo nejaukiau darėsi. Na, Mayrai tas nejaukumas buvo toks pažįstamas, kad ji vargiai pajuto pasikeitusią atmosferą. Greičiau išgirdo ją sveikinančią Tamsą. Proskyna buvo visai netoli.
 Išties, medžiai retėjo, retėjo ir galiausiai pasimatė ritualo vieta. Mayra tvirtai suėmė Heko ranką, kad šis net negalvotų pasprukti, ir pradėjo vestis jos mažo kulto narių link. Trumpai pakėlusi kairę ranką liepė tiems, kam nebuvo akivaizdu, kad ji vedasi auką, tylėti.
 Proskynos viduryje buvo kerais atgabentas lygus akmens luitas. Prie jo jau buvo padėta visokių narvų su gyvūnais. Šį kartą ji vienintelė sugalvojo atsivesti žmogų. Gobtuvais ir kaukėmis prisidengę žmogystos, traukėsi iš kelio Mayrai, kai ši tvirtu žingsniu ir tempdamasi Heką iš paskos artinosi prie akmens.
 Net miškas nutilo. Nebuvo girdėti nė vieno paukštelio ar žvėrelio. Pasodinusi berniuką ant altoriaus, juodaplaukė pritūpė ir nusišypsojo:
-Pasėdėsi ramiai? Man reikia čia kelis reikalus greitai sutvarkyti. O tada galėsim keliauti toliau.

*

Neprisijungęs Hekas Laudlis

  • I kursas
  • *
  • 13
  • Taškai:
Ats: Miškas Velse
« Atsakymas #8 Prieš 3 metus »
 Hekas pastebėjo, kad jiedu eina nevisai teisinga kryptimi, tačiau nieko nesakė. Juk Marija jam paaiškino, kad žino trumpesnį kelią mišku. Keliaujant klastuolis pastebėjo, kad medžiai retėjo ir pamatė daug žmonių, apsirengusių tamsias, visą kūną gaubiančiais rūbais. Šie žmonės jam priminė vienuolius Pranciškonius. Netoli kaimo, kuriame jis gyveno buvo toks vienuolynas. Kai berniukas dar mokėsi pradinėje mokykloje, su klase buvo nuvykę ten į ekskursiją.
 Kaštonplaukiui patiko gyvūnai, jis džiaugėsi, kai buvo pasodintas tarp jų ir iškart sutiko ten pabūti. Merginai išėjus, Hekas apsižvalgė tarp šio zoologijos sodo. Jam buvo įdomu, ką šie žmonės planuoja su jais daryti. Spėjo, kad čia kažkoks vienuolių turgus ar cirkas. Reikės būtinai pasiklausti Marijos. Berniukas pagalvojo, kad sėdi nelabai tinkamoje vietoje. Tikėjosi, kad žmonės nepagalvos, kad jis dar viena gyvūlinės kilmės prekė.
 Kol Hekas mąstė, išgirdo šuns lojimą. Terjeras buvo vienintelis iš nedaugelio gyvūnų, pririštų virve, o ne uždarytų į narvą. Vienuolikmetis atsistojo ir nuėjo prie šuniuko. Tikėjosi, kad Marija dėl to nepyks.
– Ko loji? – tyliai, žaismingai paklausė paklausė ir atsisėdo prie šuns.
 Kai gyvūnėlis nustojo loti, berniukas pasidėjo jį ant kelių ir paglostė. Rudaplaukis nusiramino ir pradėjo vizginti uodegą. Su juo prasėdėjo gal penkioliką minučių. Tada pakėlė galvą, ieškodamas vedlės. Išsigando, nes pamatė, kad visi gobtuvuotieji žmonės spokso į jį ir gyvūnų krūvą.
Šis personažas yra miręs, o tą padaryti padėjo profesionali agentės Wallflower komanda. Jie įsiklausė į visus mano prašymus ir norus bei puikiai įgyvendino kiekvieną iš jų. Kiekvienam to neišbandžiusiam, siūlau kuo skubiau į ją kreiptis.

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
Ats: Miškas Velse
« Atsakymas #9 Prieš 3 metus »
 Pasitraukusi nuo viso to turgaus, Mayra susiraukė. Pasiruošimas net nebuvo įpusėjęs, tiksliau, tik kažkas sugalvojo užpurkšti rato ribas, palikdami sunkiausią darbą jai. Priėjusi prie vieno kulto nario, ministerijos darbuotoja piktai jam šnipštelėjo:
-Jei vaikis pabėgs, jo vietoje atsidursi tu.
Metusi trumpą žvilgsnį į Heką, juodaplaukė užsidėjo pirštines ir teptuku pamaišė dubenyje buvusį įvairiausių medžiagų mišinį.
 Saulė jau buvo pasislėpusi už medžių, nuspalvindama danguje besivartančius kamuolinius debesis įvairiausiomis vakaro spalvomis. Greitai vėso. Atsitūpusi, Mayra kruopščiai ant žolės vedžiojo ženklus, skirtus ryšio tarp šio ir požemių pasaulio sustiprinimui. Išraičiusi paskutines raides, atsistojo traškėdama kaip sproginama burbulinė plėvelė. Kol beveik keliai apėjo visą ratą paskaudo ir nugarą, ir kojas, ir rankas... Palaimingai atsidusdama, Mayra pasirąžė. Beveik viskas buvo suruošta. Liko tik uždegti žvakes, patepti aliejumi ir...
 Numetusi pirštines į krepšį, juodaplaukė piktai praskyrė kažko stoviniuojančias žmogystas.
-Ko stovit? Ar jau viskas suruošta? Aidenai, kur peilis ir dubuo? Tau buvo patikėti. Evelina - tvarkaisi su gyvūnais. Berniukas mano!-pliaukštelėjo Heko link besiruošusiai eit moteriai per nagus židinių tinklo reguliuotoja.
 Sektantai išsiskirstė, kas kur sau, ruošdamiesi ceremonijai. Švelniai šypsodamasi, Mayra priėjo prie berniuko.
-Nebijok. Pradėsiu šventę ir galėsiu palydėti iki namų. Visgi, jau tamsu ir vienam po mišką vaikščioti nebūtų... labai protinga. Eime, Hekai. Tu - mūsų garbės svečias,-saldžiai šypsodamasi, demonų vergė ištiesė vargšui berniukui ranką.
 Demonų garbintojai, tyliai sustoję į ratą, laukė, kol jų šventikė pradės ceremonija.

*

Neprisijungęs Hekas Laudlis

  • I kursas
  • *
  • 13
  • Taškai:
Ats: Miškas Velse
« Atsakymas #10 Prieš 3 metus »
 Hekas iš rankų paleido šunį. Pradėjo jausti, kad kažkas šioje vietoje ne taip. Susiprato, kad čia tikriausiai ne vienuolių turgus. Visi jie atrodė labai organizuoti. Kiekvienas darė skirtingus darbus, tačiau dirbo kaip cechas. Vieni kažką maišė dubenėlyje, kiti tvarkėsi, tačiau berniuką labai išgąsdino, išgirstas metalo čirškėjimo garsas, klastuolis pamanė, kad kažkas galando peilius. Vienuolikmetis dar kartą intensyviai pradėjo akimis ieškoti Marijos. Žiūrinėjo tarp įvairių vietovės užkampių, tačiau buvo sunku atpažinti žmones tamsoje. Galiausiai jis pastebėjo merginą, einančią link jo. Jos veidas buvo toks pat geras ir malonus, kaip seniau, tai Heką ramino. Velsietis džiaugėsi, kad pagaliau galės dingti iš šitos vietos, bet išgirstas pasiūlymas pakeitė visą berniuko viziją apie šventę. Nemanė, kad gobtuvuotų asmenų šventėje būti garbės svečiu tikrai geras ženklas. Lėtai atsistojo, neduodamas rankos vedlei. Žengė kelis žingsnius atbulomis, apsisuko ir pradėjo bėgti.
  Atitolęs keletą žingsnių jau tikėjosi, kad pavyko pasprukti. Tačiau ne. Pamatė prieš jį stovinčias dvi gobtuvuotas personas. Vienas iš ten stovėjusiųjų stipriai sugriebė Heką už rankos...
Šis personažas yra miręs, o tą padaryti padėjo profesionali agentės Wallflower komanda. Jie įsiklausė į visus mano prašymus ir norus bei puikiai įgyvendino kiekvieną iš jų. Kiekvienam to neišbandžiusiam, siūlau kuo skubiau į ją kreiptis.

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
Ats: Miškas Velse
« Atsakymas #11 Prieš 3 metus »
 Heko akyse pasimatė dvejonė, kuri Mayrai itin nepatiko. Berniukui atsistojus, ministerijos darbuotoja instinktyviai siektelėjo lazdelės, bet magijos čia neprireikė - tas pats vyrukas, kurį juodaplaukė grasino paaukoti vietoj vaikio, dabar tvirtai jį sučiupo ir tempė jos link. Saldžiai šyptelėjusi, Mayra tarė:
-Ačiū, Erikai. O dabar, Hekuti, taip negražu elgtis, kai tave kas nors pakviečia į šventę.
Petrificus Totalus Greitas judesys, slepiamas apsiausto ir kerai pasiekė berniuką. Na, jam išsisukti ir nebuvo kaip, mat ministerijos darbuotoja buvo taip arti, kad jis turėjo pajusti jos kvepalus.
-O dabar, neverskime Valdovo laukti ir pradėkime šventę, mieli broliai ir seserys. Erikai, guldyk berniuką ant akmens,-atsainiai mostelėjusi ranka, Mayra nužingsniavo prie dubens su vandeniu. Pasisėmusi saują skaidraus ir gaivinančio skysčio, apsišlakstė juo veidą bei nusiplovė rankas. Priėjęs sektantas padavė šventikei durklą. Patenkinta mergina nužvelgė į ratą sustojusius sektos narius ir šyptelėjo.
-Šiandiena žymi darbų pradžią. Didelių darbų, skirtų Tamsos sugrįžimui. Todėl susirinkome čia, gūdaus Velso miško pakrašty, kad ne tik parodytume savo atsidavimą Tamsos Valdovui, bet ir pasistiprintume puotoje. Ir, žinoma, mūsų garbės svečias, Hekas, bus pagrindinis patiekalas.
 Nusijuokusi, Mayra pradėjo ritualą.

*

Neprisijungęs Hekas Laudlis

  • I kursas
  • *
  • 13
  • Taškai:
Ats: Miškas Velse
« Atsakymas #12 Prieš 3 metus »
 Hekas buvo per prievartą atitemptas atgal prie Marijos. Tik prie jos priėjęs pasijuto suparalyžuotas. Negalėjo pajudėti, nesugėbėjo ir prasižioti, buvo sustingdytas. Berniukas bandė muistytis, spardytis, inkšti ir rėkti, tačiau nepavyko. Tai buvo magija. Suprato, kad jo pagrobėja – ragana. Tikriausiai naudojasi mintiniais kerais. Į galvą toptelėjo mintis, kad tikriausiai ji magiškai sunaikino dviratį, kad šis negalėtų pabėgti. Hekas pyko ant savęs, kad nesuprato to iš pradžių.
 Beviltiškai bandydamas atsistoti, kaštonplaukis išgirdo, kad čia kažkokia šventė. Savaime aišku – ne jam. Velsietis negalėjo susitaikyti su mintimi, kad yra bejėgis. Tačiau buvo būtent toks. Jokie judesiai nepadėjo kovoti prieš vyrą, tvirtinantį jį ant didelio akmeninio luito.
 Vargšelis išgirdo savo nuosprendį. Marija viešai paskelbė, kad jis bus suvalgytas. Jaunuoliui ištryško šaltas prakaitas. Jis toliau mąstė apie įvairius galimus pabėgimo planus, bandė judinti visus kūno raumenis. Galiausiai Hekui pavyko pajudinti kairės rankos mažylį pirštą. Jis tikėjosi, kad tai paskatins ir likusio kūno judesius, bet, savaime aišku, nieko sėkmingo tą naktį Hekui atsitikti negalėjo. Jis pamatė, kad visi gobtuvuoti žmonės buriuojasi aplink jį ratu.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Hekas Laudlis »
Šis personažas yra miręs, o tą padaryti padėjo profesionali agentės Wallflower komanda. Jie įsiklausė į visus mano prašymus ir norus bei puikiai įgyvendino kiekvieną iš jų. Kiekvienam to neišbandžiusiam, siūlau kuo skubiau į ją kreiptis.

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
Ats: Miškas Velse
« Atsakymas #13 Prieš 3 metus »
 Senovinės kalbos, atkastos iš knygų gilumų, žodžiai liejosi į erdvę kaip sraunus ir nesustabdomas upelis. Mayra, apimta transo, vaikščiojo ratu, kviesdama Tamsos būtybes į jo vidų. Staigūs judesiai peiliu ore, kaip vienas žmogus jai pritariantys sektantai, degamos žvakės ir smilkalai - viskas sukūrė tobulai kraupią aplinką.
 O ji, portalas tarp šio ir nežemiškojo pasaulio, judėjo erdvėje, kurią pamažu užpildė tik jai matomi bei girdimi šešėliai ir šnabždesiai. Jie tiesė savo šaltas rankas, kabinosi į plaukus ir alkanai spoksojo, šiepdami aštrius aštrius dantis. O ji - niekas. Tik gyvas indas Tamsai, besimėgaujanti saldžiu atitrūkimu nuo realybės.
 Ritualui artėjant prie kulminacijos, gyvūnai pradėjo skleisti panikos pilnus garsus, o sektantų ratas darėsi vis mažesnis ir mažesnis. Jo centre buvo akmuo su bejėgiu berniuku bei gyvūnais. Mayra, išblyškusi kaip pati mirtis ir murmanti mirtingiesiems nesuprantamus žodžius, priėjo prie aukų. Iš narvo ištraukusi vištą, staigiu judesiu perrėžė jai kaklą, leisdama kraujui aptaškyti ne tik ją, bet ir ant akmens gulintį Heką. Tamsa, ištroškusi gyvybės, puolė prie į žemę spėjusios susigerti raudono skysčio.
 Pirmoji vakaro auka buvo pateikta. Lyg gavę kokį negirdimą įsakymą, sektantai ėmė gyvūnus ir, šaukdami įvairiausias šlovinančias eiles, tęsė tą pradėtą mirties grandinę.
 Orą pripildė salsvas kraujo kvapas, o naktyje skambėjo tik religinės ekstazės apimtų žmonių balsai bei gyvūnų priešmirtinės maldos. Mayra savo nenatūraliai tamsiomis akimis žiūrėjo į Heką. Pridėjusi kruviną ranką ant jo kaktos, sušnabždėjo:
-Tu tapsi daug galingesnės jėgos dalimi. Nebijok. Jis tave priims.
Aplink susirinkę žmonės, laimingi ir kruvini, stebėjo savo šventikę bei, šiai iškėlus ranką su durklu, nuščiuvo.
-Amžinoj Tamsoj atrask ramybę, Hekai,-sumurmėjo mergina ir mirties įrankis įsmigo berniukui į koją.
 Sektantai, laikydamiesi įvairiausių juos pančiojančių taisyklių, vienas po kito artinosi prie bejėgio berniuko, plėšė nuo jo rūbus ir savo įrankiais stengėsi gauti bent menkiausią gabalėlį jo kūno.
 Mayra taip pat prisijungė prie kruvinos puotos, o aplink susikaupusi Tamsa, su kiekviena jai atitekusia berniuko dalimi iš pasitenkinimo net šnypštė.

*

Neprisijungęs Hekas Laudlis

  • I kursas
  • *
  • 13
  • Taškai:
Ats: Miškas Velse
« Atsakymas #14 Prieš 3 metus »
  Hekas ir toliau bandė ištrūkti, bet beprasmiškai. Kiekvienas stenėjimas judinant raumenį buvo bevaisis ir pats berniukas suprato, kad jo gyvenimas artėja prie pabaigos. Pamatęs, ką Marija padarė mielam viščiukui ir pajautęs padarėlio kraują, gulintį ant veido, klastuolis norėjo vemti, verkti, bėgti, rėkti, bet negalėjo. Vienintelė smegenų ląstelė, bandžiusi nuraminti velsietį, po išvysto reginio šiek tiek atsiduso, tikėjosi, kad mirtis bus neskausminga, persmeigs galvą ir viskas.
  Gaila, bet ir tos paskutinės viltys vienuolikmečiui neatnešė nieko gero. Mirtis nebuvo tokia, kaip vištos. Viskas prasidėjo nuo labai skausmingo dūrio į koją. Vaikinas iš skausmo net suriko, išlaisvindamas savo veidinės dalies raumenis nuo paralyžiaus. Tada jis negalėjo net pagalvoti, kad tai bus viena neskausmingiausių ritualo dalių. Žymiai blogiau už dūrius į koją yra būti pjaustomam gyvam. Tą pirmoji nusprendė padaryti vyresniojo amžiaus moteriškė. Ji aštriais virtuvinio peilio ašmenimis praplėšė megztinyje skylę ir pjovė gabalėlį Heko pilvo. To skausmo klastuolis negalėjo palyginti su niekuo kitu gyvenime. Galėjai jausti kiekvieną peilio judesėlį, kiekvieną pažeistą nervą, kiekvieną pradurtą kraujagyslę. Po to kažkas priėjo prie vargšelio kaklo, pradėjo jį darinėti. Hekas per didžiulius riksmus tikėjosi, kad gobtuvuotasis perjaus jo miego arteriją, bet ne. Atrodė, kad buvo elgtasi atsargiai, tik kad palaikyti berniuką gyvą.
  Po tų dviejų užpuolikų prasidėjo tikras balaganas – skausmingiausios Heko gyvenimo akimirkos. Atrodė, kad visi sektantai apsupo jį spiečiumi. Pirmiausia plėšė jo drabužius, kol šis paliko visiškai nuogas, tada pradėjo nelemtą puotą – pjaustė visą berniuko kūną nuo galvos iki kojų. Britas rėkė, pradėjo spardytis, muistytis (jo sulaikyti nebegalėjo net paralyžavimo kerai), tačiau greitai kūnas nusilpo, jėgų tam neužteko. Siaubingiausia buvo, kai vienas valgytojas nusprendė paragauti kitokio tipo minkštojo audinio. Jis įstatė aštrius peilio ašmenis į berniuko paakius, ir išskopė kairiąją akį iš vietos. Patiekalas galėjo pajusti tą momentą, kai nustojo gebėjimą matyti...
  Praėjus gal pusvalandžiui valgymo iš berniuko priekinės dalies beliko tik kaulai ir keli svarbūs organai (šiuos sektantai tikriausiai saugos kitam ritualui). Jis buvo apverstas, kad puota galėtų tęstis. Apdorotas veidas lietė akmenį. Smegenys jau nebegalėjo apdoroti viso skausmo. Norėjosi miego. Miego savo šiltoje namų lovoje, tačiau nelemta. Klastuolis užmigo čia, ant akmens. Tik tai nebuvo paprastas miegas – užmigo su visam. Po išėjimo, jo kūnas dar dalyvavo keliose ritualo dalyse, kol buvo visiškai sunaikintas. O siela, siela atsidūrė nežinia, kur. Gal danguje, gal pragare, o gal klaidžiojo šiame miške. 
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Hekas Laudlis »
Šis personažas yra miręs, o tą padaryti padėjo profesionali agentės Wallflower komanda. Jie įsiklausė į visus mano prašymus ir norus bei puikiai įgyvendino kiekvieną iš jų. Kiekvienam to neišbandžiusiam, siūlau kuo skubiau į ją kreiptis.