0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Devyniukė

Ats: Miškas Velse
« Atsakymas #45 Prieš 2 metus »
     Užtikrintais žingsniais žingsniuodama tolyn po mišką, Hydra mėgavosi vienatve ir gamta. Čia buvo labai ramu ir tylu, vien paukščių čiulbesiai. Karts nuo karto kur nors šmėkštelėdavo vienas kitas krūmas nuo prabėgančių miško gyventojų ar užpūsdavo šalto vėjo gūsis, suveldamas moters oranžinius plaukus. Būdama viena Devyniukė jautėsi nuostabiai ir laisvai, niekas šią akimirką jos nebaugino ir nevaržė.
     Nubraukusi ant veido užkritusius plaukus, taip atidengdama seną randą, einantį nuo kairio antakio link lūpų, paliktą drakono, Hydra priėjo kryžkelę ir pasukusi kairėn, išgirdo kažkieno tvirtus žingsnius jai už nugaros. Tokie žingsniai būna tik žmogaus, ne miško gyvūno. Išsigandusi galimo antpuolio, Devyniukė greitu judesiu išsitraukė strėlę iš ant nugaros kybančio strėlių dėklo ir įstačiusi į tvirtą savadarbį lanką, staigiai apsigręžė ant kulno ir įtempusi užtaisytą lanką nusitaikė į artėjančią žmogystą. Primerkusi vieną akį Hydrą įsistebeilijo į atklydėlį ir iškart pasigailėjo, kad šią akimirką šalia jos nėra Shyrlonos. Vyrui nedrąsiai pasisveikinus, keturiasdešimtmetė nenuleisdama įtempto lanko su strėle nuo vyro, įsakomu balsu suriko:
     - Kas tu?

*

Neprisijungęs Brett OConnor

  • Burtininkas
  • ****
  • 431
  • Nori į galvą? Parašyk PM, susitarsim.
Ats: Miškas Velse
« Atsakymas #46 Prieš 2 metus »
Atrodė, kad Bretas yra pasiruošęs bet kokiai reakcijai. Panelė gali pradėti klykti, gali išsigąsti, gali bandyti pabėgti, gali apsidžiaugti... Deja, tam, kas laukė šiame miške, žavusis jaunuolis pasiruošęs nebuvo. Vos prisiartinus atsuktas ginklas sutrikdė. Ji negalėjo grasinti rimtai, ar ne? Ką gi, miške pasitaiko visko, tad dabar reikėjo tiesiog parodyti, kad Breto bijoti nereikia. Argi toks žavus jaunuolis galėtų nuskriausti panelę?
Priėjęs visai arti pamatė, kad kandidatė į vakaro nuotykį yra kiek vyresnė nei atrodė iš pradžių. Vis dėlto vidury niekur daug pasirinkimų nebuvo, tad anglas pernelyg neprieštaravo būtent šios panelės draugijai. Neskubėdamas pakėlė rankas virš galvos - norėjo parodyti ginklo neturįs ir nekeliąs jokio pavojaus. Kas aš? Ar tai yra dar viena mergina, kuriai dėl nesuprantamų priežasčių yra be galo svarbu žinoti vaikino vardą? Ar neužtenka to, kad esu žavus ir pasiruošęs suteikti pramogą? kalbėjosi su savimi geidžiamiausias Britanijos bomžas.
- Aš Bretas, - vis dėlto atsakė į klausimą. Su panelėmis reikia elgtis mandagiai, kitaip jos gali ir nesusidomėti. Vis dar iškeltomis rankomis žengė dar arčiau, tačiau grasinamai atrodantis ginklas trukdė įgyvendinti užmačią prieiti prie pat ir apkabinti. Na nieko, šitai vyrukas įgyvendins kiek vėliau, o kol kas galima ir... O ką galima veikti su panele, kuri laiko ginklą rankose? Šnekučiuotis? To daryti Bretas visai nemokėjo - visada eidavo tiesiai prie reikalo. Ši panelė buvo graži, tačiau ar ji buvo pakankamai ypatinga, kad būtų verta dėti pastangas? Dar kartą pagalvojęs, kad kito pasirinkimo neturi, rudaplaukis nusprendė, kad taip - pasistengti verta.
- O tu kuo vardu? - lipšniu balsu pasiteiravo ir apdovanojo moterį savo "žaviąja" šypsena. Rankas vis dar laikė pakeltas, bet juto, kad taip ilgai neištvers. Norėjosi švelniai suimti tuos mažus pirščiukus ir galantiškai pabučiuoti.
Brett O'Connor - geidžiamiausias Britanijos bomžas. (faktą įrodė Meghan/Tobias)
Žavioji Breto šypsena (faktą įrodė Mayra/Liucija):

*

Devyniukė

Ats: Miškas Velse
« Atsakymas #47 Prieš 2 metus »
     Tai, kad būtent tada, kai Hydra yra mažiausiai pasiruošusi - o tiksliau, visai nepasiruošusi - kontaktui su žmonėmis, prie jos prisiartino bala žino iš kur išdygęs vyrukas, baisiai ją nervojo ir nedavė ramybės. Kas žino, kas iš tiesų yra šitas tipas? Net ir tai, kad jis iškėlė rankas virš galvos, nedavė Devyniukei ramybės. Priešingai, atrodė, kad tai tik būdas apsimesti, jog yra nekaltas. O kas bus jeigu ji nuleis ginklą? Jis gali bet ką padaryti - pulti ją, išsitraukti savo ginklą, o jeigu yra burtininkas, netgi ir lazdelę. Šis vyras, kaip ir visi kiti asmenys, kėlė nepasitikėjimą Hydrai, ir artimiausiais akimirkas ji tikrai neketino nuleisti ginklo. Hydra smerkė prisiartinusį vyrą aršiu žvilgsniu, mėgindama permatyti ką jis gali slėpti. Tačiau jam pajudėjus link Hydros ir palikus dar mažesnį tarpą tarp judvejų, moteris dar stipriau įtempė ginklą ir nenuleido akių nuo jaunuolio.
     Tik pamanyk, Bretai. Jeigu pasakei man savo vardą, nereiškia jog dabar pat gali lysti prie manęs.
     Šis Breto ėjimas tik dar labiau sukėlė raudonplaukei įtarimą, kad kažką slepia. Vis dėl to, jam paklausus moters vardo, Hydra nedrąsiai tarstelėjo:
     - Devyniukė. - Tačiau iškart po to, jau griežtesniu tonu, pridūrė: - Bet nesakysiu nė žodžio daugiau, kol nepaaiškinsi ką iš tik'ųjų čia veiki i' ką ketini da'yti.
     Nenuleisdama lanko Hydra laukė Breto atsakymo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Hydra Oušen »

*

Neprisijungęs Brett OConnor

  • Burtininkas
  • ****
  • 431
  • Nori į galvą? Parašyk PM, susitarsim.
Ats: Miškas Velse
« Atsakymas #48 Prieš 2 metus »
Na, šiek tiek vyresnė panelė, bet argi tai blogai? Daugiau gyvenimo mačiusios gražuolės buvo netgi pranašesnės: jos tikrai supranta, kad neverta atsisakyti tokio žavaus jaunuolio kompanijos. Yra ne tokios baikščios ir supranta, kad jų niekas neketina skriausti. Bretas tenorėjo praleisti šiek tiek laiko kartu. Turint omenyje, kad jis buvo geidžiamiausias Britanijos bomžas jaunuolis, ši panelė tikrai neturėtų prieštarauti.
- Malonu… Devyniuke, - kiek sutriko dėl neįprasto vardo vyrukas. Nutarė, kad panelė neprisistato tikruoju vardu, tačiau to nepaisė: kartais visokie slapyvardžiai būna netgi romantiškiau. - Keliauju, - tiesą pasakė Bretas ir nutarė kol kas nutylėti apie tai, kad ieško kokios dailios kompanjonės, kuri norėtų praleisti šiek tiek laiko kartu. Deja, pasakyti, ką ketina daryti, buvo gerokai sunkiau, mat planuose buvo ne kas kitas, o sutiktos gražuolės sužavėjimas. Gerai buvo tai, kad jiedu buvo miške, kas bylojo, kad nereikės pernelyg stengtis norint rasti privačią vietelę. Kažin ar aplinkui buvo daugiau žmonių.
- Ketinu… Pasiūlyti tau praleisti laiką kartu, - galiausiai pridūrė rudaplaukis ir nekreipdamas dėmesio į lanką žengė dar arčiau. Ištiesęs ranką apsimestinai nerūpestingai palietė pirštus, laikančius ginklą. Vos tai padarė, suprato, kad daugiau gaišti nėra prasmės. Panelė graži, vieta taip pat, tad ko daugiau reikia, kad vakaras taptų dar nuostabesnis?
- Taigi ką norėtum nuveikti? - lipšniu balsu pasiteiravo vyrukas ir staigiu judesiu nustūmęs nuo savęs lanką (maža ką - dar iššaus!) apkabino Devyniukę. Apdovanojo ją “žaviąja” šypsena, bet daugiau nieko nedarė. Kol kas.
Brett O'Connor - geidžiamiausias Britanijos bomžas. (faktą įrodė Meghan/Tobias)
Žavioji Breto šypsena (faktą įrodė Mayra/Liucija):

*

Devyniukė

Ats: Miškas Velse
« Atsakymas #49 Prieš 1 metus »
     Devyniukė dar prieš pasirodant šiam neaiškiam tipui buvo tvirtai nusprendusi, kad su niekuo kitu susitikti neplanuoja, o jei ir susitiktų - nekalbėtų. Deja, kažkas - labai tikėtina, kad pats Bretas - privertė ją sulaužyti savo nusistatymus. Ir, lyg maža to, Hydra pasakė ne tik šiaip žodžius, o ir savo vardą! Raudonplaukė tikrai turėjo pagrindo nepasitikėti šiuo žmogumi daugiau negu visais kitais.
     - Ku' keliauji? - ėmė toliau kamanyinėti Hydra, vyrui užsiminus apie keliavimą, kas buvo labai nekonkretu. Tačiau Bretas toliau tęsė savo atsakymą, kuris... Švelniai tariant, sutrikdė Devyniukę. Moteris klausiamai pakėlė antakius ir jau norėjo atkirsti Bretui, tačiau jis, lyg niekur nieko, prisiartino prie jos palikdamas kelis centimetrus ir - kaip jis drysta! - palietė jos ranką. Sukrėsta šio judesio, Hydra netyčia atlaisvino ranką, laikančią strėlės galą ir ši iššovė. Viską matydama lyg per miglą, nes buvo persmelkta baimės, raudonplaukė negalėjo tikrai teigti kur nuskrido strėlė, bet rodos, ana skaudžiai kliudė dešinį Breto petį. Tačiau tai visai nesutrukdė vyrui apglėbti Hydrą per liemenį. Niekas Hydros nėra taip lietęs. Niekas. Netgi - ypač - motina, kuri nuo gimimo nekentė merginos. Pyktis, įsiūtis, baimė, nerimas, pasibjaurėjimas, sutrikimas. Visa tai vienu metu užklupo moterį ir ji, nebežinodama ko griebtis, pamėgino spirti vyrui į tarpukojį ir atstūmė jį savo tvirtomis rankomis.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Hydra Oušen »

*

Neprisijungęs Brett OConnor

  • Burtininkas
  • ****
  • 431
  • Nori į galvą? Parašyk PM, susitarsim.
Ats: Miškas Velse
« Atsakymas #50 Prieš 1 metus »
Plepios merginos kartais tapdavo tikra problema. Bretas mielai būtų leidęs laiką žymiai romantiškiau nei šnekos apie įvairius nereikšmingus dalykus. Vis dėlto ši panelė žavaus jaunuolio neatstūmė (kas, žinoma, visiškai nenustebino), tad buvo galima ir šnektelėti.
- O kur tu norėtum nukeliauti? - lipšniai pasiteiravo ir pridūrė: - Manau, susitarsime.
Deja, nespėjo žengti dar vieno žingsnio, kai petį nudiegė nemalonus skausmas. Tai sutrikdė ir, žinoma, suerzino. Jau norėjo žiebti panelei į nosį, tačiau dailus veidelis sustabdė nuo šio veiksmo. Pradėjęs drebėti iš pykčio Bretas sugniaužė kumštį ir kurį laiką nieko nesakė, bet galiausiai susiėmė ir sugebėjo paklausti:
- Ir kam gi taip piktai? Juk mes puikiai sutariame, ar ne?
Pasirodė, kad pro apspurusius drabužius sunkiasi kraujas, bet tai visai nebuvo svarbu. Tai tebuvo dailios mergikės kaprizas, kurį visai netrukus geidžiamiausias Britanijos bomžas nustums į šalį. Neabejojo vos po kelių akimirkos gausiantis apkabinti merginą tvirčiau ir, žinoma, ją pabučiuoti.
- Nagi, gražuole, - vos girdimai paragino panelę Bretas, bet visai netrukus nukentėjo dar skaudžiau: ji turėjo tiek įžūlumo spirti į jautriausią kūno vietą! Atšlijęs rudaplaukis pajuto kylantį pyktį. Negi šita panelė mano esanti tokia ypatinga, kad žavus vyrukas itin dėl jos stengsis?! Na jau ne, jis dar parodys! Akimirką ar dvi jis susirietęs dejavo, bet neketino leisti panelei pagalvoti, kad ji yra stipresnė! Tai jau ne!
Nieko nepasakęs išsitiesė ir dar kokią akimirką pastovėjo nejudėdamas. Vylėsi, kad skausmas bent kiek sumažės, ir bus galima vėl imtis veiksmų. Ketino nieko nelaukdamas pasiekti savo, tad reikėjo žengti ryžtingesnį ir atviresnį žingsnį. Ketino abiem rankomis apsivyti mergytę taip, kad ji negalėtų net krustelėti, bet vos pakėlus koją, kad priartėtų prie jos, suskaudo taip, kad Bretas įsiuto. Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad vietoj apkabinimo vienas kumštis dideliu greičiu artėjo Devyniukės nosies link.
Brett O'Connor - geidžiamiausias Britanijos bomžas. (faktą įrodė Meghan/Tobias)
Žavioji Breto šypsena (faktą įrodė Mayra/Liucija):

*

Devyniukė

Ats: Miškas Velse
« Atsakymas #51 Prieš 1 metus »
     Devyniukė vis dar buvo pasimetusi. Ji nesuprato kas čia ką tik įvyko. O tas kažkas baisiai gąsdino. Viduje moteris visa tiesiog tirtėjo iš baimės ir sumišmo, tačiau išore stengėsi to neparodyti. Ne, jokiu būdu negalima atskleisti priešui savo silpnybių. Deja, akys išdavikiškai išsiplėtė iš siaubo. Kodėl būtent tada, kai Hydra nėra pasiruošusi susitikti su žmonėmis, jie pristoja ir dar elgiasi taip? Moterį sukaustė baimė. Ji žiūrėjo vyrą, kuris dabar vaitojo iš skausmo ir tarsi nieko nematė. Jo skausmas jai nieko nereiškė, tačiau ją vis dar laikė baimės ir sumišimo gniaužtai, po to, kai nepažystamasis vyras ją apkabino...
     Atsitokėjusi Hydra sumojo, kad jai iš čia dingti - ir kuo toliau - yra puiki proga. Ji jau norėjo apsigręžti ir dingti kaip į vandenį, tačiau tą pačią akimirką Bretas susiėmė ir pasistengęs užmiršti skausmą, sukeltą raudonplaukės, pakėlė akis į ją. Ir Hydra baisiausiai išsigando. Jo akyse atsispindėjo geismas. Jam neužteko to, ką padarė, jam norėjosi tai pakaroti. Ir ne tik tai, jis siekė dar daugiau. Tai Oušen nemenkai išgąsdino - ji to nesitikėjo. Nemanė, kad tokiam vyrui užteks tik įtrenkti, tačiau tikrai nesitikėjo, kad, juo labiau po smūgio, jis ir toliau sieks savo. Tas geismas ir troškimas dar daugiau, to vyro akyse atrodė labai bauginamai. Nebegalėjusi ilgiau stebeilyti į jo akis, Hydra nuleido žvilgsnį į savo samanų spalvos batus. Jos ryžtas išgaravo. Tačiau nuleisti žvilgsnį... Tai buvo klaida. Ji suteikė puikią progą užpuolikui pulti. Tą pačią akimirką į jos ir taip randuotą veidą su tokia jėga trenkėsi Breto kumštis... Moteris iš netikėtumo kiek susverdėjo ir sukliko iš skausmo, tačiau jam nepasidavė. Devyniukė tikrai būtų to kumščio išvengusi, jeigu tik būtų mačiusi, kad jis atlekia, tačiau kaip kokia kvailė dėbsojo į savo batų galus. Dabar kentėjo. Skausmas buvo begalinis, rodos, lūžo nosies kaulas. Iš nosies pasipylė karšta raudona srovė. Patekusi į burną, ji sukėlė nemalonų geležies ir rudžių skonį. Prisidengusi lūžusią nosį delnu, Hydra pagaliau vėl pakėlė akis į tą prakeiktą vyrą. Akys degte degė įtūžiu. Ji nekentė priešais ją stovinčio asmens. Svilino jį savo žvilgsniu, tad neturėjo laiko ieškoti lanko. Nusibraukusi kraują nuo burnos, Devyniukė suspaudė tvirtus savo kruvinus kumščius, kuriuose buvo tokia jėga, kurios prireikdavo sutramdyti slibiną, ne vyrą. Dar kartą nužvelgusi Bretą nuo galvos iki kojų, ji staigiai aukštai, kaip tik leido lankstus, treniruotas kūnas, iškėlė dešinę koją ir bato padu stipriai spyrė vyrui į veidą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Hydra Oušen »

*

Neprisijungęs Brett OConnor

  • Burtininkas
  • ****
  • 431
  • Nori į galvą? Parašyk PM, susitarsim.
Ats: Miškas Velse
« Atsakymas #52 Prieš 1 metus »
Ar panelė jo bijojo? Galbūt, nors tai Bretui buvo sunkiai suvokiama. Ko dailiai panelei bijoti itin žavaus jaunuolio, kuris nieko blogo nenori padaryti? Geidžiamiausias Britanijos bomžas neabejojo, kad ir ši gražuolė trokšta lygiai to paties. Tad kam vaidinti šitą baimę? Ne, panelė privalėjo turėti kažkokį tikslą, ir Breto užduotis buvo tą tikslą išsiaiškinti.
Deja, nespėjus to padaryti apėmė įsiūtis, privertęs vyruką gerai suknežinti gražuolės nebe tokią jau ir gražią nosytę. Deja, tai pykčio nė kiek nesumažino, geidžiamiausias Britanijos bomžas mielai būtų dar labiau sudaužęs tą įžūlią mergiotę. Vis dėlto ji apsipylė kraujais, o teptis žavus jaunikaitis visai nenorėjo. Taigi reikėjo palaukti, kol srovė susilpnės, o jis galės imtis veiksmų, kai pavojus išsiterlioti bus gerokai sumažėjęs.
Žvilgsnis spinduliavo neapykantą - Bretas tą kuo puikiausiai suprato. Vis dėlto pavyko įtikinti save, kad yra visai ne taip - panelė juo susidomėjo ir mielai susipažintų artimiau. Nieko nelaukęs apdovanojo ją savo "žaviąja" šypsena ir žengė arčiau. Tai, deja, buvo didelė klaida - Bretas nespėjo nė apkabinti panelės, kai į nosį kažkas pataikė. Netrukus iš nosies pasipylė neką prastesnė kraujo upė nei jis pats apdovanojo (buvusią) gražuolę. Suprantama, tai įsiutino, ir Bretas suurzgė. Deja, imtis kažkokių ryžtingesnių veiksmų trukdė jo neblogus drabužius tepantis kraujas ir skausmas. Pastarasis tiesiog degino, tik jokiu būdu nebuvo galima to pripažinti. Jeigu reikės, jis čia ir dabar parodys panelei, kaip galima daug smagiau praleisti laiką! Jeigu reikės, pasiliks čia iki nakties, bet vis tiek pasieks savo!
Akimirką ar dvi vyrukas bandė giliai kvėpuoti. Tai buvo siaubingai sunku, tačiau pagaliau skausmas vos apmalšo. Ar susilpnėjo kraujo upė, Bretas nebūtų galėjęs pasakyti, bet užteko to, kad galėjo matyti. Atsisukęs į panelę priėjo prie jos ir tvirtai apkabinęs nuvertė ant žemės kartu nugriūdamas ir pats. Dabar tai tu man nepabėgsi su piktdžiuga pagalvojo geidžiamiausias Britanijos bomžas stipriai rankomis ir kojomis apsivydamas šios dienos išrinktąją.
Brett O'Connor - geidžiamiausias Britanijos bomžas. (faktą įrodė Meghan/Tobias)
Žavioji Breto šypsena (faktą įrodė Mayra/Liucija):

*

Devyniukė

Ats: Miškas Velse
« Atsakymas #53 Prieš 1 metus »
     Tai, kad raudonplaukės batai išsitepė Breto krauju, Hydrai nepatiko. Na, bet bent jau ji pasiekė savo - raudonas upeliūkštis pasileido ir tuo veidu, kuris dragonologei baisiai nepatiko. Tačiau tai nekėlė pasitenkinimo - vyras vis dar buvo čia. Ir nors ir kentė tokius pačius (ar tokį patį) žvėriškus, lūžusio kaulo skausmus, jis vis vien nesiliovė. Nejau jis visai ribų nejaučia?! Pašėlo Devyniukė. Per daug akivaizdu, kad būtų galima nepastebėti, jog ši moteris jaučia didžiulią neapykantą Bretui. Nejau jis turi tiek įžūlumo, kad, net ir matydamas, kad moteris juo bjaurisi ir nori, kad anas išnyktų, jis vis vien prie jos lys ir prievartaus? Baisėjosi raudonplaukė, kai net ir tada, kai ji sulaužė tam vyrui nosį, jis nuo jos ir toliau neatstojo. Kas jam aptemdė protą? O gal jis išgėręs? Ši mintis atrodė kiek normalesnė ir labiau paaiškinanti vyro elgesį, tačiau tai tik dar labiau padidino Hydros pasibjaurėjimą. Stebėdama kaip urzgia Bretas nuo gauto smūgio į veidą, Hydra pajuto, kaip nugaros ir rankų plaukai stojasi piestu. Čia ne žmogus, o tikras žvėris! Devyniukę užpuolė panikos priepuolis - kuo visa tai baigsis? Ar gali būti, kad jis ją nužudys? Ir kodėl kai jos labiausiai reikia, Shyrlonos nėra nė kvapo aplinkui? Kas bus jai, kai Hydra baigs savo gyvenimą?..
     Tačiau viskas staigiai pasiuko visai kita linkme - vietoj to, kad leistų įsigalėti muštynėms (ko tikrai galėjai laukti iš tokio vyro), jis staigiai parvertė moterį ant žemės ir ėmė glamonėti. Skaudžiai susitrenkusi galvą į kietą žemę, Devyniukę pajuto temstant akyse. Skausmas skaudžiai pervėrė visą galvą ir, rodos, sąmonė jau veržėsi palikti kūną ir skausmus, palikti kančias tik pačiai Hydrai ir jos kūnui. Raudonplaukė norėjo rėkti, trenkti Bretui, mėginti ištrūkti iš po sunkaus kūno, kuris prispaudė ją prie žemės ir neleido įkvėpti oro. Tačiau sąmonė, paliekanti kūną, neleido to daryti. Hydra ėmė dusti. Iš paskutiniųjų jėgų bandė įkvėpti oro, tačiau sunkus it akmenys vyro kūnas, užgulęs Devyniukę, neleido to padaryti. Prieš pat pat prarandant sąmonę, moteris sukaupė viską kas joje buvo likę ir pabandė sušvilpti. Sušvilpti taip, kaip švilpdavo tuomet, kai norėdavo pasikviesti Shyrloną. Hydra norėjo pakelti akis į dangų ir patikrinti, ar danguje nepasirodo slibinės siluetas, kuris atskirtų vaduoti raudonplaukės, tačiau dangų buvo užstojęs Bretas ir ji nieko nebesugebėjo išvysti, kol galiausiai visai prarado sąmonę...

*

Neprisijungęs Brett OConnor

  • Burtininkas
  • ****
  • 431
  • Nori į galvą? Parašyk PM, susitarsim.
Ats: Miškas Velse
« Atsakymas #54 Prieš 1 metus »
Atrodė, kad viskas sekasi tiesiog puikiai. Šios dienos draugė pakliuvo į Breto pinkles. Jam, žinoma, ir toliau skaudėjo nosį, kraujas neketino sustoti, tačiau gražuolė pakliuvo taip, kad dabar geidžiamiausias Britanijos bomžas galės daryti viską, ko tik panorės. Daugiau nieko šiam itin žaviam vyrukui nereikėjo. Na, nebent kad nosis nustotų skaudėti. Vis dėlto gražuolei taip pat turėjo skaudėti, tad Bretas neturėjo kuo skųstis. Vylėsi netrukus turėsiantis tokį smagų laiką, kad bet koks skausmas bus visiškai pamirštas.
Deja, netrukus viskas pasikeitė taip, kad net ir šis žavus bei pasitikintis savimi vyrukas sutriko: gražuolė neteko sąmonės. Žinoma, tai galėjo reikšti, kad dabar galima su ja daryti visiškai bet ką. Vis dėlto koks malonumas kažką veikti su panele, kuri yra apalpusi? Ne, jai turi būti lygiai taip pat malonu. Ką gi, teks laukti. Bet ar Bretas gali būti tikras, kad ji neapsimeta? Gal tiesiog tai gudrus (?) būdas pasprukti? Šito geidžiamiausias Britanijos bomžas tikrai neketino leisti, tad reikėjo imtis atsargumo. Vyrukas neprieštaravo palaukti, kol gražuolė atsigaus. Vis dėlto nė neketino jos taip paprastai paleisti. Taigi nulipo nuo jos, bet skubiai vėl apkabino viena ranka. Padarė tą kuo švelniau - ką ten gali žinoti, gal iš tiesų persistengė? Dabar laikė ją apkabinęs taip, kad galėtų laisvai kvėpuoti, bet kad paprastai nepaspruktų. Tai buvo tiesiog puikus sprendimas, ir Bretas galėjo didžiuotis savimi. Žinoma, tą ir darė. Ne veltui nusikabino itin ypatingą panelę, kuri tik ir laukia, kada galės nuveikti šį tą smagesnio ir įdomesnio nei paprastas gulėjimas žolėje. Taigi dabar reikėjo tik šiek tiek pakentėti.
Neilgai trukus gulėti ir laukti nusibodo. Bretui reikėjo veiksmo. Vis dar nepatraukdamas rankos pasikėlė nuo žemės ir priglaudė lūpas gražuolei prie kaktos. Norėjosi pabučiuoti ją tinkamai, tačiau jeigu ji dar neatsigavo, tai nesuteiktų daug malonumo. Kol kas užteko ir tiek. Vis dėlto vyrukas vylėsi, kad panelė artimiausiu metu atmerks tas dailias akutes ir apdovanos žavų vyruką kuo gražiausia šypsena.
Brett O'Connor - geidžiamiausias Britanijos bomžas. (faktą įrodė Meghan/Tobias)
Žavioji Breto šypsena (faktą įrodė Mayra/Liucija):

*

Devyniukė

Ats: Miškas Velse
« Atsakymas #55 Prieš 1 metus »
     Hydra smarkiai muistėsi, trankėsi, mėgino ištrūkti iš po Breto, ar bent jau jį numesti nuo savęs, tačiau silpstančios jėgos, dėl temstančios sąmonės neleido įveikti vyro, prispaudusio ją prie žemės. Po mažu raudonplaukei ėmė trūkti oro ir greitai tempti akyse, kas tik dar labiau susilpnino Devyniukės veiksmus, kol moteris galiausiai staigiai suglebo ant žemės, prispausta Breto. Nevirtelėjo net akių vokai. Devyniukė tiesiog taip ir liko gulėti, nieko nejausdama, nesigaudydama nei aplinkoje, nei laike ir nesusivokdama kas vyksta aplinkui. Būtų buvę šaunu žinoti ar tas žmogus, pristojęs lyg niekur nieko prie Hydros, vis dar čia, ar pamatęs suglebusią ant žemės, be sąmonės gulinčią moterį, paliko ją vidury miško, o pats kažkur išsinešdino. Pirmuoju atveju, Hydra su malonumu būtų ir toliau likusi gulėti be sąmonės ant miško takelio, tačiau jeigu vis dėlto vyras pasišalino, būtų visai nieko susiimti ir atgavus sąmonę išsinešdinti kaip ir Bretas. Tačiau, žinoma, to sužinoti nepavyko neatgavus sąmonės. O jeigu, vis dėl to, pirmasis variantas būtų buvęs teisingas, to padaryti netgi visai nesinorėjo. Tad Oušen tiesiog taip ir liko gulėti, laukdama tos akimirkos, kol pati sąmonė sugrįš. Ak, kad tik tai užtruktų kuo ilgiau! Tokiu atveju būtų didesnė tikimybė, kad Bretui nusibodo laukti kol Devyniukė atsigaus ir anas ją paliko.
     Netrukus Hydra sugebėjo įkvėpti. Ir nors tai darė visiškai nesąmoningai, o tiesiog kūnui nežmoniškai trūko deguonies ir tai buvo gyvybiškas instinktas, gavus pirmą „gurkšnį“ gryno oro ir deguonies, tai kūną pažadino ir Hydra ėmė godžiai gaudyti orą ir mėgino juo pripildyti visus plaučius. Deja, tai sąmonės nesugrąžino, jai prireikė daugiau laiko.

*

Neprisijungęs Brett OConnor

  • Burtininkas
  • ****
  • 431
  • Nori į galvą? Parašyk PM, susitarsim.
Ats: Miškas Velse
« Atsakymas #56 Prieš 1 metus »
Panelė pernelyg ilgai gulėjo nejudėdama. Bretas kuo puikiausiai žinojo nieko labai blogo nepadaręs, tad tikrai nebuvo ko čia gulėti taip ilgai. Vis dėlto ilgainiui pasidarė šiek tiek neramu - gal vis dėlto persistengė? Kai pagalvoji, kai kurios panelės yra tokios gležnos! Jis tenorėjo susipažinti artimiau, argi reikia šitaip reaguoti? Nebent ji apsimeta nutarė geidžiamiausias Britanijos bomžas ir nužvelgė gražuolę įdėmiau. Vis tik neatrodė, kad ji vaidintų, tad teko ir toliau kantriai laukti. Deja, būtent šito Bretas daryti ir nemokėjo. Mielai būtų panaudojęs kerus ar bent jau apipylęs panelę vandeniu. Deja, neturėjo su savimi burtų lazdelės, o ir naudotis nelabai mokėjo. Vandens netoliese nesimatė, o palikti gražuolę vieną vyrukas tikrai neketino. Ką ten gali žinoti - gal paims ir pabėgs? Ne, geriau likti čia ir dar šiek tiek palaukti.
Ir pagaliau panelė pradėjo kvėpuoti. Bretas beveik pašoko ir toliau spoksodamas į ją. Nužvelgė nuo galvos iki kojų ir suprato labai jau laukiantis, kada atsibus. Deja, atrodė, kad tas įkvėpimas tebuvo trumpalaikė gyvybės iliuzija. Vyrukas šiek tiek susinervino. Gerai tai, kad bent jau nebuvo labai šalta. Tvirčiau apkabino panelę ranka, prisiglaudė prie jos ir išsitiesė ant samanų. Šį susitikimą įsivaizdavo kiek kitaip, tačiau džiaugėsi bent jau tuo, kad atsibudusi gražuolė galės iš karto pereiti prie reikalo. Geidžiamiausias Britanijos bomžas nė neketino jos paleisti.
- Nagi, gražuole. Nereikia manęs bijoti. Mes tiesiog susipažinsime artimiau, ir tiek. Jeigu tik panorėsi, galėsime kada nors tai pakartoti. Viskas bus gerai, - maloniu balsu tiesiai panelei į ausį murmėjo Bretas. Atrodė, kad jeigu ji artimiausiu metu nepradės į ką nors reaguoti, jis tiesiog susprogs.
Brett O'Connor - geidžiamiausias Britanijos bomžas. (faktą įrodė Meghan/Tobias)
Žavioji Breto šypsena (faktą įrodė Mayra/Liucija):

*

Devyniukė

Ats: Miškas Velse
« Atsakymas #57 Prieš 1 metus »
     Pirmas „gurkšnis“ gryno oro nieko nepakeitė, tik leido Hydrai laisvai kvėpuoti. Ji ir toliau godžiai gaudė gryną orą, kol galiausiai jos plaučiai buvo pilni deguonies. Tai paskatino širdį aktyviau varinėti kraują, ko pasekoje po keletos (ar dvigubai daugiau) minučių, kurios Devyniukės pasąmonei rodėsi kaip kelios valandos, ėmė rodytis pirmieji gyvybės ženklai. Į moters galvą ėmė veržtis grįžtanti sąmonė, kartu atsitemdama ir atmintį. Sąmonei po truputį vėl „įsirenginėjant“ raudonplaukės galvoje, atmintis pasirūpino, kad Hydra iš naujo išgyventų paskutiniuosius prisiminimus. Prisimindamas Bretą ir iš naujo išgyvendamas baimės, nevilties, nerimo, sutrikimo ir pykčio jausmus, Oušen kūnas ėmė nevalingai drebėti ir kratytis, tarsi norėdamas išsivaduoti iš sugrįžusių jausmų ir prisiminimų ir panirti atgal į nebūtį. Tačiau jo smarkus muistymasis bei nevalingas kratymasis ne grąžino jį atgal į nebūtį, kurioje jis būtų galėjęs viską pamiršti ir vėl nieko nejausti, o tik privertė dar greičiau įsijungti sąmonę ir priversti ją nuraminti kūną bei jo nevalingus judesius.
     Grįžusi sąmonė ne tik sustabdė Hydros kančias, iš naujo išgyvenat visus jausmus ir potyrius, bet ir leido jai pajusti grįžtant ją pačią. Jausmas buvo keistas, tarsi ji ilgą laiką nebuvo savo kūne, tačiau jautė viską, ką jautė ir jis, o dabar, po tiek laiko, ji vėl, kaip kokia šmėkla, įlenda į jį. Po truputį atgauna pojūčius, galūnes. Pirmos sugrįžo akys. Hydra pajuto turinti akis. Iš pradžių nesuvokė kaip reiktų jas atmerkti, tačiau netrukus sąmonė jai padėjo ir ji labai nedrąsiai atsimerkė. Iš pradžių nieko nematė, buvo vien tik balta, ką sukėlė akinanti dienos šviesa. Tačiau netrukus vaizdas ėmė ryškėti. Tačiau jis nebuvo malonus, tad tikrai galėjo to nedaryti. Vaizdas, kurį pirmiausia išvydo Devyniukė, buvo persikreipęs Breto veidas, kuždantis kažkokius žodžius, kurių, po kol kas, Hydra negalėjo suvokti, mat klausa dar nebuvo grįžusi. Tačiau jos nereikėjo, kad visą kūną, kurio Hydra pilnai neatgavo, persmelktų žiauri baimė. Ją vėl nukratė nevalingas drebulys. Tačiau jis buvo toks stiprus. Stiprus, kaip pati baimė. Baimė, kuri akimirksniu grąžino Hydrai kiekvieną kūno ląstelę jos valdymui ir nutraukdama ilgą grįžimo procesą, kurio metu raudonplaukė visas galūnes būtų atgavusi atskirai, po vieną. O dabar, baimės dėka, viskas grįžo akimirksniu, Hydra nespėjo nė mirktelėti, o jau pajuto galinti valdyti visą kūną ir justi tai, ką jaučia jis.
     Pirmasis pojūtis buvo ant krūtinės gulinti sunki Breto ranka. Tai pajusti ir suvokti, o tuo labiau padaryti abu veiksmus vienu metu, buvo neapsakomai bjauru ir šlykštu. Čia labiau instinktas, negu pati Hydra staiga ir su tokia stipria, ką tik grįžusia ir dar baimės ir adrenalino padvigubinta, o gal net patrigubinta jėga, sugriebė ant krūtinės „besivoliojančią“ ranką. Be galo stipriai, su visa savo jėga, kurios įgijo tramdant slibinus (su kuriais lyginant šis vyras buvo vienas juokas), spausdama Breto ranką, Hydra ją staigiai užlaužė. Gal Hydra negirdėjo, o gal girdėjo, bet nesuvokė, kad girdėjo būtent tą tylų garsą, kuris praneštų apie lūžusį kaulą, tačiau nė nežiūrėdama buvo daugiau nei tikra, kad sulaužė tam niekšiškam vyrui dešinės rankos kaulą. Greit pašokusi ant kojų ir palikusį jį vieną gulėti ant apžėlusio miško takelio, Hydra vien akimis per kelias sekundes peržvelgė aplinką ir susirado už gerų poros metrų gulintį pamestą savadarbį, bet profesionalų lanką. Tačiau nepuolė jo griebti, tarsi vienintelio išsivadavimo. Ji atsigręžė atgal į ant žemės tebetysantį vyrą ir pajuto jam dar didesnę neapykantą. Tokią, kuri tiesiog nebetilpo joje. Hydra įtempė kojų raumenis ir stipriai spyrė į ant žemės gulintį Bretą. Tuomet dar kartą ir dar ir dar. Vis taikėsi į pilvo raumenis bei šonus, kuriuose slėpėsi šonkauliai. Ji tiesiog trokšte troško palikti jį su milijonų mėlynių ir mažiausiai keliais sulaužytais šonkauliais. Jis to tikrai nusipelnė. Galiausiai paskutinį spyrį taikė tiesiai į Breto tarpukojį, kuris šiandien nukentės jau ne pirmą kartą. Tuomet greitu judesiu apsigręžė pripuolė prie lanko, pagriebė jį nuo žemės. Atsitraukusi tikrai nemažą atsumą nuo Breto ir užlindusi už didžiulės eglės šakos, už iš kurios ji galėjo gerai stebėti vyrą ir būti tikra, kad jos jis tikrai nepastebės, Hydra, visa laimė, vis dar jusdama ant nugaros strėlių maišą, iš jo išsitraukė porą strėlių. Vieną įsistatė į lanką, kurį nukreipė tiesiai į Bretą. Troško jį nudėti, tačiau tuo pačiu ir nenorėjo to daryti, mat būtų tik palengvinusi jam dalią ir atėmusi visus sukeltus skausmus. O kitą strėlę įsikando tarp dantų, šis ženklas tiesiog tobulai tiko prie degančių Oušen akių.

*

Neprisijungęs Brett OConnor

  • Burtininkas
  • ****
  • 431
  • Nori į galvą? Parašyk PM, susitarsim.
Ats: Miškas Velse
« Atsakymas #58 Prieš 1 metus »
Nagi, gražuole, kiek galima laukti? mintyse ragino panelę Bretas jusdamas vis didėjantį nekantrumą. Prisispaudė dar arčiau gražuolės ir, regis, buvo pasiruošęs imtis veiksmų jai nė neatsibudus. Na, o kiek dailus jaunikaitis gali laukti? Bet kuriam būtų išsekusi kantrybė, o Bretas, kaip žinia, šia savybe tikrai nepasižymėjo. Vos tik vyrukas pradėjo mąstyti, nuo ko pradėti, panelė parodė gyvybės ženklus. Ir ne bet kokius - siaubingai suskaudo ranką.
- Na kam gi tu taip? - išstenėjo Bretas, nors įtarė, kad lūžo kaulas. Gal pavyks pagulėti ligoninėje ir nereikės tverti namų? spėjo išsikelti viltį rudaplaukis, kai gražuolė visai pašėlo. Neįsivaizdavo, kam reikia demonstruoti simpatiją kažką spardant ir daužant, bet sutikta panelė darė būtent tai. Juk jai šis simpatiškas vyrukas patiko, ar ne? Kitaip tiesiog negalėjo būti. Vis dėlto dabar teko tiesiog gūžtis savyje ir stengtis bent kažkaip apsisaugoti nuo vis aršiau besikandžiojančio skausmo.
Lūpas paliko keli riebūs keiksmažodžiai, bet tai toli gražu nepadėjo pasijusti geriau. Dar vienas spyris, pataikęs į jautriausią (ir reikalingiausią) kūno vietą, privertė pajusti neapykantą, kokios panelei Bretas nejuto niekada savo spalvingame gyvenime. Murmėdamas labai jau negražius žodžius geidžiamiausias Britanijos bomžas susirietęs gulėjo ir laukė nežinia ko.
Ir sulaukė. Besispardanti panelė kažkur dingo. Kurį laiką gulėjęs ant kietos žemės vyrukas dūsavo ir galiausiai pabandė atsistoti. Viską skaudėjo, tad tai buvo be galo sunku. Vis dėlto galiausiai pavyko įsitverti artimiausią medį ir kurį laiką išstovėti tiesiai. Žengęs porą žingsnių suprato, kad eiti labai jau sunku. Vis dėlto neketino čia pasilikti. Tai jau būtų pernelyg didelis pažeminimas.
- Tu man dar atsiimsi, - suurzgė Bretas ir pasilaikydamas už medžių šiaip ne taip pasišalino iš nemalonaus įvykio vietos.
Brett O'Connor - geidžiamiausias Britanijos bomžas. (faktą įrodė Meghan/Tobias)
Žavioji Breto šypsena (faktą įrodė Mayra/Liucija):

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
Ats: Miškas Velse
« Atsakymas #59 Prieš 2 savaites »
 Vos atsikėlusi, Mayra jautė, kad šiandien bus graži diena. Saulė švietė, kviesdama į lauką, paukščiai lauke čiulbėjo... Darydama pusryčius, moteris niūnavo. Žinoma, vaikai nebus itin patenkinti avižine koše, tačiau ji negalėjo jų kasdien maitinti blynais ir sausais pusryčiais.
 Rachel miegojo šią naktį gerai. Mayra vis jautė nerimą dėl naujagimės, tačiau sau vis primindavo, kad užaugino ne vieną vaiką ir visi jie buvo daugmaž normalūs ir netraumuoti. Užaugins ir dar vieną.
 Pažiūrėjusi orus Jungtinėje Karalystėje, moteris gurkšnojo savo arbatą ir nusprendė, kad būtų gerai vaikus išsivesti pasivaikščioti į mišką. Susirinks Miriam, David, Hannah ir Rachel ir kur nors nusikels. Lauke buvo pakankamai šilta, švietė saulė - tai kodėl ne?
 Mažyliams atsibudus ir atidundėjus į virtuvę, juodaplaukė pradėjo krautis daiktus bei skanėstus į vežimėlį.
-Šiandien eisim pasivaikščioti į mišką. Bet turit suvalgyti visą košę,-pranešė savo planus vaikams Mayra. Trumpam užsuko į miegamąjį paimti prabudusią Rachel ant rankų. Žinojo, kad mažylė, kaip ir visi naujagimiai, dažnai buvo nerami ir verkdavo, tad, padėkojusi Dievui, kad ji buvo ragana ir egzistavo garsą sulaikantys kerai, moteris nusileido žemyn. Sūpuodama mažylę ant rankų, juodaplaukė rinko batukus ir paltukus iš įvairių kampų.
 Suruošusi vaikus, moteris perkėlė juos visus į mišką Velse. Čia gyveno įvairūs prisiminimai. Ir ne visi malonūs. Džiaugdamasi veidą glostančią saulę, moteris paėmė Hannah ranką ir lėtu žingsniu pradėjo eiti miško takeliu.