0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Brett OConnor

  • Magijos įstatymų priežiūros departamento vadovas
  • *
  • 230
  • Nori į galvą? Parašyk PM, susitarsim.
Ats: Paplūdimys (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #60 Prieš 2 mėnesius »
Jeigu kada Dafydd po vieno sakinio pusvalandžiui nesusimąstys, Bretas padovanos jam medalį. Būtent taip nusprendė rudaplaukis po to, kai pašnekovas ir vėl užsigalvojo. Pamažu pradėjo darytis nuobodu, ir geidžiamiausias Britanijos bomžas nejučia prisiminė vieną itin dailią, bet kartu ir labai nuobodžią panelę, kuri visai nemėjo nei šnekėtis, nei veikti. Jai, kaip ir šitam Dafydd, visai tikdavo sėdėti šalia ir tiesiog tylėti. Argi taip jauna mergina turi leisti laiką su itin žaviu vyruku? Breto nuomonė buvo visiškai kita, tad nenuostabu, kad antro pasimatymo su ta panele neturėjo.
- Nuostabu, kad nemokai, - burbtelėjo, nors nežinojo, ar nereikėjo patylėti. Nesinorėjo būti tuo, kuris inicijuoja pokalbį. Nepaisant to, kad priėjo pirmas, norėjo bent šiek tiek bendravimo ir iš Dafydd. O jis, regis, buvo nusiteikęs visiškai paskęsti savyje. Tiesa, užuomina, kad šventeiva bet kada gali žmonelei nusibosti, ko gero, pataikė į skaudžią vietą. Breto veide atsirado jo “žavioji” šypsena, parodanti, kad jis džiaugiasi pataikęs. Rudaplaukis nebuvo beširdis, tačiau Dafydd šventumas tiesiog vedė iš proto. Norėjosi gerai jam įgelti, kad pagaliau susiprastų: nuoširdžiai mylinčių panelių nėra. Visoms joms tereikia nuotykių, kurie tęsiasi daugių daugiausia porą savaičių.
Aišku, ponas šventuolis neketino tikėti, kad jo žmona yra viena iš tokių. Ir, aišku, vėl mestelėjo pastabą apie Breto gyvenimo būdą. Tai supykdė, ir rudaplaukis žengęs arčiau žiebė šventeivai į nosį. Įsiutęs žvelgė į jį ir laukė kokios nors reakcijos. Įtarė, kad jis spruks, bet dabar tai rūpėjo mažiausiai. Kiek jis gali prikišinėti, kaip gyvena kiti? Argi tai jo prakeiktas reikalas?! Tai, kad visai neseniai norėjo dar kartą pabandyti susibendrauti su šituo vyrioku, dabar išdulkėjo iš galvos. Ne, norėjosi tiesiog jį pridaužyti, kad pagaliau nustotų nurodinėti.
- Tai yra mano gyvenimas, - rėžė geidžiamiausias Britanijos bomžas ir nustūmė Dafydd toliau nuo savęs.
Brett O'Connor - geidžiamiausias Britanijos bomžas. (faktą įrodė Meghan/Tobias)
Žavioji Breto šypsena (faktą įrodė Mayra/Liucija):

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Lobių atkeikėjas
  • *
  • 1040
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Paplūdimys (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #61 Prieš 2 mėnesius »
Dafydd visada buvo tylus. Net ir paauglystėje, kai visus aplinkinius vedė iš proto, labiau mėgo ką nors daužyti ar išmesti pro langą, o ne pliurpti. Pažadėjęs Mayrai savo gyvenimą netapo nė kiek šnekesnis. Atrodė, kad mylimajai svarbu būti kartu, jai tarsi nereikėjo vaikino žodžių. Bendrauti su vaikais kartais vis dar būdavo sunku, ypač po šeimą ištikusios tragedijos. Draugų Dafydd neturėjo. Taigi nenuostabu, kad raudonplaukis nebuvo šnekus ir dažniausiai neįsivaizdavo, ką galėtų pasakyti.
Deja, kažkodėl kai pražiodavo burną, leptelėdavo kokią nors nesąmonę, kurios po to tekdavo gailėtis. Atrodė, kad tik prie Mayros sugeba pasakyti kažką, dėl ko nereikia slėptis iš gėdos ar baimės. Štai ir dabar. Dafydd pažinojo Bretą, bet vis tiek ištarė žodžius, kurie labai galėjo jį įsiutinti. Pasekmių ilgai laukti neteko. Raudonplaukis nespėjo atsitraukti, kai pajuto skausmingą smūgį į nosį. Pasipylė kraujas, bet velsietis stengėsi to nepaisyti. Žinojo, kad protingiausia būtų palikti beprotį vieną, tačiau nenorėjo jam suteikti pergalės džiaugsmo, taigi paprasčiausiai liko stovėti ir bandė ignoruoti vis labiau skaudančią nosį.
- Episkey, - po kiek laiko sumurmėjo išsitraukęs lazdelę. Nepaisė to, kad Bretas tikriausiai yra žiobaras. Neketino šitaip žemintis ir taškytis kraujais. Visą gyvenimą niekintas vaikinas neketino leisti to paties daryti ir šitam pagarbos ne itin vertam žmogui. Neklausė, ką jis pasakė, tačiau pajutęs stumtelėjimą pažvelgė jo pusėn.
- Man tavo gyvenimas nerūpi. Bet ar nemanai, kad pats būtum laimingesnis, jeigu susirastum savo žmogų?
Dafydd nejučia susimąstė apie tai, kaip jis gyventų, jeigu laiku nebūtų sutikęs Mayros. Nebuvo galima atmesti tikimybės, kad jo jau nebūtų gyvųjų tarpe. Ar jis kada merginai pasakė, kad yra skolingas ne tik laimę ir džiaugsmą turėti šeimą, bet ir savo gyvybę?
Dafydd pažadėjo sau grįžęs namo iš karto tai padaryti, o dabar atsargiai pasičiupinėjo nosį. Juto, kad ji vis dar yra kruvina, tačiau, laimei, neatrodė, kad būtų rimtai sužeista. Tai šiek tiek nuramino. Visai nereikėjo, kad brangiausias žmogus pasaulyje be reikalo jaudintųsi.
Until further notice šitas personažas neegzistuoja.

Blogas apie mano keliones.

*

Neprisijungęs Brett OConnor

  • Magijos įstatymų priežiūros departamento vadovas
  • *
  • 230
  • Nori į galvą? Parašyk PM, susitarsim.
Ats: Paplūdimys (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #62 Prieš 2 mėnesius »
Iš nosies paplūdęs kraujas pradžiugino, tačiau Bretas tikėjosi bent jau menkiausios dejonės. Tai būtų praskaidrinę bebjurastančią nuotaiką. Atrodo, rudaplaukis pamiršo apie nuostabų laukiantį pasimatymą. Dabar buvo svarbu tik tai, kad šventeiva Dafydd jį juodai supykdė. Norėjo prieiti arčiau ir smogti dar kartą, tačiau netrukus gavo gerokai nustebti: ryžaplaukis išsitraukė burtų lazdelę ir panaudojo magiją.   Tai palietė jautrią stygą: Bretas turėtų mokėti tokius kerus, nes turėtų būti baigęs Hogvartsą. Kuo šitas geresnis?! Kodėl jis gali būti normalus burtininkas, kai geidžiamiausias Britanijos bomžas tėra kažkoks nei skustas, nei luptas kvailys? Argi taip sąžininga?!
- Tu burtininkas? - neištvėrę nepasitikslinęs Bretas nė nepagalvojęs, kad galėjo apsimesti nieko nematęs ar bent jau nesupratęs. Kažkodėl tai be galo nustebino ir, žinoma, iš karto pasidarė, ar ir paslaptingoji žmonelė yra ragana. Tokių Sautende nebuvo daug - bent jau tuo Bretas buvo visiškai įsitikinęs. Atrodė, kad jeigu šitas prakeiktas kaimas būtų burtininkų gyvenvietė, jis ir pats būtų tokiu tapęs.
- Jeigu nerūpi mano gyvenimas, kodėl kabinėjiesi? - vėl suirzo anglas, bet daugiau rankos nekėlė. Tiesą sakant, nesijautė jaukiai. Ką gali žinoti, kokios dar galios slypi tame medienos pagaliuke.
Burtininkais Bretas žavėjosi, bet faktas, kad šventeiva Dafydd aną kartą (netgi du kartus!) nuo jo paprasčiausiai paspruko, vertė jausti dar didesnę panieką. Jis galėjo paprasčiausiai kirsti kokia nors nepažįstama magija ir pasišalinti. Bet ne, pabėgo kaip paskutinis kvailys. Tam turėjo būti kažkokia priežastis, tik geidžiamiausias Britanijos bomžas kol kas jos nė neįsivaizdavo. Atidžiai nužvelgė Dafydd ir svarstė, ar reikėtų kažko klausti, ar geriau dominančios temos daugiau nejudinti.
- Kodėl nepadarei nieko blogo anksčiau? Galėjai… - prabilo, bet sakinio vis tik neužbaigė rudaplaukis. Neslėpdamas smalsumo spoksojo į raudonplaukį ir, tiesą sakant, pradėjo laukti, kad jis parodytų daugiau magijos triukų. Gal iš jo bus galima išmokti daugiau nei iš Brendano?..
Brett O'Connor - geidžiamiausias Britanijos bomžas. (faktą įrodė Meghan/Tobias)
Žavioji Breto šypsena (faktą įrodė Mayra/Liucija):

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Lobių atkeikėjas
  • *
  • 1040
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Paplūdimys (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #63 Prieš 2 mėnesius »
Išsitraukti burtų lazdelę nebuvo labai protingas veiksmas, Dafydd puikiai tą žinojo. Nenoromis prisiminė laikus, kai dirbo Magijos ministerijoje. Ką jam dabar padarytų buvę kolegos? Ko gero, nepagirtų. Vis dėlto geriau jau panaudos obliviate nei leisis dar labiau žeminamas. Tuo labiau, kad tikrai neketino atsakyti tuo pačiu. Nebe tie laikai, kai Dafydd Carwyn Llewellyn lenda į muštynes.
Nusisukęs nuo Breto galvojo tiesiog eiti sau, bet staiga apstulbo iš nuostabos: pasirodo, šitas nekaip atrodantis vyrukas žino, kas yra burtininkai! Negalėdamas atsitokėti iš šio kažkodėl nustebinusio fakto Dafydd atsisuko. Beveik negirdėjo, ką rudaplaukis dar kalbėjo apie “jo gyvenimo” temą. Įdėmiau nužvelgė vyruką, bet nutarė, kad jis tikrai nematytas. Ar gali būti, kad nesimokė Hogvartse? Žinoma, jeigu yra pora metų vyresnis ar jaunesnis ir mokėsi kitame koledže, Dafydd jo gali ir nepažinoti. Ar Mayra jį žino? pasvarstė mintyse nutaręs, kad reikės būtinai paklausti. Nežinojo, ar nori mylimajai pasakoti apie keistus susitikimus su šituo nesveiku žmogumi, tačiau dabar kamavo smalsumas.
- Nepuldinėju žmonių, - gūžtelėjo pečiais į neužbaigtą klausimą. Su tam tikru liūdesiu pagalvojo, kad prieš dešimt metų būtų pasielgęs visiškai kitaip. Suaugo? Ko gero, ne. Viso labo surado žmogų, kuris privertė pasikeisti, kuris parodė, kad Dafydd gali būti kitoks. Ir vėl mintimis nuklydęs namo atsargiai žvelgė į Bretą tarsi laukdamas kažkokio veiksmo. Nebaigtas klausimas lyg ir bylojo, kad šis nežavus vyrukas neturėtų būti itin pavojingas. Tiesa, svarbiau buvo tai, kad jis, panašu, nežinojo Dafydd Hogvartso istorijos. Tai privertė pasijusti šiek tiek geriau. Pastaraisiais mėnesiais pernelyg dažnai tekdavo susitikti su tais, kurie žinojo apie jo praeitį. Ne, apie tai žinoti galėjo tik vienas žmogus, ir tai, žinoma, buvo Mayra. Jai vienintelei Dafydd būtų galėjęs išlieti širdį, kaip jaučiasi dėl to, koks buvo paauglystėje.
- Ar mokeisi Hogvartse? - paklausė, nors mintys sukosi visai kitur.
Until further notice šitas personažas neegzistuoja.

Blogas apie mano keliones.

*

Neprisijungęs Brett OConnor

  • Magijos įstatymų priežiūros departamento vadovas
  • *
  • 230
  • Nori į galvą? Parašyk PM, susitarsim.
Ats: Paplūdimys (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #64 Prieš 2 mėnesius »
Atrodė, kad viskas aprimo. Dafydd gerokai nustebino Bretą pasirodydamas esąs burtininkas, bet ką gali žinoti, ką dabar mąsto pats? Ar pagalvojo, kad ne itin turtingas, tačiau labai žavus vyrukas taip pat gali žinoti apie magijos pasaulį? Rudaplaukis beveik drebėjo iš nekantrumo sužinoti, kokia gi bus šventeivos reakcija.
O ji buvo tokia nuobodi, kad teliko giliai atsidusti. Aišku, ką gi nuobodesnio galėjo pasiūlyti tas žioplys? Jeigu į klubą nesugeba nueiti (netgi, atrodo, bijo tokios minties!), kur jau jis išdrįs užsipulti… Žvilgtelėjęs į šventeivą pamatė nedrąsų žvilgsnį į savo pusę. Nejučia prunkštelėjo. Tas, ko gero, jau laukė puolimo, bet kol kas Bretas neketino to daryti. Bent jau ne tol, kol Dafydd tokio veiksmo laukia. Vis dėlto keistai aprimęs pokalbis tarsi pasiūlė dar kartą pabandyti susibendrauti. Anglas karštligiškai galvojo, ką dabar reikėtų pasakyti, ko paklausti. Deja, Dafydd toli gražu nebuvo daili panelė, tad su juo bendrauti buvo gerokai sunkiau. Taip ir nesugalvojus ką pasakyti raudonplaukis prabilo pirmas. Ir padarė didelę klaidą - Bretas supyko.
- O koks tavo reikalas? - visiškai persimainiusiu balsu suurzgė vyrukas neapykantos kupinomis akimis nužvelgdamas pašnekovą. Ar gali būti, kad šitą žioplį pakišo tėvas? Kartais atrodė, kad jis daugiau neveikia, tik erzina žaviausią savo atžalą. Kam daugiau reikėtų nuolat priminti tai, kad Bretas toje mokykloje mokėsi mažiau nei pusmetį?! Tai siaubingai siutino, ir reikėjo kažkur tą pyktį išlieti. Rudaplaukis stipriai pastūmė Dafydd tolyn nuo savęs ir nusisuko į jūrą. Kelis kartus giliai įkvėpė, bet tai, deja, nepadėjo nusiraminti. Šią akimirką degė tiesiog siaubinga neapykanta. Mielai būtų čia ir dabar užmušęs Dafydd. Tokiomis akimirkomis anglas prarasdavo sveiką protą, bet šį kartą buvo kitaip. Ar tai buvo žinia, kad raudonplaukis yra burtininkas? Galbūt, nors Bretas nebūtų galėjęs atsakyti į tą klausimą.
- Mokiausi, - po dar kelių gilių įkvėpimų ištarė Bretas ir apmaudžiai prisiminė neturintis su savimi lazdelės. Kažin ar rastų, kur ją panaudoti, tačiau ką gali žinoti - galbūt ginklas išgąsdintų šitą nelemtą bailį.
Brett O'Connor - geidžiamiausias Britanijos bomžas. (faktą įrodė Meghan/Tobias)
Žavioji Breto šypsena (faktą įrodė Mayra/Liucija):

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Lobių atkeikėjas
  • *
  • 1040
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Paplūdimys (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #65 Prieš 2 mėnesius »
Dafydd suklydo. Ir vėl. Neaišku, ar buvo galima tikėtis ko kito, tačiau klausimas apie Hogvartsą Bretui nepatiko. Netikėtas įtūžis šiek tiek sutrikdė, bet velsietis jau buvo spėjęs pastebėti keistas šito žmogaus nuotaikų kaitas, tad iš dalies buvo jam pasiruošęs. Tiesa, nežinojo, ar verta atsiprašyti. Ko gero, ne. Vienintelis žmogus, kurio norėjosi atsiprašyti, buvo Mayra. Ir nesvarbu, kad ji tikriausiai nebenorėjo to girdėti. Prieš mylimąją Dafydd kaltas jautėsi nuolat, vadinasi, reikėjo už tai atsiprašyti. O štai Bretui jis nieko nepadarė. Ne jo problemos, jeigu tas vyrukas nesugeba tvarkytis su jausmais.
Tokios mintys velsiečiui buvo netikėtos. Nuolat įpratęs kaltinti save jis paprastai negalvodavo apie tai, dėl ko galėtų būti nekaltas. Vis dėlto šito ligonio nuotaikų kaitos tikrai nebuvo susijusios su Dafydd, ir pagaliau raudonplaukis išdrįso tai pripažinti. Kol kas tik sau, bet tai buvo didelis žingsnis į priekį. Tai buvo kažkas, kuo būtų galima pasigirti Mayrai. Svarbiausia, kad ji norėtų tai išgirsti.
Vėl nukrypęs mintimis namo Dafydd nepastebėjo, kaip Bretas prie jo prisiartino, dėl to stipriai pastumtas žengė porą žingsnių atgal ir vos nesidrėbė į smėlį. Kiek nustebęs pažvelgė į rudaplaukį, tarsi tikėdamasis paaiškinimo. Žinoma, nesulaukė. Kažin ar iš Breto galima tikėtis tokio normalaus dalyko kaip keisto išsišokimo paaiškinimo.
- Nenorėjau įžeisti, - šiek tiek neryžtingu tonu pratarė Dafydd. Spėjo, kad ligonis tai pastebės, bet nieko negalėjo pakeisti. Svarbu buvo tai, kad vaikinas bijojo ne dėl savęs - kažkodėl atrodė, kad anksčiau ar vėliau Bretas išsiaiškins, kas yra jo šeima, kas sukeltų mylimiausiems žmonėms milžiniška pavojų. Kažkokiu būdu reikėjo nustoti sutikti šitą žmogų. Tik kaip tą padaryti, kai gyveni ne tokiame ir dideliame mieste, kuriame tik ir trinasi tokie ligoniai?.. Mayra?.. ieškojo mylimosios paguodos Dafydd, tačiau mergina, žinoma, buvo namuose. Ten, kur tiesiog privalėjo būti ir jis pats. Tik kaip jam pabėgti nuo šitos situacijos nesukeliant dar didesnio pavojaus?
- Atsiprašau, - tarstelėjo velsietis, nors įtarė, kad čia šis žodis visai nepadės. Kažin ar Bretas geba į ką nors reaguoti kaip normalus žmogus. - Tiesiog nustebau…
Artyn raudonplaukis nežengė ir neketino to daryti. Geriau jau atrodyti bailiui nei sukelti bereikalingą pavojų sau ir savo šeimai - dėl šito Dafydd buvo visiškai tikras. Ir, kas svarbiausia, jis nė neabejojo, kad mylimoji jį supras.
Until further notice šitas personažas neegzistuoja.

Blogas apie mano keliones.

*

Neprisijungęs Brett OConnor

  • Magijos įstatymų priežiūros departamento vadovas
  • *
  • 230
  • Nori į galvą? Parašyk PM, susitarsim.
Ats: Paplūdimys (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #66 Prieš 2 mėnesius »
Bailys ir bažnyčioje bailys. Būtent taip nusprendė, kai šventeinva Dafydd pradėjo atsiprašinėti. Na gerai. Jis neatsiprašė. Jis tik pareiškė nenorintis įžeisti. Bet argi tai ne tas pats? Bet kuriuo atveju parodo, kad jis tėra persigandęs nevykėlis, kuris negeba nieko, tik gintis. Ir kokia žioplė sugalvojo su juo tuoktis? su pasibjaurėjimu paklausė savęs rudaplaukis, tačiau garsiai nieko nesakė. Nenorėjo to pripažinti, tačiau jiedu su Dafydd turėjo tam tikrų panašumų, ir tai, ko gero, vertė jį elgtis kiek kitaip. Į draugystes su tokiu bailiu, žinoma, nesivels, tačiau pasistengs nesudaužyti. Tai jau buvo daug. Galbūt netgi pernelyg daug.
Vis dar kamavo smalsumas, kas gi ta paslaptingoji žmonelė, dėl kurios raudonplaukis elgėsi kaip visiškas skystablauzdis. Žinoma, labai galėjo būti, kad Bretas jau turėjo su ja smagaus laiko. Na, o jeigu ne… Būtinai išsiaiškins, kas ji tokia, ir anksčiau ar vėliau susitiks privačiai.
- Visi stebisi, - burbtelėjo į vėlesnius Dafydd žodžius. Tiesą sakant, stebėjosi ir pats. Dar keisčiau buvo garsiai ištarti, kad mokėsi Hogvartse. Tai vis dar buvo skaudi tema. Šiuo atveju galėjo pasidžiaugti, kad šventeiva toks tylus - bet kuris kitas būtų puolęs klausinėti apie koledžą, mėgstamiausią dalyką ir panašias nesąmones. Deja, net ir koledžo pavadinimas buvo išnykęs iš atminties. Argi Bretas kaltas, kad toje mokykloje mokėsi vos keturis mėnesius?! Pajutęs, kad vėl ima siutas, pasistengė nuvyti mintis apie magijos mokyklą į šoną. Pažvelgė į Dafydd ir pradėjo svarstyti, ar verta siūlyti tęsti pažintį. Pats iš jos nesitikėjo nieko, nebent galų gale išsiaiškinti, kas yra toji paslaptingoji panelė ponia. Vis dėlto Dafydd buvo tas žmogus, kuris net ir aiškiai bijodamas nieko blogo nepadarė. Taip, Bretas yra “burtininkas”, tačiau šventeiva tą sužinojo tik dabar. Kas jam trukdė trinktelėti kerais per kurį nors ankstesnį susitikimą?..
- Klausyk… - dabar jau pats neryžtingai prabilo Bretas. Dėl to jautėsi tiesiog siaubingai kvailai. Reikėjo patobulinti socialinius įgūdžius. - Gal norėtum išgerti kokios arbatos ar alaus? Aš… Nepulsiu, - kvailai pasiteisino ir iš karto pasigailėjo šitų žodžių. Blogiausia buvo tai, kad jis iš anksto niekada nežinojo, ar ką nors sudaužys, ar ne. Taip jau buvo sutvertas.
Brett O'Connor - geidžiamiausias Britanijos bomžas. (faktą įrodė Meghan/Tobias)
Žavioji Breto šypsena (faktą įrodė Mayra/Liucija):

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Lobių atkeikėjas
  • *
  • 1040
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Paplūdimys (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #67 Prieš 2 mėnesius »
Atrodė, kad viskas aprimo. Tai leido tikėtis, kad netrukus susitikimas baigsis, ir Dafydd galės keliauti namo. Ten, kur buvo reikalingas ir mylimas. Juk vis dar taip ir buvo, ar ne? Jeigu šį kartą pavyks išsisukti nesudaužytam (ir nesulaukusiam panašaus grasinimo), ko gero, bus galima prieiti išvadą, kad susitikimas buvo ne toks ir blogas. Nepaisant to, reikėjo šituos susidūrimus kažkaip retinti. Jau ne pirmą kartą į galvą atėjo mintis, kad Bretas galimai jį seka. Tuo nesinorėjo tikėti, tačiau ką ten gali žinoti - šitas vyrukas jau seniai įrodė, kad yra kažkoks beprotis.
- Neįsižeisk, - sunerimęs pratarė Dafydd. Staiga pasirodė, kad viskas gali baigtis kaip visada. - Tiesiog burtininkų nėra daug, dėl to jeigu sutinki nepažįstamą žmogų, dažniausiai nepagalvoji, kad jis gali būti baigę Hogvartsą.
Ties žodžiu “baigę” raudonplaukis pajuto, kaip nudiegė širdį. Vis dėlto tikrai neketino plėtoti šitos temos. Bretas ir taip jau žino per daug. Dabar reikėjo greičiau atsisveikinti ir pagaliau keliauti namo. Beprotiškai reikėjo apkabinti Mayrą ir mažylius. Noras pasakyti, kaip myli šeimos narius, tiesiog degino iš vidaus. Būtent dėl to velsietis jau žiojosi atsisveikinti su keistuoliu ir keliauti namo. Deja, kaip tik tuo metu Bretas pražiojo žabtus ir… Pasiūlė kažkur kartu nueiti? Tai buvo labai netikėta, tad Dafydd tiesiog įsmėigė į rudaplaukį akis. Ko jam gali reikėti? Tai privertė nerimauti, tačiau problema buvo ta, kad jis bijojo atsisakyti. Ką gali žinoti, gal pasakęs “ne” netrukus gulėsi pakastas po smėliu. Geriau jau pabandyti.
- Turbūt galime, - pratarė Dafydd ir atsargiai pažvelgė į Bretą. Na, bent jau kol kas jis neatrodė esantis pernelyg įsiutęs. Ko gero, tai buvo ne taip jau ir blogai. Dafydd apsižvalgė ir galiausiai patraukė miesto link. Vylėsi, kad keistuolis iš paskos neina, tačiau “susitaikė su likimu” ir pamažu žingsniavo legendinės “Stop the world” kavinės link.
Until further notice šitas personažas neegzistuoja.

Blogas apie mano keliones.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Lobių atkeikėjas
  • *
  • 1040
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Paplūdimys (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #68 Prieš mėnesį »
Dafydd buvo pasimetęs kaip niekada gyvenime. Be proto mylėjo žmoną, tai niekada nepasikeis. Matė ją kiekvieną dieną, stengėsi visą įmanoma laiką praleisti kartu. Ir vis dėlto jautėsi jos pasiilgęs. Ilgą laiką nesuprato, kodėl tas jausmas net degina, bet galiausiai suvokimas atėjo - vaikinas buvo pasiilgęs savo mergaitės. Tos, kuri mėgsta rodomą dėmesį ir meilę, kuri rūpinasi vaikais, kurios praktiškumas visada būna vietoje ir laiku.
O kas buvo dabar? Į šį klausimą Dafydd tikrai negalėtų atsakyti. Viskas pasikeitė, ir velsietis neabejojo: taip, kaip buvo, jau niekada nebebus. Žinoma, žaizdos užgyja, tam tiesiog reikia laiko. Vis dėlto randas liks visam gyvenimui. Ar jie dar galės būti laimingi? Ar Mayra žino ir žinos esanti be galo mylima ir reikalinga? Tai nepasikeis, tačiau kažkas buvo pasikeitę.
Būtent ieškodamas atsakymo į šituos klausimus raudonplaukis vieną rytą išėjo pasivaikščioti. Negalvojo, kur eina, tačiau kojos pačios atnešė į paplūdimį - vietą, kurioje turėta tiek daug smagių akimirkų. Nejučia prisiminęs apsilankymą čia su mylimąja ir mažyliais Dafydd pajuto drėkstančias akis. To nebuvo galima leisti, tad giliai įkvėpęs sugebėjo užgniaužti besiveržiančias ašaras. Jo priesaika nepraskysti niekur nedingo, vaikinas privalėjo likti tvirtas ir stiprus. Dėl tų, kurie jam yra brangiausi.
Atsisėdęs ant vieno iš akmenų Dafydd susimąstė. Ką jis galėjo padaryti kitaip, kad dabar nebūtų toje beviltiškoje situacijoje? Mayra dėl nieko nebuvo kalta - jis privalėjo pasirūpinti, kad mylimajai laukimo laikotarpis būtų kuo lengvesnis. Bet jeigu jis būtų leidęs laiką namie, o ne užsienyje, ar tai nebūtų privertę merginos jaudintis, kad jis neuždirbs šeimai pinigų? Ak, kodėl jis taip negali padaryti kažko, kas padėtų brangiausiems žmonėms?
Ar būtų geriau, jeigu nebūčiau pamilęs? nejučia paklausė savęs velsietis ir krūptelėjo. Taip, dabar skausmas tiesiog draskė širdį, viduje buvo keistai tuščia. Vis dėlto jis Mayrai buvo skolingas už viską. Mergina neprivalėjo pasakyti, kad laukiasi jo vaikų, Dafydd pats nebūtų pagalvojęs, kad yra tokia tikimybė. Bet ne - ji priėmė tuo metu tikrą šlykštynę į savo gyvenimą. Tikrąja to žodžio prasme ištraukė iš kanalizacijos ir suteikė ne tik namus, bet ir galimybę mylėti. Galimybę turėti šeimą ir gyvenimą. Kad ir kaip skaudėtų dabar, net jeigu niekada daugiau nepasijus laimingas, tie metai, kuriuos praleido su Mayra, buvo geriausi jo gyvenime. Neiškeistų jų į nieką kitą. Jeigu reikės, laikysis jų įsitvėręs iki savo dienų galo.
Dabar, žinoma, reikėjo pasirūpinti mažyliais. Jau kas kas, o jie tikrai nekalti dėl to, kas nutiko. Kaip ir nekalti dėl to, kad Mayra yra svarbiausia Dafydd gyvenime. Vaikinas mylėjo savo vaikus, stengėsi būti kiek galima geresnis tėtis, nors ir juto, kad beviltiškai nesiseka. Dabar, kai viskas slydo iš po kojų, buvo proga pagaliau įrodyti, kad jis gali būti tėvas. Bet ar tai padės? Ar jausdamasis praradęs mylimąją sugebės tinkamai pasirūpinti vaikais? Ar nesusiplėšys širdies į dar smulkesnius gabalėlius? Gal būtų paprasčiau išeiti? paklausė savęs vaikinas. Ne visam laikui, žinoma, bet gal verta pasislėpti nuo visko kokioje nors negyvenamoje saloje?.. Negaliu jų palikti vis dėlto nutarė. Ne, Dafydd be šeimos neištvertų. Jam reikėjo, kad brangiausi žmonės būtų šalia. Tik ką vis dėlto daryti, kad viskas grįžtų į senas vėžes?
To niekada nebus - dėl šito raudonplaukis buvo daugiau nei tikras. Jam teks susigyventi su tuo, kas yra dabar. Laimingas akimirkas reikia pasidėti į saugią vietą širdyje ir atmintyje, nors iš čia jos neturi šansų išnykti. Niekur nedings dėkingumas Mayrai, kuris vėliau peraugo į beprotišką meilę. Kad ir kas būtų po metų, dvejų ar trejų, mylima mergina vis tiek bus svarbiausias žmogus Dafydd gyvenime. Galbūt kada nors netgi sumažės skausmas.
Kodėl? Kodėl tau taip skaudu? vėl kreipėsi į save velsietis ir nė nepajuto, kaip nesuvaldyta ašara nutekėjo skruostu žemyn. Kai suprato verkiantis, jau buvo per vėlu - nesugebėjo netgi išlaikyti sau pačiam duotos priesaikos. Tai dar kartą smogė į širdį, ir vaikinas pradėjo kūkčioti. Ar jis išties patikėjo, kad gali būti laimingas? Tas, kurio nereikėjo motinai, kurio nekentė visa mokykla ir bendradarbiai? Tas, kurio buvimas trukdo šeimai gyventi normalų laimingą gyvenimą? Ką gi, tai tik įrodo, kad jis, Dafydd, tėra nieko vertas kvailys, kuriam geriau paprasčiausiai pasislėpti nuo pasaulio. Gal kaip tik to Mayrai ir reikia? Kam jai nevykėlis, kuris nežino nei kaip paguosti, nei ką pasakyti? Į galvą atėjo mintis apie tai, kad jis prisiekė mylimajai visada būsiantis šalia. Mielai būtų tą ir daręs, bet pagaliau suprato: nuo to yra tik blogiau. Jam reikia tiesiog išnykti.
Tik kaip vis dėlto išdrįsti tą padaryti? Dafydd žinojo, kaip pats į tai reaguos, ir tai labai trukdė tiesiog išeiti. Galėtų dabar tiesiog negrįžti namo. Deja, pernelyg norėjo stipriai apkabinti mylimąją, pajusti jos buvimą šalia. Ar jis sugebės? Ar pasiryš išeiti į savanorišką tremtį ir ten kantriai laukti, kol jo mergaitė sugrįš namo? Laukti Dafydd jau buvo pripratęs, bet vis dėlto laukti esant namuose, kai gali priglausti mylimąją prie savęs, ir laukti kažkur, kur niekada jos nepamatysi, yra du visiškai skirtingi dalykai.
Vis dar nerasdamas atsakymo į šituos sudėtingus klausimus velsietis atsistojo nuo akmens. Vis dar ašarų plaunamomis akimis nužvelgė mielų prisiminimų kupiną vietą ir nusisuko. Neskubėdamas patraukė namų link. Galbūt išdrįs išeiti ir taip padėti Mayrai ir vaikams. Bet prieš tai beprotiškai norėjo dar kartą padovanoti žmonai (ir sau) galimybę pabūti glėbyje ir švelnų meilės kupiną bučinį.
Until further notice šitas personažas neegzistuoja.

Blogas apie mano keliones.