[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Eylfá buvo Sigurdo pirma augintinė, todėl nenuostabu, kad jis nemėgdavo, kai ji dingdavo. Regis, jis vis dar nebuvo supratęs, kad mylima varlytė visada sugrįš pas savo šeimininką. Tad vaikinukas puolė jos ieškoti. Žvilgčiojo po stalais, kėdėmis, bet nerado. Pamokos buvo likę mažiau nei pusė.
Eilinį kartą pasilenkęs po suolu visų pirma jis išgirdo kurkimą, po to išvydo grupelę varlių. Jos kažką tarėsi, greičiausiai dėl artėjančio kito susitikimo. Žaliaodžių apsuptyje grifas pastebėjo ir geltonais taškeliais pasipuošusią Eylfą. Jis sustingo, jau tiesdamas ranką varlę pasiimti. Su draugėmis ji jautėsi gerai, o pamačiusi šviesiaplaukį džiaugsmingai kurktelėjo. Bet nesiveržė šokuoti atgal. Tik išsprogusios akys įdėmiai žvelgė į jį. Nepaisant tokių varlės veiksmų, jis suvokė, kad Eylfá sugrįš. Visada. Tokiam svarbiam įvykiui didelės įtakos turėjo ir kitos varlės, juk ne tik jam, bet ir augintinei reikėjo draugų. Sigurdo veidą užliejo švelnumas; jis nuleido ranką ir palengva atsistojo, palikęs varlytę po stalu.
Grįžtant prie savo suolo išraiška pradingo. Palengvėjusia širdimi atsisėdo, pagriebė lazdelę ir dar kartą pabandė dirbti. Islandas lengvai susikaupė, minčių niekas netrikdė. Dabar jis žinojo, kad Eylfai viskas gerai, pamokai pasibaigus ji atsiras. Dėl visa ko pasitreniravo lazdelės mostą ir galiausiai ištarė burtažodį:
-Virtis aqua.
Ant pagaliuko pasirodė tik keletas mažų kristalų, bet Sigurdas dėl to nenusiminė. Jis pasiėmė šakelę ir paragavo kristalų. Nė nespėjus įvertinti skonio, suskambo varpas, skelbiantis pamokos pabaigą. O kai po kelių sekundžių grįžo kurkianti augintinė, vaikinukas nusišypsojo ir paglostė ją.

[Ryan Jones]

Jones net suurzgė, kadangi burtažodis ir vėl nepavyko. Jis suirzo. Juk įprastai jam sekasi burti. Galbūt šiandien tiesiog ne jo diena ir jam reikia nesinervinti dėl to? Juk visiems pasitaiko blogų, nesėkmingų ir net kvailų dienų. Pilkaplaukis atsiduso. Jis prarado viltį, kad kerai pavyks, tad pradėjo apžiūrinėti klasę. Pirma jo akis užkliudė varlių susitikimas. Ant vieno suolo tupėjo net šešios varlės. Vaikinukas suraukė savo antakius. Iš kur jų čia tiek daug? paklausė savęs rudų akių savininkas ir pasikasė savo pakaušį. Jis nesuprato kaip jų čia prisiveisė. Juk kai pats Ryan'as paleido Varlytę varlių atrodo buvo tik dvi.
 Tada antrakursio žvilgsnis nukrypo į kitus mokinius. Liucija su ta švilpe, kuri trenkė profesorei sukosi prie vieno stalo ir greitai mergaitė numetė savo teleskopą ant žemės. Po to vaikinuko akys užmatė Grifų Gūžtos mokinį, kuris kažko ieškojo klasėje.  Tada pamatė kitą Grifų Gūžtos mokinį, kuriam pasisisekė pagaminti kristalizuotą ledinuką. Švilpis nusprendė, kad jam reikia būtinai pabandyti dar kartą.
-Virtis aqua, - tarė švilpis. Ant pagaliuko užaugo maži baltos spalvos kristaliukai. Berniukas išsišiepė it gavęs kažkokią išankstinę Kalėdų ar gimtadienio progų dovaną.
-Virtis aqua, - pasakė kiek garsiau ir visas pagaliukas apaugo kristaliukais. Jones pavardės savininkas nusišypsojo ir suvalgė ledinuką. Jis atrodo buvo paprasto cukraus skonio, bet buvo labai skanu. Tada suskambėjo varpas baigiantis pamoką. Berniukas pasiėmė Varlytę ir dingo iš kabineto išsinešdamas pagaliuką, kadangi norėjo ledinukų pasigaminti kambaryje.

[Cristal Daunt]

Kai nelaimingajai mergaitei pagaliau padėjo atsistoti baltapūkė švilpė, Cristal suprato, kad spektaklis baigėsi, dėl to apsisuko ir pasirėmusi galvą ant rankos, laukė kol mokytoja pasakys ką reikia daryti.
Apžiūrėjusi kitus mokinius, kurie įnirtingai mosavo lazdelėmis brunetė suprato, kad mokytoja turbūt pasakė užduotį, tačiau ji buvo per daug susidomėjusi aplink ją vykstančiais įvykiais. Mokinys bėgiojo po klasę kažko ieškodamas, nelaimingosios mergaitės nė akimirkai bėdos nepalikdavo, kabinete beveik kiekvienas mokinys turėjo po varlę. Cirkas, ne pamoka.
Vis dėl to, nenorėdama prarasti Grifų Gūžtai taškų, ji atsivertė puslapį vadovėlyje apie kristalizavimo kerus, nes pamokos temą buvo girdėjusi. Perskaičiusi visą informaciją apie kristalų auginimą ir išnagrinėjusi kaip reikia mostelėti lazdele ji pasiemė medinį pagaliuką, kuris turbūt tam ir buvo skirtas, ir lazdele išpiešė kažkokį verpetą po to ištarė burtažodį.
- Virtis aqua.
Grifė nustebo, kad ant pagaliuko galo išryškėjo keli mažyčiai kristaliukai. Dar kartą pabandžiusi pasakyti burtažodį, vietoj to, kad ant pagaliuko išaugtų padorus kristalas, pagaliukas ėmė ir nuskrido į kabineto galą. Nenorėdama prarasti pusės savo darbo, Cristal pakilo nuo kėdės ir tyliai nuėjo ten, kur jos kristalai buvo nukritę. Tai buvo visai netoli tos skęstančios mergaitės, kurios teleskopas dabar gulėjo ant žemės. Praeinanti grifė norėjo jai "netyčia" trenkti, bet susilaikė. Apėjusi daug stalų, ji pagaliau rado savo medinį pagaliuką ir grįžusi į suolą ištarė:
- Virtis aqua!
Jos žodžiai nuskambėjo per visą klasę, bet mergaitei jau nebuvo įdomu, nes pavykęs lazdelės mostas ir gerai ištartas burtažodis ant medinio pagaliuko išaugino gražų kristalą.
Patenkinta savo darbu ji sėdėjo ir pergalingai šypsojosi.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Neilgai trukus prie penkeriukės prisijungė dar viena varlė. Deoiridh nustebo, tačiau tai buvo geros naujienos. Galvoje pradėjo bręsti planas: kurioje nors pamokoje (geriausia - herbologijoje) keturkojų turi būti daugiau nei dvikojų. Ką tada padarys koks kvailas profesorius? Geriausia varlių būtų surinkti tiek, kad profesorius, jas begaudydamas, sugaištų viską pamoką. Keturkojė grifiukė prisiminė žiobarotyros profesorių ir nepatenkinta garsiai sukurkė. Nespėjus daugiau nieko pasakyti, prie jų kažkas priėjo. Žaliaodė pirmiausia pagalvojo, kad tai profesorė, tad atsuko piktas akis. Jos nuostabai, ten buvo grifas. Tas pats, su kuriuo ji turėjo nejaukų pokalbį. Deoiridh taip nustebo, kad vos nenukrito nuo stalo. Ji paklausė, ar Sigurdas yra kurios nors iš čia esančių varlių savininkas. Šviesiaplaukis neatsakė, ir Deoiridh galiausiai suvokė žodžius ne ištarusi, o iškurkusi.
Netrukus varlių generolas suprato, į kurį seržantą žiūri grifas. Prišokavusi tyliai kažką sukurkė. Sigurdo varlė patenkinta kurktelėjo. Vadinasi, suprato. O tai reiškė, kad Deoiridh pelnė tos varlės pasitikėjimą: kai tik nori, visada turi galimybę grįžti pas dvikojį draugą. Kol kas to užteko. Deoiridh patenkinta nužvelgė drauges ir dar kartą sukurkė.

[Liucija Andersson]

 Elliw nespėjo atsistoti, o jau ir vėl pasaulį sudrebino nelaimė. Ne, ne pasaulį, o tiksliau stalą, dėl ko teleskopas taip noriai puolė į grindų glėbį. Liucija dar kartą atsiduso - ir taip nesijautė gerai, o dar čia sekiok Elliw iš paskos, kaip kokia šventoji.
-Reparo,-visai neentuziastingai burbtelėjo baltaplaukė. Akivaizdu, kad šiandien ji praktikos neatliks - arba nebeturės tam laiko, arba sveikatos. Teleskopas eilinį kartą buvo sutaisytas. Paėmusi žvaigždžių stebėjimo prietaisą į rankas, Liucija vėl atsiduso ir atsisėdo ant nesenai sutaisytos kėdės. Gal nenukris? Nukris? Taps tokia kaip Elliw? Košmaras. Visokios kvailos mintys sukosi baltaplaukės galvoje, skaudžiai atsitrenkdamos į kaukolę kaip koks senų Windows'ų screensaver.
 Taip ir sėdėjo Liucija apsikabinusi teleskopą ir šiek tiek siūbuodama pirmyn ir atgal.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Laimei, Liucija buvo šalia ir sutaisė teleskopą. Dar kokie trisdešimt kartų ir Elliw gal pagaliau išmoks tą burtažodį. Gal, nors kažin ar tai labai realu. Svarbiausia, kad viskas buvo gerai: teleskopas sveikas, mergaitės pamokoje (vadinasi, gali ką nors išmokti). Deja, šviesiaplaukė netrukus gerokai nustebino velsietę. Visų pirma, ji neatidavė teleskopo. Ar bent jau nepastatė jo ant stalo. Taip ir liko sėdėti su prietaisu rankose. Šitokio elgesio Elliw niekaip negalėjo suprasti. Maža to, draugė dar ir keistai siūbavo. Tarsi jai būtų kas negerai. Rudaplaukė susirūpino - nenorėjo, kad geriausiai mergaitei pasaulyje kas nors atsitiktų dėl jos kaltės.
- Tau viskas gerai? - susirūpinusi paklausė Elliw. Atrodė taip, tarsi Liucija jaustųsi labai prastai. Jai tikriausiai reikėjo pagalbos. Lengviausias būdas tai padaryti - paimti iš jos tą svorį, kuriuo pasižymi teleskopas. Tuo labiau, kad tai jos, Elliw, teleskopas. Prastai besijaučianti draugė tikrai neturėtų laikyti jo rankose. Sprendimas buvo priimtas: velsietė jį paims iš draugės rankų ir pastatys ant stalo. Sveiką. Nesulaužys nei teleskopo, nei stalo. Viską darys tikrai labai atsargiai.
Planas gal ir buvo neblogas. Deja, jis turėjo vieną trūkumą. Galvodama apie tai, ko ji nesulaužys, Elliw paminėjo stalą ir teleskopą. O kas pasirūpins draugės nosimi? Teleskopas liko sveikas. Stalas taip pat. Deja, ar Liucijos nosis po stipraus smūgio į ją liko sveika, nebuvo aišku. Elliw jau buvo paėmusi teleskopą ir viskas atrodė saugiai, deja, jis neplanuotai išslydo iš rankų ir stuktelėjo tiesiai draugei į nosį. Rudaplaukė taip išsigando, kad vos visiškai nepaleido teleskopo, tačiau šiaip ne taip pavyko pastatyti jį ant stalo. Dabar Elliw visiškai nežinojo, ką daryti.

[Anmeya]

  Ji, žinoma, norėjo padėti savo auklėtinei, kai susitvarkytų pati. Tačiau vos numalšinusi galvos skausmą (o patikėkit, vaistų teko ieškoti ilgai, nes šiuos paslėpė stalčiuje Eolas), jau neberado toje pačioje vietoje pirmakursės. Apsižvalgiusi šią rado su kita švilpe, kuri atrodo bandė jai padėti. Geriau bus, jeigu su abiem pasikalbėsiu po pamokos nusprendė ir nužvelgė kitus mokinius. Ant vieno iš stalų pastebėjo šešias varles. Jėzau Marija. Iš kur šitų čia tiek priviso? sutriko ir norėjo visas išnešti lauk. Atsistoti nespėjo. Iš vieno mokinio elgesio suprato šios varlės turinčios šeimininkus. Ne, kitąmet tikrai čia neliks. Maža to, kad mokiniai triukšmauja kartais, tai dar varlės kurkia. Varliagyvių Amneta nemėgo. Šlykštūs, šlapi ir slydus padarai. Kaip juos kiti žmonės kenčia, buvo neaišku.
  - Pamoka pasibaigė. - Tarė išgirdusi varpą. - Paneles Andersson ir Goff paprašysiu pasilikti pokalbiui. - Paėmė savo lazdelę, norėdama prieiti ir pagydyti Elliw (šiai atrodo vis dar turėjo skaudėti akį).