0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Mušeikų Skersgatvis
« Atsakymas #90 Prieš 1 metus »
Deoiridh jautėsi sutrikusi. Susiraizgiusioje smegeninėje neliko net vyruko, kurį ji laikė draugu, vardo. Dar ką tik viskas buvo paprasta, tačiau užteko vieno žvilgsnio į praeities šmėklą, ir gyvenimas tarsi apsivertė aukštyn kojomis. Naujasis draugas neberūpėjo visiškai. Reikėjo kažkaip išspręsti šią keblią situaciją.
Viską dar labiau sunkino tai, kad škotė neabejojo: Sigurdas vis tiek ją gintų nuo bet kokio pavojaus. Prisiminusi, kaip stotyje ja susidomėjo nelabai išvaizdus vyrukas, o ji nieko nesuprato, nejučia sukikeno. Tai tiesiog tragiškai netiko šiai situacijai, bet mergina negalėjo nieko padaryti - tuometinis kvailumas tiesiog stulbino.
Sigurdas kažką sakė, bet Deoiridh smegenys nesugebėjo to užfiksuoti. Ji tiesiog labai stengėsi nepradėti kvatotis. Ak, kad taip dabar sutiktų tą vaikinuką! Atsakytų visiškai kitaip, ir jie abu tuo būtų labai patenkinti.
Bet apie tai galvoti nebuvo kada. Islandas ir toliau šnekėjo. Kažin kodėl jam labai rūpėjo, kaip ji, Deoiridh, jaučiasi. Vėl pažvelgusi į pernelyg pažįstamą veidą mergina susiraukė. Tam, kad šiek tiek atsigautų, dabar būtinai reikėjo dar gurkšnelio palaimingojo skysčio. Vis dėlto viena buvo aišku: tas, kurį dar neseniai laikė draugu, dabar į ją žiūrės tikrai nebe taip maloniai.
- Taip, iki šiandien galėjau jį laikyti draugu, - burbtelėjo škotė apsižvalgydama. Ko gero, Sigurdas atrodė pernelyg padoriai. Kitos priežasties, kodėl prie jų neprieina kitas pardavėjas, ji tiesiog nerado. - O kas yra laimė? Kodėl mums ji reikalinga? Laimė laikina, kaip ir skausmas. Viskas ateina ir praeina, - vis labiau besipinančiu liežuviu kažkokias mintis dėstė rudaplaukė, regis, spėjusi pamiršti, kad netoliese stovi žmogus, vos prieš vienerius metus buvęs jai bene svarbiausias šiame pasaulyje.
- O ką tu gali padaryti?! - staiga suriko Deoiridh. Suriko taip garsiai, kad susidomėjo visi aplinkiniai. Mergina suprato esanti pikta, nors ir nežinojo, kodėl. - Tai yra mano gyvenimas, iš kurio tu netikėtai išnykai! Man tavęs be proto trūko, norėjau tau parašyti, o tu...
Deoiridh nutilo viduryje sakinio, tarsi kas būtų kirviu nukirtęs balso stygas. Akyse tvenkėsi ašaros. Ne, mergina tikrai nebuvo laiminga, tik Sigurdas to nesuprato. Ją skaudino tai, kad pati buvo dėl visko kalta, kad neturi ko apkaltinti. Tai, kad apšaukė tą, kuriam iš tiesų rūpėjo, privertė pasijusti dar blogiau. Rudaplaukė žengė artyn. Kilstelėjo rankas norėdama jį apkabinti, bet nesiryžo to padaryti. Taip ir liko stovėti visiškai šalia. Atrodė, kad tyla įsivyraus amžiams, bet galiausiai iš lūpų išsprūdo vos girdimas šnibždesys:
- Atsiprašau...
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • Burtininkas
  • ****
  • 413
  • Lytis: Moteris
Ats: Mušeikų Skersgatvis
« Atsakymas #91 Prieš 1 metus »
Sigurdas vos nekrūptelėjo, pamatęs, kaip Deoiridh susiraukė. Vadinasi, lauk kažko negero. Bloga nuojauta tarsi psichas siurbė visas geras viltis - o juk dar taip neseniai mergina pasirinko su juo šnektelėti. Tiesa, greičiausiai kitos išeities nėra, kai praeities vaiduoklis atsiduria tiesiai priešais nosį. Vis dėlto jis galėjo šiek tiek atsipalaiduoti jai nutraukus tylą: pritarė minčiai, kad tasai draugas jau nebe draugas. Todėl natūralu, jog islandas tikėjosi panašaus tono ir vėliau - virpančia širdimi laukė škotės atsakymų į jį kankinančius klausimus. Deja, ji pradėjo filosofuoti. Toks nekonkretumas varė iš proto, ypač norint žinoti, ką daryti su perštinčia žaizda sieloje. Akys sunerimusios stebėjo rudaplaukę - lūpos prasivėrė tarti raminančius žodžius, bet vietoje jų pasigirdo kai kas nelaukto. Nė pats nepajuto, kaip atsivėrė, o kai susiprato, beliko tik tyliu šnabždesiu pabaigti mintį. Džiaugėsi, kad nebuvo toks, kaip per pirmuosius susitikimus. Tikėjosi, kad bus atitinkamai įvertintas.
Tačiau visa, kas gera, staiga nupūtė merginos riksmas, šįkart privertęs gerokai krūptelėti. Ir ne tik. Kažkoks neteisybės jausmas ėmė plisti paširdžiuose, tarsi slidi gyvatė kildamas aukštyn, kol pasiekė burną. Kodėl ji kaltina mane?! Sigurdas to visiškai nesuprato - kaktoje įsirėžė raukšlė, stipriai suspaustos lūpos iš paskutiniųjų slėpė piktus žodžius. Bet…
-Tai tu pati pasirinkai tokį sprendimą! Ir ne kokiose džiunglėse gyvenai, kad negalėtum… - spjaute išspjovė jis ir ūmai nutilo, mat pastebėjo Deoiridh veido išraišką.
Viskas atslūgo taip staiga kaip ir atsirado, nors vis dėlto kažkur giliai kirbėjo nuoskauda. Islandas tyliai stovėjo, nežinodamas, kaip derėtų elgtis. Anksčiau, žinoma, jis būtų nedvejojęs bei bandęs paguosti, o gal net apkabinti, kad tik ta liūdna nuotaika pranyktų. Dabar paliko viską likimo valiai. Tačiau visgi vaikinas nesitikėjo kito jos žingsnio - ne toliau, o arčiau. Savo ruožtu jis nepajudėjo nė centimetro, nors aiškiai juto keistą bei nemalonų, švelniai tariant, dvelksmą, sklindantį nuo škotės. Stovėjo it stulpas net tada, kai ji pakėlė rankas ir bejėgiškai nuleido. Toks abejingumas reiškė tik viena: viduje siautė emocijų audra, ne, greičiau uraganas, kuris nė nesiruošė nuslopti. Tai paliudijo ir tylut tylutėlis atsiprašymas, dar labiau sujaukęs mintis. Šviesiaplaukis sunkiai atsiduso.
-Aš irgi turėčiau prašyti tavo atleidimo, kad aprėkiau… - nutęsė, nors puikiai suprato, kad ji atsiprašo už visus tuos metus. Jei dar prieš kelias minutes kažkur viduje kunkuliavo pyktis, tai dabar jis beveik išnyko po vieno stebuklingo žodžio. Nors šis nepanaikino skausmo, šiek tiek pasikeitė požiūris į visą situaciją. Vis dėlto buvo nejauku. Atrodė, jog viso pasaulio tyla įsiterpė tarp jų. Sigurdas sukaupė jėgas vien tam, kad panaikintų juos skiriantį atstumą ir apkabintų merginą. Tačiau kitaip nei seniau: netvirto glėbio priežastis buvo tiek šnerves kutenantis nemalonus kvapas, tiek neaiški jų ateitis. Tai buvo paprastas apkabinimas, ir nieko daugiau.
-Ir ką man su tavim daryti… - sumurmėjo islandas atsitraukdamas. Pirštų galiukai dilgsėjo nuo keistų jausmų, bet veidas jų neišdavė. Tik kiek virpantis balsas bei vengiančios susidūrimo akys atskleidė, kaip jis jaučiasi. Staiga viso to lengvai pažeidžiamo atvirumo pasidarė per daug:
-Man jau metas, - lyg kirviu nukirto vaikinas ir pasisuko eiti, nors viena jo dalis be proto troško pasilikti kartu su Deoiridh. Ši dalis taip ir neleido jam ryžtingai išžygiuoti, palikdama šviesiaplaukį nejaukiai trypčioti vietoje.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Mušeikų Skersgatvis
« Atsakymas #92 Prieš 1 metus »
Miegas. Miegas ir dar kartą miegas. Tai buvo viskas, ko Deoiridh šiuo metu norėjo. Tik patogi lova galėtų padėti atsigauti ir susiprasti, kas čia įvyko. Deja, mergina ne tik buvo mieste, ji netgi neturėjo normalios lovos. Gerokai prasmirdęs čiužinys, kuriame kartais pasnausdavo, nebuvo tai, ko šiuo metu taip reikėjo. Taigi čia ji susidūrė su labai rimta problema.
Bet ta problema nieko nereiškė palyginus su tuo, kad vis dar nepavyko išsiaiškinti, kas čia vyksta. Ar ji klausė Sigurdo, ką jis čia veikia? Ar jis jau atsakė į šitą klausimą? Ak, kaip smegenims kenkia tie skysčiai… Ir vis dėlto Deoiridh neabejojo, kad jau po kelių minučių ieškos, iš kur gauti dar vieną gurkšnelį. Gal pavyks susitaikyti su tuo, kurį neseniai vadino draugu? Ak, tai būtų tiesiog nuostabu, tas žmogus vis dar sugeba nustebinti, nors škotė buvo jo klientė jau daugiau nei pusę metų. Neabejojo, kad jau kitą savaitę jis paprašytas atgabentų ko nors dar įspūdingesnio.
Deja, visos nelabai rišlios mintys buvo nutrauktos keistu šalčiu padvelkusių žodžių. Prireikė nemažai laiko, kad Deoiridh susiprastų: tai buvo Sigurdas, su kuriuo ji pati kalbėjo vos prieš kelias akimirkas. Deja, galvoti apie svaigiąsias medžiagas buvo paprasčiau nei apie praeities šmėklas.
Atsiprašymas tarsi buvo ištartas kažkieno kito lūpomis, bet tą, kurį pateikė islandas, Deoiridh įsidėmėjo. Kiek labiau sufokusuotu žvilgsniu stebėjo žmogų, kuris buvo daugiau nei draugas. Jie abu tai žinojo, nors garsiai niekada to ir neišsakė. O jeigu ir išsakė, Deoiridh to neprisiminė. Pasidarė keistai liūdna. Kažkuri smegenų kertelė norėjo grįžti į praeitį. Jai labai trūko nedrąsių apkabinimų ir žvilgsnio. Kodėl ji taip paprastai visa tai išmetė?
Tylūs žodžiai nepasiekė vis dar apkvaitusių smegenų, o rankos taip ir neapsivijo Sigurdo. Deoiridh stovėjo kaip statula ir bandė susigaudyti, kaip įsivėlė į šią situaciją. Iš šono nė nebūtum pasakęs, kad tai ta mergina, kuri visai neseniai garsiai kvatojo. Iš jos buvo likęs tik sutrikęs žmogus, nežinantis ką daryti toliau.
- Metas kam? - sumurmėjo Deoiridh. Ar tai reiškė, kad Sigurdas išeis? Kas pasikeis po šito susitikimo? Galbūt niekas, nors mergina įtarė, kad daug apie tai galvos. Ką gi, ko gero, teks nemažai išgerti, kad nustumtų jaučiamą kartėlį. Tokia savijauta škotei visiškai nepatiko.
- Aš… - pradėjo ji ir atsargiai pažvelgė į islandą. Deja, neįsivaizdavo, ką reikėtų sakyti toliau. Kurį laiką žiūrėjo Sigurdui į veidą, bet staiga apsisuko ir netikėtai sparčiu žingsniu nutolo. Vos po akimirkos paskendo žmonių minioje.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
Ats: Mušeikų Skersgatvis
« Atsakymas #93 Prieš 5 mėnesius »
Auris giliai įkvėpė. Tada iškvėpė. Jie laisvi. Su visais savo juodosios magijos įnagiais. Su visomis knygomis ir viskuo, ko neturėtų būti Hogvartse. Planas pavyko. Dabar Juzefas ir Auris stovėjo mušeikų skersgatvyje. Abu buvo ką tik išėję iš Bordžino ir Berko krautuvės. Į kurią pateko per pradanginimo spintą esančią mokykloje. Tereikėjo tik įlipti į ją ir spinta veikė. Matyt pats Merlinas jiems linkėjo laimės, kad ta sena spinta veikė ir perkėlė juos į kitą esančią jau toli nuo mokyklos. Nusisekė ir tai, kad išlindę iš spintos nerado pardavėjo. Taigi tiesiog niekieno nepastebėti išėjo pro duris ir galėjo atsikvėpti. beveik.
- Maniau, kad tai kvaila idėja. Kad užstrigsim ten. Bet mums pavyko Juzefai. - Nusijuokė. Tik dabar suprato kaip jam palengvėjo.
- Gal turi kokių idėjų. Kur galėtume dabar traukti su savo turtu?

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 517
Ats: Mušeikų Skersgatvis
« Atsakymas #94 Prieš 5 mėnesius »
Juzefas su Auriu stovėjo kažkur už kampo Mušeikų skersgatvyje. Plikis gaudė kvapą susiėmęs už širdies, valydamasis nuo kaktos šaltą prakaitą ir galvodamas, kad jam vos trisdešimt šešeri metai, o kartais jaučiasi kaip bent septyniasdešimt šešerių. Jo kūnas į tam tikrus dalykus reaguodavo kitaip, nei anksčiau. Pavyzdžiui, į sportą, į kai kurį maistą, į alkoholį, į stresą. Taip, o dabar streso patirta per akis.
Levinsas išmetė vandens buteliuką ir šokoladukus į greta esančią šiukšliadėžę. Ne, dabar jam nereikėjo tokių nesąmonių. Gniaužė tik maišelį su daiktais, kuriais aurorai tikrai neapsidžiaugtų.
- Merline, nežinau, - atsakė beplaukis draugui. - O tau nesisuka galva? Negaliu patikėti, jog taip pasisekė. Maniau, jog teks bent jau susikauti su kažkuo Bordžine ir Berke. Tu genijus, Auri. Tik dar džiūgauti jaučiuosi neatsipeikėjęs. Leisk pagalvot, nes į galvą kol kas šauna tik baras ir butelys ugninės, - nusijuokė.
Plikšius apsidairė. Kol kas jokių įtartinų tipų nebuvo matyti. Šiame skersgatvyje visada turėjai išlikti budrus. Kodėl čia nėra suoliuko, pamanė Juzefas mintyse.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
Ats: Mušeikų Skersgatvis
« Atsakymas #95 Prieš 5 mėnesius »
- Kas ten? Ką ketinai veikti su tokiomis maisto atsargomis? - Nusijuokė pamatęs ką draugelis išmetė. Viskas dabar atrodė juokinga. Jautėsi lyg su sparnais. Juk jie išsigelbėjo. Beveik.
- Ne. Jaučiuosi puikiai. O kodėl mes turėtume su kažkuo muštis toje krautuvėje? - Užklausė. Neįsivaizdavo, kad tie tipai dirbantys juodosios magijos krautuvėlėje imtų su jais muštis. Jau greičiau bandytų įsiūlyti kokį daikčiuką.
- Aš ne genijus. Tiesiog mane globoja fortūna. O butelį ugninės tikrai galėsime išgerti. Turim ką atšvęsti. Bet pagalvok gerai. Nes mano draugeliai, kuriems galėčiau šitai patikėti mane pribaigtų. Gi žinai, kaip Dolohovai ir jų žmonės manęs nemyli. - Kaip nuostabiai viskas išėjo. Ką jie darytų, jei spinta būtų nebeveikusi? Bet koks skirtumas. Abu juk laisvutėliai ir toli nuo mokyklos ir visų prakeiktų aurorų. Neprijaučiu teisėsaugai. Pagalvojo.

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 517
Ats: Mušeikų Skersgatvis
« Atsakymas #96 Prieš 5 mėnesius »
Regis, Auris buvo puikios nuotaikos.
- Galvojau, gal ne taip greit numirsim, jeigu turėsim vandens ir po šokoladuką, - dabar jau ir pats Juzefas šyptelėjo. - Nežinau. Maniau, rausim iš tos spintos, kils sumaištis. Gerai, kad to nebuvo. Ne, ne, Dolohovams nieko tikrai negalime patikėti, dabar jie jau mūsų priešai, - jis prisiminė tą kartą parke.
Juzefas, šiek tiek pastoviniavęs ir pakvėpavęs Mušeikų skersgatvio oru, pasijuto geriau. Galvojo, kur gi jiems padėti tuos daiktus, tačiau vienintelė mintis buvo Merėjus. Nors Juzefas jau kurį laiką su juo nedirbo. Dabar tai darė vienas. Nebuvo tikras, ar šis senų laikų draugelis tikrai gera išeitis.
- Turiu minty vieną draugelį, - pasakė Levinsas. - Tik nežinau, ar tai yra pakankamai saugu. Na, kad jis mūsų neįskųs, tai aš tau garantuoju. Nes pats yra įklimpęs iki ausų. Bet kad jis nepasisavins šitų daiktų ir nepadarys iš jų bizniuko, tai tikrai negalėčiau pažadėti. Aišku, galeonų tokiu atveju mes tikrai nematytume, - plikis klausiamai pažiūrėjo į Aurį, reikėjo sužinoti, ką jis apie tai galvoja. - Bet, po velnių, - toliau kalbėjo Juzefas. - Kaip tu manai, su kuo visa tai susiję? Kas prinešė į mokyklą tų artefaktų? Ir kodėl. Ar tai nėra pavojinga vaikams? Žinai, Walgunas. Neramu man dėl jo. Kaip tau turbūt dėl Timočio, - padarė prielaidą.
Tik dabar Juzefas pagalvojo, kad per visą šitą sumaištį jis neįspėjo Walguno, jog jis neliestų jokių įtartinų daiktų.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
Ats: Mušeikų Skersgatvis
« Atsakymas #97 Prieš 5 mėnesius »
- Nuostabios maisto atsargos. - Nusikvatojo jis.
- Ne. Ko jiems ten muštis su mumis. Bet gerai, kad ten nieko nebuvo. Niekas nežino, kad mes išvis naudojomės ta spinta. - Jiems tiesiog nuostabiai nuskilo. Aš gimęs po laiminga žvaigžde. Visada atrodo, kad jau šakės. Bet kas nors vis tiek padeda išsisukti.
- O taip. Tiesą pasakius aš net nežinau kur jie. Ir tikiuos nesužinoti to ilgai. - Jis laukė. Kol galbūt Juzefui į galvą ateis kokia idėja.
- Jei tas tavo draugelis prakals mano knygas, tai aš jį nudėsiu. Čia mano kolekcija rinkta nuo gal trylikos. Tu žinai kokių aš čia turiu egzempliorių? Ne. Jeigu jis gali parduoti mano knygas, tada gal aš jas perduosiu Alanui. Kad nukištų kažkur į dvarą. Jei jis parduotų kitus mano daiktus, tai ką gi. Išgyvensiu. Bet knygos... Pabandytų tik...- Išdėstė Senkleris. Jis nei už ką neketino prarasti savo kolekcijos.
- Nežinau. Aš įtarčiau mudu, dėl tų artefaktų. Juk mokykloje turbūt tik tu ir aš turim ar turėjom tamsių reikalų. O dabar net nežinau. Gal kas nors tikrai netyčia viską atgabeno į mokyklą. Gal tas žmogus paveiktas užvaldymo kerais. Nežinau. - Auris užsigalvojo. Ir užsimąstęs pasakė.
- Taip. Man nepatinka. Vaikams nesaugu. Timotis ir E... - Ir čia sustojo. Po galais vos nepasakė, kad Timotis ir Eion gali susižeisti. Jei taip pasakytų,tai matyt Juzefui kiltų klausimų. Gal ne dabar, bet paskui. O Auris dar tikrai negalėjo apie tą vaikinuką su Juzefu kalbėtis.
- Žodžiu mokiniams tikrai nesaugu.

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 517
Ats: Mušeikų Skersgatvis
« Atsakymas #98 Prieš 5 mėnesius »
- Tu tikrai taip pasitiki Alanu? Nepamiršk, kad jis prikėlė Ad... demoną.
Prie Aurio Juzefas Adriją visada vadindavo demonu. O apie dar visiškai šviežią pokalbį Kiauliasodyje ir kelionę į Hogvartsą plikis nenorėjo užsiminti. Ir pačiam pasidarė keista, jog to individo dabar vos nepavadino tiesiog vardu.
- Tikrai nežinau, galėtų parduoti ar ne, - vėl prabilo. - Spręsk pats, ką daryti su knygom. O kitką turbūt bus geriau perduoti Merėjui, negu išmesti.
Tada Juzefas išklausė Aurio nuomonės apie artefaktus.
- Abejoju, kad tai įvyko netyčia, - pasakė. - Per daug įtartina. Norėjai pasakyti Erkai? - nusijuokė. - Taip, ir man keista, kad tos neklaužados nėra mokykloje, - nusišypsojo.
Galiausiai su Erka Juzefas kaip ir susigyveno. Ji tikrai nebuvo pavyzdinga mokinė ir gerokai per daug sau leisdavo, bet palyginus su Eion, na, Erka - tikra šventoji.
- Tik nežvenk, - pasakė Juzefas, išsitraukęs burtų lazdelę. - Aš tave nudėsiu, Senkleri, jeigu tu žvengsi, - įspėjo. - Ir tada savo daiktus galėsi gabentis atgal į mokyklą.
Aišku, net jeigu Auris ir susijuoktų, Juzefas nei jo nudėtų, nei paliktų bėdoje. Iš balso Auris turėjo tai suprasti. Tuos žodžius Levinsas pasakė tik norėdamas pranešti Auriui, jog turbūt bus neįprasta, o gal keista. Arba juokinga. Nes Juzefas po jų iškart Merėjui pasiuntė gynėją, o jo gynėjas buvo mažas, vos vos paliegęs triušis.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
Ats: Mušeikų Skersgatvis
« Atsakymas #99 Prieš 5 mėnesius »
- Alanu aš pasitikiu šimtu procentų. Juk sakiau tau, kad Adrijas ne demonas. Jis iš demono pasaulio. - Kartais pasakydavo tai Juzefui. Kartais ne. O tas atrodo vis dar buvo įsikalęs į galvą, kad Adrijas demonas. Bet dabar jau Auris nebebuvo prieš jį nusiteikęs. Adrijas jam ne kartą padėjo ieškoti Alano tais blogaisiais metais. Jis žiūrėdavo, kad Alanas darytų namų darbus. Jis perėjo į Grifų Gūžtą išgelbėdamas Kają. Taigi arba buvo žiauriai klastingas, arba Alanas tikrai žinojo ką daro jį prikeldamas. Auris abejojo, kad teisingas pirmas variantas.
- Na, gal knygas aš visgi atiduosiu Alanui. O visą kitą tam tavo draugeliui. - Savo brangučių visai nenorėjo prarasti.
- O ką tu pats įtartum? - Pasidomėjo. Pats visgi manė, kad kažkas tai padarė netyčia.
- O taip. Erka. Tikrai negaliu įprasti, kad ji Londone. O aš čia. - Kaip gerai čia išėjo. Nereikėjo galvoti kokio melo. O ir šiaip Erkos jam trūko mokykloje. Erka, Eion. Net vardai panašūs. Bet kodėl jie taip klaikiai nesutaria.
- Aš pasistengsiu, bet nepažadu drauguži. - Pamatęs gynėją visgi nusišypsojo.
- Tiesiog mielumo įsikūnijimas. Labai mielas padarėlis. - Tiesiog negalėjo nepakomentuoti to triušiuko.

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 517
Ats: Mušeikų Skersgatvis
« Atsakymas #100 Prieš 5 mėnesius »
Juzefas svarstė, ar reikėtų Auriui papasakoti apie tą savo ir Adrijo pokalbį. Nusprendė, kad vis dėlto - ne. Būtų gėda prieš draugą, jog Levinsas buvo toks sudirgęs, jog akivaizdžiai demonui (galbūt) parodė, kad kažką yra prisidirbęs. Jau ir taip dabar gėda buvo ir dėl savo panikos, ir dėl to triušio.
- Net neįsivaizduoju, - atsiduso. - Visi atrodo normalūs. Neįtarčiau tavęs, Auri. Tu pasiėmei globoti Erką, o dabar augini Timotį. Ir savęs neįtarčiau. Merline, juk mokau žiobarotyros. Na, tikėkis, kad Erka nesugriaus tavo namų, - nusijuokė. - Taip, tikrai mielas, - ironiškai murmtelėjo beplaukis.
Jiems reikėjo šiek tiek palaukti, o tada prieš nosį išdygo Merėjus. Merėjui tiesiog ant kaktos buvo parašyta, jog jis verčiasi įvairiais darbeliais. Jis atrodė kaip asmuo, prie kurio galėtum prieiti šiame skersgatvyje ir ko nors nusipirkti arba kažką parduoti.
- Nai nai nai, profesorėlis, - mirktelėjo Merėjus Juzefui. - O aš galvojau, kad pasirinkai dorybę, - šaipėsi. - Kaip ir tu. Senkleris? - kiek klausiamai nužvelgė Aurį. - Ir tu, girdėjau, pasirinkai šviesybės kelią. Nepamirškit paskui nueiti pasimelsti į baž...
- Merėjau! - pertraukė buvusį bendrininką Juzefas. - Mes neturim laiko. Pasaugok šituos mano daiktus, - įdavė maišelį su jais. - Mano draugas tau perduos savo daiktus, kuriuos irgi reik pasaugot.
- Bet tu, tikiuosi, supranti, kad tai nebus už dyką? - paėmė maišelį Merėjus ir žvilgtelėjo į Aurį tarsi laukdamas, kol ir šis ką nors jam duos.
- Kiek? - paklausė Levinsas.
- Nežinau, - paslaptingai atsakė Merėjus. - Priklauso nuo to, kas čia yra, - pakratė maišelį.
- Tas pats, kas ir visada, - atsakė Juzefas.
- Ania? Gerai, dorasis Levinsai, o pas draugelį kas?
- Aš neturiu piniginės, - atsiduso Juzefas. Visai pamiršo ją pasiimti. - Auri, tu turi pinigų?
- Oi, oi, oi, - maivėsi Merėjus. - Prasideda. Duodat kiek turit, o paskui išrašysiu, kaip ten sako žiobarai, sąskaitą faktūrą.
- Ir man reikės, kad vieną dalykėlį nugabentum į Kiauliasodį, - dar pasakė Juzefas.
- Papildomi mokesčiai. Papildomi bus mokesčiai, Juzefėli. Ir, aišku, procentai man. Septyniasdešimt, pavyzdžiui.
- Po velnių, Merėjau! - nervavosi Juzefas. - Žinai, gal išvis nieko nereikia, atiduok ir dink, - jis tiesė rankos į savo maišelį.
- Gerai, gerai, - surimtėjo Merėjus ir prisitraukė maišelį sau prie krūtinės. - Kaip senam geram draugui, pasaugosiu aš jūsų tuos daiktus be žiobariškų sąskaitų ir faktūrų, ar kas ten per velnias, bet mokėt vis tiek turėsit. O Kiauliasodžio pelną dalinsimės per pusę. Tu juk supranti, kad man pavojinga, čia ne menkniekiai iš Vizlių krautuvėlės.
- Suprantu, suprantu, - atsakė mėlynakis.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
Ats: Mušeikų Skersgatvis
« Atsakymas #101 Prieš 5 mėnesius »
- Aš tai save įtarčiau. Prisiminus mano praeitį, o dabar staiga tokius pokyčius gyvenime tikrai pamanyčiau, kad jau šitas tipas tikrai maskuoja kažkokius savo poelgius. - Nusijuokė. Bet jei rimtai, tai buvo labai svarbu ar tie daiktai į mokyklą pateko tyčia ar ne. Jei koks mokytojas tarkim užsiima tokiais dalykais... Jei Timotis Ar Eion netyčia pamatytų kažką, tada tas mokytojas galėtų juos nuskriausti, kad matė ko nereikia. Galėtų ir kiti vaikai patekti į tokią situaciją. Jam staiga pasidarė neramu.
- Na, gal greitai viskas bus išsiaiškinta. - Dabar jau pasakė be lašelio linksmumo balse. - Nieko. Erka nieko nesugriaus. Nebent jos žvėrynas gali pasidarbuoti.
Pagaliau pasirodė tas tipas. Buvo kažkada matytas. Aurį baisiai nervino jo kalbos manieros.
- Gal tu neaušink burnos. Susitariam ir skirstomės. - Niūriai pasakė. Tingėjo su juo aiškintis. Kol gyveno Merėjaus pasaulyje, nusikaltimų pasaulyje burnos irgi niekada neaušindavo. Būdavo gana tylus, niūrokas ir lyg palaikydavo tam tikrą atstumą nuo jų. Kur kas kalbesnis būdavo su paprastais žmonėmis, kurie tarkim perduodavo jų daiktus ar žinias kur reikia. Gal dėl to, kad mokėdavo su jais rasti kalbą Dolohovai ir pakėlė jį auksčiau. Juk laikui bėgant tapo ne jų žudiku ar pinigų išmušinėtoju. O... Auris nežinojo kaip įvardyti savo pareigas. Na, jis verbavo žmones, kad jiems dirbtų, palaikė ryšius su žmonėmis gabenančiais daiktus. Lygiai taip pat traukdavo žinias iš ministerijos darbuotojų ar kitų naudingų žmonių. Jis visada mokėjo pabūti linksmu draugeliu. Arba priešingai Išklausysi kitus. Kartais atrodydavo labai dėmesingu klausytoju. Žmonės jam pasipasakodavo. taigi turbūt reikėjo save vadinti ryšininku. Jis pažinojo visus jų kontrabandos tinkle, padėdavo prastumti visokius daiktus. Taigi turbūt nieko keista, kad kai paliko Dolohovus jie baisiai supyko ant jo.
Auris išsiėmė iš kuprinės dėžutę su savo daiktais. Ji atrodė nedidelė, kaip ir kuprinė buvo išplėsta nesusekamaisiais išplėtimo kerais.
- Imk - Padavė Merėjui. Nesiteikė pasakyti kas yra dėžės viduje. Knygas taip ir paliko kuprinėje. Teks perduoti jas Alanui.
- Neturiu čia pinigų. Sakyk kiek nori. Pinigus gausi. Juk žinai, kad jei pažadu, tai pažadu ir sumoku.

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 517
Ats: Mušeikų Skersgatvis
« Atsakymas #102 Prieš 5 mėnesius »
- O ar kas nors be manęs mokykloje žino, kad buvai įsivėlęs į tam tikrus dalykus? - paklausė Juzefas Aurio.
- Jie pasikviečia mane, nors neturi pinigų! - reiškė nepasitenkinimą Merėjus. - Nežinau, nežinau, kaip čia bus...
- Po velnių, Merėjau, juk čia tu turėsi mūsų daiktus, o ne mes tavo! - sušuko Juzefas.
- Mhm, o gal būtent šitų daiktų dabar ieško aurorai, iš kur man žinot.
- Neieško, - patikino Juzefas. - Tiesiog Hogvartse neramumai, dėl to reikėjo juos skubiai išgabent. Geriau ten tokių dalykų neturėt.
- Sakau, kad nesąmonė tas tavo Hogvartsas, - dabar Merėjaus balsas nuskambėjo liūdnokai. - Jei norėsi grįžt, visada lauksiu, - kalbėjo rimtai. - Kiek manai, kad tas pasaugojimas vertas, tiek ir atsiųsk. Ir dėl Kiauliasodžio susitarsim.
O tada Merėjus dingo su jų daiktais. Pokštelėjo oru. Juzefo veide kažkas sušmėžavo. Gal ilgesys, gal dvejonės. Merėjus kadaise buvo geras jo draugas, puikus bendrininkas. Aišku, suktas jis ir tikrai nėra sąžiningas. Tačiau bent dabar plikiui atrodė, kad gal ir saugūs pas Merėjų bus jų daiktai.
- Žinai, aš jį išmokiau keliauti oru, - pasakė Juzefas Auriui. - Žinoma, jis nelaikė keliavimo oru egzamino, kad ir kiek kartų kalbinau, - nusijuokė. - Buvom net susilažinę. Jeigu aš būčiau laimėjęs, Merėjus būtų ėjęs laikyti egzamino. Tačiau aš pralaimėjau, todėl jis nėjo. O aš turėjau... - Juzefas vėl nusijuokė. - Na, nesvarbu, ką turėjau. Žodžiu. Pala, Auri. O tu laikei keliavimo oru egzaminą? Jei nori, galiu ir tave išmokyt keliaut oru, - tarsi visai pamiršęs šiandienos nuotykius kalbėjo Levinsas.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
Ats: Mušeikų Skersgatvis
« Atsakymas #103 Prieš 5 mėnesius »
- Ne. Aišku ne. - Ne. To niekam nepasakojo ir nesiruošė pasakoti.
- Nesijaudink. Aurorai apie šituos daiktus tikrai nežino. Mums ir reikia, kad nežinotų. - Atrodė, kad jie susitarė. Merėjus dingo. O Auris pajuto keistą ilgesį, kurį atnešė palengvėjimas, kad viskas gerai pasibaigė.
- Kaip tau atrodo ar normalu ilgėtis senų baimingų dienų?  Aš visada sakau Eion ar Erkai, kad reikia elgtis gražiai, negalima daryti to ar ano. Bet kartais man atrodo, kad norėčiau grįžti į laikus, kai mano gyvenimas buvo pilnas tokių dienų kaip ši. - Pradėjo pasakoti Merėjui dingus oru. Jis net turėtų su kuo dirbti. Mišelis, kuriam pridavė Dolohovus jį priimtų. Dar ir pats sakė, kad Auris galėtų pas jį ateiti. Bet tada Auris pasirinko mokyklą.
- Ką pasakytų tie vaikai, jei sužinotų kokius dalykus aš išdarinėjau? - Tada susivokė, kad įkišo čia ir Eion vardą. Na ir ką? Kažin ar Juzefas stebėtųsi tuo, kad jie kartais pasikalba.
- O ką turėjai daryti? - Paklausė šypsodamasis. Jei jau Juzis nepabaigė pasakoti reiškė, kad tai kas nors įdomaus.
- Ne. Aš nelaikiau ir nenoriu. Niekada. - Dolohovai jį spyrė laikyti tą egzaminą. Bet auris niekada nesutiko. Ir dar vis nenorėjo to daryti. Nors Juzefas turbūt tikrai jį galėtų išmokyti keliauti oru. Jis apie tai gerai išmanė. Bet Auris niekada nepasakys Juzefui kodėl nenori to mokytis. Ir niekada nepradės to mokytis.
Staiga jis ėmė galvoti, kad dabar jiems reikės išeiti iš čia ir Juzefas turbūt pasiūlys oru keltis į Kiauliasodį. Ir kaip Auris turės išsisukti? Kol Juzefas neuždavė to klausimo Auris pradėjo galvoti ką reiktų pasakyti jei Levinsas užduotų tą klausimą.

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 517
Ats: Mušeikų Skersgatvis
« Atsakymas #104 Prieš 5 mėnesius »
- Normalu, - atsakė Juzefas. - Aš ir pats tų laikų ilgiuosi, - nusijuokė. - O gal jaunystės ilgiuosi. Aišku, ir dabar esu jaunas. Bet vis tik ne dvidešimt penkeri... - atsiduso. - Tai bendrauji su tuo... Breathnach, - kaip kokį keiksmažodį ištarė. - Ir gerai. Šiais metais elgiasi žymiai normaliau. Bent jau kitiems mokiniams stiklinių butelių į galvą nedaužo. Nes praeitais metais buvo ir taip, - piktinosi. - Nežinau, ką pasakytų vaikai. Neapsikrauk taip. Koks skirtumas, - gūžtelėjo pečiais. - Juk svetimi vaikai. Štai, ką pasakytų paties vaikas... - pagalvojo apie Walguną. - Va čia man atrodo svarbu. Aišku, suprantu, kad tau svarbu būtų, ką pagalvotų Timotis ar Erka. Bet dėl tokio kaip Eion tikrai nesuk smegenų, - patarė. - Juk niekas tavęs su juo nesieja. Cha, - nusijuokė galvodamas apie tas lažybas. - Na, turėjau keptuvėmis prisidengęs savo intymias vietas prabėgti pro parduotuvių alėją Londone. Tarp kitko, atsidūriau žiobarų laikraštyje. Seniai tai buvo, gal prieš dešimtmetį. Dėkui Merlinui, Walgunas, atrodo, nematė. Bet matė buvusi. Tada dar žmona, - susiraukė. - Oi, matytum, kaip ji siuto, - šypsojosi. - Tikrai, tai buvo kvailystė. O kodėl nenori? Juk oru keliauti daug greičiau ir paprasčiau nei nešykle ar motociklu, - gūžtelėjo pečiais. - Galėtume dabar keltis į Kiauliasodį, bet... Po galais, turbūt negalime? Kaip manai? Juk negalime grįžti pro aurorus, jeigu pro juos neišėjome... Ir knygos! - šūktelėjo. - Turi kažkur padėti knygas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 mėnesius sukūrė Juzefas Levinsas »