[Juzefas Levinsas]

Juzefas, kaip koks nevykėlis, stovėjo ir žiūrėjo, kaip tie tipai talžo Dafydd. Kai pagaliau plikšius susizgribo pažįstamam vaikinui padėti ir išsitraukė burtų lazdelę, buvo jau per vėlu, mat vienas iš užpuolikų pradėjo eiti Levinso link.
- Crucio! - sušuko mėlynakis, nutaikęs burtų lazdelę į atėjūną.
Žinojo, kad nėra ko terliotis. Su tokiais pašlemėkais nevalia žaisti sustingdymo kerais. Tačiau Juzefo nustebimui jis kerų nepataikė. Nesitikėjo, kad nusikaltėlis sugebės juos atmušti, mat neatrodė, jog būtų pasiruošęs kerų mūšiui.
- Nedovanotini kerai, vyruti? Ajajai, - primerkdamas akis nusišypsojo eidamas plikšiaus link.
Netruko praeiti nei minutėlė ir Juzefo burtų lazdelė buvo jau atimta, o du tipai atitempė vyrą į susibūrimo vietą ir skaudžiai bloškė prie Dafydd kojų. Plikis sudejavo iš skausmo ir bandė atsistoti, tačiau vos atsisėdus vienas iš užpuolėjų spyrė beplaukiui į krūtinę ir šis vėl gulėjo ant šaltos žemės.
Juzefas girdėjo, kaip tipai šnekasi, kokią bausmę dabar skirti jam už bandymą panaudoti nedovanotinus kerus. Reikėjo išnykti oru, pagalvojo Levinsas. Reikėjo išnykti oru, paskutinis idiote!
- Tu tikras kvailys! - sušuko Juzefas į Dafydd pusę. - Jeigu nebūtum manęs užkalbinęs, aš būčiau tau padėjęs!

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd ir pats nežinojo, kodėl riktelėjo tą itin kvailą frazę. Juzefas, ko gero, buvo pernelyg didelis bailys, kad prasidėtų su tokiais žmonėmis. Kur jau jis bus išvien su nusikaltėliais... Deja, šiek tiek pažįstamas vyras netrukus pats pateko į bėdą. Velsietis puikiai suprato pats jį į tą bėdą įstūmęs. Baimė niekada daugiau nepamatyti mylimosios sumišo su kalte: kad ir koks keistas būtų tas plikis, Dafydd nelinkėjo jam blogo. Norėjosi klykti ieškant brangiausio žmogaus pasaulyje pagalbos, bet vaikinas negalėjo to daryti. Neparodys silpnumo. Užpuolikai gali daryti ką nori. Nori užmušti - tebūnie, tačiau Dafydd nesuaimanuos.
Mayra? ir vėl mintimis ieškojo merginos raudonplaukis. Žinojo, kad jeigu ji būtų čia, viskas atrodytų paprasčiau. Tada nerūpėtų nei pavojus gyvybei, nei dar kokios nors nesąmonės. Deja, vaikinas buvo vienas, tad kažkaip turėjo kovoti su praeities šmėklomis.
Tarsi viso to būtų maža, Juzefas atvirai apkaltino Dafydd. Pastarasis žinojo esąs dėl visko kaltas, bet nenorėjo nieko sakyti. Jis troško tik pamatyti žmoną ir vaikus. Viskas, ką darė, buvo dėl jų. Negi dabar neturės galimybės nė atsisveikinti?..
- Ak būtum padėjęs? - pašaipiai nusijuokė vienas iš užpuolikų ir smogė Dafydd į krūtinę. - Tokiems dabitoms čia ne vieta, ar ne?
Velsietis bandė grumtis. Iš paskutiniųjų kovojo, kad tik galėtų dar kartelį apkabinti mylimąją. Deja, su keliais užpuolikais kovoti buvo pernelyg sunku, ir netrukus jis parkrito šalia Juzefo. Buvo visai netoli šiek tiek pažįstamo žmogaus. Tai kažkodėl privertė pasijusti šiek tiek geriau.
- Juzefai... - vos girdimai iškvėpė Dafydd vildamasis, kad užpuolikai neišgirs. Jautėsi be galo kvailai. Jis susimovė. Ir vėl. Dar kartą pakišo žmogų, kurį šiek tiek pažįsta. - Aš... Atsiprašau.
Tai skambėjo tiesiog juokingai, bet Dafydd daugiau nieko nesugalvojo. Tuo metu vienas iš užpuolikų keliu prispaudė vaikiną prie šaligatvio. Raudonplaukis pradėjo dusti, bet galvojo tik apie Mayrą ir mažylius. Bet ką atiduotų, kad tik dar kartelį juos pamatytų...

[Juzefas Levinsas]

Po akimirkos Levinsas pasigailėjo prabilęs, mat, regis, dėl šios priežasties vienas iš tų tipų spyrė į krūtinę raudonplaukiui ir dabar vyrukai ant žemės gulėjo kartu. Juzefo ausis pasiekė tylus Dafydd kreipimasis ir atsiprašymas ir tai nuskambėjo taip suknistai klaikiai ir privertė plikį pagalvoti: ar dabar mes mirsime? Ar jau viskas? Ar šitas bankininkas bus paskutinis pažįstamas žmogus, kurį matys mano akys? Levinsą mušė prakaitas. Jis visą gyvenimą bijojo jam bloga linkinčių žmonių, rengiamų sąmokslų prieš jį, o dabar jį nudės visiškai atsitiktiniai nusikaltėliai? Netyčia pasimaišius ne laiku ir ne vietoje? Aš tai nieko neturiu, o kažkas praras vyrą ir tėvą, pagalvojo plikšius matydamas, kaip pažįstamas dūsta.
Nagi, ne! Negi taip pasiduosime?! Kovok, Dafydd, kovok! Tų tipo buvo keturi. Juzefas pajuto skaudų spyrį į veidą. Kraujo skonį burnoje. Jautė kažkieno batą sau ant nugaros, nes šią akimirką buvo paguldytas ant krūtinės. Tie šlykštynės kažką kalbėjosi, juokėsi, spjaudėsi, o Levinsas susitelkė ties burtų lazdele, kuri kyšojo iš kišenės tam, katras tuoj uždusins Dafydd.
Juzefas pirštų galiukais jau beveik lietė lazdelę. Ar jie tikrai nemato? O gal apsimeta? Gal suteiks Levinsui paskutinę viltį ir tuoj tuoj su pasimėgavimu sutraiškys ranką? Tačiau po kelių akimirkų plikio prakaituotas delnas jau gniaužė burtų lazdelę ir Levinsas suriko:
- Avada kedavra!
Blykstelėjo žalias žaibas ir Dafydd žudęs tipas krito negyvas. Ką darė kiti trys tipai, Juzefas nematė, tačiau akimirką stojo tyla ir per tą akimirką kerų pagalba Juzefo rankose atsidūrė šešios burtų lazdelės. Levinsas griebė bankininką už rankos ir norėjo perkelti juos oru, tačiau net nespėjo susivokti, kaip tos visos lazdelės buvo jam išspirtos iš rankų ir dabar mėtėsi galai žino kur.
Priešų buvo trys ir jie buvo sveiki. O Juzefas su Dafydd - tik dviese ir jau sumušti. Levinsas buvo pratęs kovoti kerais, o ne kumščiais, bet privalėjo kautis už savo ir Dafydd gyvybę.
- Kovok! - sušuko raudonplaukiui. - Tu gali!
Šią akimirką mėlynakis bandė išsisukti nuo dviejų žmogystų, puolančių jį, smūgių.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd užsimerkė. Nenorėjo matyti nieko aplinkui, nes žinojo, kad šita situacija susiklostė tik per jį. Neturėjo jėgų kovoti, tačiau ir pasiduoti negalėjo. Neįsivaizdavo, ką daryti, kad padėtų tiek sau, tiek Juzefui.
Pastarasis, laimei, neatrodė nusiteikęs pralaimėti. Gal jis ir buvo keistas, bet žudymo kerų velsietis tikrai nesitikėjo. Tuo labiau to, kad jie suveiks sėkmingai. Dafydd traiškęs užpuolikas uždribo tiesiai ant jo, tačiau dabar raudonplaukis galėjo kvėpuoti. Akimirką ar dvi godžiai traukė orą į plaučius, tačiau ilgiau ramybe pasidžiaugti neturėjo galimybių. Vos spėjo pašokti, Juzefas čiupo jo ranką, tačiau netrukus teko ir vėl kovoti. Daryti viską, kad tik dar bent kartelį pamatytų mylimiausius žmones. Dafydd visai nenorėjo prisiminti tų laikų, kai buvo tikras mušeika, nors ir tada naudodavo ne kumščius. Dirbdamas ministerijoje privalėjo išsiugdyti reakciją, vikrumą ir pastabumą, kas dabar pravertė. Staigiai pasilenkęs išvengė trečiojo užpuoliko kumščio, o netrukus pats žiebė jam į smakrą. Kūnas suglebo. Dafydd norėjo pulti padėti Juzefui, tačiau akies krašteliu pastebėjo, kad viena iš lazdelių nukrito ne taip ir toli. Puolė prie jos ir, savo džiaugsmui, suprato, kad tai yra ne kieno kito, o jo paties ginklas. Gaišti ieškant kitų nebuvo galima - reikėjo atsilyginti Juzefui už pagalbą. Pagalvojo ir apie avada kedavra, tačiau greitai tą mintį atmetė - visų pirma, jam nieko neišeitų, be to, veiksmas buvo toks greitas, kad buvo baisu pataikyti ne į užpuoliką, o į tą, kurį jis bandė apginti. Nejučia susimąstė, ką darytų, jeigu čia būtų ne menkai pažįstamas Juzefas, o Mayra ir mažyliai. Viduje pradėjo plisti siaubas, tačiau Dafydd negalėjo jam pasiduoti. Susikaupęs nusitaikė stambesnį vyrioką ir aiškiai riktelėjo:
- Sustink! Sustink!
Pirmasis užpuolikas nugriuvo, tačiau antrieji kerai šovė pro šalį. Dafydd nebuvo tikras, tačiau pasirodė, kad jie pataikė tiesiai Juzefui į galvą.

[Juzefas Levinsas]

Tos burtų lazdelės, jos buvo taip arti Juzefo, tačiau pagriebti bent vieną šią akimirką plikiui buvo neįmanoma. Vyrukas ir vėl gavo smūgį į galvą, o kadangi jau nužudė vieną iš tos gaujos nusikaltėlių, tai buvo tikras, kad ir paties laukia tas pats, tačiau žymiai žiauresniais, skausmingesniais, žiobariškais būdais.
Mėlynakis susivokė, kad Dafydd pavyko paimti lazdelę. Dabar jis šaudė kerus į priešus ir, regis, vieną jam pavyko sustingdyti. Sustingdymo kerai, bankininke? Rimtai? Reikėjo žudyti! Levinsas susierzino, kad jo komandoje, jei tik taip galima pavadinti, kovojantis raudonplaukis švaistosi paprasčiausiais sustingdymo kerais. Sekundžių reikalas, kada anas ir vėl atsistos į kovą, pagalvojo Juzefas. Tačiau šiuo metu kova vyko du prieš du. Ne taip ir blogai, ar ne?
Sukaupęs visas fizines ir emocines jėgas Juzefas šiaip ne taip atsistojo, nes juk ir vėl buvo pargriautas. Beplaukis kumščiu smogė priešininkui į žandą, tačiau muštynėse vyrukas nelabai pasižymėjo. Tas užpuolikas suraukė savo veidą, pasičiupinėjo skaudamą vietą ir klaikiu žvilgsniu pervėrė plikšių. O dabar tai jau Juzefas norėjo skradžiai žemę prasmegti, nes varžovo akys bylojo, kad jis pasiruošęs ir užmušti. Tačiau nespėjus Juzefui susivokti mėlynakis sustingo ir griuvo vietoje.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Aišku, Dafydd susimovė. Argi jis moka ką nors daugiau šiame gyvenime? Norėjo padėti Juzefui, bet sustingdė ne ką kitą, o būtent tą plikį... Užpuolikas, anksčiau gavęs į smakrą, pradėjo gaivaliotis, tad Dafydd skubiai nukreipė lazdelę į jį ir pratarė:
- Incarcerous.
Netrukus jis gulėjo supančiotas virvės. Tai visiškai tiko. Šiaip ar taip, velsietis žudyti neketino. Tegul sako Juzefas ką nori, tačiau Dafydd žudikas nebuvo. Sulig ta mintimi prisiminė, kad plikis guli sustingdytas. Žinoma, tokia situacija susiklostė tik dėl to, kad velsietis susimovė. Vadinasi, reikėjo skubiai galvoti, ką daryti toliau. Nukreipęs lazdelę į toliau esantį užpuoliką pakartojo burtažodį, o tam, kuris buvo prie Juzefo, žiebė į kaklą kumščiu. Jis nulėkė porą metrų tolyn. Raudonplaukiui nebuvo laiko stebėti, ką anas daro. Ne, reikėjo padėti keistajam pažįstamui.
- Rennervate, - ištarė nukreipęs lazdelę į Juzefą. Nuoširdžiai tikėjosi, kad to užteks. Viskas atsitiko tik per jį. Nesuprato, kodėl plikis iš viso kišosi. Vis dėlto noras dar kartą pamatyti žmoną ir vaikus buvo stipresnis už viską. Dafydd įsitempęs apsižvalgė ir pamatė, kad tas, kurį apdovanojo smūgiu į kaklą, bando atsistoti. Labiausiai norėjosi sprukti, bet negalėjo taip apsijuokti prieš Juzefą. Situacija buvo beviltiška. Dafydd be galo reikėjo, kad kas nors pasakytų jam, ką daryti toliau. Priimti sprendimus vis dar buvo sunku, vaikinas mokėjo tik pritarti mylimajai. Dabar tokios galimybės, deja, nebuvo. Brangiausias žmogus pasaulyje buvo pernelyg toli.
Velsietis ir pats nežinojo, kodėl nepuola to lėtai besikeliančio priešo. Ne, jis tiesiog stovėjo ir žiūrėjo. Ir nė neįsivaizdavo, ką daryti toliau.

[Juzefas Levinsas]

Sustingdytas Juzefas gulėjo ne taip ir ilgai. Dafydd jį atgaivino. Plikis jautėsi šiek tiek sumišęs, todėl nešoko iškart ant kojų. Minutėlę galvojo apie tai, jog visai neseniai mintyse kaltino bankininką dėl to, kad šis terliojosi ir leido sustingdymo, o ne žudymo užkeimą. Ir šią akimirką pliką Levinso makaulę pasiekė suvokimas, jog jeigu Dafyd būtų žudęs, tai Juzefo tarp gyvųjų jau nebebūtų. Ir ką aš sau galvojau? Juk ir aš galėjau nudėti Dafydd. Juk nudėjau vieną iš tų šlykštynių tiesiai po ryžiko panose.
Tačiau Levinsas suprato, kad dabar nėra laikas apmąstymams apie gyvenimą, jo trapumą ir savo (ne)teisingus sprendimus (juk vis dėlto tas lavonėlis, gulintis netoliese, nebekėlė jokios grėsmės). Juzefo akys nukrypo į nuo žemės kylantį priešininką. Štai tada Juzefas šoko ir puolė žiobariškai muštis. Jis tai padarė visiškai negalvodamas. O galėjo pagalvoti. Jis prabėgo tiesiai pro vieną iš burtų lazdelių ir to net nepamatė.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Laimei, Juzefas atsipeikėjo. Nežinia, kaip jautėsi, nes kurį laiką nejudėjo, tačiau bent jau parodė esąs gyvas. Tai padėjo pasijusti šiek tiek geriau, nors velsietis ir toliau jautėsi įsitempęs. Kodėl jam nuolat reikia įsivelti į kažkokias nesąmones? Ar tai nesukelia grėsmės šeimai? Galbūt iš tiesų reikėjo susirasti kokį paprastesnį darbą, kur sėdi popieriais nukrautame kabinete, o lygiai penktą gali keliauti namo? Taip, banke mokėjo išties gerai, bet ar pinigai buvo verti nuolatinio laiko toli nuo namų ir kiekvieną dieną gresiančio pavojaus? Atrodo, šį kartą tereikėjo ateiti čia, greitai atlikti reikalus ir grįžti į saugų banką. Deja, net ir tokia trumpa kelionė baigėsi šita nemalonia situacija, į kurią tik per Dafydd pateko ir Juzefas. Norėjosi jo atsiprašyti, tačiau nespėjo - plikis puolė švaistytis kumščiais. Dafydd nežinojo, ką reikėtų daryti dabar, mat mušeika iš jo buvo visai prastas. Kaip tokiu atveju padėti?
Netoliese gulėjo lazdelės, tad velsietis paėmė jas į ranką. Galbūt pasitaikys proga perduoti ginklą Juzefui? O gal reikėtų daryti visai ne tai? Atrodė, kad sudėtingos misijos užsienyje turėjo išmokyti greito mąstymo, tačiau dabar Dafydd galėjo galvoti tik apie tuos, kuriuos labai norėjo dar kartą pamatyti. Smegenys tiesiog atsisakė mąstyti apie tai, ką reikėtų daryti čia ir dabar. Vis dėlto galiausiai paėmė visus ginklus į dešinę ranką ir nusitaikė į besišvaistančių kumščių kamuolį. Neįsivaizdavo, kaip reikėtų pataikyti į užpuoliką, kad Juzefas nenukentėtų. Vadinasi, reikėjo pasirinkti ne pačius pavojingiausius kerus.
- Impedimenta! - galiausiai suriko Dafydd, ir į mušeikas nuskriejo keletas kerų spindulių - ji išlėkė iš visų rankoje laikytų lazdelių.

[Juzefas Levinsas]

Po keliasdešimt sekundžių Juzefas jau buvo stipriai apkultas. Jam reikėjo atgauti savo lazdelę, tačiau plikšius nusprendė, kad tiek to. Nusipirks naują. Jeigu nori likti gyvas, dabar reikia bandyti pabėgti. Beplaukis rovė tolyn, tačiau bėgti ilgai neteko, mat bankininkas sugebėjo priešininkus nukenksminti.
Keletą akimirkų stojo mirtina tyla. Juzefas kvėpavo giliai, tačiau visiškai netolygiai. Sudėtinga buvo suprasti, ar kažką skauda, ar ne. Aplink buvo nemažai kraujo. Negali delsti, pasakė balselis galvoje ir Levinsas priėjo prie Dafydd. Šis turėjo visas lazdeles ir pamatęs raudonplaukio rankoje savo lazdelę Juzefas ją iš bankininko paėmė.
- Turime kuo greičiau iš čia dingti, Dafydd, - tarė beplaukis ir griebęs nelaimės draugą už alkūnės pokštelėjo oru tiesiai į Skutelio ligoninę.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Buvo šilta diena, bet Deoiridh to beveik nepastebėjo. Jai šiandien teko svarbi užduotis - žiobarai draugai pritrūko “magiškų” miltelių, tad animagė keliavo į Mušeikų skersgatvį jų įsigyti. Šį kartą buvo gerokai sunkiau išsikeisti pinigus. Goblinai, pamatę girtą ir akivaizdžiai kažką vartojančią jauną merginą nebuvo patenkinti, tad nenorėjo įleisti jos į Gringotsą. Vieną padariūkštį teko primušti, bet galiausiai mergina su galeonais kišenėse paliko banką.
Vos įėjusi į Mušeikų skersgatvį sutiko jau neblogai pažįstamą pardavėją. Jis iš karto pasiūlė šio bei to pauostyti, tad vos po kelių akimirkų Deoiridh jau patenkinta kvatojosi. Vyrukas pasiūlė ir butelį kažkokio stipraus ir nuostabiai svaiginančio gėrimo. Deoiridh žinojo vakar padauginusi, tačiau neketino atsisakyti tokio nuostabaus pasiūlymo. Paėmė butelį ir draugiškai, gal netgi pernelyg draugiškai, pažvelgė į vaikiną.
- Gal nori vakare susitikti? - negarsiai paklausė ir atsišliejo į artimiausio pastato sieną. Nepaisant to, kad jautėsi tuoj nusiversianti ant žemės, vis tiek godžiai paragavo iš butelio. Skystis nudegino gerklę, bet suteikė nemažai energijos. Deoiridh stovėjo atsirėmusi į sieną ir nė nepastebėjo, kaip pradėjo kvatoti girtu isterišku juoku.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Metai, praleisti mokant Hogvartse, suteikė nemažai patirčių. Vienos buvo malonios, o kitos nelabai, bet šios visada galėjo pagelbėti ir už mokyklos ribų. Grįžęs į Londoną, Sigurdas visų pirma nusprendė užsukti į Gringotsą, kur pamatė, kad turimi bei uždirbti pinigai nelabai leis išvykti į kokią egzotišką šalį. Vasarą teks praleisti karščiu alsuojančioje sostinėje ir gal net susirasti darbą, jei neketina rudenį vėl tapti profesoriumi. Tokios nelengvos mintys skraidžiojo galvoje besiilsint kažkokioje lauko kavinėje. Negi ieškoti užsakovų ir vėl imtis fotografuoti? Svarstė jis, niūriai siurbčiodamas vėsų citrinomis pagardintą vandenį. Vaiski vasaros diena bei islando veido išraiška nelabai derinosi, tad praeiviai mielai nusukdavo žvilgsnį kur nors kitur.
Vis dėlto gėrimas pasibaigė ir reikėjo po truputį judėti namų (taip jis vadino mažą butuką milžiniškame daugiaaukštyje) link. Todėl vaikinas nupėdino Skersiniu Skersgatviu, stengdamasis laikytis šešėlio. Jau buvo bepanyrantis į minčių jūrą, kai išgirdo kažką keisto. Tiesą sakant, tai nebuvo labai neįprasta, tačiau to visai nesitikėjo išgirsti patį vidudienį. Kažkas laimėjo galeonų puodą loterijoje, ne kitaip. Pamanė Sigurdas, pasukdamas galvą garso šaltinio pusėn ir tą pačią akimirką prakeikė savo smalsumą.
Šoniniame skersgatvyje gyvenimu džiaugėsi Deoiridh, akivaizdžiai išlaisvinta nuo visų pasaulio vargų ir rūpesčių. Juokas... Jis skaudžiai priminė praeitį, bet jo nenatūralumas žeidė ir dabar, matant škotę tokioje būsenoje. Jei praeitais kartais jiedu tik iš tolo prasilenkdavo, tai skausmas krūtinėje buvo nepalyginamai stipresnis esant visai šalia. Smegenys tarsi plaukiojo rūke, kai šviesiaplaukis žengė pirmyn. Jis priartėjo gana nemažai, kai greta merginos buvęs vyrukas pastebėjo ateinantįjį:
-Eeeeeiii! Gal iiiiir tu noooori atsipalaiduooooti? Tiesaaa, tau teks susimokėėėėėti, - džiugiai kriuktelėjo nepažįstamasis, neaiškiai mostelėdamas ranka.
Islandas suabejojo. Apsvaigusių žmonių nuo seno vengė, bet... Deoiridh rankose laikomas butelis privertė apsispręsti. Netrukus jis neryžtingai stovėjo šalia buvusios merginos ir stengėsi nekreipti dėmesio į panosėje kišamus miltelius - iškankintos akys buvo įsmeigtos į škotę. Ar atpažins? Ar...? Kvaily tu, jinai girta! Paprieštaravo sau vaikinas ir, ūmai praradęs sugebėjimą mąstyti, uždėjo ranką jai ant peties.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Tokia laisva ir nerūpestinga Deoiridh nesijautė niekada gyvenime. Kai tik susirado dabartinius draugus ir pradėjo su jais leisti laiką, dažnai savęs klausdavo, kodėl viso to nepadarė anksčiau. Na, negali sakyti, kad Matthew buvo blogas tėvas. Sigurdas iš viso buvo ypatingas žmogus. Ir vis dėlto nė vienas iš jų nesugebėjo padaryti to, ką padarė Londono narkomanų kompanija. Tik čia jauna mergina atsipalaidavo ir galėjo nevaržomai bendrauti ir juoktis.
- Palik ir man, - sukikeno škotė, kai vyrukas pasiūlė gėralo kažkam, kas artėjo prie jų. Nė neketino žvelgti į tą pusę - kodėl jai turėtų rūpėti kažkas, kas taikosi atimti šlakelį laimės? Rodžerio, kuris tokią personą mielai priluptų, netoliese nebuvo, o veido Deoiridh tikrai neįsidėmės.
Deja, netrukus planai ignoruoti atėjūną žlugo. Apdujusios smegenys pajuto, kad kažkas padėjo ranką ant peties. Kad ir kaip stengėsi nepanikuoti, viduje pradėjusi plisti baimė privertė pasimuistyti bandant atsikratyti rankos. Ką gali žinoti, galbūt tai magiškosios policijos atstovas, supratęs, kuo užsiima ši jauna mergina? Baimė labai greitai išblaivę škotę, ir ji galiausiai nustūmė tą ranką tolyn. Pažvelgė į draugu tapusį vyruką ir bandė iš jo suprasti, ar situacija yra grėsminga. Jis atsakymo nepateikė nei atvirai, nei su užuominomis. Deoiridh garsiai nusikeikė ir pagaliau pažvelgė į tą, kuris sukėlė tą baimę.
Žmogus, kuris stovėjo visai šalia, išgąsdino ją dar labiau. Iš giliausių smegenų kertelių iškilo prisiminimai apie jį - Sigurdą - ir tai, koks jis buvo svarbus. Nenorėdama būti taip arti šio žmogaus Deoiridh žengė atatupsta. Deja, tiesiai už jos stovėjo noriai visus vaišinantis vaikinukas, kuris neišlaikė pusiausvyros ir nugriuvo ant žemės kartu nusitempdamas ir Deoiridh. Tai ją kažkodėl labai prajuokino, tad pamiršusi apie Sigurdą škotė vėl nusikvatojo.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Ta akimirka, kai jis prisilietė prie Deoiridh buvo kitokia: siela neprisipildė ramybe ir šviesa, kaip anksčiau. O dabar Sigurdas su baime laukė reakcijos. Nežinojo, ko tikėtis, bet net ir menkiausi lūkesčiai nublanko jai pasimuisčius bei nustūmus ranką. Bet vaikinas dar spėjo pajusti škotės kūnu pasklidusį virpulį - tarsi pasišlykštėjimo užuomazgą. Ko jai manęs šalintis? Nesuprato islandas ir ūmai suvokė, kad ji greičiausiai sąmoningai dar nebuvo pakėlusi akių į jį. Todėl beliko toliau žvilgsniu kantriai gręžti žmogų, kuris praeityje reiškė neišpasakytai daug. Jis tikėjosi padėti (o gal greičiau priversti) jai prisiminti, kas per vienas yra bei įsisąmoninti, kad mergina puikiai gali gyventi ir be jo. Pastaruoju dalyku netrukus teko įsitikinti: iš jos lūpų išsprūdo riebus keiksmas, nė iš tolo neprimenantis ankstesniosios Deoiridh. Sigurdas sutrikęs žengtelėjo atgal, tarsi būtų gavęs smūgį į paširdžius. Keista, tačiau netgi tai negalėjo jo paruošti kitam akibrokštui - pagaliau pažvelgusi į šviesiaplaukį škotė nusigando taip, lyg prieš ją būtų išnirusi pabaisa iš pačių šiurpiausių košmarų. Tiesa, toji pabaisa buvo ,,tik’’ praeities vaiduoklis, kuris savo ruožtu irgi gąstelėjo bei apmiręs stebėjo, kaip dvi apsvaigusios žmogystos nuvirto žemėn. Viską apvainikavo dūžtančio butelio garsas. Aplinkui pažirę stiklai tobulai įrėmino trijulę.
-Ne! - suaimanavo vyrukas, liesdamas aštrias šukes. Ant grindinio žibėjo išsiliejęs tamsiai raudonas skystis, kurį jis pasilenkęs pamėgino išsiurbti. Veltui. Veidas išsikreipė it karnavalo kaukė, kai atsisuko į merginą:
-Tuuu už tai sumokėsi! - atrodė, kad jau ims ir pasmaugs, bet ūmai sukosėjo bei išsivėmė ant jos. Vaizdelis buvo nekoks, jau nekalbant apie kvapą, bet kompanionas atsitraukė, toliau garsiai šalindamas skrandžio turinį.
Būtent tai islandą paskatino išsivaduoti iš laikino sąstingio ir imti reikalus į savo rankas. Pripuolęs prie Deoiridh virpančiais pirštais suspaudė pečius, atsargiai, bet reikliai papurtė ją bei desperatiškai sušnibždėjo:
-Ar tau patinka toks gyvenimas? Ar tu jautiesi… laiminga? - paskutinysis žodis savyje talpino visus metus skaudžios vienatvės, mintis apie prarastus laikus. Viskas suėjo į šį momentą - ar škotė pasirinko teisingai, nueidama laisvo, taisyklių nevaržomo gyvenimo keliu.
Savo ruožtu Sigurdas jautėsi it prastai surežisuotoje telenovelėje. Tačiau viskas, ką jis galėjo šią akimirką padaryti, buvo bandymas ieškoti aiškaus proto tose keistai išsiplėtusiose akyse. Tam netrukdė nei keliai, mirkstantys gėralo baloje, nei žiaugčiojimo koncertas už nugaros. Sekundės išsitempė į valandas, kol staiga kažkas šiurkščiai sugriebė už pečių ir truktelėjęs atgal sunaikino tą pojūtį. Jau girdėtas spėjusio pasitaisyti vyruko balsas šįsyk kreipėsi į islandą:
-Ko tu lendi prie jos, iškryyypėli?

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Juokai labai greitai baigėsi. Vyrukas, kurį Deoiridh būtų galėjusi pavadinti draugu, ant jos supyko. To užteko, kad į paviršių išlįstų maža mergaitė, nepasitikinti nė vienu aplinkiniu. Ji pradėjo gūžtis tarsi laukdama smurto, bet tai buvo menkiausia problema - netrukus apsvaigęs draugelis ją dar ir apvėmė. Laimei, panika nespėjo užvaldyti, tad mergina sugebėjo išsitraukti lazdelę.
- Valyk, valyk, - kelis kartus pakartojo. Pavyko šiaip sau. Dalis bjaurios medžiagos dingo, tačiau kvapas ir toliau buvo šleikščiai stiprus. Deoiridh susiraukė. Tikrai nesitikėjo, kad jos draugas gali taip elgtis. Ar ji be reikalo pasitikėjo tuo žmogumi?
Vis dėlto nespėjo daugiau apie tai susimąstyti. Kažkas iš praeities reikalavo jos dėmesio. Ne, ne kažkas. Šį šviesiaplaukį iš atminties klodų ištraukė net ir vis dar apsiblaususios smegenys. Sigurdas... Vardas sugrįžo tik dabar. Mergina neįsivaizdavo, ką reikėtų atsakyti į tokius sudėtingus klausimus. Niekada negalvojo apie tai, ar ji laiminga. Visai pamiršo apie Matthew ir jo rūpestį, apie draugus, kuriais išties galėjo pasitikėti - Sigurdą ir Dori. Kažkuria prasme gyvenimas dabar tikrai buvo paprastesnis. Gal tai ir atsakyti?
Deoiridh jau žiojosi ištarti ką nors - kas tai bus, ji vis dar nežinojo. Deja, tuo metu vis dar apsvaigęs draugelis sugalvojo prisikabinti prie Sigurdo. Škotė pašoko ir žengė jų link.
- Atstok, aš jį pažįstu. Jis... Nieko blogo nepadarys.
Nelabai susigaudydama, ką daro, Deoiridh nustūmė dar ką tik žiaukčiojusį vyruką tolyn ir įdėmiai pažvelgė į Sigurdą. Juto norą apkabinti jį - dabar suprato, kad tikrai džiaugiasi jį matydama. Bet kartu suprato ir tai, kad pati sugriovė visą besiskleidusią draugystę. Ką gali žinoti, gal islandas jau turi kitą merginą? Pati Deoiridh per šiuos metus patirties su vyrukais turėjo daugiau nei pakankamai.
- Iš kur čia atsiradai? - paklausė prisiversdama pažiūrėti į tas baugiai pažįstamas akis. Norėjosi atsiprašyti, nors Deoiridh nežinojo, už ką. Be proto norėjo tą padaryti, bet tiesiog negalėjo. Ir pati puikiai suprato: atsiprašinėti ir kažką keisti jau yra paprasčiausiai per vėlu.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Kadangi jis visą laiką buvo įsmeigęs akis į škotę, netrukus galėjo pastebėti pirmuosius atpažinimo ženklus. Kartu su tuo atkeliavo ir šiek tiek blaivesnis žvilgsnis. Deja, širdžiai nebuvo lemta prisipildyti palengvėjimu, mat atrodė, jog mergina nė nesiruošia prabilti. Tiesa, Sigurdas ketino dar užduoti kokį klausimą ar tiesiog paraginti, kai staiga buvo šiurkščiai atplėštas nuo jos. Paaiškėjo, kad girtuoklis jau spėjo atsigauti, tačiau islandas šia naujiena nė kiek nesidžiaugė. Be to, nuo jo sklido gaiži smarvė, verčianti suraukti nosį. Kažkur pilve ūmai kirbtelėjo baimė, jog vyrukas gali bandyti ir jį pasmaugti ar kitaip sužaloti. Su girtais žmonėmis geriau nejuokauti, todėl norėjosi sprukti iš čia kuo greičiau ir gal net išsitempti Deoiridh. Vis dėlto šie planai beregint žlugo.
Šviesiaplaukis nesitikėjo, kad į dviejų vaikinų reikalus drįstų įsibrauti mergina, bet ji, regis, puikiai žinojo, ką daryti, kad kompanionas sutriktų.
-Ką tu čia spanksti… - netvirtai nutęsė šis, tačiau buvo neblogai stumtelėtas tolyn. Akivaizdu, jog stebėjosi nelauktu rudaplaukės ryžtingumu.
Dabar… jiedu stovėjo vienas priešais kitą. Praeities nuotrupos bei de žavu jausmas ketino užvaldyti smegenis, bet Sigurdas suspaudęs lūpas susitelkė tik į dabartį. Nepaisant to, nepaaiškinamas jausmas darė savo ir jis susikišo rankas į kišenes. Žvilgsnio pasistengė nenukreipti šonan. Įsivyravo mirtina tyla - beliko tik apsišarvuoti kantrybe bei klausti savęs, ko tikisi iš škotės. Greičiausiai kokių nors paaiškinimų, tačiau netrukus pasirodė, jog pačiam teks kalbėti. Islandui tai nepatiko, juk būtent buvusi grifė skaudžiai suardė bendravimo saitus. Akimirką jis ypač įdėmiai žvelgė į mėlynas akių gelmes, kol pasukęs galvą giliai atsiduso:
-Ėjau Skersiniu Skersgatviu ir staiga išgirdau tavo… juoką. - paskutinis žodis nuskambėjo keistai. Jos juokas greičiau panašėjo į girtą žvengimą, nei į garsą, poetų neretai lyginamą su krištolo skambesiu ar upelio čiurlenimu. - Taip atsiradau čia.
Šviesiaplaukis atkakliai spoksojo į neaiškaus gėrimo balą, tarsi trokšdamas paskandinti ten niūrias mintis. Pastarosios nedavė ramybės: kodėl, po galais, jis taip maloniai elgiasi su žmogumi, kuris sunaikino pusę jo gyvenimo? Ką jam dabar reiškia Deoiridh? Ir kodėl Sigurdas negali neprisiminti tų laikų, kai jiedu stovėdavo šitaip arti? Sugniaužęs kumščius, jis nuvijo tas mintis tartum įkyrius balandžius, prašančius maisto. Sutelkdamas visas jėgas, pasistengė giliai įkvėpti bei iškvėpti. Ir, svarbiausia, prabilti.
-Tai taip gyveni dabar? Dar tik diena, o jau apsvaigus? - nesinorėjo įžeidinėti merginos, bet kitų žodžių išreikšti krūtinėje kirbantiems jausmams tiesiog nerado. - Matau, kad spėjai susirasti draugų. - šiek tiek pašaipiai tęsė jis, linktelėdamas vyruko, kuris įtariai stebėjo juos, pusėn. - Tai ar esi… laiminga ir patenkinta? - dar kartą pakartojo klausimą vildamasis, jog šįsyk į jį bus atsakyta.
Tačiau vaikinas bijojo tos akimirkos, kai škotė pradės šnekėti. Nenutuokė, ko gali laukti iš jos ir kaip tai gali paveikti jį patį. Norėjosi apsvarstyti visus galimus variantus bei pasiruošti kiekvienam iš jų, bet tai buvo tiesiog neįmanoma. Tyloje islandas spėjo pajusti, kad metus trukusi vienatvė neužslopino jausmų - kažkur giliai iš gilaus miego budo kunkuliuojantis lavos katilas. Taip, tebūnie prakeiktas mano smalsumas. Pagalvojo jis, prisimindamas šio nelaukto susitikimo pradžią. Sulig tuo vėl grįžo kankinantys klausimai, aršiai kapojantys smegenis lyg balandis batono gabaliuką. Nė pats nepajuto, kaip prašneko, tačiau ne įgarsindamas protą, o širdies balsą:
-Jei atsakysi ne, bandysiu kažką dėl to daryti, o jei teigsi, kad esi iš tiesų laiminga… - Sigurdas pakėlė akis į giedrą dangų, tarsi ieškodamas tvirtybės. Bet jos nebuvo, tik tylus šnabždesys, skirtas tam vieninteliam žmogui, stovinčiam priešais. - …susitaikysiu su tuo ir mūsų keliai daugiau niekada nebesusikirs.