[Hayato Shinohara]

   Kol pagrobtoji ir galimai pagrobsimoji mergaitė kažką kalbėjo Hayato, sutrikdytas paukščiukų ir piktas neaiškus vyriškis neilgai šitoj gatvėj tedelsė. Ką jam pora nedraugiškų žvirblių, kurių vieną kažkokia Disnėjaus princesėlė jau ir prisijaukint suspėjo? Kakutis - ne kulka, nors ir panašiai skamba. Karališkai mėlynas kerų žybsnis prilipdė Hayato prie pilkos vieno iš skersgatvių namų sienos. Shinoharai beliko žioptelėti, kai iš burnos ar nosies žemyn nutįso apgailėtina kraujo srovelė.
   - Euro... eu... ropiečiai... anticiviliza... - sukosėjo japonas, nulenkdamas galvą žemyn.
   Akys išplėstos iš siaubo - keli kraujo lašeliai įsigėrė į baltą marškinių atlapą, kokia nelaimė, kokia nešvara, kokia šventvagystė. Ilgi balti pirštai suspaudė rankose lazdelę, Bežodžiai kerai buvo tas dalykas, ką burtininkas praktikavo velniškai ilgai ir mokėjo tikrai jau neblogai.
   Avis - karališka tragiškai agresyvių žvirblių aureolė apsupo mergaičių grobėjo galvą, snapais žiauriai pešiodama plaukus ir taikydamasi į akis.
   - Ar žinot, kodėl poetai nemiršta sava mirtimi? - paklausė Hayato mergaičių, tebekiurksodamas prie sienos kaip skudurinė lėlė.

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Kristina kalbėjosi su juo , o jis visai nekreipė dėmesio. Nu ir kvailys aš čia veltui tiek kalbėjau. Mokinė pastebėjo prie jo dar ir tą pačią mergaitę ji pasakė:
- Kas čia vyksta? Aš nesuprantu ar galite man paaiškinti ?
Ji laukė kol jie du atsakys nors jis net nesiklausė jos , bet staiga atsisukusi į sieną pamatė kabantį tą patį vaikiną , dar jis kraujavo . Kas čia dabar? Kas jam atsitiko? Kristina greitai pribėgo prie jo ir norėjo jam padėti , bet pamatė , kad iš jo lazdelės vėl paukščiai skrenda ir jie jau buvo tikrai pikti . Kristina pradėjo rėkti , bet ji turėjo kišenėje sausainių todėl pradėjo mėtyti juos į priekį ir taip paukščiai kuo toliau nuskrido nuo jų. Mokinė vėl priėjo prie to vaikino ir bandė jam padėti.

[Amelija Harmon]

 - Aš visiškai nesuprantu kas čia vyksta, - vėl pakartojo Amelija mergaitei. - gal net aš sapnuoju. Kaip manai, ar taip gali būti? - paklausė mergaitės. Tada kažkas vėl paleido kerus ir jaunas vyras atsidūrė prie sienos.
- Kes čia dabar!? - netyčia iš netikėtumo sušuko Amelija. Ji norėjo padėti tam vyrui, bet tas vyras, kuris buvo pagrobęs kitą mergitę į ją paleido kažkokius kerus. Amelijai vos pavyko nuo jų išsisukti. Amelija negalvodama paėmė kažką nuo šaligatvio, net nespėjo pažiūrėti ar ten pagalys, ar akmuo ir metė į tą vyrą. Kodėl aš negaliu naudotis burtų lazdele? Mane gi puola! Nesąmonė tas įstatymas... Pagalvojo ji. Tada, labai apsidžiaugus, kad mergaitė nuvijo piktus paukščius, ji priėjo prie vyro. Nežinojo kaip gali padėti, todėl tik paieškojus savo kuprinėje išsitraukė norinę ir davė tam vyrui.
-Gali nusivalyti kraują, nes nežinau kaip dar galėčiau tau padėti, - pasakė Amelija.

[Hayato Shinohara]

   Hayato piktai susiraukė, kai jo klausimas taip ir buvo praignoruotas. Niekam neįdomu pistoletai poetų rankose ir skylės eilėraščių kupinuose lapuose - o tiek vargo, tiek civilizacijos.
   - Niekada ir nesuprasit, toksai pasaulis, - suniurzgė japonas, beveik laimingas, kad kažkas staiga pamatė niūrų Europos veidą tokį, koks jis yra.
   Išvydęs prie nosį atkištą nosinaitę, Hayato iki apvalumo išpūtė akis, su švelniu dėkingumu žvelgdamas į Ameliją. Nejaugi ne visi europiečiai tokie buki?
   - O, priimkite mano padėką, kilnioji, - be sarkazmo, iškilmingai prabilo aiškiai išauklėtas aukštesniųjų visuomenės ir sąmonės sluoksnių atstovas, nuolankiai priimdamas nosinaitę ir grakščiais prislietimais nurinkdamas nuo savo veido kraujus.
   Sunkiai, bet užtikrintai atsistojo, lyg toksai įmantrus gests būtų grąžinęs jam jėgas.
   - Ar atskleisite savo vardą man, jūsų japonui svečiui Hayato Shinoharai? - maloniai paklausė jaunuolis Amelijos. Nebežinojo, kur padėti tą kruviną nosinaitę, todėl išsitraukė lazdelę ir, sukuždėjęs švarinimo kerus, ištiesė savininkei ją visiškai švarią.
   Nosinaitė pakibo ore viena ir pradėjo lėtai leistis žemyn, Hayato rankai netikėtai išnykus.
   Burtininkas išdygo vis dar paukščių kapojamam vyrui už nugaros, sukuždėjo burtažodį ir šis išnyko, palikdamas tik šviežesnės deguonies gūselį, priešingai, nei būtum tikėjęsis.
   - Žiū... dingo, - nusišypsojo tatuiruotojas.

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Kristina pastebėjo , kad ta mergaitė davė nosinaitę sužeistajam ir , kad jis ne atrodo toks sužeistas nusivalęs kraują. Bet Kristina žinojo, kad vis tiek liks žaizda todėl prisiminė, kad jos kuprinėje yra dezinfekcinis skystis ir, kad jis tikrai pravalo žaizdas. Mergaitė priėjo prie jo ir pasakė:
- Sveikas, duodu tau dezinfekcinį, nes pravalo ir pagydo bent kiek žaizdas. O dabar draugai ieškom būdo kaip grįžti į hogvartsą na nebent tu nori likti čia - parodė pirštus į japoną.
Kristina paliko juos du laikinai ir nuėjo ieškoti pagalbos. Kristina eidama rado kažkieno lazdelę pamestą , ji pamanė, kad tai kokio nors burtininko todėl grįžo atgal kur buvo japonas ir ta mergaitė ir pasakė , kad rado lazdelę. Mokinė pamanė , kad galima teleportuotis su kitos asmenybės lazdele , bet nebuvo tuo tikra.

[Amelija Harmon]

 Ką? Amelija vėl suabejojo priešais stovinčio vyruko proto sveikumu. Neįsivaizdavo kas čia vyksta, bet jai viskas atrodė kaip iš kokios senovinės romantinės knygos. Ir Amelija negalėjo paskayti, kad jai tai nepatinko. Tokios knygos ir tuometinis gyvenimo būdas ją visai žavėjo.
- Aš Amelija Harmon, - truputį suglumus pasakė ji.
- Ačiū, - padėkojo, kai Hayato gražino jai nosinę, paslėpdama ją savo kuprinėje.
 Kai tas japonas kažkur pradangino piktąjį vyrą, Amelija labai apsidžiaugė. O kai Christina vėl prašneko apie grįžimą į Hogvartsą Amelijai į glvą šovė mintis. Ne, ji nežinojo kaip iš čia ištrūkti, bet pagalvojo, kad Hayato gal bent žino kur jie yra. O kodėl turėtų nežinoti? Juk čia tik Amelija nežinojo kaip ir kur atsibeldė.
- Gal būt Jūs žinote kur mes esame? Nes aš netyčia čia papuoliau ir nežinau kokia čia vieta, - truputį kopijuodama japono mandagaus kalbėjimo būdą jo paklausė Amelija.

[Hayato Shinohara]

   - Čia ne žiobarų dezinfekcinis? - pasibjaurėjęs paklausė Hayato, įtariai žvelgdamas į mergaitės tiesiamą buteliuką. Savaime aišku, tatuiruotojas žinojo, kas yra dezinfekcinis skystis, tačiau pats naudojo tik tokį, kokį gaudavo burtininkų krautuvėse. Žiobarais niekada neverta pasikliauti, niekada gyvenime.
   Dar didesnį inteligento pasipiktinimą sukėlė antrosios mergaitės parodymas į jį pirštu. Nemandagesnio būdo išreikšti jo, garbingo azijiečio egzistavimą ir svarbą šitoj situacijoj, nebūtum galėjęs rasti. Netgi ačiū mergaitė nepasakė, akmensvaidė mergaitė. Žiobariškoji Sizifė, kitaip nepavadinsi. Jei Sizifas nelipa į kalną, tai kalnas lipa į Sizifą, kaip sako arabai, o Hayato tikrai gerai tą žinojo, mat buvo apsiskaitęs, priešingai, nei...
   Tylos...
   Tylos!..
   Hayato galvą kiaurai išūžė dundančių traukinių grumėjimas ir daužymasis į geležinkelį. Bet jis pasistengė net per tą gausmą, girdimą tik jo vieno ausims, išgirsti maloniosios hogvartsietės vardą bei pavardę. Kelioms sekundėms jis netgi patikėjo tai įsiminsiąs.
   - Europoje, jei konkrečiau, gyvenimo kelyje, - nusišypsojęs atsakė Hayato į Amelijos klausimą. Christinai paklausus apie lazdeles bei teleportaciją, japonas išdidžiai išpūtė krūtinę, nes jautėsi pagaliau įvertintas. Kažkas jo klausinėjo! Kažkas Europoje suprato, kad jis, Japonijos pilietis ir inteligentas, yra šio liūdno žemyno šviesa!
   - Lazdelė padės keltis oru tik tada, jei esi to išmokęs bei pilnametis. Duokit man savo rankas, - įsakė jis. - Nukelsiu jus į Skersinį Skersgatvį.
   Kraupiai ilgi ir kaulėti jaunuolio delnai atsivėrė lyg vandenynų gelmių žuvies nasrai.

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Hmmm.. ar tikrai reikia juo pasitikėti? Kristinai šis japonas nuo pat pradžių atrodė labai įdomi asmenybė ir gan simpatiškas vaikinas, todėl grifė ištiesė ranką ir tikėjosi, kad suveiks. Bet tas vyras kuris buvo sučiupęs Kristiną vėl iš kažkur atėjo. Na ką gi dar ir to betrūko Mergaitė baisiai susinervino, kad tas baisiai ne laiku atsigabeno.
- Ką tu čia veiki?! Aš kai grįšiu į Hogvartsą pasiskųsiu direktorei ir visiems profesoriams ką tu padarei! - žinodama, kad vis tiek nieko nepadarys direktorė atkirto Kristina.
Mokinė labai norėjo dar kartą pasiimti akmenį ir vožti jam vėl, bet nenorėjo prieš Hayato ir Ameliją atrodyti kaip kvailė ir neišsilavinusi mergaitė. Kristina paprašė jo išeiti net nesiklausydama ką tas kvailys jiems nori pasakyti.

[Amelija Harmon]

Kas čia per filosofijos? Kur ji yra Amelija taip ir nesužinojo. Ir eilinį kartą suabejojo Hayato proto šviesumu. Negi buvo sunku paprasčiausiai pasakyti kokia čia vieta? Bet Amelijai tokia filosofija visai patiko ir Hayato jai pradėjo patikti. Tik ji jautė, kad dabar kokį mėnesį negalės užmigti, bandydama išsiaiškinti kur buvo papuolus. Nors dar kartą papulti ten Amelija tikrai nesutiktų.
 Mergaitė apsidžiaugė, kai japonas pasiūlė jas grąžinti į Skersinį Skersgatvį. Ji net buvo pradėjus galvoti, kad jai iš viso nepavyks iš ten ištrūkti. Amelijai pasidarė įdomu kiek ji čia prabuvo. Ji norėjo paklausti Hayato, bet suabejojo ar jis normaliai atsakys. Bet Amelijai tada pasidarė įdomu ką jis vėl sugalvos pafilosofuoti todėl galiausiai paklausė:
- Gal žinote kiek dabar laiko?
 Ji nekreipė dėmesio į vėl atsiradusi piktąjį žmogų, tik palaukė kol su juo išsiaiškins Christina ir davė ranką Hayato.
 

[Hayato Shinohara]

   Su pasišlykštėjimu Hayato staiga suvokė, jog pasiūlęs nugabenti mergaites į jos reikalingą vietą, jis neapsimovė net pirštinių. Jį visą purtė vien nuo minties, jog reikės paliesti baltą ir purviną europietišką odą. Per odą juk irgi sunkiasi bjaurios ir neišprususios mintys! Vos tik grįš namo, vos tik grįš į savo jaukų japonišką kampelį, jis valandų valandas stovės po verdančiu dušu ir lauks, kol visa, kas ant jo nešvaru ir europietiška, nusileis kanalizacijos vamzdžiais žemyn, ten, kur tokiam šlamštui ir vieta.
   - Neverta skaičiuoti tai, ko nėra, - paslaptingai sušvokštė galimai albinosas kitatautis, delne stipriai sugniauždamas mergaitės ranką.
   Nespėjo net sureaguoti į vyriškį, vėl prisiplakusį prie mergaitės - dievaži, kaip kokia erkė ar mažas vaikas, ir net neaišku, kas iš dviejų pastarųjų palyginimų yra blogiau. Sučiupęs suspaudė ir kitos mergaitės nedezinfekuotą delną, stipriai užsimerkė, stengdamasis atkurti galvoje kuo tikslesnį reikalingą vaizdą.
   Japonai gi patikimi. Jis negalėjo jų pavesti, net jei jos tebuvo mažos europiečių jauniklės.
   - Poetai nemiršta sava mirtim... - sušvokštė jis, paleisdamas mergaičių delnus, kai tik nusileido į reikiamą vietą.
   Ir išnyko kaip niekingai maironiškas dūmas. Aišku, kad į dušą.

[Élise Juliette Charron]

  Salsvas geležies skonis užgožė josios liežuvio galą, prakirsta lūpa. Ausų būgnelius kankino šlykščių gerbėjų laidomos gerklės. Mergina specialiai pasirinko štai tokią vietą savo vienoms iš daugelio nelegalių kovų - muštynių iki kraujų. Visada buvo įsitikinusi, kad iš čia sugebės pabėgti pasinaudojusi magija, kad ir juodąja. Nebuvo prancūzaitė šventuolė, tačiau nebuvo ir iš tų, kurios imasi blogų darbelių iš oro.
  Paliko šiai dienai Hogvartsą, šiam savaitgaliui. Jos mylimiausia pasaulyje motina net neklausė, kodėl, dėl kokio Merlino kelnių kampo, šiai prireikė suveikti ekstremalią bei itin sudėtingą situaciją šeimoje. Juliette - Élises Juliettes motina - pažinojo savo dukrą labiau negu labiau už visus aplinkinius sudėjus.
  Ir, rodos, ei, juk tai burtininkų skersgatvis. Deja, čia jie magijos šįkart nenaudojo. Tik kumščius, kojas ir galvas. Tamsiaodė susilaukė skaudaus smūgio į žandikaulį iš apačios, susvyravo. Galva apsvaigo, tačiau mintis, kad nenori vėl prarasti sąmonės kaip tada, rodos, visai neseniai, nors net prieš dvejus metus. Netroško šonkaulių sulaužymo iki tokio lygio, kai šie nebenori klijuotis. Élise Juliette Charron buvo profesionalė, todėl pernelyg greitai atsikvošėjusi sudavė lemiamą smūgį savo priešininkei ir toji krito ant šalto grindinio.
  Septyniolikmetė grasiai šnopavo, nusibraukė kraujo dėmes nuo veido ir vyptelėjo, nes tėvas ją būtų gyvą palaidojęs, jeigu matytų, kokį velnią tatuiruotoji čia išdarinėja. Burtininkės pečius apsupo tvirta trenerio ranka, skirtingų spalvų akimis ji pažvelgė į Pierrą. Mirktelėjo. Tačiau netrukus susiraukė, mat kamuolio dydžio objektas atakavo Anglijos nekenčiančios boksininkės galvą. Akirmikai susvyravo, susiėmė savo aptvarstytomis rankomis už kaktos bei riebiai nusikeikusi atsisuko į pusę, iš kurios atskriejo tas nelemtas kamuolys. Kas per savižudis mušeikų skersgatvyje svaidosi kamuoliais?

[Alarikas]

Jaunuolį užplūdo prisiminimai. Visokie. Kankynės, žudymai, tėvas, Hogvartsas. Ir svarbiausia, visi prisiminimai buvo blogi. Net Hogvartse, buvo šį bei tą, patyręs. Iš Otavos, turėjo skristi į Londoną. Tenai buvo pakviestas ir dėl darbo, gautų dar daugiau pinigų. Vis dėl to, apsistotų pas gerą pažįstamą, kuris turi namą galbūt net didesnį už pačią burtų ir kerėjimo mokyklą (taip įsivaizdavo Alaric'as). Iš tiesų, vaikinas jautėsi šiek tiek neturintis gyvenimo. Bastėsi po šalis, ne daug uždirba, pavalgo gal kartą per dieną, miego visiškai negauna. Buvo smagu, kad bent lėktuve, galėjo valandai ar kelioms, primigti. Jis jau buvo Londone, pačiame gražiausiame Anglijos mieste.
  Tamsiaplaukis nešėsi dvi dideles kuprines, kuriose buvo daug, reikalingų daiktų. Pagrinde knygos, visokiausios užrašinės kuriose repo žodžiai, futbolo kamuolys, keturi pistoletai, cigaretės ir kokakolos butelis. Tai buvo jo pats mėgstamiausias gėrimas. Nors ir turėjo nemažai kalorijų, jam patiko. Finn'as buvo jau prie draugelio namo. Vienas skambesys į duris ir jau buvo pakviestas vidun. Susidėjęs daiktus, nuvarė į svečių kambarį ir kritęs ant lovos, užmerkė akis. Buvo net nenusiėmęs batų, bet nieko, draugas leisdavo Rikui net su šiukšlių maišais ant galvos ateiti, taip, kad tai tikrai nebuvo problema. Velnias, kaip čia nepatogu... Išvis čia yra čiužinys? - Erzinosi jaunuolis, niekaip negalėdamas užmigti.
  Lipęs iš lovos, nuėjo pasiknaisioti po Simo daiktais. Visokios nuotraukos, albumai, apdulkėtos dėžės. Tai tikrai buvo įdomu. Pastebėjęs nuotrauką, kurioje buvo pats Alarikas, šiek tiek nustebo. Tai buvo maža nuotraukytė, kurioje jis buvo kokių dvylikos metų, muštynių skersgatvį su pačiu draugu. Tenai praleisdavo nemažai laiko, būdavo iš tų "mušeikų" ir tik iš ten, pas save lentynoje turi vis dar juodosios magijos knygą. Kodėl būtent šiandien aš apie praeitį galvoju?- Paklausė savęs, vampyras. Atsakymo į klausimą nebuvo žinoti. Išėjęs iš Simo namo, pradėjo eiti link mušeikų skersgatvio, kurį tikrai sunku buvo rasti. Dvidešimt minučių, jis jau ten. Su savimi buvo pasiėmęs ir kamuolį, gi gal kas prisijungs pažaisti? Kodėl gi ne? Žiurkių mylėtojas padėjo kamuolį ant žemės ir spyrė su visa jėga, kažkam į kaktą. Rikai, nebemoki normaliai kamuolio spirti?- Pagalvojo ir šiek tiek nusijuokė. Atsisukęs kur kamuolys, pamatė tamsiaplaukę merginą. Vietoj šypsenos veide, atsirado susiraukimas kaktoje. Rikai, tu durnas? Priėjęs prie jos, pasiėmė į rankas kamuolį ir mandagiai pabandė atsiprašyti.
- Labai sorry,- Išlemeno tik du žodžius, šitaip atsiprašydamas.- Sveika? Nereikia greitosios pagalbos?- Šiek tiek paerzino šis ir šyptelėjęs, stovėjo.

[Élise Juliette Charron]

  Élises veidu tekėjęs kraujas buvo atgrasiai nuvalytas džemperio rankove. O treneris dar kartą patikrino, ar mergina gali adekvačiai reaguoti į aplinką, nes po tokių susikibimų dažniausiai prasidėdavo ne tik fizinės problemos. Auskaruotoji akimis nepaleido artėjančio vaikino. Ir kaio tik tą akimirką josios mintis pasiekė Sebastiano žvilgsnis. Stebuklo. Sebuko. Jie taip ir nesikalbėjo po to, kai susitiko kvidičo aikštėje. Rodos, girdėjo, kad ir jis pasiliko kartoti kursą. Na, bet koks skirtumas.
  Nespėjusi atsakyti iš pažiūros vyresniam už ją vaikinui nuginklavo akimis priešininkę, kuri pašiepė Élise dėl tokio neišvengto kamuolio smūgio.
- Tu pati nesugebėjai išsisukti nuo paprasto smūgio, o ką jau kalbėti apie kablį,- paniekinančiai spjovė varžovei, kuri kartu su sabo payda greitai dingo.- Kaip šmaikštu. Ir ne, toks smūgi, palyginus su tuo, kaip buvau talžoma vos prieš akimirką, yra niekis,- gūžtelėjo pečiais.
  Ją erzino toks kvailas vaikino klausimas. Greitosios pagalbos? Greičiau jam tuoj tokios prireiks dėl dar šiek tiek įniršio, užsilikusio nuo kovos, užvaldytos septyniolikmetės. Ką gi, vaikinas norėjo paerzinti, prašom.
  Migruojanti persona netikėtai išmušė iš jo rankų kamuolių, suktelėjo ant piršto ir suėmė į rankas. Ko tik dar visi šio pasaulio žmonės nežino apie tamsiaodę. Kažkaip ten valiūkiškai sukikeno, o tuomet su menka azarto kibirkštėle savo irisuose pažvelgė į šokoladines jo akis.
- Tai pasispardom, rūpintojėliau?- kandžiai pasiūlė jam.- Juliette, beje,- mirktelėjo ir numetė kamuolį savo treneriui, kuris vartydamas akis stebėjo, kaip Élise išsidirbinėjo.

[Alarikas]

Policininkas buvo užtikrintas, kad ji sveika, gal tik šiek tiek susižeidusi. Kamuolys rankoje, vos laikėsi, taip, nebesilaikė, jis nukrito ant žemės. Net nežinojo, ar iš baimės ar dar kažko, tiesiog nesijautė prie šios merginos drąsiai. Pažvelgęs, kad ši ne viena, dar labiau susigėdo. Pats buvo atėjęs vienas ir atrodė vienišas, be draugų. Nors taip galima sakyti, ir buvo. Finn'as vis dar stovėjo, šiek tiek be žado. Pakėlė savo kamuolį ir vėl laikė rankoje. Tegul džiaugiasi, kad kažkas rūpinasi.- Pasakė mintyse, nenorėdamas sakyti to garsiai.
  - Nu varom,- Šyptelėjo. - Malonu Juliette, aš Alarikas, taip, taip, žinau, keistas vardas.. bet gali mane vadinti ir Finu, arba tiesiog Riku,- Prisistatė šis, jau galvodamas, kad turės naują draugę. Koks ten treneris? Koks mulkis, tikriausiai nemoka normaliai spardyti kamuolio. - Šiek tiek pavydėjo vaikinas. Norėdamas pasirodyti tikru kietuoliu, nuėjo prie to trenerio, paėmė kamuolį ir spyrė į sieną. Velniass, nepaėjo.- Susigėdo jaunuolis. Nesigavo triukas. Pasirodė kvailai. Treneris tik pasijuokė iš Alaric'o, o pats garbanius, spyrė kamuolį išnaujo. Šį kartą pavyko, pavyko triukas. Mirktelėjęs merginai, pasitaisė plaukučius ir vėl priėjęs, tarstelėjo.
- Žinai, aš profas, man atrodo... tu nelaimėsi,- Nusijuokė, kiek nusišnekėdamas. Kai laimėsiu, dar ir repuką jai surepuosiu.- Suplanavo jis. Pakvietęs ją prisijungti, pradėjo pirmas, spirti kamuolį.

[Élise Juliette Charron]

  Juodaodė vyptelėjo Alarikui - Finui - Rikui. Vis dėlto, ne ji viena čia turi milijonus vardų. Kažkaip viduje ten žaismingai sumirguliavo įvairūs širdies siūlai, kai vaikinas nusprendė pasirodyti, koks jis čiotkas. Pierras merginai tik pamojo ir dingo iš akiračio, dėl ko Élise net nepyko, treneris puikiai žinojo, kad garbanė mėgo reikalus tvarkyti pati. Viena.
  Prancūzaitės kiek apdaužytame veide atsirado baltų dantų šypsena. Ir raudonis, kurio nebuvo matyti.
- Pažiūrėsim, mon chéri,- mirktelėjo bičiukui atgal.
  Prieš pradedant žaisti, dar spėjo magijos pagalba susitvarkyti visus veido bei kūno sužalojimus. O tuomet čia jau užvirė tikra futbolo kova. Tiesa, tatuiruotoji mergina šiek tiek pervertino savo jėgas prieš vaikiną, nes tiek josios avalynė nebuvo tikusi bėgioti (ahem, forcai skirti stovėjimui), tiek ir senokai praktikuotas futbolas.
  Tačiau boksininkė dar nežadėjo pasiduoti, tad netrukus perėmė iš Alariko kamuolį ir varėsi link ribų, kurios buvo nustatytos kaip vartai. Bet. Juk visada yra bet. Bet čia koją pakišo skersgatvio grindinio nelygumai. Kamuolys nesugebėjo pasiekti ribos, o štai Élise, ha, spėjo. Skaudžiai pasibučiavo su grindiniu. Nugara, rodos, suskilo į milijardus dalelių, lyg plaučius išmušė, prakiurdė. Oras nebenorėjo keliauti į merginos vidų, dėl ko ši pradėjusi dusti ir kosėti beveik krauju. Gal vis dėlto magijos pagalba ir nesusitvarkė visų savo sužeidimų.
- Gerai, pasiduodu,- šiaip ne taip iškvošė.- Pasišerei savo ego?- kilstelėjo antakius bei plačias akis į Finą. Ir itin žaviai nusišypsojo.