[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Sigurdas nustebo, išgirdęs tokią keistą sudėtį, nes nesitikėjo, kad iš tiesų pasirinks šiaurietišką lazdelę ir ji jam tiks. Tačiau nieko daugiau neklausė. Dabar, kai beliko tik susimokėti, pradėjo svilti padai. Jis trypčiojo vietoje lyg bandydamas sušilti. Smarvė taip pat iš čia skubino dingti.
Lazdelė buvo nebrangi. Grifui tai labai patiko ir neketino derėtis dėl kainos. Kur kas mažiau simpatijų kėlė ne itin gardžiai kvepiantys prekybininkai. Tačiau, šiaip ar taip, jiems reikėjo mokėti pinigus. Kitaip nebus. Kad ir kokie apšepę bei nusmurgę burtininkėliai buvo, jie netiesė rankų, kad kuo greičiau gautų išsvajotus galeonus. Būtent tai šiek tiek stebino vaikinuką. Bet gūžtelėjęs pečiais jis tiesiog įspraudė pinigus į ryžaplaukio delną. Paskutinę sekundę pasirinko jį, o ne jo kolegą. Ak, bet kam tai rūpėjo? Vis tiek uždarbį pasidalins.
-Viso. - kuo abejingiau burbtelėjo islandas ir pagaliau pasišalino.
Ištrūkęs iš smardingojo skersgatvio, lengviau atsiduso. Iš karto palengvėjo. Monetų jis turėjo daugiau, nei tikėjosi. Tai reiškė, kad galbūt ir pats sau kažką pasidovanos. Gal varlę? Tokia mintis viliojo. Nesigręžiodamas Sigurdas pasuko link magiškų gyvūnėlių parduotuvės.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd turėjo labai pasistengti, kad nepradėtų garsiai dūsauti. Tas Kaideno nusipezėjimas peržengė bet kokias ribas, tačiau jauniklis buvo nusiteikęs mokėti, kas šiuo metu buvo svarbiausia. Tad raudonplaukis susikaupęs nieko nesakė. Patenkintas paėmė pinigus. Tiesą sakant, šiek tiek nustebo, kad būtent jis gavo į ranką galeonus, mat atrodė, kad mažylis tarsi labiau pasitiki jo kliedinčiu kolega. Nebent perprato susimąstė buvęs klastuolis, tačiau suvokė, kad tokiu atveju baltapūkis iš viso nebūtų nieko pirkęs.
Vaikiui dingus Dafydd tik gūžtelėjo pečiais. Paėmęs du galeonus atkišo juos Kaidenui. Tikėjosi, kad brangusis kolega nepradės čia skeryčiotis dėl kelių siklių. Vis dėlto už šitą prekę juk mokėjo jis, Dafydd. Atrodė, kad tarsi tuo momentu velsietis suprato, kad Kaidenas ne tik kliedėjo išsijuosdamas, bet dar ir rūko! O šito jau tikrai nebuvo galima pakęsti. Tuo labiau, kad mažvaikis teikėsi išsinešdinti. Palikęs pinigus, svarbiausia.
Raudonplaukis iš padilbų nužvelgė kolegą ir galiausiai staigiai ištiesęs ranką ištraukė cigaretę jam iš burnos. Ar tyčia, ar ne, tačiau trinktelėjo Kaidenui į nosį. Nieko nepasakęs Dafydd pavartė cigaretę rankoje ir galiausiai numetė ant žemės. Kuo skubiau sutrynė ją batu. Nebekreipdamas dėmesio į šalimais esantį Kaideną vaikinas pradėjo žvalgytis. Reikėjo sugalvoti, kaip protingiau išleisti ką tik gautus galeonus. Londono alaus namai? pasiūlė sau raudonplaukis ir iš karto suprato, kad neilgai trukus jis kaip tik ten ir atsidurs.

[Tae Yeon Min]

Akimirką išsišiepė skaisčiai baltais dantimis (velniai žino, ko jie tokie balti, gal nuo miltelių, gal nuo kerų), kai Dafydd atkišo jam du galeonus. Tų penkiolikos sidabriškai blizgančių pinigėlių nė nepastebėjo, o ir pastebėjęs greičiausiai nebūtų pradėjęs mįslingai ir reikšmingai kilnoti antakių į savo tariamo draugelio pusę. Violetinio apsiausto kišenėje atsidūrusios monetos maloniai, tykiai ir kažin kaip prislopintai dzingtelėjo. Kaidenas palingavo galvą, įkvėpė savo kartaus ir plaučius maloniai deginančio dūmo. Tačiau ak, nė nespėjus pabaigti įkvėpimo, smilkstanti cigaretė atsidūrė ant žemės ir po Dafydd padu, o sušalę ir kieti ano vaikinuko krumpliai trinktelėjo į jautrią Kaideno nosį.
Jis užsikosėjo, užsimerkė, pirštais patrynė nosies galą.
- Po velnių, - iškosėjo keiksmą kartu su dūmais. Atsisuko į vadinamąjį draugelį ir pernelyg smarkiai nemąstęs tėkštelėjo šiam kumščiu į pilvą ar kažkur maždaug ten, nelabai gilinosi. Nors didesniuose pasimušimuose dalyvavęs nebuvo, žinojo, kad svarbu nykštį laikyti išorėje, saugiai prispaustą prie įžeidžiantiems gestams skirto piršto.
Kaidenas aiškiai susinervino, nesuprato, kokio velnio čia dabar iš jo atiminėja cigaretes, jeigu kažkam nepatinka, tegul čiuožia lauk - toks buvo beveik į gatvę gyventi persikrausčiusio bernelio požiūris. Ir galbūt prieš daug metų konfliktinėje situacijoje jis būtų pirmiausia mėginęs išsiaiškinti žodžiais, o ne kumščiais, tačiau nuo tada praėjo daug vasarų ir žiemų, o šitą žiemą kova už išlikimą kažkaip buvo daug sunkesnė, nei keletą pastarųjų. Tad kumščiai telieka.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd, pamatęs, kaip Kaidenas pasitrina ką tik užgautą nosį, nesusilaikęs prunkštelėjo. Vis dar nesuprato, kodėl iš viso lindo į kažkokį "verslą" ir dar su šituo. Taip, dabar turimi galeonai padės kurį laiką išgyventi. Na, jų užteks keliems alaus bokalams. Bet šiaip... Tai užėmė pernelyg daug laiko, davė per mažai naudos ir, visų blogiausia, reikėjo turėti reikalų su šituo apsirūkiusiu kvaileliu.
Deja, ir mielasis kolega neliko skolingas. Pajutęs smūgį kažkur į pilvą Dafydd turėjo labai stengtis, kad nesudejuotų. Porą dienų nieko tam pilve neturėjus net ir toks nebaisiai stiprus smūgis jautėsi net pernelyg gerai. Deja, tai vis tiek nepaskatino raudonplaukio susimąstyti apie tai, kad galeonus reikėtų išleisti normaliam maistui. Kelias akimirkas pasvarstė, ar nereikėtų pasiūlyti "verslo partneriui" kartu keliauti į alaus namus, kai staiga suprato: jis Kaideno daugiau ir akyse matyti nenori. Tereikėjo nuspręsti, kaip pranešti, kad nori raukti visą šitą kvailą reikalą. Pardavus likusias lazdeles, žinoma.
- Rūkyti nesveika, mielasis, - burbtelėjo buvęs klastuolis. Žvilgtelėjo į šiek tiek vyresnį vaikiną tarsi laukdamas, ar jis neišsitrauks dar vienos cigaretės. Vis dėlto nutarė, kad daugiau nepraleis čia nė sekunde ilgiau, tad neaiškiai ištarė:
- Dar susitiksime.
Tikiuosi, ne. Daugiau nieko nebesakęs ir net nepažiūrėjęs, ar Kaidenas kreipia į jį dėmesį, Dafydd apsisuko ant kulno ir prapuolė.

[Hayato Shinohara]

   Blyškiaveidis, tatuiruotas ir apsirėdęs nežinia kur parautu jam tinkamų išmatavimų juodu kostiumu, vasaros pavakarėj šlitinėjo Londono skersgatviais, vadovaudamasis labiau klišoku poetiniu kompasu, negu sveiku protu ir supratimu, kur dera trainiotis, o kur - ne. Trys žingsniai į kairę, du į dešinę, viens į kairę, pusė atgal, o svarbiausia, kad buvo visai blaivus, mat į visokius „Kiaurus katilus“ ir panašias bukų europiečių pritvinkusias pripuvusias landynes save gerbiantis japonas anei kojos nekėlė.
   Kiek netvarkingi, ilgoki juodi plaukai bangavo girtam londonietiškam vėjely, iš pačių azijiečio pilvo gelmių ūžė kažkas panašaus į urzgimą, bet ne visai tai. Gal praktikavo mongolišką dainavimo būdą - kaip žinia, jį įvaldyt ne juokai. Tik vėliau jaunuolis pradėjo niūniuoti seniai girdėtą japonišką dainušką jau ir normaliems žmonėms įprastu muzikos atlikimo ir skleidimo pasaulin būdu.
   - Šventvagystė, - sumurmėjo jis, netikėtai stabtelėjęs.

[Amelija Harmon]

 Amelijai reikėjo apsipirkti Skersiniame Skersgatvyje. Visokių plunksnų ir knygų į Hogvarsą ir šiaip mergaitė norėjo po parduotuves pavaikščioti. Nors iš tiesų išlaidoms turimų pinigų kiekis buvo apgailėtinai mažas. Ir dar Amelija bandė susitaupyti kokiam nors gyvūnui.
 Štai kodėl Amelija ir vaikščiojo burtininkų pilnoje gatvėje. Ji buvo užėjus į raštinių prekių krautvę ir nusipirkus visai neblogą, smulkiai rašančią plunksną. Ją ir kelis kitus daiktus, įskaitant kapšelį pinigų, ji talpino juodai mėlynoje kuprinėje.
 Beieškodama kur dar užeiti Amelija nepastebėjo, kaip nuklydo į kažkokią tamsią gatvelę, kurioje nebevaikščiojo daug burtininkų, kitaip nei didelėje, krautuvių pilnoje Skersinio Skersgatvio gatvėje. Kur aš papuoliau? Ir kas čia per keista gatvė? Turbūt buvau užsisvajojus, kad čia nuklydau. Pagalvojo Amelija ir pradėjo dairytis aplinkui.

[Hayato Shinohara]

   Mušeikų skersgatvy net ir tyla buvo triukšmas - dieną naktį čia galėjai girdėt iš toli ataidančius šveplus riksmus, išmuštų dantų spjaudymą į pagriovius. Prie įėjimų į smukles (arba išėjimų, jei pažiūrėsim kitu kampu) suskilinėjusių plytelių plyšiuose dažnai užstrigdavo ne vienas dantis, o dantys Mušeikų skersgatvyje buvo vertybė ir prabanga.
   Čia apskritai daug kas buvo vertybė ir prabanga.
   - Turite atliekamų dantų? - paklausė išstypėlis, netyčia taip aiškiai išbrisdamas iš savo apmąstymų, kad netgi identifikavo nedrąsų trepsėjimą, nelabai limpantį prie bendros Mušeikų skersgatvio garsų ekosistemos.
   Azijietiškų bruožų veide žėrėjo išplėstos akys ir alkano žvėries šypsena. Žvilgsnis buvo sutelktas į mergaitės kaktą.
   - Dantys labai neblogai tinka dramblio kaulo dažų spalvai išgauti, - paaiškino jis, teatrališkai pamostaguodamas aukštyn dešiniąja ranka.

[Amelija Harmon]

 Amelija niekaip nesuprato kur papuolė. Ir kaip. Buvo tikra, kad čia ne Skersinis Skersgatvis. Be to atmosfera aplinkui buvo nemaloni. Kažkur toliu girdėjosi šūkavimai, gatvė buvo tamsi ir nešvari. Kodėl aš sugalvojau į tą Skersinį Skersgatvį keliauti viena? Juk aš dar vaikas. Taip, vaikas. Ir nežinia kas man gali atsitikti.
 Burtų lazdelė. Amelija prisiminė, kad turi burtų lazdelę. Jai pasidarė truputį lengviau. Nors ta lazdelė bet kokiu atveju būtų mažai gelbėjus. Visų pirma ji negali ja naudotis, dėl magijos pasaulio taisyklių, nors ginantis šitą gal kaip nors ir pavyktų pateisinti. Ir dar Amelija net nežinojo ar šita gatvė burtininkų ar žiobarų. Jeigu burtininkų, tai jie tikrai mokės geriau kerėti už Ameliją, o jei žibarų, tai lazdelę prie jų naudoti būtų kvaila.
 Staiga Amelija prie savęs išgirdo kažkokį balsą. Ten stovėjo, Amelijai atrodė, pakankamai jaunas vyras. Bet apie ką jis čia kalbėjo? Amelija neturėjo supratimo.
-Nea, neturiu... - tyliai ir išgąsdintu balsu pasakė Amelija. Ką jis čia per nesąmones kalba? Pagalvojo jinai, mąstydama ar jai vertėtų bėgti ir ar vyras yra burtininkas, ar žiobaras.

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Vieną dieną grifų gūžtos mokinei Kristinai reikėjo nusigauti iki skersinio skersgatvio nusipirkti naujų plunksnų ir vadovėlio , nes netyčia mokinė buvo apipylus savo vadovėlį karšta kava. Mergaitė  pasiėmė šluotą ir norėjo jau skristi , bet staigiai atsirado kažkokioje gatvėje. Ji apsidairiusi nieko panašaus i skersinį skersgatvį nebuvo. Visi žiobarai arba burtininkai net sunku buvo suprasti buvo pikti , su baisiomis kaukėmis , stumdėsi . Kristina buvo baisiai išsigandusi O ne ką daryti? Prie grifų gūžtos mokinės priėjo kažkoks keistas jaunas vaikinas ir atrodė lyg kažką padarys , o mergaitė išsigandusiu balsu atsakė:
- Ko jūs norite? Ir nelyskite prie manęs!
Mokinė rado ant žemės akmenį ir iš visų jėgų metė jam į veidą.

[Hayato Shinohara]

   Hayato niūriai atsiduso ir supratingai palinksėjo galva - tokį neapsimestinį liūdnumą išvydęs menininko veide žmogus pats būtų pirštais visus dantis išsirovęs, naujus atsiauginęs ir darsyk išsirovęs, kad tik padėtų padaryt tuos stebuklingus dramblio kaulo spalvos dažus. Bus tų dantų, anoks čia praradimas, kai mandagų ir padorų žmogų, susitiktą ne tokioj mandagioj ir padorioj gatvėj, visą persmelkia toks akivaizdus sielvartas!
   - Netgi, jei padeklamuočiau eilėraštį? - graudžiai gergždžiančiu balsu klausė japonas, į nepažįstamą mergaitę  žvelgdamas beveik iš pačių padebesių, jei tik ne dausų - va toksai regėjos jų ūgių skirtumas.
   Pakumpus ištįsėlio nugara keistai trakštelėjo, o pats jis susikišo rankas į kišenes. Per tas kelias sekundėles pamiršęs visa, ką anksčiau kalbėjo, tatuiruotojas visas išsitiesė ir įsitempė. Inteligentiškai. Dažai nebebuvo toks prioritetas, kokia buvo garbė.
   - Miesto venom sruvena dažai, bet tatuiruotojams dar per mažai, - sukrizeno jis. - Skiepijas pykčiu pamišus valdžia, tik...
   Tolumoj kažkas tyliai riktelėjo - garsas kažkuo buvo toks ypatingas, kad atkreipė net Shinoharos dėmesį. Pasukęs galvą pastebėjo už keliolikos metrų bestovinčią mergaitę. Gavęs į kaktą iš akmens ant šaligatvio susirietė visai nepažįstamas jaunuolis.
   - Kaip... žiobariška... - persikreipė paniekos pilnas azijiečio veidas.

[Amelija Harmon]

 Eilėraštį? Ir kam jam tų dantų reikia? Amelija pradėjo galvoti, kad sutiko pamišėlį. O su tokiais reikia elgtis atsargiai. Ir mandagiai. Nes kitaip nežinia ką jie tau gali padaryti. Todėl kaip galėdama mandagiau ir ramiau, nors išlikti ramiai jai nelabai išėjo, Amelija pasakė:
- Ne, aš neturiu nereiklingų dantų. Iš kur aš juos galėčiau gauti? Bet jeigu Jums jų reikia, gal būtų įmanoma nusipirkti kokioje nors krautuvėje?
 Vyras pradėjo kažką deklmuoti. Tai ką, dabar už eilėraštį ir mano dantų pareikalaus? Aš nesutinku! Amelija nebesuprato ne tik kur yra, bet ir kas čia vyksta. Ji pradėjo galvoti, kad sapnuoja. O kaip kitaip paaiškinti atsiradimą čia? Ir šitą... Hm... Keistą žmogų?
 Staiga pasigirdo garsus dunkstelėjimas. Viešpatie, kas dabar? Amelija atsisuko link garso. Ten gulėjo dar vienas vyras ir stovėjo mergaitė. Pala, iš kur čia mergaitė? Amelijai pasirodė, kad mergaitė maždaug jos amžiaus. Labai tikėdamasi, kad ši yra iš Hogvartso, Amelija pribėgo prie jos.
- Gal žinai kas čia vyksta? - paklausė mergaitės.

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Kristina buvo visa išsigandusi , bet tuo pačiu ir galinga , nes žinojo , kad bent jau nebelys tas dvokiantis keistuolis. Prie mokinės priėjo visa išsigandusi mergaitė , mokinė atsakė:
- Labas , aš taip pat nežinau kas čia vyksta , daug keistų žmonių čia vienas šitas gulintis atrodo norėjo mane sumušti , todėl turėjau imtis priemonių , aš esu iš Hogvartso esi man kažkur matyta gal tu žinai kaip atgal patekti į Hogvarstą?
Kristina atsakė mergaitei ir laukė kol ji atsakys , bet ją tik staigiai paėmė kažkoks didelis vyras ir nešėsi toli . Kristina rėkė iš  visų jėgų , prašė pagalbos , bet atrodė , kad niekas jos negirdi. Tas baisus vyras ją padėjo ant gatvės ir pasakė:
- Dabar tu gulėsi čia ir nei cypt iš tavęs negirdėčiau.
Mokinė tyliai pasiėmė didelį akmenį ir vožė jam per galvą ir pasakė:
- Pažiūrėsim kas čia cypt tuoj pasakys!
Kristina greitai pradėjo bėgti ir bandė surasti tą mergaitę.

[Hayato Shinohara]

   - Hm, na, iš tiesų, reiks apsilankyt kokioj krautuvėj, - susimąstęs ir kiek nustebęs galva palinksėjo japonas. - Ačiū tau už idėją! - mandagiai padėkojo jis ir japoniškai nusilenkė. Aišku, ne iki žemės, bet...
   Jis gi buvo puikiai išauklėtas ir aiškiai suprantantis dėkingumo visuomenėje svarbą jaunuolis. Ne veltui tokios aukštos kilmės! Ne šiaip sau azijietis, ne šiaip sau japonas! Paties imperatoriaus sūnus, vyriausiasis sūnus!
   Ar mano tėvai yra Japonijos imperatoriai? - staiga skaudžiai žiebė dvejonė ir šioks toks nusivylimas savim. Buki, identiški europietiški veidai veikė kaip trintukas jo atmintį. Jis netgi pradėjo dvejoti savąja misija. Neatsiminė, kada skaitė tėvų laišką. Kada bebuvo sutikęs Suzu - ar Suzu dar buvo gyvas?
   Debesys, dengiami vakarinės miesto pašvaistės, gelsvai pablyško ir lėtai, ligotai slinko į rytus. Japonui buvo jų gaila. Ta proga panoro užsidegti cigaretę, bet tik tada jis vėl išgirdo rėkimą ir skubius žingsnius.
   - Triukšmas? Nešimai?.. Netikėliai, žiobarai, sataniūgos, - Hayato skeryčiojo rankom ir liejo apmaudą, šen ir ten įterpdamas necenzūrinių japoniškų žodžių. - Tu, - pirštu parodė į gatvėj likusią vienišą mergaitę, - einam kartu išauklėti jų, - įsakė ir pats apsidžiaugė tai netyčia surimavęs.
   Ilgos kojos siauru skersgatvioku nešė greit.
   - AVIS! - šūktelėjo tatuiruotojas, nukreipęs lazdelę į atbėgančią bėglę ir besivejantįjį. Krūvos žvirblio dydžio paukščiokų pasipylė į du veidus - vieną vaikišką, kitą - nemalonų. Na, abu nemalonūs.

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Išsigandusi Kristina bėgo , bėgo ir pamatė kaip į ją nuginklavo lazdele kažkoks jauniklis ir ištarė ne visai blogą burtažodį . Paukščiai skrido iš lazdelės tiesiai į Kristiną ir į tą keistą vyrą. Mokinė visiškai nebijojo , nes su tokiais dalykais mokėjo susitvarkyti . Ji paėmė vieną paukščiuką į rankas ir pradėjo glostyti ir šnekinti . Paukštelis nieko mergaitei nedarė ir tik mielai į ją žiūrėjo. Kristina pasakė:
- Labas, ar tu iš hogvarsto ? Gal galėtum padėti iš čia ištrūkti ? Žinau, kad tau nepatinku , bet tik noriu pasakyti , kad aš nieko nepadariau ir , kad turėjau imtis kažkuo , kad pačiai apsisaugoti. O jai esi iš hogvartso labai prašau padėk man iš šitos baisios gatvės ištrūkti .
Beveik apsiverkusi atsakė mokinė.

[Amelija Harmon]

Taip, ta mergaitė buvo iš Hogvartso! Bet, gaila, ji irgi nesuprato kas čia vyksta ir nieko negalėjo paaiškinti Amelijai.
- Taip, gali būti, kad buvom susitikusios, nes aš irgi iš Hogvartso. Bet nežinau kaip iš čia ištrūkti, nes net neįsivaizduoju kokia čia vieta, - pasakė Amelija mergaitei. Ji truputį apsidžiaugė, nes ta mergaitė buvo kažkas pažįstamo, o ir jaunas vyras pradėjo kalbėti žmonių kalba ir nebeatrodė toks pavojingas.
 Paskui viskas susimaišė. Kažkas kažką nešė, kažkas rėkė, kažkas trankėsi. Kas čia vyksta? Gal penkioliktą kartą per dieną savęs paklausė Amelija.
 Vyras liepė jai sekti paskui jį ir kažką padaryti mergaitei ir jos grobėjui (o gal aukai?). Amelija norėjo paklausti kas čia ką ne taip daro ir ką kodėl reikia išauklėti, bet pati nebesudėliojo klausimo, be to viskas vyko per daug greitai. Ji žiūrėjo į paukščius lekenčius iš burtų lazdelės. Stovėjo netoli ją užkalbinusio vyro, nes ilgai pagalvojus nusprendė, kad ten jai bus saugiausia.